Stephen King. Jei bus kraujo.

KING, Stephen. Jei bus kraujo. [Apysakos]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2023. 414 p.

Pono Harigano telefonas; Čako gyvenimas; Jei bus kraujo; Žiurkė;

Manau, dvidešimt pirmame amžiuje ne kas kitas, o mobilieji mus jungia su pasauliu. Jeigu taip, mes veikiausiai susipančioję nekokių jungtuvių saitais.

Pirmas sakinys: Gimtasis mano miestelis tebuvo kaimas, kuriame gyveno apie šeši šimtai žmonių (toks jis iki šiol, tik aš pats jau persikėlęs į kitą vietą), bet jame, visai kaip didmiesčiuose, veikė internetas, tad popieriniai laiškai mudu su tėvu pasiekdavo vis rečiau.

O, kaip įdomu, kad prie rašymo mane grąžino nekoks atsiliepimas apie šią knygą Knygų klube. Ar Kingo knygos gali būti prastos? Taip, gali. Ar Kingo knygos gali būti prastos Kingo fanams? Ne, negali.

Juokauju, žinoma, bet gerumą ir išskirtinumą geriausia tikrina laikas. Neatsimenu, kada skaičiau (nusipirkau, vos tik pasirodė prekyboje), bet apysakas atsimenu puikiai. Keturios istorijos, eiliniai pavadinimai, ko tikėtis, nežinai. Tai štai jums keturios užuominos: iPhonas, palėpė, Holė ir žiurkė. Kas intriguoja labiausiai? Ar labiau patiktų skaityti apie pirmos kartos iPhoną, ar apie atokią, įkvėpimo turėjusią suteikti trobelę? O gal apie iš ankstesnių knygų pažįstama Holę Gibni? Ar vis dėlto apie Čako gyvenimą? Beje, jo iki galo nesupratau. Klausimų liko. Gal tai irgi kokio nors dar neskaityto romano fragmentas? Bandau surišti tos apysakos gijas. Neaa, nieko neišeina, teks googlinti.

O labiausiai patiko kas? Taip, talentas. Kad tokias, rodos, dėmesio neverto žanro istorijas galima drąsiai laikyti gera literatūra. Skaitai, ir džiaugiasi širdis. Jokio banalumo, jokio lėkštumo, jokio ji atsikėlė, mėlynu šepetuku išsivalė dantis, juodu šepečiu persibraukė susivėlusias garbanas, pavartė akis... Neaaa… Skaitai ir gali mėgautis tekstu, rinktis citatas. Dar gali pavydėti, kad o kaip, o kaip galima taip paprastai ir įtraukiančiai rašyti?

Tai gal visgi žiurkė? Gal.

Stephen King. Apie rašymą.

KING, Stephen. Apie rašymą. [Memuarai apie amatą]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2023. 256 p.

Rašymas susijęs su magija, jis – gyvybės vanduo, kaip įvairiausia kita meninė kūryba. Ir tas vanduo nemokamas. Tad gerkite.
Gerkite jo iki soties.

Pirmas sakinys: Merės Kar memuarai „Melagių klubas“ mane pribloškė.

Stephen King memuarai manęs nepribloškė… Apie tą knygą jau buvau girdėjusi iš Sandros Bernotaitės tinklaraščio Grafomanija. Tuomet buvo įdomu, bet nesitikėjau, kad kada nors ją išvers, išleis ir va, sėdėsiu dabar  ir su tokiu džiaugsmu skaitysiu.

Bet ar galėtum vadintis Kingo fanu, jei praleistum šią knygą? Ne, negalėtum! Net jei niekada neketini ir net nesvajoji rašyti… Taip, tai knyga apie rašymą, bet juk rašymas neatsiejamas nuo autoriaus gyvenimo ir kūrybos. Skaičiau su malonumu. Niekas nedžiugina taip, kaip profesionalo parašytas tekstas.

Memuarų galėjo būti daugiau. Ieškantiems informacijos tik apie rašymą gal atrodo ir priešingai, bet mielai būčiau paskaičiusi apie Kudžą, apie tai, kaip autoriui pavyko susitvarkyti su savo bėdomis, apie tai, kaip gimsta mintys ir siužetai. Knyga rašyta senokai, berods 1999 metais. Ar nebūtų per daug tikėtis tęsinio?

