Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

RIJNEVELD, Marieke Lucas. Vakaro nejauka [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 288 p.

Nors bus truputį nejauku, bet, kaip kunigas sako, nejauka gerai, nejaukoje mes tikri.

Pirmas sakinys: Man buvo dešimt metų ir aš nebenusirengdavau jopės.

Oho, kokia knyga! Oho, koks įspūdis! Ir kaip dabar apie jį parašyti?

Bandau paprastai. Dabartis. Visiškai eilinė šeima, tėtis, mama ir keturi vaikai kažkur Olandijos kaime laukia Kalėdų. Šeima turi galvijų ūkį, gyvena kaimiškai ir paprastai. Kol vieną dieną viskas pasikeičia. Negrįžtamai.

O gal bandyti piktai? Baisu, kai krenta bombos (knygą skaičiau seniai, vos prasidėjus karui). Baisu, kai miršta žmonės. Bet visų baisiausia – kai tėvai „pamiršta“ savo vaikus. Fiziškai ir emociškai. O religinis aklas fanatizmas visur ir visais laikais neša tik blogį (nors knyga ir ne apie tai).

Tai gal bandyti pedagogiškai? Paauglystė – labai svarbus laikotarpis žmogaus gyvenime. Viskas drastiškai keičiasi, viskas atrodo kitaip. Jei šiuo laikotarpiu nutinka krizių ir nėra nei vieno žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, gali nutikti visko. Tikrai visko.

Bet geriausia apie šią knygą rašyti emociškai. Ji labai, labai paveiki. Skaityti ir liūdna, ir nesmagu, ir nejauku, tikrai. Bet ji tokia gera, taip gerai parašyta, taip viskas tikra, kad neįmanoma atsiplėšti. Ir tampa tikrai nejauku. Tai kuomet nejauku, gerai ar blogai? Kaip reikia įsijausti į paauglišką kasdienybę, išgyventi visus paprastus ir nepaprastus įvykius, parašyti taip, kad vos ne kiekviename puslapyje yra momentų, prie kurių būtina grįžti, nors ir kokie nejaukūs jie būtų?

Kokiam reikia būti geram rašytojui, kad perteiktum tiek daug, tiek visko, ir taip tikrai?

Jopė ilgai nepasimirš. Tikrai.

Tai, ką darome, yra gera. Kartais tenka sudėti aukas, kurios ne taip jau ir džiugina, bet Dievas juk paprašė Abraomą paaukoti Izaoką, o Abraomas galų gale paaukojo aviną, taigi ir mes turime išbandyti visokiausių dalykų, kad Dievas liktų patenkintas mūsų pastangomis sutikti mirtį ir mus paliktų ramybėje.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

NAM-JOO, Cho (Čio Nmdžiū). Kim Džijongė, gimusi 1982 [romanas]. Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 174 p.

Pasaulis tikrai labai pasikeitė. Tačiau jame egzistuojančios smulkios taisyklės, susitarimai, įpročiai – ne per daugiausia. Taigi pasaulis vis dar toks pat.

Pirmas sakinys: Kim Džijongei šiemet sueina trisdešimt ketveri.

Tikėjausi, kad knyga bus šios įdomios istorijos papildymas, bet tai visai kas kita.

Tai dokumentinė istorija apie moterų gyvenimą Pietų Korėjoje. Kim Džijongė tarsi apibendrintas paveikslas, kad būtų lengviau įsivaizduoti tą statistinę moters gyvenimo kasdienybę.

Knyga ir nustebino, ir ne. Nesitikėjau tokio dokumentinio stiliaus, nuorodų į įvairius šaltinius, tiek statistikos. Istorija kaip ir išgalvota, bet ją galima sutikti bet kur. Šiek tiek suintrigavo pats Kim Džijongės negalavimas, kuris klaidingai buvo diagnozuotas kaip pogimdyvinė depresija.

