Laura Sintija Černiauskaitė. Renata Šerelytė. Hepi fjūčer.

Hepi fjucerČERNIAUSKAITĖ Laura Sintija. ŠERELYTĖ, Renata. Hepi fjūčer [aštuoniolika novelių]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 160 p.

„Tuoj sugrįš nuovoka, – tarė sau. – Tuoj.“

Va va, esu toji, kuri taip ginu lietuvių kūrybą, esą ji nėra jau tokia liūdna ir depresyvi… Mėginsiu ginti ir dar kartą, – kaip gi ji nebus liūdna, jei kur tik pažvelgsi, tik verkti ir norisi. Ypač, kai abi autorės ne tik žvalgyti, bet ir matyti moka… Bet šį kart aš neverkiau. Ir neliūdėjau. Gal tik baisėjausi laikas nuo laiko.

Gerai, gerai, iš tikrųjų jausmas tai labai geras: skaityti įdomu, bet kai pradedi galvoti, apie ką skaitai, kartais ima ir pritrūksta kvapo. Ir čia tas baisumas kitoks, nei pas kokį Granauską, liudijantį pokario istoriją, ar pas Šlepiką, su tais vilko vaikais… Neee.. Viskas čia ir dabar ir kaip po dabar galėtų būti kažkada, arba kaip galėjo būti kažkada dar prieš dabar. Nes gi laikas nuo laiko ateitis virsta praeitimi (čia ne iš knygos; o tezės autorius žinomas).

O pati knyga puikiai išleista, padalinta į devynias dalis, po vieną kiekvienos autorės novelę. Kartais jų panaši tema, kartais – panašūs veikėjai, kartais jos dar kaip nors susijusios, arba ne. O parašai po novelėmis… 2014, rugsėjo pabaiga, iš kaimynų kiemo kaip žiežirba atlekia keiksmažodis, spindėdamas vakaro tamsoj…. Ironija. Sarkazmas. Kažkokia fantasmagorija (kad ir ką ji reikštų).

Bet rekomenduoti ne gėda. Drąsesniems. Nes ateičiai ir reikia drąsių, nebijančių žiūrėti ir matyti. Suprasti.Tada ta fjūčer gal ir galėtų būti iš tikrųjų hepi.

Skaityti mažom dozėm. Didelės gali būti pavojingos jūsų tariamai laimingam, gražiam ir patogiam gyvenimui.

Reklama

Laura Sintija Černiauskaitė. Medaus mėnuo.

ČERNIAUSKAITĖ, Laura Sintija. Medaus mėnuo. [romanas].  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 184 p.

– Pirmą kartą sutikau vyrą, su kuriuo man tikrai gera. O jis išeina į vienuolyną. (psl. 176).

Ir vėl, po nuostabios, giriančios recenzijos, perskaičiau tik eilinį romaną.

Gerai, kad knygą radau bibliotekoje.

Dar gerai, kad tekste autorė nebesinaudojo neišsenkamomis lietuvių kalbos galimybėmis, kaip ankstesniame romane „Kvėpavimas į marmurą“.

Šis romanas – paprastas. Paprasta istorija, paprastiems žmonėms.

O gal nepaprastiems?  Tik nepaprasti, išsilavinę ir kitaip išsimokslinę skaitytojai tokioje literatūroje moka įžvelgti stebuklus.

Bet ir aš ypatingai mėgstu skaityti lietuvių autorių knygas, o ir bambėti negaliu – paskutiniu metu skaičiau tikrai daug įdomių lietuvių autorių knygų!

Ši irgi nebuvo labai nuobodi, bet užvertus paskutinį puslapį apie knygos turinį prisiminsiu ilgiausiai… porą dienų? Savaitę?

Lietuvių meilės romanai kažkodėl nesuvirpina manęs ir širdies nepaliečia.

Tai ne išimtis ir šis.

Citatos [10]

Laura Sintija Černiauskaitė. Kvėpavimas į marmurą.

