Anatolijus Pristavkinas. Snaudė naktį aukso debesėlis.

Anatolijus Pristavkinas. Snaudė naktį aukso debesėlis.

PRISTAVKINAS, Anatolijus. Snaudė naktį aukso debesėlis. [apysaka]. Iš rusų k. vertė Sigita Papečkienė. Vilnius: Vaga, 1989. 201 p.

Snaudė naktį aukso debesėlis
Ant krūtinės kalno akmenuoto;
Ankstų rytą per žydrynės plotą
Jis išskrido, laisvėn pasikėlęs.

Ir tik drėgnas pėdsakas paliko
Raukšlėje pražilusio kalnyno.
Vienišas, nuliūdęs tarp smiltynų
Stovi jis, raudodamas iš tyko.

/Michailas Lermontovas/

Ieškodama namuose vietos niekaip nebetelpančioms knygoms, netyčia ištraukiau šitą labai gražiai pavadintą apysaką. Bet po tokiu romantišku pavadinimu slypi visai ne romantinė istorija. Parašyta tuo metu, kai garsiau pradėta kalbėti apie sovietinių laikų baisybes nuo kurių baisu dar ir šiandien.

Broliams dvyniams Kuzminiukams, Koliai ir Sašai taip baisu tikriausiai nebuvo. Jų kasdienis vienintelis galvosūkis – kaip susirasti ėdesio. Taip taip, autorius žodžių nesirenka. Tai va, vienuolikmečiams našlaičiams išradimo netrūko, tad ir gyvenimas buvo pakenčiamas, kol vieną kartą po eilinės ne visai sėkmingos operacijos, nenorėdami įkliūti, jie sugalvoja važiuoti į Kaukazą. Maždaug pusė tūkstančio našlaičių (tarp jų ir autorius) buvo atrinkti, susodinti į traukinį ir išvežti į Kaukazą, kur niekas nežinojo, kas jų ten laukia. Bet aišku, vaikams tai buvo ne motais ir kai kurių suaugusiųjų akyse karts nuo karto pasirodydavusi baimė nieko nereiškė.

Apysaka autobiografinė. Labai įtaigi. Įtraukia nuo pirmo sakinio. Tiesa, prisipažinsiu, taip ir nesupratau, gal autorius ir yra tas Kolia Kuzminiukas? Ne? Jis kartas nuo karto įsiterpia, vis nutraukdamas pasakojimą, tarsi norėdamas sustiprinti skaitomo teksto tikroviškumą. Bet skaitytojui, bent jau man, sunku net įsivaizduoti tokį gyvenimą, tuos įvykius, tuos vaikus, kurie gal gimė per anksti, o gal per vėlai, bet tikrai ne pačiu geriausiu laiku.

Aš žinojau, aš veikiausiai žinojau, šitaip nebūna, o jeigu ir būna, tai ne prieš gera, per daug jau gerai, kad paskui nebūtų dar blogiau. Bet kaip tik tada, nujausdamas negandas, aš pirmąsyk ūmai supratau, jog aš gyvas, jog aš iš tikrųjų esu, o paskui aš numirsiu. Tas geliantis jausmas, kad visa greitai praeis, ką aš vos tik patyriau, smogė man visam gyvenimui kaip perkūno trenksmas, kaip skeveldra vairuotojai Verai į pačią širdį! Kaip nesinorėjo mirti, viešpatie! Bet tik vėliau aš supratau, perskaitęs kažkokį mokslinį straipsnį, jog manyje tuo momentu nubudo „mirties genas“, kuris įgimtas kiekvienam gyvam žmogui, bet iki tam tikro laiko nepasireiškia, o tik ankstyvoje jaunystėje kokiu nors ypatingu akimirksniu… Ir paskui jau lieka visam gyvenimui. O vaikai, kaip ir aš ligi to laiko, gyvena nežinodami, kad visa kas praeina, ir todėl nemirtingi jie.

Sarah Pinborough. Prisiekiu jos gyvybe.

Sarah Pinborough. Prisiekiu jos gyvybe.

PINBOROUGH, Sarah. Prisiekiu jos gyvybe [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 350 p.

