Alex North. Draugas šešėliuose.

Alex North. Draugas šešėliuose.

NORTH, Alex. Draugas šešėliuose [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2020 384 p.

Klydau.
Dabar į paviršių kilo atsiminimai, tamsūs ir pikti. Suvokiau: kad ir kaip norėčiau atsikratyti praeities, svarbu buvo, ar praeitis mane paleis. Klausantis name grėsmingai tvinksinčios tylos, visą dieną kamavusi bloga nuojauta pradėjo virsti baime, kurią pamenu jautęs prieš dvidešimt penkerius metus.
Įvyks kažkas siaubinga.

Pirmasis sakinys: Į policijos nuovadą mane nuvežė mama.

Tai ką prišnabždėjo tas draugas šešėliuose? Ogi tokį visai pusėtiną detektyvą. Nelyginsiu jų, abu plius minus tokio pat lygio.

Žinot, koks paskutiniu metu bene populiariausias detektyvų scenarijus? Taip taip – grįžtu namo po daugelio metų. Į miestelį, iš kurio pabėgau iš karto po vidurinės. Į vaikystę, kuri nebuvo pati nuostabiausia. Į praeitį, kurią galbūt norisi imti ir pamiršti.

Blogai tikrai nėra, tik kad va nieko naujo. O jei nieko naujo, tai ir labai nenustebina. Atsiverti, greitai perskaitai ir tiek. Gerai, jei tokių detektyvų skaityta mažai – tada tikrai įspūdį paliks. Neblogai, jei tokių skaitytų detektyvų sąrašas ilgas – kad ir kokie panašūs, kiekvienas yra kažkuo kitoks.

Beje, patiko istorijos apie sapnus. Ar žinot, kaip pasitikrinti, ar sapnuojate, ar ne? Tereikia užspausti nosį ir pabandyti pakvėpuoti. Sapne problemų nebus.

Yra ir daugiau šio to apie sapnus. Kažkurio momentu net prisiminiau filmą Inception. Nuostabus filmas, bet su knyga neturi nieko bendro.

Tai va. O tie vaikystės šešėliai dažnai pasirodo ne tokie ir baisūs. Ar bent mažesni, nei prisiminimuose.

Nora Roberts. Pirmieji metai.

Nora Roberts. Pirmieji metai.

ROBERTS, Nora. Pirmieji metai [fantastinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2021. 416 p.

Serija – Išrinktosios saga. Pirmoji knyga.

– Vadinasi, jis mutavo….

Pirmasis sakinys: Kai Rosas Mekleodas paspaudė gaiduką ir nupylė fazaną, net neįtarė, kad nužudė save. Ir milijardus kitų.

Tokių knygų kritiškai vertinti negaliu. Viskas apie pandemijas, virusus ir pasaulio pabaigas net šiais, kovido laikais, yra įdomios avansu.

Gal mažiau, o gal visai ne, bet ir visokios maginės fantastikos visų amžiaus grupių skaitytojams keliauja į VIP eilės pradžią. Tad objektyvaus vertinimo tikėtis tikrai neverta.

Rašytoja man asociajuojasi su meilės romanais (tikrai nežinau, kitų jos knygų skaityti neteko), tai šiek tiek abejojau ir ta postapokalipsine istorija. Aišku, tos meilės čia apstu. Mirčių, liūdesio, išsiskyrimų, nevilties – taip pat.

Viskas standartiška. Po pasaulį pasklinda greitai plintantis mirtinas virusas, viskas greitai tampa nevaldoma ir žmonija akimirksniu suskirstoma į neatspariuosius (jų laukia mirtis) ir atspariuosius. Išgyvenusieji buriasi į grupeles, bando vėl grįžti į normalų gyvenimą, kuris niekada nebebus toks, kaip buvęs. Kaip ir turi būti, išliko ne tik gerieji, bet ir gaujos blogųjų, kurie, dėl įvairiausių paskatų, bando įvesti savo tvarką.

Tai nieko naujo. Ai, dar yra visokių magų, raganų ir šiaip žmonių, po pandemijos pajutusių kokias nors nežemiškas galias. Vieniems sekasi jas valdyti, kitiems nelabai, tai nutinka visko.