Skaityti, kaip moteriai, žinoma, skaudu. Ta nelygybė, pažiūros, ypač vyresniųjų, Kim Džijongės mamos ir močiutės, tikrai liūdina. Dar ir dėl to, kad jos, būdamos moterys, taip įprastai ir natūraliai priima tą vyro kulto viešpatavimą. O ir mergaitėms viskas atrodo natūralu, taip turi būti, taip visada būdavo, ir, jei berniukams viskas lengviau, geriau ir patogiau, net nebestebina. Mergaitės net nesijaučiu įskaudintos, kad šeimoje viskas, kas geriausia, skirta broliui. Jis juk mažesnis, ar ne? O jos juk jau didelės mergaitės ir broliuku turi rūpintis? Ar ne taip?

Tik žiūrėdamas iš šalies matai, kad ne, tikrai ne taip, tikrai taip neturi būti. Kita vertus, tada grįžti iš Pietų Korėjos ir apsižvalgai aplink. Kas čia pas mus kitaip? Lyg ir daug kas, bet ar tikrai? Tiesiog niekada apie tai nesusimąstai, niekada net nepagalvoji. O jei susėstumėme ir viską surašytumėme? Palygintumėme: čia ir ten?

Pabaiga gera. Apvainikavo visą istoriją. Ką čia ir bepridursi…. Gal tik keletą citatų?

Tačiau lemtingu moteriai momentu visuomet palengva išlįsdavo toji etiketė – „moteris“, ji uždengdavo akis, sugriebdavo ištiestas rankas, apgręždavo atgal.

– O jeigu, o jeigu ir šįkart bus dukra, ką tada darysim?
Tikėjosi, kad jis pasakys: „Ko čia klausinėji? Koks skirtumas, kas gims: sūnus ar dukra, vienodai rūpinsimės“, tačiau tėvas tylejo.
– A? Ką darysim, Ką?
Tėvas, nusisukdamas į sieną, atsakė:
– Kai šneki, gali ir prisišnekėti. Eik miegoti, nelaimės nekarksėjusi.

Delia Owens. Ten, kur gieda vėžiai.

Delia Owens. Ten, kur gieda vėžiai.

OWENS, Delia. Ten, kur gieda vėžiai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Balto, 2020. 416 p.

– Ką tai reiškia – ten, kur gieda vėžiai? – Mano mama kartais taip sakydavo.
– Na, tiesiog tai reiškia kur nos toli, nuošaliuose šabakštynuose, kur visokie gyviai tebėra laukiniai ir elgiasi kaip laukiniai gyviai.

Pirmas sakinys: Pelkė – ne raistas.

Pirmasis metų pasirinkimas. Na, labai jau skeptiškai buvau nusiteikusi. Ar gali knyga patikti visiems? Abejojau.

Be reikalo. Graži, skaudi, prisotinta gamtos ir poezijos, tikrai verta dėmesio. Šiokia tokia detektyvo linija tik viską pagardina. Holivudo, žinoma, išvengta nebus – bet jis šiuo atveju nieko ir negadina.

Taigi, Katrina Danielė Klark – Kaja – maža mergaitė, palikta likimo valiai gyventi su girtaujančiu ir smurtaujančiu tėvu. Nėra nieko, kas pamokytų, paguostų, priglaustų, pavalgdintų ar aprengtų. Mažoji gyvena, visko mokosi ir viską patiria pati. Viena.

Vieną dieną maža mergaitė tampa mergina ir… Meilė juk be jokių problemų gali patekti ir ten, kur gieda vėžiai.

Daugiau kaip ir nebėra ką parašyti. Atrodo nieko ypatingo. Bet buvo įdomu ir gera skaityti. Visiškai suprantu masinį susižavėjimą. Tokių visiems tinkančių knygų nėra daug.

Sužeistas kiras Brandono paplūdimyje

Padangėje tu šokai, siela o sparnuota,
Ir gąsdinai šaižiu riksmu tu aušrą ūkanotą.
Tu jūrai iššūkį metei, laivus lydėjai,
Paskui tave man pargrąžino vėjai.

Tau lūžo sparnas, jį tempei kaip naštą,
Pakrantės smėlyje išbrėžei blankų raštą.

Kai plunksnos lūžta, nesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?

Nesužinosiu jau, kur išnykai, prapuolei,
Bet raštas smėlyje matyti iki šiolei.

