Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

GREBE, Camilla. Naminis gyvūnas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 560 p.

– Turiu galvoje, kad ir tau galėjo tekti bėgti nuo karo ir bado.

Pirmas sakinys: Kai traukėm per tą tamsų mišką, laikiausi tvirtai įsikibusi Kenio rankos.

Dar įdomesnis skaitinys. Jautrus, nes knygoje minimi pabėgėliai. Mažame, visų pamirštame miestelyje, kur tvyro nedarbas ir neviltis, pabėgėliai saugiai įkurdinti, jais rūpinamasi, teikiama visokeriopa pagalba ir tenkinami reikalavimai. Tuo tarpu vietiniai gyventojai ir jų vargana būtis niekam nerūpi, jie gyvena savo pilkus, varganus gyvenimus užkampyje, kuriame niekas nevyksta.

Bet knyga ne apie pabėgėlius. Tai standartinis skandinaviškas detektyvas. Policininkė Malin priversta grįžti į vaikystės miestelį (kaip netikėta!) – čia tirs senų seniausiai įvykusį, neištirtą ir senų seniausiai pamirštą nusikaltimą. Komanda atrodo ganėtinai stipri, pakviečiami prisijungti ir policijos psichologė bei patyręs tyrėjas. Atsižvelgiant į per tiek metų patobulėjusius metodus panašu, kad nusikaltimas bus greitai išaiškintas ir visi keliaus savo keliais. Bet… Policijos psichologė staiga randama pasiklydusi miške, sužeista, ir, svarbiausia, praradusi atmintį.

Nors ankstesnėje pastraipoje ir buvo paminėtos bent trys kriminalinio romano klišės, skaityti labai įdomu. Tekstas įtraukia, tų 560 psl. nelieka per porą dienų. Pasakojimas labai labai tikroviškas, rodos, viskas vyksta čia ir dabar, personažai, kokie jie bebūtų, tikrai egzistuojantys. Problemos, kokios jos bebūtų, irgi tikrai esančios visai čia, šalia mūsų.

Pabaigos žodyje autorė rašo, kad tokio miestelio – Urmbergo – Švedijoje nėra. Jis yra šalia, šalia kiekvieno iš mūsų. Gerai, jei nesileidi į jį įviliojamas. Nes jei ten patenki…

Mano Urmbergo iš tiesų nėra, bet jis vis tiek egzistuoja – visur aplink mus. Galbūt ir tu gyveni Urmberge net to nežinodamas, o gal pravažiuoji jį pakeliui į darbą arba lankydamas savo seną mamą. Urmbergas yra greičiau būklė nei geografinė vieta – būklė, kuri prasideda tada, kai persirita didžiulė permaina, tarsi koks miško gaisras. Urmbergas yra tai, kas išauga iš pelenų juodai apdegusioje dirvoje. Jis minta pasidavimu, nepasitenkinimu, o gal tiesiog nuoboduliu.

Nors dalinai ir klišinis skandinaviškas, bet labai gerai suręstas detektyvas tokiame, sakyčiau, labai aktualiame fone.

Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai.

Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai.

KEEGAN, Claire. Tokie smulkūs dalykai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 102 p.

Kalėdos visada ištraukia paviršiun tai, kas žmonėse geriausia ir kas blogiausia.

Pirmas sakinys: Spalį geltonavo medžiai.

Visada keista, kai tokie kūriniai vadinami romanais. Kokie kriterijai tai lemia? Šią istoriją, sutalpinta mažoje plonoje knygelėje, geriausiu atveju pavadinčiau apysaka. Bet smogiančia stipriai, ir į pačią širdį.

Populiaru šiuo žiemos šventiniu laikotarpiu rinktis knygas, kurios savyje turi kažkokios kalėdinės nuotaikos. Ši knyga puiki pretendentė. Tiesa, šiek tiek keista, nes krikščionys čia pavaizduoti tikrai ne kaip. Bet Kalėdos juk seniai jau nebe tik religinė, bet ir pasaulietinė šventė.

