Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

SMAGURAUSKAITĖ, Dalia. Madraso deimantas [romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 236 p.

Senis palingavo galva, giliai atsiduso ir nušlubavo durų link. Prieš palikdamas Pitų namus trumpam stabtelėjo ir atsisukęs tarė:
– Tavo tėvas norėjo, kad jį parduotum, paklausyk paskutinio jo patarimo.

Gera knyga – nuotykių trileris – lietuvių romanai. Galima pasirinkti tik du variantus. Trijų kombinacija paprasčiausiai neegzistuoja. Nors gal… Gal šį kartą?

Kas nors vis paklausia, kaip pasirenkate knygas? Va taip – pasižiūri į šią magišką akį ir jau aišku, kad skaitysi. Tiesiog jauti, kad ji parašyta būtent tau, nes šiuo metu taip norisi gero lietuviško nuotykių romano! Iki begalybės…

Taigi, bus šiek tiek praeities legendų, užkeiktų deimantų, drąsių šiandieninių avantiūristų, gabių vagių, ir laimingų įsimylėjėlių.

Kaip ir žadėta, pradžia buvo žiauriai gera. Pasijutau taip gerai, kaip ankstyvoje paauglystėje skaitydama Sidabro ežero turtus ir išgyvendama kiekvieną puslapį tarsi tikrą nuotykį. XVIII amžiaus Indija ir Anglija buvo tobulos. 2011-ųjų Belgija buvo gniaužianti kvapą. O 2011-ųjų metų Marokas… buvo tiek visko, kad visas stebuklingumas ėmė ir baisiai greitai išsikvėpė. Ech… gal tiesiog nebespėjau kartu, o gal pasimečiau kažkur Tandžero gatvėse…

Tiesa, pati pabaiga patiko. Dar labiau būtų patikę, jei daugiau laiko būtumėm praleidę toje XVIII, o gal ir XIX amžiaus Indijoje. Arba Anglijoje. Praeitis visada intriguoja labiau, ko nepasakysi apie šiandieną. Nežinau kodėl. Bet man visada ima darytis nuobodu.

Na o kaip su ta trijule… Yra kaip yra, gal laikas parodys. O tuo tarpu skaitykite ir džiūgaukite, juk tokių knygų lietuvių literatūroje yra baisiai mažai.

Hugh Howey. Smėlis.

Hugh Howey. Smėlis.

HOWEY, Hugh. Smėlis [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Būtent netikrumas dėl rytdienos ginė žmones. Dabar Koneris tai suprato. Pasaulį anapus įsivaizduodavo kaip didžią paslaptį, nežinomybę, tačiau permainingo gyvenimo kankynė tarp kopų buvo daug baisesnė. Čia tik dėl vieno galėjai būti tikras, kad kažkur kitur gyvenimas kitoks.

Smėlis – yra tokia knyga, kurią vos pamačius būtinai turi paskaityti. Ateities pasaulis, palaidotas po smėliu be galo žadina smalsumą, skatina fantazija ir visokias filosofijas, kas bus, kaip bus, verčia širdį plakti greičiau. Tai knyga, kurią perskaitai akimirksniu (mano atveju neatlaikė net knygos įrišimas – iškrito keletas lapų). Poilsis ir visiškas relaksas – garantuoti.

Tiesa, yra viena būtina sąlyga – turi būti išprotėjęs šio žanro fanas.

Kai blaivus protas pamažu grįžta, apima abejonės. Taip, Šachtos trilogija buvo tikrai gera. Tokia gera, kad lauki kitų šio autoriaus knygų, o vos sulaukęs – iš karto perki. Ir šiek tiek nusivili. Ar tai ir viskas? Gūgle negailestinas – taip. Bet kartu ir guodžiantis – autoriaus bibliografija tuo nesibaigia. Ką skaityti dar bus. O tuo tarpu turim Raganių, Miglos vaikus, Perėją ir Karaliaus žudiko kronikas.