Ir čia pirmoji knyga baigiasi. Skaitysiu ir tęsinį. Kaip ir nieko įdomaus, bet įtraukia ir gerai išvalo kitų rūpesčių pilną galvą. Gal čia ir veikia ta knygos magija, nežinia.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Andrus Kivirähk. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą.

Andrus Kivirähk. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą.

KIVIRÄHK, Andrus. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą [romanas]. Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 408 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Lengva man dabar sakyti: nebūčiau virtęs šitokiu stuobriu, – bet bijau, kad klystu. Tikriausiai kaimas ir mane būtų įsiurbęs, nurijęs kaip milžiniška gyvatė – keistas ir priešiškai nusiteikęs Šiaurės Slibinas – ir lėtai suvirškinęs. Ir aš būčiau jam pasidavęs, nes manasis Šiaurės Slibinas, kuris būtų galėjęs mane apginti, buvo dingęs ir niekas nežinojo, kur jisai miega.

Pirmas sakinys: Miškas ištuštėjęs.

Tikras perliukas! Estiškas. Toje Keliautojai laiku serijoje galima surasti tikrų netikėtumų. Radau.

Kažkada labai labai seniai, didvyrių ir kryžiaus karų laikais, kažkur Estijos giriose verda visai kitas gyvenimas. Žmonės gyvena darnoje su gamta, jiems nieko netrūksta, viskas, ko reikia – čia pat. Ar taip gali būti? Taip, jei moki gyvačių kalbą. Lėmetas moka. Jis ir pasakoja šią nuostabią istoriją.

Bet. Žmonėms visada reikia pokyčių. Pokyčių po pokyčių. Ir dar pokyčių. Tad net nekeista, kad sekdami keistais atėjūnų geležiuočių įpročiais, jie, vienas po kito, kraustosi gyventi į kaimus, mokosi naujų įgūdžių ir stengiasi būti tokie modernūs, kaip ir tas tolimas nepažįstamas pasaulis. Stengiasi taip, kad yra pasiryžę pamiršti savo praeitį. Gyvačių kalbą taip pat, žinoma.

Rašau ir galvoju – tai kodėl ta knyga taip sužavėjo, kodėl ji keliauja tiesiai prie metų geriausių? Istorija fantastiška! Senovė, įdomūs ir netikėti siužeto posūkiai. Nagi, ar daug esate skaitę pasakų apie viduramžių Estiją? Ne? Tik neapsigaukite, šios pasakos ne vaikams. Gyvenimas tiesmukiškas, sarkazmo daug, humoras juodas, ir, kaip knygos pristatyme ir parašyta, kruvinas it Livonijos ordino žygiai.

Autorius drąsus. Šaiposi jis sau iš naivių kaimiečių, kuriems svetimos taisyklės mielesnės už saugų miško prieglobstį. Nesibodi ir kalaviju pamojuoti, ir kraujo išlieti. O kai jokio ginklo po ranka nėra, geras gyvačių užkalbėjimas gali padaryti dar daugiau bėdos. Ir kuo mažiau lieka puslapių, tuo beviltiškesnė rodosi Lėmeto ateitis, tuo labiau apima gailestis. Gaila, kad knyga baigiasi, gaila Lėmeto, gaila ištuštėjusio miško.

Gaila, kad niekas negali pasakyti, kiek ir ko reikia palikti praeičiai. Ir kokiais žingsniais keliauti į ateitį.

Vėl pasijutau prislėgtas. Štai sėdėjo žmogus, kuris atsižadėjo gyvačių užkalbėjimų ir netgi įnirtingai neigė juos esant. Ir jis didžiavosi savo sprendimu, tikėjo žengiąs teisingu keliu ir norėjo ir mane ten drauge nusitempti. Tiesą sakant, jis buvo lyg žmogus, kursi nusikando sau rankas ir dabar guli ant žemės bejėgis kaip ryšulys.

Rimantas Kmita. Remyga.

Rimantas Kmita. Remyga.

KMITA, Rimantas. Remyga [romanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2020. 367 p.

Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų…

Pirmasis sakinys: Kryžių kalnas tolumoje dar tebuvo tirštesnė tamsa, o upė alsavo rūką, kuris kėsinosi uždengti horizontą.