Taigi, Bilas Ferlongas pardavinėja malkas ir anglis. Žiema spaudžia kaip reikiant, tad paskutinė savaitė iki Kalėdų labai įtempta – visi nori per šventes nešalti ir apsirūpinti kuru. O kur dar tie visi paruošiamieji prieššventiniai darbai. Reikalų iki soties. Negana to, atvežęs užsakymą į vienuolyną, jis randa užrakintą, pusnuogę, basą ir, aišku, labai išsigandusią jauną merginą.

Tema nėra nauja – apie Airijos skalbyklas, kurios buvo įsikūrusios vienuolynuose, ir kuriose vyko pasibaisėtinų dalykų, jau teko skaityti. Pribloškė tas 1985-ųjų skurdas ir vargas kažkur mažame Airijos miestelyje. Ir žmonių apsimetinėjimas, veidmainystė, abejingumas. Kuomet ką nors pakeisti tikriausiai gali tik tikras kalėdinis stebuklas.

Viena valanda ir bomba emocijų. Tikriausiai, tai pats tinkamiausias romanas Kalėdoms.

Jiems traukiant tolyn ir sutinkant daugiau žmonių, kuriuos Ferlongas pažinojo ir nepažinojo, jis pagavo save klausiantį: ar esama kokios nors prasmės gyvuoti nepadedant vieni kitiems? Ar įmanoma skintis kelią per visus tuos metus, dešimtmečius, per visą gyvenimą neišdrįsus nors kartą pasipriešinti esamai tvarkai ir vadintis krikščioniu, ir žiūrėti į save veidrodyje?

Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

STEINSDÓTTIR, Kristín.  Šviesė [romanas]. Iš islandų k. vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 222 p.

Kitas dienas nesikeliu. Mane užvaldžiusios jėgos išjojus apleido. Užsikloju galvą ir verkiu. Kaip galėjau pabėgti nuo vaikų, juk jiems galėjo kas nors nutikti? Pamiršti, kad jie egzistuoja? Kokia esu motina, palikusi juos vienus? Ir kaip galėjau neprisiminti, kad mama mirusi?

Pirmas sakinys: Išsiruošia auštant, stabteli ir žvilgteli atgal.

Gausioje šeimoje auga tėčio mylima dukrytė, visų vadinama Šviese. Iš tikrųjų ji Paulina ir kol kas mėgaujasi beveik nerūpestinga vaikyste. Kol kas. Su kiekvienais metais kaupiasi vis daugiau, vis įvairesnių, ir džiaugsmingų, ir skausmingų patirčių. Pamažu, žingsnis po žingsnio, kol vieną dieną nematomas didžiulis paukštis užgula moters krūtinę visu savo svoriu, kuriuo nebeįmanoma pakelti.

Tai tikra, pagal autorės močiutės gyvenimą parašyta istorija apie moterį, išgyvenančią dvasios ligą XX a. Islandijoje. Laikotarpį tikrinau kelis kartus – skaitant atrodo, kad laikai dar senesni. Mat Šviesės namai tolokai nuo Reikjaviko. Ne tiek kilometrų prasme, bet sunkumais kelionėje, kuriuos tenka įveikti. Šviesei teko Reikjavike ne tik pabūdi, bet ir mokytis mergaičių mokykloje, ten išmoko siuvėjos, mezgėjos amato ir net groti vargonais. Bet tas nematomas paukštis vis tiek tykojo ir laukė progos pasirodyti. O tų progų buvo daug.

Labai, labai gera knyga. Parašyta Šviesės akimis, tuo su niekuo nepalyginamu islandišku stiliumi. Skaitant atrodo, kad gyvenimas tiesiog sunkus ir ne visada teisingas. Juk kam kada nors nėra skaudėję širdies, kas neturėjo išgyvenimų ar nebuvo užkluptas negandų? Bet Šviesės išgyvenimai kitokie, ir, kuomet į pasakojimą įsiterpia kiti balsai, pajunti tikrų tikriausią sukrėtimą. Štai taip. Tiesiog.

