Edward St Aubyn. Patrikas Melrouzas.

Edward St Aubyn. Patrikas Melrouzas.

ST AUBYN, Edward. Patrikas Melrouzas [romanų trilogija]. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 444 p.

– Nemanau, kad šiaiš laikaiš žmonėš žino, kaip auginti vaikuš. Daug tavo tėvo kartoš tėvų tiešiog nežinojo, kap išreikšti šavo meilę.
– Žiaurumas – meilės priešingybė, – tarė Patrikas, – o ne koks iškreiptas jos variantas.

Oi, ilgas buvo mano kelias su Patriku. Su šiuo moderniu britų romanu (tikriau, jų trilogija) pavyko susidraugauti tik iš antro bandymo. Nepaisant tų įsitikinimų, kad „neverta gaišti laiko, jei knyga nepatinka“ arba „yra labai daug neskaitytų knygų“  nelabai sutinku ir nepatikusiai knygai dažniausiai duodu antrą šansą.

Knygoje – trys romanai apie Patriką. Pirmame – vaikystės patirtys. Paprastai vaikų istorijos būna mieliausios ir patinka labiausiai. Bet. Tik. Ne šita. Ji pasirodė tokia šalta, nuobodi ir galų gale, sukrečianti, kad niekaip nepebrisiverčiau skaityti toliau.

Antrasis romanas – Patriko jaunystė. Kaip ir reikia tikėtis, po tokios „vaikystės“ gyvenimas toliau klojasi ne kaip. Nors, kaip pažiūrėsi. Kai pinigų yra daugiau, negu reikia, o visi malonumai ranka pasiekiami, galva gali apsisukti daugumai. Deja, malonumų būna visokių, o Patrikas pasirenka banaliausią kelią – narkotikus. Keista, bet ši dalis sugrąžino mane prie knygos. Ji tiesiog prikaustė, kiekvienas puslapis toks skaudus, toks tikras, toks siaubingas. Neįtikėtina, negaliu iki šiol patikėti, kad šalia galėtų gyventi tokių žmonių su panašiomis patirtimis. Nieko panašaus nebuvau skaičiusi, nors gal kažkiek priminė kažkada seniai seniai skaitytą Traukinių žymėjimą (porą scenų iš šio romano atsimenu iki šiol, ir tai ne patys maloniausi prisiminimai).

Ir, pagaliau, trečioji knyga, tikriausiai visos šios trilogijos kulminacija. Patrikas jau brandus vyras, vyksta į britų aristokratų pobūvį. Tikrai nesu britų romanų žinovė, kaip tik jų esu skaičiusi mažiausiai, bet ši dalis tikriausiai labiausiai atspindi tas klasikines (o moderniosios – taip pat) britų romano tradicijas. Tiek daug melo, apsimetinėjimo, veidmainysčių, o kartu sudaužytų širdžių ir sugadintų gyvenimų. Bet svarbiausia – ne tai. Svarbiausia – kaip autorius pasakoja apie tą vos keletą dienų trukusį pobūvį ir jame dalyvaujančius svečius. Tai tiesiog kažkas tokio, ko paskui ilgai nepamiršti. Ne veltui autorius kritikų vertinamas kaip didžiulio talento rašytojas, tikrai ne veltui.

Sudėtingas tas Patriko gyvenimas, kaip ir pažintis su juo. Kiek žinau, yra parašyti penki romanai, o ketvirtasis –  „Motinos pienas“ jau kažkada buvo išleistas lietuviškai. Tikiuosi, kad leidykla išleis likusias dalis, ir dar galėsiu pasimėgauti tais išskirtiniais britų romano privalumais. Kurie nebūtinai būna įkandami iš pirmo karto.