Kai sužeista širdis, nebesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?

Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

GREBE, Camilla. Naminis gyvūnas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 560 p.

– Turiu galvoje, kad ir tau galėjo tekti bėgti nuo karo ir bado.

Pirmas sakinys: Kai traukėm per tą tamsų mišką, laikiausi tvirtai įsikibusi Kenio rankos.

Dar įdomesnis skaitinys. Jautrus, nes knygoje minimi pabėgėliai. Mažame, visų pamirštame miestelyje, kur tvyro nedarbas ir neviltis, pabėgėliai saugiai įkurdinti, jais rūpinamasi, teikiama visokeriopa pagalba ir tenkinami reikalavimai. Tuo tarpu vietiniai gyventojai ir jų vargana būtis niekam nerūpi, jie gyvena savo pilkus, varganus gyvenimus užkampyje, kuriame niekas nevyksta.

Bet knyga ne apie pabėgėlius. Tai standartinis skandinaviškas detektyvas. Policininkė Malin priversta grįžti į vaikystės miestelį (kaip netikėta!) – čia tirs senų seniausiai įvykusį, neištirtą ir senų seniausiai pamirštą nusikaltimą. Komanda atrodo ganėtinai stipri, pakviečiami prisijungti ir policijos psichologė bei patyręs tyrėjas. Atsižvelgiant į per tiek metų patobulėjusius metodus panašu, kad nusikaltimas bus greitai išaiškintas ir visi keliaus savo keliais. Bet… Policijos psichologė staiga randama pasiklydusi miške, sužeista, ir, svarbiausia, praradusi atmintį.

Nors ankstesnėje pastraipoje ir buvo paminėtos bent trys kriminalinio romano klišės, skaityti labai įdomu. Tekstas įtraukia, tų 560 psl. nelieka per porą dienų. Pasakojimas labai labai tikroviškas, rodos, viskas vyksta čia ir dabar, personažai, kokie jie bebūtų, tikrai egzistuojantys. Problemos, kokios jos bebūtų, irgi tikrai esančios visai čia, šalia mūsų.

Pabaigos žodyje autorė rašo, kad tokio miestelio – Urmbergo – Švedijoje nėra. Jis yra šalia, šalia kiekvieno iš mūsų. Gerai, jei nesileidi į jį įviliojamas. Nes jei ten patenki…

Mano Urmbergo iš tiesų nėra, bet jis vis tiek egzistuoja – visur aplink mus. Galbūt ir tu gyveni Urmberge net to nežinodamas, o gal pravažiuoji jį pakeliui į darbą arba lankydamas savo seną mamą. Urmbergas yra greičiau būklė nei geografinė vieta – būklė, kuri prasideda tada, kai persirita didžiulė permaina, tarsi koks miško gaisras. Urmbergas yra tai, kas išauga iš pelenų juodai apdegusioje dirvoje. Jis minta pasidavimu, nepasitenkinimu, o gal tiesiog nuoboduliu.

Nors dalinai ir klišinis skandinaviškas, bet labai gerai suręstas detektyvas tokiame, sakyčiau, labai aktualiame fone.

Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai.

Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai.

KEEGAN, Claire. Tokie smulkūs dalykai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 102 p.

Kalėdos visada ištraukia paviršiun tai, kas žmonėse geriausia ir kas blogiausia.

Pirmas sakinys: Spalį geltonavo medžiai.

Visada keista, kai tokie kūriniai vadinami romanais. Kokie kriterijai tai lemia? Šią istoriją, sutalpinta mažoje plonoje knygelėje, geriausiu atveju pavadinčiau apysaka. Bet smogiančia stipriai, ir į pačią širdį.

Populiaru šiuo žiemos šventiniu laikotarpiu rinktis knygas, kurios savyje turi kažkokios kalėdinės nuotaikos. Ši knyga puiki pretendentė. Tiesa, šiek tiek keista, nes krikščionys čia pavaizduoti tikrai ne kaip. Bet Kalėdos juk seniai jau nebe tik religinė, bet ir pasaulietinė šventė.

