Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

DI FULVIO, Luca. Amžinojo miesto baladė [romanas]. Iš italų k. vertė Gintautė Norkūnaitė ir Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2022. 670 p.

Gyvenimas nebūtinai turi būti sušiktas.

Pirmas sakinys: Šutvė buvo niekinga ir apgailėtina.

Trečioji italų autoriaus knyga lietuviškai. Pirmoms dviem pagyrimų gausu, o be to juk smalsu, kas per knyga už tokią nemažą kainą. Siunčiu padėkas miesto bibliotekai, kurioje galima rasti pačių naujausių knygų ir keliauju į 1870-ųjų Italiją.

Buvau jau pasiilgusi tokio lengvo, paprasto, bet intriguojančio ir gerai parašyto istorinio romano. Jausmas, lyg skaityčiau kokius nors „Žemės stulpus“ (gerai, Stulpai buvo geriau). Veiksmas, istorinė aplinka, ryškūs veikėjai, šiek tiek, nors ir lengvai įmenamų, bet vis tiek, paslapčių. Dar dramos, cirko gyvenimo, XIX a. pabaigos kasdienybės, karo, gyvenimo ir mirties. Ir meilės, meilės, meilės.

Marta keliauja kartu su cirku, jame ir užaugo, o jos ankstyvą vaikystę gaubia paslaptis. Pjetras – pamestinukas, kuriam labai dosniai nusišypsojo likimas. Nelė – paslaptinga moteris, kurios gyvenimas visiškai drastiškai pasikeičia. Liudovikas, princo sūnus, nelabai sutariantis su savo turtuoliu tėvu. Ir Italijos karalystė, kuriai labai trūksta Romos, vis dar priklausančios Popiežiaus valstybei.

Visa kita galima numanyti, bet tas skaitymas toks malonus. Yra kur pasišypsoti, jo veikėjai karštakošiai (kaipgi kitaip!), dažnai nesirenka žodžių ir šneka, o tik paskui galvoja. Yra ir visokių antraplanių herojų, jų istorijas irgi smagu skaityti. Gaila, kad dažna jų taip ir nutrūksta, ir lieka taip ir neaišku, reikėjo jos išvis, ar ne.

Pabaigą galima vadinti tragedija, visko tiek privelta, viskas taip greitai vyksta, akys tiesiog jau slysta tekstu. Tarsi viską reikėjo suspausti į ribotą puslapių skaičių. Nors ką ten apie tokią pabaigą ir parašysi, viskas ir taip aišku.

Tiesa, vienoje vietoje paminėtas Edmondas de Amičis. Pagalvojau, kad tai jis parašė garsiąją „Širdį“. Bet kažkodėl jo paveikslas, nors tik kelios pastraipos, tikrai ne koks. Edmondas atgrasus. Pasipūtęs. Ir Pjetrui labai nepatinka. O juk Širdis – apie kilnumą, draugystę ir drąsą. O gal ką nors ne taip pamenu? Įdomu, kodėl autorius jį taip pavaizdavo? Teks eiti paskaityti apie šio rašytojo gyvenimą.

Būtinai skaitysiu ir kitas autoriaus knygas, norisi tokių epinių istorijų.

Kristin Harmel. Užmaršties saldumas.

Kristin Harmel. Užmaršties saldumas.

HARMEL, Kristin. Užmaršties saldumas [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 378 p.

Taip, aš esu žydė, – pasakė ji, – bet ir katalikė. Ir musulmonė.

Pirmas sakinys: Gatvė už kepyklėlės lango tyli ir rami.

Spoksoti. Kodinis šio romano žodis. Veikėjai spokso iš meilės, nuostabos, baimės, nusivylimo, netikėtumų, liūdesio, džiaugsmo. O knygoje yra visko.

