Lars Kepler. Ugnies liudininkas

Lars Kepler. Ugnies liudininkas

KEPLER, Lars. Ugnies liudininkas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013. 587 p.

Visur kraujas – teška, blizga, teka.

Žinoma, ko daugiau tikėtis detektyvuose… Bet man patinka tie, kiek kitokie, kur kraujo mažiau, o paslapčių ir visokių netikėtumų daugiau. Tai pradžia sakyčiau baisoka – daug kraujo ir vemiančių policininkų. Po jos, viskas rutuliojasi ganėtinai sklandžiai ir labai, labai įtraukiančiai.

Trečias Jono Linos serijos detektyvas. Jonas Lina yra suomis, dirbantis Stokholmo kriminalinėje policijoje. Kaip ir visi dabartinių detektyvinių istorijų veikėjai – jis ir išsišokėlis, sistemai ir valdžiai nepaklūstantis pareigūnas, ir kenčiantis, paslapčių apgaubtas vyras. Kaip ten ir kas su juo nutiko? Iš kur tie migreniniai galvos skausmai? Kodėl jis toks, koks yra ir kaip jam taip gerai pavyksta išaiškinti nusikaltimus, netgi tada, kai pareigūnai paprastai pakelia rankas ir tyrimus nutraukia? Beje, šiame romane jis net nuo pareigų nušalintas! Bet ar tai jį sustabdys? Vargu… Sunkaus charakterio mergaičių namuose įvykdoma dviguba žmogžudystė, viena mergaitė pabėga ir pagrobia atsitiktinai kelyje pasimaišiusį keturmetį. Kaip ir viskas aišku, belieka tik ją susekti, pagauti, areštuoti, apkaltinti ir nuteisti. Bet Jonui čia kažkas nesutampa. Nustojame kvėpuoti ir panyrame į knygą.

Būtų per daug gražu, ar ne? Taip, yra ir nekokių vietų. Šiose knygose – tai epizodai, kuomet Jonas eina į kovą. Tie visi veiksmo, susišaudymų, gaudynių ir persekiojimų aprašymai tokie banalūs ir dirbtiniai, kad šiaip tokias knygas kažin, ar skaityčiau. Bet šį trūkumą glaisto visokie netikėtumai, sėkmingai savo darbą atlikusi intriga, o ir skyriai trumpučiai – tad skaityti nė kiek nenuobodu. Toliau. Toliau. O kas bus toliau?

Toliau bus gana netikėta pabaiga. Ir ketvirtosios knygos paieškos!

Reklama
Isaac Asimov. Fondas.

Isaac Asimov. Fondas.

ASIMOV, Isaac. Fondas [mokslinė fantastika]. Iš anglų k. vertė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 288 p.

– Aš greit numirsiu ir jūs pamatysite kur kas daugiau už mane…

Psichoistorikas Haris Seldonas geba numatyti ateitį. Ne, ne kokiais nors burtais, bet psichoistorijos dėsniais. Galaktikos laukia ne kokie laikai. Kad bent kiek juos sušvelnintų, jis sumodeliuoja įvykius, kurie, išprovokuodami vienas kitą, turėtų padėti tuos laikus kuo labiau sutrumpinti.  Štai taip prasideda pirmoji serijos apie Fondą knyga.

Šį pavadinimą ir šią pavardę turbūt girdėjo kiekvienas, nors šiek tiek besidomintis fantastika ir mėgstantis skaityti. Net nedvejojau, ar jos man reikia, ir ar ją noriu perskaityti. Žinoma, taip!

Ir… tikriausiai nelabai supratau. Ji nesukėlė nei kokių nors įdomių minčių, nei ypatingų emocijų. Knyga, ir tiek. Skaičiau netgi šiek tiek nuobodžiaudama. Tiesa, pradžia buvo daug žadanti, bet puslapiai vertėsi, o nieko ypatingo nevyko. Tiksliau vyko, bet ne taip, kaip tikėjausi, ir kaip turėtų būti geriausioje visų laikų fantastikos kūrinyje. Nuobodu. Gaila. Kodėl visada, kai knyga įvertinama „geriausia… “, man taip neatrodo?

