DANgus griūva.

DANgus griūva. Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Sudarytojai Egidijus Zaikauskas, Andrius Guzaitis, Jurgita Balčiūnienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 160 p.

Ir nušvinta aušra, ir ateina liepsnojančiais slėniais.

Pirmas sakinys: FANTASTIKA!

Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Va kokį lobį ištraukiau vieną dieną vienoje mažoje IKI parduotuvėlėje iš prekių vežimėlyje sumestos nukainotų knygų krūvos. Ne bet kokia rinktinė. Magiška. Nes netikėtai suvokiau, kaip įdomu skaityti trumpus fantastinius apsakymus.

Nes čia jų rasi visokių. Vieni patiks, kiti – ne. Vieni šokiruos, kiti gal net išgąsdins. Lietuviški, tad neapsieita be vietinių realijų. Su humoru, kuris, kaip pasirodo, visai puikiai dera su fantastika. Vėliau temos rimtėja, grįžtama prie tų filosofinių pamąstymų: kas mes tokie ir kas po mūsų. Bet tikrai patraukliai ir įdomiai.

Bet va parašyti ką nors daugiau apie tokias knygas – sunkoka. Ką apie tuos apsakymus papasakoti? Svarbi tik emocija. Koncentruota emocija, kai nėra nei laiko, nei vietos labai daug kažkur išsiplėtoti ir išsifilosofuoti. Štai kitas apsakymas visai trumpas. Gauni tarsi net kažkokią užuominą į laiką, vietą, ir netikėtą atomazgą, netgi sakyčiau, tokią be pabaigos. Užbaik mintį pats. Labai šaunu. Kiti apsakymai iš karto užsimiršta, galbūt skaitymo momentu ir įtraukia, bet ilgesnio įspūdžio nepalieka. Bet, na, čia kiekvieno skonio reikalas. Mane kiekvienas apsakymas kažkuo sudomino, po kabliuką buvo visuose, skirtingai nei kitoje lietuvių apsakymų rinktinėje, apie kurią vėliau.

Ai, apsakymų rinktinės labai tinka, kai visiškai nesinori nieko skaityti, kai užklumpa vadinami neskaitadieniai. Apsakymai, nebūtinai fantastiniai, tinka visi, bet būtinai geri, įtraukiančio siužeto, trumpi, puikiai gali sugražinti skaitymo džiaugsmą.

Šaunu. Patiko. Gaila, kad tokias knygas galima rasti tik tarp nukainotų knygų, o ateityje, greičiausia, tik elektroniniu formatu, kurio neskaitau. Suprantu, kad auditorija per daug maža ir popieriaus gadinti neapsimoka, nes ankščiau ar vėliau vis tiek atsidurs kur nors nukainotų knygų vežimėliuose. Tikrai gaila.

Dave Eggers. Ratas.

EGGERS, Dave. Ratas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Balto, 2016. 454 p.

Ateitis siūlo neribotas, nežabotas galimybes. Netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti. John Steinbeck. Į rytus nuo rojaus.

Pirmas sakinys: Dieve mano, pagalvojo Mėja.

Labai gera knyga. Džiaugiuosi, kad ir nuo jos nubraukiau dulkes. Kažkada mačiau filmą, patiko, nusipirkau knygą. Tuomet, atrodė, bus neįdomu skaityti, viską juk gerai pamenu. Aha, pamenu. Kol prisiruošiau ją atsiversti, praėjo aštuoneri metai. Tai apie ką buvo ten tas filmas?

Taigi, filmo ir knygos siužeto lyginti negaliu, bet knyga tikrai patiko. 1984-ieji jaunimui. Svajonių darbas, svajonių projektai, svajonių ateitis. Ne veltui tokia žavinga įžanga – netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti… Viskas apgalvota, viskas įmanoma, viskas skaidru, jokios neteisybės, jokių apgavysčių, jokių nusikaltimų. Ir tai padarys geriausias svajonių darbdavys pasaulyje.

Kaip vienam iš tų svajonių komandos narių sukirba pirmosios dvejonės, jos, žinoma, atrodo, visiškai absurdiškos. Kai dvejonės pasitvirtina ir pasikartoja… Na ką, čia net ne utopija, čia paprastas romanas jaunimui apie nuostabų pasaulį, kuris nebūtinai toks ir bus.

