Hervé Le Tellier. Anomalija.

Hervé Le Tellier. Anomalija.

LE TELLIER, Hervé. Anomalija [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 318 p.
Goncourt’ų premija 2020.

Kažkas kažin kur mūsų galaktikoje metė monetą ir ši liko kyboti ore.

Pirmas sakinys: Ką nors nužudyti nieko nereiškia.

Gera. Labai gera. Baiminausi, kad nuobodžiausiu. Ne! Baiminausi, kad ten tų egzistencinių teorijų nesuprasiu. Ne! Gerai, prisipažinsiu, kad visai nenorėjau šios knygos skaityti. Bet labai džiaugiuosi, kad ji pateko man į rankas. Smagu žinoti, kad yra žmonių, puikiai žinančių mano skonį.

Esu bejėgė prieš mistiką. Prašom. Lėktuvas skrenda iš Paryžiaus į Niujorką. Viskas kaip visada: malonus aptarnavimas, keletas oro duobių. Neįprasta pasidaro tada, kai keleiviai sužino, kad jie jau nusileido Niujorke prieš… tris mėnesius. Dabar jau žinau. Knygos lengvai nepaleisiu.

Esu bejėgė ir prieš gražų tekstą. Dabar galvoju – rašymas toks sunkus darbas, kiekvienas sakinys apgalvotas, nudailintas, o va imi, perskaitai ir viskas. Bet ne viskas. Tokie tekstai neužsimiršta. Tokias knygas norisi dar kartą atsiversti, pavartyti, paskaitinėti. Kam nors pasiūlyti. Lentynoje tikrai nedulkės.

Negaliu nesidžiaugti ir įdomiais personažais. Ypač kai jų daug. Ypač, kai pasakojimas nėra linijinis. Lėktuve daug skirtingų keliautojų. Daug skirtingų, tarpusavyje nesusijusių istorijų. O tada, kai viskas susidubliuoja – jų tik padaugėja. Mėgaukitės autoriaus fantazija!

Ai, tiesa, dar. Rašytojas – matematikas. Taip, mes turime fiziką, kuris rašė tobulas knygas vaikams. Šis matematikas irgi gerai dėlioja žodžius. O ir noras išsiaiškinti praktines fizines ir matematines tokio reiškinio galimybes tikrai nestebina. Gal kam ir pabos tie įvairių sričių žinovų išvedžiojimai. Gal ir ne. Juk kas ten žino, kas ten tas monetas mėto, ir kodėl jos kartais nenukrenta.

Ačiū, Laura, tikrai geras skaitinys.

Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Sharon Bolton. Skilimas.

Sharon Bolton. Skilimas.

BOLTON, Sharon. Skilimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Jai belieka tik viena vienintelė išeitis. Bėgti.

Pirmas sakinys: Ten ne laivas.

Na, o čia visai kitokia knyga. Iš Australijos tyrų keliaujame į Pietų Džordžiją. Visur aplink tik sniegas ir ledas. Esi tik tu ir tavo komanda. Bet … kartais taip norisi pabėgti. Ne tik nuo kolegų, bet ir nuo savęs. Paprasta nebus.

Visiškai nieko nežinojau apie šią knygą. Įdomus potyris, nes paprastai, prieš pradėdama skaityti, jau ką nors jau būnu girdėjusi. Dabar – nieko. Tad pirmiausia vėl suveikė atmosfera, tik šį kartą labiau geografinė. Teko pasigūglinti, pasivaikščioti po tą Pietų Džodžiją, po knygoje minimą gyvenvietę. Taip. Fantazijai vietos tikrai yra.

Ir gal čia jau ir galima dėti tašką. Nes ką daugiau čia ir bepasakysi. Nuo savęs pabėgti labai sunku, net ir nuskridus į Pietų Džordžiją. Gaila, kad ten užtruksim trumpai. Siužetas vyksta civilizuotame pasaulyje, kur, kartais netgi sunkiau išgyventi, nei kokioje atšiaurioje Antarktidoje. Jauna moteris Felisitė pradeda keistai elgtis. Daktaras Grantas ją konsultuoja, bando padėti susigaudyti savyje. Skaitytojas stebinamas vienu po kito vis šiurpesniais momentais, kurie vėliau susiveda į baisius ir sunkiai protu suvokiamus dalykus.

