Lisa Ballantyne. Kaltas.

Lisa Ballantyne. Kaltas.

BALLANTYNE, Lisa. Kaltas. Ne viskas atleidžiama [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 416 p.

Danielis vėl pajuto užuojautą vaikui. Prisiminė, kaip vyriškos rankos gniaužė gerklę jo paties mamai. Prisiminė, kokią neviltį jautė atskirtas, negalėdamas jos apginti. Tai jį vertė daryti siaubingus dalykus.

„Kaltas“ visiškai atsitiktinai ir netyčia įkrito į pirkinių krepšelį labai mažoje parduotuvėje už 2,05 pinigų. Už tokią sumą gavau tikrai puikų psichologinį ir šiek tiek detektyvinį romaną. Ir, nors išleistą dar 2013 metais, visiškai nematytą ir negirdėtą.

Leidykla „Gimtasis žodis“ kažkodėl asocijuojasi su paaugliais ir jaunimu, viršelis nuteikia labiau jaunatviškams tekstui, o knygos gale pateikti klausimai pamąstymui primena mokyklinius laikus. Bet neišsigąskite. Net jei ir sapnai apie laikytus egzaminus jau kažkur toli praeity. Skaitom.

Tai tas romanas, kurį atsiverti… ir atia. Gerai, kad diena buvo labai lietinga, ir gerai, kad ta diena buvo skirta tingėjimui (tai atskira tema, ir atskira knyga, ir apie ją jau greitai). Tai šiek tiek detektyvas – rastas nužudytas berniukas. Įtariamasis – kitas berniukas. Ir viskas. Teismas.  Kartu su advokatu berniukui buvo paskirtas ir solisitorius (negirdėta….), kuris, kaip vėliau pasirodo, irgi nepaprastą vaikystę išgyvenęs Danielis. Apie jį ir yra romanas. Ir dar apie Minę. Ir dar apie vaikystę, paauglystę. Ir dar apie kaltę. Ir…

Pati didžioji paslaptis (tiksliau, dvi, ne – trys) tikrai nenustebino. Tai labiau psichologinis romanas, o jiems nebūtina kuo nors stebinti. Jis apie vaikus. Vaikus, kurie vietoj vaikiškų žaidimų dažnai užsiima kitokiais dalykais. Ne visada maloniais. Kuriems, rodos jau nuo pat gimimo tenka tapti suaugusiais… Autorius labai įtaigiai vaizduoja vaikų (suaugusiųjų beje, irgi) jausmus, emocijas, baimę, pyktį… Situacijas, apie kurias vaikai ir suaugusieji turi skirtingas nuomones. Gyvenimą, kurį kartais tikrai sunku gyventi.

Labai patiko. Atsitiktinumai kartais maloniai nustebina.

Reklama
Christos Tsiolkas. Antausis.

Christos Tsiolkas. Antausis.

Tsiolk AntausisTSIOLKAS, Christos. Antausis [romanas]. Iš anglų k. vertė Valentina Krickus. Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. 544 p.

Pusę vienuoliktos visi buvo arba girti, arba prisiriję narkotikų (psl. 229).

Chm…. atrodo, tikrai verta dėmesio knyga. Melburnas, Austrija, Australija, kažkur dešimt metų atgal. Barbekiu, kurio metu vienas iš svečių kito vaikui skelia antausį. Reakcijos – pačios įvairiausios. Ir va čia prasideda pats įdomumas.

Vakarėlio šeimininkai, draugė, kaltininkas, uošvis, porą paauglių, įžeista motina. Aštuoni skirtingi personažai. Aštuonios skirtingos istorijos. Knygos nugarėlė šį kartą nė trupučio nemelavo: autorius tikrai sugeba pažiūrėti į pasaulį kiekvieno jų akimis. Vis kitaip: į meilę, į seksą, į visokias kitokias orientacijas, į šeimą, į tėvų ir vaikų santykius, į aistras, į moterų logiką ir į vyrų logiką.

Nė trupučio nenuobodžiavau visus penkis šimtus puslapių. Ir einu ieškoti filmo.

Rekomenduoju.

Kristina Krekelytė. Dienos, valandos, minutės.

Krekelyte_Dienos

KREKELYTĖ, Kristina. Dienos, valandos, minutės. [romanas]. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013,  215 p.