Šiaip man labiausiai patiko, o gal turėčiau rašyti gąsdino, ta technologijų pažanga. Praėjo maždaug 8 metai nuo lietuviško knygos vertimo. Mėja atėjusi į darbą pamažu gauna vis po vieną naują monitorių. Aš šiandien dirbu su trim monitoriais, ir, mano darbo vieta, palyginti su Mėjos, dirbančios tobuliausioje kompanijoje pasaulyje, jau yra geresnė. Ir ausines jau seniai belaides turime. Va taip. Skaitykit greičiau, nes aprašytos technologijos tuoj tuoj pasens.

Ir dar labai galvą suko informacijos srautai. Kaip romane gerai pamačiau, kokie jie visiškai nebevaldomi. Kiek Mėja turi visur virtualiai ir realiai sudalyvauti, palaikinti, sučiulbėti (romane niekur tiesiogiai nerašoma, bet asociacijos panašios), pakomentuoti, parašyti atsiliepimų, įvertinimų, parašyti įrašų grupėse ir panašiai. Viskas skaičiuojama šimtais, kuo daugiau šimtukų surenkama, tuo didesnis tavo reitingas, ir taip toliau, ir panašiai.

Nebereikia būti Žiuliu Vernu, kad galėtum numatyti ateitį.

Keliuonė. Įmink Šiaulius.

Rašė: KIMTA, Rimantas. Piešė: JANKŪNAS Povilas Vincentas. Keliuonė. Įmink Šiaulius. [komiksas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2023, 172 p.

Miesto mįslės lengvai neatspėsi.
Turi ją patirti.

Pirmas sakinys: Ex nihilo nihil fit.

Nu dabar sakykit, kad dar nė nepradėjot skaityti, o jau čia kaip ir spoileris koks, lyg tos visos mįslės jau tokios lengvai įspėjamos būtų. Man tai ne, o vaikystėje tai iš vis kažkoks nesusipratimas buvo. Nesusipratimu tebūtų likusi ir ta knyga, jei ne smalsumas. Jei jau kas nors netyčia patenka į rankas, ir jei jau tas kas nors yra knyga, tai ji būtinai turi būti perskaityta. O čia dar tas komiksas. Būtent TAS KOMIKSAS.

Čia gal reiktų sugrįžti į pradžią ir dar paspoilinti, mat, kaip pasirodo, ex nihilo nihil fit, reiškia, kad niekas iš niekur neatsiranda. Tai ir tas komiksas ne šiaip iš dangaus nukrito, ar bent jau tam tikru eiliškumu jis į rankas papuolė. Pirmiausiai buvo visai linksmos Pietinia kronikos po kurių užsinorėjau dar kokios nors knygos. Netrukus ir gavau, tik, pasirodo, autorius moka rašyti ir rimčiau. Su ta Remyga tai vargo to nebūt buvę jokio ir tas mano vietinio lygio humanitarinis tikrai būt atlaikęs (o ir atlaikė) tik ta meška, jautis ir vaikiuks dažnoje diskusijoje sukelia gan smarkių pasibangavimų. Tikrai smarkių. Sėdi, galvoji ir abejoji: ar sugebėtum paprastais žodžiais paprastam žmogui paaiškint, ką reiškia, pavyzdžiui, svarbiausieji tavo gimtojo miesto simboliai? Taip? Ne? Prie ko čia jie? Va, va, štai jums ir pradžia diskusijai.

Tai va. Pačiu laiku ta keliuonė atgal į mokyklą. Gali pasirodyti, kad knyga vaikiška, herojai, turėsiantys įminti mįslę, juk gimnazistai, bet jei galvojat, kad prisėsit, per valandėlę perskaitysit komiksą ir jau galėsit vaikščioti po bulvarą ir vaidinti Šiaulių miesto istorijos mokslų daktarą, tai kažin. Yra ką paskaityt, yra kuo pasidomėt, bet bendras įspūdis tikrai smagus – nežinau, ar dar kada nors buvo išleista tokia knyga apie miesto istoriją. Na, jei galima ją taip pavadint.

Ir tokia PATRAUKLIA forma! Rizikuodama užsitraukti nemalonę (rašau iš patirties), dovanočiau net neskaitantiems jauniems šiauliečiams. Skaičiusių yra? Kokie įspūdžiai?

Rachel Abbott. Šeštasis langas

ABBOTT, Rachel. Šeštasis langas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 416 p.

Tik ji nieko nemelavo. Žinojo, ką matė, o policijos reikalas išsiaiškinti tiesą.

