Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

NG, Celeste. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 360 p.

Šeiker Haitsas buvo būtent toks. Čia galiojo savos taisyklės, daugybė taisyklių, nurodančių, kas galima, o ko ne, ir apsigyvenus naujuosiuose namuose Mijai su Perla teko su jomis susipažinti. 

Šeiker Haitsas – Klivlendo priemestis. Tobula aplinka, tobulos šeimos, tobuli gyvenimai… ir pokyčiai, kurie yra neišvengiami, kuomet į šitą tobulą kampelį atsikrausto dvi klajoklės: mama Mija su dukra Perla.

Jau pačiame pirmame puslapyje prasideda ypač kinematografiški įvykiai. Žvalgaisi, kur ta ponia Ričardson, kur ta mašina, ant kurios sėdi jos vaikai: Leksė, Mudis ir Tripas. Keistuolės Izės nesimato, kaip ir Perlos su Mija. Iš pradžių viskas primena tą seną gerą serialą Beverli Hills ( kuris kažkada buvo ganėtinai populiarus). Perlos gyvenimas ne toks, kaip vietinių, jai reikia laiko šiek tiek apsiprasti. Na o apsipratus prasideda paaugliška kasdienybė, nuotykiai ir paslaptys. Kaipgi be jų.

Bet tai dar ne viskas. Dar yra mamos. Mama Maištininkė, mama Tobuloji, mama Nelaimingoji, mama… Jos ryžtingos, jos atkaklios, jos viską padarytų, kad apsaugotų savo vaikus. Kliūtys? Jos turi būti panaikintos. Paslaptys? Jos turi būti išaiškintos. Tobulas gyvenimas? Jis turi būti išsaugotas. Gal. Bent jau ginamas iš paskutiniųjų. Taisyklės? Žinoma. Juk tobulo gyvenimo be taisyklių nebūna? Ar būna?

Tačiau, mąstė jis, taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas, ir niekas negali tiksliai pasakyti, kurioje linijos pusėje tu stovi. Jį visada žavėjo žmonos idealizmas, tikėjimas, kad pasaulis gali tapti geresnis, tvarkingesnis, gal netgi tobulas. Ir pirmą kartą susimąstė, ar ir jis galvoja taip pat.

2017 metais „Goodreads“ geriausiu išrinktas romanas. Paliko labai gerą įspūdį. Tikrai.

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Karo veidas nemoteriškas [apysaka]. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 312 p.

Žinote, kaip per karą visi mąstėme. Mes svajojome: „Va, vyručiai, kad taip išgyvenus… Kokie laimingi žmonės bus po karo! Koks laimingas, koks gražus prasidės gyvenimas. Šitiek išgyvenę žmonės gailėsis vienas kito. Mylės. Tai bus kitokie žmonės“. Mes tuo neabejojome. Nė trupučio.
Deimantėli tu mano… Žmonės kaip ir ankščiau nekenčia vienas kito. Vėl žudo. Šito labiausiai nesuprantu… Ir kas? Mes… Tai mes…

Literatūrinė dokumentika. Netikėtai nustebinęs žanras, kuris neleido užmigti, ragino skaityti dar, ir dar. Moterys pasakoja savo prisiminimus apie, kaip rusai vadina, Didįjį Tėvynės karą. Vienos pasakojimai telpa vos į vieną kitą pastraipą, kitos – į keletą ar daugiau lapų. Daug nutylėjimų, skausmo, ašarų. Bet čia jau dabar, ne tada, kai vos mokyklą baigusios mergaitės veržte veržėsi į frontą. Daugumai atsakymas būdavo – ne. Bet tai nestabdydavo, o tik paskatindavo dar ryžtingiau siekti tikslo – kariauti kartu su vyrais, nebūti ta silpnąja lytimi, kuriai lemta savo mylimųjų laukti namuose ir tikėtis, kad šie grįš.

Bet šlovinimo čia jokio. Tik realybė. Kai kurie atsiminimai tikrai baisūs, kaip baisi ir ta neapykanta, su kuria buvo žudomi vokiečiai (priešai), dažnai dar visai vaikai. Nenuslėpti ir tie prievartavimai,  žudymai, pagaliau pasiekus Vokietiją. O kai karas baigėsi, baigėsi ne visiems. Net grįžę iš vokiečių nelaisvės saviškiai buvo tremiami ir žudomi. O tos pačios moterys, kurioms pasisekė išgyventi, niekinamos ir ilgus metus laikomos kekšėmis ir paleistuvėmis.

