Brit Bennett. Nykstantys saitai.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

BENNETT, Brit. Nykstantys saitai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kartais smulkmenos lemia tai, kas esi.

Pirmas sakinys: Tą rytą, kai viena iš dingusių dvynių grįžo į Malardą, Lu Lebonas atbėgo į užkandinę pranešti naujienos – dar ir dabar, praėjus daugeliui metų, visi prisimena, kaip sunkiai dūsuodamas ir suprakaitavęs, net patamsėjusia iškirpte ir persimainęs iš nuostabos jis įskubėjo pro stiklines duris.

Buvau kažką blogo prisiskaičiusi apie šią knygą. Neatsimenu, kur ir ką, bet gal ir gerai. Nes nuomonės – puiku, bet jos yra kitų. O man patinka turėti savąją.

Gera knyga. Ypač atostogoms. Skaityčiau tokias ir skaityčiau, nors amžinos atostogos tikriausiai greit pabostų. Viskas paprasta – dvi seserys, du skirtingi likimai, dvi skirtingos istorijos.

Ir kas gi čia tokio? Ogi nieko. Ir tai puiku. Dvynės seserys, žinoma, yra neišskiriamos. Iki tos dienos, kai viena iš jų pasirenka savąjį kelią. Kitokį, nei sesers.

Labai patiko pats istorinis fonas. Nuo septintojo dešimtmečio iki pat tūkstantmečio pabaigos. Kaip gyveno žmonės, kaip viskas keitėsi (arba ne). Patiko pasakojimas skirtingų personažų lūpomis. Lėtas ir ramus. Meilės nemeilės istorijos. Tapatybės kančios, savęs paieškos. Visko buvo. Kaip ir priklauso šiais laikais parašytoje knygoje.

O išsiskyrimai…. Kiek jie visko pakeičia žmoguje? Netgi nereikia būti dvyniais, kad tai pajustum.

Ji uždėjo ranką Stelai ant pečių, žiūrėdama į jos sprandą apsimetė nematanti juoduose plaukuose žibančių žilų sruogų. Visada jautėsi lyg vyresnioji sesuo, nors pasaulį išvydo vos kelioms minutėms anksčiau. Bet gal per tas septynias minutes, kai pirmą kartą atsiskyrė, abi išgyveno visą amžinybę ir pasuko skirtingais keliais. Kiekviena ieškodama savęs.

Laima Kota. Kambarys

Laima Kota. Kambarys

KOTA, Laima. Kambarys [romanas]. Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 360 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Jis pats nusistebėjo, kad jau planuoja, kaip apginti senąją siuvėją, kuri šventai įsitikinusi, kad žmogus gali prasigyventi garbingai dirbdamas, ką tik iškeptą motiną, kuriai pasaulio pabaiga gimus vaikui atrodo neįmanoma, šiek tiek paplaukusią paveiksliukų paišytoją, kuri mano, kad menas gali išgelbėti pasaulį, arba žydaitę, kuriai į senatvę prasidėjo antras gyvenimas. Tokie jau buvo jo kaimynai. Svajotojai, debesų ganytojai ir gyvenimo artistai, tikintys socialiniu teisingumu.

Pirmas sakinys: – Ar nematai, kad Dzeusas šiek tiek palinkęs į priekį, o taviškis tarsi išsidrėbęs sofoje ir dar iškėlęs smakrą į viršų.

Po estiškos kelionės nebloga mintis pakeliauti ir po Latviją. Atgal į perestroikos laikus. Autorė (lietuviškai jau yra išleistas Pievagrybių testamentas) – linksmai, komiškai, išradingai ir su ironija pasakoja apie vienos komunalkės gyventojus.

Viename bute gyvena menininkė Margrieta, Afganas, buvęs sportininkas Romanas, muzikantas Viktoras, apsukrioji Zlata ir jos vyras Nikolajus, siuvėja Malvina, virėja Tamara Grigorjevna ir paslaptingoji Roza Borisovna. Savaime aišku, kad naujakurė Margrieta iš pradžių didelio draugiškumo nejaučia, bet įvykiai įsisiūbuoja ir kompanija pamažu tampa viena komanda.