Taigi, Bilas Ferlongas pardavinėja malkas ir anglis. Žiema spaudžia kaip reikiant, tad paskutinė savaitė iki Kalėdų labai įtempta – visi nori per šventes nešalti ir apsirūpinti kuru. O kur dar tie visi paruošiamieji prieššventiniai darbai. Reikalų iki soties. Negana to, atvežęs užsakymą į vienuolyną, jis randa užrakintą, pusnuogę, basą ir, aišku, labai išsigandusią jauną merginą.

Tema nėra nauja – apie Airijos skalbyklas, kurios buvo įsikūrusios vienuolynuose, ir kuriose vyko pasibaisėtinų dalykų, jau teko skaityti. Pribloškė tas 1985-ųjų skurdas ir vargas kažkur mažame Airijos miestelyje. Ir žmonių apsimetinėjimas, veidmainystė, abejingumas. Kuomet ką nors pakeisti tikriausiai gali tik tikras kalėdinis stebuklas.

Viena valanda ir bomba emocijų. Tikriausiai, tai pats tinkamiausias romanas Kalėdoms.

Jiems traukiant tolyn ir sutinkant daugiau žmonių, kuriuos Ferlongas pažinojo ir nepažinojo, jis pagavo save klausiantį: ar esama kokios nors prasmės gyvuoti nepadedant vieni kitiems? Ar įmanoma skintis kelią per visus tuos metus, dešimtmečius, per visą gyvenimą neišdrįsus nors kartą pasipriešinti esamai tvarkai ir vadintis krikščioniu, ir žiūrėti į save veidrodyje?

Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

STEINSDÓTTIR, Kristín.  Šviesė [romanas]. Iš islandų k. vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 222 p.

Kitas dienas nesikeliu. Mane užvaldžiusios jėgos išjojus apleido. Užsikloju galvą ir verkiu. Kaip galėjau pabėgti nuo vaikų, juk jiems galėjo kas nors nutikti? Pamiršti, kad jie egzistuoja? Kokia esu motina, palikusi juos vienus? Ir kaip galėjau neprisiminti, kad mama mirusi?

Pirmas sakinys: Išsiruošia auštant, stabteli ir žvilgteli atgal.

Gausioje šeimoje auga tėčio mylima dukrytė, visų vadinama Šviese. Iš tikrųjų ji Paulina ir kol kas mėgaujasi beveik nerūpestinga vaikyste. Kol kas. Su kiekvienais metais kaupiasi vis daugiau, vis įvairesnių, ir džiaugsmingų, ir skausmingų patirčių. Pamažu, žingsnis po žingsnio, kol vieną dieną nematomas didžiulis paukštis užgula moters krūtinę visu savo svoriu, kuriuo nebeįmanoma pakelti.

Tai tikra, pagal autorės močiutės gyvenimą parašyta istorija apie moterį, išgyvenančią dvasios ligą XX a. Islandijoje. Laikotarpį tikrinau kelis kartus – skaitant atrodo, kad laikai dar senesni. Mat Šviesės namai tolokai nuo Reikjaviko. Ne tiek kilometrų prasme, bet sunkumais kelionėje, kuriuos tenka įveikti. Šviesei teko Reikjavike ne tik pabūdi, bet ir mokytis mergaičių mokykloje, ten išmoko siuvėjos, mezgėjos amato ir net groti vargonais. Bet tas nematomas paukštis vis tiek tykojo ir laukė progos pasirodyti. O tų progų buvo daug.

Labai, labai gera knyga. Parašyta Šviesės akimis, tuo su niekuo nepalyginamu islandišku stiliumi. Skaitant atrodo, kad gyvenimas tiesiog sunkus ir ne visada teisingas. Juk kam kada nors nėra skaudėję širdies, kas neturėjo išgyvenimų ar nebuvo užkluptas negandų? Bet Šviesės išgyvenimai kitokie, ir, kuomet į pasakojimą įsiterpia kiti balsai, pajunti tikrų tikriausią sukrėtimą. Štai taip. Tiesiog.

