Louise Jensen. Pasimatymas.

Louise Jensen. Pasimatymas.

JENSEN, Louise. Pasimatymas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. Vilnius: Balto, 2019. 352 p.

Pamačiusi atspindį veidrodyje, apima išgąstis ir sąmyšis, man užima kvapą, bet galiausiai iš gerklės išsiveržia riksmas. Įtikinėju save, kad tikriausiai sapnuoju. Tai turbūt košmaras. Turi būti košmaras.
Bet taip nėra.

Prosopagnozija. Tai esminė šio trilerio intriga. Kas tai? O tai būklė, kai visi veidai tampa nepažįstami. Skamba siaubingai. Dar baisiau, kad ima pavesti ir atmintis. Buvai pasimatyme? Buvai. Jis baigėsi ne taip, kaip tikėjaisi? Tikrai ne taip… Ar atpažinsi tą gerbėją, kai sutiksi gatvėje? Ne. Juk nebegali pažinti veidų.

O gerbėjas pasitaikė psichopatas. Palikinėja žinutes, užuominas, rašo grasinimus, gąsdina naktimis ir panašiai bando sugadinti gyvenimą. Siužetas įtraukia nuo pirmo sakinio, tas nežinomas atminties sutrikimas sunkiai suvokiamas, pabaigos spėlioti nemėginu. Keli vakarai ir perskaityta. Kažkaip vis norisi patikrinti, ar durys tikrai užrakintos.

Patiko. Daug geriau, nei ankstesni banaloki trileriai. Balto gauna taškų!

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

LLOYD, Amy. Nekaltoji žmona [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Aš mylių jį, mama.
– Jis mane baugina.
– Kodėl?
– Dvidešimt metų praleidęs kalėjime negali būti normalus žmogus. Tiesiog negali.
– Bet jis normalus, – Samanta pasitraukė į šešėlį. – Jis mielas, geras ir drovus.
– Bet jis yra žudikas.
– Jis nėra žudikas, mama. Tai ir esmė. Visi kaltinimai jam buvo panaikinti.

Suintrigavo siužetas. Samanta skrenda iš Anglijos į JAV pas tik iš laiškų pažįstamą vyrą. Jis kalėjime, yra neteisingai apkaltintas ir jau dvidešimt metų laukia mirties bausmės. Tačiau yra neprarandančių vilties, kad Denisą pavyks išteisinti ir galbūt net išlaisvinti. Samanta – viena iš jų. O dar ta meilė…

Ką gi, jau baigiu didžiąją rudeninę trilerių krūvą ir šis ko gero vienas iš paskutiniųjų. Tikrai būna ir blogiau. Nors ir norisi pasukinėti pirštą prie smilkinio – kai kurie poelgiai tikrai stulbinantys, tad nėra ko stebėtis, kad vėliau Samantai „suka skrandį“ (taip parašyta). Tema, aišku, tokia kiek stereotipinė. Bet klausimų kyla ir diskutuoti norisi. Ar gali būti tiek metų kalėjime prabuvęs žmogus būti tikrai nekaltas, gerutis ir visiškai normalus? Ar visgi ne? Ar tikrai ta psichika gali atlaikyti tiek metų mirtininkų kameroje? Variantų tikriausiai yra daug ir visokių, tad autorė vieną iš jų ir pasakoja.

Labai kritikuoti nėra ką, kaip ir labai kuo žavėtis. Trilerių skaitymo reikalavimus atitinka (pakankamai įtraukė ir puslapiai labai greitai verčiasi), bet, žinoma, nuo skandinavų detektyvų meistrų atsilieka per kelis šviesmečius. Ko gi norėti – kaip rašoma, tai pirmoji autorės knyga. Galbūt net nevertėjo gaišti laiko, juk tikrai yra ir geriau. Betgi neperskaitęs – nesužinosi. Tiesa, beveik 16,00 Eur kaina už tokio lygio skaitinį tikrai neadekvati. Tikrai tiek neverta, pataupykite geresniems.

Renata Šerelytė. Izabelė.

Renata Šerelytė. Izabelė.

ŠERELYTĖ, Renata. Izabelė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 168 p.