Na o rašymas? Taip, dalyvavau kūrybinio rašymo kursuose. Pajutau, koks geras jausmas yra tiesiog rašyti. Tiesiog rašyti ir nieko per daug negalvoti. Rašyti pirmąjį (skaičiusieji knygą jau žino, kas tai) juodraštį. Prie kurio vėliau reikės praleisti baisiai daug laiko: laukia nebe toks įdomus techninis darbas. Pagarba autoriams, gerai ir įdomiai rašantiems, tik dar labiau didėja.

O aš? Sėdžiu dabar ir rašau šį sakinį jau tris kartus… Gerai, truputį juokauju, nors knygoje buvo tikrai daug patarimų, kuriuos vertėjo įsidėmėti. Nežinia, ar kada pravers praktiškai… Gal. Nes kas gi gali atsispirti tokiai magijai?

Iš tiesų rašome ne tam, kad pelnytume didelius honorarus, pagarsėtume, rastume, su kuo eiti į pasimatymą arba permiegoti, įgytume naujų draugų. Rašome tam, kad praturtintume ir skaitytojų, ir savąjį gyvenimą. Kad susiimtume, išsikapstytume iš bėdų ir atsigautume. Kad būtume laimingi, suprantate? Būtume laimingi. Dalyje knygos puslapių – galbūt per didelėje – apsakiau, kaip šito mokiausi. Daugumoje kitų dėsčiau, kaip tapti geresniu autoriumi. Likusieji, turbūt geriausieji, tolygūs oficialiam leidimui: jūs galite rašyti, jums derėtų rašyti ir jūs rašysite, jei tik nestokosite drąsos pradėti. Rašymas susijęs su magija, jis – gyvybės vanduo, kaip įvairiausia kita meninė kūryba. Ir tas vanduo nemokamas. Tad gerkite.
Gerkite jo iki soties.

Stephen King. Institucija.

KING, Stephen. Institucija [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 606 p.

Kartais ir mažo vyrio užtenka dideliems įvykiams kita linkme pasukti.

Pirmas sakinys: Oro linijų „Delta“ lėktuvas, kuriame sėdėjo Timas Džeimisonas, jau prieš pusvalandį turėjo būti atsiplėšęs nuo Tampos pakilimo tako ir skrieti ryškių Niujorko šviesų bei aukštų pastatų link, bet kažkodėl tebestovėjo prie įlaipinimo vartų.

O šis autorius yra ilgiausiai išlaikęs VIP statusą. Tolimais devyniasdešimtaisiais ištrauka iš Kudžo (kuris net nėra įdomiausias romanas) kažkuo užkabino ir tas kažkas tebelaiko iki šiol. Galėčiau vardinti ir vardinti – Maratonas, Šimtmečio audra, Tamsusis bokštas, Pabėgimas iš Soušenko, Žalioji mylia, Talismanas, Mobilusis… Dvikova, Drakono akys (šita labai patiko, bet nieko, visiškai nieko nepamenu).

Per tiek metų keitėsi ir pats stilius, paskutiniu metu leidžiami detektyvai jau labai nutolę nuo tų etaloninių Švytėjimo, Kerės ir Rūko. Mistinis, fantastinis, kosminis siaubas transformavosi į patį paprasčiausią – realybės siaubą. Ar Instituciją galima pavadinti geriausiu siaubo romanu? Tikrai ne. Arba aš jau nebežinau, kas išvis yra tas siaubo žanras.

Institucija tikrų tikriausias kasdienis siaubas. Na, kurį labai lengvai galima įsivaizduoti. Jokių ateivių, pabaisų ir neatpažintų objektų. Ai, pabaisų visgi yra – tai išprotėję gydytojai, tiriantys žmogaus galimybių ribas. O kokia geriausia šių tyrimų medžiaga? Taip, tai ypač gabūs vaikai. Ir apsinarplioja visas pasaulis išprotėjusiais mokslininkais ir jų pasekėjais. O vaikai dingsta kasdien.

Tas faktas ir yra didžiausias siaubas. Baisu net įsivaizduoti, bet čia jau ne autoriaus, ir ne knygos nuopelnas. Romanas ganėtinai ramus, įtaigus ir įtrauklus. Dvylikametis Lukas – ypač gabus vaikas, kuriam paprastos ir laimingos vaikystės patirti neteks. Tas lėtai ateinantis suvokimas, kad kažkas blogai, labai blogai, visiškai blogai, žinoma baugina, bet vaikai yra vaikai. Kažkam pakvietus, visi nubėgs pažaisti krepšinio ar pašokinėti ant batuto.

