Ruth Hogan. Pamestų daiktų saugotojas.

Ruth Hogan. Pamestų daiktų saugotojas.

HOGAN, Ruth. Pamestų daiktų saugotojas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Vilnius: Balto, 2018. 320 p.

Bėgant metams jis pripildė savo stalčius ir lentynas kitų žmonių gyvenimo detalių, ir kažkaip jos pradėjo lopyti savąjį, taip žiauriai sumaitotą, ir vėl jį padarė vientisą.

Pirmas sakinys: Čarlzas Bramvelas Broklis vienas be bilieto vyko 14.42 traukiniu nuo Londono tilto į Braitoną.

Visiškai atsitiktinis skaitinys. Tarp vienos, kitos knygos žiūrėk, vis įlenda toks netikėtumas.

Nors koks čia netikėtumas. Visiškai paprasta istorija apie.. žmonių gyvenimus. Tokia, kaip ir visos istorijos. Skaitai, ir taip jautru, ir gera. O va perskaitei, žiūrėk ir nebėra ką pasakyti. Knyga ir tiek.

Tai šiek tiek siužeto. Vienas garsus rašytojas, anksti netekęs savo gyvenimo meilės, gyvena šiek tiek asketišką gyvenimą ir daugiausia laiko praleidžia užsidaręs savo darbo kambaryje. Jo padėjėjai Lorai sunkus gyvenimo periodas, bet Antonio Perdiu namai ją gelbsti. Čia ji randa ramybę ir užuovėją. Tuoj tuoj likimas ims ir susiklostys taip, kad Lorai teks praverti tas paslaptingo darbo kambario duris ir įgyvendinti jai patikėtą užduotį.

O užduotis – tikras iššūkis. Štai čia ir visas knygos grožis – pamesti daiktai. Tiksliau – jų istorijos. Ką slepia pamesta dėlionė, plaukų gumytė, skėtis, puodelis? O pakabukas, kurio tikrai nederėjo pamesti? Ir kaip su visu tuo dera vieno leidėjo ir jo geriausios draugės Eunikės istorija?

O dera gražiai. Galbūt tie standartiniai šabloniški epizodai ir šiek tiek erzina, bet juos į šoną nustumia tas paprastas nuoširdumas. Paprastos, gal net banalokos, bet nuoširdžios istorijos. Kurias skaityti tiesiog gera.

Savaitgaliui. Romantikams.

Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

HAWKINS, Paula. Mergina traukinyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 376 p.

Dabar jau aš – ne vient tik šiaip mergina traukinyje, važinėjanti pirmyn ir atgal be tikslo ar prasmės.

Pirmas sakinys: Ji palaidota po sidabriniu beržu, netoli senojo geležinkelio, jos kapą ženklina iš akmenų sukrauta piramidė.

Na štai, tiek atgarsių sulaukusi knyga perskaityta! Ir ką? Na, ją tikriausiai galima rekomenduoti daugeliui – paprasta, įtraukianti, greita. Atitinka visiškus žanro reikalavimus.

Reičelė kasdien į darbą ir atgal važiuoja traukiniu. Penkiasdešimt keturios minutės ryte ir vakare. Galima skaityti, klausytis muzikos, dirbti kompiuteriu. Ai, dar galima žvalgytis pro langą ir įsivaizduoti, kaip netoli geležinkelio stovinčiuose namukuose gyvena žmonės.

O gražiuose namuose už gražių langų ir užuolaidų gyvenimų būna įvairiausių. Ir labai gražių, ir nelabai. Ir tokių, apie kuriuos nieko nesinori net žinoti. Reičelei pastabumas pravers. Logika irgi. Tačiau… ji nepatikima liudytoja…. Bus reikalų.

Tai va, skaitykit. Ne veltui antras leidimas, ne veltui pagyros. Jokių stebuklų, mistikos ar fantastikos. Tik gerokai sutrumpėjusi naktis ir paaukotas miegas.

Diane Chamberlain. Atspindys.

Diane Chamberlain. Atspindys.

CHAMBERLAIN, Diane. Atspindys [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušrinė Benediktavičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 400 p.

Dailus Atspindžio paveikslas turėjo klaikią dėmę. Esminį trūkumą. Miestas tiesiog negalėjo susitaikyti su praeitimi.