Juk ji vis tiek nieko apie šią moterį nežinojo, o toji nieko nežinojo apie ją. Jų keliai išsiskirs kaip svetimų, beveik nesusikirtę. Jų prisiminimai neturi nieko bendra.
Jas trumpam suvienijo tik atsitiktinis burtažodis. Čiūžma, kurvažolė, drignė juodoji. Kurpelė nuodingoji, raudono aksomo, raudono.
Mėlynas mėnesienos tvenkinys, kurio dugne gieda žuvys.
Kad jas išgirstum, turėtum pavirst undine.
Ir netgi tada dar nebūk tikra, ar išgirsi.

Chm… Nesu tikra, ar viską supratau…. Na, iš tiesų, labai mėgstu tokias atviras istorijas, mėgstu klaustukus ir nutylėjimus, mėgstu paieškoti kažko daugiau, nei mato akys. Bet kažkodėl jaučiuosi tarsi užburta. Bet gal iš pradžių.

Raganos širdis yra tikrai intriguojantis pasakojimas, ir tas intrigas labai stiprina Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas. Trūksta juk tų istorinių pasakojimų apie meilę. Net, jei niekada niekas ir nebesužinos daugumos faktų, kurie padėtų sudėlioti tą tikrąją dėlionę, visai įdomu pasvajoti ir pamodeliuoti, kaip gi viskas galėjo būti. Raganos širdyje daugelį tuščių tarpų užpildė Magdalena.

Kai pradėjau skaityti Izabelę, iš pradžių viskas buvo taip keista… Na, parašyta gražiai ir net kartais šmaikščiai, bet esmės tarsi jokios nėra. Izabelė tokia keista laukinukė, gyvena tai pas vieną, tai pas kitą poną. Dauguma jos šalinasi, nes mergaitės akys kažkokios kitokios, o ir plaukai per daug raudoni. Magdalena visai neprisimena, kas ji tokia, ir, aplinkybėms susiklosčius, apsigyvena pas vaistininką Eliezarą. Laikas eina, moterys pamažu apsipranta ir atranda savo vietą po saule. Ir? Vos įsivažiavusi istorija ėmė ir pasibaigė. Vėl reikės kažko panašaus ieškoti. O surasti knygų apie istoriją, papildytų meilėmis ir, nors maža maža kruopelyte magijos, rasti nelengva.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Užverčiau ir…  nuskendo visos mano mintys. Liko tik ta be galo įtaigi knygos nuotaika. Magiška žodžio galia knygoje tikrai jaučiasi!

Atburkit kas nors!

Andy Mulligan. Šuo.

Andy Mulligan. Šuo.

MULLIGAN, Andy. Šuo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

Įbridęs į dumblo pelkę, Voras užmerkė akis. Bet baisūs vaizdai nesiliovė jo persekioję. Kai jau atrodė, kad uždus, puolė po krūmais, susisuko į kamuoliuką, užsidengė letenomis nosį ir, tankiai alsuodamas, drebėjo, kol stojo tyla.

Eina sau, kokia knyga! Visos mano viltys ir iliuzijos dužo į šipulius. Gavau visai ne tai, ko tikėjausi ir esu visiškai sutrikusi. Gerai gerai, nesu tos knygos tikslinė auditorija ir vaikams gal viskas atrodys kitaip. Kažkur internetuose skaičiau, kad dabar jie nebeverkia, kai skaito tuos liūdnus Biliūno apsakymus. Tai gal ir knygos turi būti kitokios, atviros ir nieko neslepiančios. Šiuolaikiškos.

Voras – paprastas margis, likęs paskutinis iš vados. Visi jo broliai ir seserys jau seniai susirado naujus namus, o jis vis dar laukia. Mat jo galva kažkokia kvadratinė ir dantys kažkokie kreivi. Tomas – paprastas berniukas, kurio gyvenime nutinka šiokių tokių pokyčių ir ne viskas einasi kaip sviestu patepta. Vieną dieną jie susitinka ir tampa neišskiriamais draugais. Bet, kaip žinia, gyvenimas nėra paprastas ir jiems teks velniškai daug iškentėti. Laukia nuotykiai. Ir visai ne šuniški ir ne vaikiški išgyvenimai.

