John Katzenbach. Trys Raudonos.

KATZENBACH, John. Trys raudonos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Tyto alba, 2015. 406 p.

Trys moterys žiūrėjo viena į kitą. Gydytoja, turinti dar ir slaptą komikės gyvenimą pasaulyje, kuriame nebebuvo nieko juokingo, nenumaldomo sielvarto prislėgta našlė, į aplinkybių ir nesėkmių žabangas įkliuvusi paauglė.

Bent kiek daugiau skaitantis žmogus žino, kokios iš tiesų kruvinos yra Brolių Grimų pasakos. Jau 1979-ųjų metų Juozo Balčikonio verstame leidinyje vaikams netrūko kraujo ir smurto, o originaliose pasakose visko dar daugiau. Intriguoja? Kūrėjus – tikrai taip, nes jau vien Raudonkepuraitės pasaką yra interpretavęs ne vienas, o kur dar kitos pasakos…

Trys Raudonos – tai trys Raudonkepuraitės, neišvengiamai turėsiančios ankščiau ar vėliau susitikti su Dideliu Piktu Vilku. Mat Dideliam Piktam Vilkui išseko fantazija ir padidėjo poreikis adrenalinui. Pamažu artėti prie neišvengiamos pabaigos. Didinti įtampą. Jausti aukos baimę ir siaubą, kuomet ji supras, kad išsigelbėjimo nebebus. Pasiekti pergalę. Net tris kartus.

Skamba intriguojančiai. Bet tik skamba. Knyga labai, labai keista. Perskaičiau, ir nesupratau, patiko ji man, ar ne. Tarpais jau jau prikaustydavo dėmesį, o vėliau… Vėliau tiesiog norėjosi miego.

Va jums ir „kvapą gniaužiantis trileris“. Pšššš…

John Katzenbach. Profesorius.

KATZENBACH, John. Profesorius [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Inga Rosenaitė. Vilnius: Tyto alba, 2014. 470 p.

Metas pradėti, pasakė sau. Liko taip mažai laiko.

Detektyvų manija. Paskutiniu metu jų skaitau nemažai. O faktas – vienas. John Katzenbach yra ir liks detektyvų karalius (gerai, antras po Agatos Kristi). Nes jei ieškai tikro detektyvo, o paieškoms laiko nėra – imk Katzenbach knygas. Nusivylęs neliksi.

Gerai, kad tų knygų ne viena (nors ir ne tiek daug, kiek norėtųsi). Šioji man ypatingai patiko. Dėl to Profesoriaus. Dėl jo ligos ir kaip (tikrovėje to tikriausiai nebūna…) ji (taip, taip – liga) gelbsti net žmonių gyvybes. Geriau, nei bet kokie policininkai (šitie turėtų įsižeisti. Visiško gyvenimo saulėlydžio sulaukęs senukas apsisuko žymiai geriau).

Knyga puiki. Užtenka ir įtampos, ir netikėtumų. Kartais gal ir per daug. Ir dar tas visas tinklas. Internetas. Toks jausmas, kad jis – tai milžiniškas vandenynas. O mes plaukiojame ir matome, kas yra paviršiuje. Na, gerai, dar kartais vieną kitą metrą ir po vandeniu. O kas žemiau? Tai kas žemiau – knygoje. O kas dar žemiau? Garantuoju, perskaitę knygą kažin, ar norėsite tai sužinoti.

Ką gi. Kai kitą kartą bus detektyvų badas, bibliotekoje tereiks susirasti raidę K….

John Katzenbach. Ne tas žmogus.

KATZENBACH, John. Ne tas žmogus. [romanas]. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Tyto alba, 2008. 566 p.

– Tai istorija apie žmogžudystę. Viskas įvyko prieš keletą metų. Kita vertus, gal ir neįvyko. Ar norite išgirsti šią istoriją? (psl. 6)

Jei užsinorėsi perskaityti gerą detektyvą, pasidomėk šio rašytojo knygoms.

Perskaičiau jau antrą. (Pirmoji – „Analitikas“).

Pusės tūkstančio puslapių knyga. Daugoka? Tik jau ne Katzenbachui (ir ne man). Lapai tarsi patys verčiasi. Paprasta ir baisiai įtraukiančiai parašyta istorija apie dukrą bandančią gelbėti šeimą. Iš tų knygų, kurias norisi perskaityti vienu atsikvėpimu. Iš tų knygų, kurias beskaitant pamirštami visi pažadai pradėti skaityti tik klasikos, Bookerio, Pulitzerio, Nobelio ar kitų garsių ir nelabai premijų laureatų knygas.

Et, Katzenbachui visada galima padaryti išimtį.

Kokios dar ten jo knygos liko? Noriu jas perskaityti! Visas.

John Katzenbach. Analitikas.

Katzenbach, J., (2006). Analitikas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė. Vilnius:  Tyto alba, 507 p.

– Juk visas gyvenimas toks. Vienas žaidimas po kito. O mirtis – smagiausias žaidimas iš visų. (437 psl.).

Ieškojau gero detektyvo, ieškojau, ir pagaliau perskaičiau. Tikriausiai geriausias šių metų skaitytas detektyvas. O gal trileris. Tikriausiai ir tas, ir tas. Galvojat, kad detektyvų skaitymas – tik laiko gaišimas? Ė, ne. Tik NE TOKIŲ detektyvų.

Ir kas ten tokio įdomaus?
Veikėjai. Turiningi, iškalbingi, emocingi, nebanalūs. Ne veltui pagrindinis veikėjas psichoanalitikas, mokantis pažvelgti taip giliai į žmogaus vidinį pasaulį, kad, atrodo, net pats žmogus ne visada norėtų. Ir veiksmas. Koks gi trileris be veiksmo? O kada veiksmas nurimsta, nurimsta tiek, kad atrodo, viduryje knygos ims, ir tiesiog pasibaigs, išradingas posūkis visą įdomumą pradeda iš naujo. Skaityk, ir džiūgauk. Mėgaukis. Stebėk psichoanalitiko Rikio Starkso ir paslaptingo psichopato žaidimą, kuriame tikrai nenorėtum sudalyvauti.

Tiesa, kai kurių dalykų žinios knygoje jau pasenusios, nors ji parašyta tik 2002 m. Tai asmens duomenų apsauga, elektroninių duomenų apsaugojimas. Įsivaizduoju, koks būtų įspūdis, jei knygą būčiau skaičiusi tada, kai apie visus tuos reikalus žinojau tik tiek, kiek ir vargšas daktaras Frederikas Starksas!

Visiems, kas ieško gero detektyvo (trilerio), o šio dar neskaitė, labai rekomenduoju pasidomėti.

O manęs laukia nelengvos, kito, dar geresnio detektyvo paieškos…