Stephen King. Ponas Mersedesas.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

KING, Stephen. Ponas Mersedesas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2017. 480 p.

Breidžiui reikia pamąstyti, bet jo galvoje siaučia uraganas, žiaurioji penktos kategorijos Kotryna, ir viskas skrieja nesustabdomu ratu.

Jau nepamenu, kaip vadinosi ten tas, dar gal net blokadinis laikraštis, kuriame perskaičiau istorijos apie ypatingą šunį ištraukas. Tai buvo taip fantastiška ir nerealu, o taip pat ir apmaudu (viskas nutrūko įdomiausioje vietoje), kad to, vėliau perskaityto romano (žinoma, kad tai buvo „Kudžas“) niekada nepamiršiu. Nors jis tikrai nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs.

„Ponas Mersedesas“ irgi nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs, taigi užrašas Geriausias 2014 metų detektyvas šiokių tokių abejonių tikrai kelia. Geriausias detektyvas tikrai ne, o jei turėta mintyje geriausias būtent šio autoriaus detektyvas, gal ir taip. Bet nesigilinant į tuos užrašus (juk žinome, kiek juose yra tiesos) – tai tikrai puiki knyga. Apie realybę, realybę ir kuo tikriausią realybę. Nes ir ji kartais būna ne mažiau baisi ir siaubinga, negu pats baisiausias siaubo romanas. O kas geriausiai moka rašyti siaubo romanus? Taigi….

Kas gi tas Ponas Mersedesas atskleidžiama kone iš pat pradžių. Kartais net šiurpu, kaip autoriui gerai pavyksta įsiskverbti į pačias giliausias ir juodžiausias tokių būtybių (ar jie žmonės? Tikriausiai taip, ir net labai gyvybingi) mintis. Knygos personažai sukurti meistriškai. Be jau minėtojo, įspūdingas ir tyrimą atliekantis buvęs policininkas, ir jo pagalbininkai. Geras skaitinys. Jau buvau pasiilgusi Kingo.

Mes jau kaip ir sotūs skandinaviškų detektyvų. O va Kingo stiliaus, rašymo manieros ir talento – tikrai ne.

Stephen King. Švytėjimas. Daktaras Miegas.

KING, Stephen.
Švytėjimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 504 p.
Daktaras Miegas [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2015. 544 p.

Gyvenimas – tai ratas, sukasi ir sukasi be perstojo grįždamas į pradinį tašką (Daktaras Miegas, psl. 536).

Tai va, internetas sako – kad Daktaras Miegas – tai betselerio Švytėjimas tęsinys. Vargiai ką iš to kažkada skaitytojo Švytėjimo beatsiminiau, tai nusprendžiau pakartoti.

Torensų šeimynėlė – Džekas, Vendė ir penkiametis (ar aštuonmetis?) Denis – gauna šansą – darbą prestižiniame „Panoramos“ viešbutyje. Darbas tikrai idealus – žiemą viešbutis nedirba, tad jie bus prižiūrėtojai. Ten gyvens dėl nieko nesirūpindami – stogas virš galvos yra, maisto pilnas restorano virtuvės sandėliukas, ir daug daug daug laiko. Laiko sau, laiko šeimai, laiko nebaigtai pjėsei, laiko…

Kai jau pradėjau fantazuoti, ką veikčiau ten aš, viskuo aprūpinta, bet atkirsta nuo žmonių (interneto ir kompiuterių tuomet dar irgi nebuvo), šeimynėlei ima sektis ne taip, kaip tikėtasi. Pamažu ima atrodyti, kad būti atskirtam nuo žmonijos ne tokia ir puiki idėja, kad likus vienam, į paviršių ima kilti visokie vidiniai ir išoriniai demonai, kuriems tik ir knieti viską sugadinti….King Daktaras miegas

Tikrai skaitinys buvo geras. Tad tikrai džiaugiausi, kad iš karto galiu atsiversti tęsinį, kur mažasis Denis jau subrendęs, bet savo ypatingųjų gebėjimų nepraradęs vyriškis. Kaip gi viskas klostosi toliau? Su kokiais dar dabarties, praeities, savais ar svetimais vaiduokliais susidurs Denis?

Įdomu knygas ir palyginti. Viena 1977 metų. Kita – 2013-ųjų. Jau su kompiuteriais, planšetėmis, feisbukais. Sostų karais ir Žiedų valdovais. Vienos siužetas – ypatingai originalus, stebinęs skaitytojus. Kitos gi – fantastikų, mistikų ir visų kitų dalykų persisotinusiems – paprastas ir gal net šiek tiek vaikiškas. Bet vaiduokliai, tiek ankščiau, tiek dabar – tokie patys. Gal vienas ar keli dabar kaip tik ir sėdi šalia jūsų. Aaaaaaaa…..

