Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

HARUF, Kent. Mūsų sielos naktyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 144 p.

Apie ką nori pasikalbėti šiąnakt?

Pats rudeniškiausias knygos viršelis… Nors gal nelabai teisingas. Nukritę lapai juk nieko nebenuveikia. O gyvenimo rudenį pasitinkantys žmonės gali nuveikti dar daug, labai daug…

Du vieniši kaimynai meta iššūkį vienatvei ir nusprendžia naktis leisti kartu. Ir ką veiks?… Ogi kalbėsis.  Miegos. Tiesiog bus kartu. Jaus vienas kito šilumą. Įsivaizduojate, kiek džiaugsmo kaimynams? O kiek pykčio vaikams! Dar ką mat įsigalvojo! Kur reiks slėptis nuo apkalbų… Tik nei Edei, nei Luisui tai visiškai nerūpi.

Pagauna jau pirmas sakinys. Smalsauji, kaip ir kiti gatvelės kaimynai. Dienomis tvarkaisi ir kapstaisi sode. Naktis leidi drauge. Pyksti ant tėvų gyvenimą reguliuojančių vaikų. Jaudiniesi dėl Džeimio. Džiaugiesi ir semiesi gerų emocijų. Viskas bus gerai. Turi būti.

Įdomu. Pasakojama be jokių dialogų, tiesioginė kalba niekaip neišskirta… Bet tai nė kiek nestebina. Stebina tik tai, kaip galima visiškai paprastais žodžiais ir trumpais sakiniais sukurti tokią įspūdingą bendrą visumą! Na, jokių auksinių minčių lyg ir nėra (kuomet norisi tiesiog viską iš eilės cituoti), sakiniai visai paprasti. Kaip ir paprasčiausioje kasdienybėje. Juk paprastai aforizmais ir sentencijomis nekalbame. Taip lengva įsijausti ir mėgautis. Puiku.

Maža plona knygelė talpina savyje tiek daug…. Labai patiko.

Man labai gera, pasakė ji. Net nemaniau, kad taip bus. Lyg koks stebuklas. Man patinka, kad mes – kaip draugai. Gera būti kartu. Gulėti naktį tamsoje. Kalbėtis. Naktį pabudus girdėti tavo kvėpavimą.
Ir man.
Tai papasakok man ką nors.
Apie ką?
Dar apie save.
Ar nenusibodo?
Ne. Pasakysiu, kai nusibos.
Duok pagalvoti. Įsivaizduok, tas šuo guli pas jį lovoje.
To ir reikėjo laukti.
Supurvins visą patalynę.
Išskalbsiu. O dabar pasikalbėkim. Papasakok man ką nors. Ko aš dar negirdėjau.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

WINTHROP, Elizabeth H. Paskutinė malonė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 258 p.

Vaizdas akyse išsilieja. Čia praleisti aštuoni mėnesiai buvo ilgesni už visą jo nugyventą gyvenimą. Jis atsimena tą gyvenimą, bet nebeprisimena, koks jausmas jį gyventi. Prisimena, kad parėjęs namo rasdavo šilto maisto ir minkštą lovą, bet nebejaučia motinos patiekalų skonio ir kaip nuo jo svorio įdubdavo čiužinys. Prisimena, kad patikdavo basomis braidyti po purvą, bet nebejaučia slidžios drėgmės tarp pirštų. Prisimena, kaip laikė apkabinęs Greisę, bet nebejaučia jos kūno šilumos ir svorio, nebeįstengia sužadinti to neįveikiamo troškimo – to nenugalimo meilės troškimo, dėl kurio juos ištiko toks likimas. Tarsi atsimintų skausmą šiam jau atslūgus. Jis atsimena, bet skausmas praėjo.

Nedidelėje knygoje, trumpuose skyreliuose papasakota istorija apie praeitame tūkstantmetyje (kaip keistai skamba) nutikusį įvykį: vaikinas išprievartauja jauną merginą, kuri vėliau nusižudo, ir yra nuteisiamas mirties bausme. Tiesa, vaikinas – juodaodis – ir tai velniškai svarbus faktas.

Galvoju, kiek esu skaičiusi knygų apie vergovę, juodaodžių išnaudojimą. Mažai (Auksinės šaknys, Sula). Labiau įstrigo filmai – 12 vergovės metų (12 Years a Slave), o dar labiau – Tarnaitė (The Help). Tarnaitė ypatingai: šeštojo dešimtmečio Amerika, juodaodžiai vis dar nėra laikomi pilnaverčiais žmonėmis. Jie – niekas. Tarnai. Vos po pusę amžiaus toje pačioje šalyje, tų pačių gyventojų vaikai ar anūkai prezidentu išsirinks juodaodį. Ką apie tai manytų knygos veikėjai?