Kurį laiką nesilioviau kalbėti apie knygą. Visiems ir visur. Ne todėl, kad ji mane kaip nors ypatingai sužavėjo. Todėl, kad sukrėtė. O sukrėtė ne todėl, kad joje rašoma apie kokius baisius dalykus (aš juk perskaičiau visą violetinį Kingą, kas gi dar mane gali išgąsdinti?). Sukrėtė tai, kaip tie visi dalykai aprašyti. Įtikinamai ir skaudžiai iki pat širdies gelmių. Džėsės taip gaila! Kartu su Voru norėjau užsimerkti ir bristi į tą dumblo pelkę. Pamiršti, ką ką tik perskaičiau. Liūdėjau net dėl kandies! Įsivaizduojate! Dėl kandies ir auksinės žuvelės. Pamiršau, kad knyga vaikams (bet tikrai ne mažiems vaikams!). Galvojau tik apie save. Ir apie tai, kokia stipri (ir drąsi) rašytojo ranka. Ir nors pabaiga, ačiū dievui, buvo tokia, kokia ir turėtų būti vaikiškose knygose, iki šiol abejoju, ar tikrai reikėjo tokių ekstremalių scenų, kad pavyktų jiems papasakoti apie tai, kas yra tikra draugystė, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Tai ar verkia dar vaikai, kai mokykloje skaito apie tą sulysusią ir drebančią nedidelę baltą katytę? Ar jau nebe?

Aleksandra Raščiūtė. Katė Plėšikė.

Aleksandra Raščiūtė. Katė Plėšikė.

RAŠČIŪTĖ, Aleksandra. Katė Plėšikė. [pasaka]. Iliustravo Smiltė Butkevičiūtė. Dailininkė Orilė Aleknavičiūtė. Šiauliai: Saulinga, 2019, 24 p.

– Ką čia veiki?
– N-n-nieko, – kiek suglumusi išlemeno Elė. – Tu kalbi?
– Taip, aš kalbu! Ir džiaukis, kad lietuviškai! – pyktelėjusi pabrėžė Kicė.

Ne, nu taip negalima! Negalima palikti skaitytojo tokioje nežinioje. Istorija įsibėgėja ir… baigiasi. O kaipgi katei Plėšikei sekėsi toliau?

Apie ką gi aš čia?  Apie katę Plėšikę. Kačių gyvenimas labai paslaptingas. Ypač tų, kurios gali paslapčia ištrūkti iš namų ir grįžti tada, kada pačios užsigeidžia. Grįžusios visada būna tokios meilios ir švelnios. Kurgi ne!

Knygelėje pasakojama, ką gi veikia mergaitės Elės katė, kai visa šeima ramiai užmiega. Vieną naktį Elė sumano ją pasekti ir netikėtumai prasideda. Istoriją labai papildo ir linksmos iliustracijos, ir gražus apipavidalinimas – dar lengviau tą katės Plėšikės gyvenimą įsivaizduoti. Labai patiko!

Visiškas Šiaulių knygų mugės netikėtumas. Knygas pirkti ir taip smagu, bet dvigubai smagiau ją įsigyti iš autorės rankų. Ir dar su autografu!  Betgi didžiausias netikėtumas tas, kad autorei – dešimt metų. Iliustratorė taip pat dar moksleivė. Pasirodo, knyga parašyta jau prieš metus ir pristatyta prieš gerą pusmetį – tarsi dovana miestui balandžio 2-osios, Vaikų knygų dienos proga. Apie viską galima paskaityti čia.

Taigi, bus ir tęsinys, tiesa?

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

DI PIETRANTONIO, Donatella. Sugrąžintoji [romanas]. Iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 206 p.

Jos jaudulys mane glumino. Tas godulys, su kuriuo ji žvelgė į banknotus. Aš nebuvau pažinusi jokio alkio, todėl jaučiausi svetima tarp išbadėjusių. Privilegija turėjus kitokį gyvenimą šeimoje mane buvo pavertusi išskirtine. Buvau Sugrąžintoji.

Kokia graži knyga! Ir kaip gražiai papasakota istorija! Apie vaikystę, tėvus, namus ir meilę.