Pirmas sakinys: Tai buvo Helenos mėgstamiausia sonatos dalis – lėtai, apskaičiuotai aukštėjančios natos, ilgesingas, maldaujantis jos fortepijono skambesys.

Chm… ką tik perskaičiau, kad autorė anksčiau buvo psichoterapeutė. Kažkodėl šioje istorijoje tai tikrai pajutau. Toks stereotipų, visiškos tiesios, neklystamumo įspūdis. Balta ir juoda. Jokių pilkų atspalvių.

Mažas miestelis. Kas atsitinka mažuose miesteliuose? Taip, sugrįžta koks nors personažas, gyvenęs čia vaikystėje ar jaunystėje, o vėliau dingęs ilgiems metams. Kol tėvų ar kitų artimųjų mirtys ar ligos nesugrąžina jų atgal. O grįžus laukia kas? Taip, praeities skauduliai.

Reičelė Huber tų skaudulių turi. Maiklas Štolcas irgi turi. Kaip ir kiekvienas ten gyvenantis žmogus. Nes prieš dvidešimt metų visus sukrėtė nelaimė, kurios neįmanoma pamiršti ir kurios žaizdų neįmanoma išgydyti.

Tai va. Intrigos yra. Paslapčių yra. Dar meilės, romantiškos ir nelabai. Dar traumų, vaikystės ir jaunystės. Dar skausmo. Atleidimo. Visų žmogiškų emocijų.

Bet atleidimas šokiravo. Tai taip, kankinamės beveik ketvirtį amžiaus ir staiga per pusvalandį išpažįstam savo nuodėmės ir valio! Tarsi nieko nebūtų buvę. Nors gal?

Bet ne, atsiprašau, šįkart Atspindžiai visomis savo spalvomis tikrai nesuspindėjo.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

LAWHON, Ariel. Kodinis vardas – Helena [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 608 p.

Karas yra per daug svarbus reikalas, kad galėtumėm jį patikėti tik generolams. – Prancūzų ministras pirmininkas Georges Clémenceau, 1917.

Pirmas sakinys: Esu turėjusi daugybę vardų.

Oi, kaip patiko! Su kokiu malonumu perskaičiau visus 600 psl.! Visi viršelio pažadai tikrai išsipildė. Pasitaiko retokai, ar ne?

Prancūzija 1936. Prancūzija 1944. Toks trumpas laiko tarpas, ta pati šalis, o tokie milžiniški pokyčiai. Kurių niekas nelaukė ir nesitikėjo.

Jauna gražuolė Nensė irgi nelaukė ir nesitikėjo, kad jos gyvenimas taip drastiškai keisis. Kai širdyje liepsnoja meilė, nesinori net galvoti apie kažkur Vienoje žudomus žmones ar į Ameriką bandančius pabėgti žydus. Visgi Nensė pagalvojo. Dar. Ir dar kartą.

Apie prancūzų pasipriešinimą okupantams WW2 karo metais tikriausiai nesu skaičiusi nei vienos grožinės knygos. Buvo nelabai atmintin įstrigusių filmų ar serialų…. Ir kas tie makiai, apie kuriuos taip įdomu skaityti? Nors.. kažin kaip ten būtų buvę, jei ne Helena.

Jei ne Helena, tai būtų buvusios kitos istorijos. O dabar tai tikras labai moteriškos, užsispyrusios, bet drąsios ir ryžtingos, o svarbiausiai – tikros moters tikras gyvenimas. Pilnas visokiausių išbandymų. Įdomus, greitas siužetas, paprastas tekstas, dažnai sukrečiantys momentai…. Norisi skaityti, skaityti, skaityti. Daug įvairių ryškių, įstrigusių personažų, linksmų bei graudžių išgyvenimų.

Ir žinoma, Nensė. Jos lūpdažis. Jos French 75. Jos Pikonas. Jos Henris Fioka.

Patiko be jokių abejonių. Pirmus puslapius skaitydama dar pagalvojau, kad ai, kažkaip gal neįdomu, bus eilinė istorija apie kokią nors supermoteriškę. Nieko panašaus. Gyvenimas būna žiaurus. Moterims nieko kito nelieka, tik imtis veiksmų.

Matt Strandberg. Pabaiga.

Matt Strandberg. Pabaiga.

STRANDBERG, Matt. Pabaiga [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2022. 478 p.