Gal kas gali paaiškinti, kodėl Fondo serija laikoma geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos kūrinių ciklu? Negi tai tikrai geriausia? Ne, niekada nepatikėsiu.

Albert Camus. Maras

Albert Camus. Maras

CAMUS, Albert. Maras [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Rožė Jankevičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2006. 280 p.

Be abejo, galima atkirsti, jog tai būdinga ne vien mūsų miestui, jog apskritai visi mūsų amžininkai tokie. Be abejo, nūdien atrodo visiškai natūralu, kad žmonės dirba nuo ryto lygi vakaro, o likusį jiems gyventi laiką geriau pragaišta prie kortų, kavinėj ar beplepėdami. Bet yra miestų ir kraštų, kur žmonėms kada ne kada kyla nujautimas, jog esama dar kažko kito. Šiaip jų gyvenimas nuo to nesikeičia. Bet nujautimas smilktelėjo, ir tai jau gerai. (psl. 8).

Pirmą kartą „Marą“ skaičiau be didelio entuziazmo, beveik priverstinai. Tokio įspūdžio, kurį tuomet patyriau, tikrai nesitikėjau. Ir jis niekur nedingo nei perskaičius antrą, trečią, nei dabar – jau ketvirtą kartą.

Nežinau, kuo ta knyga man tokia svarbi. Visiems žinoma, apie ką jį, visiems aišku, kaip ji parašyta, ir visiems suprantama, kokią žinią ji perduoda skaitytojui (beje, mokinukai gali toliau nebeskaityti, nes siužeto niekada neatpasakoju ir turinio nenagrinėju). Tai viena iš knygų, kuomet džiaugiesi, kad nepriklausai jokiam skaitytojų būreliui, jokiam recenzentų elitui, tad gali interpretuoti ją, kaip tik nori.

Autoriaus sprendimas simboliais ir metaforomis perteikti karo absurdiškumą beveik tobulas. Juk jei viskas būtų papasakota tiesmukiškai, tai romanas jau senų seniausiai būtų pradingęs tarp knygų, filmų ar kitos info apie karto baisumus gausybėje. Bet ne, nepradingo. Tuo ramiu, netgi lakonišku stiliumi parašyta knyga ir dabar išlieka aktuali, puikiai suvokiama net karo nemačiusioms kartoms. Gaila, kad tik teoriniame lygmenyje, nes autorius buvo velniškai teisus, rašydamas apie niekada nemirštančias ir kantriai savo valandos laukiančias maro bacialas.

Knygą tikrai verta paskaityti. Gerai, ne keturis kartus, bet tą vieną – būtinai. Kai išvargina tiesmukiški siužetai, kasdienė kalba ir lengvai nuspėjamos pabaigos – „Maras“ tikrai geras pasirinkimas. Šiek tiek pramankštins smegenis. Ir širdį. Galbūt, netgi kas nors smilktels. Ir tai jau bus gerai.

Dar kartą atisveikinu su kažkur Alžyre esančiu Orano miestu ir jo gyventojais. Tik laikinai. Iki kito karto.

Citatos [51]

Albert Camus. Maras.

Tiek pat yra pagrindo vieną kalinimo rūšį parodyti per kitą, kaip ir pavaizduoti bet kurį tikrai esantį dalyką pasigavus ką nors tokio, ko išvis nėra. Danielis Defo.

Norint susipažinti su kuriuo nors miestu, pravartu pasidairyti, kaip ten dirbama, kaip mylimasi ir kaip mirštama. (psl. 7).

Be abejo, galima atkirsti, jog tai būdinga ne vien mūsų miestui, jog apskritai visi mūsų amžininkai tokie. Be abejo, nūdien atrodo visiškai natūralu, kad žmonės dirba nuo ryto lygi vakaro, o likusį jiems gyventi laiką geriau pragaišta prie kortų, kavinėj ar beplepėdami. Bet yra miestų ir kraštų, kur žmonėms kada ne kada kyla nujautimas, jog esama dar kažko kito. Šiaip jų gyvenimas nuo to nesikeičia. Bet nujautimas smilktelėjo, ir tai jau gerai. (psl. 8).

