Alina Bronsky. Paskutinė babos Dunjos meilė.

Alina Bronsky. Paskutinė babos Dunjos meilė.

BRONSKY, Alina. Paskutinė babos Dunjos meilė [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 130 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Aš nebijau mirties. Bet tais momentais, kai prarandu ramybę, vėl prisimenu, kaip būna, kai bijai. Ne dėl vaikų. Dėl savęs. Nors gal ir kvaila taip laikytis įsikibus į kūną, kuris savo jau atliko. Bet tokios sekundės kaip ši aiškiai parodo, kad dar nesu pasirengusi. Dar yra darbų, kuriuos reikia atlikti. Žodžių, kurie turi būti užrašyti.

Jau iš karto aišku, kad knyga man patiks. Gal kalta ta Černobylio manija ar kaip, bet ji kol kas geriausia iš Keliautojų laiku (tiesa, spręsti dar anksti, dar perskaitytos tik trys knygos) serijos. Tokia paprasta ir šiek tiek tragikomiška. Apie žmones, kurie po Černobylio AE sprogimo grįžo į savo namus „mirties zonoje“, nekreipdami dėmesio, kad viskas užteršta. radioaktyvu ir gyventi čia tiesiog pavojinga.

Viena tokia gyvenvietė – Černovo kaimas. Istorija pasakoja apie babą Dunją, vyriausią gyventoją, kuri pirmoji grįžo namo. Vėliau vienas po kito atvyko ir daugiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenimą čia pasirinkusių žmonių. Jie – tokia atskira bendruomenė, kiti jų kiek privengia dėl radiacijos. Bet nelegalai į nieką nekreipia dėmesio, gyvena savo gyvenimus ir išgyvena kiekvienas savo dramas.

Postapokaliptinis kaimas. Bet be jokios panikos. Tiesiog pavydėtina ramybė. Jokių planų, jokių darbų, jokios skubos. Nors ne, darbų baba Dunja turi daug, ir nors jai jau seniai virš aštuoniasdešimt, puikiausiai tvarkosi savo ūkelyje. Kodėl? Gal dėl radiacijos, bet greičiausiai dėl požiūrio į gyvenimą. Ir tas požiūris labiausiai žavi, tiesiog taip gera skaityti babos prisiminimus ir pamąstymus. Rodos, skaitytum ir skaitytum, bet nelemta – tas šimtas puslapių netrukus baigiasi. Ir nejučia imi pavydėti tiems černoviečiams, net žinodamas, kad vienintelis kelias jiems – į vietines kapinaites…

Puiki knyga. Duokit tokių dar.

Gipi. vienaistorija.

Gipi. vienaistorija.

GIPI. vienaistorija [grafinė novelė]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 128 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Ar supranti, ką noriu pasakyti? Praktiškai manau, jog mūsų dabartinę formą, mūsų veidą su skruostikauliais, žandais, duobutėmis, smakru ir lūpomis, visa tai, visas šias formas amžių amžiais formavo tekančios ašaros. 

Tai viena pirmųjų projekto Keliautojai laiku knygų. Grafinė novelė. Kažkas visiškai nauja ir netikėta, tuo labiau, kad autorius tikrai patyręs, tikrai daug pripiešęs ir pelnęs visokiausių apdovanojimų. Bet ne apdovanojimai ir premijos domina, domina įspūdis ir 1915-ieji.

Novelėje pasakojama dviejų giminaičių istorija – pirmasis, garsus krizę išgyvenantis rašytojas, antrasis – jo prosenelis (ar senelis?), skaičiuojantis begalines minutes Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Abiems reikės išgyventi. Ir dar klausimas, kuriam bus lengviau.

Skaityti / vartyti – tikras malonumas. Žodžių mažai, pauzių daug, mėgaujiesi tomis akvarelinėmis iliustracijomis (ir ne tik) ir nieko per daug nesitiki, tik nuotykio. Bet gauni kur kas daugiau, nei vieną istoriją ar vieną nuotykį. Daug visokių minčių, daug tylos, daug vietos ir laiko interpretuoti. Dviejų valandų kelionė laiku gali prasitęsti žymiai ilgiau, nes užvertus paskutinį puslapį vėl norisi atsiversti pradžią, ar bent paskaitinėti šen bei ten. Ir padiskutuoti – nors žodžių ir nedaug, jie labai paprasti, bet veikia stipriai.

Goodreads skaitau apie kitus autoriaus darbus (kažkokia 15 knygų GIPI Opera Completa – Repubblica Series, vienaistorija yra antroji knyga), su google translate verčiuosi pirmosios aprašymą ir taip užsimanau paskaityti…. Ir iš kur dabar gauti?

„Net tamsiausią nakties valandą…“
„Danguje esama šviesos.“
Klausykis.
„Klausiu savęs, meile mano…“
„Iš kur sklinda toji šviesa?“
„Ne iš žvaigždžių, jos pernelyg toli…“
Kas tai?
„Ne iš pasislėpusio mėnulio“
Ji sklinda galbūt iš mūsų troškimų? Galbūt tai mūsų širdys, mūsų lūkesčiai nušviečia dangų?
Ar mūsų šeimos.
Jų maldos.
Mūsų vaikai.
Tu.

Ascanio Celestini. Karo kvailio istorijos.

Ascanio Celestini. Karo kvailio istorijos.

CELESTINI, Ascanio. Karo kvailio istorijos [romanas]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 158 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Ir su svogūnu rankoje Ninas bandė užkalbėti anam dantį, pasakodamas viską, ką žinojo apie didžiąją Istoriją. Istoriją, kuri mainėsi kaip tik tomis paskutinėmis valandomis. Pasaulinę istoriją, kuri įspūdingai judėdama į priekį rengėsi sutraiškyti žmones ir svogūnus.

Trečioji kelionė laiku. Keliamės į 1944 m. birželio 04 dieną, į Romą. Karas baigiasi, naciai traukiasi ir kažkas tuoj įžengs į miestą. Vieni sako, kad amerikiečiai, kiti – gal rusai. Treti žino geriausiai – tai bus ne kas kitas, o tie patys užsimaskavę vokiečiai. Tuo tarpu aštuonerių Ninas viską mato savaip. Tai jo karo istorija, kurią, jau suaugęs, net trisdešimt metų, iki pat mirties, pasakos savo vaikams.

4 valandų kelionė neprailgo. Vos viena diena, o istorijų, nuotykių, veikėjų gausu. Netgi absurdo gausu. Netgi pagalvojau, kad, ei, gal jau per daug, kažkaip jau viskas per daug fantastiška. Bet ne, tik šiek tiek siurrealistiška. Aštuonmečio, kuriam rudenį bus devyneri, žvilgsnis skvarbus, protas aštrus, bet vis dėlto vaikiškas. Tik nieko vaikiško karo istorijose nėra. Tiesiog viskas taip susipina ir diena prasitęsia į ilgesnius ar trumpesnius žmonių gyvenimus. O pats skaitymas – kaip spektaklis – kuomet visą visumą gali įvertinti tik nusileidus uždangai. Tada viskas staiga susidėlioja, viską suvoki ir arba šiek tiek netekęs žado stojiesi ir ploji, arba tiesiog…

Aš plojau. Patiko. Po Babos Dunjos atrodė, kad kažko lyg per daug. O gal priešingai. Bet niekas nekaltas, nereikia visų trijų istorijų praryti iškart, nes nuo tokios jų įvairovės tikrai gali šiek tiek apsvaigti. Beje, pasirodo, pirma buvo spektaklis, tik vėliau pasakojimas pavirto knyga. O tai daug ką paaiškina.

Kur keliausim toliau?