Tai nepaprastai svarbu, kai keičiasi laikai ir santvarkos. Piliečius pakeičia Ponai, kurie, būdami elgetos tampa kūrybiškais išgyventi bandančiais žmonėmis.

O kokia didžiausia žmogaus, gyvenančio komunalkėje svajonė? Taip, atskiras būstas.

Pradžioje buvo nuobodu, neįtraukė taip, kaip gyvačių kalbą mokėjęs Lėmėtas. Perestroikos tema ganėtinai populiari, jau norisi ko nors išskirtinio. Šimtą kartų girdėtos istorijos nebelabai įdomios. Bet užtai įdomūs personažai, pamažu su jais susigyveni, o po keleto naktų bendroje virtuvėje prie bendro stalo ir gėrimų, rodos, net pačios kasdieniškiausios dienos tampa daugiau ar mažiau žavingomis.

Daug komiškų situacijų, laikmečio detalių, kasdienių įvykių, meilės ir apsukrumo. Mažai ašarų, kančių ir depresijos.

Gyventojai spalvingi, laikai dar spalvingesni, tad ir romanas toks visai nieko. Tas atvejis, kai kuo toliau skaitai, tuo labiau patinka. O užvertus knygą – kažko ilgu.

Viskas pasaulyje egzistuoja po tris – ir tėvas-sūnus-šventoji dvasia, ir tėvas-motina-vaikai, ir Engelsas-Marksas-Leninas, ir mielės-cukrus-vanduo. Nedalomas vienis.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

YANAGIHARA, Hanya. Mažas gyvenimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 668 p.

Štai jis, mano mažas pasaulis, o aš nežinau, ką man daryti.

Ką gi, čia tai knyga. Tikra, atvira, nejauki, šokiruojanti, nepatogi…. Tikrai ne kiekvienam.

Universiteto bendrabutyje susitinka ketvertas studentų. Vilemas, Džudas, Džei Bi ir Malkolmas. Vaikinų kasdienybė niekuo neypatinga, visas gyvenimas sukasi apie tris esminius dalykus: pinigus, seksą ir darbą. Pamažu susipažįstame su kiekvienu iš jų, su jų gyvenimais, artimaisiais, mylimosiomis ir mylimaisiais. Su jų projektais, karjera ir darbais. Su jų vaikystės norais ir svajonėmis. Su jų paslaptimis.

Ir čia jau iš karto pirmasis pliusas. Įdomu, įtraukia, tie visi projektai iš skardinių, plaukų iš bet ko. Ir linksmina, ir žavi. Draugai palaiko vienas kito net pačias keisčiausias mintis, nors ir neaišku, ar jos į ką nors pavirs (dažniausiai – nepavirs niekuo). Bet viena aišku – jiems tikrai lemta būti draugais, ir, tikriausiai, visam gyvenimui.

Personažai – tai antras didelis pliusas. Įdomūs, įsimintini, pabaigoje realiai gaila skirtis. Kiekvienas kažkuo įdomus, kažkuo patraukiantis dėmesį. Vilemas su Malkolmu. Džei Bi. Ir Džudas. Džudas, paslaptingiausias iš ketvertuko. Keliauja skaitytojas su jais per gyvenimą, viską pamiršęs. O ir tas gyvenimas, nors ir su jaunystėje taip norėtais pinigais, seksu ir darbu, nėra labai jau paprastas. Priešingai. Siužetas taip išsivinguriuoja, kad jau nebežinai, kur ta autorės fantazija nuves ir nebesi tikras, ar tikrai nori keliauti kartu. Taigi, siužetas – dar vienas knygos pliusas.

Būtų knyga, kaip knyga. Bet tokia nėra. Ir neeiline ją daro tikriausiai dvi temos, šnekėtos, apšnekėtos, ir jau net šiek tiek atsibodusios. Meilė XXI amžiuje. Bet kokios lytinės tapatybės normos jau išsitrynusios. Santykiai gali būti visokie, heteroseksualsūs, homoseksualūs, arba kartu ir tie, ir tie. Pralinksmino scena, kuomet Malkolmas pareiškė tėvams apie savo homoseksualumą, o po metų, įsimylėjęs merginą, turėjo tą pareiškimą atšaukti. Norma. Kas bebūtų, viskas jau yra norma.