– Ar spėjai apsiprasti su mintimi, kad mirsi? – paklausiau.

Pirmas sakinys: Kojos keistai nelanksčios, kai nešamas srauto einu koridoriumi.

Liko viena minutė. Simonas eilinis septyniolikmetis, gyvena kažkur Švedijoje ir be proto laukia vasaros atostogų. Po minutės visi sužinos, kad daugiau į mokyklą eiti niekada nebereikės. Nieko nebereikės. Nes vos po trijų mėnesių žus visa žmonija ir ateis tikrų tikriausia pasaulio pabaiga.

Mano žanras. Kai galimybių tiek daug, o nežinomybės dar daugiau. Na ir kaip dabar gyventi? Kaip viskas dabar bus iki tos rugsėjo šešioliktosios?

O bus taip, kaip ir visada. Pramogos, alkoholis, žolė, meilė ir neapykanta, pyktis ir susitaikymas. Dar bus mirusi draugė ir noras išsiaiškinti žudiką. Ką gi, likus mėnesiui iki pabaigos, pažaiskime detektyvus. Lyg tai ką nors dar reikštų.

Skaityti labai įdomu. Siužetas tikras, ne dirbtinis, visi jausmai irgi, kaip tai bebūtų sunku įsivaizduoti, atrodo tikri. Nors ir paskutinės, dienos eina kaip visada, bet siužetas nepergrūstas, įvykiai nelekia vienas po kito, yra laiko pagalvoti, pasvarstyti. Ir Simonui, ir Liusindai. Skaitytojams irgi. Ir tos kylančios mintys, sakyčiau, labai filosofinės.

Ką čia daugiau ir bepridurti. Pabaiga.

Chris Whitaker. Mes pradedame nuo pabaigos.

Chris Whitaker. Mes pradedame nuo pabaigos.

WHITAKER, Chris. Mes pradedame nuo pabaigos [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 512 p.

– Būk gera. Nekelk šįvakar bangų, prižiūrėk brolį ir neprisidaryk bėdos.

Pirmas sakinys: Pamatai ką nors ir pakeli ranką.

Kai tau keturiolika, beveik visi mamos prašymai būna sunkiai išpildomi. Būti gerai. Nekelti bangų. Prižiūrėti brolį. Neprisidaryti bėdos. Visai tikėtina, kad nepavyks. O gal?

Šaunu, labai patiko! Dačis turi išgelbėti pasaulį: rūpintis mama, mažuoju broliuku, drąsiai pasitikti visus gyvenimo iššūkius. Bet jai tai kas, ji juk atsiskyrėlė maištininkė.

Volkeris – Keip Haveno policininkas, kaip tik laukiantis prie kalėjimo vartų. Tuoj tuoj pro juos į laisvę išeis vaikystės draugas Vincentas, praleidęs čia trisdešimt metų.

Praeitis ir dabartis, suaugusieji ir vaikai tuoj susitiks ir viskas susipins į tobulą romaną, pilną veiksmo, emocijų, jausmų, dramos, nežinomybės, skausmo, meilės. Ir paslapčių, žinoma.

Ir jokios fantastikos. Jokios mistikos.

Taisyklė – kuo mažiau žinai apie knygą, kuo mažiau girdėjai visokių nuomonių, tuo ji įdomesnė, tuo smalsiau ją skaityti. Kita vertus, jei internete nebūčiau radusi atsitiktinio knygos pristatymo, niekada jos taip ir nebūčiau pastebėjusi. Bet šiuo atveju baisu pasakoti net emocijas – jos taip pat daug ką gali atskleisti. Nuo knygos sunku atsiplėšti. Veikėjai labai ryškūs, seniai jau taip buvau įsitraukusi ir susigyvenusi.

Taigi, policininkas ir paauglė. Kas juos vienija? Gal gyvenimo realybė? Atsakomybė? Neviltis? Viena parašyta tikrai teisingai: kai juos abu užpuola negandos, nelieka nieko kito, tik drąsiai jas pasitikti.

Kaip norėčiau paskaityti ir kitas autoriaus knygas….

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

HAWKINS, Paula. Lėta ugnis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 320 p.

Detektyvuose kas nors iškart prisikabintų.

Pirmas sakinys: Permirkusi krauju mergina nusvirduliuoja į tamsą.

