Diane Chamberlain. Atspindys.

Diane Chamberlain. Atspindys.

CHAMBERLAIN, Diane. Atspindys [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušrinė Benediktavičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 400 p.

Dailus Atspindžio paveikslas turėjo klaikią dėmę. Esminį trūkumą. Miestas tiesiog negalėjo susitaikyti su praeitimi.

Pirmas sakinys: Tai buvo Helenos mėgstamiausia sonatos dalis – lėtai, apskaičiuotai aukštėjančios natos, ilgesingas, maldaujantis jos fortepijono skambesys.

Chm… ką tik perskaičiau, kad autorė anksčiau buvo psichoterapeutė. Kažkodėl šioje istorijoje tai tikrai pajutau. Toks stereotipų, visiškos tiesios, neklystamumo įspūdis. Balta ir juoda. Jokių pilkų atspalvių.

Mažas miestelis. Kas atsitinka mažuose miesteliuose? Taip, sugrįžta koks nors personažas, gyvenęs čia vaikystėje ar jaunystėje, o vėliau dingęs ilgiems metams. Kol tėvų ar kitų artimųjų mirtys ar ligos nesugrąžina jų atgal. O grįžus laukia kas? Taip, praeities skauduliai.

Reičelė Huber tų skaudulių turi. Maiklas Štolcas irgi turi. Kaip ir kiekvienas ten gyvenantis žmogus. Nes prieš dvidešimt metų visus sukrėtė nelaimė, kurios neįmanoma pamiršti ir kurios žaizdų neįmanoma išgydyti.

Tai va. Intrigos yra. Paslapčių yra. Dar meilės, romantiškos ir nelabai. Dar traumų, vaikystės ir jaunystės. Dar skausmo. Atleidimo. Visų žmogiškų emocijų.

Bet atleidimas šokiravo. Tai taip, kankinamės beveik ketvirtį amžiaus ir staiga per pusvalandį išpažįstam savo nuodėmės ir valio! Tarsi nieko nebūtų buvę. Nors gal?

Bet ne, atsiprašau, šįkart Atspindžiai visomis savo spalvomis tikrai nesuspindėjo.

Diane Chamberlain. Žalvario žiedas.

Diane Chamberlain. Žalvario žiedas.

CHAMBERLAIN, Diane. Žalvario žiedas [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 462 p.

– Aš tik taip moku gyventi, – Klerė pajuto, kad apatinė lūpa dreba ir pasistengė susivaldyti. Nebus vargšelė. Neverkšlens. – Jei iš manęs atimsi optimizmą, man nieko nebeliks. Būsiu išsigandusi kvaištelėjusi moterėlė su krūva baisių, beprotiškų prisiminimų.

Pirmas sakinys: Klerės Hart-Matjas įsitikinimu, žmogus per gyvenimą gali ištverti tik vieną didelę nelaimę.

Visi kraštutinumai yra blogai. Tavo gyvenimas nuostabus? Visos problemos atrodo menkos ir lengvai išsprendžiamos? Visada atsiranda išeitis? Ar ne nuostabu? Nors gal ir ne… kažkur giliai giliai gali slypėti tokių problemų, kurias net sunku įsivaizduoti.

Klerės gyvenimas nuostabus. Nuostabi šeima. Nuostabi darbinė veikla. Ir nuostabus tiltas, ant kurio vieną labai nuostabią dieną nuostabioje pūgoje laukė visai nenuostabi staigmena, apvertusi ne vieno žmogaus gyvenimą.

Knygos aprašyme išvengta spoilerių. Šaunu, nes taip smagu skaityti ir nežinoti, kas bus toliau. Nors ką ten nežinosi, viskas – kaip ir kitose autorės knygose. Po penktos viskas daugiau ar mažiau aišku. Bet tas skaitymo malonumas yra, užsimiršti galima, įtraukia neblogai.

Nepatiko vaikai. Na, šiaip tai jie man patinka, žinoma, bet yra tų šabloninių temų, be kurių, rodos, geros knygos parašyti jau nebeįmanoma. Nors Klerė patiko – ypač ta jo rožinių akinių charakterio savybė. Skaitant taip gerai matosi, kad dirbtinis optimizmas pridaro dar daugiau blogio, nei šioks toks sveikas pesimizmas.

Šiaip, aišku, gerai, kad apie tokius psichologinius ir dažnai skaudžiai traumuojančius reikalus galima pasiskaityti tik knygose. Ten jie lai ir pasilieka.

Kas toliau? Mačiau, ką tik pasirodė nauja autorės knyga?

Diane Chamberlain. Didelis melas mažame mieste.