Ir tai tik nedidelė dalis knygos. Stebiuosi, kiek daug kariuomenėje moterų: pėstininkių, snaiperių, zenitininkių, ryšininkių, lakūnių, aviamechanikių, sanitarijos instruktorių, chirurgių, felčerių, virėjų, kepėjų, kirpėjų, lauko pirčių ir skalbyklų būrio kovotojų ir taip toliau, ir panašiai. Kiek reikėjo laiko jas visas surasti, aplankyti, pakalbinti. Autorė taip pat papildo pasakojimus savo mintimis, prisimena, kaip jai sekėsi užrašyti šiuos liudijimus, ką ji pati matė, ką išgyveno. Nėra nei smerkimo, nei teisinimo. Juk kare teisiųjų ir nėra, ar ne?

Ir jausmai ganėtinai dviprasmiški. Vos ne kasdien kalbama apie visokias propagandas, informacijos slėpimą ir istorijos faktų iškraipymą. Kiek tiesios knygoje? O gal tai net nėra svarbu? Tai ne istorijos vadovėlis, tai jausmų istorija. Kaip tuos visus įvykius suvokė tuomet komjaunuolišku idealizmu ir patriotizmu gyvenantis jaunimas? Nuo mažens ugdomas besąlygiškai tikėti viskuo, kas sakoma (beje, kai kurie kalbintieji vis dar tebetikėjo). Jokios baimės, dvejonių ar abejonių. Kova iki Pergalės. Baisu. Pikta. Gaila. Kaip lengva ir paprasta sulaužyti jaunų žmonių likimus.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

Negali būti vienos širdies neapykantai, o antros – meilei. Žmogus ją turi vieną, ir visada galvojau apie tai, kaip išgelbėti savo širdį.

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė.

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė.

SCHWEBLIN, Samanta. Prieraišumo laisvė [apysaka]. Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 128 p.

Kur yra Nina per tą pirmosios nakties apžiūrą?
Kietai miega name, bet aš negaliu miegoti, ne pirmąją naktį. Prieš tai turiu įsitikinti, kas supa namą. Ar yra šunų ir ar jie patikimi, ar yra duobių ir ar jos gilios, ar yra nuodingų vabzdžių, gyvačių. Privalau užbėgti už akių bet kokiai galinčiai nutikti nelaimei, bet viskas tvyro tamsoje ir niekaip negaliu prie to priprasti. Manau, kad mano nakties įsivaizdavimas skiriasi. 
Kodėl motinos taip elgiasi?
Kaip elgiasi?
Bando užbėgti už akių tam, kas gali nutikti, naudojasi ta prieraišumo laisve.
Todėl, kad ankščiau ar vėliau nutiks kažkas baisaus.

Nedidelės apimties knyga – tai  moters ir berniuko pokalbis. Neaišku, kur jie yra, visiškai neaišku, kas nutiko. Po kelių pastraipų paaiškės tik viena – berniukas nėra moters sūnus. Ir viskas prasideda nuo kirmėlių.

O toliau jau nebeįmanoma knygos paleisti iš rankų. Kol kas jokių atsakymų nėra. Tik klausimai. Ir kažkokio momento laukimas. Neaišku, kokio. Negali atplėšti akių nuo teksto. O jei viskas paaiškės kitame puslapyje? Po truputį gauni kažkokios informacijos, pamažu bandai kažką sulipdyti. Niekas neaišku. Visiškai neįsivaizduoji, kas gausis. Bet štai dar viena detalė, paskui dar viena. Dabar dar tvirčiau suspaudi knygą. Akys tiesiog ryja tekstą, kvėpavimas sustoja visoms įmanomoms prasmėms. Ką autorė daro su skaitytoju? Kažkoks visiškas siurrealizmas. Gali žiūrėti iš vienos pusės, matysi vieną. Iš kitos pusės matysi kitaip. Atsistok priekyje, pamatysi visą paveikslą. Bet gal ir ne. O gal geriausia užsimerkti ir matyti tai, ką leis pamatyti tavo pasąmonė?