Kol kas nežinau, kas per mergina buvo traukinyje (greitai išsiaiškinsiu), bet lėta ugnimi alsuojančios trys moteriškės buvo puikios. Liaudies išmintis sako, kad moterų geriau neerzinti, nes liepsnos gali išplisti į visas puses. Gali būti aukų.

Aukų buvo. Tiek mirusių, tiek gyvų. Kažin kaip tarpusavyje susipynusių. Eiliniam kriminalistui bus sunku. Praverstų kokia nors psichologė Hanė. Gal lengviau išpainiotų liepsnojančių moterų dramas.

Bet Hanės nebuvo, kitų tyrėjų – taip pat. Tik skaitytojas ir žemėlapis knygos pradžioje. Galima stengtis kažką spėlioti, galima tiesiog mėgautis. Nors mėgautis nelabai tinkamas žodis. Likaimai skaudūs. Net ir tų, kuriems, atrodo, viskas yra gerai.

Skaitytojų klube nesenai buvo tema apie žiaurius detektyvus. Ar patinka žiaurumai? Ne, nelabai. Labiau patinka va tokie – neskubūs, klasikiniai, bet ir nenuobodūs. Nors kartais iki raudonumo įkaitintas žarsteklis atrodo mažiau baisus nei tragediją išgyvenančių žmonių skausmas.

Mergina traukinyje jau pas mane. Pagaliau sužinosiu ir aš, kas tai per istorija.

Diane Chamberlain. Žalvario žiedas.

Diane Chamberlain. Žalvario žiedas.

CHAMBERLAIN, Diane. Žalvario žiedas [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 462 p.

– Aš tik taip moku gyventi, – Klerė pajuto, kad apatinė lūpa dreba ir pasistengė susivaldyti. Nebus vargšelė. Neverkšlens. – Jei iš manęs atimsi optimizmą, man nieko nebeliks. Būsiu išsigandusi kvaištelėjusi moterėlė su krūva baisių, beprotiškų prisiminimų.

Pirmas sakinys: Klerės Hart-Matjas įsitikinimu, žmogus per gyvenimą gali ištverti tik vieną didelę nelaimę.

Visi kraštutinumai yra blogai. Tavo gyvenimas nuostabus? Visos problemos atrodo menkos ir lengvai išsprendžiamos? Visada atsiranda išeitis? Ar ne nuostabu? Nors gal ir ne… kažkur giliai giliai gali slypėti tokių problemų, kurias net sunku įsivaizduoti.

Klerės gyvenimas nuostabus. Nuostabi šeima. Nuostabi darbinė veikla. Ir nuostabus tiltas, ant kurio vieną labai nuostabią dieną nuostabioje pūgoje laukė visai nenuostabi staigmena, apvertusi ne vieno žmogaus gyvenimą.

Knygos aprašyme išvengta spoilerių. Šaunu, nes taip smagu skaityti ir nežinoti, kas bus toliau. Nors ką ten nežinosi, viskas – kaip ir kitose autorės knygose. Po penktos viskas daugiau ar mažiau aišku. Bet tas skaitymo malonumas yra, užsimiršti galima, įtraukia neblogai.

Nepatiko vaikai. Na, šiaip tai jie man patinka, žinoma, bet yra tų šabloninių temų, be kurių, rodos, geros knygos parašyti jau nebeįmanoma. Nors Klerė patiko – ypač ta jo rožinių akinių charakterio savybė. Skaitant taip gerai matosi, kad dirbtinis optimizmas pridaro dar daugiau blogio, nei šioks toks sveikas pesimizmas.

Šiaip, aišku, gerai, kad apie tokius psichologinius ir dažnai skaudžiai traumuojančius reikalus galima pasiskaityti tik knygose. Ten jie lai ir pasilieka.

Kas toliau? Mačiau, ką tik pasirodė nauja autorės knyga?

Catriona Ward. Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje.

Catriona Ward. Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje.

WARD, Catriona. Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje [trileris]. Iš anglų k. vertė Inga Čepulienė. Vilnius: Tyto alba, 2022. 360 p.

Gailiuosi, kad parodžiau jam savo pyktį. Išsiblaškiau ir nesulaukiau atsakymų, kurių man reikia. Lorena visai mane suėdė. Sunku gyventi su žmogumi, kuris kėsinasi tave nužudyti.

Pirmas sakinys: Šiandien – Mergaitės su ledinuku metinės.

