Hugh Howey. Dulkės.

Hugh Howey. Dulkės.

HOWEY, Hugh. Dulkės [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2017. 397 p.

Didžiausia žmogaus beprotybė, didžiausia šių prakeiktų šachtų, kurias jis padėjo pastatyti, beprotybė yra manyti, kad reikia kažką gelbėti. Viską reikėjo palikti kaip yra, ir žmones, ir planetą. Žmonija turi teisę išmirti. Tokia jau yra gyvybė – ji miršta. Ir palieka vietos ateinantiems. Tačiau kai kurie žmonės stojo prieš natūralią tvarką. Jie įsigudrino turėti nelegaliai klonuotų vaikų, gydytis nanotechnologijomis, užsimanė atsarginių kūno dalių ir savų kriogeninių kapsulių. Kaip kurie žmonės, kaip tie, kurie visa tai ir padarė.

Paskutinė trilogijos dalis, dar viena postapokalipsės versija. Gal net ne postapokalipsės, o žmonių smegenų plovimo versija. Bet tokio galingo, masinio, politinio, globalaus.

Kaip jau žinome iš ankstesnių dalių, žmonija gyvena po žeme, sumaniai įrengtose šachtose. Gyvena, gimsta, miršta… tokia kasdienė monotonija sakyčiau. Bet visada atsiranda kitokių, gal kitaip mąstančių, gal truputį į paranoją linkusių, gal kažkokių paslaptis mėgstančių narplioti, kurie pradeda kastis gilyn ir atranda ten, ne ne aukso gyslą, bet krūvą paslapčių, kurias reiks įveikti. Tikriausiai niekas nenustebs, kad herojė supermenė yra moteris, tokia Džiuljeta ir kuriai, galima sakyti, viskas visai neblogai pavyks.

Trečia dalis, kaip ir pirmosios man labai patiko, keletas vakarų ir su naują gyvenimą galbūt pradėsiančiais žmonėms atsisveikinau. Šiek tiek stebino tas finišo tempimas, žiūrėk, liko vos trys skyriai, o dar veiksmas vyksta pilnu tempu. Ar tik nebus dar vienos dalies? Nors pati pabaiga pranašauja, kad gal ir ne.

Nebuvo nei mutantų, nei zombių, nei kokių didelių karų. Vietoj jų truputį filosofijos. Kur einame ir kas gi laukia žmonijos? Įtariu, kad nieko gero.

Visiems, mėgstantiems tokio žanro knygas, irgi turėtų patikti.

José Saramago. Kainas.

José Saramago. Kainas.

SARAMAGO, José. Kainas [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2013. 135 p.

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Niekada nepamiršiu knygos tokiu keistu pavadinimu „Kai mirtis nusišalina“. Būtent ši mirties nusišalinimo istorija supažindino mane su autoriumi. O dabar, panašu, jis pažindins mane su religija. Tikrai, ne pats tinkamiausias pažindintojas, bet tiek to. Pradėdam nuo Kaino.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip iri abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tai pirmoji pastraipa. Ji mane taip įtraukė, kad, jei nebūčiau buvusi darbe, būčiau perskaičiusi viską vienu prisėdimu. Tikriausiai. O paskui – klaustukų lavina…. kas, kodėl, kaip, už ką? Mintijimams nėra galo. Lengviau atsikvėpiu, kad čia ne koks knygų recenzijų tinklaraštis. Tiesiog paskaitykite dar keletą pastraipų, ir bus aišku – romanas jums, ar nelabai.

Pagarba vertėjui. Ir leidyklai, leidžiančiai tokias knygas.

Citatos [47]

José Saramago. Kainas.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip ir abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tuomet viešpats tarė, Pažinęs gėrį ir blogį, žmogus tapo panašus į dievą, dabar betrūksta, kad pasiimtum, ir vaisių nuo gyvybės medžio, valgytum ir gyventum amžinai, tik to dar betrūktų, du dievai visatoje, todėl išvarau tave ir tavo moterį iš edeno sodo, prie kurio vartų pastatysiu cherubiną, ginkluotą ugnies kalaviju, ir jis niekam neleis įeiti, o dabar eikite šalin, nešdinkitės man iš akių, nebenoriu daugiau niekad jūsų matyti. Nešdamiesi ant pečių dvokiančius  kailius, svirduliuodami ir kliuvinėdami, adomas ir ieva atrodė kaip du orangutanai, pirmąkart atsistoję ant kojų Už edeno sodo žemė buvo išdžiūvusi, nesvetinga, viešpats neperdėjo pagąsdinęs adomą erškėčiais ir usnimis. Kaip jis ir sakė, geras gyvenimas pasibaigė. (psl. 18).