Pirmiausia, tai Pietinia kronikas reikia trumpam užmiršt. Nesitikėt, kad tai bus koks nors tęsinys ar bent ta pačia nuotaika sukaltas popromanas. Šoksim gerokai aukščiau. Ir, kaip jau ir aišku iš goodreads įvertinimų, tai tikrai ne visiems pavyks.

Bet nesigąsdinkim. Šiauliai, 1989-ieji. Pirmieji laisvės gūsiai, pirmieji didieji pokyčiai, pirmieji mitingai, pirmieji paminklų griovimai, pirmosios… teritorijų dalybos ir naujos valdžios įsitvirtinimas.

Šiokia tokia sumaištis. Ir kai ta išorinė sumaištis susipina su vidine, prasideda tikras chaosas. Užverda jis ir Remygos – milicininko-policininko – galvoje. O papildytas tapatybės paieškomis, neatsakytais klausimais, praeities atsiminimais, neaiškiomis užuominomis, santuokos ir visokiais kitokiais iššūkiais, įsisiūbuoja kaip reikals. Ir čia jau laikykitės…. Kad Remyga, o ir skaitytojai šitokioje realybėje neišprotėtų, į pagalbą atein magiška trijulė – Vaikiuks, Meška ir Jautis. Nes juk didžiausia tamsa yra nematoma, nesuprantama, neapčiuopiama. Tad be magiškų galių čia – niekaip.

Įspūdį palika. Tas visas praeities įvykių perkratyms… Džiaugsmas, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai… nes sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų reikėję išgyvent šį laikotarpį, jei metų būtų buvę šiek tiek daugiau. Pažįstamos (arba nelabai) vietos, simboliai ir net nuotraukos (kurios galėjo būti didesnės ir šviesesnės). Šiaulietiška šneka, dėl kurios, jei atvirai, nustojau sukt galvą tik po tokio Čia aš varatarius spektaklio.

Nors daug ko ir nebeatpažinau. Kaip tik šiandien skaičiau atsiminimus apie įvykius miesto parke. Vienas pasakoja vienaip, kitas – kitaip. Intriguoja viskas, net kokios nors žinomos vietos ar piešinio ant sienos paminėjimas. Pradedu klausinėti aplinkinių, kas kaip, ką ir kiek atsimena. Tik ar įdomu tiems, kurie tuo metu dar net gimę nebuvo, ar tiems, kurie Šiauliuose negyveno? Nežinau. Nespėliosiu. Man patiko tas kitoks sumanymas, laikmetis, taip pat ir tokia šiek tiek magiška atmosfera. Vertinu ir laukiu kitų knygų.

O abejojantiems, va tokia pastraipa, nurašyta nuo viršelio:

„Čia viskas yra tikra „vietovardžiai, architektūros ir meno objektai ir kai kurie žmonių nutikimai. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.“

Pagavot? Gero skaitymo!

Laima Kota. Kambarys

Laima Kota. Kambarys

KOTA, Laima. Kambarys [romanas]. Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 360 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Jis pats nusistebėjo, kad jau planuoja, kaip apginti senąją siuvėją, kuri šventai įsitikinusi, kad žmogus gali prasigyventi garbingai dirbdamas, ką tik iškeptą motiną, kuriai pasaulio pabaiga gimus vaikui atrodo neįmanoma, šiek tiek paplaukusią paveiksliukų paišytoją, kuri mano, kad menas gali išgelbėti pasaulį, arba žydaitę, kuriai į senatvę prasidėjo antras gyvenimas. Tokie jau buvo jo kaimynai. Svajotojai, debesų ganytojai ir gyvenimo artistai, tikintys socialiniu teisingumu.

Pirmas sakinys: – Ar nematai, kad Dzeusas šiek tiek palinkęs į priekį, o taviškis tarsi išsidrėbęs sofoje ir dar iškėlęs smakrą į viršų.

Po estiškos kelionės nebloga mintis pakeliauti ir po Latviją. Atgal į perestroikos laikus. Autorė (lietuviškai jau yra išleistas Pievagrybių testamentas) – linksmai, komiškai, išradingai ir su ironija pasakoja apie vienos komunalkės gyventojus.