Tikrai, būna ir geresnių trilerių. Liūdna, nes ant viršelio užrašyta, kad tai geriausias autorės kūrinys. Gaila, kitų tada gal net neverta skaityti. Nors vėlgi, ko čia kabinėtis – paslapčių yra, greičio irgi, yra netgi įtampos ir ganėtinai šiurpių vietų. Ir psichologijos. Vos vos…

Savaitgalinis trileris. Dabar jau tikrai taškas.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

HENDRICKS, Greer; PEKKANEN, Sarah. Anonimė [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė Vilnius: Sofoklis, 2022. 384 p.

Tu priklausai man.

Pirmas sakinys: Daug moterų nori, kad pasaulis matytų jas tam tikru kampu.

Jau girdėtas scenarijus. Žmonės kviečiami dalyvauti psichologiniame tyrime. Ir ne už ačiū. Ir jokios fantastikos, pvz. kaip Protuose. Viskas – pati tikriausia realybė.

Faina. Patiko. Džesika – visažistė, vykstanti pas klientus į namus. Tampo savo kosmetikos rankinę po miestą iš vieno kliento pas kitą ir nelabai suduria galą su galu. Tad gavusi šansą lengvai užsidirbti ir sudalyvauti psichologiniame tyrime, ilgai negalvoja. Pirmą etapą keičia kitas, paskui dar, kol 52 tyrimo dalyvė pajunta įsitraukusi į visai nelinksmus dalykus.

Viskas – tik dėl pinigų. Nepaisant nemeilės psichologijai buvo tikrai įdomu. Nors tų pokalbių buvo labai daug, bet daug ir veiksmo. Džesika tampa priklausoma nuo kitų ir net pati nebesusigaudo, kuo tikėti, kuo ne. Visi tie psichologiniai pamąstymai nė kiek netrukdo, viskas susinchronizuota. Ir ne, negalvokite, kad čia viskas taip paprasta.

Šaunu. Skaitai sulaikęs kvapą ir lengvai aukoji nakties miegą, kad tik dar truputį galėtum paskaityti. Tikrai prikausto, tikrai neįmanoma atsiplėšti. Koks geresnis pagyrimas dar galėtų būti trileriui?

Jane Harper. Paklydėlis.

Jane Harper. Paklydėlis.

HARPER, Jane. Paklydėlis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Bandžiau tau pasakyt, – pasigirdo balsas. – Neitenai, niekada nesiklausai.

Pirmasis sakinys: Iš viršaus, iš toli žymės dulkėse sudarė aiškų ratą.

O štai šiai knygai pliusų negaila. Ne todėl, kad rašytoja būtų kokia nors ypatingai talentinga. Ne todėl, kad nusikaltimai, jų tyrimai, personažai ar siužetas žavėtų ir stebintų. Visos trys skaitytos knygos – nepamirštamos savo atmosfera. Tiek ta tikrąja, geografine, tiek jutimine, psichologine. Nei begalę mėnesių lietaus nemačiusios žemės, nei klaidinančių miškų, nei dabar, tų begalinių tyrų įspūdžio pamiršti tikrai lengvai nepavyks.

O pačios istorijos tai jokiu būdu negalima vadinti nei trileriu, nei detektyvu. Tai tikrų tikriausias romanas. Tiesa, mirtis neišvengiama. Mirtis, kaip ir kitose knygose – tarsi atspirties taškas. Kad būtų galima pradėti kurti siužetą. Įsivaizduokite – Australija. Tyrai. Artimiausias kaimynas už kelių šimtų kilometrų. Lauke dieną galima išbūti vos keliasdešimt minučių. Išeinant iš namų privaloma parašyti, kur išeini/išvažiuoji ir kada grįši. Automobilyje visada pilnas bakas, šaldiklis, pilna bagažinė atsargų ir daug, daug vandens. Ir, visa tai žinodamas, vietinis gyventojas visgi sugeba taip nutolti nuo automobilio, kad sugrįžti jau nebepajėgia.

Lieka šeima, motina ir du broliai. Dar didelis, labai didelis galvijų ūkis. Ir klausimas, kas gi iš tikrųjų nutiko? Kaip žmogus, čia gimęs ir užaugęs, galėjo taip suklysti? O galbūt tai joks atsitiktinumas?

Lėta, daug tylos, daug minčių, daug įtarimų, pamąstymų, prisiminimų. Tikrai ne kiekvienam. Bet aplinka, atmosfera tokia įspūdinga, taip įdomu tuos tyrus įsivaizduoti, pabandyti pajausti tą atskirtį, vienišumą, ramybę. Mielai pažiūrėčiau ir filmą.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

HANNAH, Sophie, PARIS, B. A., MACKINTOSH, Clare, BROWN, Holly. Dublerė [psichologinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ilona Šalnienė. Vilnius: Balto, 2022. 336 p.