Reikalus tvarkyti reikės Lukui. O jis juk ne didvyris. Ne didvyrės nei Morina, nei Kališa. Ne didvyris ir Timas, kuriam, netikėtai pasisukus įvykiams, teks nužengti į tikrą pragarą. Tikrą. Ne mistinį. Visi sudalyvaus operacijoje, kuri, jei atvirai pasakius, standartinė, banali ir jau net nepradėjus skaityti, aišku, kaip baigsis.

Bet tai bus dar negreit. Iki jos – beveik 600 puslapių puikaus rašytojo parašyto gero teksto. Šriftas smulkus, bet tai tik džiugina – nuotykių tilps daugiau, skaitymo džiaugsmo užteks ilgiau. Šablonų daug, standartinių situacijų daug, bet kam tai rūpi. Čia Kingas, puikus nuotykinis tekstas ir tikros skaitymo emocijos.

Knyga puiki, labai patiko, goodreads vertinimas nesąmoningas, o gal ir tikrai nebuvo daugiau iš ko rinktis.

Siaubo karaliaus karūną galima būtų jau ir nuimti. Puikaus rašytojo karūnos – jokiu būdu!

Stephen King. Svetimas.

KING, Stephen. Svetimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2020. 504 p.

Bet vis tiek mėginsianti juos įtikinti. Darai žmogus, ką gali: ir tada, kai reikia pastatyti į vietą antkapio akmenį, ir tada, kai reikia bent pabandyti dvidešimt pirmo amžiaus vyrams ir moterims įrodyti, kad siaubūnai šiam pasauly egzistuoja, ir didžiausia jų persvara, kuria jie sėkmingai naudojasi, yra racionalių žmonių nenoras jais patikėti.

Galvoju, dėl manęs galėtų nebūti kitų knygų. Ir kitų autorių. Skamba žiaurokai, bet turėdama visą violetinę Kingo knygų seriją ir dabar šiuos naujai leidžiamus romanus, būčiau visiškai patenkinta ir galėčiau skaityti juos vieną po kito dar kartą ir dar. Atsibostų? Galbūt. Bet tai tiek daug temų aprėpti sugebantis, taip kokybiškai rašantis autorius, kad kito, tikriausiai, net nežinau.

Paskutiniu metu vis išleidžiamas koks detektyvas. Ir taip, jau buvau rašiusi, kad tas žanras nėra tinkamiausias autoriui. Konkurencija didelė, skandinavai gerokai atsiplėšę nuo visų kitų, ne taip lengva juos pasivyti ir pralenkti. Bet vis tiek. Va, pasiimi Kingo detektyvą, atsiverti – ir esi visiškai jo pasaulyje. Kartais net baisu pagalvoti, kas darosi autoriaus galvoje, nes jo sukurti visokių psichų personažai žiauriai įtikinami. Tiesa, paties autoriaus gyvenimas irgi ne iš lengvųjų – juk Kudžo – pirmąjį mano skaitytą autoriaus romaną jis parašė visiškai apsvaigęs ir paskui net neprisiminė, kaip jį rašė. Na, bet jau yra tokia legenda.

O kaip knyga? Svetimas… Nepaisant visų tų šūkių ant viršelio ir goodreads nominacijų ji yra visiškai normali. Nieko stebuklingo, nieko stulbinančio. Bet nesistebiu, kad fanai eina iš proto. Atsivertus knygą tikrai viską pamiršti, esi visiškai įtrauktas į Kingo pasaulį. Šiame romane bus personažų ir užuominų iš ankstesnių romanų. O ir veikėjai visi tokie įdomūs. Pavyzdžiui, man labai patiko  tas vargšas, profesinę klaidą padaręs detektyvas Ralfas Andersonas, o dar labiau – paslaptingoji Holė.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad visgi Kingas – siaubo karalius. Tad istorijoje tamsos ir juodumos bus. Bet ne tiek daug, kad prie autoriaus braižo nepratę skaitytojai per daug išsigąstų. Ne, tik truputį ir ganėtinai saikingai.

Kingo knygas užversti sunku. Džiaugiuosi, kad dar porą romanų esu pasitaupiusi. Tikrai neprailgs laukti, kol leidykla susimylės ir išleis dar kokią rašytojo knygą.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

KING, Stephen. Ponas Mersedesas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2017. 480 p.

Breidžiui reikia pamąstyti, bet jo galvoje siaučia uraganas, žiaurioji penktos kategorijos Kotryna, ir viskas skrieja nesustabdomu ratu.