Viename bute gyvena menininkė Margrieta, Afganas, buvęs sportininkas Romanas, muzikantas Viktoras, apsukrioji Zlata ir jos vyras Nikolajus, siuvėja Malvina, virėja Tamara Grigorjevna ir paslaptingoji Roza Borisovna. Savaime aišku, kad naujakurė Margrieta iš pradžių didelio draugiškumo nejaučia, bet įvykiai įsisiūbuoja ir kompanija pamažu tampa viena komanda.

Tai nepaprastai svarbu, kai keičiasi laikai ir santvarkos. Piliečius pakeičia Ponai, kurie, būdami elgetos tampa kūrybiškais išgyventi bandančiais žmonėmis.

O kokia didžiausia žmogaus, gyvenančio komunalkėje svajonė? Taip, atskiras būstas.

Pradžioje buvo nuobodu, neįtraukė taip, kaip gyvačių kalbą mokėjęs Lėmėtas. Perestroikos tema ganėtinai populiari, jau norisi ko nors išskirtinio. Šimtą kartų girdėtos istorijos nebelabai įdomios. Bet užtai įdomūs personažai, pamažu su jais susigyveni, o po keleto naktų bendroje virtuvėje prie bendro stalo ir gėrimų, rodos, net pačios kasdieniškiausios dienos tampa daugiau ar mažiau žavingomis.

Daug komiškų situacijų, laikmečio detalių, kasdienių įvykių, meilės ir apsukrumo. Mažai ašarų, kančių ir depresijos.

Gyventojai spalvingi, laikai dar spalvingesni, tad ir romanas toks visai nieko. Tas atvejis, kai kuo toliau skaitai, tuo labiau patinka. O užvertus knygą – kažko ilgu.

Viskas pasaulyje egzistuoja po tris – ir tėvas-sūnus-šventoji dvasia, ir tėvas-motina-vaikai, ir Engelsas-Marksas-Leninas, ir mielės-cukrus-vanduo. Nedalomas vienis.

Rosella Postorino. Ragautojos.

Rosella Postorino. Ragautojos.

POSTORINO, Rosella. Ragautojos [romanas]. Iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 320 p.

Tris kartus per dieną niekada nepasibeldusi aplanko baimė, neįspėjusi prisėda šalia, o jei pakylu, seka iš paskos, tarsi palaikytų man draugiją.

Pirmasis sakinys: Įėjome po vieną.

Po „Maisto ragautojos“, sudominta temos, perskaičiau dar vieną panašią knygą. Dar viena jauna berlynietė, Roza, ne savo valia tampa Hitleriui gaminamo maisto ragautoja. Nagi, juk čia toks pasiaukojantis darbas, ar ne? Kai visa šalis badauja, niekada nejauti alkio jausmo, valgai skaniausią maistą. Tai ko tiek verksmų ir ašarų?

Tikrai nieko ypatingo. Jei „Maisto ragautojos“ realiai gyvenusių žmonių istorija, ši – visiška fikcija. Jei „Maisto ragautojose“ visa Hitlerio virtuvė, įpročiai, jį supę žmonės ir artimiausia aplinka buvo čia pat, čia gi – nors ir arti, bet už užminuotų laukų. Jei „Maisto ragautojose“ ir buvo įdomių faktų, kurių autentiškumą vėliau galima buvo pasitikrinti gūglėje, šioje – nieko išskirtinio.

Bendra viena tema. Moteriški išgyvenimai. Rozos išgyvenimai – visiškas standartas ir šablonas. Perkėlus ją į bet kokį kitą istorinį laikmetį nieko ir neatskirtumei. Na dingos jos vyras kare – dingo. Na turėjo susipažinti ir susigyventi su savo likimo draugėmis – turėjo. Na neatsispyrė meilei ir aistroms – neatsispyrė. Tiesiog standartas ir tiek.

Tiesa, pabaigoje siužetas kažkiek įsibėgėjo. Dar tiesa, kad stilius nebuvo visai banalus, skaityti gal dar net maloniau, nei „Maisto ragautojas“. Bet vis tiek. Jei ne pati intriguojanti tema, būtų tikrai nieko įdomaus. Ir nebuvo.

Nieko labai nesitikėjau, tai labai ir nenusivyliau.

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

MANDEL, Emily St. John. Stiklo viešbutis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 336 p.;

Kiekvienoje istorijoje galima tiek daug nutylėti.