Netikėtas ir neplanuotas pasirinkimas. Kažkiek tikriausiai patraukė praeities prisiminimai. O kokia gi ta praeitis? Paryžius, 1943-ieji…

Houpė šiandien dirba kepyklėlėje Menkių kyšulyje ir apie praeitį negalvoja. Gana paauglės dukters maišto, kasdienybės rūpesčių ir finansinių sunkumų. Bet gyvenimas pasikeičia, kuomet jos Alzheimeriu serganti močiutė vieną šviesios atminties dieną patiki jai sąrašą žmonių. Po ilgų dvejonių ir nenugalimo dukters atkaklumo Houpei liks tik vienas pasirinkimas – išsiaiškinti, kas nutiko tai šeimai.

O toliau – Prancūzija, Paryžius, Holokausto muziejus, bibliotekos, senukai, liudijantys baisiąją praeitį, netikėti ir tikėti susitikimai, pakeisiantys gyvenimus. Nežinomi faktai apie musulmonus, gelbėjusius žydų vaikus. Kodinis teksto žodis čia kas antrame sakinyje… Tiek to. Pabaiga kaip ir aiški, bet skaityti įdomu.

Siužetą paįvairina ir kepyklėlės gaminių receptai. Kažin, ar kas nors išbando receptus, perskaitytus grožinės literatūros knygose?

Visiškai paprasta liūdnai graudi ir optimistiškai šviesi istorija knygoje labai gražiu viršeliu.

Diane Chamberlain. Didelis melas mažame mieste.

Diane Chamberlain. Didelis melas mažame mieste.

CHAMBERLAIN, Diane. Didelis melas mažame mieste [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 462 p.

– Ir kaip ketini tą padaryti? – paklausė jis. – Kaip sužinosi, kas iš tiesų jai nutiko?
– Nežinau kaip, bet turiu. – Žiūrėjau į kruvinus kirvio ašmenis. Smulkią rusvaplaukio vyro figūrėlę veidrodyje. Motociklą. – Manau, Ana Deil pradeda mane persekioti.

Pirmas sakinys: Vaikai suprato, kad pagaliau stojo pavasaris, tad nors dar žnaibė žiemos šaltukas, o žolė ir piktžolės traškėjo po kojomis, jie šūkčiodami lakstė po laukus ir giraites, laukdami šiltesnio oro.

Dar viena knyga rašytojoms gerbėjams. Toks pat stilius, panašios istorijos, praeities – dabarties linijos. Tokios pat paslaptys. Net veikėjai šiek tiek panašūs. Bet kažkas galbūt bus ir kitaip. Gal.

O bus šis tas apie meną. Freskas. Restauravimą. Tikras faktas, kad Didžiosios depresijos laikais Valstybės finansų ministerija surengė 48 valstijų freskų konkursą. Įsivaizduokite. 1939 metai, esate pradedančioji menininkė ir staiga.. bum.. tapote vieno miestelio freskos laimėtoja. Džiaugsmas, euforija, entuziazmas. Reikia tiek daug padaryti, susipažinti su vietove, su žmonėmis, apgalvoti, kokias istorijas galima bus panaudoti freskai…

Autorė visą šitą puikiai įsivaizdavo.

Bet buvo ir tokių, kurie nelaimėjo. Dar buvo ir tokių, kurie vis dar jautėsi pranašesni už kitokio odos atspalvio žmones. Dar buvo ir tokių… Ai, visko ten buvo, ir Megan, po beveik aštuoniasdešimt metų apžiūrinėdama beveik sunaikintą freską gali irgi tik įsivaizduoti, nuo ko priklausė tuometinių žmonių gyvenimas. Bet kokiu atveju, jos gyvenimas dabar priklausys nuo freskos.

Vaizduotė. Istorija. Dabartis. Praeitis. Viskas, ko reikia įdomiai, įtraukiančiai knygai. Parašyta taip, kad nors ir kažkelintas autorės romanas tai bebūtų, vis tiek kartais taip traukia paskaityti. Popsas. Bet paprastas, lengvas, patrauklus. Terapinis.

Nors jie ir maži, vieną dalyką išmano. Spalvotasis vaikas ir baltasis negyvėlis? Nieko gero.

Tarryn Fisher. Žmonos.

Tarryn Fisher. Žmonos.