Nepaisant skaudžios temos, tekstas labai gražus. Ir viltingas. Kad ir koks liūdnas Šviesės gyvenimas, jai pasisekė. Anūkės rašytojos dėka ji taip gražiai įamžinta knygoje.

Skandinavų tekstai nenuvilia. Į įsimintinų knygų lentyną.

Diane Chamberlain. Šešėlyje.

Diane Chamberlain. Šešėlyje.

CHAMBERLAIN, Diane. Šešėlyje [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 384 p.

 – Tu esi geras žmogus. Ir Liamas geras, ir Mara. Tad niekaip negali būti blogai tai, ką jūs trys bepadarytumėte.

Pirmas sakinys: Pakrantę apglėbęs rūkas, tirštas ir baltas tarsi vatalinas, lėtai ir tingiai slinko pustomas brizo.

Eina sau, kaip buvau pasiilgusi tokios visiškai visiškai paprastos istorijos!

Bus šioks toks meilės trikampis ir daug, daug dramos. Pirmas pliusas ir yra toks: autorė parašiusi ne vieną knygą ir puikiai jaučia skaitytojų lūkesčius. Bus dramos (taip, tas žodis čia esminis), bus liūdesio, bus meilės, bus nusivylimų. Ir taaaip, bus šiek tiek paslapčių.

Knygoje daug jautrių temų. Ligoninė, gimdymų skyrius, laimės ir tragedijos jame. Socialiniai darbuotojai, mėginantys padėti susitvarkyti su, kaip visada, visai netikėtai užklumpančiomis nelaimėmis. Kaip ir reikia tikėtis, pagalbos reikia ir jiems patiems. Uždarius ligoninės duris, jų taip pat laukia ne pats lengviausias gyvenimas.

Tiesa, dar buvo tai, kas patiko labiausiai. Tai komunos ir dviejų seserų, dvynukių (kurios buvo tokios panašios ir tokios visiškai skirtingos) gyvenimai. O abi seserys romane ypač svarbios, mat viena iš jų, kad ir kaip tai beskambėtų, turi gydymo dovaną.  

Sakiau, kad rašytoja išmano savo darbą. Rašo paprastai ir nebanaliai. Šiek tiek pašokinėjama po praeitį/dabartį, o tai irgi visada istorijai suteikia gyvumo. Beveik ir ašarą kokią galima nubraukt, nes nu čia drama, gi sakiau.

Tai va, tokia ta ir knyga, visai kaip ir dauguma autorės knygų. Daug čia nieko nepapasakosi. Tokia supaprastinta Picoult, greitam ir įdomiam pasiskaitymui.

 

 

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

BENNETT, Brit. Nykstantys saitai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kartais smulkmenos lemia tai, kas esi.

Pirmas sakinys: Tą rytą, kai viena iš dingusių dvynių grįžo į Malardą, Lu Lebonas atbėgo į užkandinę pranešti naujienos – dar ir dabar, praėjus daugeliui metų, visi prisimena, kaip sunkiai dūsuodamas ir suprakaitavęs, net patamsėjusia iškirpte ir persimainęs iš nuostabos jis įskubėjo pro stiklines duris.

Buvau kažką blogo prisiskaičiusi apie šią knygą. Neatsimenu, kur ir ką, bet gal ir gerai. Nes nuomonės – puiku, bet jos yra kitų. O man patinka turėti savąją.

Gera knyga. Ypač atostogoms. Skaityčiau tokias ir skaityčiau, nors amžinos atostogos tikriausiai greit pabostų. Viskas paprasta – dvi seserys, du skirtingi likimai, dvi skirtingos istorijos.

Ir kas gi čia tokio? Ogi nieko. Ir tai puiku. Dvynės seserys, žinoma, yra neišskiriamos. Iki tos dienos, kai viena iš jų pasirenka savąjį kelią. Kitokį, nei sesers.

Labai patiko pats istorinis fonas. Nuo septintojo dešimtmečio iki pat tūkstantmečio pabaigos. Kaip gyveno žmonės, kaip viskas keitėsi (arba ne). Patiko pasakojimas skirtingų personažų lūpomis. Lėtas ir ramus. Meilės nemeilės istorijos. Tapatybės kančios, savęs paieškos. Visko buvo. Kaip ir priklauso šiais laikais parašytoje knygoje.