Pirmasis sakinys: Pradėk nuo pabaigos: krintu stačia galva palei laivo bortą šėlstančios audros tamsybėje, kvapą atėmė nuo šoko, kai nugarmėjau, mano kamera skrieja šalin per lietų…

Ne tik pirmas sakinys, visas pirmas įžanginis skyrius tiesiog atėmė žadą. Oho, kokia pradžia, ar taip ir toliau?

Istorija bus apie Vinsentą. O aš nieko negaliu parašyti. Nieko! Nes taip nesinori ką nors atskleisti ir sugadinti visą įspūdį. Gal todėl ir knygos aprašymas toks miglotas. Perskaičiau jį, ir nelabai supratau, kas čia bus. Ar čia distopija? Detektyvas? O gal fantastika? Jei atvirai, tai knygą atsiverčiau vien dėl to, kad kažkada skaičiau autorės fantastinį romaną „Vienuolikta stotis“. O fantastika man patinka.

Bet čia fantastikos nebus. Pats skaitymas jau kažkokia fantastika. Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Konkreti knyga – dėlionė. Skaitai atskirus fragmentus ir bandai juos padėti į teisingą istorijos vietą. Tada sujungti su kitu fragmentu. Dar kitu. Skamba sudėtingai? Ne, tikrai ne, įgudusiam skaitytojui – jokių problemų. Bet tas toks šiek tiek kitoks pasakojimas tikrai labai džiugina.

Pati istorija….. Žinot, kiekvienoje istorijoje vis tiek būna pats mėgiamiausias / nemėgiamiausias personažas. Čia tokio nebuvo. Visi jie – tarsi nutolę, tarsi žiūrėtum į juos per stiklą (o gal per rūką?). Gyvenimas bėga, stebiesi, gal net pergyveni, jaudiniesi, bet jie taip ir lieka nutolę. Nei vienas netampa artimu. Bet įsimintinu – tai tikrai visi.

Ir šis nenusakomas kūrinys, žinoma, turi savo vyšnią ant torto. Tai finansinio sukčiavimo schema. Labai įdomu. Labai! O palipus finansine piramide aukštyn ir atsiskleidė visa mano sudėliotos dėlionės didybė. Oho. Puikus skaitinys! Nekasdienis.

Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn. (Guardian).

Beje baigėsi taip pat įspūdingai, kaip ir prasidėjo. Oi, norėčiau dar daugiau šios autorės knygų.

Bianca Bellová. Ežeras.

Bianca Bellová. Ežeras.

BELLOVÁ, Bianca. Ežeras [romanas]. Iš čekų k. vertė Kristina Karvelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Tada patraukia į miestą. Neturi jokio pažįstamo, kurio galėtų pasiteirauti, su kuo galėtų pasitarti. Net nežino, kaip turi klausti; nežino, nei koks jo motinos vardas, nei kaip ji atrodo. Nežino, ar ji apskritai gyva. Ieško moters, kurios egzistavimas toks pat tikras kaip ir ežero Dvasios.

Pirmasis sakinys: Namis visas suprakaitavęs.

Prisiskaičiau tiek meniškų aprašymų! Viskas išnagrinėta skersai ir išilgai. Poetiškai. Literatūriškai. Moksliškai. O man norisi trumpai. Keliais sakiniais.

Suintrigavo aprašymas. Tokie žodžiai, kaip distopinis, ekologinė katastrofa, siurrealistinis, mažos apimties knygoje žada kvapą gniaužiančią istoriją. Ją ir gavau. Berniukas Namis kažkur šalia slenkančio ežero (galbūt užuomina apie Aralo jūros katastrofą, apie kurią nieko nežinojau), keistame kaime (Borosas?) su keistais žmonėmis, gyvena, rodos, visai įprastą, kasdienišką gyvenimą, kuris, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, atrodo visiškai siurrealus.

Berniukas auga, jį ištinka gyvenimas, trapias viltis naikina kasdienybė. Jokių gėlyčių ir gražių spalvų nebus. Paauglystė, savęs paieškos – žiaurios, sunkios, kankinančios, sekinančios, traumuojančios. Tiek fiziškai. Tiek dvasiškai.