Bet, Dieve, kodėl žmonės tiesiog negali įsidiegti mesendžerio telefone? Tarsi kiekvieno duomenys čia nebūtų jau vienaip ar kitaip pateikti? Visi, kuriems dar nėra dvidešimt penkerių, ramiai su tuo susitaikytų. Tik suaugusieji mano, jog kam nors tai rūpi. Kokia prasmė turėti žinučių paslaugą, jeigu ja gali naudotis tik iš kompiuterio?
Kitoks privatumas.
Galvon įsėlina mintis. Tai toks privatumas, kurio tau reikia, kai saugai paslaptis nuo artimiausių žmonių. Galbūt nuo žmonos? Kad ir kokia būtų jo priežastis, tai privertė mane išjungti pranešimus.
Mes visi turim paslapčių.
Pradedu suprasti, kad galbūt paslaptys yra nuostabu.

Kažin, kas svarbiau trilerių ir detektyvų skaitytojams? Gana lėtokas gal net nuobodokas siužetas ir geras driokstelėjimas pabaigoje, ar kuomet įtampa išlaikoma tolygiai ir didelio aiktelėjimo pabaigoje nebūna? Tikriausiai kiekvienam skaitytojui savaip. Šį kartą aš labiau tikėjausi antrojo varianto, kad būtų smalsu nuo pat pirmojo puslapio ir kad sunku būtų užversti knygą. Sakyčiau, lūkesčiai daug maž ir išsipildė.

Taip, tai žymiojo trilerio „Ydingas ratas“ autorės dar viena knyga lietuviškai. Kad tas „Ydingas ratas“ patiko skaitytojams – tai faktas. Kad nelabai patiko man – irgi. Bet vis tiek labai knietėjo perskaityti dar nors vieną autorės knygą.

Liza kartu su paaugle dukra Eiva gyvena gana paprastą gyvenimą. Liza mielai leidžia laiką su geriausia drauge Merilin, Eiva – su savo geriausiomis draugėmis iš plaukimo treniruočių. Bet ore sklando kažkokios paslaptys: paslaptys tarp mamos ir paauglės dukters, paslaptys tarp geriausių draugių. Paslaptys, paslaptys, paslaptys, ir keistoki Lizos būgštavimai dėl praeities. Kai vieną dieną Eiva išgelbėja skęstantį berniuką ir kartu su mama patenka į laikraščių puslapius viskas iš esmės pasikeičia, ramus gyvenimas pranyksta ir, rodos, jau niekada nebesugrįš.

Tai toks paprastas siužetas, skaičiau labai įsitraukusi, nors buvo vietų, kai norėjau padėti knygą į šalį ir padaryti pertrauką. Jau labai gaila buvo to Danieliaus, kurį norėjosi paimti ant rankų, prisiglausti, nuraminti ir pasakyti, kad dabar viskas bus gerai. Apie Šarlotę jau net nekalbu.

Labai įdomu, kaip patiks knyga Ydingo rato fanams?

Emma Donoghue. Stebuklas.

Emma Donoghue. Stebuklas.

DONOGHUE, Emma. Stebuklas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 328 p.

– Akivaizdus paaiškinimas – kad tai apgavystė.
– Taip, – su palengvėjimu atsakė Libė.
– Bet šis vaikas… ji ne tokia kaip visi.
Ji laukė, kad jis paaiškintų plačiau.
– Nieko negaliu pasakyti, ponia Rait. Man kyla vien klausimai. Jau keturis mėnesius smalsumas mane deginte degina, neabejoju, kad dabar degina ir tamstą.

Taip, tai ta pati autorė, kuri parašė „Kambarį“. Romanas 2013 metais skaitančiųjų tarpe buvo labai populiarus. Atsimenu, kaip mane šokiravo pati tema, o knyga – ne. Tiesiog šokiruojanti istorija visai nešokiruojančioje knygoje.