Na, o jei nesi tokių knygų fanas….  Ką gi, gal ir negaišk. Yra šimtai kitokių žanrų įdomių knygų!

Stefan Ahnhem. Beveidės aukos.

Stefan Ahnhem. Beveidės aukos.

AHNHEM, Stefan. Beveidės aukos [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 581 p.

Užsimerkęs susimąstė, kiek žmonių dabar bandė įminti šią dėlionę, išsiaiškinti, kaip viskas susiję. Net nesvarbu, kad tai tik pradžia. Paskutinė mintis prieš užmiegant nuvilnijo per kūną it šilta banga.
Tuoj visa klasė nebegalės užmigti.

Nekenčiu mokyklos Nekenčiu! Visi mato . Žinau, kad mato. Ir vis tiek niekas nieko nedaro. Arba daro. Juokiasi ir nusuka akis…. Tad, jei kada nors nusukai akis ir apsimetei, kad nematai skriaudžiamo klasioko, gal geriau ir neskaityk tos knygos. Nes taip jau yra, kad net labiausiai skriaudžiami vaikai užauga. O tada…

Dar atsimenu laikus, kaip supermamų knygų skaitytojų forume gaudžiau kiekvieną žinutę apie geresnį šiuolaikinį detektyvą. Rodos, viskas jau buvo perskaityta, o skandinavų detektyvų era dar nebuvo pasiekusi Lietuvos. Va jei tuomet kas nors būtų davęs tas Beveides aukas!

Čia yra visko, ko reikia tikram detektyvui. Baisu ir liūdna. Žiauru ir kruvina. Daug veiksmo ir intrigos. Detalių, iš kurių pamažu dėliojama dėlionė. Tipiškas skandinaviškas detektyvo personažas. Fabianas Riskas gyvena ne pačius geriausius laikus, jo praeitis miglota, namuose nesklandumai… Daugiau ne kažin kiek ir atskleista. Nereikia būti detektyvu, kad suprastum – bus dar (goodreads patikina, kad laukia mažiausiai keturios dalys).

Yra ir to, ko reikia kiekvienai laisvalaikio knygai. Lapai verčiasi nejučiomis, atsiplėšti neįmanoma. Bandai neatsilikti ir kartu sudėlioti tą dėlionę. Kas gi jis, užsigeidęs išžudyti visą savo buvusią klasę?

Po mokyklos priėjo keli seni draugai pakalbėti, bet aš juos pasiunčiau po velnių. Daugiau draugų neturiu. Vietoj to padaužiau Joną. Mane visada erzino, kaip bjauriai jis rengiasi. Trankiau į pilvą kol jis nukrito. Jo akyse mačiau baimę. Jėga.

Jau dabar labai laukiu kitos knygos.

Marijus Gailius. Oro.

Marijus Gailius. Oro.

GAILIUS, Marijus. Oro [romanas]. Vilnius: Odilė, 2018. 432 p.

Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu.
Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.
Tiek daug vandens, o nėra ko gerti.
Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi.
Mane vadina Baltija.

Kaip oro! Norisi tokių knygų kaip oro! Perskaičiau pirmą pastraipą ir supratau, kad kurį laiką turėsiu kuo kvėpuoti.

Profesorius Vincentas Šemeta žino, ką reiškia šylantis klimatas ir kylantis vandens lygis. Paskui jis paslaptingai žūsta, prieš tai dar spėjęs palikti kelias užuominas savo mokiniui. Kotryna pradeda dieną sumodeliuodama savo virtualią tapatybę – Seniai buvo neaišku, kas pirma – višta ar kiaušinis, tas tikras tu ar antrinis tu. O šiandien trečiadienis ir šiandien ji išeis į realybę. Slaptos pogrindinės organizacijos vadas Hiacintas transliuoja tinklaodėmis apsijuosusiems savo sekėjams įspūdingą kalbą – Už ažijienį įaugį Europoje! Už orią tęst’ingę senatvę įjungtyje! Už multiseksual’ingę ir multikultūr’ingę Lietuvą! Už gyven’erą pritaikiusis prie klimato, o ne išgyven’erą padavusis klimato kaprizams! Našlė Šemetienė. Riči ir Kju – trečios ar ketvirtos kartos emigrantų vaikai, prievarta parvykę į Lietuvą. Izabelė ir Jokūbas. Filomena. Senyvas muziejininkas. WEIALALA. Begalinė procesija.