– […] Todėl dabar dar kartą siūlau tau savo ranką ir širdį…
– Vytautai, Berželi, aš sutinku. (psl. 107).

Nepasisekė šiai knygai. Po santūriai norvegiškų jausmų sugrįžti į lietuvišką ašaringą kasdienybę tikrai nėra lengva. Meilė lyg ir ta pati, bet veikėjai, laikai ir dramos jau visai kitos.

Jauna mokytoja atvyksta dirbti į gudų užkampį, kur visi svetimi, įbauginti ir įtarūs. Nežinia, kokius naujus potvarkius atneš dieną, dar labiau neaišku, kas pasibels naktį. Būtų visiškai nuobodu ir graudu, bet vieną naktį į duris pasibeldžia Meilė. Ir pasidaro šiek tiek šviesiau, nors ir visiškai aišku, kad ši Meilė ateities neturi.

Per daug ašarų. Dejonių, aimanų ir abejonių. Per daug. Žinoma, įspūdis be galo tikroviškas. Gal ir sunku kitaip rašyti apie laikus, kuomet artimieji palieka savo mažą sūnėną likimo valiai, mat jo tėvai – liaudies priešai… Kuomet motinos negali net paskutinį kartą paglostyti savo žuvusio vaiko… Nei jo palaidoti. Kuomet žmogų nužudyti taip pat paprasta, kaip ir pasikasyti nosį.  Girdėjau, skaičiau apie pokarį daug, bet vis tiek sunku patikėti, kad visa tai tikrai vyko.

Labai liūdna. Kuriam laikui tokių knygų pakaks.

Kristina Krekelytė. Griūtis.

Krekelyte_Griutis

KREKELYTĖ, Kristina. Griūtis. [romanas]. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013,  238 p.

Tokia audra, toks juodumas ateina… (psl. 9).

Sunku net įsivaizduoti, kiek gali žmogus. Kiek pajėgia ištverti baimės, nežinomybės, nelaimės nuojautų. Kai nežinia, kas bus rytoj, kai nesupranti, kas vyksta, kai net savo namuose negali jaustis saugus.

Lietuviams istorija nepagailėjo negandų. Neaplenkė jos ir Giedraičių šeimos, kuriai teko gyventi karo ir pokario metais. Sumaištis visiška. Daugybė ašarų ir aimanų. Dėl prarastos šeimos, žuvusių artimųjų, neaiškios ateities ir sugriautų likimų.

Skaityti šiurpoka. Autorė visą tai pati matė ir išgyveno, rašo įtaigiai. Nesunku įsivaizduoti žmonių jausmus, kai reikia bijoti kiekvieno kaimyno (o gal jis įskųs), kai turi galvoti, ką sakai (nes gali labai atsirūgti), kai gyvulius reikia slėpti (nes gal juos paims kolūkis), kai nakimis tenka miegoti lauke (nes galbūt šiąnakt veš žmones).

Tikrai baisu. Gerai, kad visa tai jau tik knygose.

Ona Jautakė. Kai aš buvau Kleo.

Jautake_KleoJAUTAKĖ, Ona. Kai aš buvau Kleo: [apysaka]. Dailininkė Aida Janonytė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. 84 p.

Mano galvoje – tikras jaukinys. (psl. 38).

Aplinkiniams – paklusnus sūnus, rūpestingas  brolis, talentingas muzikantas… Pats sau – kasdienių rūpesčių slegiamas penktokas. Juk rūpesčių, kai tau dvylika – begalės. O jei dar kamuoja kažkoks neaiškus nerimas ir dingusio tėčio ilgesys…

Apysaka nenuobodi. Įvykiai mažame miestelyje, ypač mokykloje, tikroviški. Intriguoja ir dingęs tėtis bei šioks toks detektyvas. Net jei ir supranti, kad šiuolaikiniai dvylikamečiai juk taip nekalba. Bet kankinasi jie taip pat, kaip ir jų bendramečiai prieš keliasdešimt metų.

Miegosiu šimtą metų ir sapnuosiu… Gal Kleo. O gal Kleopą, kuris groja akordeonu ir baigia penktąją klasę.
Kartais jis nematomas, kartais nelaimingas, bet tikrai ne vienintelis toks po pavasario žvaigždėmis. (psl. 47).