Diane Chamberlain. Didelis melas mažame mieste.

CHAMBERLAIN, Diane. Didelis melas mažame mieste [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 462 p.

– Ir kaip ketini tą padaryti? – paklausė jis. – Kaip sužinosi, kas iš tiesų jai nutiko?
– Nežinau kaip, bet turiu. – Žiūrėjau į kruvinus kirvio ašmenis. Smulkią rusvaplaukio vyro figūrėlę veidrodyje. Motociklą. – Manau, Ana Deil pradeda mane persekioti.

Pirmas sakinys: Vaikai suprato, kad pagaliau stojo pavasaris, tad nors dar žnaibė žiemos šaltukas, o žolė ir piktžolės traškėjo po kojomis, jie šūkčiodami lakstė po laukus ir giraites, laukdami šiltesnio oro.

Dar viena knyga rašytojoms gerbėjams. Toks pat stilius, panašios istorijos, praeities – dabarties linijos. Tokios pat paslaptys. Net veikėjai šiek tiek panašūs. Bet kažkas galbūt bus ir kitaip. Gal.

O bus šis tas apie meną. Freskas. Restauravimą. Tikras faktas, kad Didžiosios depresijos laikais Valstybės finansų ministerija surengė 48 valstijų freskų konkursą. Įsivaizduokite. 1939 metai, esate pradedančioji menininkė ir staiga.. bum.. tapote vieno miestelio freskos laimėtoja. Džiaugsmas, euforija, entuziazmas. Reikia tiek daug padaryti, susipažinti su vietove, su žmonėmis, apgalvoti, kokias istorijas galima bus panaudoti freskai…

Autorė visą šitą puikiai įsivaizdavo.

Bet buvo ir tokių, kurie nelaimėjo. Dar buvo ir tokių, kurie vis dar jautėsi pranašesni už kitokio odos atspalvio žmones. Dar buvo ir tokių… Ai, visko ten buvo, ir Megan, po beveik aštuoniasdešimt metų apžiūrinėdama beveik sunaikintą freską gali irgi tik įsivaizduoti, nuo ko priklausė tuometinių žmonių gyvenimas. Bet kokiu atveju, jos gyvenimas dabar priklausys nuo freskos.

Vaizduotė. Istorija. Dabartis. Praeitis. Viskas, ko reikia įdomiai, įtraukiančiai knygai. Parašyta taip, kad nors ir kažkelintas autorės romanas tai bebūtų, vis tiek kartais taip traukia paskaityti. Popsas. Bet paprastas, lengvas, patrauklus. Terapinis.

Nors jie ir maži, vieną dalyką išmano. Spalvotasis vaikas ir baltasis negyvėlis? Nieko gero.

Diane Chamberlain. Išsvajota dukra.

Diane Chamberlain. Išsvajota dukra.

CHAMBERLAIN, Diane. Išsvajota dukra [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Jis paleido mano ranką. Kojos suvirpėjo ir sutrūkčiojo, aš išsitiesiau, ir, kol nepersigalvojau, šokau į juodą sūrų orą.

Pirmas sakinys: Niekas nenorėjo dirbti su vyru invalido vežimėlyje.

O, bus staigmenų! Neišsigąskit, tai ta pati Chamberlain, tik šį kartą ji papasakos gal kiek kitokią istoriją.

Šiaurės Karolina, 7-asis dešimtmetis. Karolinai gyvenimas pametėjo tikrai nemažai išbandymų. Ką tik Vietnamo kare žuvo jos vyras, o kūdikis, kurio laukiasi, ir kuris turėjo priminti mylimąjį, tikriausiai neišgyvens net iki gimdymo.

Va tokia pradžia, toks startas. Kaip dabar autorė viską išspręs? Kaip parašys knygą, įtiksinčią milijonams skaitytojų? Paprastai… Bus dramos. Ir daug.

Ech, kaip norėtųsi papasakoti daugiau, bet negalima. Įtraukė, įsijaučiau, nors jokiu būdu niekada nenorėčiau būti Karolinos vietoje. Niekada nenorėčiau priiminėti tokių sprendimų. Ypač, kai istorija sukasi apie vaikelį, kuris turėjo būti mirusio mylimojo dalelė. Prarasti abu – tai jau pernelyg skaudu.

O daugiau… Kaip ir kitos autorės knygos – paprasta skaityti, labai tinka poilsiui tarp trilerių ar kokios rimtesnės literatūros.

Dramos daug, bet autorė ir vėl išsisuko gana neblogai. Kas toliau?

Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

TAMULAITIENĖ, Loreta. Paraščių vaikai [Tikros istorijos apie tuos, kurių nereikia]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Visada norėjau parašyti knygą apie tuos vaikus, tuos mažuosius kovotojus, kurie stovi priešakinėse linijose, susidurdami su gyvenimo realybe, kurios nei man, nei Tau, brangus skaitytojau, greičiausiai jau neteks patirti.

Pirmas sakinys: Lora – dar penkiasdešimties neturinti aukšta, liekna moteris, išdidžiai lyg mylimajam parankėn įsikibusi į savo pedagoginę ir vadybinę patirtį, pravėrė mažutės, nuo miesto centro ir viso Dievo pasaulio nutolusios mokyklos duris.

Knyga iš tos serijos, apie kurias nieko negirdėjai, nieko nežinai, skaityti neketinai, bet va ima, patenka į rankas, ir…. Ir gauni tokią emocijų vaivorykštę, tokį srautą minčių, kad nebežinai, kur dėtis. Viskas susipina: tikros ir išgalvotos istorijos, kažkur vykstantis karas, kraują stingdantys siaubai, bayraktaras ir visai šalia gyvenantys vaikai, kurie visiškai, visiškai niekam neįdomūs ir nereikalingi.

Bet čia niekas nieko nesistengia gąsdinti ar pamokyti. Lengvas, nesudėtingas grožinis tekstas apie tikrą Šiaulių jaunimo mokyklos mokinių kasdienybę. Pagauna akimirksniu. Skirtingų vaikų istorijos stebina, šokiruoja, liūdina. Labai įtraukia. Siurbi į save tuos skirtingus, bet kartu labai panašius likimus ir supranti, kad stop, užteks, daugiau nebegaliu. Ir kaip tik tuo metu siužetas susifokusuoja. Pradedama pasakoti tikra, o gal išgalvota istorija apie du jaunuolius ir jų gyvenimą.

O kai užverti knygą, emocijų irgi sočiai. Jautiesi visiškai bejėgis. Bet kokiu atveju nieko negali pakeisti. Liūdina ir knygoje išsakytos mintys, kad tiems vaikams padėti labai sunku. Visa pagalba ir viskas, kas gaunama nemokamai, tiesiog nėra vertinama. O jei ir atsiranda kažkiek pozityvo, jis iš karto sunaikinamas vaikui grįžus į alkoholiu ar kokiomis kitomis socialinėmis problemomis persismelkusius namus.

Pabaigos knygoje kaip ir nėra. Tik šiek tiek vilties. Gal. Nors nelabai ir tikisi.

Kai Lora paskambino, Deivido motina ėmė rėkti į telefono ragelį, jog visada sakiusi, kad valdžia nieko nežiūri, paleido mat atostogų, – tokių negalima paleisti be priežiūros, – o dabar matot, kas pasidarė? Dabar kas atsakys, jei vaikas sumuštas ar užmuštas? O jei pagrobtas ir parduotas? Kas dabar jai vaiką sugrąžins….

Jean-Paul Dubois. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai.

Jean-Paul Dubois. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai.

DUBOIS, Jean-Paul. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 224 p.
Goncourt’ų premija 2019.

Neturiu tokių dvasinių prerijų, kur galėčiau leisti pasprukti ir laigyti savo mintims. Ši vieta mane apsėdusi ir kas dieną diria man odą. Žinoma, aš turiu savo lankytojų. Bet kartais mirusieji būna tokie kaip mes, jiems skaudu gyventi.

Pirmas sakinys: Jau savaitę sninga.

Paprastai ir lėtai. Koks gi yra gyvenimas kalėjime, jei ne lėtas? Sava tvarka, savas ritmas – nieko nepakeisi ir nepaskubinsi. Polis atlieka bausmę už kažkokį nusikaltimą ir leidžia dienas su karštakošiu motociklų fanu Hortonu. Ir nors šis – spalvinga asmenybė, laiko, pagalvoti apie gyvenimą ir dar daug ką, yra daugiau, nei sočiai. Kalėjimo pasakojimai paprasti, bet tikrai geri.

Saikingai. Šaunu, kai nedaugžodžiaujant kuriamos puikios istorijos. Kai žodžiai sudėliojami taip, kad teksto nebegalima pavadinti tiesiog tekstu – tai kažkoks stebuklas. Skaitydamas nebematai žodžių, matai vaizdus, iš kurių tikrai išeitų nuostabus filmas. Pamažu išryškėja vieno žmogaus, Polo, gyvenimo istorija. Iš kur jis, kas jis, kodėl jis čia? 224 puslapiai. Tikrai saikingai.