Pasisuk pasauli!

Stephen King. Maratonas.

Kingas_Maratonas

KING, Stephen. Maratonas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Erika Kancerevičienė. Kaunas: Eridanas, 1999. 337 p.

Be abejo, jam skaudėjo. Jam skaudėjo dar prieš tai, kai jis vos ne vos slinko į priekį, žinodamas, kad jo nebebus, o pasaulis gyvuos ir toliau, nepažeistas ir nesutrikdytas.

Pagal knygos išleidimo datą išeitų, kad ją skaičiau prieš …. 16 metų. Bet va, istorija apie maratoną nepasimiršo, dar daugiau, net užsinorėjau ją paskaityti dar kartą.

Kadais buvau tikra Kingo gerbėja. Tikriausiai nėra daugiau nei vieno autoriaus, kurio visas lietuviškai leistas knygas ne tik, kad esu perskaičiusi, bet ir gražiai susirikiavusi lentynoje. Saugau iki šiol.

Prisipažinsiu, dabar visos knygos neskaičiau (čia dar yra irgi alegorinis romanas „Kelio darbai“). Man įdomus buvo antrasis, super alegorinis romanas „Maratonas“. Tuo labiau, kad jis, panašu, įkvėpė tą garsiąją „Bado žaidynių“ trilogiją. Nors pastaroji „Maratonui“ nei per kur neprilygsta. Čia gi viskas telpa vos keliuose šimtuose puslapių…

Istorija paprasta. 100 paauglių rugsėjo pirmąją išsiruošia ne į mokyklą. o į žygį. Maratoną. Daugiau nei 200 mylių pėsčiomis. Be sustojimo ir be miego. Tikriausiai nereikia net užsiminti, kad finišą pasieks tikrai ne visi.

O toliau…. Kingo knygos mane tuo ir žavi, kad daug, o gal ir dauguma jo knygų – ne šiaip sau siaubiakai. Kasdienės istorijos kažkuriuo tai momentu – išsiruošus į maratoną, suskambus mobiliajam, išlipus iš automobilio ar panašiai… ima ir išsikreipia. Realybė tampa tarsi jau neberealybė, o didžiulė alegorija, kurią, beje, galima skaityti arba pažodžiui, arba pafantazuojant. Kaip kam patinka. Bet fantazuojant juk įdomiau, tiesa?

Knyga baigėsi. Maratonas tęsiasi.

Stephen King. Tamsoje be žvaigždžių.

King_TamsojeKING, Stephen. Tamsoje be žvaigždžių. [apsakymų rinkinys]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2012. 400 p.

Pagalvok: Ar žmonės išties gerai pažįsta vienas kitą? (psl. 321).

Kingas vienas iš mano mėgstamų rašytojų. Skaitau jo knygas su malonumu, nors dažnos turinys yra toli gražu ne iš maloniųjų.  Bet… tokios nemalonios kaip „Tamsoje be žvaigždžių“ tikriausiai iki šiol net nebuvo.

Knygoje yra keturi apsakymai apie iš pažiūros pačius paprasčiausius žmones. Ūkininkas, iki begalybės myli savo žemę, rašytoja atsiduria netinkamu laiku netinkamoje vietoje, ligonis nepraranda vilties pasveikti bet kokiomis premonėmis, o pavyzdinga žmona tik maždaug po dvidešimties laimingos santuokos metu pradeda pažinti savo vyrą.

Nemaloniausi pirmieji du apsakymai. Nors autoriaus stilių ir talentą jau esu įvertinusi, bet kai kurios vietos tikrai per įtaigiai parašytos. Taip tikroviškai, kad net sunku buvo skaityti. Didžiausią įspūdį paliko du paskutiniai apsakymai: „Sąžiningas sandėris“ ir „Laiminga santuoka“. Daugiau ar mažiau patikę, visi apsakymai puikiai atspindi vieną, pagrindinę knygos mintį – žmogus negali iki galo pažinti kitų. Netgi pats savęs.

Ar tikrai žmogus žino, koks yra iš tikrųjų?

S. King, P. Straub. Juodasis namas.

King  S., Straub P. (2009). Juodasis namas. Kaunas: Eridanas, 458 p.

Reikėtų pradėti nuo to, kad knygą beradau pirkti vos viename knygyne. Tai, jos apimtis ir aprašymas tiesiog privalėjo garantuoti tobulą dar vieną Kingo knygą. Tikėjausi to iki pat pabaigos.