O išsiskyrimai…. Kiek jie visko pakeičia žmoguje? Netgi nereikia būti dvyniais, kad tai pajustum.

Ji uždėjo ranką Stelai ant pečių, žiūrėdama į jos sprandą apsimetė nematanti juoduose plaukuose žibančių žilų sruogų. Visada jautėsi lyg vyresnioji sesuo, nors pasaulį išvydo vos kelioms minutėms anksčiau. Bet gal per tas septynias minutes, kai pirmą kartą atsiskyrė, abi išgyveno visą amžinybę ir pasuko skirtingais keliais. Kiekviena ieškodama savęs.

Laima Kota. Kambarys

Laima Kota. Kambarys

KOTA, Laima. Kambarys [romanas]. Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 360 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Jis pats nusistebėjo, kad jau planuoja, kaip apginti senąją siuvėją, kuri šventai įsitikinusi, kad žmogus gali prasigyventi garbingai dirbdamas, ką tik iškeptą motiną, kuriai pasaulio pabaiga gimus vaikui atrodo neįmanoma, šiek tiek paplaukusią paveiksliukų paišytoją, kuri mano, kad menas gali išgelbėti pasaulį, arba žydaitę, kuriai į senatvę prasidėjo antras gyvenimas. Tokie jau buvo jo kaimynai. Svajotojai, debesų ganytojai ir gyvenimo artistai, tikintys socialiniu teisingumu.

Pirmas sakinys: – Ar nematai, kad Dzeusas šiek tiek palinkęs į priekį, o taviškis tarsi išsidrėbęs sofoje ir dar iškėlęs smakrą į viršų.

Po estiškos kelionės nebloga mintis pakeliauti ir po Latviją. Atgal į perestroikos laikus. Autorė (lietuviškai jau yra išleistas Pievagrybių testamentas) – linksmai, komiškai, išradingai ir su ironija pasakoja apie vienos komunalkės gyventojus.

Viename bute gyvena menininkė Margrieta, Afganas, buvęs sportininkas Romanas, muzikantas Viktoras, apsukrioji Zlata ir jos vyras Nikolajus, siuvėja Malvina, virėja Tamara Grigorjevna ir paslaptingoji Roza Borisovna. Savaime aišku, kad naujakurė Margrieta iš pradžių didelio draugiškumo nejaučia, bet įvykiai įsisiūbuoja ir kompanija pamažu tampa viena komanda.

Tai nepaprastai svarbu, kai keičiasi laikai ir santvarkos. Piliečius pakeičia Ponai, kurie, būdami elgetos tampa kūrybiškais išgyventi bandančiais žmonėmis.

O kokia didžiausia žmogaus, gyvenančio komunalkėje svajonė? Taip, atskiras būstas.

Pradžioje buvo nuobodu, neįtraukė taip, kaip gyvačių kalbą mokėjęs Lėmėtas. Perestroikos tema ganėtinai populiari, jau norisi ko nors išskirtinio. Šimtą kartų girdėtos istorijos nebelabai įdomios. Bet užtai įdomūs personažai, pamažu su jais susigyveni, o po keleto naktų bendroje virtuvėje prie bendro stalo ir gėrimų, rodos, net pačios kasdieniškiausios dienos tampa daugiau ar mažiau žavingomis.

Daug komiškų situacijų, laikmečio detalių, kasdienių įvykių, meilės ir apsukrumo. Mažai ašarų, kančių ir depresijos.

Gyventojai spalvingi, laikai dar spalvingesni, tad ir romanas toks visai nieko. Tas atvejis, kai kuo toliau skaitai, tuo labiau patinka. O užvertus knygą – kažko ilgu.

Viskas pasaulyje egzistuoja po tris – ir tėvas-sūnus-šventoji dvasia, ir tėvas-motina-vaikai, ir Engelsas-Marksas-Leninas, ir mielės-cukrus-vanduo. Nedalomas vienis.