Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

ITURBE, Antonio. Mažiausia pasaulio biblioteka [romanas]. Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 448 p.

 – Matydami tikrovę, jaučiam vien šleikštulį ir pyktį. Mums lieka tik vaizduotė.

O kas geriau gali padėti atitrūkti nuo realybės, jei ne knygos? Net jei ta realybė – 31-as blokas Aušvice….

Holokaustas – tikriausiai bus pati populiariausia praeitų metų tema. Taip taip, ir skaičiau, ir jau rašiau kokį pasipiktinimą kartais sukelia tokia grožinė literatūra – nieko bendra su faktais, realybė iškraipyta ir panašiai. Bet yra ir kitų nuomonių – jei tikrai trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą, kodėl to nepriminti, nepasidalinti išgyvenusiųjų pasakojimas, net ir tada, kai gresia būti apkaltintam kičo skleidėju.

Ši istorija papasakota pagal Ditos Kraus atsiminimus. Juos į grožinį romaną surašė ispanų (kažkas naujo) rašytojas. Keturiolikmetė rūpinasi keliomis knygomis, jas prižiūri, rytais patiki vienam ar kitam mokytojui, vakarais susirenka, sutvarko, klijuoja. Myli. Tų knygų vos kelios, dėl to jos – tikros brangenybės ir „bibliotekininkės“ atsakomybė ypač didelė. Jau nekalbant apie tai, kas nutiktų, jei Dita įkliūtų.

Ar patiko? Taip. Istorija emociškai paveiki, pats pasakojimo stilius gerokai stipresnis nei populiariųjų Tatuiruotojo ir Cilkos. Ditos, kaip ir kitų vaikų kasdienybę, praskaidrina Šaunusis kareivis Šveikas ir paslaptingasis grafas Montekristas. Tarsi tokia vilties kibirkštėlė, kuri galbūt padės išgyventi. Ne Aleksijevič, bet perskaičiau vos per kelis prisėdimus.

Taigi, ar tai kičas, ar ne, vertinti negaliu, o ir nenoriu.

Marina Stepnova. Sodas.

Marina Stepnova. Sodas.

STEPNOVA, Marina. Sodas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2020. 344 p.

Už lango buvo sodas.
Tai viskas, kas jai dabar liko.
Per stebuklą neprarastas kūdikis.
Ir sodas.

Aha, tas įsitikinimas, kad tai, kas svarbu tėvams, bus svarbu ir jų vaikams. Bet gal šiems bus svarbiau kas nors kitas? Pavyzdžiui, žirgai? O gal…

Buvo labai gerai. Geras kiekvienas skyrius, kiekvienas puslapis, kiekviena pastraipa. Skaitai ir džiaugiesi. Ir pavydi. Na kaip, kaip žmonės geba taip rašyti? Daug jausmų, emocijų, įdomi šalis ir laikmetis, (ne)laimingi žmonės. Yra visko. Kaip ir dideliame, sename sode.

Trečioji, bet ne paskutinė autorės knyga. Tikrai, patiko taip, kad, jei ne karantinas, jau skaityčiau ir ketvirtąją. Rusiškai. Nes na.. originalas turėtų būti dar geriau, ar ne?

Taigi, viskas labai paprasta. XIX amžius, Rusija. Mylinti pora, pabėga iš triukšmingo didmiesčio į nuošalų dvarą. Čia galės ramiai pagyventi. Sau. Bet et.. tas gyvenimas, vis pateikia staigmenų, kurie tokius planus visada sujaukia. Blogai tai ar gerai – kas ten žino…. Bet kuriuo atveju svarbu kiekviena detalė. Kiekvienas žmogus. Tie, kuriuos buvai sutikęs praeityje. Ir tie, kuriuos galbūt dar sutiksi. O susitikimai čia svarbūs.

Mėgaukitės.

Kate Morton. Rivertono dvaro paslaptis.

Kate Morton. Rivertono dvaro paslaptis.

MORTON, Kate. Rivertono dvaro paslaptis [romanas]. Iš anglų k. vertė Aistė Masiokaitė. Vilnius: Svajonių knygos, 2020. 560 p.

Jeigu kokioje nors skaitytojų grupėje paprašytumėte rekomenduoti nenuobodžią šeimyninę dramą, neabejotinai kas nors pasiūlytų Rivertono dvaro paslaptį. O kažkuriuo metu ji buvo taip dažnai minima, kad prireikė įsitikinti pačiai, kas čia per knyga ir kodėl jau ji daugumai taip patinka.