FISHER, Tarryn. Žmonos [trileris] . Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Šilobritaitė. Vilnius: Svajonių knygos, 2021. 320 p.

Tokia pastarųjų dienų pamoka: viskas ne visada yra taip, kaip atrodo.

Pirmas sakinys: Jis atvažiuoja kiekvieną ketvirtadienį.

Bookstagraminė knyga. Galbūt reklamos buvo per daug, nes net neketinau skaityti, Tačiau pamačiusi bibliotekoje šansą daviau.

Su knyga tikriausiai viskas gerai. Galbūt šiek tiek blogiau su išrankiais skaitytojais. Bandau suskaičiuoti, kiek panašių knygų esu skaičiusi? Tik šiais metais – tris, keturias… Ką tai reiškia? Nieko gero. Siužetas jau nebenustebins, pabaiga nebeapstulbins, susižavėjimo didelio nebebus. Šiek tiek gaila. Pradžia visgi buvo gana netradicinė.

Ketė yra viena iš trijų Seto žmonų. Jų gyvenimas – tai susitarimų rinkinys. Jis, teisėtas jos vyras, lankys ją ketvirtadieniais. Ji, teisėta jo žmona, visas kitas savaitės dienas ištikimai jo lauks. Neklausinės nieko kur buvo, ką veikė, nesistengs nieko sužinoti. Net pavydėti nevalia.

Bet taisyklės tam ir yra, kad būtų sulaužytos. Viena maža užuomina ir smalsumas nugali. Žengtas pirmas žingsnis ir tolimesnių veiksmų jau nebesustabdysi. Apie savo vyrą reikia sužinoti viską.

Jei nebūčiau nieko panašaus skaičiusi, jau dalinčiau komplimentus ir rekomendacijas. Bet viskas jau nuspėjama. Kita vertus, kodėl tai turėtų trukdyti? Tekstas paprastas, siužetas bet kokiu atveju įtraukiantis, dėl logikos galvos pernelyg nesuki. Tiesiog geras laikas su veiksmo trileriu. Net kraujo šiek tiek bus.

Kažin, ar greitai į rankas pateks dar viena panašios tematikos knyga? Tikriausiai vis tiek skaityčiau.

Ruth Druart. Kol Paryžius miegojo.

Ruth Druart. Kol Paryžius miegojo.

DRUART, Ruth. Kol Paryžius miegojo [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2022. 496 p.

Ar gali motina, kartą jau praradusi vaiką, sutikti dar sykį jo netekti?

Pirmas sakinys: Žvelgdamas į savo atvaizdą vonios veidrodyje Žakas Lukas kilsteli prie skruosto skustuvą.

Tikra staigmena. Knyga buvo skirta ne man. Bet pavarčiau, paskaitinėjau. Ir įsitraukiau. Iki ašarų.

Tema, kad ir kaip skambėtų žiauriai – nusibodusi. Jau šnekėta apie holokausto temą grožinėje literatūroje, informacijos iškraipymą ir visiškai beverčiu popsu maitinamus skaitytojus. Kita vertus – bet kokia forma apie holokaustą yra gerai. Kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų, ir kad kuo ilgiau nepamirštų.

Bet šios knygos istorija kiek kitokia. Du prancūzai, likę okupuotoje šalyje, priversti dirbti bošams. Jie mato, kas vyksta, bet tarsi atsisako patikėti, atsisako suvokti, kad tai gali būti tiesa. Ir vieną dieną likimas jiems į rankas įduoda tikrų tikriausią išbandymą. Kuris patikrins žmogiškumą, empatiją, meilę, pasiaukojimą, drąsą ir dar daug ką. Žanas Lukas ir Šarlotė jauni ir drąsūs, iššūkį priima. Po dešimtmečio jie jau Santa Kruze, gyvena laimingai susituokę ir bando pamiršti visus karo baisumus.

Kol vieną dieną į jų namus pasibeldžia policija.