Šios nesąmonės geruoju nesibaigs. Nei mamoms, nei jų dukroms.

Pirmas sakinys: Akimirką matai tik grožį.

Ar jūs matote tą patį, ką ir aš? Žinomas pramoginės literatūros autorių pavardes? Keturias? Keturias! Taip, akimirką man net užgniaužė kvapą. Nes bent dvi rašytojas žinau – Paris ir Mackintosh trileriai yra tie, dėl kurių ir miegą paaukotum. Bet pirma susižavėjimo akimirka praėjo, knyga perskaičiau, ir…. Keturios autorės! O rezultatas tik toks?

Prestižinėje aktorių mokykloje keturių paauglių grupelė susiduria su sunkumais. Tokiais, kuomet tėvams reikia eiti pas direktorių. Iš pradžių tai atrodo tik konkuruojančių merginų pokštai, bet vėliau jau nebejuokinga – merginos (ar jų mamos?) susiduria su tikrais iššūkiais.

Ir, deja, tik tiek. Aišku, psichologijos yra. Tai ir galėtų gelbėti knygą – keturios paauglės, keturios mamos. Skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai. Panarpliojami visokie variantai, galima pasvarstyti, kas čia turi daugiau problemų: mamos ar dukros? Ir kurioms labiau reikia pagalbos. Kas kam labiau padės? Mamos dukroms, dukros mamoms, o gal visos aštuonios susiburs ir kartu viską išspręs.

Dar knygą galėtų išgelbėti šiek tiek nestandartinis stilius. Keturios autorės, įdomu, kaip čia bus, kaip tos keturios istorijos susipins, ar jausis kokie nors ryškūs skirtumai, ar ne. Ir įdomu, kas čia sugalvojo parašyti tokią knygą. Ir kas iš to išėjo.

O išėjo tai ne kažkas. Perskaičiau ją, žinoma, kaipgi. Pasižavėjau tomis keturiomis pavardėmis ant viršelio. Ir viskas. Net gaila rašyti, bet visiškas standartinis ir visiškai, tikrai visiškai nieko ypatingo.

Matt Haig. Vidurnakčio biblioteka.

Matt Haig. Vidurnakčio biblioteka.

HAIG, Matt. Vidurnakčio biblioteka [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

AŠ ESU GYVA

Pirmas sakinys: Likus devyniolikai metų iki jos apsisprendimo mirti, Nora Sid sėdėjo mažutėje šiltoje Bedfordo miesto Hazeldeno mokyklos bibliotekoje.

Knyga tokia tarsi.. biblioterapinė. Nesu specialistė, bet ji labai tiktų tiems, kurie jaučiasi nelaimingi dėl praeities, dėl neįgyvendintų norų, svajonių, ar, jų nuomone, neteisingų pasirinkimų. O tu klausai, ir nesupranti, kam visa tai. Nes nesi psichologas, nesupranti kitų žmonių ir nemoki arba tiesiog pavargsti juos guosti.

Viskas aprasta ir elementaru. Apie tai, ką seniai žinojau, ir ką, mano nuomone, turi žinoti kiekvienas žmogus. Bet… ką aš suprantu apie psichologiją, kurios nemėgstu ir ką aš žinau, kas darosi kitų žmonių galvose?

Tai gal geriau apie knygą. Norą gyvenimo sunkumai nugali ir ji patenka… ne, ne į pragarą, bet į keistą vietą, panašią į biblioteką. Ten tūkstančiai lentynų ir tūkstančiai knygų. Ir, o kaip įdomu, kiekvienoje knygoje – jos gyvenimo istorija. Tūkstančiai gyvenimų. Tūkstančiai jų variantų. Kas būtų buvę, jeigu..

O svarbiausia – gali pasirinkti kurį tik nori variantą ir sėkmingai (ar nelabai) jį nugyventi.

Bet smagu tik iš pradžių.

Po kažkelinto tai pasirinkimo pradedi suprasti, kame čia visas reikalas. Pradedi suvokti, kad tas kas būtų, jei… visai nieko vertas. Galbūt pradedi ir suprasti gyvenimą (jei tai iš vis įmanoma). Ir tuomet (jei nori), susidėlioji mintis ir pabandai dar kartą… O gal iš naujo.. O gal tiesiog paprasčiausiai toliau.

Tai va, toks skaitinys. Labai daug visokiausių situacijų. Įdomus istorijos dėstymas, daug minčių. Bet nesu nelaimingų moterų knygose mylėtoja, tai to paties rašytojo Tomas Hazardas man patiko maždaug penkis kartus labiau (nors pastarasis irgi turėjo dėl ko padejuoti).