Kai pamačiau naujai pasirodžiusį „Stebuklą“, pirmiausiai pagalvojau, kad na, gal ir nieko įspūdingo nebus. Bet vėlgi intrigavo pati tema. XVI – XX a. pasitaikydavo daug atvejų, kai mergaitės ar jaunos merginos nevalgydavo ištisus mėnesius ir joms nieko nenutikdavo. Knygoje papasakotas vienas panašus atvejis (tik išgalvotas). Vienuolikmetė Ana badauja jau keturis mėnesius ir vis dar gyva. Visas kaimelis, kuriame ji gyvena, linkęs tikėti, kad tai tikrų tikriausias stebuklas. Pakviečiamos dvi slaugės, kurios turės stebėti mergaitę ištisą parą dvi savaites ir patvirtinti, kad ji tikrai nieko nevalgo. Dar neįdomu? Man buvo labai įdomu. Smalsumas tikrai deginte degino. Iki pat paskutinio puslapio, iki pat istorijos pabaigos, kuri gal ir neatrodo kokia nors ypatinga, bet neabejotinai galėjo būti ypatinga XIX a. Airijoje.

Dar ne viskas. Čia tai knyga, apie kurią norisi šnekėti, pasakoti, diskutuoti net tada, kai klausytojui gal ir nelabai įdomu. Bet turėtų! „Stebuklas“ istorinis romanas. Visada smalsu, bent jau man, kokia žmonių kasdienybė buvo prieš du ar tris šimtus metų. Kaip ir kuo jie gyveno. Kaimelyje, kur gyveno Ana, visi iki išprotėjimo religingi. Libė nelabai supranta, kas vyksta, jai viskas atrodo absurdiška. Iš pradžių susinervinau, kad autorė taip “varo ant katalikų„ ir to katalikų tikėjimo, bet su kiekvienu puslapiu situacija darosi vis absurdiškesnė ir absurdiškesnė. Juk jokie tikėjimai čia ne prie ko, nesąmones daro patys žmonės, ar ne?

Daug intrigos. Labai daug emocijų. Ir gaila vaiko.

Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

SAPKOWSKI, Andrzej. Paskutinis noras [romanas]. Iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas. Vilnius: Alma littera, 2017. 334 p.

Mano vardas Geraltas iš… Ne. Tik Geraltas, Geraltas iš niekur. Raganius aš.

Kai internete rasdavau kokį rekomenduojamų fantastinių knygų sąrašą, jame neabejotinai būdavo Andrzej Sapkowski Raganius. Baisiai buvo smalsu, kuo šis ciklas toks nuostabus. O kai pamačiau naują knygų leidimą, net užėmė kvapą! Skaitysiu!

Man buvo netikėta, kad Paskutinis noras sudarytas iš trumpų istorijų (galvojau, kad bus romanas), kurias jungia dar kol kas labai paslaptingas Raganius. Vienoje istorijoje jis nugali strigą, kitoje klausosi rūmuose gyvenančios pabaisos romantiškų istorijų, dar kitoje išaiškina slaptų kėslų turintį magą. Veiklos turi sočiai, nes siaučia siaubingi laikai, aplink šlaistosi visokios baidyklės ir kiti sutvėrimai, norintys blogio. Skamba vaikiškai, ar ne?

Bet ne. Taip, visos istorijos primena tradicines pasakas, vis išlenda viena ar kita būtybė, apie kurias mielai klausydavomės vaikystėje. Tačiau, kaip žinia, pasakos nebūtinai skirtos vaikams. Ir dar, kaip žinia, labai daug priklauso nuo pasakotojo. O tas Sapkowski tai ypatingas pasakotojas. Nesistebiu, kad jis taip išgarsėjo, nes istorijos šmaikščios, netrūksta humoro ir tokios savotiškos ironijos. Šlovė nestebina. Istorija jau buvo perkelta ir į TV. Pirmieji bandymai, pasak internautų, nebuvo labai sėkmingi. Dabar projekto ėmėsi Netflix ir panašu, kad gal kas įdomaus ir gausis.

Kol kas Geraltas iš Rivijos Kvouto neaplenkė. Bet knygų dar liko, gal dar pavys.

Yaa Gyasi. Auksinės šaknys.

Yaa Gyasi. Auksinės šaknys.

GYASI, Yaa. Auksinės šaknys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 346 p.

