Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 344 p.

Dovanos, dovanos, dovanos… Ir kas nemėgsta jų gauti? Ir kokių tik jų nebūna: paslaptingos, buitinės, romantiškos, tikėtos, lauktos ir nelauktos, gyvos, kvapnios, brangios, keistos, kvailos, perpadovanotos, absurdiškos…

Paskutinė trilogijos dalis. Ar tai ir liks trilogija, dar klausimas. Autorė užsiminė, kad medžiagos turinti ir ketvirtai, ir net penktai knygai. Ištikimiausi gerbėjai gali tikėtis pratęsimo.

Kaip tik jiems ir skirta trečioji dalis. Gerbėjams. Į aktorių atsiminimus ir linksmas istorijas įsiterpia pasakojimai apie didžiausius gerbėjus, keisčiausias dovanas. Gal tai tiktai pasakotojų  išmonė? Jei ne, tai ko tik jiems neteko patirti… O kaip viskas sudėta vienoje vietoje, gaunasi toks linksmas, kartais absurdiškas, kartais juokingas iki ašarų turinys. Ir, verta paminėti dar kartą, šauniai apipavidalintas ir iliustruotas.

Kaip ir ankstesnėse knygose – klausimas tik vienas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioje šviesiau?“. Atsakimų ieškojo ir aktoriai, ir režisieriai, ir žiūrovai. Jaučiuosi atsakymą radusi ir aš. Ir labai paprastą – tiesiog paimti ir paskaityti kurią nors šios serijos knygą.

Ištikimieji mano skaitytojai,
labai vertinu aktorės Fainos Ranevskajos išmintį ir humorą: „Pamenate, praėjusiais metais sakiau, kad mano gyvenimas yra šūdinas. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, tada buvo marcipanai.“
Neleiskite sunkumams mūsų nugalėti.
Juokimės, kad liūdesiui neliktų vietos. (Nijolė Narmontaitė).

Optimistiškiausios, pozityviausios ir tik teigiamas emocijas skatinančios knygos. Kol kas – be konkurencijos.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir studentai: ko nematė žiūrovai […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 360 p.

O pats ryškiausias išlikęs vaizdinys toks: po stojamųjų, jau priimtas į aktorinį, važiuoju troleibusu į Žirmūnus, žvelgiu pro galinį langą ir taip juokiuosi, taip juokiuosi! Garsiai, užkrečiamai, nekreipdamas dėmesio į žmones, taip, kaip dar niekada gyvenime nebuvau juokęsis. Pasiutęs buvo kaifas, kad įstojau (Sigitas Jakubauskas).

Tęsiu pozytyviausią ir optimistiškiausią šių metų skaitinį. Pirmoji dalis nuteikė labai teigiamai, nieko nesugadino ir antroji. Scenon žengia studentai.

Taip, kiekvienam aktoriui teko praverti vienos ar kitos meno mokyklos duris. Konservatorijos durys buvusios labai sunkios: ne kiekvienam jas pavykdavę iš karto atidaryti. O jei pavykdavo, koridoriuose pasitikdavo geresnių, gražesnių, protingesnių, geriau pasiruošusių kandidatų į aktorius minios. Trys turai, trys baisios akimirkos, kuomet eini prie lentos ir drebančia širdimi išrinktųjų sąraše ieškai savo pavardės. Dabar jiems juokinga. Juokinga ir man (gerai, ne visada. Kai kurių egzaminų nuotaikų geriau net neprisiminti).

Net mintis nekyla, ką skaityti toliau. Ieškau trečios dalies.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2015. 336 p.

Štai tokios buvo gastrolės.

Esu šiokia tokia teatro gerbėja. Labiausiai man patinka aktorių gebėjimas visiškai pasikeisti. Štai viename spektaklyje aktorius – šuo, kitame – Pinčiukas, dar kitame atašė, tarnas ar pastorius. Aktorių kuriami personažai dažnai tokie skirtingi ir belieka tik žavėtis, kad jie kiekvienoje situacijoje vis kitokie. Tai man yra tikras teatro stebuklas.

Tačiau… Net nenumaniau, ir net negalvojau, kas iš tikrųjų vyksta scenoje. Toks įspūdis, kad aktoriai nuolat pamiršta tekstus, juokiasi scenoje iš savo klaidų, krečia pokštus vieni kitiems ir patenka į tūkstančius netikėtų situacijų. O žiūrovai nieko nepastebi, tikėdami, kad taip ir turi būti. Todėl antraštė „Ko nematė žiūrovai“ – visiškai teisinga. Dažnai juk tik nujaučiame, kas tai yra teatro gyvenimas. Tik tiek.

Autorė tą žiūrovų supratimą pamažu keičia. Nuotaikingai, linksmai, netikėtai. Knyga labai pozytyvi, šviesi, linksma. Puikiai apipavidalinta, gražiai ir tiksliai iliustruota, malonu ją paimti į rankas, pavartyti, paskaitinėti.  Šaunu, kad sovietiniai laikai nesutapatinami tik su tremtimi, mirtimi, nelaimėmis. Žmonės gyveno, mokėjo ir pasidžiaugti, ir kitus pradžiuginti. Ir teatras, pasakodamas įvairias istorijas gebėjo tai daryti. Gal todėl prie teatro kasų rikiuodavosi eilės,kažko daugiau nei duonos ir mėsos ištroškusių žiūrovų.