Ir antroji, toji skaudžiausia tema, vaikystės traumos. Tokios, apie kurias sunku skaityti, kurių nesinori įsivaizduoti, kurios visiškai užvaldo žmogų, ir, netgi jau suaugusį, genealų ir daug pasiekusį, visiškai žlugdo ir gniuždo. Tikrai, labai daug savigailos, saviplaikos, savęs kaltinimo, nepilnavertiškumo, ir vėl savigailos, savęs žalojimosi, ir vėl savigailos, ir vėl. Ir kas tų traumų didžiausi kaltininkai? Ar tik ne katalikais save vadinantys nusikaltėliai. Tikrai taip!

Ir tada pajutau šiokį tokį nusivylimą – panašiai, kai kažkuriais metais įvairūs kino apdovanojimai dažniausiai buvo skiriami filmams apie rasizmą. Tiesiog kiekvienais metais kažkokia tema yra „ant bangos“ ir visus apdovanojimus nuskina. Šį kartą ant tos bangos buvo (knyga parašyta 2015 m.) katalikais save vadinantys pedofilai, išaiškėjusios skandalingos istorijos, lytiškumo laisvė. Viską sudėjus bet kokiu atveju gausis šokiruojanti ir skaitytojų dėmesio sulauksianti istorija. Laiku ir vietoje. Sėkminga. Ir labai populiari.

Bet visa tai tikrai to teigiamo įspūdžio neužgožė. Meistriškai parašyta, nepamirštama istorija, kokybiškas skaitinys. Brandžiam, drąsiam (nevilties, tamsos, skausmo, ašarų tikrai daug). O ar knyga suteiks tos vilties šviesos, ar nugramzdins į tamsą – tai jau priklausys nuo paties skaitytojo.

Mažas gyvenimas jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas. Jon Michaud.

Tara Westover. Apšviestoji.

Tara Westover. Apšviestoji.

WESTOVER, Tara. Apšviestoji [biografija]. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 454 p.

Stovėjau it stabo ištikta. Apsvaigusi lyg nuo vyno norėjau visam pasauliui sušukti: štai įrodymas – niekas negali manęs įveikti!

Bandau sugalvoti nors vieną tvirtą priežastį, kodėl ši knyga prieš du metus buvo daugumos skaitytojų mylimiausia/mėgiamiausia/metų topas/labiausiai rekomenduojama knyga. Ar todėl, kad atvarte išvardyti bent aštuoni pagyrimai? Gal todėl, kad rekomendavo JAV prezidentas? O gal todėl, kad ji apie daug pasiekusią moterį? Nors gal tikriausiai dėl to, kad ant viršelio parašytas tas stebuklingas, bet jau toks nuvalkiotas žodis bestseleris?

Sugalvoti nesiseka.

Tai istorija apie mergaitę, gimusią mormonų šeimoje. Šeimos galva visiškai apribojo kontaktus su visuomene: vaikai gimė namuose, neturėjo dokumentų, buvo nematę gydytojų, nesimokė mokykloje. Mat tėvui visur vaidenosi priešai, o įsitikinimas apie artėjančią dienų pabaigą (artėjo 2000-ieji….) temdė protą. Tarai visa tai atrodė natūralu ir suprantama, ji leido dienas padėdama ruošti homeopatinius mišinius pribuvėjai mamai arba dirbdama su tėčiu metalo laužo aikštelėje.

Panašių istorijų apie kenčiančias mergaites, moteris, ypač iš Rytų kraštų, yra tikrai nemažai, jos populiarios, ir tikrai jau nieko nebestebina. Tai kuo ypatinga ta Taros istorija? Tiesa, jai pasisekė ištrūkti į pasaulį, pabaigti mokslus, tapti mokslų daktare ir parašyti knygą. Labai atvirą, vietomis kraupią, bet tikrai ne išskirtinę.

Skaityti įdomu. Pati puikiai prisimenu tą 2000-ųjų laukimą. Senesniuose kompiuteriuose metai buvo rašomi tik dviem skaičiais – 98, 99… Ar bus tinkamai pasirengta? Ar tikrai nedings elektra išmušus dvylika? Bet smalsumas tikrai neperaugo į maniją, kaip Taros tėčiui. Niekas nelaukė dienų pabaigos ir neruošė konservų. Net neištuštino parduotuvių kruopų ir tualetinio popieriaus lentynų….