Kai kyla karas, žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas tikrai yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, tai būtų nesunku pastebėti, jeigu ištisai nebūtų galvojama apie save. Šiuo atžvilgiu mūsų bendrapiliečiai buvo kaip visi, galvojo apie save, kitaip tariant, buvo humanistai: netikėjo Dievo rykštėmis. Dievo rykštė ne pagal žmogų, užtat sakoma, kad Dievo rykštė ireali, kad tai blogas, greit praeisiantis sapnas. Bet visada ne jis praeina, o žmonės praeina iš vieno blogo sapno į kitą blogą sapną, ir pirma humanistai, nes nesiėmė atsargumo priemonių. (psl. 38).

Tik jūra ten, už namų, tarsi už neryškios šaškių lentos, bylojo, kad nei nusiraminimo, ne atilsio širdis pasauly rast negali. (psl. 41).

– Atvirai pasakykit man, ką jūs turit galvoj, ar esat tikras, jog čia kalbama apie marą?
– Jūs ne taip keliat problemą. Tai ne žodyno klausimas, tai tik laiko klausimas. (psl. 51).

– Matot, daktare, aš noriu, kad tą dieną, kai rankraštis atsidurs pas leidėją, tas, jį perskaitęs, atsistotų ir pasakytų savo bendradarbiams: „Nukelkite skrybėles, ponai!“.
[….]
– Ištisus vakarus, ištisas savaites galuojuosi dėl vieno kokio žodžio… kartais dėl paprasto jungtuko.
Čia Granas stabtelėjo ir paėmė daktarui už apsiausto sagos. Jam pynėsi žodžiai bedantėje burnoje.
– Suprantate, daktare, jei yra reikalo, gana nesunku pasirinkti, katrą dėti: bet ar ir. Jau sunkiau apsispręsti, katras tinka: ir ar apskritai. Bet, aišku, sunkiausia, kai nežinai, ar reikia dėti ir, ar nereikia.
[….]
– Gražų gegužės rytmetį elegantiška amazonė jojo ant puikios kaštonės žydinčioms Bulonės miško alėjom. (psl. 99).

Maras – tai visų pirma apdairi, nepriekaištinga, gerai veikianti administracija (psl. 168).

– Viena, kas mums belieka, tai buhalterija! (psl. 191).

Ir iš tiesų, klausydamasis iš miesto atlekiančių džiūgavimo šūksnių, Rijė prisiminė, jog tam džiūgavimui visada gresia pavojus. Mat jis žinojo tai, ko ši įsilinksminusi minia nenumanė ir ką galima perskaityti knygose, kad maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, kad ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors laimingą miestą (psl. 280).

Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

ADLER-OLSEN, Jussi. Kaltė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 574 p.
Knygų serijos „Department Q“ 4-oji knyga.

Tai nežadėjo nieko gero.

Štai ir ketvirtoji Q departamento dalis. Jaučiuosi šiek tiek sutrikusi: kažkur skaičiau, kad yra tik keturios dalys, o visokių paslapčių tik daugėja. Tikiuosi, kad neliksim nežinioje ir tęsinių lietuviškai dar sulauksime.

Kas dabar? Viskas tas pats: rūsys, senų bylų krūva, įdomesnės, sujungtos mėlynomis ar raudonomis virvelėmis, kabo ant lentos. Detektyvas Karlas Mjorkas ir du jo galvos skausmo šaltiniai: Asadas ir Rouzė. Ta pati įtampa ir noras skaityti. Šiek tiek šiurpu, kai jau ne tik paminimi (kaip ankstesnėje knygoje), bet tikrai į siužetą įtraukiami lietuviai. Ir tikrai ne „gerųjų“ pusėje.