Daugiau nieko negaliu rašyti. Pati nei aprašymo, nei goodreads, nei jokių atsiliepimų, nenumaniau, koks bus siužetas.Jis nustebino, iki ašarų. Holokausto tema pasislinko į šalį ir užleido vietą meilei. Tėvų ir vaikų meilei. Galima galvoti vienaip, galima galvoti kitaip… Kažin, ar teisingas sprendimas šioje situacijoje iš vis buvo. Tik, kaip ten sakoma, liko tikėjimas, viltis ir meilė. Būtent.

Labai nebloga, labai paprasta, ganėtinai įtraukianti istorija.

Eilėraštis įvaikiui

Ne kūnas iš mano kūno,
ne kaulai iš mano kaulų,
bet vis tiek stebuklingai
mano.
Niekada nepamiršk,
nė vieną akimirką,
Kad užaugai ne po mano širdimi,
bet joje.

Nežinomas autorius

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.

Diane Chamberlain. Išsvajota dukra.

Diane Chamberlain. Išsvajota dukra.

CHAMBERLAIN, Diane. Išsvajota dukra [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Jis paleido mano ranką. Kojos suvirpėjo ir sutrūkčiojo, aš išsitiesiau, ir, kol nepersigalvojau, šokau į juodą sūrų orą.

Pirmas sakinys: Niekas nenorėjo dirbti su vyru invalido vežimėlyje.

O, bus staigmenų! Neišsigąskit, tai ta pati Chamberlain, tik šį kartą ji papasakos gal kiek kitokią istoriją.

Šiaurės Karolina, 7-asis dešimtmetis. Karolinai gyvenimas pametėjo tikrai nemažai išbandymų. Ką tik Vietnamo kare žuvo jos vyras, o kūdikis, kurio laukiasi, ir kuris turėjo priminti mylimąjį, tikriausiai neišgyvens net iki gimdymo.

Va tokia pradžia, toks startas. Kaip dabar autorė viską išspręs? Kaip parašys knygą, įtiksinčią milijonams skaitytojų? Paprastai… Bus dramos. Ir daug.

Ech, kaip norėtųsi papasakoti daugiau, bet negalima. Įtraukė, įsijaučiau, nors jokiu būdu niekada nenorėčiau būti Karolinos vietoje. Niekada nenorėčiau priiminėti tokių sprendimų. Ypač, kai istorija sukasi apie vaikelį, kuris turėjo būti mirusio mylimojo dalelė. Prarasti abu – tai jau pernelyg skaudu.

O daugiau… Kaip ir kitos autorės knygos – paprasta skaityti, labai tinka poilsiui tarp trilerių ar kokios rimtesnės literatūros.

Dramos daug, bet autorė ir vėl išsisuko gana neblogai. Kas toliau?

Hervé Le Tellier. Anomalija.

Hervé Le Tellier. Anomalija.

LE TELLIER, Hervé. Anomalija [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 318 p.
Goncourt’ų premija 2020.

Kažkas kažin kur mūsų galaktikoje metė monetą ir ši liko kyboti ore.

Pirmas sakinys: Ką nors nužudyti nieko nereiškia.

Gera. Labai gera. Baiminausi, kad nuobodžiausiu. Ne! Baiminausi, kad ten tų egzistencinių teorijų nesuprasiu. Ne! Gerai, prisipažinsiu, kad visai nenorėjau šios knygos skaityti. Bet labai džiaugiuosi, kad ji pateko man į rankas. Smagu žinoti, kad yra žmonių, puikiai žinančių mano skonį.

Esu bejėgė prieš mistiką. Prašom. Lėktuvas skrenda iš Paryžiaus į Niujorką. Viskas kaip visada: malonus aptarnavimas, keletas oro duobių. Neįprasta pasidaro tada, kai keleiviai sužino, kad jie jau nusileido Niujorke prieš… tris mėnesius. Dabar jau žinau. Knygos lengvai nepaleisiu.

Esu bejėgė ir prieš gražų tekstą. Dabar galvoju – rašymas toks sunkus darbas, kiekvienas sakinys apgalvotas, nudailintas, o va imi, perskaitai ir viskas. Bet ne viskas. Tokie tekstai neužsimiršta. Tokias knygas norisi dar kartą atsiversti, pavartyti, paskaitinėti. Kam nors pasiūlyti. Lentynoje tikrai nedulkės.