Atsitokėjo prie lapės olos. Tos pačios, kur prieš ketverius metus užgniaužęs kvapą stebėjo lapę ir lapiukus, o grįžęs pas tik verkė ir nemokėjo paaiškinti, kas atsitiko. Šešėliai ilgėjo, vėsa virš skardžio kvėpavo į nugarą, aštrūs kregždžių sparneliai skaudžiai perkirpo paširdžius – nejau bus lietaus – jo kraujas staiga toks sunkus ir lėtas… (psl. 13).

Jis nemiegojo, tik lindėjo tamsos kamuoly, ir toji tamsa buvo tamsesnė už tvartelio prieblandą. Ji pamažėle plūdo iš jo, kaip užnuodytas kraujas, ir buvo baisi ir saldi. (psl. 16).

Kažkur sumiksėjo akys, krustelėjo pirštelis, iš marškinių raukšlės iškrito trupinys, ir popietė vėl suošė lyg vėjui papūtus. (psl. 23).

Vaikas – nė krust. Tik gręžia Izabelę siaurais vyzdžių smeigtukais. (psl. 24).

Ir niekas negalėjo žinoti, kada prasidės sprogimas, koks jis bus ir ką subrandins. (psl. 37).

Jis išgirdo ir suprato kiekvieną jos žodį.
Sėdėjo automobilyje tykus, susikaupęs, įsmeigęs žvilgsnį į administracijos duris, pro kurias turėjo pasirodyti Liudas. Į kumštį sugniaužtas jo delniukas vos prasivėrė – šalta ir tuščia našlaičio taurė, kuri spindėjo žiemos saulėje, vaikiškai laukdama, kad kas nors ją iki kraštų užpildys. (psl. 38).

Šitaip vasario pabaigoje per šnypščiantį šlapią sniegą jie atsivežė į Puškus vaiką pasiutusio lapiuko snukučiu. (psl. 38).

– Man nusispjaut, ką tu galvoji. Aš matau, ką jauti. (psl. 43).

Kregždės čypė, nes buvo gyvos ir norėjo gyventi. Nuo tada ji žino, kad gyvybė turi triukšmauti – tai jos teisė, jos kasdienė kova. Tylintis daiktai yra šalti ir užtemę, ir kabaliuoja kaip tuščias maišas. Ant sijos. Toji tyla – baisesnė už triukšmą. Ji suardo protą. (psl. 48).

Ji pašoka prispaudusi prie krūtinės rankas, lyg bijodama paleisti šonkaulių narve šėlstantį žvėrį, ir skubiai neša jį iki durų. (psl. 82).

Kitą rytą dar išgėrė ir plaktuku sutrupino venecijietišką kaukę. Ji neturėjo teisės kabėti ant jo sienos ir šypsotis, lyg būtų mačiusi daugiau už jį. Niekas apskritai neturėjo teisės žiūrėti į Liudą ir teirautis, kaip jis laikosi.
Žmonės privalo atsiklausti vieni kitų, prieš pažvelgdami į akis. (psl. 128).

Ir dar – paslaptys paprastai būna baisios. (psl. 130).

Laura Sintija Černiauskaitė. Kvėpavimas į marmurą

„Benedikto slenksčių“ paskatinta, perskaičiau dar vieną Černiauskaitės romaną. Aprašyme parašyta, kad knyga apie skaudžią vienatvės dramą, apie šeimą, apie vyrą ir moterį, apie ilgesį to, ko žmogus žmogui negali suteikti, o tik prižadina ir paaitrina, apie neišnaudotą artumą, apie širdies švelnumą ir naštą – apie gyvenimą, apie kažką iš žemės ir šviesos…

Būtent, ne taip, kaip „Benedikto slenksčiai“, ši knyga tėra apie kažką.