Nepaisant skaudžios temos, tekstas labai gražus. Ir viltingas. Kad ir koks liūdnas Šviesės gyvenimas, jai pasisekė. Anūkės rašytojos dėka ji taip gražiai įamžinta knygoje.

Skandinavų tekstai nenuvilia. Į įsimintinų knygų lentyną.

Diane Chamberlain. Šešėlyje.

Diane Chamberlain. Šešėlyje.

CHAMBERLAIN, Diane. Šešėlyje [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 384 p.

 – Tu esi geras žmogus. Ir Liamas geras, ir Mara. Tad niekaip negali būti blogai tai, ką jūs trys bepadarytumėte.

Pirmas sakinys: Pakrantę apglėbęs rūkas, tirštas ir baltas tarsi vatalinas, lėtai ir tingiai slinko pustomas brizo.

Eina sau, kaip buvau pasiilgusi tokios visiškai visiškai paprastos istorijos!

Bus šioks toks meilės trikampis ir daug, daug dramos. Pirmas pliusas ir yra toks: autorė parašiusi ne vieną knygą ir puikiai jaučia skaitytojų lūkesčius. Bus dramos (taip, tas žodis čia esminis), bus liūdesio, bus meilės, bus nusivylimų. Ir taaaip, bus šiek tiek paslapčių.

Knygoje daug jautrių temų. Ligoninė, gimdymų skyrius, laimės ir tragedijos jame. Socialiniai darbuotojai, mėginantys padėti susitvarkyti su, kaip visada, visai netikėtai užklumpančiomis nelaimėmis. Kaip ir reikia tikėtis, pagalbos reikia ir jiems patiems. Uždarius ligoninės duris, jų taip pat laukia ne pats lengviausias gyvenimas.

Tiesa, dar buvo tai, kas patiko labiausiai. Tai komunos ir dviejų seserų, dvynukių (kurios buvo tokios panašios ir tokios visiškai skirtingos) gyvenimai. O abi seserys romane ypač svarbios, mat viena iš jų, kad ir kaip tai beskambėtų, turi gydymo dovaną.  

Sakiau, kad rašytoja išmano savo darbą. Rašo paprastai ir nebanaliai. Šiek tiek pašokinėjama po praeitį/dabartį, o tai irgi visada istorijai suteikia gyvumo. Beveik ir ašarą kokią galima nubraukt, nes nu čia drama, gi sakiau.

Tai va, tokia ta ir knyga, visai kaip ir dauguma autorės knygų. Daug čia nieko nepapasakosi. Tokia supaprastinta Picoult, greitam ir įdomiam pasiskaitymui.

 

 

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

BENNETT, Brit. Nykstantys saitai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kartais smulkmenos lemia tai, kas esi.

Pirmas sakinys: Tą rytą, kai viena iš dingusių dvynių grįžo į Malardą, Lu Lebonas atbėgo į užkandinę pranešti naujienos – dar ir dabar, praėjus daugeliui metų, visi prisimena, kaip sunkiai dūsuodamas ir suprakaitavęs, net patamsėjusia iškirpte ir persimainęs iš nuostabos jis įskubėjo pro stiklines duris.

Buvau kažką blogo prisiskaičiusi apie šią knygą. Neatsimenu, kur ir ką, bet gal ir gerai. Nes nuomonės – puiku, bet jos yra kitų. O man patinka turėti savąją.

Gera knyga. Ypač atostogoms. Skaityčiau tokias ir skaityčiau, nors amžinos atostogos tikriausiai greit pabostų. Viskas paprasta – dvi seserys, du skirtingi likimai, dvi skirtingos istorijos.

Ir kas gi čia tokio? Ogi nieko. Ir tai puiku. Dvynės seserys, žinoma, yra neišskiriamos. Iki tos dienos, kai viena iš jų pasirenka savąjį kelią. Kitokį, nei sesers.