Jau nepamenu, kaip vadinosi ten tas, dar gal net blokadinis laikraštis, kuriame perskaičiau istorijos apie ypatingą šunį ištraukas. Tai buvo taip fantastiška ir nerealu, o taip pat ir apmaudu (viskas nutrūko įdomiausioje vietoje), kad to, vėliau perskaityto romano (žinoma, kad tai buvo „Kudžas“) niekada nepamiršiu. Nors jis tikrai nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs.

„Ponas Mersedesas“ irgi nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs, taigi užrašas Geriausias 2014 metų detektyvas šiokių tokių abejonių tikrai kelia. Geriausias detektyvas tikrai ne, o jei turėta mintyje geriausias būtent šio autoriaus detektyvas, gal ir taip. Bet nesigilinant į tuos užrašus (juk žinome, kiek juose yra tiesos) – tai tikrai puiki knyga. Apie realybę, realybę ir kuo tikriausią realybę. Nes ir ji kartais būna ne mažiau baisi ir siaubinga, negu pats baisiausias siaubo romanas. O kas geriausiai moka rašyti siaubo romanus? Taigi….

Kas gi tas Ponas Mersedesas atskleidžiama kone iš pat pradžių. Kartais net šiurpu, kaip autoriui gerai pavyksta įsiskverbti į pačias giliausias ir juodžiausias tokių būtybių (ar jie žmonės? Tikriausiai taip, ir net labai gyvybingi) mintis. Knygos personažai sukurti meistriškai. Be jau minėtojo, įspūdingas ir tyrimą atliekantis buvęs policininkas, ir jo pagalbininkai. Geras skaitinys. Jau buvau pasiilgusi Kingo.

Mes jau kaip ir sotūs skandinaviškų detektyvų. O va Kingo stiliaus, rašymo manieros ir talento – tikrai ne.

Stephen King. Švytėjimas. Daktaras Miegas.

KING, Stephen.
Švytėjimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 504 p.
Daktaras Miegas [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2015. 544 p.

Gyvenimas – tai ratas, sukasi ir sukasi be perstojo grįždamas į pradinį tašką (Daktaras Miegas, psl. 536).

Tai va, internetas sako – kad Daktaras Miegas – tai betselerio Švytėjimas tęsinys. Vargiai ką iš to kažkada skaitytojo Švytėjimo beatsiminiau, tai nusprendžiau pakartoti.

Torensų šeimynėlė – Džekas, Vendė ir penkiametis (ar aštuonmetis?) Denis – gauna šansą – darbą prestižiniame „Panoramos“ viešbutyje. Darbas tikrai idealus – žiemą viešbutis nedirba, tad jie bus prižiūrėtojai. Ten gyvens dėl nieko nesirūpindami – stogas virš galvos yra, maisto pilnas restorano virtuvės sandėliukas, ir daug daug daug laiko. Laiko sau, laiko šeimai, laiko nebaigtai pjėsei, laiko…

Kai jau pradėjau fantazuoti, ką veikčiau ten aš, viskuo aprūpinta, bet atkirsta nuo žmonių (interneto ir kompiuterių tuomet dar irgi nebuvo), šeimynėlei ima sektis ne taip, kaip tikėtasi. Pamažu ima atrodyti, kad būti atskirtam nuo žmonijos ne tokia ir puiki idėja, kad likus vienam, į paviršių ima kilti visokie vidiniai ir išoriniai demonai, kuriems tik ir knieti viską sugadinti….

Tikrai skaitinys buvo geras. Tad tikrai džiaugiausi, kad iš karto galiu atsiversti tęsinį, kur mažasis Denis jau subrendęs, bet savo ypatingųjų gebėjimų nepraradęs vyriškis. Kaip gi viskas klostosi toliau? Su kokiais dar dabarties, praeities, savais ar svetimais vaiduokliais susidurs Denis?

Įdomu knygas ir palyginti. Viena 1977 metų. Kita – 2013-ųjų. Jau su kompiuteriais, planšetėmis, feisbukais. Sostų karais ir Žiedų valdovais. Vienos siužetas – ypatingai originalus, stebinęs skaitytojus. Kitos gi – fantastikų, mistikų ir visų kitų dalykų persisotinusiems – paprastas ir gal net šiek tiek vaikiškas. Bet vaiduokliai, tiek ankščiau, tiek dabar – tokie patys. Gal vienas ar keli dabar kaip tik ir sėdi šalia jūsų. Aaaaaaaa…..

Pasisuk pasauli!

Stephen King. Maratonas.

KING, Stephen. Maratonas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Erika Kancerevičienė. Kaunas: Eridanas, 1999. 337 p.