Nes stilius toks, kad belieka tik viską išjausti, pajusti visą tą smarvę, purvą ir dulkes. Išgyventi visus baisumus, sėkmes (kurių beveik nebuvo), ir nesėkmes (kurios sekė viena paskui kitą). Baisu. Bet knygos užversti nesinori. O dar ta nenusakoma normalumo (jiems) – nenormalumo (skaitytojui) atmosfera…

Norisi, kad Namiui viskas būtų gerai. Kad istorija būtų holivudinė, jis laimėtų milijoną, nusifilmuotų Holivude, būtų žvaigždė ar panašiai. Bet čia senasis žemynas. Čia tokių stebuklų nebus. Tik noras išgyventi. Judėti pirmyn. Nors nelabai yra kur.

Pabaiga gera. Visada galvoji, kaip baigsis knyga, kai, rodos, jokia pabaiga nėra tinkama. Ir smagu, kai autoriai randa išeitį. Suteikia krūvą minčių ir emocijų. Galų gale tiesiog džiaugsmą, kad gyvenu čia ir dabar. Kokie mes laimingi!

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

ALEXANDER, V. S. (tikr. Michael Meeske). Maisto ragautoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

Sėdėdama ant kėdės negalėjau atsistebėti, kad viena maža kapsulė galėtų pakeisti istorijos įvykius, jei tik atsirastų drąsuolis, pasiryžęs įgyvendinti tokį planą.

Pirmasis sakinys: Kas nužudė Adolfą Hitlerį? Ar įdomu? Na, tikroji versija žinoma visiems. O kaip ji interpretuojama grožiniame romane?

Magda Riter, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, tampa Hitlerio maisto ragautoja. Naivi vokietė iš Berlyno patenka į Hitlerio rezidenciją Bavarijoje – Berghofą. Nors ir dirba pavojingą darbą – ragauja Hitlerio maistą, kad šis nebūtų užnuodytas, Magda mėgaujasi gero gyvenimo privalumais. Karas, rodos, kažkur toli ir visai jos nejaudina.

Ech. Jau išsigandau, kad tai dar viena naivios verksmingos merginos istorija. Iš pradžių gal taip ir buvo – banalumo ir naivumo tiek daug, kad, rodos, daugiau ištverti nebeįmanoma. Bet Magda keičiasi, tampa sumanesnė, o kartu keičiasi ir siužetas. Banalumą pakeičia intriga ir netikėtumai. Kartu su Hitleriu keliaujame į Vilko irštvą, paskui vėl į Bavariją ir galų gale į Hitlerio bunkerį Berlyne. Per dvejus metus Hitleris, iš didžio tautos vado tampa suvargusiu senuku, negalinčiu niekuo pasitikėti. Mat net patys vokiečiai pradeda abejoti ir pamažu susivokia, kas vyksta.

Dar neskaičiau nei vienos grožinės knygos, kurioje Hitleris būtų taip arti. Vienas didžiųjų istorijos monstrų, pražudžiusių tūkstančius gyvybių. Labai įdomu, kodėl žmonės juo patikėjo, kaip jis užvaldė visą tautą savo idėjomis, kaip įtikino įgyvendinti jo planus? Ką galvojo eiliniai Vokietijos žmonės? Kaip jautėsi?

Žinoma, atsakymų mažai, tik šiokie tokie interpretavimai, vienos moters ir SS karininko požiūris. Atsakymų ir nesitikėjau, juk tai tik iš dalies istorinė realybė, daugiau meninė išmonė ir nebūtinai tiesa. Magdos istorija prasideda banaliai ir baigiasi beveik taip pat. Bet įsitraukus į tokį kinematografišką siužetą skaityti norisi, smalsu ir įdomu, kažkuo primena Po raudonu dangumi.

O visgi kodėl niekas nenužudė Hitlerio ankščiau? Pagrindinė teorija – bijota tų, kas galėjo užimti valdžią ir kaip tada būtų susiklosčiusi istorija. Kas būtų jei būtų, galima tik pamodeliuoti. O knygos apie tai – jau fantastikos lentynose.

Vieną jau ir skaičiau – kaip būtų susiklostę įvykiai, jei karą būtų laimėję vokiečiai – Žmogus aukštoje pilyje. Verta paskaityti alternatyviosios istorijos mėgėjams.