Tekstas paprastas, akys greitai ir lengvai slysta eilutėmis. Bet minčių daug. Fanatiškas religingumas ir pažodinis Senojo Testamento interpretavimas stulbina. Mylintis tėvas dažnai virsta kraupiu despotu, o mylinti motina – nuolankia jo tarnaite. Sunkūs sužeidimai ir baisūs nudegimai gydomi žolelių mišiniais. Jei ligonis pasveiks – tokia bus Dievo valia. Jei numirs – irgi. Gaila Taros, kuri turi pasirinkti dabartį ir išsilavinimą arba savo šeimą, kuri jos išsižadėjo. Skaudu skaityti tuos išgyvenimus. Bet Tara susitvarkys ir atsakymus susiras.

O aš atsakymo, kuo ta knyga taip sužavėjo skaitytojus, taip ir neradau. Bet jo tikriausiai ir nereikia. Kiekvienam savo knygos ir savi topai.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

KAWAKAMI, Hiromi. Mokytojo portfelis [romanas]. Iš japonų k. vertė Jurgita Ignotienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Meilė – ne seilė, – mėgdavo sakyti ji. – Jei meilė tikra, ją kaip medį svarbu ir patręšti, ir apsaugoti – padaryti viską, kas tavo galioje. O jeigu netikra, tai belieka nusiraminti ir palikti ją likimo valiai nudžiūti.

Taip. Tai bus vienos meilės istorija. Gal kiek kitokia. Gal papasakota kiek kitaip, nei tikėjausi. Bet visgi nieko naujo. Myli. Arba ne.

Nors tiesa, gal bus ir kažkaip kitaip. Tunas su raugintomis sojų pupelėmis, karšta sojų varškė, aštuonkojo gabaliukai, lotosų šaknų griežinėliai. Ir sakė, sakė, sakė. Daug daug sakės.

Ir dar kažkas kitaip. Sakuros, savaitgalio išvykos traukiniu, grybai ir beisbolas. Ir jokios skubos. Rytas – vakaras. Pavasaris – ruduo. Viskas ratu. Ramiai, pamažu. Bet ratu.

Dar vienas įrodymas, kad ir nedaugiažodžiaujant galima pasakoti įdomias istorijas. Tiesa, viduryje kiek sunerimau – ir kiek ilgai mauksime dar tą sakę? Kur tie buvusios mokinės ir buvusio mokytojo pasisėdėjimai bare pas Satoru nuves? Na aišku gi, ne atgal į mokyklą….

Pabaiga palietė širdį. Ne, visai nieko ypatingo. Bet, pradedu galvoti, kad pats istorijos pateikimas tikriausiai pranoko ir pačius, gal kiek netipiškus, santykius.

Savaitgalio skaitinys kitokios prozos mėgėjams.

Kate Morton. Rivertono dvaro paslaptis.

Kate Morton. Rivertono dvaro paslaptis.

MORTON, Kate. Rivertono dvaro paslaptis [romanas]. Iš anglų k. vertė Aistė Masiokaitė. Vilnius: Svajonių knygos, 2020. 560 p.

Jeigu kokioje nors skaitytojų grupėje paprašytumėte rekomenduoti nenuobodžią šeimyninę dramą, neabejotinai kas nors pasiūlytų Rivertono dvaro paslaptį. O kažkuriuo metu ji buvo taip dažnai minima, kad prireikė įsitikinti pačiai, kas čia per knyga ir kodėl jau ji daugumai taip patinka.

Knyga visiškai standartinė – senutė pasakoja savo gyvenimo istoriją. Dabartis keičia praeitį, laimę – skausmas, gražią jaunystę – sunki senatvė, nerūpestingą gyvenimą  – neišvengiama mirtis…. Ir panašiai. Labai priminė Povų dvarą ir daug panašios tematikos knygų, kurių net pavadinimų dabar nepamenu.