Pirmas sakinys: Naktis buvo kaip ir daugelis kitų naktų kelias pastarąsias savaites, ir žvelgdama į siaurą, šią priešaušrio valandą vis dar tamsią gatvę iš antro aukšto lango ji pagaliau pripažino, kad ilgiau taip gyventi negali.

Žinau, kad tai serija apie vyriausiąjį inspektorių Tomą Daglasą, tad ir skaityti reiktų iš eilės, bet kiek tų serijų jau buvo, o čia tik dar vienas detektyvas… Tad skaitau chaotiškai, kokia dalis papuola į rankas, tokia. Tikriausiai reiks pasistengti, kad tas Daglasas papultų dažniau, nes knygos tikrai visai neblogos.

Apie tokius nereikalingus langus tikriausiai visi esate skaitę bent vieną knygą ar matę bent vieną filmą. Bet siužetas vis tiek labai įtraukus. O dar pasitikėjimo tema… Vaikų išnaudojimas… Ar žuvusio vyro geriasias draugas yra tikrai tas, kas yra? O gal jis tas serijinis žudikas, na, žinot, iš to nepamirštamo Stephen Kingo apsakymo? Nemėgstat Kingo? Na, nieko tokio. Čia siaubo nebus. Tiksliau, kraujo tiek nebus. Siaubo, bent jau to, įsivaizduojamo, bus, o kas jei, o gal jis, o gal viskas buvo melas, o jei tavo vaikas būtų nukentėjęs, o jei policija – pedofilų klano įkaitai, o kas jeigu….

Na va, tema tikrai karšta, ir nors tai tik antra kaityta knyga iš Daglaso serijos, neabejotinai reikės prie progos paieškoti ir kitų dalių. Ar būtinai iš eilės? Nemanau. Nelabai trūko Tomo asmenino gyvenimo detalių, kai aplink siautė tikra suirutė.

Galvoju, kad gal net geriau, nei pvz. Angela Marsons.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika. Redakcija: Gintaras Aleksonis, Rolandas Maskoliūnas, Gediminas Beresnevičius, Jūratė Čirūnaitė. Vilnius: Alna litera, 1991. 160 p.

Periodinis leidinys Pasaulinės fantastikos Aukso Fondas, Nr. 1.

– Aš mėgstu ramią protoplazmą, – tarė ji, ir milžiniška burna išsižiojo virš Parko, – bet aš mėgstu ir judrią protoplazmą.

Pirmas sakinys: Atonas 77, Saro universiteto rektorius, karingai atvėpė apatinę lūpą ir įniršęs įsistebeilijo į jaunąjį žurnalistą.

Valiau dulkes ir radau tikrą lobį. Pirmą leidimą, nekoreguotą ir nepapildytą. Pirmą numerį serijos, kuri įsivažiavo taip, kaip tikriausiai nei viena kita Lietuvos leidyboje.

Šį 1991-ųjų rinkinuką vienija viena mintis. Toji filosofinė. Kas po to. Kada nors vis tiek ateis toji paskutinioji. Kokia ji? Kaip visa tai įvyks? O kol ji tik dar kažkur ateityje, beskaidydama atradau kelis dalykus. Mėgstu apsakymus. Vis labiau nuvilia maginė fantastika. O pilnas knygų stalčiau, kur man dabar visą tave reikės dėti, jei ta maginė fantastika visa bus tokia neįtrauki? Kas čia dabar atsitiko su tais visais elfais ir magais? Burtai išsisklaidė?

Na bet prie rinkinuko. Aišku, kiekvieno skonio reikalas. Vartau dar kartą. Tas apsakymų skaitymo džiaugsmas! Pirmasis ne toks įdomus, kito, žiūrėk, jau pavadinimas tokį emocijų pliūpsnį šliūkšteli, kad oi, tik laikykis. Bausmė – mėnesį tavęs niekas nematys. Na, apsimes, kad tu net neegzistuoji. Gali daryti, ką nori. Gali užeiti, ir pasiimti kokį užkandį iš parduotuvės (mokėti nereiks, pardavėjas neturi teisės su tavimi kalbėtis). Manai – smagu? O jei susirgsi? Gydytojas tavęs juk irgi „nematys“. Išimčių nėra jokių. (Pamatyti nematomą žmogų).