Šis romanas visiškai nunešė Styvenui Kingui stogą. Taip parašyta ant viršelio. Tai kodėl nenunešė jo man? Nes internete netyčia paskaičiau neatsargių skaitytojų komentarų!! O čia tas atvejis, kaip net ir vienas žodis gali nužudyti visą skaitymo malonumą.

Nors koks ten malonumas? Skaitytojai skundžiasi, kad pradžia – kažkoks kosmosas. Esu jau patyrusi skaitytoja, painuma neišgąsdino. Gerokai suraizgyta, taip, bet tai tik didina intrigą. Tiksliau, didintų, jei nebūčiau žinojusi pabaigos!

Trileris. Atokioje varganoje gatvelėje gyvena vienišas žmogus. Nors ne visai vienišas, kartu gyvena katė, kartais pabūti atvyksta ir dukra. Gyvenimas gana monotoniškas ir niekuo neypatingas, kol vieną dieną prie durų neišdyksta nauja kaimynė. Na, ir kaip siužetas tą mažą būrelį supainios? Patikėkit.

Yra viskas, ko reikia geram trileriui. Tinkami veikėjai, tinkamas pasakojimas, daug paslapčių, persipinantys siužetai, atsiminimai iš praeities ir dar daug visko. Yra katiniško požiūrio į aplinką, žmones ir vykstančius įvykius. Yra ir detalių, keliančių šiurpą. Atoki gatvelė, paslaptingi kaimynai, netikėti nutikimai. Net ir suprantant ir žinant, kodėl ir kas vyksta, tie trys šimtai plius puslapių tikrai neprailgsta. O ir pats siužetas painus tik sąlyginai. Išpainioti tikrai pavyks, pabaigoje yra netgi autorės komentaras tiems, kam galbūt dar kils klausimų. Taigi, viskas puiku. Imkite, skaitykite ir džiaukitės!

Bet. Kol neperskaitėte knygos. Neskaitykite skaitytojų komentarų. Susigadinsite visą malonumą. Kaip tai nutiko man….

Andy Weir. Projektas „Sveika, Marija“.

Andy Weir. Projektas „Sveika, Marija“.

WEIR, Andy. Projektas „Sveika, Marija“ [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 534 p.

Modifikuoti svetimą gyvybės formą. Kas gali būti lengviau?

Pirmas sakinys: – Kiek bus dukart du?

Marsiečio sarkazmas grįžta! Railandas Greisas – nelabai vykęs mokslininkas, bandęs įrodyti, kad gyvybei nereikia vandens. Nesėkmingai. Todėl dabar jis – pagrindinės mokyklos mokytojas, tiesa, labai mėgiamas vaikų.

Ir dar jis – pasaulinio projekto „Sveika, Marija“ mokslininkas. Mat Žemei iškilo grėsmė – Saulė pamažu gęsta ir žmonijai gresia išnykimas.

Standartinis fantastinis romanas. Mokslinis. To mokslo buvo kiek per daug. Ne humanitarams perprasti tiek daug informacijos, kuri praverstų, jei netyčia tektų atsidurti kažkur kosmose. Vienui vienam. Tiesa, labai įdomu skaityti, kaip pati paprasčiausia virvutė, tinkamai ją panaudojus, gali atsakyti į pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus. Arba kokia nors ritė.

Taigi, mokslo pradžioje buvo kiek per daug. Bet tas Marsiečio stiliaus sarkazmas labai padėjo. Kurgi ne, pačiais sudėtingiausiais išlikimo momentais gera nuotaika tokia pat svarbi kaip ir oras. Kaip ir paliepimas sau kvėpuoti. Kaip ir patikimų keiksmažodžių rinkinys.

Ir dar vienas dalykas svarbus – bendravimas. Žmogus sociali būtybė, atskirtyje gali ir neišgyventi. Bet o jeigu tokių socialių būtybių yra ir daugiau? Gal tada ir pavyktų išgelbėti žmoniją? Ar bent išsigelbėti pačiam?

Labai patiko, kaip ir kitos knygos. Apimtis jokios reikšmės neturi. Pabaiga.. chm… vaikiška. Bet gal vaikiški sprendimai dažniausiai ir būna patys teisingiausi? Tikriausiai.

Tiesa, nesupratau, kodėl visgi projektas „Sveika, Marija“?