Tikrai užjaučiu tuos, kurie nespės perskaityti knygos vienu prisėdimu ir bus priversti padaryti pertrauką…

Beje, ant galinio viršelio – puikus tekstas. Seniai skaičiau tokį intriguojantį, patrauklų ir teisingą knygos aprašymą. Autorė, kilusi iš Buenos Airių, visa kaip apdovanota, laikoma viena perspektyviausių moderniosios ispanakalbės literatūros autorių (na, taip parašyta). O „Prieraišumo laisvė“ – tai tik pirmasis (pirmasis!) autorės romanas (kažkokia didybės manija tokios apimties knygą vadinti romanu). Bet nesvarbu, kažin, kas bus toliau?

Tikras šokas protui. Greitai pabudina, supurto ir palieka be amo.

Heather Morris. Aušvico tatuiruotojas.

Heather Morris. Aušvico tatuiruotojas.

MORRIS, Heather. Aušvico tatuiruotojas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

SS karininkas atlapoja duris ir jie įžengia į milžinišką kambarį. Jis prigrūstas šimtų nuogų kūnų. Jie sukrauti vieni ant kitų, galūnės išsikraipiusios. Negyvos akys išsprogusios. Vyrai, jauni ir seni, apačioje – vaikai. Kraujas, vėmalai, šlapimas ir fekalijos. Visos oras persunktas mirties tvaiko…

Nagi, ar esate pasiruošę siaubui? Tikrų tikriausiam realybės siaubui? Ir ar galite patikėti, kad tarp šių baisybių gali atsirasti vietos meilei?

Leilas nėra eilinis kalinys, jis priverstas dirbti naciams – tatuiruoti ant kalinių rankų numerius. Čia jis ir sutinka Gitą, o baigdamas tatuiruoti ketvirtą skaičių ant jos riešo supranta, kad yra baisiausiai įsimylėjęs. Istorija prasideda.

Tai autentiškas liudijimas, kurį po daugelio metų užrašė Heather Morris. Ilgą laiką Leilas nieko niekam nepasakojo, bijojo būti apkaltintas kolaboravimu su naciais. Mat jo gyvenimas stovykloje buvo laisvesnis, jis ir valgė sočiau, ir atskirą kambarėlį turėjo. O jei naujų kalinių nebūdavo, galėjo ilsėtis. Arba padėti kitiems.

Pribloškia stipriai. Žudymai, bandymai su žmonėmis, prievartavimai, sadizmas…. Viskas tik juoda. Ir staiga pasirodo tas spindulėlis. Gita… Ar jie išgyvens? Ar išgyvens jų meilė? Juk, pasak Šekspyro, meilė ir ten prislinks, kur jai praeiti kliudo. Ar ne?

Jis pasilenkia ir švelniai nuskina tą trumpą stiebą. Jis kaip nors įsigudrins rytoj paduoti gėlę Gitai. Grįžęs į savo kambarėlį, Leilas rūpestingai padeda brangiąją gėlę šalia lovos, prieš ateinant miegui, kuriame nieko nesapnuoja. Tačiau kitą rytą, kai pabunda, vainiklapiai atsiskyrę ir susiraitę guli aplink juodą žiedo vidurį. Šioje stovykloje išlieka vien mirtis.

Tokias knygas kaip nors vertinti sunku. O ir nereikia.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

BJØRK, Samuel. Pelėda medžioja naktį [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2019. 462 p.

Jis grįžo.
Izabelė pajuto, kad krūtinėje suspurdėjo širdis.
Ar nori susitikti su manimi? Paslapčia.
Tik tu ir aš?
Penkiolikmetė nusišypsojo.
Žinoma, kad noriu.
Ji nekantravo.

Antroji Mios Kriuger ir Holgerio Munko trilogijos dalis (pirmoji – Aš keliauju viena). Žmogžudysčių skyrius Maribu gatvėje dirba visu pajėgumu.  Šį kartą plunksnų patale randama nužudyta jauna mergina, aplink ją pentagramos forma išdėliotos degančios žvakės. Sekta? Religiniai fanatikai? Ar šiaip koks nors išprotėjęs maniakas? Jei taip, kiek liko laiko iki kitos aukos? Ar jo užteks?

Tai tas žanras, kurį mėgstu, kurį skaitau labai nesirinkdama, ir kuris retai kada nuvilia. Kai jau kažkada rašiau, geriausias detektyvas tas, kurį skaitau dabar. Labiausiai patiko, kad autorius veikėjų netaupo, jų daug, jie tarsi nesusiję ir, jei bus lemta, visi susitiks vėliau. Dar  autorius nevengia visokių kibernetinių reikalų, DDos atakų, interneto, kuris, kaip tas didžiulis ledlaužis, slypi giliai vandenyne. Visiems matoma tik nedidelė jo dalis, ir tikrai mažai kas norėtų sužinoti, kas yra ten, giliau.