Be abejo, jam skaudėjo. Jam skaudėjo dar prieš tai, kai jis vos ne vos slinko į priekį, žinodamas, kad jo nebebus, o pasaulis gyvuos ir toliau, nepažeistas ir nesutrikdytas.

Pagal knygos išleidimo datą išeitų, kad ją skaičiau prieš …. 16 metų. Bet va, istorija apie maratoną nepasimiršo, dar daugiau, net užsinorėjau ją paskaityti dar kartą.

Kadais buvau tikra Kingo gerbėja. Tikriausiai nėra daugiau nei vieno autoriaus, kurio visas lietuviškai leistas knygas ne tik, kad esu perskaičiusi, bet ir gražiai susirikiavusi lentynoje. Saugau iki šiol.

Prisipažinsiu, dabar visos knygos neskaičiau (čia dar yra irgi alegorinis romanas „Kelio darbai“). Man įdomus buvo antrasis, super alegorinis romanas „Maratonas“. Tuo labiau, kad jis, panašu, įkvėpė tą garsiąją „Bado žaidynių“ trilogiją. Nors pastaroji „Maratonui“ nei per kur neprilygsta. Čia gi viskas telpa vos keliuose šimtuose puslapių…

Istorija paprasta. 100 paauglių rugsėjo pirmąją išsiruošia ne į mokyklą. o į žygį. Maratoną. Daugiau nei 200 mylių pėsčiomis. Be sustojimo ir be miego. Tikriausiai nereikia net užsiminti, kad finišą pasieks tikrai ne visi.

O toliau…. Kingo knygos mane tuo ir žavi, kad daug, o gal ir dauguma jo knygų – ne šiaip sau siaubiakai. Kasdienės istorijos kažkuriuo tai momentu – išsiruošus į maratoną, suskambus mobiliajam, išlipus iš automobilio ar panašiai… ima ir išsikreipia. Realybė tampa tarsi jau neberealybė, o didžiulė alegorija, kurią, beje, galima skaityti arba pažodžiui, arba pafantazuojant. Kaip kam patinka. Bet fantazuojant juk įdomiau, tiesa?

Knyga baigėsi. Maratonas tęsiasi.

Stephen King. Tamsoje be žvaigždžių.

KING, Stephen. Tamsoje be žvaigždžių. [apsakymų rinkinys]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2012. 400 p.

Pagalvok: Ar žmonės išties gerai pažįsta vienas kitą? (psl. 321).

Kingas vienas iš mano mėgstamų rašytojų. Skaitau jo knygas su malonumu, nors dažnos turinys yra toli gražu ne iš maloniųjų.  Bet… tokios nemalonios kaip „Tamsoje be žvaigždžių“ tikriausiai iki šiol net nebuvo.

Knygoje yra keturi apsakymai apie iš pažiūros pačius paprasčiausius žmones. Ūkininkas, iki begalybės myli savo žemę, rašytoja atsiduria netinkamu laiku netinkamoje vietoje, ligonis nepraranda vilties pasveikti bet kokiomis premonėmis, o pavyzdinga žmona tik maždaug po dvidešimties laimingos santuokos metu pradeda pažinti savo vyrą.

Nemaloniausi pirmieji du apsakymai. Nors autoriaus stilių ir talentą jau esu įvertinusi, bet kai kurios vietos tikrai per įtaigiai parašytos. Taip tikroviškai, kad net sunku buvo skaityti. Didžiausią įspūdį paliko du paskutiniai apsakymai: „Sąžiningas sandėris“ ir „Laiminga santuoka“. Daugiau ar mažiau patikę, visi apsakymai puikiai atspindi vieną, pagrindinę knygos mintį – žmogus negali iki galo pažinti kitų. Netgi pats savęs.

Ar tikrai žmogus žino, koks yra iš tikrųjų?

S. King, P. Straub. Juodasis namas.

King  S., Straub P. (2009). Juodasis namas. Kaunas: Eridanas, 458 p.

Reikėtų pradėti nuo to, kad knygą beradau pirkti vos viename knygyne. Tai, jos apimtis ir aprašymas tiesiog privalėjo garantuoti tobulą dar vieną Kingo knygą. Tikėjausi to iki pat pabaigos.