Labai patiko pats istorinis fonas. Nuo septintojo dešimtmečio iki pat tūkstantmečio pabaigos. Kaip gyveno žmonės, kaip viskas keitėsi (arba ne). Patiko pasakojimas skirtingų personažų lūpomis. Lėtas ir ramus. Meilės nemeilės istorijos. Tapatybės kančios, savęs paieškos. Visko buvo. Kaip ir priklauso šiais laikais parašytoje knygoje.

O išsiskyrimai…. Kiek jie visko pakeičia žmoguje? Netgi nereikia būti dvyniais, kad tai pajustum.

Ji uždėjo ranką Stelai ant pečių, žiūrėdama į jos sprandą apsimetė nematanti juoduose plaukuose žibančių žilų sruogų. Visada jautėsi lyg vyresnioji sesuo, nors pasaulį išvydo vos kelioms minutėms anksčiau. Bet gal per tas septynias minutes, kai pirmą kartą atsiskyrė, abi išgyveno visą amžinybę ir pasuko skirtingais keliais. Kiekviena ieškodama savęs.

Laima Kota. Kambarys

Laima Kota. Kambarys

KOTA, Laima. Kambarys [romanas]. Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 360 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Jis pats nusistebėjo, kad jau planuoja, kaip apginti senąją siuvėją, kuri šventai įsitikinusi, kad žmogus gali prasigyventi garbingai dirbdamas, ką tik iškeptą motiną, kuriai pasaulio pabaiga gimus vaikui atrodo neįmanoma, šiek tiek paplaukusią paveiksliukų paišytoją, kuri mano, kad menas gali išgelbėti pasaulį, arba žydaitę, kuriai į senatvę prasidėjo antras gyvenimas. Tokie jau buvo jo kaimynai. Svajotojai, debesų ganytojai ir gyvenimo artistai, tikintys socialiniu teisingumu.

Pirmas sakinys: – Ar nematai, kad Dzeusas šiek tiek palinkęs į priekį, o taviškis tarsi išsidrėbęs sofoje ir dar iškėlęs smakrą į viršų.

Po estiškos kelionės nebloga mintis pakeliauti ir po Latviją. Atgal į perestroikos laikus. Autorė (lietuviškai jau yra išleistas Pievagrybių testamentas) – linksmai, komiškai, išradingai ir su ironija pasakoja apie vienos komunalkės gyventojus.

Viename bute gyvena menininkė Margrieta, Afganas, buvęs sportininkas Romanas, muzikantas Viktoras, apsukrioji Zlata ir jos vyras Nikolajus, siuvėja Malvina, virėja Tamara Grigorjevna ir paslaptingoji Roza Borisovna. Savaime aišku, kad naujakurė Margrieta iš pradžių didelio draugiškumo nejaučia, bet įvykiai įsisiūbuoja ir kompanija pamažu tampa viena komanda.

Tai nepaprastai svarbu, kai keičiasi laikai ir santvarkos. Piliečius pakeičia Ponai, kurie, būdami elgetos tampa kūrybiškais išgyventi bandančiais žmonėmis.

O kokia didžiausia žmogaus, gyvenančio komunalkėje svajonė? Taip, atskiras būstas.

Pradžioje buvo nuobodu, neįtraukė taip, kaip gyvačių kalbą mokėjęs Lėmėtas. Perestroikos tema ganėtinai populiari, jau norisi ko nors išskirtinio. Šimtą kartų girdėtos istorijos nebelabai įdomios. Bet užtai įdomūs personažai, pamažu su jais susigyveni, o po keleto naktų bendroje virtuvėje prie bendro stalo ir gėrimų, rodos, net pačios kasdieniškiausios dienos tampa daugiau ar mažiau žavingomis.

Daug komiškų situacijų, laikmečio detalių, kasdienių įvykių, meilės ir apsukrumo. Mažai ašarų, kančių ir depresijos.

Gyventojai spalvingi, laikai dar spalvingesni, tad ir romanas toks visai nieko. Tas atvejis, kai kuo toliau skaitai, tuo labiau patinka. O užvertus knygą – kažko ilgu.