O daugiau detektyvas, kaip detektyvas. Lauksim trečiosios dalies.

Robert Seethaler. Visas gyvenimas.

Robert Seethaler. Visas gyvenimas.

SEETHALER, Robert. Visas gyvenimas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 131 p.

– Kur taip ilgai buvai? – sušuko jis. – Aš tiek daug turiu ką papasakoti. Nepatikėtum, Mari! Visą šį ilgą gyvenimą!
Ji neatsisuko. Nieko neatsakė. Tik švilpavo vėjas, kaukė ir dejavo, skriedamas pažemiui ir šluodamas paskutinį šių metų sniegą.

Va perskaitai tokią knygą ir nusvyra rankos. Žinai, kad nieko parašyti negalėsi. Nieko tokio, kas nors šiek tiek galėtų apsakyti, koks gėris yra ši knyga. Nežinau, kokiais žodžiais ją apibūdinti. Paprasta? Sklandi? Įspūdinga? Sukrečianti? Viskas taip banaliai skamba… Ir tada dar didesnė nuostaba – o kaip su tais pačiais paprasčiausiais, kasdieniniais žodžiais galima sukurti kažką tokio nuostabaus? Šitokią istoriją? Kaip jiems tai pavyksta? Kaip?

Andrėjas Egeris – kalnų žmogus. Ne, jis nėra koks nors visiškas atsiskyrėlis. Gyvena netoli vieno Austrijos Alpių slėnyje įsikūrusio kaimelio. Eina į parduotuvę. Eina į darbą. Kartą net į karą buvo išėjęs. Tačiau vietoj žmonių jis mieliau renkasi kalnus. Ten jo namai. Ten jis randa džiaugsmą. Ten jis randą jėgų išgyventi visus sunkumus. Visas nuoskaudas. Viską. Ten jo visas gyvenimas.

Man buvo gražu. Labai. Skaitinys, kurio užtenka gal tik porai vakarų, bet kurį norisi laikyti šalia savęs. Ką žinai, kada, kaip tas Egeris, užsinorėsi į kalnus. Kad dar sykį pasimėgautum tuo paprastai tobulu tekstu.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

BJØRK, Samuel. Aš keliauju viena [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2018. 462 p.

Tu ypatinga, ar žinai tai? Kiti vaikai taip pat puikūs, bet tu juk žinai, Mia, ar ne? Tu matai dalykus, kurių kiti nesupranta.

Ar žinojote, kad Norvegijoje yra tradicija per Velykų atostogas skaityti visokius detektyvus? Reikia manyti, kad jie skaitomi ištisus metus, bet prieš šventes jų išleidžiama daugybė (šaltinis). Nežinau, kiek čia tiesos, bet panašu, kad norvegai tikrai išprotėję dėl kriminalinių istorijų. Aš irgi – tai su džiaugsmu perskaičiau pirmąją Mios Kriuger ir Holgerio Munko serijos knygą (randu, kad bent kol kas yra parašytos trys knygos).

Ir galiu daryti prielaidą, kad geriausias detektyvas yra tas, kurį skaitai dabar. Tiesiog čia toks žanras, kad jei įtraukia, tai negali atsiplėšti ir vargiai prisimeni, ar skaitei ką nors geriau. Keistuolių detektyvų porelė privalo sujungti savo pajėgas ir išsiaiškinti kraupius nusikaltimus. Nužudytos kelios mergaitės, kurios rudenį turėjo pradėti eiti į mokyklą. Turėjo… Ir tai tikriausiai šios knygos minusas – baisu, kai tokios nors ir išgalvotos istorijos yra susijusios su vaikais.

O daugiau tai vieni pliusai. Iš pradžių kiekvienas skyrius tarsi atskiras pasakojimas, personažų vis daugėja, daugėja ir tai yra nuostabu. Kuo didesnis voratinklis, tuo geresnis detektyvas. Aišku, kažkur pabaigoje išmuš tiesos valanda ir visa susijungs į vieną. Taip, kai priklauso tikram detektyvui. Kad norėtum imti kitą dalį ir pasinerti į dar vieną istoriją. Nes koks gi kitas galėtų būti detektyvų tikslas…