Blogiausia, kad, kovai su narkotikais darantis sėkmingesnei, jis suprato, kad ji slėpė kovą nebūti tokiam kaip tėvas. Teiginys, kad kiekvienas žudo tą, ką myli, jam pasirodė kaip aklas spėjimas, palyginti su beveik neabejotinu faktu, kad žmogus pavirsta tuo, ko nekenčia. Žinoma, yra žmonių, kurie niekam nejaučia neapykantos, bet jie pernelyg toli nuo Patriko, kad jis galėtų įsivaizduoti jų lemtį. Tėvo atminimas vis dar hipnotizavo jį ir traukė, kaip lunatiką į nevalingo mėgdžiojimo prarają. Sarkazmas, snobizmas, žiaurumas ir išdavystė atrodė mažiau pasibjaurėtini negu juos sukeliantys siaubai. Ką kita jis gali daryti, kaip tik tapti mechanizmu, siaubą paverčiančiu panieka? Kaip galima sumažinti budrumą, kai neurotinės energijos spinduliai ,tarsi kalėjimo teritoriją šukuojantys prožektoriai, neleidžia nė pagalvoti apie pabėgimą arba nefiksuoti kokios nors pastabos.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

LUNDBERG, Sofia. Klaustukas – tai pusė širdies [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 392 p.

– Tu esi vienas didelis klaustukas. Mums ir sau pačiai. Klaustukas visuomet tėra pusė širdies, ar kada pagalvojai apie tai? Neįmanoma mylėti žmogaus, kurio širdis pilna paslapčių. Tiesiog neišeina.

Kai rinkausi knygą, galvojau, kad ji bus tiesiog paprasta sentimentali istorija. Ideali, kuomet galva visko pilna ir daugiau joje niekas nebetelpa. Bet atsivertusi pamačiau, kad tai ne amerikiečių, o švedų autorė. Lūkesčiai iš karto padvigubėjo. Jei ir bus holivudas, tai europietiškas. Skandinaviškas. Kodėl gi ne?

Taip, tai yra sentimentali istorija. Garsi ir talentinga fotografė, nesuprasta artimųjų ir aplinkinių. Tamsi jos praeitis, apie kurią niekam nėra užsiminusi. Siužetas vis labiau intriguoja, nes keliamės į praeitį, į Elinos vaikystę, kuomet ji gyveno Švedijoje, nedideliame Heividės miestelyje. O ten! Pasakojimas, kurio tikrai nesitikėjau. Greitai pervertusi dabarties intarpus, pasinerdavau į tą tuometinį, aštuntojo dešimtmečio gyvenimą, kuris buvo ir skurdus, ir skausmingas, ir neteisingas.

Gal todėl, kad pasakojama apie vaikus, o gal todėl, kad vis tikėjausi kažkokios staigmenos, bet skaičiau su didžiuliu malonumu. Net tuomet, kai protagonistė ašarojo, dejavo, kaltino save ir užsiiminėjo savigrauža (daugelio skaitytojų siaubui) neskubėjau nusivilti rašytoja. Va, tuoj perversiu puslapį ir vėl atsidursiu Gotlando saloje, kažkur prie Švedijos krantų. Pas vaikus, kurių širdys pilnos meilės net tiems, kurie to nelabai verti.

Patiko. Lietuviškai yra išleista ir dar viena autorės knyga, dažnai minima skaitytojų tarpe – Raudona užrašų knygelė. Kada nors, kai galva vėl bus viskuo perpildyta, būtinai reikės paskaityti.

Hannah Richell. Povų dvaras.

Hannah Richell. Povų dvaras.

RICHELL, Hannah. Povų dvaras [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Mes, žmonės, mokame sukurti vieni kitiems nuostabių iliuzijų.

Romantinė istorija. Kas galėjo pagalvoti, bet, pasirodo, kartais naudingos ir tokios knygos. Intriguoja siužetas – anūkė Megė sugrįžta iš klajonių po pasaulį į nuošalų Klaudeslio dvarą slaugyti savo senelės Lilianos. Bus paslapčių. Nes seni ir griūvantys šeimos dvarai Anglijoje visada ką nors slepia.

Labiausiai patiko mintis. Paprasta, kaip ir pati knyga. Bet daug sakanti – nebūtinai žmogus yra toks, koks atrodo aplinkiniams. Kaip paprasta, tiesa? Bet kaip dažnai tai tiesiog pasimiršta. Ir, žiūrėdama į Lilianą, Megė nebūtinai mato ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Jei kartais sunkoka įsivaizduoti savo tėvus jaunystėje, ką ten kalbėti apie senelius, jų kasdienybę, gyvenimus ir meiles.