Viskas pasaulyje egzistuoja po tris – ir tėvas-sūnus-šventoji dvasia, ir tėvas-motina-vaikai, ir Engelsas-Marksas-Leninas, ir mielės-cukrus-vanduo. Nedalomas vienis.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

YANAGIHARA, Hanya. Mažas gyvenimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 668 p.

Štai jis, mano mažas pasaulis, o aš nežinau, ką man daryti.

Ką gi, čia tai knyga. Tikra, atvira, nejauki, šokiruojanti, nepatogi…. Tikrai ne kiekvienam.

Universiteto bendrabutyje susitinka ketvertas studentų. Vilemas, Džudas, Džei Bi ir Malkolmas. Vaikinų kasdienybė niekuo neypatinga, visas gyvenimas sukasi apie tris esminius dalykus: pinigus, seksą ir darbą. Pamažu susipažįstame su kiekvienu iš jų, su jų gyvenimais, artimaisiais, mylimosiomis ir mylimaisiais. Su jų projektais, karjera ir darbais. Su jų vaikystės norais ir svajonėmis. Su jų paslaptimis.

Ir čia jau iš karto pirmasis pliusas. Įdomu, įtraukia, tie visi projektai iš skardinių, plaukų iš bet ko. Ir linksmina, ir žavi. Draugai palaiko vienas kito net pačias keisčiausias mintis, nors ir neaišku, ar jos į ką nors pavirs (dažniausiai – nepavirs niekuo). Bet viena aišku – jiems tikrai lemta būti draugais, ir, tikriausiai, visam gyvenimui.

Personažai – tai antras didelis pliusas. Įdomūs, įsimintini, pabaigoje realiai gaila skirtis. Kiekvienas kažkuo įdomus, kažkuo patraukiantis dėmesį. Vilemas su Malkolmu. Džei Bi. Ir Džudas. Džudas, paslaptingiausias iš ketvertuko. Keliauja skaitytojas su jais per gyvenimą, viską pamiršęs. O ir tas gyvenimas, nors ir su jaunystėje taip norėtais pinigais, seksu ir darbu, nėra labai jau paprastas. Priešingai. Siužetas taip išsivinguriuoja, kad jau nebežinai, kur ta autorės fantazija nuves ir nebesi tikras, ar tikrai nori keliauti kartu. Taigi, siužetas – dar vienas knygos pliusas.

Būtų knyga, kaip knyga. Bet tokia nėra. Ir neeiline ją daro tikriausiai dvi temos, šnekėtos, apšnekėtos, ir jau net šiek tiek atsibodusios. Meilė XXI amžiuje. Bet kokios lytinės tapatybės normos jau išsitrynusios. Santykiai gali būti visokie, heteroseksualsūs, homoseksualūs, arba kartu ir tie, ir tie. Pralinksmino scena, kuomet Malkolmas pareiškė tėvams apie savo homoseksualumą, o po metų, įsimylėjęs merginą, turėjo tą pareiškimą atšaukti. Norma. Kas bebūtų, viskas jau yra norma.

Ir antroji, toji skaudžiausia tema, vaikystės traumos. Tokios, apie kurias sunku skaityti, kurių nesinori įsivaizduoti, kurios visiškai užvaldo žmogų, ir, netgi jau suaugusį, genealų ir daug pasiekusį, visiškai žlugdo ir gniuždo. Tikrai, labai daug savigailos, saviplaikos, savęs kaltinimo, nepilnavertiškumo, ir vėl savigailos, savęs žalojimosi, ir vėl savigailos, ir vėl. Ir kas tų traumų didžiausi kaltininkai? Ar tik ne katalikais save vadinantys nusikaltėliai. Tikrai taip!