Suintrigavo siužetas: trylikametė mergina su lagaminu vienoje ir batų dėže kitoje rankoje pabeldžia į savo biologinių tėvų, kurių niekada nebuvo mačiusi, namų duris. Durys atsidaro ir buvusiojo gyvenimo nelieka, viskas prasideda nuo pradžių. Puslapis po puslapio sužinome apie Sugrąžintąja, jos buvusį ir naująjį gyvenimą bei bandome atlaikyti paauglę užgriuvusius sunkumus.

Skaitymo mažai, vos porą šimtų puslapių, o papasakota labai daug. 1975 metai, Italija. Trylika metų jau tas amžius, kai supranti velniškai daug, galbūt daugiau, nei norėtum, daugiau, nei gali pakelti. Supranti, kas yra praeitis, kurios netekai, kas yra meilė, kurios taip reikia, kas yra namai, kuriuose turėtų būti jauku ir saugu. Ir kas yra motina. Dvi motinos.

Labai patiko. Kažkiek netikėta. Ir ne, nors ir skamba ganėtinai liūdnai, istorija nėra kelianti kokias nors gilias depresijas. Paauglystė yra paauglystė, skausmą ir ašaras keičia viltis ir šypsenos. Gyvenimas, nori to ar ne, vis tiek juda į priekį. Su motinomis ar be jų.

Retai į rankas patenkanti italų literatūra niekada nenuvilia.

Laikui bėgant pranyko ir tas miglotas normalumo supratimas, todėl šiandien iš tikro nežinau, koks dalykas yra motina. Neturiu šito jausmo, kaip galima neturėti sveikatos, prieglobsčio, tikrumo. Gerai pažįstu šią nuolatinę tuštumą ir negaliu jos įveikti. Ima svaigti galva vien pradėjus gilintis į savo vidų. Tik negyvas peizažas, neleidžiantis naktį užmigti, o kelias miego valandas paverčiantis košmarais. Vienintelė motina, niekuomet manęs neapleidusi, – tai mano baimių motina.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

ENORANTA, Siiri. Graudaragio užkalbėjimas [romanas]. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 464 p.

– Įsakau tau galingiausios Vakarinio jūržemio valdovės teise, įsakau tau kaip Skaisčioji Aušros princesė. Imk šias knygas ir grįžk į salas, perskaityk jas ir tada parašyk apie mane. Parašyk kur nors kitur, ne smėlyje ir ne ant grindų.

Perskaičiau kelis puslapius ir atmintyje iškilo kita distopija – Vandens skonis – taip pat suomių, ir tokia pat graži. Šį kartą – ne distopija, tiesiog graži pasaka apie gyvenimą, meilę, valdžią, turtus, šeimą ir dar daug ką.

Tikrai labai patiko, labai gera buvo ją skaityti. Tiesa, linksmybių ir džiaugsmo mažai. Priešingai. Vienoje pusėje – Graudaragio salose visi šešerių sulaukę vaikai keliauja į Graudaragio įlanką. Ten jiems pasirodo paslaptingas žvėrelis Graudaragis ir nuo to pasimatymo trukmės priklauso, kiek liūdesio teks visam gyvenimui. Kitoje pusėje – Sidrinėjos pusiasalis, kuriame viešpatauja Skaisčioji Aušros Princesė Sadėja. Šalis klesti, išvystyta prekyba, amatai, ypač garbingiausias jų – stikladirbystė. Tik vyrai šioje šalyje neturi jokių teisių, jie niekinami ir nevertinami.

Tai va, ir iš tų dviejų pusių audžiama istorija. Įvairiausi personažai, maži ir dideli, dori ir nelabai. Nė kiek nesistebiu, kad knyga sužavėjo Suomiją, sužavėjo ir mane. Gražus tas tekstas, nebanalus. Tiesa, tos ant viršelio žadamos magijos nebus, kaip ir kokių nors elfų, fėjų ar dar kokių fantasy būtybių. Viskas taip realu… Įpranti prie pasakojimo, norisi daugiau lapų. Jų nėra. Guodžia, kad tai šeštasis autorės romanas. Tikiesi, kad kiti tokie pat gražūs ir verti išleisti lietuviškai. Dar įsidėmi – Suomija. Ką gražaus jie dar yra parašę?

Dar viena knyga, kurią gaila grąžinti bibliotekai. Jau antra per mėnesį. Neblogai.