Taip jie gyveno krūmynuose: valgyk arba būsi suvalgytas. Gaudyk arba būsi pagautas.

Man labai patinka knygos, kurios verčia pasukti smegeninę. Na, kai ne viskas tiesiai šviesiai parašyta, kai gali interpretuoti, suprasti ir vienaip, ir kitaip… kai yra šiokios tokios painiavos, o kitas skyrius neabejotinai kažkuo nustebins. Ir ne, čia aš ne apie detektyvą. Gal netgi geriau – apie šeimos, netgi dviejų šeimų, aštuonių kartų sagą.

Auksinės šaknys yra toks milžiniškas netikėtumas, kad net sunku apsakyti. Prieš tai tik daugmaž žinojau, kur yra Gana. Tik miglotai galėjau įsivaizduoti, kaip tampama vergu. Kai tavo namai pamažu tolsta, o horizonte tik beribis vandenynas, kuris kažkada XVIII amžiuje buvo tik dar didesnis. Prieš tai kažkaip galvojau, kad kolonistai baltieji gaudė vietinius gyventojus ir plukdė juos į Ameriką, vergijon. Bet juk vien gerų ir vien blogų žmonių nebūna, tiesa?

Kai kartą seniai seniai siautėjo gaisras ir sėkmingai naikino jamsų derlių, gimė mergaitė Efija. Ji dar nežino, kad kažkur gyvena jos sesuo. Nežino, kad jai bus lemta likti gimtinėje, kai tuo tarpu sesuo patirs vergės dalią. Ji dar nežino, kad galbūt yra laimingesnė. Bet tik galbūt. Kas nutuokia, kaip klostysis jos vaikų, anūkų, proanūkių, likimas? Niekas. Bet skaitytojui pasiseka, jis tarsi koks visagalis peržvelgia ištisų kartų gyvenimus, nors tie prisilietimai tokie trumpi ir fragmentiški. Mardžorei ir Markusui sunkiau, savo šaknų ir tapatybės jie neras jokiame epavelde ir jokiose metrikų knygose. Jiems liks tik nuojauta. Homegoing. Yra vilties, kad jiems pasiseks.

Tai va. Apie tokias knygas aš visada neturiu ką daugiau rašyti. Koks tai yra gėris skelbia visi įmanomi medijų kanalai. Pripažinimas, apdovanojimai, stebuklas ir visa kita. Belieka tik patvirtinti – taip. Tema labai skaudi. O knyga labai gera. Tikrai.

Guillaume Musso. Mergaitė ir naktis.

Guillaume Musso. Mergaitė ir naktis.

MUSSO, Guillaume. Mergaitė ir naktis [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 318 p.

Turėjau paimti akinius į rankas, kad įsitikinčiau, jog tai ne haliucinacija. Kai juos pakėliau, pamačiau, jog ant žurnalo iškarpos dar buvo ir kažkas parašyta. Dailia apskrita rašysena buvo išvežiotas vienas vienintelis žodis: Kerštas.

Kas pasakė, kad skaityti vieną trilerį po kito neįdomu? Aš juk Musso fanė. Daugelis jo knygų geros, o visos jo knygos velniškai įtraukiančios. Čia buvo toji, kurią skaičiau miego sąskaita. Koks gali būti miegas, jei su kiekvienu puslapiu vis geriau.

Tai kol kas pirmoji knyga, kur veiksmas vyksta Prancūzijoje. Nors autorius prancūzas, paprastai siužetas perkeliamas už Atlanto. Gal kokiame Niujorke trileriai įtakingesni ir įspūdingesni? Kad labiau holivudiniai, tai jau tikrai. Taip, šis irgi bus holivudinis, bet šį kartą tas būdvardis nieko nereiškia. Šiaip juk žmonės neskaito neįdomių knygų miego sąskaita, ar ne?

Siužetas tai neįtikėtinas. Po 25 metų mokyklos jubiliejuje susitinka trys draugai, kurie jau regi save su antrankiais. Mat jie įvykdė žmogžudystę, o kad kūno tikrai niekas niekada nerastų – jį užmūrijo į Sent Egziuperi licėjaus sporto salės sieną. Atrodė patikima… prieš 25 metus… iki tol, kol mokykla negavo lėšų plėtrai. Dabar gi viskas išaiškės.

