Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Atpirkimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė ASTRA ALBA ir „Vertimų guru“ vertimų biuras. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 606 p.
Knygų serijos „Department Q“ 3-ioji knyga.

Ir tada įsėlino baimė.

Pagaliau detektyvų skaitytojų maldos išgirstos – trečiąją Karlo Mjorko ir jo komandos nagrinėjamą bylą turime ir minkštais viršeliais. Detektyvas, vasara, atostogos, patogaus formato knyga – ko gi daugiau bereikia?

knyguziurkes.lt neseniai paminėjo tokį terminą pageturneris. Jis kaip tik puikiai apibūdina visas šio rašytojo knygas. Įdomūs personažai, geras siužetas, šiek tiek intrigos ir pabaiga. Galbūt ir banaloka, bet kam tai rūpi… Vistiek kažin kas išliks atmintyje po kokio mėnesio ar metų. Bet tas džiugaus skaitymo įspūdis – ilgam. Būtent dėl jo taip smagu skaityti detektyvus.

O apie knygą? Karlas Mjorkas toliau darbuojasi su savo nuostabiaisiais padėjėjais. Taip jau susiklostė, kad į rankas jiems pateko mįslingas laiškas butelyje, kuris išsivyniojo į dar mįslingesnius įvykius. Nes juk kai kurie žmonės įsivaizduoja esantys dievai. Ir prikrečia velnioniškų kvailysčių.

Kaip ir nebėra ką pridurti. Ketvirtoji „Department Q“ serijos knyga nekantriai laukia savo eilės.

Jevgenij Zamiatin. Mes.

Jevgenij Zamiatin. Mes.

ZAMIATIN, Jevgenij. Mes [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. Kaunas: kitos knygos, 2009. 237 p.

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent  – „MES“. Ir tebūnie šie užrašai šitaip vadinami).  Bet juk tai bus mūsų gyvenimo, matematiniu požiūriu tobulo mūsų Vieningosios Valstybės gyvenimo išvestinė. Jei taip, argi tai – ne poema?

Perskaičiau Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Įspūdžiai dar labai karšti ir labai įdomūs… Kaip tokio žanro gerbėja, jaučiuosi labai patobulėjusi, mat knyga yra tokių kūrinių kaip George Orwell „1984″ arba Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ pradininkė ir  įkvėpėja (dar didesniam patobulėjimui perskaičiau ir radikaliai.lt knygos pristatymą).  Sukurta tobula visuomenė, kuri gyvena tobulai ir jau yra pasiekusi visų taip trokštamą laimę. Bet vis tiek, atsiranda tokių žmonių, kuriems reikia kažko daugiau, kažko kitokio, kurie suserga „sielos“ liga ir tada prasideda.

Įdomu tai, kad autorius – matematikas. Pagrindinis veikėjas – irgi matematikas, „Integralo“ statytojas, D-503 numeriu pažymėtas idealios visuomenės narys. Visuomenės, kurioje viskas apskaičiuota tiksliai, kaip matematikoje. Jokių staigmenų. Nors?

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Logiška matematika ir širdingos emocijos kartu sudėjus. Viskas taip matematiškai išjausta, iki begalybės (o ar ta begalybė tikrai egzistuoja?).

Knyga nėra nauja. Manasis leidimas – 2009 metų. Parašyta dar seniau – 1920 metais. Skaitėm jau ne vieną panašią knygą, matėm ne vieną filmą. Kuo nors mus nustebinti – užduotis sunki. Bet vis tiek manau, kad MES reikia perskaityti visiems utopijų, antiutopijų, distopijų ir visų kitų rūšių fantastikos mėgėjams.

Kelios citatos – čia.

Citatos [48]

Jevgenij Zamiatin. Mes.

Prieš tūstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. Jums teks įvykdyti dar šlovingesnį žygdarbį: integruoti neaprėpiamą Visatos lygį stikliniu, elektra ir ugnimi alsuojančiu „Integralu“. Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms – galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis – nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti jas būti laimingas. (psl. 7).