Kitas dar geresnis. Gyveni tik antradieniais. Likusias šešias dienas būdrauji cilindre. Įprasta, toks pasaulis. O jei jis šiek tiek pasislenka ir kitame cilindre pamatai žmogų, kuris gyvena pirmadieniais. Ir, o dieve, jį įsimyli? Ar meilė gali pakeisti nepakeičiamą? (Antradienio pasaulis).

Bet paskui buvo ilga ir neįdomi maginės fantastikos istorija. Po jos dar keletas įdomių trumpų apsakymų, kurių vien pavadinimai sužadina emocijas. Šaunu, smagu skaityti. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti įdomu 1991-aisiais, kai dar nebuvo tokios filmų ir knygų pasirinkimo gausos, kai nebuvo beveik nieko. Kai kiekviena tokia plona knygelė buvo šventė.

Na, o pabaigai… pabaigai irgi būčiau parinkusi ką nors iš Bredberio. Jaučiuosi perskaičiusi labai daug jo apsakymų, bet šio neprisiminiau. Nepaliko įspūdžio? Gal. Skaičiau kaip pirmą kartą. Ir jausmas toks, kad apsakymas rašytas seniai, jau labai, labai seniai. Nors tą laiko išbandymą tikrai išlaikęs.

Skaityti buvo stebėtinai įdomu. Kitokie laikai. Kitokie žmonės. O nuojauta ta pati. Naktis tikrai užslinks. Kada nors. Tikrai. O kas tada?

Vytautas Varanius. Šiltnamis.

VARANIUS, Vytautas. Šiltnamis [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 208 p.

Leidyklos „Alma littera“ 2019 m. surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojas.

Kodėl taip yra? Kodėl tėvai visada galvoja, kad mes vis dar per silpni, vis dar nepajėgūs stovėti savo kojomis? Kodėl įsivaizduoja, kad daug geriau žino, ko mums reikia?

Pirmas sakinys: Ji bėgo labai greitai.

O, giriuosi, giriuosi, kad knygų apdovanojimai pasirinkimui įtakos neturi, ir va, pasirodo, turi. O ir lietuvių paauglių ir jaunimo literatūra kažkuo žavi.

Tą žodį lietuvių parašiau ne be reikalo. Nes veiksmas vyksta net nežinau kur. Tiesiog praleidau arba nesupratau. Kažkur kukurūzų lauko viduryje gyvena tėvas ir du vaikai. Kur mama? Na, tėtis nelabai nori apie ją kalbėtis. Tiksliau tai tabu. Sesuo vis dar gyvena laimingame vaikystės pasaulyje, o va Elvinui jau tas laimingasis (taip taip, žinau, būna ir nelaimingų) periodas baigėsi. Problemų sočiai, gelbsti daržinė, ir tykūs vakarai ant jos stogo.

Apie tokį konkursą ne ką ir girdėjau, o apie paauglių literatūrą iš vis neturiU jokio supratimo. Bet va tas noras karts nuo karto kažką paskaityti vis atsiranda. Skaitai ir ilsini protą. Bet, suprantama, su Elvinu jau nebesusitapatinsi, net ir labai norėdama. Niekas pernelyg nei nustebino, nei šokiravo. Didelio stebuklo ir nesitikėjau. Net neatsimenu, ar kokia užuomina, koks atsiliepimas, komentaras, teigiamas ar neigiamas, iš vis atkreipė dėmesį į Šiltnamį tuomet, kai jis buvo išleistas. Koks nors straipsnis ar interviu su autoriumi? Nežinau. Koks skirtumas. Tiesiog seniausiai nusipirktoms, bet vis dar neskaitytoms knygoms atėjo laikas, ir tiek.

Galbūt konkursai vyksta iki šiol, o gal ir ne. O jei galėčiau, kaip Elvinas, užlipti ant to daržinės stogo, norėčiau, kad nebūtų nei vieno vaiko, kuris būtų apleistas taip, kaip pvz. Vakaro nejaukoje. Naivu, ar ne?

Tiesa, kur tas kukurūzų laukas? Tikriausiai visiškai nesvarbu. Gal kiekvieno paauglio širdyje.

Teresa Driscoll. Draugė

DRISCOLL, Teresa. Draugė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Tu niekam… nepratarsi.. apie tai… nė žodžio, Teo. Supratai?

Pirmas sakinys: Kodėl liepsnelė? Nieko nesuprantu….