Bus šeimyninių dramų, istorijos, paslapčių, gal net detektyvo. Visko, ko trokšta pagaliau pailsėti ir pamiršti visą aplinkinį pasaulį trokštantis skaitytojas. Tikrai, realiai 560 psl. visiško poilsio.

Tiesa, gal dar vertėtų pridurti, kad tekstas nėra banalus, be visokių auksinių frazių, tokių kaip jis atsisuko, ji pasakė, jis nusišypsojo, jai sustojo širdis iš džiaugsmo ir pan. Ne, to išvengta. Tad ir tas poilsis bus toks ganėtinai kokybiškas.

Štai ir visa tokios populiarios knygos paslaptis. Sveiki, atvykę į Rivertoną!

Bev Thomas. Pakankamai gera motina.

Bev Thomas. Pakankamai gera motina.

THOMAS, Bev. Pakankamai gera motina [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 368 p.

Kodėl? Kas nutiko? Kaip tai nutiko?
Lyg sukiočiau pirštuose nežinomą daiktą, mėgindama suprasti, kas tai. Kaip tai galima lengvai paaiškinti? Jam nesisekė sutarti su bendraamžiais. Jį kamavo nerimas. Jis buvo prislėgtas. Egzaminai jam kėlė įtampą.
Bet su tokiais sunkumais susiduria daugelis paauglių.
Ir tik nedaugelis mėgina nusižudyti.

Galvoju, kiek jau esu skaičiusi knygų apie moteris, kurių lemtis – išgelbėti savo šeimą? Pagalbos jos taip ir nesulaukia, galbūt niekas jomis net nebetiki, tik jos pačios, atkakliai irdamosis pirmyn ir bandydamos pasiekti savo. Ar man jos patinka? Taip, priklausomai nuo istorijos, siužeto – skaityti būna pakankamai įdomu ir nenuobodu. Ar jos erzina? O taip, kartais, bet ne tiek, kad atsisakyčiau dar vienos panašios istorijos.

Jau esu skaičiusi knygą apie moterį, kuri netikėjo, kad jos dingusi duktė negyva ir visaip bandė ją surasti. Ši istorija apie Rut kažkuo panaši – tik dingo jos sūnus, o motinos širdis netiki, kad jis miręs. Nors siužetas visiškai ne apie tai. Rut – psichoterapeutė. Man tai šioks toks minusas – nelabai mėgstu visus tuos psichoterapinius reikalus. Ir pačiai Rut nelabai sekasi – per darbus neatkreipė dėmesio į sūnaus problemas. O dabar sielvartas užgožia ir  keistus pacientų siunčiamus signalus, kuriuos pamatęs sunerimtų bet kuris eilinis žmogus.

Tai va, tokia ir situacija, kai skaitytojui viskas aišku, o pagrindinei knygos veikėjai – ne. Gal todėl knygą daug kas kritikavo. Man skaityti buvo visai įdomu, tekstas nėra banalus, stilius geras. Dedu prie kitų panašių knygų ir drąsiai rekomenduoju moteriškų išgyvenimų su šiokiais tokiais holivudiniais prieskoniais mėgėjoms.

Beje, kad knyga yra puikus pasirinkimas Tyliosios pacientės gerbėjams – tai tikrai labai suabejočiau. Greičiau, puikus pasirinkimas ieškantiems knygos laisvalaikiui be jokių perdėtų lūkesčių.

Daniela Petrova. Jos dukters motina.

Daniela Petrova. Jos dukters motina.

PETROVA, Daniela. Jos dukters motina [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 384 p.

Tiek daug dalykų mūsų gyvenime priklauso nuo atsitiktinių ir ne visai atsitiktinių, svarbių ir nereikšmingų, laimingų ir tragiškų įvykių.

Kaip vertinti knygą, kurią perskaitei ne taip ir seniai, bet siužetas jau išblėso? Tikriausiai vienadieniu skaitaliuku? Gal. Bet šis tas įstrigę liko – autorė kilusi iš Bulgarijos, tad šis trileris turės bulgariško atspalvio. Kad ir ką tai reikštų, jis nebus toks kaip skandinaviškas ar holivudinis trileris.