Tai va tokie rimti reikaliukai.

Autoriui fantazijos netrūksta. Trys geri draugai, mokslų / paauglystės / meilės ir visos kitos kančios, kaltė, neišsipildžiusios viltys, nesuprasti tėvai, – vienu žodžiu, visa žmogiškų jausmų maišalynė pasūdyta kerštu ir dar tik nujaučiama, bet labai realia bausme. Į pabaigą tas Keršto Kalavijas įsisiautės kaip pas kokį R. R. Martin, bet viskam bus priežastis. Ir viskas bus paaiškinta – čia tikriausiai ir bus vienintelis knygos minusas. Va, tas atsitiko todėl, o anas – todėl. Bet gal tai tik autoriaus versija? Kuri nebūtinai turi sutapti su skaitytojo. Čia juk detektyvinis trileris!

Jau laukiu kito!

Žinojo, kad kiša nagus velniui į nasrus, bet jam patiko mintis, kad gyvenimas niekada nesiunčia išbandymų, kurių negalime pakelti. Gėris vedasi paskui save blogį, o blogis – gėrį.

Ir pabaigai, kaip jau įprasta, kelios citatos iš tikriausiai neišsenkamo Musso citatų lobyno.

Viskas, išskyrus dabar išgyvenamą akimirką, tėra prisiminimai. Tennessee WILLIAMS.
Advokato žmonėms dažniausiai prireikia tada, kai pradeda sakyti tiesą. P. D. JAMES.
Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. George ORWELL (visų taip mylimi 1984 – ieji).
Jei sėdi krentančiame lėktuve, kad ir kiek veržtumeisi diržus, naudos iš to jokios. Haruki MURAKAMI (IQ84).

 

Emma Rowley. Kur išnyksta dingusieji.

Emma Rowley. Kur išnyksta dingusieji.

ROWLEY, Emma. Kur išnyksta dingusieji [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau. Nė kiek nepasistūmėjau, ieškodama savo dukros. Policija nutraukė tyrimą.
Ne. Pasitaisau. Yra kur kas blogiau. Policija manimi nepasitiki.

Tai viena iš tų retų knygų, kai, vos pamačiusi, iš karto užsimanau paskaityti. Čia ir dabar. Nesvarbu, apie ką ji. Suintriguoja vienintelis žodis, vienintelis sakinys ant viršelio, ir viskas. Man jos reikia.

Esu labai neatspari reklamai.

Bet dėl to visai nesuku galvos. Knyga patiko, netgi sakyčiau, labai. Nuo paskutinio skaityto trilerio praėjo jau mėnuo, ne, du, o gal ir daugiau! Kaip tik metas naujam.

Pavadinimas kiek klaidina.  Dingti – tai tiesiog pabėgti iš namų dėl daugybės priežasčių. Tiesiog vieną dieną išnyksti, ir viskas. Kartais gali paskambinti telefonu „Žinutė butelyje“ ir padiktuoti žinutę artimiesiems – man viskas gerai, nesirūpinkite, bet neieškokite ir panašiai. Pirma mintis – nežinau, koks turi būti žmogus, kuris taip baustų jį mylinčius artimuosius. Bet knyga ne apie tai. Knyga apie Keitę, kuri dirba tokioje lapdaros organizacijoje. Ir vieną dieną, kaip ir reikia tikėtis, jai paskambina… dukra. Kuri jau du metus laikoma dingusia.

Ir kas tada? Tada ir prasideda lapų vertimas. Pageturneris. Keitė pamažu jau eina iš proto. Tai yra, tokia atrodo aplinkiniams. Juk tokia netektis. Maža ką gali išgirsti sielvartaujanti motina. Tikriausiai vertėtų nueiti pas gydytoją.. Tyrimas įsisuka. Vieni tiki Keite. Kiti – ne. Tiksliau – netiki niekas. Bet yra motiniška nuojauta, kurią sunku apgauti. Beveik neįmanoma. O ypač vyrams.

Jei kas ir galėtų mane surasti, tai tik ji…