Nors pastaruoju metu skaityta Šilko siūlų dėžutė patiko labiau (dėl istorinio fono), tačiau ir Povų dvaras gauna pliusų – parašyta paprastai, bet ne per daug banaliai. Aptriušusią dabartį ir ligotą senatvę keičia jaunystė, spindinti prabanga ir gražuoliai kieme vaikštantys povai… Tiks mėgstantiems romantiką ir norintiems bent trumpam nusikelti į šeštąjį dešimtmetį.

Taigi, ar pažįstame aplinkinius? Menkai, labai menkai.

Carolina Setterwall. Tikėkimės geriausio.

Carolina Setterwall. Tikėkimės geriausio.

SETTERWALL, Carolina. Tikėkimės geriausio [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Ingeborga Elena. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 356 p.

Kai paskutinį kartą tariu tau labanakt, nežinau, kad darau tai paskutinįkart. Jeigu būčiau žinojus, tikriausiai būčiau skyrusi tam daugiau energijos. Būčiau pabučiavusi, pasakiusi, kad labai tave myliu ir gailiuosi dėl to, kaip elgiausi su tavimi pastaraisiais mėnesiais. Bet tik atsargiai ištraukiu katę iš Ivano nešioklės ir paleidžiu ant grindų. Sakau, kad jau turbūt eisiu gulti pas Ivaną. Man nereikia aiškinti kodėl, mes abu žinom, kad jis tuoj prabus ir šauksis manęs, reikalaus pieno iš mano krūtų. Tu neprotestuoji. Įsmeigęs žvilgsnį į ekraną leidi man eiti, ir aš nueinu, paskutinį kartą pasitraukiu nuo tavęs. Manau, kad ryt anksti pasimatysim. Bet nebepasimatom. Niekada.

O čia antroji knyga, kurią skaitydama šiemet laukiau švenčių. Galbūt tai netgi geriausia, ką šiemet skaičiau. Galbūt. Bet tokios liūdnos, skaudžios ir kartu tokios viltingos, emociškai stiprios knygos tikrai reikia paieškoti.

Karolina ir Akselis – jauna pora, išgyvenanti visokiausius džiaugsmus ir vargus, kaip ir tūkstančiai kitų porų. Darbai, laisvalaikis, pramogos, sužadėtuvės, būsto pirkimas, sūnaus gimimas…. Visas gyvenimas, rodos, prieš akis. Deja, ne šiai porai – Akselis netikėtai miršta. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių sūneliu ir didžiuliu skausmu.

Naiviai viliuosi, kad tas didžiulis skausmas laikui bėgant sumažėjo ar bent pasidarė sugyvenamas. Ir kad ši knyga, tiksliau, jos rašymas, labai prie to prisidėjo. Taip, nepaminėjau – tai iš tikrųjų išgyventos meilės ir netekties istorija. Parašyta iš pačios širdies – ir kaži, ar būtų paprasta rasti ką nors panašaus. Kur ta tikros netekties emocija  dar daugiau jaustųsi ir tokie banalūs pasakymai kaip „iš širdies į širdį“ ar pan. būtų tokie apčiuopiami. Esu kažką lyg girdėjusi apie rašymo terapiją, terapinį rašymą. Šios knygos istorija nesidomėjau ir nežinau, kokiu tikslu ji buvo parašyta. Bet rezultatas, be abejonės, tiesiog nuostabus.

Ir nors gali atrodyti, kad knyga slogi, tamsi ar depresyvi – taip tikrai nėra. Taip, ji liūdna, labai liūdna – Karolina juk išgyveno didžiulę netektį. Bet pasakojimas persipynęs laike, dabarties epizodus keičia prisiminimai apie tai, kaip jiedu susipažino, kaip pradėjo bendrauti, kaip nusipirko bendrą būstą, kaip…. Ir tas mano (kaip skaitytojos) liūdesys kažkaip natūraliai susiformuoja į suvokimą, kokie esame laimingi čia ir dabar ir kaip kartais sunku pastebėti, suvokti, pajusti tą patį paprasčiausią ir nuostabiausią čia ir dabar žavesį.

Labai patiko, net nesitikėjau tokio stipraus įspūdžio. Geras skaitinys, labai emociškai paveikus, o taip pat puikiai tikęs tam prieššventiniam laikotarpiui. Ir nors vėlesni Karolinos poelgiai gal ir nebuvo visiškai suprantami, bet tikrai knyga drąsiai pretenduoja į geriausių ir didžiausią įspūdį padariusių knygų gretas.