Knyga visiškai standartinė – senutė pasakoja savo gyvenimo istoriją. Dabartis keičia praeitį, laimę – skausmas, gražią jaunystę – sunki senatvė, nerūpestingą gyvenimą  – neišvengiama mirtis…. Ir panašiai. Labai priminė Povų dvarą ir daug panašios tematikos knygų, kurių net pavadinimų dabar nepamenu.

Bus šeimyninių dramų, istorijos, paslapčių, gal net detektyvo. Visko, ko trokšta pagaliau pailsėti ir pamiršti visą aplinkinį pasaulį trokštantis skaitytojas. Tikrai, realiai 560 psl. visiško poilsio.

Tiesa, gal dar vertėtų pridurti, kad tekstas nėra banalus, be visokių auksinių frazių, tokių kaip jis atsisuko, ji pasakė, jis nusišypsojo, jai sustojo širdis iš džiaugsmo ir pan. Ne, to išvengta. Tad ir tas poilsis bus toks ganėtinai kokybiškas.

Štai ir visa tokios populiarios knygos paslaptis. Sveiki, atvykę į Rivertoną!

Antonis Samarakis. Klaida.

Antonis Samarakis. Klaida.

SAMARAKIS, Antonis. Klaida [romanas]. Iš graikų k. vertė Diana Bučiutė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Žinoma, buvo pavojinga vaidinti spektaklį, apsimesti, kad jis yra žmogus, kad turi tai, kas vadinama jausmais. Jeigu valdžia būtų iš jo pareikalavusi tardyti įtariamąjį iš „Sporto“ kavinės taip, kad šis išsektų, nusigaluotų, prarastų sąmonę daugybei valandų arba visam laikui, – jei valdžia būtų iš jo norėjusi ko nors tokio, tebūnie. Bet užsidėti  kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties. Tačiau jį viliojo kaip tik tas naujumas ir nežinomybė. Sakytum būtų ėjęs paklaidžioti po vietovę. kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, išžvalgyti jos pėda po pėdos. Planas kerėjo kaip visa tai, kas rizikinga.

Jėga! Kaip man patinka tos net 200 psl. nesiekiančios, bet tiek daug savyje turinčios istorijos! O dar aprašyme paminėtas Kafka ir jo Procesas! Ir dar Orwell! Pradedam.

Maždaug to ir tikėjausi. Geros istorijos. Nors su Kafka nelygintina, bet parašyta gerai. Įtraukia, sutrikdo, nustebina…

Kažkur nežinomoje šalyje gyvenimą valdo Režimas. Viskas turi būti pagal jo nustatytas taisykles. Netgi daugiau. Visi, kas neprisideda ir neprijaučia Režimui, yra jo priešai. Vieną dieną kavinėje sulaikomas įtariamasis. Nežinia, kuo jis kaltinamas, ir ar iš vis prieš jį yra kokių įkalčių – dviem specialiesiems agentams liepiama nugabenti jį į Centrinę būstinę sostinėje.

Kelionė prasideda.

Ir toje kelionėje patiko viskas. Specialieji agentai ir jų istorijos, įtariamojo laikysena, siužeto vingiai, tikėtumai ir netikėtumai. Pasakojimo stilius. Pabaiga. Įspūdis greit neišblės. Istorija, kurioje supintas trileris, politika, satyra ir psichologija, tikrai verta dėmesio.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

LODGE, Gytha. Ji vis dar laukia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 428 p.

Ji staiga apsisuko, širdis krūtinėje plakė kaip pašėlusi.
Aurora paklaikusiomis akimis apžvelgė medžius, nuo žiūrėjimo į laužo liepsną jos regėjimas mirgėjo šviesiai mėlynomis dėmėmis. Nieko negalėjo įžiūrėti. Pamanė, kad tai turbūt tebuvo jos vaizduotė, kol galiausiai pastebėjo kažką sujudant.
Kažkas ten stovėjo.

O, turim dar vieną tyrėją. Ne skandinavų, bet tiks. Susipažinkite – Džonas Šynsas. Kol kas gal net nelabai apie jį yra ką pasakyti, standartas ir tiek. Bet goodreads sako, kad dar viena knyga tikrai bus.