Tema žiauri. Eugenika. Na, toks reikalas, kai vieni jaučiasi protingesni už kitus ir žino, kas tai yra tobula rasė. Pavyzdžiui, danų. O visus, neatitinkančius tobulumo standartų, tereikia eliminuoti. Jei visiškai išvalyti negalima, tai bent priverstinai sterilizuoti, ar kitaip užkirsti kelią netinkamų individų dauginimuisi. Galvojot, šitokios praktikos jau praeityje? Gerai būtų. Panašu, kad po senus ir keistus nutikimus mėgstanti kapstytis trijulė tikrai turės ką veikti.

Dar pabaiga. Patiko. Nors pabaigos nėra šio rašytojo stiprioji pusė, bet valio, šį kartą aš klydau.

Ką tik pagūglinau – dar yra bent trys Q departamento dalys. Laukiam!

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

GARCIA MÁRQUEZ, Gabriel. Patriarcho ruduo [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2017. 274 p.

…stojo vienas pats prieš įsisiautėjusią audrą ir padarė iškilmingą, oficialų pareiškimą….

Kaip galvojate, kiek žodžiu gali būti viename sakinyje. 10? 20? O jei 1000? Ne? Negali būti? Tai va – dar ir kaip gali! Prašau.

Kaip rašė viena tinklaraštininkė, tai šešių sakinių knyga. Gal kiek ir perdėta, bet pasakyta taikliai. Prasidėjęs viename puslapyje sakinys tęsiasi ir kitame, ir dar kitame, ir dar… Jame persipina skirtingų herojų mintys, ištisi gyvenimai. Trumpam atsitraukęs ar užsisvajojęs žiūrėk ir nebežinai, ką skaitai: ar čia apie Generolą, ar apie jo vaikystę, jaunystę, apie jo brangiąją motiną, ar apie meilę, apie išdavikus, patiektus tarp pačių įvairiausių prieskoninių žolelių, ar apie uraganą, specialiai metų metus dresuotus šunis, tuoj tuoj, gal jau kitame puslapyje tapsiančius tikromis žudymo mašinomis, ar apie galingą vandenyno bangą, nusinešusią ir jaunystę, ir šlovę, ir garbę. Visą gyvenimą.

Nors keletą šio autoriaus knygų skaičiau jau ankščiau, lengva nėra. Netgi šioks toks nedidukas iššūkis, sakyčiau. Ir ne ilgieji sakiniai gąsdina (priešingai, jie labai veiksmingi pavargusiems nuo tų įprastinių, kasdienių tekstų). Ne. Šiek tiek gąsdina pati knygos nuotaika. Istorija. Mintys. Kvapai.  Kaip kažkurioje knygoje tikrai girdėjau smuiko muziką, tai šioje – tikrai užuodžiau kvapus. Ir ne pačius maloniausius. Kokiame dar tekste yra tiek prakaito, mėšlo, pūvančio kūno ir išmatų dvoko? Tiek vienatvės? Ir tiek beprotybės?

Knyga drąsiam ir patyrusiam skaitytojui.

Citatos [50]

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

Vis dėlto vakare po audiencijos, žaisdamas domino, su neslepiamu nusivylimu pasiguodė generolui Rodrigui de Agilarui, jog skurdžių karalienė neverta nė šokio, kurį su ja sušoko, jog šunų pjautynių kvartale tokių paprastučių Manuelų Sančes gyvas velnias, tik pamanyk, nimfos suknele su muslino rauktinukais, auksuota karūna su dirbtiniais brangakmeniais ir su rože rankoje, ir dar prižiūrima motinos, sergstinčios dukrą, lyg toji būtų buvusi iš gryno aukso, žodžiu, patenkinęs jos prašymą, o prašiusi ji viso labo įvesti elektrą ir vandentiekį į tą savo šunų pjautynių kvartalą, tačiau jis perspėjęs, kad daugiau nebelįstų į akis su visokiais prašinėjimais, velniai rautų, nebesileisiu į kalbas su skurdžiais, tarė ir, nebaigęs partijos, išėjo trenkęs durimis, išgirdo laikrodį mušant aštuonias, pasuko į karvides, įmetė pašaro karvėms, Skaityti toliau