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent „MES“. Ir tebūnie šie užrašai taip vadinami). (psl. 8).

Užtat dangus! Mėlynas, nesuterštas nė vieno debesėlio (na ir keistas gi buvo senųjų skonis, jei jų poetus galėdavo įkvėpti šitie absurdiški, netvarkingi, vienas su kitu kvailiausiai besigrumdantys garų kamuoliai). Aš mėgstu, – esu tikras, neapsiriksiu sakydamas: mes mėgstame tik tokį – sterilų, nepriekaištingą – dangų. Toliomis dienomis – visas pasaulis nulietas iš tvirto, amžino stiklo, to paties, kaip ir Žalioji Siena, kaip ir visi mūsų statiniai. Tokiomis dienomis gali įžvelgti pačią mėlyniausią daiktų gelmę, kažin kokias ankščiau neregėtas, stulbinamas jų lygtys, – įžvelgti tai, kas regis, labai įprastas ir kasdieniška. (psl. 9).

Nejaugi negalėjo patylėti. Taip ne laiku… Ir apskritai, ta meilutė O… Kaip čia pasakyti… Jos liežuvio greitis apskaičiuotas netinkamai… Sekundinis liežuvio greitis visada turėtų būti šiek tiek mažesnis už sekundinį minties greitį. Ne kitaip. (psl. 14).

– Prasti Jūsų popieriai! Matyt, susidarė siela.
Siela? Tai keistas, senas, seniai pamirštas žodis. Kartais sakome: „siela į sielą“, „sielotis“, „sielgaudis“, bet siela –
– Tai … labai pavojinga, – išveblenau.
– Nepagydoma, – nukirpo žirklės. (psl. 90).

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Žmogiškoji istorija aukštyn kyla ratais – kaip aero. Ratai skirtingi – auksiniai, kruvini, bet visi vienodai dalijami į 360 laipsnių. Ir prašome – nuo nulio pirmyn: 10, 20, 200, 360 laipsnių – ir vėl nulis. Taip, mes sugrįžome prie nulio, taip. Tačiau mano matematiškai mąstančiam protui aišku, tai visiškai kitas nulis, naujas. Eidami nuo nulio į dešinę, mes sugrįžome prie nulio iš kairės, ir todėl: vietoj plius nulio turime minus nulį. Suprantate? (psl. 116).

– Atleisk, mieloji I! Nieko nesuprantu: kalbu kvailystes…
– O kodėl manai, kad kvailystės yra blogai? Jei žmonės šimtus metų būtų puoselėję ir ugdę savo kvailumą taip, kaip protą, galbūt iš jo būtų išėję kas nors nepaprastai vertinga. (psl. 129).

Kas bus rytoj? Kuo aš tapsiu rytoj? (psl. 144).

Kas mes? Kas aš? (psl. 212).

– Klausykite, – timptelėjau kaimyną, – Klausykite g, jums sakau! Jūs privalote – jūs privalote man atsakyti: o ten, kur baigiasi mūsų baigtinė visata? Kas ten – toliau? (psl. 223).

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

KUDIRKA, Žygimantas. XXI a. Kudirka: [žanras… dar neatrastas!]. Vilnius: kitos knygos, 2016. 84 p.

Kas yra filosofija – mokslas ar poezija? SPĖK.

Vaizduotės pratimas Nr. Pirmas.
Paimkite baltą lapą ir juodą pieštuką. Pradėkite rašyti eilėraštį, kokį galėtų parašyti katė. Atsiverskite 20 psl. ir pasitikrinkite, ar daug žinote apie kates.

O ar žinote kas dar, be Belkos ir Strelkos, pabuvo kosmose? Ką nors girdėjote apie 99 būdus mirti prie kompiuterio? Ar įsivaizduojate, kad popierinės knygos irgi gali būti interaktyvios?  Taip/Ne. Pasirinkite tik vieną atsakymą.