Nepaprastai jaukus miestelis, detali pažintis su kiekvienu veikėju. Įžangai skiriami net 80 psl. Žinoma, tikram Kingo gerbėjui tai ne problema, tuo labiau, kad knyga ne iš plonųjų. Vaikų grobimai, žiaurių nužudymų įrodymai, pasimetę vietiniai policininkai. Į pagalbą ateinantis Džekas Sojeris, žinoma, turintis nežemiškų galių… Veiksmas pagaliau prasideda, tačiau jis kažkoks ištęstas, kažkur jau girdėtas, elementarus. O blogiausia, visi veikėjų veiksmai ir atomazga tokie vaikiški…

Galima dar guostis, kad S. Kingo knygos tai ne tik eiliniai siaubo romanai. Kiekviename jo romane kas nors pabrėžiama: draugystė, šeimos ryšiai, vienatvė, senatvė, išsiskyrimo skausmas.  Šį kartą – tai knyga apie namų svarbą.

Mes jau kalbėjome apie nuopolį, ir dabar nelabai norėtume grįžti prie šios temos, bet jūs turbūt neneigsite, kad daugelis namų – geras būdas šito išvengti. Tai bent jau bandymas sukurti sveikai mąstančio pasaulio iliuziją. Pagalvokite apie nedidelį jaukų namelį Libertivilyje, kuriame kadaise drauge gyveno Fredas, Džiudė bei Tajus Maršalai. Tą patį galima pasakyti ir apie Deilo Hilbertsono, ir apie Džeko, ir Henrio namus. Ir apie daugelį kitų Frenč Lendingo namų. Tai odė kasdienybei, pagiriamoji giesmė proziškumui. Viską griaunantis uraganas, prasiautęs virš miesto, negali pakeisti vieno paprasto fakto: namai saugo nuo išorinių veiksnių, kukliai bei nepastebimai rūpinasi tuo. Namai – sveikos nuovokos buveinė.

Gražu, tačiau pačia istorija nusivyliau, tarsi skaityčiau ne Kingą. Knyga gera nebent tuo, kad priminė apie tikrai patikusią pirmąją dalį  („Talismaną“).

Stephen King. Bleizas

Įvertinimas: ***

King S. (2008). Bleizas. Kaunas: Eridanas, 336 p.

Jau kurį laiką nebeskaičiau Stiveno Kingo (ir labai gailiausi), nes šis skaitinys  buvo tikras poilsis po paskutinių nelabai įdomių knygų. Joje yra du romanai: toks kriminalinis iš kasdienio gyvenimo „Bleizas“ ir tikras kingiškas pasakojimas su pabaisomis „Rūkas“.  Nors paprastai rinkinių nemėgstu (tuo tarsi nuvertinami romanai, kurie negali būti išleidžiami atskirai), bet šį kartą rinkinys tikrai vykęs, kadangi kūriniai gana skirtingi.

Pirmasis romanas apie rodos, eilinį vyrą Bleizą, šiek tiek plėšikaujantį, šiek tiek vagiliaujantį, bet šiaip gerą ir dorą. Tiesa, jis dar šiek tiek protiškai neįgalus. Jeigu neįgalumu galima pavadinti nesugebėjimą mokytis matematikos… Na ir mąsto jis lėtokai, todėl viskuo rūpinasi jo geriausias draugas Džordžas. O kaip Bleizas lieka vienas,  viskuo tenka pasirūpinti pačiam. Istorija įgauna kriminalinių elementų. Ir perskaitoma vienu įkvėpimu. Nuo pradžios, iki pabaigos.

Antrasis romanas jau primena klasikinį Kingą ir tuos laikus, kada apie jį ir jo romanus mažai ką težinojome. Detalus ir nuoseklus pasakojimas, kiek smarkesni, nei įprasta, gamtos reiškiniai, ir visiškai netikėti po to prasidedantys įvykiai. Saujelė žmonių, atsitiktinai išsigelbėjusių vietinėje parduotuvėje, juos puolantys vorai, nematyti paukščiai, čiuptuvai, šliužai ir visokie kitokie dariniai. Ir nežinia. Nes vilties išsigelbėti nesuteikia net pats autorius.

Man labiau patiko „Bleizas“ savo šiuolaikiškumu, bandymu kuo labiau skaitytojui parodyti veikėjo charakterį, atskleisti jo poelgio motyvus. Ir palikti pačiam nuspręsti: smerkti jį, ar pateisinti. „Rūkas“, kaip tradicinis romanas, yra jau žinomas, ankščiau skaitytas bent porą kartų. Bet vistiek, abu romanai tikra atgaiva autoriaus rašymo stiliumi, įtampos sukūrimu bei mokėjimu įtraukti skaitytoją.

Knyga būtina kiekvienam Kingo gerbėjui.