Būtent – knygos veikėjai. Čia klausiu savęs, kas svarbiau – pati istorija, jos siužetas, ar tai, kokie žmonės jame dalyvauja? Ir iš karto dedu knygai pliusą.  Taip, žmonės čia ypatingai svarbūs. Būtent jie, jų požiūris, jų veiksmai tuo metu, likus dienai ar dviem iki egzekucijos, tokie svarbūs ir reikšmingi, kad skaitymas tampa jaudulio ir įtampos kupina būsena. Laukimo būsena.

O koks laukimas būna žinant, kad tau liko gyventi vos kelios valandos, ir kad sulaukęs vidurnakčio sėsi elektros kėdėn? Kaip to vidurnakčio laukia tavo mama, tėvas, kaimynai, draugai ir nedraugai? Kaip laukia vyras, norintis pakalbėti su žmona? Po to pokalbio galbūt negrįžtamai pasikeis jų gyvenimas. Kaip pakelėje, šalia vežimo ir vos gyvos asilės laukia senyvas vyras? Kaip laukia berniukas, kol jo tėtis priims žmogaus gyvenimą nulemsiantį sprendimą?

Bet dar ne viskas. Dar yra vienas be galo svarbus dalykas, kuris labai patiko. Malonė. Šis žodis puikuojasi ant viršelio. Šis žodis kaip ir leidžia daryti prielaidas, susijusias su Viliu. Bet tik skaitydamas imi suvokti, kad šis žodis susijęs ne tiktai su pasmerktuoju. Jis susijęs su visais, knygoje veikiančiais personažais. Kaip? O tai palikta nuspręsti pačiam skaitytojui. Kiekvienam asmeniškai.

Giliai įtraukia tėvo odos kvapą, jo tarpuakį tiksliai užpildo tėvo peties raumuo – idealiai tinka. Ant pakaušio jaučia tėvo pirštus, jie raminamai glaudžia Vilį, spaudžia artyn, Jis paklūsta, leidžiasi laikomas, kad ir kokia nepatogi poza dėl surakintų rankų. Tėvo glėbyje pranyksta viskas: karštis, daugybė susirinkusių žmonių, laukianti elektros kėdė, jo likimas. Pirmą kartą nuo tada, kai buvo apkaltintas, pasijunta saugus ir dar labiau priglaudžia  galvą prie tėvo peties, smarkiai prisispaudžia visu savo meilės svoriu.

Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

NG, Celeste. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 360 p.

Šeiker Haitsas buvo būtent toks. Čia galiojo savos taisyklės, daugybė taisyklių, nurodančių, kas galima, o ko ne, ir apsigyvenus naujuosiuose namuose Mijai su Perla teko su jomis susipažinti. 

Šeiker Haitsas – Klivlendo priemestis. Tobula aplinka, tobulos šeimos, tobuli gyvenimai… ir pokyčiai, kurie yra neišvengiami, kuomet į šitą tobulą kampelį atsikrausto dvi klajoklės: mama Mija su dukra Perla.

Jau pačiame pirmame puslapyje prasideda ypač kinematografiški įvykiai. Žvalgaisi, kur ta ponia Ričardson, kur ta mašina, ant kurios sėdi jos vaikai: Leksė, Mudis ir Tripas. Keistuolės Izės nesimato, kaip ir Perlos su Mija. Iš pradžių viskas primena tą seną gerą serialą Beverli Hills ( kuris kažkada buvo ganėtinai populiarus). Perlos gyvenimas ne toks, kaip vietinių, jai reikia laiko šiek tiek apsiprasti. Na o apsipratus prasideda paaugliška kasdienybė, nuotykiai ir paslaptys. Kaipgi be jų.

Bet tai dar ne viskas. Dar yra mamos. Mama Maištininkė, mama Tobuloji, mama Nelaimingoji, mama… Jos ryžtingos, jos atkaklios, jos viską padarytų, kad apsaugotų savo vaikus. Kliūtys? Jos turi būti panaikintos. Paslaptys? Jos turi būti išaiškintos. Tobulas gyvenimas? Jis turi būti išsaugotas. Gal. Bent jau ginamas iš paskutiniųjų. Taisyklės? Žinoma. Juk tobulo gyvenimo be taisyklių nebūna? Ar būna?

Tačiau, mąstė jis, taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas, ir niekas negali tiksliai pasakyti, kurioje linijos pusėje tu stovi. Jį visada žavėjo žmonos idealizmas, tikėjimas, kad pasaulis gali tapti geresnis, tvarkingesnis, gal netgi tobulas. Ir pirmą kartą susimąstė, ar ir jis galvoja taip pat.