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

DI PIETRANTONIO, Donatella. Sugrąžintoji [romanas]. Iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 206 p.

Jos jaudulys mane glumino. Tas godulys, su kuriuo ji žvelgė į banknotus. Aš nebuvau pažinusi jokio alkio, todėl jaučiausi svetima tarp išbadėjusių. Privilegija turėjus kitokį gyvenimą šeimoje mane buvo pavertusi išskirtine. Buvau Sugrąžintoji.

Kokia graži knyga! Ir kaip gražiai papasakota istorija! Apie vaikystę, tėvus, namus ir meilę.

Suintrigavo siužetas: trylikametė mergina su lagaminu vienoje ir batų dėže kitoje rankoje pabeldžia į savo biologinių tėvų, kurių niekada nebuvo mačiusi, namų duris. Durys atsidaro ir buvusiojo gyvenimo nelieka, viskas prasideda nuo pradžių. Puslapis po puslapio sužinome apie Sugrąžintąja, jos buvusį ir naująjį gyvenimą bei bandome atlaikyti paauglę užgriuvusius sunkumus.

Skaitymo mažai, vos porą šimtų puslapių, o papasakota labai daug. 1975 metai, Italija. Trylika metų jau tas amžius, kai supranti velniškai daug, galbūt daugiau, nei norėtum, daugiau, nei gali pakelti. Supranti, kas yra praeitis, kurios netekai, kas yra meilė, kurios taip reikia, kas yra namai, kuriuose turėtų būti jauku ir saugu. Ir kas yra motina. Dvi motinos.

Labai patiko. Kažkiek netikėta. Ir ne, nors ir skamba ganėtinai liūdnai, istorija nėra kelianti kokias nors gilias depresijas. Paauglystė yra paauglystė, skausmą ir ašaras keičia viltis ir šypsenos. Gyvenimas, nori to ar ne, vis tiek juda į priekį. Su motinomis ar be jų.

Retai į rankas patenkanti italų literatūra niekada nenuvilia.

Laikui bėgant pranyko ir tas miglotas normalumo supratimas, todėl šiandien iš tikro nežinau, koks dalykas yra motina. Neturiu šito jausmo, kaip galima neturėti sveikatos, prieglobsčio, tikrumo. Gerai pažįstu šią nuolatinę tuštumą ir negaliu jos įveikti. Ima svaigti galva vien pradėjus gilintis į savo vidų. Tik negyvas peizažas, neleidžiantis naktį užmigti, o kelias miego valandas paverčiantis košmarais. Vienintelė motina, niekuomet manęs neapleidusi, – tai mano baimių motina.

Marius Repšys. Heraklis Nr. 4.

Marius Repšys. Heraklis Nr. 4.

REPŠYS, Marius. Heraklis Nr. 4 [biografinis romanas]. Vilnius: Balto, 2019. 240 p.

Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti. 

Tokių istorijų vengiu. Visokie lietuviški gyvenimai, išpažintys, didelės ir mažos didesnių ar mažesnių žvaigždžių dramos – ne man. Bet taip nutiko, kad knyga visgi pateko į mano rankas. Perskaičiau. Vienu prisėdimu. O naktį sapnavosi košmarai.

Anuomet. Tada. Dabar. Trys laiko linijos. Vieno gyvenimo istorija. Nuo skurdaus čiužinio vaikystėje iki auksinio scenos kryžiaus ir sidabrinės gervės. Papasakota gyvai ir įdomiai. Apie visus kasdienius vaikiškus, paaugliškus, jaunuoliškus išgyvenimus. Apie studijas. Aktorystę. Teatrą. Ir psichikos ligą. Be didelio patoso ir sparnuotų frazių. Daug šūdo ir keiksmažodžių. Taigi…. Paprastai ir gyvenimiškai.