Ir tada pajutau šiokį tokį nusivylimą – panašiai, kai kažkuriais metais įvairūs kino apdovanojimai dažniausiai buvo skiriami filmams apie rasizmą. Tiesiog kiekvienais metais kažkokia tema yra „ant bangos“ ir visus apdovanojimus nuskina. Šį kartą ant tos bangos buvo (knyga parašyta 2015 m.) katalikais save vadinantys pedofilai, išaiškėjusios skandalingos istorijos, lytiškumo laisvė. Viską sudėjus bet kokiu atveju gausis šokiruojanti ir skaitytojų dėmesio sulauksianti istorija. Laiku ir vietoje. Sėkminga. Ir labai populiari.

Bet visa tai tikrai to teigiamo įspūdžio neužgožė. Meistriškai parašyta, nepamirštama istorija, kokybiškas skaitinys. Brandžiam, drąsiam (nevilties, tamsos, skausmo, ašarų tikrai daug). O ar knyga suteiks tos vilties šviesos, ar nugramzdins į tamsą – tai jau priklausys nuo paties skaitytojo.

Mažas gyvenimas jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas. Jon Michaud.

Tara Westover. Apšviestoji.

Tara Westover. Apšviestoji.

WESTOVER, Tara. Apšviestoji [biografija]. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 454 p.

Stovėjau it stabo ištikta. Apsvaigusi lyg nuo vyno norėjau visam pasauliui sušukti: štai įrodymas – niekas negali manęs įveikti!

Bandau sugalvoti nors vieną tvirtą priežastį, kodėl ši knyga prieš du metus buvo daugumos skaitytojų mylimiausia/mėgiamiausia/metų topas/labiausiai rekomenduojama knyga. Ar todėl, kad atvarte išvardyti bent aštuoni pagyrimai? Gal todėl, kad rekomendavo JAV prezidentas? O gal todėl, kad ji apie daug pasiekusią moterį? Nors gal tikriausiai dėl to, kad ant viršelio parašytas tas stebuklingas, bet jau toks nuvalkiotas žodis bestseleris?

Sugalvoti nesiseka.

Tai istorija apie mergaitę, gimusią mormonų šeimoje. Šeimos galva visiškai apribojo kontaktus su visuomene: vaikai gimė namuose, neturėjo dokumentų, buvo nematę gydytojų, nesimokė mokykloje. Mat tėvui visur vaidenosi priešai, o įsitikinimas apie artėjančią dienų pabaigą (artėjo 2000-ieji….) temdė protą. Tarai visa tai atrodė natūralu ir suprantama, ji leido dienas padėdama ruošti homeopatinius mišinius pribuvėjai mamai arba dirbdama su tėčiu metalo laužo aikštelėje.

Panašių istorijų apie kenčiančias mergaites, moteris, ypač iš Rytų kraštų, yra tikrai nemažai, jos populiarios, ir tikrai jau nieko nebestebina. Tai kuo ypatinga ta Taros istorija? Tiesa, jai pasisekė ištrūkti į pasaulį, pabaigti mokslus, tapti mokslų daktare ir parašyti knygą. Labai atvirą, vietomis kraupią, bet tikrai ne išskirtinę.

Skaityti įdomu. Pati puikiai prisimenu tą 2000-ųjų laukimą. Senesniuose kompiuteriuose metai buvo rašomi tik dviem skaičiais – 98, 99… Ar bus tinkamai pasirengta? Ar tikrai nedings elektra išmušus dvylika? Bet smalsumas tikrai neperaugo į maniją, kaip Taros tėčiui. Niekas nelaukė dienų pabaigos ir neruošė konservų. Net neištuštino parduotuvių kruopų ir tualetinio popieriaus lentynų….

Tekstas paprastas, akys greitai ir lengvai slysta eilutėmis. Bet minčių daug. Fanatiškas religingumas ir pažodinis Senojo Testamento interpretavimas stulbina. Mylintis tėvas dažnai virsta kraupiu despotu, o mylinti motina – nuolankia jo tarnaite. Sunkūs sužeidimai ir baisūs nudegimai gydomi žolelių mišiniais. Jei ligonis pasveiks – tokia bus Dievo valia. Jei numirs – irgi. Gaila Taros, kuri turi pasirinkti dabartį ir išsilavinimą arba savo šeimą, kuri jos išsižadėjo. Skaudu skaityti tuos išgyvenimus. Bet Tara susitvarkys ir atsakymus susiras.