Pradėjau skaityti labai susidomėjusi, labai mėgstu tokias kitokias knygas. Tiesiog nenustygau, kaip norėjau skaityti toliau, perskaityti istoriją, sužinoti, kuo viskas baigsis. Geriau jau net nebūčiau pradėjusi…

Knyga tikrai keista. Naudojantis netradicine romano forma, neišnaudojamomis lietuvių kalbos galimybėmis pasakojama tikrai kvaila istorija (šeima turi vaiką, tik jis truputį kitoks… tai gal reikia dar vieno, normalaus.. įsivaikinti gal…. uppppps, jis nepritapo, atiduodam atgal į vaikų namus….. na jis žmogus tikriausiai irgi, kam tai įdomu.. oj, jis sugrįžo ir nužudė neįgalų vaiką…. ašaros, gedulas… niekam nesakysim, kas nužudė,  va pagedėjom ir nustojom, jis gi neįgalus buvo, o dabar galim varyti į kalnus).   Tikrai turės ką veikti mokinukai, nagrinėdami tokią istoriją ir vargšai abiturientai per brandos egzaminus… Kaip, kas kodėl, už ką, nesuprato, neteko ir?  Iš anksto juos užjaučiu.

O ir  istorija papasakota tokia gražia kalba, kad vien apie ją galima parašyti magistrinį darbą.

Švintant aptiko save laukuose. Nuogą, su naktinių marškinių gniutulu prie krūtinės. Švito jaukiai, neskaudžiai, tartum rūpestinga ranka atsargiai plėšė prie žaizdos prikepusį tvarstį. Kai šviesa sugrąžino Izabelę į kūną, ji staiga pašiurpo nuo šalčio ir nuovargio strėnose. Drebėdama apsivilko naktinius ir parginė save namo.

Ir taip parašyta visa knyga. Tačiau netipiniai palyginimai ir gražūs posakiai žavi tik iki knygos vidurio. O paskui… Tiesiog pradeda erzinti…

Na o istorija.. Jei perskaičius „Benedikto slenskčius“ buvo graudu, liūdna, maišėsi visokie jausmai, dabar tiesiog tuščia. Ir liūdna. Kad lietuvių literatūra tokia keista.

——————–
Įvertinimas: ** (vien dėl kalbos grožio)
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Laura Sintija Černiauskaitė. Benedikto slenksčiai.

Perskaičiau „skaudžią ir viltingą knygą apie jauno žmogaus brandą, jo siekius ir netektis“.

Šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinių skaitau mažai. Beveik visai neskaitau. Nes perskaičius šiuolaikinio lietuvių autoriaus knygą, pasidaro labai liūdna. Širdį tarsi kažkas suspaudžia. Gaila niekam nereikalingo Benuko, kurį mama numeta auginti tėvui. Gaila mamos, pasiklydusios gyvenime, gaila tėvo, leidžiančio dienas miško slėnio sodybos vienumoje, gaila visų lietuvių, kurių gyvenimas toks siaubingai kraupus, kad bet koks amerikonas paskaitęs tokią knygą turėtų atgabenti boingą maisto labdaros. Pagaliau gaila autorės, įžvalgaus psichologizmo romaną sugadinusios vulgariai kokčiomis sekso scenomis. Gaila…

Nepaisant jokių atsiliepimų ir įvertinimų, labai gera knyga. Verčianti palaipioti ne tik per Beno, bet ir per savo slenksčius. Pabaigoje galima net paverkti. Man patiko.

Vakare Benas išsinešė į kiemą smuiką. Išmuštas prakaito atidarė dėklą. Smuikas susigūžė nuo vakaro šviesos. Gulėjo ant tamsaus pamušalo lyg pakirdęs iš ilgo kieto miego ir buvo toks gražus, kad Benui sutraukė paširdžius. Panūdo suspausti jį glėbyje ir išbučiuoti geltoną, žvilgantį lyg vaisiaus žievė korpusą. Nors iš pradžių smuikas gynėsi, truputį įsižeidęs dėl to, kad buvo taip ilgai paliktas, ir net įgėlė Benui į pirštus, jis vis dėlto leidos paimamas. Tai buvo kaip įsimylėjimas. Vėl pajusti ant peties jo svorį, sušildyti savo odos šiluma, suderinti, atsiprašyti, išgirsti jo vedimą. Smuikas viską atleido. Derinamų stygų tembre  vaidenosi Virgilijaus žvilgsnis. Apgaubiantis – ne įsismelkiantis, ne kaltinantis, tik nuoširdžiai susidomėjęs.

Ne, smuiko jis niekada nepaliks.


Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).