Įspūdis stipresnis, nei tikėjausi. Ir ne, ne tas atviras pasakojimas apie ligą (nors ką čia kalbėti – pirmoji scena apie balsą galvoje sukrėtė). Gaudžiau kiekvieną pastraipą apie vaidmenis, spektaklius, aktorių kasdienybę. Man, pripratusiai prie linksmų Narmontaitės istorijų, buvo baisu. Kažkokie studentiški etiudai žlugdo gyvenimus ir virkdo suaugusius vyrus! Kiek jėgų ir sveikatos atiduodama scenai! Bet ne, knyga nėra ypatingai slogi ar tamsi. Ne. Linksmų momentų tikrai yra. Optimizmo irgi. Gyvenimas gi nėra vien juodas ar baltas. Vien liūdnas ar linksmas.

Mano gyvenimas panašus į greitąjį traukinį. Viena jo stotelė – dangus, kita – bedugnė. Viena mano diena kupina euforijos, pergalių ir didelių siekių. Kitą atsliūkina liūdesys, pabėga svajonės, norisi slėptis nuo visų tamsiame kambary ar užsikloti galvą antklode. Nepasitikėjimas savimi apsigyvena kiekvienoje kūno ląstelėje, o galvoje gimsta siaubingos mintys apie tai, kad geriau išvis nebūti….

Knyga – tikrai ne stebuklas, bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau. Kodėl? Jau vien dėl to viršuje juodai paryškinto sakinio.

Kodėl aš parašiau šią knygą? Todėl, kad tyla yra beprasmė. Todėl, kad toks esu ne vienas. Todėl, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems psichiatras ligos istorijoje įrašo diagnozę. Rašiau, kai skaudėjo, kai gelbėjausi nuo svečių ir balsų savo galvoje, minčių apie savižudybę. Dvasios liga Lietuvoje – vis dar stigma. Taip ir liks, jei tylėsime. Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti. – Marius Repšys, aktorius.

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

HARUF, Kent. Mūsų sielos naktyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 144 p.

Apie ką nori pasikalbėti šiąnakt?

Pats rudeniškiausias knygos viršelis… Nors gal nelabai teisingas. Nukritę lapai juk nieko nebenuveikia. O gyvenimo rudenį pasitinkantys žmonės gali nuveikti dar daug, labai daug…

Du vieniši kaimynai meta iššūkį vienatvei ir nusprendžia naktis leisti kartu. Ir ką veiks?… Ogi kalbėsis.  Miegos. Tiesiog bus kartu. Jaus vienas kito šilumą. Įsivaizduojate, kiek džiaugsmo kaimynams? O kiek pykčio vaikams! Dar ką mat įsigalvojo! Kur reiks slėptis nuo apkalbų… Tik nei Edei, nei Luisui tai visiškai nerūpi.

Pagauna jau pirmas sakinys. Smalsauji, kaip ir kiti gatvelės kaimynai. Dienomis tvarkaisi ir kapstaisi sode. Naktis leidi drauge. Pyksti ant tėvų gyvenimą reguliuojančių vaikų. Jaudiniesi dėl Džeimio. Džiaugiesi ir semiesi gerų emocijų. Viskas bus gerai. Turi būti.

Įdomu. Pasakojama be jokių dialogų, tiesioginė kalba niekaip neišskirta… Bet tai nė kiek nestebina. Stebina tik tai, kaip galima visiškai paprastais žodžiais ir trumpais sakiniais sukurti tokią įspūdingą bendrą visumą! Na, jokių auksinių minčių lyg ir nėra (kuomet norisi tiesiog viską iš eilės cituoti), sakiniai visai paprasti. Kaip ir paprasčiausioje kasdienybėje. Juk paprastai aforizmais ir sentencijomis nekalbame. Taip lengva įsijausti ir mėgautis. Puiku.

Maža plona knygelė talpina savyje tiek daug…. Labai patiko.

Man labai gera, pasakė ji. Net nemaniau, kad taip bus. Lyg koks stebuklas. Man patinka, kad mes – kaip draugai. Gera būti kartu. Gulėti naktį tamsoje. Kalbėtis. Naktį pabudus girdėti tavo kvėpavimą.
Ir man.
Tai papasakok man ką nors.
Apie ką?
Dar apie save.
Ar nenusibodo?
Ne. Pasakysiu, kai nusibos.
Duok pagalvoti. Įsivaizduok, tas šuo guli pas jį lovoje.
To ir reikėjo laukti.
Supurvins visą patalynę.
Išskalbsiu. O dabar pasikalbėkim. Papasakok man ką nors. Ko aš dar negirdėjau.