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Ir labai gali būti, kad sandora, kuri, kai kurių teigimu, sudaryta tarp dievo ir žmonių, susideda tik iš dviejų punktų, būtent, tu pasitarnauji mums, jūs pasitarnaujate man. Neabejotina tik tai, kad viskas labai pasikeitė. Senovėje viešpats, pasirodydavo žmonėms asmeniškai, taip sakant, visu kūnu, ir, matyt, net jautė tam tikrą pasitenkinimą rodytis pasauliui, tegu tai patvirtina adomas ir ieva, kurie iš jo akivaizdos turėjo naudos, tegu tai patvirtina kainas, nors jo atvejis ir liūdnesnis, nes aplinkybės – aišku, kad turime galvoje abelio nužudymą – nebuvo tinkamiausios itin reikšti pasitenkinimą. Dabar viešpats slepiasi dūmų stulpuose, tarsi nenorėtų būti matomas. Mūsų, paprastų įvykių stebėtojų, nuomone, ko gero, gėdijasi kai kurių apgailėtinų savo poelgių, kai kad ir to, kai nekaltus sodomos vaikus sudegino savo dieviškąja ugnimi. (psl. 86).

Iš staigios nuostabos jozuei atvipo burna, Ar negali sustabdyti saulės, perklausė, ir balsas jam drebėjo, nes pats manėsi tariąs baisią ereziją, Negaliu sustabdyti saulės, nes ji jau stovi, visada stovėjo nuo tada, kai palikau ją toje vietoje, Tu esi viešpats, tu negali klysti, bet mano akys mato ką kita – saulė pateka šioje pusėje, visą dieną keliauja dangumi ir pranyksta priešingoje pusėje, iki kol sugrįžta kitą rytą, Kai kas tikrai juda, bet ne saulė, o žemė, Žemė stovi, viešpatie, tarė jozuė įsitempęs ir su neviltimi balse, Ne, žmogau, tavo akys tave apgauna, žemė juda, sukasi apie save ir skrieja erdve aplink saulę, Jei taip, tuomet liepk sustoti žemei, nesvarbu, ar saulė sustos, ar žemė, man vis tiek, kad tik galėčiau pabaigti su amoriečiais, Jei sustabdyčiau žemę, baigta būtų ne tik su amoriečiais, sunaikintas būtų pasaulis, visa žmonija, viskas, visos čia esančios būtybės ir daiktai, net daugelis medžių, nepaisant šaknų, kurios juos laiko prie žemės, viskas būtų išsviesta lauk tarsi akmuo iš svaidyklės, maniau, kad pasaulio tvarka priklauso vien nuo tavo valios, viešpatie, Jau per daug ja pasikliauju, aš pats ir kiti mano vardu, todėl yra tiek nepasitenkinimo, žmonės atsuko man nugaras, o kai kurie net ima neigti mano buvimą, Nubausk juos, Jie – už mano įstatymo, man nepasiekiami, negaliu jų paliesti, dievo gyvenimas nėra toks lengvas, kaip jūs manote, dievas ne visada gali pasakyti noriu, galiu ir valdau, kaip įsivaizduojama ne visada galite eiti tiesiai prie tikslo, reikia sukti ratais, taip, tiesa, kad ant kaino galvos aš uždėjau žymę, niekada jo nematei, nežinai, kas jis toks, bet žmonės nesupranta, kad neturiu pakankamai galios uždrausti jam eiti ten, kur jį kojos neša, ir daryti tai, ko nori, O kaip mes čia, paklausė jozuė, vis galvodamas apie amoriečius, Darysi, ką buvai sumanęs, neatimsiu iš tavęs šlovės žmogaus, kuris kreipėsi tiesiai į dievą, O tu viešpatie, Aš išsklaidysiu danguje debesis, kurie jį dengia šiuo metu, šitai galiu padaryti nesunkiai, bet mūšį teks laimėti tau, Jei mums suteiksi drąsos, jis bus baigtas prieš saulei nusileidžiant, Padarysiu, kas įmanoma, neįmanomo negaliu.  (psl. 94).