2017 metais „Goodreads“ geriausiu išrinktas romanas. Paliko labai gerą įspūdį. Tikrai.

Daina Avotiņa. Anyta.

Daina Avotiņa. Anyta.

AVOTIŅA, Daina. Anyta [kasdieniškas romanas]. Iš latvių kalbos vertė Bronė Balčienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 352 p.

– Ateina sunkūs laikai, ir sunkiai jums čia eisis, – galų gale ištarė.

Kokie gyvenimiški romanai buvo geriausi prieš, tarkim, tris dešimtmečius? Mano mama nedvejodama atsakytų – latvių. Artimiausių kaimynų panašūs buvo ir džiaugsmai, ir vargai. Artimos buvo ir knygos.

Labai priminė Čepulio „Likimo upę“  – paprastas, jokių pretenzijų „į kažką“ neturintis tekstas. Trumpi, paprasti sakiniai tarsi dokumentuoja vienos šeimos gyvenimą. Latvija, kaip ir Lietuva išgyveno tas pačias karo, pokario negandas. Pasiturinti šeima dirba, puoselėdama savo ūkį, kai prasideda karas. Paskui – pokaris. Paskui – okupacija. Paskui – na, istoriją žinome visi. Šeimą ima persekioti negandos, jų vienintelę dukrą – taip pat. Didžioji meilė, nelaiminga santuoka, sunki kasdienybė….

Bet romanas tikrai ne niūrus. Sunkumai neužtemdo mažų džiaugsmų, viltis, kad viskas bus gerai, niekada neapleidžia. Ant viršelio užrašyta – kasdieniškas romanas. Kad ir ką tai reikštų – skaityti apie tą kasdienybę nenuobodu, puslapiai verčiasi labai greitai. Vienas, du, ir vienos šeimos istorija baigėsi. Žvalgysimės naujų.

Anne Swärd. Vera.

Anne Swärd. Vera.

SWÄRD, Anne. Vera [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2019. 336 p.

Ne, daugiau manęs niekas negąsdina. Dėl ko dar nerimauti, kai blogiausia jau nutiko? Baimė? Manyje jos nebėra. Išnyko paskutinę žiemą kalnuose.

Pirmiausia suintrigavo knygos aprašymas. „1945 m. gruodis. Aristokratų Sederių šeima ruošia prabangias vestuves vyriausiam sūnui. Nors aplinkui stingdanti žiema, ceremonija vyks jiems priklausančioje saloje Stokholmo archipelage. “ O, galvojau, dabar dings elektra, pūgos užkirs visus kelius ir vestuvininkai bus įkalinti kelioms dienoms ar savaitėms saloje. Gal kas nors ką nors nužudys… Toliau skaitau, „Vestuvių metu saloje įsišėlsta galinga pūga ir šventės dalyviai negali grįžti namo. Kita staigmena – nėriniais išpuošta nuotaka bešokdama ima gimdyti. Dar dienai neišaušus gimsta mergaitė Vera… Ir pradeda aiškėti tiesa.“

Tiesa yra ta, kad gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Ir tai yra nuostabiausia. Anotacija tik iš dalies buvo teisinga. Bet kam ji rūpi, kai gali skaityti tokį gražų, skandinavišku stiliumi parašytą pasakojimą. Nors Sandrinai dar tik septyniolika, ji jau daug, ir ne visai malonios patirties turinti moteris. Niekas nežino, kas ji, iš kur ji, ir ką ji slepia. Tuo tarpu Sandrina jaučiasi svetima turtingoje šeimoje ir kartas nuo karto nuklysta į prisiminimus. Skaitytojo džiaugsmui. Nes lėtas ir ramus pasakojimas slepia savyje tokią galingą jėgą. Skaitytojui tereikia ją pajusti. Išjausti. Kam pasiseks, galės mėgautis nuostabiu tekstu ir puikiai parašyta moters istorija. Man pasisekė. Nuoširdžiausi aplodismentai rašytojai.

„Laimė“ buvo pirmasis mano išmoktas žodis naująja kalba. Pasak Ivano, iš pradžių jis reiškė netikėtą kiškio judesį laukuose, stengiantis išvengti persekiotojo. Daugiau švedų kalbos manęs nemokė. Tarsi nenorėdamas, kad kalbėčiausi dar su kuo nors, išskyrus jį patį.
Laimė – su baime sumišusi kiškio euforija. O kas toliau?