žanras: rasytigaliirtu * metodas: koks tik nori, jei nežinai koks, pasirink bet kokį * nuorodos balsui galvoje: aaa… zzzz…. pššššš… tylu_tamsu_tuscia * vertinimas: #nezinaukaipvertinti.

Tai – pirmasis įspūdis.

Labai jau norėjau bent pavartyti šią knygą. Kodėl? Ogi dėl visiems žinomos pavardės (tai tikriausiai visų žymių žmonių palikuonių kryžius, kurį nori nenori, bet jiems tenka nešti). Dėkui leidyklai, kad šį norą labai greitai išpildė.

Ir vartau dabar tą nedidelę, puikiai interaktyviai apipavidalintą spaudinį ir galvoju, ką parašyti.  Tikriausiai žinote, kokie negailestingi kartais būna skaitytojai ką tik perskaitytos knygos autoriui, jo kūrybai, kaip autoritetingai dėsto pastabas dėl stiliaus ar korektūros klaidų ir, tarsi žymiausi poliglotai kritikuoja vertėjų darbą. Tai va, toks įspūdis, kad autorius dabar šaiposi iš manęs. Aha, nejuokinga? Aha, nepatiko? Aha, nežinai, ką rašyti? Vadinasi, nieko nesupranti apie modernią šių dienų lietuvių literatūrą.

Ji išmani – pliusas. Dar vienas pliusas – ji puikiai apipavidalinta ir išleista. Kitas pliusas – pati mintis labai įdomi, gerai apgalvota ir realizuota. Dar nemenkas pliusas – reikėjo padirbėti, kad surinktum tiek faktų, žinotum aktualijas ir pasirinktum reikiamus tekstus, kuriuos vėliau galima būtų darkyti (atsiprašau, moderniai interpretuoti).

Moderni, novatoriška ir šiuolaikiška iki begalybės. Plonytė, bet nepabaigiama, ją gali vartyti, skaitinėti ir galbūt  (?) net kikenti. Arba perskaityti nuo pradžios iki pabaigos ir kam nors padovanoti, nes ji niekaip nedera prie tavo namų bibliotekos.

Tai tokie reikaliukai. Nieko nėra neįmanomo.

Vaizduotės pratimas Nr. Paskutinis.
Ar tau ši knyga patiks? Taip/Ne. Pasirink tik vieną atsakymą.

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

KEPLER, Lars. Paganinio kontraktas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Jankūnaitė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 587 p.

1782 metais Italijoje, Genujoje, gimė legendinis Nikolas Paganinis – savamokslis smuikininkas ir kompozitorius. Iki šių laikų vos keletas smuikininkų sugebėjo groti greitus ir sudėtingus jo kūrinius. Iki pat Paganinio mirties muzikantą persekiojo kalbos, esą, idant įgytų nepakartojamų muzikinių įgūdžių, pasirašęs sutartį su velniu.

Paganinio kontraktas – antroji, skaitančiųjų taip giriamos serijos apie Joną Liną, knyga. Hipnotizuotoją įvertinti buvo sunku, o čia viskas paprasta ir aišku. Daug kalbėti net nėra apie ką: patiks arba ne.  Veiksmo pakanka, veikėjai įdomūs, stilius toks, kad atsitraukti nuo knygos nesinori. Tema –  įdomi/aktuali/žiauri. Juk kasdien negalvojame, kad ir Švediją įsisukusi į tą ginklų prekybą (pirma okupantams, vėliau okupuotiesiems). Karui valio. O vieną kitą pacifistą galima ir pamedžioti.

Medžioklė gniaužė kvapą. Nereikalingų liudininkų pašalinimas – irgi. Bet tada išgirsti smuiko garsus (taip, tikrai taip). Nuostabią melodiją, kuomet smuikas patenka į tikro genijaus rankas. Ir kraujui tarsi lieka mažiau vietos (bent jau turėtų). Mažiau puslapių tai jau tikrai.