Ką gi, Nora Sid, tikiuosi, padėsi ar jau padėjau daugeliui gyvenimo keistenybių išvargintų skaitytojų. Bet aš pati taip ir nesugalvojau, norėčiau aš į tokią biblioteką, ar ne?

„Tai geriausias gyvenimas, – tarė ji sau, dabar jau gerokai sunerimusi. – Tai geriausias gyvenimas. Aš čia lieku. Tai gyvenimas man. Geriausias gyvenimas. Geriausias gyvenimas“.

Nora suprato, kad gyvenime gali būti pats sąžiningiausias, tačiau žmonės išvysta tiesą tik tada, jeigu ji artima jų pačių realybei. Kaip rašė Toro, „svarbu ne tai, į ką žiūri, bet tai, ką matai“.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

HAIG, Matt. Kaip sustabdyti laiką [romanas]. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 288 p.

Žmonės mato tik tai, ką nori matyti.

Pirmas sakinys: Dažnai prisimenu, ką savo Niujorko bute daugiau nei prieš šimtą metų pasakė Hendrichas.

Kai visi pradėjo kalbėti apie Vidurnakčio biblioteką, atsiminiau kitą, seniau lietuviškai išleistą autoriaus knygą. Ir net kelis atsiliepimus apie ją, kurie gal nebuvo labai teigiami, bet tikrai labai sužadino norą knygą perskaityti.

Perskaičiau. Tema nuostabi. Pasaulyje yra žmonių, sergančių paslaptinga liga. Ligos, kaip žinia, niekada daug džiaugsmo neatneša. O dar tokios ypatingos. Ja sergantys žmonės sensta, bet labai, labai lėtai. Tad XVI a. viduryje gimęs Tomas gali sėkmingai dėstyti istoriją šiuolaikiniams Londono mokinukams.

Oi, kaip buvo įdomu skaityti! Juk vieno žmogaus gyvenimas – ištisa istorija. Turėtų būti taip lengva dėstyti, o teorinę medžiagą visada gali paįvairinti savo paties atsiminimais. Bet yra keletas „bet“.

Tai skaudina. Per tiek metų daug išgyventa, daug patirta, ir daug prarasta. Ir tai pavojinga. Tokie žmonės, kaip Tomas, turi slapstytis, nes yra įdomūs visiems, tiek mokslo, tiek verslo, tiek nusikaltimų pasauliui.

Tai gražioji, įdomioji ir nuostabioji knygos pusė. Kai tikrai skaitai ir kiekvienas intarpas „iš senovės“ įtraukia ir nepaleidžia. Gausu visokių pamąstymų, žinomų ir nežinomų citatų, minčių. Kurgi ne, Tomui juk daugiau nei 400 metų….

Pats siužetas…. Na, tiesa pasakius, pabaigoje kažkur nuvažiavo ne ten, ir, tiesa pasakius, dabar jau nebeatsimenu, kaip viskas baigėsi. Tikriausiai gerai. Ir ta pagrindinė taisyklė – niekada neįsimylėti – tikriausiai buvo sėkmingai sulaužyta.

Bet už pačią mintį tikrai – visi 10 balų!

Keista, kaip arti yra praeitis, nors ją ir įsivaizduoji kaip labai tolimą. Keista, kaip ji gali iššokti iš sakinio ir tau smogti. Keista, kaip kiekviename daikte ar žodyje gali slypėti vaiduoklis.

Praeitis – ne kokia nors paskira vieta. Tai daugybė vietų ir visos jos pasiruošusios kiekvieną akimirką iškilti dabartyje. Vieną minutę 1590-ieji, o kitą – jau 1920-ieji. Viskas susiję. Viskas yra laiko sankaupa. Jis kaupiasi, kaupiasi ir bet kurią akimirką gali užgriūti tave nepasiruošusį. Praeitis gyvena dabartyje, kartojasi, žagsi, primindama visus dalykus, kurių seniai nebėra. Ji plūsta krauju iš kelio ženklų, užrašų ant parko suoliukų, dainų, pavardžių, veidų ir knygų viršelių. Kartais vieno medžio ar saulėlydžio vaizdas trenka tau su visų kada nors matytų medžių ar saulėlydžių jėga, ir niekaip neapsisaugosi. Neįmanoma gyventi be knygų, medžių ar saulėlydžių. Tiesiog neįmanoma.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

RIJNEVELD, Marieke Lucas. Vakaro nejauka [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 288 p.