O. Šiaip šiais laikais tai knygų tikriausiai tai jau nebegalima skirstyti į moteriškas ir vyriškas. O tuo labiau – detektyvų. Bet čia tokia moteriška istorija pakliuvo, kad na… vyrais nesumoteriškės, jei tą knygą perskaitys, bet dėl tų visų aikčiojimų, jaudinimosi, persigyvenimų ir visų kitų reikalų tai tikrai reikia perspėti.

Aišku, kai tavo vaikas iškeliavo pramogauti, o atsidūrė ligoninėje, mama nežino, nei kaip jis jaučiasi, nei kokia jo būklė, aikčiojimai ir jaudinimasis tikriausiai neturėtų nieko stebinti. Bet tai tik pradžia. Viskas būtų normalu, istorija rutuliojasi į paslaptingą ir daug žadantį nuotykį.

Deja, dalyvių joje mažoka, o ir tos – jautrios moteriškos būtybės, besijaudinančios dėl kiekvienos smulkmenos. Nebesuprasi, jaudintis kartu, ar neverta? Nors pala. Prisimenate Nusivylusias namų šeimininkes? Puikus serialas juk buvo. Ir beprasmiško jaudulio buvo. Bet ir kraujo buvo, irgi. Bus jo ir čia. Tai gal visgi nebuvo jau taip blogai, neskaitant kad Nusivylusių namų šeimininkių kai kuriuos siužeto vingius dar vis pamenu, o knygos – nebelabai. Vienkartinė ji tokia.

Bet pliusas yra. Vienas ir didelis. Puikiai tinka tingiam laisvam savaitgaliui (jei toks vis dar pasitaiko), nes yra įtrauki, nenuobodi, greitai skaitosi ir taip pat sėkmingai greitai pasimiršta.

Proto poilsiui. Ir saugokite savo vaikus nuo geriausių draugų ir draugių.

Mattias Edvardsson. Geri kaimynai.

EDVARDSSON, Mattias. Geri kaimynai [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Ieva Šakelaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 384 p.

Kas gi galėtų nutikti?

Pirmas sakinys: Vos pravėręs duris išgirstu sirenas.

Toks prie įtraukesnių detektyvų, tikrai. Nors gal tai visai nėra detektyvas. Kokią istoriją juo galima pavadinti: kurioje yra nužudymas ir neaišku, kas žudikas?

Jei taip, tai čia ne detektyvas. Nužudymo nėra, yra tik nelaimingas atsitikimas. Tobulame kvartale, tobulų kaimynų apsuptyje, tobulas gyvenimas Pramuštgalvių gatvėje staiga baigiasi ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Kas tie žmonės, šalia kurių gyvenam ir kuriuos matome kasdien?

Panašią knygą jau skaičiau. Paris Psichoterapeutas. Tik ši gal labiau įtraukė. Ir ne, ne detektyvas čia. Nelaimingo atsitikimo netirs joks keistuolis tyrėjas. Nelaimingą atsitikimą nagrinės pats skaitytojas, žingsnis po žingsnio sužinantis vis daugiau intriguojančių faktų apie kvartalo gyventojus. Dėlionė vis labiau pildosi, tuščių vietų vis labiau mažėja. Ir… valio, dar vienas stereotipas!

Skaityti tokias knygas tikrai lengva ir įdomu. Ji toji, kurias rinkdamasis gali nesunkiai pasiekti 150 perskaitytų knygų per metus rekordą ir sukelti pavydo priepuolių protrūkį daugeliui Skaitytojų klubo narių. Tokios knygos suteikia tą tikrąjį skaitymo džiaugsmą, o paskutinė naktis visada nukenčia, nes gi neužversi nesužinojęs, kaip viskas baigiasi. Visgi lieka šioks toks kartėlis, ne dėl to, kad istorija jau skaityta ir lengvai nuspėjama, bet dėl to, kad labai jau daug tų stereotipinių veikėjų ir situacijų.

Beje, jokiu būdu neperskaitykite knygos pabaigos! Jei jau perskaitėte, drąsiai galite imti kitą knygą – su šia baigta.

Damon Galgut. Pažadas.

GALGUT, Damon. Pažadas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 280 p.

Tavo kanalai pamažėle džiūsta, netenka syvų. Tu – šaka, prarandanti lapus, vieną dieną nulūši. Kas tada? Tada – nieko. Kitos šakos užpildys erdvę. Kitos istorijos užsirašys ant taviškės, nubrauks kiekvieną žodį. Neišskiriant ir šitų.

Pirmas sakinys: Tą akimirką, kai metalinis garsiakalbis ištaria jos vardą, Amor supranta, kad tai įvyko.