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

ARCHER, Jeffrey. Tik laikas parodys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas: Jotema, 2014. 400 p.
„Kliftonų kronikos“, pirma knyga.

Kai baigiantis pirmiesiems metams Haris pakvietė Emą į gegužinį pokylį, ji nutarė nebekalbėti apie karo grėsmę. Ema nutarė ir dar kai ką.

Haris Kliftonas yra iš tų berniukų, kurio tėtis „žuvo kare“. Meisė Klifton dėl savo sūnaus gali padaryti bet ką. Hugas Baringtonas yra tas, dėl ko kiekvienam tėčiui būtų gėda. Džekas Toras yra sename vagonėlyje gyvenantis benamis. O gal… Džailsas Baringtonas yra Hario draugas, kuris ilgus metus taip ir nesuprato, kodėl šis taip nepatinka jo tėčiui. Ema Barington yra mergaitė, pavergusi Hario širdį. Jei jau susipainiojote, tai dar ne viskas. Čia tik keletas „žvaigždžių“, o personažų istorijoje yra gerokai daugiau. Kaip kokiame seriale. Draminiame arba meilės.

Taip, tai filmas. Kadrai tiesiog slenka pro akis, keičia vienas kitą, čia viena mintis, čia jau kita. Ką gi nutarė Ema? Niekas nežino. Paaiškės kitame skyriuje, o gal kitoje knygoje.  Autorius – paskutinio sakinio meistras. Geras paskutinis sakinys – garantija, kad skaitymas tęsis ir toliau. Labai smalsu, kaip tuos pačius įvykius pasakoja skirtingi veikėjai. Metai bėga, įvykiai sukasi, snausti nėra kada, žiūrėk, jau tuo ir rytas. Istorija lengva ir įdomi, o svarbiausia – labai ilga. Kaip žinia, prasideda ji 1919 metais ir tęsis dar daug daug metų (yra net septynios „Kliftonų kronikų“ dalys).

Tai toks va mini serialas, laukiu kitos serijos.

 

Apolinaras Čepulis. Likimo upė. Rėvos.

 

Čepulis, Apolinaras. Likimo upė [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 512 p.
Čepulis, Apolinaras. Likimo upė. Rėvos [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 496 p.

Viktutei vis dažniau rodėsi, kad gyvenimas ir tėra tik nesibaigiantis alinantis darbas, pasninkai, juodas neišvargstamas vargas ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Jai į galvą lindo nuodėmingos abejonės: koks tas pragaras po mirties jei dabar visas gyvenimas toks…

Skaičiau ir galvojau – kokie mes dabar laimingi. Gyvenam šiltai, patogiai, sočiai. Galime rinktis, rinktis kiekviename žingsnyje. Viktorija tokios laimės neturėjo. Visas jos gyvenimas – kaip lieps tėvas ir kaip duos Dievas.

Skaityti baisu. Realybė dažnai būna baisesnė už visus išgalvotus baisumus. Tuo labiau, kad romane labai daug autentiškumo, autorius užrašė savo mamos prisiminimus, pasakojimus. Ir taip nuo pat XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Spaudos draudimas, kantičkos, I pasaulinis karas, tarpukaris, II pasaulinis karas… Audimas, verpimas, kūlimas, melžimas, liuobimas ir dar šimtai kitų nesibaigiančių darbų. Metų ratas apsisuka – ir vėl viskas iš pradžių. Amžina plūkiava.

O dar tie jausmai… Net maža mergytė nesulaukia nei šiltesnio žodžio, nei skanesnio kąsnelio, niekas nei ašaros nubrauks, nei apkabins, nei priglaus. Ir kuo toliau, tuo liūdniau. Kol gyvenimas taip užgrūdina, kad nebelieka nei ašarų, nei skausmo. Viskas patirta, viskas išgyventa, nebenustebinsi.

Knygos dvi, bet pasakojimas tęsiasi nenutrūkstamai, tad pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi prie antros. Nepaisant visų tų kasdienybės baisumų, skaityti labai įdomu, viskas labai realu, daug memuarinės medžiagos, įdomu palyginti su savo artimųjų pasakojimais. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jūsų proseneliai pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą? O kaip seneliai – pokarį?

Kiek žmonių – tiek gyvenimų. Knygoje jis – Viktorijos.

Upė nesuskaičiuojamais vingiais tekėdama prasigraužia vagą ten, kur lengviau, kur užtenka jėgos prasiveržti: vienur – lygumomis – teka ramiai, kitur – per akmenis, rėvas, tarpukalnes – audringai. Tik ne kiekvienas šaltinis virsta upeliu, ne kiekvienas upelis pasiekia upę, ne kiekviena upė įteka į marias…