Skomantas. Jundos lemtis.

Skomantas_JundosSKOMANTAS. Jundos lemtis [apysaka].  Kaunas: Tvermė, 1997. 160 p.

— Laima, likimo motina, atleisk,  ramiu balsu tęsė motina. – Atleisk, kadangi suklydome mes. Dievai neklysta. (psl. 154).

Nors vasara pasibaigė ir norisi rimtesnių knygų, ketvirtąją Skomanto serijos dalį perskaityti suspėjau. Gal šiek tiek ir nuobodesnė už pirmąsias, bet parašyta paprastai, vaikiškai, patraukliai. Net suaugusiam visai įdomu pratęsti nuotykius XIII amžiuje.

Po vestuvinių pergyvenimų Uvio sesuo Junda norėtų kaip nors atsikratyti taiklumo dovanos. O dovana stebuklinga, nes nei mama, nei vietiniai žyniai jos panaikinti negali. Teks pajojėti iki Lietuvos, iki Šventaragio slėnio ir ten prašytis pagalbos. O bekeliaujant…

Bekeliaujant tai visko nutinka. Įdomiausia, kad tarp pasalų ir mūšių galima sutikti ir vieną kitą žinomą asmenį, o dar ir šiokių tokių faktų sužinoti. Ir jeigu tų faktų butų buvę daugiau…

Visgi vaikams pasisekė. Jie turi kad ir nepopuliarią, bet visai įdomią seriją. Suaugusiems belieka pavydėti ir viltis, kad dar sulauks kokios įdomios knygos apie Lietuvos istoriją.

Reklama

Skomantas. Atpildo strėlė.

Skomantas_Atpildo streleSKOMANTAS. Atpildo strėlė: [apysaka].  Vilnius: Skomantas, 1994 176 p.

„Kai išteki, tai beveik kaip numiršti, – prisiminė ji močiutės žodžius, – gyveni kitą gyvenimą. Savo vyro gyvenimą.“
O ar bus čia tas naujas gyvenimas? (psl. 142).

Patinka, patinka! Nors skirtos jaunajam skaitytojui,  tos paslaptingai pasivadinusios rašytojų grupelės knygos patinka ir man.  Daug mąstyti čia nereikia, siužetas įdomus, o be to, sužinai ir šį bei tą apie istoriją.

XIII a. žemaičių rikio šeimos nuotykiai tęsiasi. Pirmose serijos dalyse visas dėmesys buvo skirtas paaugliui Uviui. Šioje knygoje – visa šeima lydi Uvio seserį Jundą į Traupės pilį, kur ji taps Tolvaikio, Deltuvos krašto rikio Kunto sūnaus, žmona. Tiesa, jaunikis pasitaikė nekoks, taigi nuotykių irgi netrūks.

Primena vaikystėje mėgtą Petro Tarasenkos „Pabėgimą“. Ir net šiek tiek geriau.

Skomantas. Vilkė.

Skomantas_VilkeSKOMANTAS. Vilkė: [apysaka]. Vilnius: Tvermė, 2003. 130 p.

– To negalima atleisti! – tyliai, bet ryžtingai tarė Uvis. Pavysim juos dar šį vakarą. (psl. 105).

Antroji neseniai atrastos istorinių apysakų serijos knyga. XIII a. žemaičių didikų šeimos nuotykiai tęsiasi. Tiksliau žinių apie tą šeimą kaip ir nėra daug. Kaip ir pirmojoje, pagrindinis veikėjas jau kiek ūgtelėjęs rikio sūnus Uvis.

Antrojoje dalyje – jis nebe tik pasyvus stebėtojas, bandantis išgyventi. Sustiprėjęs ir paaugęs belaisvėje, jis jau kovotojas, norintis nugalėti užkariautojus. Tiesa, nugalėti dar nėra kaip. Jo bendražygė tik atsitiktinai išgelbėta Vilkutė.

Šioje dalyje, kaip ir pirmojoje, įdomiai pavaizduoti berniuko kasdienybė ir nuotykiai XIII a., yra net keletas istorinių asmenybių. O pabaigoje trumpas straipsnelis apie to meto aplinką, nuotykius papildantis ir šiokiomis tokiomis istorijos žiniomis.

Ieškau trečiosios dalies.

Skomantas. Belaisvis.

Skomantas BelaisvisSKOMANTAS. Belaisvis: [apysaka]. Vilnius: Tvermė, 2003. 164 p.

Uvis suprato. Dar toli gražu ne viską.
Bet jis pradėjo suprasti. (psl. 35).

Mėgstu istoriją, istorines knygas, o knygas apie Lietuvos istoriją – labiausiai. Bet iki šiol nieko nebuvau girdėjusi apie Skomanto istorines apysakas vaikams.

Gana keista, nes XIII a. žemaičių didikų šeimos nuotykiai aprašyti visai įdomiai. Mano ką tik perskaitytoje pirmojoje knygoje „Belaisvis“ – dešimtmečio žemaičių rikio sūnaus Uvio nuotykiai. Jaunesnis skaitytojas neliks abejingas knygos siužetui: mūšiai, vergovė, Ryga, klajojanti akrobatų trupė. Na o vyresniems turėtų patikti istorinė aplinka:  berniuko kasdienybė XIII amžiuje, kryžiaus žygio prieš baltų gentis pradžia, Mežuotnės pilies apgultis, vis labiau garsėjanti Ryga.

Pasidomėjusi sužinojau, kad Skomantas buvęs K. Almeno, o paskui visos rašytojų grupės slapyvardis. Nežinia, kokie rašytojai dalyvavo šiame istorinių apysakų projekte, bet panašu, kad tikrai neblogi. O kadangi šis kryžiaus žygis buvo ilgiausias Europos istorijoje, tai ir apysakų šioje serijoje  ne viena, o dvidešimt. Ir keista, kad jos primirštos. Juk visai įdomu tokias knygas paskaityti ir suaugus.

Ne tik norintiems geriau suprasti istoriją, bet ir visiems kitiems, kuriems tokie  žodžiai kaip Kuršas, Žiemgala ar Lyviai asocijuojasi  tik su seniai išblėsusiomis pagrindinės mokyklos istorijos pamokomis.