Kai kuriuose tekstuose jaučiama ir šiokia tokia arogancija… Aš buvau žymus, mane visur kvietė, buvau visų mėgstamas, gerbiamas ir panašiai. Kartais tai erzina. Bet toliau tekste skaitai per kokius vargus tai pasiekta ir numoji į tai ranka:  juk didelis pasitikėjimas savimi – privaloma aktoriaus savybė. Kitaip tų istorijų net nebūtų buvę, ar ne?

Labai patiko.

Victorija Hislop. Saulėtekis.

HISLOP, Victoria. Saulėtekis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. Kaunas: Jotema, 2016. 352 p.

Nesusipratimas ar tiesiog neskaitadieniai? Juk taip pasitaiko: pirmoji knyga „Sala” vau vau vau, kokia buvo įdomi ir visai tikėtina, kad netrukus ją perskaitysiu dar kartą (nes skaičiau seniai, tinklaraštyje jos nėra, o tikrai turėtų būti). O „Saulėtekis“? Kol kas nei šis, nei tas. Ar čia tas prologas toks ilgas ir istorija niekaip neįsivažiuoja, ar čia vasara kalta, ar dar kas? Juk tas vienas vienintelis sakinys tikrai žadėjo daug: ištuštėjusio miesto dykynėje, atskirtos nuo viso išorinio pasaulio, telieka dvi – graikų ir turkų – šeimos. Tai jų istorija.

Kam aktualu, pagal ką skaitytojai renkasi knygas, tai va – aš pasirinkau pagal šį vienintelį sakinį. Gaila, bet dedu ją į neįveiktųjų kategoriją. Gal kada nors dviejų šeimų istorija ir pasirodys įdomi, intriguojanti ir verta skaitymo. Kol kas – dar ne.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

kmita_pietiniaKMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…”. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai” ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius”. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.

Diane Chamberlain. Nutraukta tyla.

chamberlain_tylaCHAMBERLAIN, Diane. Nutraukta tyla [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Ir Sara pradėjo pasakoti. Sakytum, Lora pabeldė į gilaus šulinio rentinį, į šulinio, kuris buvo gerokai gilesnis, nei ji tikėjosi. (psl. 54).

Apie šią knygą irgi galima pasakyti tą patį: jau po kelių savaičių siužetas buvo visai išgaravęs iš galvos. Ir ne todėl, kad buvo neįdomu – priešingai, knyga taip įtraukė, kad negalėjau jos padėti, kol neperskaičiau… O taip skaitydamas, ką tu žmogus beatsiminsi, teko imti knygą į rankas, ir ramiai ją pavartyti dar kartą.

Taip taip, čia viena tų pramoginių knygų, kurios leidžia bent keletui valandėlių viską aplinkui pamiršti. Pirmiausia dėmesį patraukia graži mergaitė, o daugiau daugmaž viskas parašyta ant viršelio: Loros vyras nusišauna, o dukrelė nustoja kalbėti po to, kai ji, vykdydama paskutinę tėvo valią, aplanko slaugos namuose gyvenančią vienišą senutę. Ir prasideda: įvykių netrūksta ir į dienos šviesą pradeda lysti pačios juodžiausios paslaptys, turėjusios taip ir likti praeityje.

Daugiau nieko ir nebegaliu pridurti. Ne todėl, kad neturėčiau ką, ne, ne, o todėl, kad kiekvienas tolimesnis sakinys gali ką nors atskleisti ir taip sugadinti visą skaitymo malonumą.

Ką gi, gyvenimas užkniso ir norisi nuo jo pailsėti? Griebkit kurią nors Chamberlain knygą!

Anita Shreve. Lakūno žmona.

Shreve_Lakuno zmonaSHREVE, Anita. Lakūno žmona [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė. Vilnius: Alma littera, 2003. 270 p.

— Ponia Lajons? – paklausė atvykėlis.

Tikriausiai, tai patys baisiausi žodžiai, ypač, jei jie pasakomi nepažįstamo pareigūno kokią trečią valandą nakties…. Nutiko kas nors baisaus. Labai.

Tikrai. Ketrina Lajons – lakūno, kurio pilotuojamas keleivinis lėktuvas sudužo kažkur prie Airijos krantų, žmona. Ir jai reikės išgyventi ne tik šoką, skausmą, sielvartą, bet ir spaudos, žurnalistų, visokio kitokio plauko įkyruolių dėmesį. Šimtas keturi žuvę keleiviai. Gedimas? Bomba? Savižudybė? O gal?

Ketrina žiniasklaidos dėmesį iškęs. Bet, užuomina po užuominos, smulkmena po smulkmenos imasi dėliotis dėlionė, kuri moters anaiptol nedžiugina. Ar tiesa galėtų būti baisesnė už katastrofą?

Kokybiškai, nebanaliai parašyta knyga apie moters ir vyro santykius, kurie, kaip panašu, visai vienas kito nepažinojo…