Nepaprastai jaukus miestelis, detali pažintis su kiekvienu veikėju. Įžangai skiriami net 80 psl. Žinoma, tikram Kingo gerbėjui tai ne problema, tuo labiau, kad knyga ne iš plonųjų. Vaikų grobimai, žiaurių nužudymų įrodymai, pasimetę vietiniai policininkai. Į pagalbą ateinantis Džekas Sojeris, žinoma, turintis nežemiškų galių… Veiksmas pagaliau prasideda, tačiau jis kažkoks ištęstas, kažkur jau girdėtas, elementarus. O blogiausia, visi veikėjų veiksmai ir atomazga tokie vaikiški…

Galima dar guostis, kad S. Kingo knygos tai ne tik eiliniai siaubo romanai. Kiekviename jo romane kas nors pabrėžiama: draugystė, šeimos ryšiai, vienatvė, senatvė, išsiskyrimo skausmas.  Šį kartą – tai knyga apie namų svarbą.

Mes jau kalbėjome apie nuopolį, ir dabar nelabai norėtume grįžti prie šios temos, bet jūs turbūt neneigsite, kad daugelis namų – geras būdas šito išvengti. Tai bent jau bandymas sukurti sveikai mąstančio pasaulio iliuziją. Pagalvokite apie nedidelį jaukų namelį Libertivilyje, kuriame kadaise drauge gyveno Fredas, Džiudė bei Tajus Maršalai. Tą patį galima pasakyti ir apie Deilo Hilbertsono, ir apie Džeko, ir Henrio namus. Ir apie daugelį kitų Frenč Lendingo namų. Tai odė kasdienybei, pagiriamoji giesmė proziškumui. Viską griaunantis uraganas, prasiautęs virš miesto, negali pakeisti vieno paprasto fakto: namai saugo nuo išorinių veiksnių, kukliai bei nepastebimai rūpinasi tuo. Namai – sveikos nuovokos buveinė.

Gražu, tačiau pačia istorija nusivyliau, tarsi skaityčiau ne Kingą. Knyga gera nebent tuo, kad priminė apie tikrai patikusią pirmąją dalį  („Talismaną“).

Stephen King. Bleizas

Įvertinimas: ***

King S. (2008). Bleizas. Kaunas: Eridanas, 336 p.

Jau kurį laiką nebeskaičiau Stiveno Kingo (ir labai gailiausi), nes šis skaitinys  buvo tikras poilsis po paskutinių nelabai įdomių knygų. Joje yra du romanai: toks kriminalinis iš kasdienio gyvenimo „Bleizas“ ir tikras kingiškas pasakojimas su pabaisomis „Rūkas“.  Nors paprastai rinkinių nemėgstu (tuo tarsi nuvertinami romanai, kurie negali būti išleidžiami atskirai), bet šį kartą rinkinys tikrai vykęs, kadangi kūriniai gana skirtingi.

Pirmasis romanas apie rodos, eilinį vyrą Bleizą, šiek tiek plėšikaujantį, šiek tiek vagiliaujantį, bet šiaip gerą ir dorą. Tiesa, jis dar šiek tiek protiškai neįgalus. Jeigu neįgalumu galima pavadinti nesugebėjimą mokytis matematikos… Na ir mąsto jis lėtokai, todėl viskuo rūpinasi jo geriausias draugas Džordžas. O kaip Bleizas lieka vienas,  viskuo tenka pasirūpinti pačiam. Istorija įgauna kriminalinių elementų. Ir perskaitoma vienu įkvėpimu. Nuo pradžios, iki pabaigos.

Antrasis romanas jau primena klasikinį Kingą ir tuos laikus, kada apie jį ir jo romanus mažai ką težinojome. Detalus ir nuoseklus pasakojimas, kiek smarkesni, nei įprasta, gamtos reiškiniai, ir visiškai netikėti po to prasidedantys įvykiai. Saujelė žmonių, atsitiktinai išsigelbėjusių vietinėje parduotuvėje, juos puolantys vorai, nematyti paukščiai, čiuptuvai, šliužai ir visokie kitokie dariniai. Ir nežinia. Nes vilties išsigelbėti nesuteikia net pats autorius.

Man labiau patiko „Bleizas“ savo šiuolaikiškumu, bandymu kuo labiau skaitytojui parodyti veikėjo charakterį, atskleisti jo poelgio motyvus. Ir palikti pačiam nuspręsti: smerkti jį, ar pateisinti. „Rūkas“, kaip tradicinis romanas, yra jau žinomas, ankščiau skaitytas bent porą kartų. Bet vistiek, abu romanai tikra atgaiva autoriaus rašymo stiliumi, įtampos sukūrimu bei mokėjimu įtraukti skaitytoją.

Knyga būtina kiekvienam Kingo gerbėjui.