Tačiau su vienaragiu sudėtinga dar ir dėl to, kad šis gyvūnas niekada nebūna moteriškos giminės, tad negali daugintis įprastu, apvaisinimo ir nėštumo, būdu, nors geriau pa galvojus, gal jam to ir nereikia, pagaliau biologinis tęstinumas nėra viskas, pakanka, kad žmogaus protas nuolat kuria ir perkuria tai, kuo neaiškiai tiki. (psl. 122).

Dievas, kai laivas buvo nuleidžiamas į vandenį, nepasirodė. Buvo užsiėmęs, peržiūrinėjo hidraulinę planetos sistemą, tikrino vožtuvų būklę, priveržę vieną kitą blogai priderintą varžtą, kad nelašėtų ten, kur neturi, tikrino įvairius vietinius paskirstymo tinklus, stebėjo manometrų slėgį, buvo begalės kitų didelių ir mažų užduočių, kiekviena iš jų vis svarbesnė už ankstesnę, kurias tik jis, kaip visatos mechanizmų kūrėjas, inžinierius ir administratorius, galėjo tinkamai atlikti ir patvirtinti savo šventu ok. (psl. 127).

Victorija Hislop. Saulėtekis.

HISLOP, Victoria. Saulėtekis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. Kaunas: Jotema, 2016. 352 p.

Nesusipratimas ar tiesiog neskaitadieniai? Juk taip pasitaiko: pirmoji knyga „Sala” vau vau vau, kokia buvo įdomi ir visai tikėtina, kad netrukus ją perskaitysiu dar kartą (nes skaičiau seniai, tinklaraštyje jos nėra, o tikrai turėtų būti). O „Saulėtekis“? Kol kas nei šis, nei tas. Ar čia tas prologas toks ilgas ir istorija niekaip neįsivažiuoja, ar čia vasara kalta, ar dar kas? Juk tas vienas vienintelis sakinys tikrai žadėjo daug: ištuštėjusio miesto dykynėje, atskirtos nuo viso išorinio pasaulio, telieka dvi – graikų ir turkų – šeimos. Tai jų istorija.

Kam aktualu, pagal ką skaitytojai renkasi knygas, tai va – aš pasirinkau pagal šį vienintelį sakinį. Gaila, bet dedu ją į neįveiktųjų kategoriją. Gal kada nors dviejų šeimų istorija ir pasirodys įdomi, intriguojanti ir verta skaitymo. Kol kas – dar ne.

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

CHAMBERLAIN, Diane. Apsimesk, kad šoki [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 416 p.

Aš – puiki melagė (psl. 7).

Taip jau gavosi, kad perskaitytų knygų krūvelė vis didėja, o parašyti įspūdžius apie jas – vis nėra kada. Chamberlain jau gerai žinoma tiek man, tiek tinklaraščio skaitytojams, žinomas jos rašymo stilius, nuspėjamas siužetas ir visa kita. Bet įtraukia tos knygos, ir viskas. Toks sakyčiau Picoult (panašaus stiliaus knygų autorės) sindromas.

„Apsimesk, kad šoki“ – knyga apie paauglę. Dar visai mergaitę, vos keturiolikos, laimingą, svajotoją, augančią didelėje ir darnioje šeimoje. Gerai, ne viskas jau taip paprasta ir gražu – mergaitė yra įvaikinta, ir dar ne bet kaip, o atviru įvaikinimu. Paslaptys šioje knygoje tuo tik prasideda (įvaikinimas net nebuvo paslaptis), o eilinei, nors ir protingai paauglei nelabai jos ir rūpi. Juk tas vyresnis vaikinas, drąsi ir lengvabūdė draugė Steisė, mergaitiški vakarėliai ir visokie jaudinantys pasakojimai apie atsisveikinimą su nekaltybe, kurie tuoj tuoj turėtų pavirsti tikrove, daug svarbesni, ar ne?

Po keliasdešimt metų Molė (toks buvo laimingosios (?) paauglės vardas) su savo vyru Eidanu taip pat ruošiasi įsivaikinti mažylį. O primeluota tiek, kad mažai tikrai neatrodo. Melas kaip faktas įdomus tuo, kad galų tiesa vis tiek išaiškės, o knyga – kad baigsis taip, kaip ir visos kitos. Chamberlain meistriškai užgydo savo kuriamų personažų sielos žaizdas (bent jau dalinai), negailestingai sužeisdama skaitytojų širdis, kurie lauks dar vieno jos romano. Paskui ir dar. Ir gal dar.