Tai koks gi tas gyvenimas? Unikalus. Kaip sakė Polo tėvas, prasilošęs kazino ir žirgų lenktynėse – Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai. Tą ir skaitome. Apie Polo kilmę, protėvius, tėvą Johaną, mylimąją Vainoną, priklydusią kalaitę Nukę.

Iš tikrųjų istorija jokiu būdu nėra graudi ar ašaringa, tik gal kiek (o gal ir labai) melancholiška. Ar Polas laimingas, ar ne? Sunkus klausimas. Tiesiog toks jau tas gyvenimas. Ir kai jis pametėja žmogui ilgai lauktą laimę, o vėliau, neperspėjęs, ją vėl pasiima… Na, toks jau jis yra.

Už kiekvienų šviečiančių (ir ne) langų – savi likimai.

Tokia trumpa, paprasta, lėta, nedaugiažodžiaujanti ir labai gražiai papasakota vieno žmogaus gyvenimo istorija.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

RIJNEVELD, Marieke Lucas. Vakaro nejauka [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 288 p.

Nors bus truputį nejauku, bet, kaip kunigas sako, nejauka gerai, nejaukoje mes tikri.

Pirmas sakinys: Man buvo dešimt metų ir aš nebenusirengdavau jopės.

Oho, kokia knyga! Oho, koks įspūdis! Ir kaip dabar apie jį parašyti?

Bandau paprastai. Dabartis. Visiškai eilinė šeima, tėtis, mama ir keturi vaikai kažkur Olandijos kaime laukia Kalėdų. Šeima turi galvijų ūkį, gyvena kaimiškai ir paprastai. Kol vieną dieną viskas pasikeičia. Negrįžtamai.

O gal bandyti piktai? Baisu, kai krenta bombos (knygą skaičiau seniai, vos prasidėjus karui). Baisu, kai miršta žmonės. Bet visų baisiausia – kai tėvai „pamiršta“ savo vaikus. Fiziškai ir emociškai. O religinis aklas fanatizmas visur ir visais laikais neša tik blogį (nors knyga ir ne apie tai).

Tai gal bandyti pedagogiškai? Paauglystė – labai svarbus laikotarpis žmogaus gyvenime. Viskas drastiškai keičiasi, viskas atrodo kitaip. Jei šiuo laikotarpiu nutinka krizių ir nėra nei vieno žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, gali nutikti visko. Tikrai visko.

Bet geriausia apie šią knygą rašyti emociškai. Ji labai, labai paveiki. Skaityti ir liūdna, ir nesmagu, ir nejauku, tikrai. Bet ji tokia gera, taip gerai parašyta, taip viskas tikra, kad neįmanoma atsiplėšti. Ir tampa tikrai nejauku. Tai kuomet nejauku, gerai ar blogai? Kaip reikia įsijausti į paauglišką kasdienybę, išgyventi visus paprastus ir nepaprastus įvykius, parašyti taip, kad vos ne kiekviename puslapyje yra momentų, prie kurių būtina grįžti, nors ir kokie nejaukūs jie būtų?

Kokiam reikia būti geram rašytojui, kad perteiktum tiek daug, tiek visko, ir taip tikrai?

Jopė ilgai nepasimirš. Tikrai.

Tai, ką darome, yra gera. Kartais tenka sudėti aukas, kurios ne taip jau ir džiugina, bet Dievas juk paprašė Abraomą paaukoti Izaoką, o Abraomas galų gale paaukojo aviną, taigi ir mes turime išbandyti visokiausių dalykų, kad Dievas liktų patenkintas mūsų pastangomis sutikti mirtį ir mus paliktų ramybėje.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

NAM-JOO, Cho (Čio Nmdžiū). Kim Džijongė, gimusi 1982 [romanas]. Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 174 p.

Pasaulis tikrai labai pasikeitė. Tačiau jame egzistuojančios smulkios taisyklės, susitarimai, įpročiai – ne per daugiausia. Taigi pasaulis vis dar toks pat.

Pirmas sakinys: Kim Džijongei šiemet sueina trisdešimt ketveri.

Tikėjausi, kad knyga bus šios įdomios istorijos papildymas, bet tai visai kas kita.

Tai dokumentinė istorija apie moterų gyvenimą Pietų Korėjoje. Kim Džijongė tarsi apibendrintas paveikslas, kad būtų lengviau įsivaizduoti tą statistinę moters gyvenimo kasdienybę.

Knyga ir nustebino, ir ne. Nesitikėjau tokio dokumentinio stiliaus, nuorodų į įvairius šaltinius, tiek statistikos. Istorija kaip ir išgalvota, bet ją galima sutikti bet kur. Šiek tiek suintrigavo pats Kim Džijongės negalavimas, kuris klaidingai buvo diagnozuotas kaip pogimdyvinė depresija.