Bandau atgaminti siužetą. Pora ilgus metus nesėkmingai bando susilaukti vaikelio. Atrodo, viskas jau išbandyta, belieka paskutinė viltis – rasti kiaušinėlių donorę. Lana nori surasti sveiką jauną merginą, turinčią bulgariškų šaknų. Taileriui nebesinori nieko. Bent jau taip atrodo Lanai.

Donorė atsiranda. Ir… įsuka siužetą visu greičiu. Jo atpasakoti nebesugebėčiau – bet skaitymo malonumą prisimenu. Nevaisingumo tema ir taip jautri, išgyvenimų ir taip pakanka, o dar įvykiai, kuriuos eilinė pora sunkiai galėtų įsivaizduoti. Truputį painiojamas ir skaitytojas. Na, na, paspėliokit, kas čia ir kaip bus.

Ir nors bus taip, kaip ir daugelyje standartinių trilerių, knygą užversiu patenkinta. Ypatingai didelių reikalavimų nekeliantiems, vien tik skaitymo malonumo ieškantiems skaitytojams tai pats tas.

Tiesa, o kaip tas bulgariškas atspalvis? Man jis tiesiog pranyko tarp puslapių. Bet nė kiek jo ir nepasigedau.

 

Edward St Aubyn. Patrikas Melrouzas.

Edward St Aubyn. Patrikas Melrouzas.

ST AUBYN, Edward. Patrikas Melrouzas [romanų trilogija]. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 444 p.

– Nemanau, kad šiaiš laikaiš žmonėš žino, kaip auginti vaikuš. Daug tavo tėvo kartoš tėvų tiešiog nežinojo, kap išreikšti šavo meilę.
– Žiaurumas – meilės priešingybė, – tarė Patrikas, – o ne koks iškreiptas jos variantas.

Oi, ilgas buvo mano kelias su Patriku. Su šiuo moderniu britų romanu (tikriau, jų trilogija) pavyko susidraugauti tik iš antro bandymo. Nepaisant tų įsitikinimų, kad „neverta gaišti laiko, jei knyga nepatinka“ arba „yra labai daug neskaitytų knygų“  nelabai sutinku ir nepatikusiai knygai dažniausiai duodu antrą šansą.

Knygoje – trys romanai apie Patriką. Pirmame – vaikystės patirtys. Paprastai vaikų istorijos būna mieliausios ir patinka labiausiai. Bet. Tik. Ne šita. Ji pasirodė tokia šalta, nuobodi ir galų gale, sukrečianti, kad niekaip nepebrisiverčiau skaityti toliau.

Antrasis romanas – Patriko jaunystė. Kaip ir reikia tikėtis, po tokios „vaikystės“ gyvenimas toliau klojasi ne kaip. Nors, kaip pažiūrėsi. Kai pinigų yra daugiau, negu reikia, o visi malonumai ranka pasiekiami, galva gali apsisukti daugumai. Deja, malonumų būna visokių, o Patrikas pasirenka banaliausią kelią – narkotikus. Keista, bet ši dalis sugrąžino mane prie knygos. Ji tiesiog prikaustė, kiekvienas puslapis toks skaudus, toks tikras, toks siaubingas. Neįtikėtina, negaliu iki šiol patikėti, kad šalia galėtų gyventi tokių žmonių su panašiomis patirtimis. Nieko panašaus nebuvau skaičiusi, nors gal kažkiek priminė kažkada seniai seniai skaitytą Traukinių žymėjimą (porą scenų iš šio romano atsimenu iki šiol, ir tai ne patys maloniausi prisiminimai).

Ir, pagaliau, trečioji knyga, tikriausiai visos šios trilogijos kulminacija. Patrikas jau brandus vyras, vyksta į britų aristokratų pobūvį. Tikrai nesu britų romanų žinovė, kaip tik jų esu skaičiusi mažiausiai, bet ši dalis tikriausiai labiausiai atspindi tas klasikines (o moderniosios – taip pat) britų romano tradicijas. Tiek daug melo, apsimetinėjimo, veidmainysčių, o kartu sudaužytų širdžių ir sugadintų gyvenimų. Bet svarbiausia – ne tai. Svarbiausia – kaip autorius pasakoja apie tą vos keletą dienų trukusį pobūvį ir jame dalyvaujančius svečius. Tai tiesiog kažkas tokio, ko paskui ilgai nepamiršti. Ne veltui autorius kritikų vertinamas kaip didžiulio talento rašytojas, tikrai ne veltui.