Ir pabaiga ne visai banali. Patiko.

Skaitantieji detektyvus sako, kad tai silpniausia Lars Kerpler knyga. Aš galvoju – o tai kas tada bus toliau?

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 344 p.

Dovanos, dovanos, dovanos… Ir kas nemėgsta jų gauti? Ir kokių tik jų nebūna: paslaptingos, buitinės, romantiškos, tikėtos, lauktos ir nelauktos, gyvos, kvapnios, brangios, keistos, kvailos, perpadovanotos, absurdiškos…

Paskutinė trilogijos dalis. Ar tai ir liks trilogija, dar klausimas. Autorė užsiminė, kad medžiagos turinti ir ketvirtai, ir net penktai knygai. Ištikimiausi gerbėjai gali tikėtis pratęsimo.

Kaip tik jiems ir skirta trečioji dalis. Gerbėjams. Į aktorių atsiminimus ir linksmas istorijas įsiterpia pasakojimai apie didžiausius gerbėjus, keisčiausias dovanas. Gal tai tiktai pasakotojų  išmonė? Jei ne, tai ko tik jiems neteko patirti… O kaip viskas sudėta vienoje vietoje, gaunasi toks linksmas, kartais absurdiškas, kartais juokingas iki ašarų turinys. Ir, verta paminėti dar kartą, šauniai apipavidalintas ir iliustruotas.

Kaip ir ankstesnėse knygose – klausimas tik vienas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioje šviesiau?“. Atsakimų ieškojo ir aktoriai, ir režisieriai, ir žiūrovai. Jaučiuosi atsakymą radusi ir aš. Ir labai paprastą – tiesiog paimti ir paskaityti kurią nors šios serijos knygą.

Ištikimieji mano skaitytojai,
labai vertinu aktorės Fainos Ranevskajos išmintį ir humorą: „Pamenate, praėjusiais metais sakiau, kad mano gyvenimas yra šūdinas. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, tada buvo marcipanai.“
Neleiskite sunkumams mūsų nugalėti.
Juokimės, kad liūdesiui neliktų vietos. (Nijolė Narmontaitė).

Optimistiškiausios, pozityviausios ir tik teigiamas emocijas skatinančios knygos. Kol kas – be konkurencijos.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir studentai: ko nematė žiūrovai […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 360 p.

O pats ryškiausias išlikęs vaizdinys toks: po stojamųjų, jau priimtas į aktorinį, važiuoju troleibusu į Žirmūnus, žvelgiu pro galinį langą ir taip juokiuosi, taip juokiuosi! Garsiai, užkrečiamai, nekreipdamas dėmesio į žmones, taip, kaip dar niekada gyvenime nebuvau juokęsis. Pasiutęs buvo kaifas, kad įstojau (Sigitas Jakubauskas).

Tęsiu pozytyviausią ir optimistiškiausią šių metų skaitinį. Pirmoji dalis nuteikė labai teigiamai, nieko nesugadino ir antroji. Scenon žengia studentai.

Taip, kiekvienam aktoriui teko praverti vienos ar kitos meno mokyklos duris. Konservatorijos durys buvusios labai sunkios: ne kiekvienam jas pavykdavę iš karto atidaryti. O jei pavykdavo, koridoriuose pasitikdavo geresnių, gražesnių, protingesnių, geriau pasiruošusių kandidatų į aktorius minios. Trys turai, trys baisios akimirkos, kuomet eini prie lentos ir drebančia širdimi išrinktųjų sąraše ieškai savo pavardės. Dabar jiems juokinga. Juokinga ir man (gerai, ne visada. Kai kurių egzaminų nuotaikų geriau net neprisiminti).

Net mintis nekyla, ką skaityti toliau. Ieškau trečios dalies.