Pomirtiniu gyvenimu aš netikiu.
Netikiu, kad tėtis mus mato.
Netikiu, kad jis mane girdi.
Bet labai trokštu apsimesti, kad taip ir yra. (psl. 407).

Guillaume Musso. Mergina iš Bruklino.

Guillaume Musso. Mergina iš Bruklino.

MUSSO, Guillaume. Mergina iš Bruklino [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 348 p.

– Čia aš padariau, – pakartojai.

Musso į mano skaitytinų knygų sąrašą pateko dėl istorijų apie pamestus telefonus ir sukeistus kompiuterius. Buvo jos visai neblogos: greitas siužetas, netikėti jo vingiai, greitesni (ar lėtesni) posūkiai. Dar tie skyrių epigrafai man patinka, ne visi, bet.., pvz.:

Gyvenimas kartais pasisuka 180 laipsnių, ir tai jis dažniausiai daro dideliu greičiu. Stephen King.
Nekaltų nėra. Tik atsakomybė būna įvairių laipsnių. Stieg Larsson.
Tempus tantum nostrum est. /Vien tik laikas yra mūsų./ Seneka.

„Mergina iš Bruklino“ vienas iš naujesnių romanų… ir… apie ką jis ten buvo? Jau kuris laikas, kai tinklaraščio reikalai užmesti (vasara), ir, kuomet reikia prisiminti, apie ką buvo viena ar kita ankščiau skaityta knyga, kartais kyla keblumų. Ar tai reiškia, kad knyga tikrai nieko verta?

Nežinau. Bet tai tikrai reiškia, kad ji vienkartinė. Tokia, kai svarbu pats skaitymo procesas. Kai skaitymas suteikia patį tikriausią poilsį, atsipalaidavimą ir malonumą. Siužetas ir svarbus, ir ne. Kartais toks skaitymas – tikras gėris. Bet istorija apie netikėtai dingusią mylimąją – tik šiaip sau.

Pinigų šiai knygai leisti neverta. Bet kitomis, dar neskaitytomis knygomis pasidomėti – tikrai taip.

Santa Montefiore. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga.

Santa Montefiore. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga.

MONTEFIORE, Santa. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga. 1 knyga. [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 475 p.

– Dievas – mano liudytojas, – tarė, ir berniukai turėjo įtempti ausis, kad ją girdėtų. – Aš atstatysiu šią pilį. – Ji nutilo, o vyras ne nekrustelėjo, nenorėdamas jos skubinti. Galop moters žvilgsnis vėl nukrypo į pilį, ir jos žandikaulis įsitempė. – Juk turiu tokia pat teisę, kaip ir kiti. (psl. 12).

Šeimos saga. Stebuklingi žodžiai daugeliui knygų skaitytojų. Nesvarbu, kas ta Montefiore ir ką ji rašo, visiškai palaužta knygos marketingo ką tik ją užverčiau. Skaityti tikrai neprailgo.

Mėgstu tokį serialą „Dauntono abatija“. Kažkoks toks panašiai buvo ir pirmas įspūdis. Lordai, jų damos, vakarėliai Londone, šaltais kaip akmuo veidais liokajai. Nusigyvenusi šeima, kurią net sunku būtų pavadinti šeima, ypatinga. Ir ne tik dėl močiutės ledi Deveril. Joje auga nelabai reikalingas vaikas Keitė – pagrindinė istorijos (bent jau šios dalies) ašis. Keitės geriausios draugės: kilminga panelė iš Londono pusseserė Sesilija ir ledi Deveril virėjos, ponios Doil duktė Bridė – neišskiriama devynmečių mergaičių trijulė. Na, ir dar keletas berniukų, kaip gi be jų?

Dar šiek tiek karų ir sukilimų. Tikrieji airiai nemėgsta anglų kilmės airių. Spėkite, kuo juos laiko? Tikrų tikriausiais užkariautojais, kurie, būtų gerai, galėtų tuoj pat išsinešdinti iš tikrųjų airių žemių. Jei ne gražiuoju, tai negražiuoju būdu.

Tai kaip ir viskas. Knyga baigėsi. Bet autorė tikrai žino, kad jų bus trys. Jei kada paklius akiratin, tikrai skaitysiu. Bet… kažkodėl atrodo, kad jei pagal šią knygą kada nors bus sukurtas serialas, jis būtų daug daug įdomiau žiūrėti.