Toks keistas pasirinkimas Naujiesiems. Skaityti tokią knygą. Apie mirtį. Visai nešventinė ir nelinksma. Bet parašyta vieno didžiųjų pasaulio rašytojo (pasak Edmund White) ir laimėjusi 2021 metų Bookerį.

Niekad nekreipiu dėmesio į knygų apdovanojimus. Jais nesidomiu, neišskiriu, neteikiu pirmenybės. Bandau suprasti, kas čia pateko man į rankas. Jau po pirmų puslapių, vos susipažinus su veikėjais ir siužetu, buvo aišku, kaip čia viskas bus. Labai džiaugiuosi, kad knyga nesibaigė taip, kaip galvojau. Nes už ką būtų tas Bookeris?

Visgi galvoju, kad už stilių. Kai su siužetu viskas aišku, belieka mėgautis tuo, kaip jis užrašytas. Gal dar ir už tų standartinių, nuspėjamų veikėjų paveikslus. Jie irgi atsiskleidžia šiek tiek kitaip. Tai nėra nei detektyvas, nei koks trileris, tad pasakojimas irgi aukštesnio lygio: tarsi koks sąmonės srautas (taip ir yra), vidinis monologas, menamoji kalba (taip parašyta knygos aprašyme).

Bet man visai patiko. Neprailgo. Labai mėgstu įvairias knygas. Paprastus, elementarius tekstus gal ir smagu skaityti, bet jie ilgainiui pabosta. Norisi ko nors gurmaniško.

Prašom. Pažadas. Šedevras (anot Elizabeth Day).

Ar tikrai? Nežinau. Nepajutau. Bet įdomi, nepažįstama vieta, nežinomi istorijos ir politiniai faktai. Sunku įsivaizduoti, kaip ten tie žmonės gyvena, ir kaip galėtų atrodyti Svartų ūkis. Kaip atrodė Salomėjos, atsiprašau, Lombard trobelė. Galvoje sukasi filosofinės, ne visai džiaugsmingos mintys. Kas tas gyvenimas? Kokia jo vertė?

Nėra atsakymų. Bet jei jie ir būtų, argi būtų tokių knygų?

Susanne Jansson. Žiemos vanduo.

JANSSON, Susanne. Žiemos vanduo [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 270 p.

Ji pastebėjo, kad jai patinka dirbti su šiomis nuotraukomis, jos košdavo ją nelyginant permaingas oras, įsikurdavo jos kūne tarsi priminimas, kad viskas nuolat kinta, kad nieko neįmanoma sulaikyti, nors būtent to ir siekė savo nuotraukomis, visa fotografija iš esmės to siekė – šio prieštaravimo.
Sustabdyti neišvengiamai lekiantį laiką.

Pirmas sakinys: Tai vis tie dangūs, gausūs, didingi.

Tai galėjo būti paprastas detektyvas ar trileris. Bet parašė jį švedė. Rezultatas – skandinaviško stiliaus, šiek tiek mistiška, paslaptinga ir net šiurpi, bet tikrai puiki istorija su detektyvo elementais.

Geras skaitinys. Jūra ir debesys eilinį paprastą detektyvą tarsi pakylėja į aukštesnį lygį. Dar šiek tiek mistikos prideda veiksmo vieta – sala ir nedidelė jos gyventojų bendruomenė. Juk žmonės geriausiai atsiskleidžia tada, kai ištinka kokia nors nelaimė. Taip ir buvo. Dingo trimetis berniukas.

Istorija pasakojama nevietinės gyventojos lūpomis. Maja fotografė, laikinai bandžiusi pabėgti nuo viso pasaulio į atokią salą ir visą laiką skirti savo mėgiamai veiklai – fotografijai. Kas ten žinojo, kad likimas papokštaus ir pasiūlys jai detektyvės – globėjos – tyrėjos vaidmenį. Teko imtis (čia biški buvo holivudo, bet na tokios jau tos moterys, ir tokia ta populiarioji grožinė literatūra).

Patiko. Siužetas įtraukė, įvykis sukrečiantis, aplinkybės, nors ir nuspėjamos, bet vis tiek paslaptingos. Ir ta gamta: vėlyvas ruduo, žiema, tamsu ir niūru, aplink šalta banguojanti jūra. O dangūs! Tai vis tie dangūs, gausūs, didingi….

Bet pavasaris vis tiek ateis. Šviesa vis tiek sugrįš. Neišvengiamai.