Nors bus truputį nejauku, bet, kaip kunigas sako, nejauka gerai, nejaukoje mes tikri.

Pirmas sakinys: Man buvo dešimt metų ir aš nebenusirengdavau jopės.

Oho, kokia knyga! Oho, koks įspūdis! Ir kaip dabar apie jį parašyti?

Bandau paprastai. Dabartis. Visiškai eilinė šeima, tėtis, mama ir keturi vaikai kažkur Olandijos kaime laukia Kalėdų. Šeima turi galvijų ūkį, gyvena kaimiškai ir paprastai. Kol vieną dieną viskas pasikeičia. Negrįžtamai.

O gal bandyti piktai? Baisu, kai krenta bombos (knygą skaičiau seniai, vos prasidėjus karui). Baisu, kai miršta žmonės. Bet visų baisiausia – kai tėvai „pamiršta“ savo vaikus. Fiziškai ir emociškai. O religinis aklas fanatizmas visur ir visais laikais neša tik blogį (nors knyga ir ne apie tai).

Tai gal bandyti pedagogiškai? Paauglystė – labai svarbus laikotarpis žmogaus gyvenime. Viskas drastiškai keičiasi, viskas atrodo kitaip. Jei šiuo laikotarpiu nutinka krizių ir nėra nei vieno žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, gali nutikti visko. Tikrai visko.

Bet geriausia apie šią knygą rašyti emociškai. Ji labai, labai paveiki. Skaityti ir liūdna, ir nesmagu, ir nejauku, tikrai. Bet ji tokia gera, taip gerai parašyta, taip viskas tikra, kad neįmanoma atsiplėšti. Ir tampa tikrai nejauku. Tai kuomet nejauku, gerai ar blogai? Kaip reikia įsijausti į paauglišką kasdienybę, išgyventi visus paprastus ir nepaprastus įvykius, parašyti taip, kad vos ne kiekviename puslapyje yra momentų, prie kurių būtina grįžti, nors ir kokie nejaukūs jie būtų?

Kokiam reikia būti geram rašytojui, kad perteiktum tiek daug, tiek visko, ir taip tikrai?

Jopė ilgai nepasimirš. Tikrai.

Tai, ką darome, yra gera. Kartais tenka sudėti aukas, kurios ne taip jau ir džiugina, bet Dievas juk paprašė Abraomą paaukoti Izaoką, o Abraomas galų gale paaukojo aviną, taigi ir mes turime išbandyti visokiausių dalykų, kad Dievas liktų patenkintas mūsų pastangomis sutikti mirtį ir mus paliktų ramybėje.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

GREBE, Camilla. Meilužis ir drugys [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 394 p.

Atsitūpiau.
Ant grindų buvo pažirusios stiklo šukės. Sausų senų šakelių gniužulas gulėjo pasienyje, o šalia jo – drugelis. Vienas sparnelis sudrįskęs į dvi dalis, kūnas keistai susiplojęs. Atsargiai atkišau pirštą ir paliečiau jį.
Mėlynasis drugelis buvo negyvas.

Pirmas sakinys: Kai paskambina, aš stoviu sniege prie mamos kapo.

Autorę įsidėmėjau perskaičiusi Naminį gyvūną. Geras, įtraukiantis siužetas su įsimintinais veikėjais ir tokia, kaip čia parašyti, labai kinematografiška vietove. Tarsi pats ten, tame Švedijos užkampyje gyventum ir žūtbūt norėtum ištrūkti.

Meilužis ir drugys – pirmoji serijos knyga, mat jame sutinkame policininką Peterį ir kriminalinių nusikaltimų psichologę Hanę. Ir keistuolį Manfredą. Nors detektyvų serijas ne visada būtina skaityti iš eilės, bet keletas momentų iš karto tampa aiškesni. Šį kartą porelei tenka toks keistokas nusikaltimas, kuriam tikrai reikės psichologės įžvalgų. Ir tikrai gilių.

Labai patiko. Tas toks detektyvo ir dramos susiejimas, veikėjai, jau šiek tiek pažįstami iš antrosios knygos, pats pasakojimas. Tikrai, šaunu, kuomet yra tas balansas – įvykiai negriūva vienas ant kito, viskas vyksta ganėtinai ramiai, bet įtampa nuolat vibruoja kažkur šalia. Yra laiko jausmams, gailesčiui, liūdesiui, nuostabai, vilčiai. Džiaugsmui, kad skaitai lyg ir tiesiog eilinį detektyvą, bet gauni žymiai daugiau.

Kažin, ar yra vilties sulaukti likusių serijos knygų?