Patiko aprašymas (ir vėl gana šiurpokas) – grupė jaunuolių susiruošia stovyklauti miške. Bus visko, alkoholio, narkotikų, sekso. Smagu ir linksma. Nebesmagu bus ryte – dingo viena mergina. Jos taip ir nepavyksta surasti.

Tai buvo prieš trisdešimt metų. Ir staiga – nauji įrodymai. Naujos mįslės ir iššūkiai detektyvui Šynsui bei jo komandai. Ne tokie ten jie keistuoliai, kaip pas skandinavus, bet irgi pakankamai. Neapleidžia ir toks slogutis… gaila merginos, atsidūrusios ne vietoje ir ne laiku. Siužetas šokinėja čia pirmyn, čia atgal. Čia dar beveik vaikai, čia jau visiškai subrendę.. Kaltas šitas.. O gal šitas… O gal visi.. O gal? Puikiausias būdas išlaikyti ne tik intrigą, bet ir skaitytojo dėmesį.

Stebuklo gal ir nebuvo, bet užteko, kad prireiktų ir kitos rašytojos knygos. Jei tik ji kada pasirodys lietuviškai. 

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

ELLWOOD, Nuala. Namas prie ežero [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 320 p.

Jei tau kada reikės pabėgti, šis namas tavo paslaugoms. Ten ramu ir saugu.

Rodos, tikrai graži draugės paslauga. Leisti apsistoti kelioms dienoms nuo despoto vyro bėgančiai mamai su sūneliu. Vieta atoki, ji čia saugiai galės pasislėpti ir šiek tiek atsipūsti….

Taip… dar viena knyga į sąrašą, kurią buvo šiurpu skaityti, nors autorius ir ne S. Kingas. Tikrai buvo nejauku. Trimetis isterikuoja, mama stresuoja, o namas baugina. Mažų mažiausiai baugina. Žiema, šalta, o jame nėra nieko. Nei elektros, nei vandens, nei šilumos. Tik kažkokie nuo drėgmės suplėkę ir susmirdę čia ankščiau gyvenusiųjų daiktai. Nesunku įsivaizduoti Lizos neviltį, kuriai reikia pamaitinti supykusį sūnų ir saugiai jį užmigdyti. Bet čia dar tik smulkmenos.

Istorija šiek tiek primena Ledo dvynes. Kai nelaimės ištikta šeima irgi atsibeldžia į atokų užkampį, kuris mažiausiai tinka gydytis žaizdas. Čia panašiai – įtampos ir baimės atsikratyti sunku, nes kiekviename tamsaus ir seno namo užkaboryje slypi kokie nors praeities šešėliai.

Patiko. Pabaigoje netgi nebegalėjau sustoti skaityti – norėjosi sužinoti, kaip čia viskas susiję. Susiję bus. Labai nenustebino, bet tikrai paskatino įtraukti ir kitas autorės knygas į begalinį skaitytinų knygų sąrašą.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

DRISCOLL, Teresa. Aš stebiu tave [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 352 p.

Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Nie-ka-da.

Nelauktai geras detektyvas. Netikėtai pakliuvęs į rankas. Nenuvylė.

Kaip gerai nieko nesitikėti iš knygos ir neturėti jokių išankstinių lūkesčių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi. O siužetas visai paprastas – vieną dieną važiuodama traukiniu moteris pamato dvi paaugles ir du jaunus vyrukus. Nors nuojauta kužda, kad merginoms gali grėsti pavojus, tačiau vis dėl to ji nusprendžia nesikišti. Ir be reikalo.

Patiko, kad pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų. Tokia struktūra atsibodusi? Anaiptol. Kiekvienas turi savų paslapčių, savų istorijų ir savų priežasčių nerimauti. Kiekvienas jaučiasi kažkiek kaltas. Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Kas tie du vėliau dingę vyrukai ir kas siuntinėja grasinančias žinutes? Suvokti, kad tave kažkas persekioja ir stebi – ne visai maloniausia būsena, ypač kai jautiesi dėl kažko kaltas.

Tiesa, pavadinti romaną psichologiniu galgi pernelyg drąsu. Nors kiekvienas ir turi kažkokių paslapčių, kalčių, pergyvenimų, bet tai nėra labai gilu, greičiau – paviršutiniška. Man tiko. Visai geras detektyvas savaitgaliui.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

MUSSO, Guillaume. Slaptas rašytojų gyvenimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 240 p.