Aš nestibrinėju. Aš laukiu tėčio. Ir dar kažko – nesuprantamo, didelio. To, kas atspinduliuoja iš žydros Stefanijos žvaigždės ir vakarais plentu nuzyziančio dviaukščio autobuso. (psl. 61).

Kleo – tikra priešingybė Kintui. Bet ar būti geram – lengviau?

Katharina Hagena. Obuolių sėklų skonis.

HAGENA, Katharina. Obuolių sėklų skonis. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Lina Žukauskaitė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. 286 p.

–Kiekvienas turi kažkur užkonservuoti savo ašaras. (psl. 20).

Iš vokiečių literatūros visada tikiuosi daug. Naiviai įsivaizduoju, jei jau tauta turi tokį literatūrinį palikimą, tai visuose rašančiuose tarsi privalo glūdėti po dalelę Gėtės, Šilerio, Hesės ar Tomo Mano….

Bet gal ir gerai, kad taip nėra.

Knyga, nors ir atstovaujanti ne komercinę, o rimtąją literatūrą, nėra rimta. Po įspūdingos pradžios, nuvilia tolimesni standartiniai įvykiai ir veikėjai. Anūkė paveldi močiutės namą. Kaip ir pridera tokiose atsiminimų romanuose, močiutė buvo praradusi atmintį. Na o viskas baigiasi vestuvėmis.

Visgi knyga visai įdomi, nors joje ir labai jau ryškiai manipuliuojama tokiomis populiariomis temomis kaip seno žmogaus atminties praradimai. Bet daug kas pateikta įdomiau ir tikrai netikėtai, nei dabartinėje siūlomoje literatūroje – pavyzdžiui apie skaitymą ir valgymą.

Iki T. Mano „Budenbrokų“ labai toli, bet visai įdomu paskaityti laisvalaikiu.

Micaela von Marcard. Patriarchas.

MARCARD, Micaela von. Patriarchas. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Tamara Grinkevičienė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. 429 p.

– Esu planeta ir tyliai skrieju savo orbita. (psl. 345).

Perskaičiau tikrai įdomią knygą.

Leidykla „Gimtasis žodis“ jau kuris laikas džiugina geroms knygoms. Perskaičiau „Kaizerį“, „Patriarchą“, dar laukia „Nepaprasta meilė“. Įsidėmėkit vienodą viršelių motyvą, norisi tikėti, kad bus ir daugiau panašių knygų!

Šioje knygoje debiutuojanti vokiečių rašytoja pasakoja šeimos epopėją, prasidedančią XX a. pradžioje ir pasibaigiančią Berlyno sienos griuvimu. Anotacijoje net užsimenama apie vokiečių tautos pasididžiavimu laikomus Tomo Manno „Budenbrokus“.

Kam? Vien todėl, kad šios dvi knygos – istorijos apie šeimą?

Nes juk knygoje nerasit nei Tomo Budenbroko laikmečio, nei Liubeko dvasios, nei T. Mannui būdingo stiliaus.

Nusiteikti reikia visai kitai, hanziečio Franco fon Ruės, gyvenimo istorijai. Kitiems protėviams, net meksikietiškos kilmės, kitiems, beje, taip pat meniškos sielos giminaičiams, kitiems draugams ir kaimynams. Kitam laikmečiui, kitiems karams, kitiems ekonominiams nuosmukiams ir pakilimams.

Nors, daugiau viskas – gal ir tas pats? Žmogaus gyvenimo laimės ir nelaimės…

Kiekvieno žmogaus gyvenimui skirta po tam tikrą kiekį džiaugsmo bei sielvarto, ir tik pripildęs šį saiką, likimas pasitenkina. (psl. 254).

Nebestebina jau beveik kiekvienoje knygoje pasitaikantys magiško realizmo elementai. Visai įdomiais ratais vingiuoja romano struktūra. Be to, jo apimtis džiugina – kaip ir priklauso gerai šeimos sagai – visi 429 puslapiai!

Tomo Manno „Budenbrokai“ – viena iš mano mėgstamiausių knygų. Micaelos von Marcard knyga Nobelio premijos jau nebegaus, bet šeimos epopėjų mėgėjams tai tikrai labai gurmaniškas skaitinys.

Patiko.