O aš atsakymo, kuo ta knyga taip sužavėjo skaitytojus, taip ir neradau. Bet jo tikriausiai ir nereikia. Kiekvienam savo knygos ir savi topai.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

KAWAKAMI, Hiromi. Mokytojo portfelis [romanas]. Iš japonų k. vertė Jurgita Ignotienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Meilė – ne seilė, – mėgdavo sakyti ji. – Jei meilė tikra, ją kaip medį svarbu ir patręšti, ir apsaugoti – padaryti viską, kas tavo galioje. O jeigu netikra, tai belieka nusiraminti ir palikti ją likimo valiai nudžiūti.

Taip. Tai bus vienos meilės istorija. Gal kiek kitokia. Gal papasakota kiek kitaip, nei tikėjausi. Bet visgi nieko naujo. Myli. Arba ne.

Nors tiesa, gal bus ir kažkaip kitaip. Tunas su raugintomis sojų pupelėmis, karšta sojų varškė, aštuonkojo gabaliukai, lotosų šaknų griežinėliai. Ir sakė, sakė, sakė. Daug daug sakės.

Ir dar kažkas kitaip. Sakuros, savaitgalio išvykos traukiniu, grybai ir beisbolas. Ir jokios skubos. Rytas – vakaras. Pavasaris – ruduo. Viskas ratu. Ramiai, pamažu. Bet ratu.

Dar vienas įrodymas, kad ir nedaugiažodžiaujant galima pasakoti įdomias istorijas. Tiesa, viduryje kiek sunerimau – ir kiek ilgai mauksime dar tą sakę? Kur tie buvusios mokinės ir buvusio mokytojo pasisėdėjimai bare pas Satoru nuves? Na aišku gi, ne atgal į mokyklą….

Pabaiga palietė širdį. Ne, visai nieko ypatingo. Bet, pradedu galvoti, kad pats istorijos pateikimas tikriausiai pranoko ir pačius, gal kiek netipiškus, santykius.

Savaitgalio skaitinys kitokios prozos mėgėjams.

Kate Morton. Rivertono dvaro paslaptis.

Kate Morton. Rivertono dvaro paslaptis.

MORTON, Kate. Rivertono dvaro paslaptis [romanas]. Iš anglų k. vertė Aistė Masiokaitė. Vilnius: Svajonių knygos, 2020. 560 p.

Jeigu kokioje nors skaitytojų grupėje paprašytumėte rekomenduoti nenuobodžią šeimyninę dramą, neabejotinai kas nors pasiūlytų Rivertono dvaro paslaptį. O kažkuriuo metu ji buvo taip dažnai minima, kad prireikė įsitikinti pačiai, kas čia per knyga ir kodėl jau ji daugumai taip patinka.

Knyga visiškai standartinė – senutė pasakoja savo gyvenimo istoriją. Dabartis keičia praeitį, laimę – skausmas, gražią jaunystę – sunki senatvė, nerūpestingą gyvenimą  – neišvengiama mirtis…. Ir panašiai. Labai priminė Povų dvarą ir daug panašios tematikos knygų, kurių net pavadinimų dabar nepamenu.

Bus šeimyninių dramų, istorijos, paslapčių, gal net detektyvo. Visko, ko trokšta pagaliau pailsėti ir pamiršti visą aplinkinį pasaulį trokštantis skaitytojas. Tikrai, realiai 560 psl. visiško poilsio.

Tiesa, gal dar vertėtų pridurti, kad tekstas nėra banalus, be visokių auksinių frazių, tokių kaip jis atsisuko, ji pasakė, jis nusišypsojo, jai sustojo širdis iš džiaugsmo ir pan. Ne, to išvengta. Tad ir tas poilsis bus toks ganėtinai kokybiškas.

Štai ir visa tokios populiarios knygos paslaptis. Sveiki, atvykę į Rivertoną!