Sudėtingas tas Patriko gyvenimas, kaip ir pažintis su juo. Kiek žinau, yra parašyti penki romanai, o ketvirtasis –  „Motinos pienas“ jau kažkada buvo išleistas lietuviškai. Tikiuosi, kad leidykla išleis likusias dalis, ir dar galėsiu pasimėgauti tais išskirtiniais britų romano privalumais. Kurie nebūtinai būna įkandami iš pirmo karto.

Blogiausia, kad, kovai su narkotikais darantis sėkmingesnei, jis suprato, kad ji slėpė kovą nebūti tokiam kaip tėvas. Teiginys, kad kiekvienas žudo tą, ką myli, jam pasirodė kaip aklas spėjimas, palyginti su beveik neabejotinu faktu, kad žmogus pavirsta tuo, ko nekenčia. Žinoma, yra žmonių, kurie niekam nejaučia neapykantos, bet jie pernelyg toli nuo Patriko, kad jis galėtų įsivaizduoti jų lemtį. Tėvo atminimas vis dar hipnotizavo jį ir traukė, kaip lunatiką į nevalingo mėgdžiojimo prarają. Sarkazmas, snobizmas, žiaurumas ir išdavystė atrodė mažiau pasibjaurėtini negu juos sukeliantys siaubai. Ką kita jis gali daryti, kaip tik tapti mechanizmu, siaubą paverčiančiu panieka? Kaip galima sumažinti budrumą, kai neurotinės energijos spinduliai ,tarsi kalėjimo teritoriją šukuojantys prožektoriai, neleidžia nė pagalvoti apie pabėgimą arba nefiksuoti kokios nors pastabos.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

LUNDBERG, Sofia. Klaustukas – tai pusė širdies [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 392 p.

– Tu esi vienas didelis klaustukas. Mums ir sau pačiai. Klaustukas visuomet tėra pusė širdies, ar kada pagalvojai apie tai? Neįmanoma mylėti žmogaus, kurio širdis pilna paslapčių. Tiesiog neišeina.

Kai rinkausi knygą, galvojau, kad ji bus tiesiog paprasta sentimentali istorija. Ideali, kuomet galva visko pilna ir daugiau joje niekas nebetelpa. Bet atsivertusi pamačiau, kad tai ne amerikiečių, o švedų autorė. Lūkesčiai iš karto padvigubėjo. Jei ir bus holivudas, tai europietiškas. Skandinaviškas. Kodėl gi ne?

Taip, tai yra sentimentali istorija. Garsi ir talentinga fotografė, nesuprasta artimųjų ir aplinkinių. Tamsi jos praeitis, apie kurią niekam nėra užsiminusi. Siužetas vis labiau intriguoja, nes keliamės į praeitį, į Elinos vaikystę, kuomet ji gyveno Švedijoje, nedideliame Heividės miestelyje. O ten! Pasakojimas, kurio tikrai nesitikėjau. Greitai pervertusi dabarties intarpus, pasinerdavau į tą tuometinį, aštuntojo dešimtmečio gyvenimą, kuris buvo ir skurdus, ir skausmingas, ir neteisingas.

Gal todėl, kad pasakojama apie vaikus, o gal todėl, kad vis tikėjausi kažkokios staigmenos, bet skaičiau su didžiuliu malonumu. Net tuomet, kai protagonistė ašarojo, dejavo, kaltino save ir užsiiminėjo savigrauža (daugelio skaitytojų siaubui) neskubėjau nusivilti rašytoja. Va, tuoj perversiu puslapį ir vėl atsidursiu Gotlando saloje, kažkur prie Švedijos krantų. Pas vaikus, kurių širdys pilnos meilės net tiems, kurie to nelabai verti.

Patiko. Lietuviškai yra išleista ir dar viena autorės knyga, dažnai minima skaitytojų tarpe – Raudona užrašų knygelė. Kada nors, kai galva vėl bus viskuo perpildyta, būtinai reikės paskaityti.