Negaliu nesidžiaugti ir įdomiais personažais. Ypač kai jų daug. Ypač, kai pasakojimas nėra linijinis. Lėktuve daug skirtingų keliautojų. Daug skirtingų, tarpusavyje nesusijusių istorijų. O tada, kai viskas susidubliuoja – jų tik padaugėja. Mėgaukitės autoriaus fantazija!

Ai, tiesa, dar. Rašytojas – matematikas. Taip, mes turime fiziką, kuris rašė tobulas knygas vaikams. Šis matematikas irgi gerai dėlioja žodžius. O ir noras išsiaiškinti praktines fizines ir matematines tokio reiškinio galimybes tikrai nestebina. Gal kam ir pabos tie įvairių sričių žinovų išvedžiojimai. Gal ir ne. Juk kas ten žino, kas ten tas monetas mėto, ir kodėl jos kartais nenukrenta.

Ačiū, Laura, tikrai geras skaitinys.

Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

TAMULAITIENĖ, Loreta. Paraščių vaikai [Tikros istorijos apie tuos, kurių nereikia]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Visada norėjau parašyti knygą apie tuos vaikus, tuos mažuosius kovotojus, kurie stovi priešakinėse linijose, susidurdami su gyvenimo realybe, kurios nei man, nei Tau, brangus skaitytojau, greičiausiai jau neteks patirti.

Pirmas sakinys: Lora – dar penkiasdešimties neturinti aukšta, liekna moteris, išdidžiai lyg mylimajam parankėn įsikibusi į savo pedagoginę ir vadybinę patirtį, pravėrė mažutės, nuo miesto centro ir viso Dievo pasaulio nutolusios mokyklos duris.

Knyga iš tos serijos, apie kurias nieko negirdėjai, nieko nežinai, skaityti neketinai, bet va ima, patenka į rankas, ir…. Ir gauni tokią emocijų vaivorykštę, tokį srautą minčių, kad nebežinai, kur dėtis. Viskas susipina: tikros ir išgalvotos istorijos, kažkur vykstantis karas, kraują stingdantys siaubai, bayraktaras ir visai šalia gyvenantys vaikai, kurie visiškai, visiškai niekam neįdomūs ir nereikalingi.

Bet čia niekas nieko nesistengia gąsdinti ar pamokyti. Lengvas, nesudėtingas grožinis tekstas apie tikrą Šiaulių jaunimo mokyklos mokinių kasdienybę. Pagauna akimirksniu. Skirtingų vaikų istorijos stebina, šokiruoja, liūdina. Labai įtraukia. Siurbi į save tuos skirtingus, bet kartu labai panašius likimus ir supranti, kad stop, užteks, daugiau nebegaliu. Ir kaip tik tuo metu siužetas susifokusuoja. Pradedama pasakoti tikra, o gal išgalvota istorija apie du jaunuolius ir jų gyvenimą.

O kai užverti knygą, emocijų irgi sočiai. Jautiesi visiškai bejėgis. Bet kokiu atveju nieko negali pakeisti. Liūdina ir knygoje išsakytos mintys, kad tiems vaikams padėti labai sunku. Visa pagalba ir viskas, kas gaunama nemokamai, tiesiog nėra vertinama. O jei ir atsiranda kažkiek pozityvo, jis iš karto sunaikinamas vaikui grįžus į alkoholiu ar kokiomis kitomis socialinėmis problemomis persismelkusius namus.

Pabaigos knygoje kaip ir nėra. Tik šiek tiek vilties. Gal. Nors nelabai ir tikisi.

Kai Lora paskambino, Deivido motina ėmė rėkti į telefono ragelį, jog visada sakiusi, kad valdžia nieko nežiūri, paleido mat atostogų, – tokių negalima paleisti be priežiūros, – o dabar matot, kas pasidarė? Dabar kas atsakys, jei vaikas sumuštas ar užmuštas? O jei pagrobtas ir parduotas? Kas dabar jai vaiką sugrąžins….