Skaityti, kaip moteriai, žinoma, skaudu. Ta nelygybė, pažiūros, ypač vyresniųjų, Kim Džijongės mamos ir močiutės, tikrai liūdina. Dar ir dėl to, kad jos, būdamos moterys, taip įprastai ir natūraliai priima tą vyro kulto viešpatavimą. O ir mergaitėms viskas atrodo natūralu, taip turi būti, taip visada būdavo, ir, jei berniukams viskas lengviau, geriau ir patogiau, net nebestebina. Mergaitės net nesijaučiu įskaudintos, kad šeimoje viskas, kas geriausia, skirta broliui. Jis juk mažesnis, ar ne? O jos juk jau didelės mergaitės ir broliuku turi rūpintis? Ar ne taip?

Tik žiūrėdamas iš šalies matai, kad ne, tikrai ne taip, tikrai taip neturi būti. Kita vertus, tada grįžti iš Pietų Korėjos ir apsižvalgai aplink. Kas čia pas mus kitaip? Lyg ir daug kas, bet ar tikrai? Tiesiog niekada apie tai nesusimąstai, niekada net nepagalvoji. O jei susėstumėme ir viską surašytumėme? Palygintumėme: čia ir ten?

Pabaiga gera. Apvainikavo visą istoriją. Ką čia ir bepridursi…. Gal tik keletą citatų?

Tačiau lemtingu moteriai momentu visuomet palengva išlįsdavo toji etiketė – „moteris“, ji uždengdavo akis, sugriebdavo ištiestas rankas, apgręždavo atgal.

– O jeigu, o jeigu ir šįkart bus dukra, ką tada darysim?
Tikėjosi, kad jis pasakys: „Ko čia klausinėji? Koks skirtumas, kas gims: sūnus ar dukra, vienodai rūpinsimės“, tačiau tėvas tylejo.
– A? Ką darysim, Ką?
Tėvas, nusisukdamas į sieną, atsakė:
– Kai šneki, gali ir prisišnekėti. Eik miegoti, nelaimės nekarksėjusi.

Delia Owens. Ten, kur gieda vėžiai.

Delia Owens. Ten, kur gieda vėžiai.

OWENS, Delia. Ten, kur gieda vėžiai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Balto, 2020. 416 p.

– Ką tai reiškia – ten, kur gieda vėžiai? – Mano mama kartais taip sakydavo.
– Na, tiesiog tai reiškia kur nos toli, nuošaliuose šabakštynuose, kur visokie gyviai tebėra laukiniai ir elgiasi kaip laukiniai gyviai.

Pirmas sakinys: Pelkė – ne raistas.

Pirmasis metų pasirinkimas. Na, labai jau skeptiškai buvau nusiteikusi. Ar gali knyga patikti visiems? Abejojau.

Be reikalo. Graži, skaudi, prisotinta gamtos ir poezijos, tikrai verta dėmesio. Šiokia tokia detektyvo linija tik viską pagardina. Holivudo, žinoma, išvengta nebus – bet jis šiuo atveju nieko ir negadina.

Taigi, Katrina Danielė Klark – Kaja – maža mergaitė, palikta likimo valiai gyventi su girtaujančiu ir smurtaujančiu tėvu. Nėra nieko, kas pamokytų, paguostų, priglaustų, pavalgdintų ar aprengtų. Mažoji gyvena, visko mokosi ir viską patiria pati. Viena.

Vieną dieną maža mergaitė tampa mergina ir… Meilė juk be jokių problemų gali patekti ir ten, kur gieda vėžiai.

Daugiau kaip ir nebėra ką parašyti. Atrodo nieko ypatingo. Bet buvo įdomu ir gera skaityti. Visiškai suprantu masinį susižavėjimą. Tokių visiems tinkančių knygų nėra daug.

Sužeistas kiras Brandono paplūdimyje

Padangėje tu šokai, siela o sparnuota,
Ir gąsdinai šaižiu riksmu tu aušrą ūkanotą.
Tu jūrai iššūkį metei, laivus lydėjai,
Paskui tave man pargrąžino vėjai.

Tau lūžo sparnas, jį tempei kaip naštą,
Pakrantės smėlyje išbrėžei blankų raštą.

Kai plunksnos lūžta, nesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?

Nesužinosiu jau, kur išnykai, prapuolei,
Bet raštas smėlyje matyti iki šiolei.

Kai sužeista širdis, nebesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?