– Kas yra geras romanas?
– Sukuriate personažus, kurie sužadina skaitytojų meilę ir simpatijas. Paskui tuos personažus nužudote. Ir įskaudinate skaitytoją. Taip jis visada prisimins jūsų romaną.
/ John Irving.

Ne, Musso ne toks geras, kaip R.R.Martin. Taip pasišvaistyti kalavijais, kaip pastarasis, daugiau nesugeba niekas. Bet savo stilių turi. Tokį, kad pamačius naujai išleistą knygą, visada norisi tuoj pat ją perskaityti.

Taip.. vienos yra įdomesnės, kitos – nelabai. Stebuklų jose tikėtis tikrai nereikia. Vienintelis stebuklas, kurį šis autorius moka padaryti, tai kiekvieno skyriaus pabaigoje parašyti tokį miglotą / paslaptingą / intriguojantį sakinį, kuris tiesiog priverstų skaityti toliau.

Yra labai labai garsus rašytojas, kurias staiga nustoja rašyti ir atsiskiria nuo visuomenės nuošalioje saloje. Yra jaunas pradedantysis rašytojas, svajojantis parašyti pirmąją knygą. Yra daug tokių, kurių tikslas patekti pas šį rašytoją ir išsiaiškinti jo netikėto atsiskyrimo paslaptį.

Ir yra moters lavonas, prikaltas prie medžio. Pasiruoškite. Autorius, kaip visada, šiek tiek pavedžios už nosies.

Taigi, koks tas Slaptas rašytojų gyvenimas? Iš tikrųjų ganėtinai viskas painu. Ir veiksmo daug. Abejoju, kad po gero pusmečio iš siužeto dar kažkas bus išlikę. Bet tas visiškas įsitraukimas ir tas tikras skaitymo džiaugsmas tikrai džiugina.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

GAIMAN, Neil. Vandenynas kelio gale [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2018. 192 p.

– Žinau, – pasakė Letė. – Viską žinau. Garbės žodis. Mums viskas baigsis geruoju.
Taip ji sakė. Bet geruoju mums nesibaigė.

Žinot tas istorijas, kai suaugusieji, dažniausiai prispirti ne pačių maloniausių reikalų, grįžta į vaikystės namus kokiame nors mažame miestelyje? Dažniausiai tai pasitaiko kokiuose nors detektyvuose, kuomet seniai pamirštoje byloje atsiranda naujų įrodymų ar pan. Bet būna ir kitokių istorijų. Fantastinių. Maginių. Stebuklingų.

Autorius jau pažįstamas, Niekurniekada jau perskaityta, rodos, jau galėjau numanyti, ko tikėtis iš šios trumpos apysakos. Bus magijos, bus netikėtumų. Bus tikrai labai graži istorija.

Vaikščiodamas po vaikystės vietas vyras panyra į prisiminimus, kuriuos jau buvo pamiršęs. Nors pamiršti tokias patirtis sunkoka, nesvarbu, kad tuomet buvai tik septynerių. Tais metais berniukas, gyvenantis kelio pradžioje, patiria rimtų išbandymų. Jam į pagalbą ateina kaimynų mergaitė, gyvenanti kelio gale. Letė Hemstok.

Ir kaip dabar parašyti, dėl ko taip susižavėjau? Istorija juk visiškai paprasta: blogis bando pakenkti žmonėms, bet gėris visada nugali. Bet tas toks magiškas stilius, tarsi kokia burtų lazdele ima ir akimirksniu perkelia į septynmečio pasaulį: vaikišką, naivų, stebuklingą. Fantastišką. Tai tikriausiai ir padarė didžiausią įspūdį.

O tiksliausiai knygą apibūdina šie žodžiai ant viršelio (o tai, kaip žinia, būna labai retai). „Vandenynas kelio gale“ – poetiškas ir liūdnas, nuostabiai realus maginės fantastikos žanro kanonus keičiantis kūrinys. Tai pasaka, kurią privalu perskaityti suaugusiems, kad neužmirštų, jog stebuklai visada šalia.

Tai ar dar nepamiršote, kad stebuklų tikrai būna?

–  Maniau, sakei, kad čia vandenynas, tariau jai. – O iš tiesų tai viso labo kūdra.
–  Čia yra vandenynas, – atšovė ji. – Mes jį perplaukėme, kai aš dar buvau kūdikis, po to, kai išvykome iš senosios šalies…