Ir kaip gi visa tai susiję?

Tai ir yra pats didžiausias malonumas. Kiekvienas skyrius – visiškas netikėtumas. Nežinai, į kurį laikmetį, šių ar netolimos ateities laikų, pateksi, su kuriais personažais susidursi, kokios gijos juos riš (arba ne), kaip visa istorija bus susijusi su tuo, ką ką tik perskaitei. Tas dvigubas siužetas, šokinėjimas šen bei ten taip įtraukia, kad nuo knygos neįmanoma atsiplėšti.  Mėgaujiesi šiek tiek kandžiu, ironišku tekstu, įkomponuotomis dabarties realijomis iš kasdienybės naujienų srauto. O dar ta ateities kalba! Internautai, pagerinantys savo skurdžią lietuvių kalbą angliškais žodeliais galėtų net įsižeisti.

Siužetas neprognozuojamas. Daugiau nei 400 puslapių numatomos ateities paveikslui. Ne Niujorko ar Londono (jų jau nebėra). Lietuvos. Palangos. Šiaulių.

Knyga, kaip ir jos viršelis – jėga! Laikyti rankose lietuvišką ekologinę antiutopiją – beveik stebuklas. Įvykis. O kadangi tam žanrui esu neatspari ir labai subjektyvi, tai objektyvių komentarų nebus. Vien tik pliusai.

Ir kaip gi mums tave išsaugoti, tu mūsų Žeme? Kaip išsaugoti save?

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.

Gail Honeyman. Eleonorai Ofilant viskas gerai.

Gail Honeyman. Eleonorai Ofilant viskas gerai.

HONEYMAN, Gail. Eleonorai Olifant viskas gerai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Kelerienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 436 p.

Jeigu kas nors paklausia, kaip jautiesi, įprasta atsakyti GERAI. Juk negali pasakyti, kad verkei prieš užmigdama praeitą naktį, nes dvi dienas iš eilės neturėjai su kuo pasikalbėti. Tu sakai, kad jautiesi GERAI.

Tikėjausi, o gal net galima sakyti, bijojau kažko kito. Kad bus daug ašarų, liūdesio, sielvarto ir savigraužos. Na, tokios tipiškos depresinės nuotaikos, vyravusios, kad ir lietuvių literatūroje prieš gerą dešimtmetį. Bet kodėl knyga būtų buvusi tokia populiari? Kažkas čia ne taip.

Tas išankstinis nusistatymas triukšmingai griuvo pirmuose puslapiuose. O dar už kelių, kai autorė privertė balsu nusijuokti, dingo ir pranyko negrįžtamai. Eleonora gyvena sau tokį ramų, rutinininį gyvenimą ir didelių bėdų neturi. Jai viskas gerai. Darbas – namai – darbas – namai, o savaitgalį butelis (ai, du buteliai) degtinės, keturios sienos ir vienos gėlės kompanija. Gal ir skamba nekaip, bet Eleonorai gerai. Leidėjams irgi: dėl debiutinio škotų autorės romano (ir dar net nepradėto rašyti antrojo romano) kovojo net aštuonios leidyklos. Skaitytojams irgi – knyga yra 2018 metų sensacija, sukrėtusi visą literatūros pasaulį. Holivudui irgi: romanas bus ekranizuotas. Bent jau taip sako gūglas.

Taigi, Eleonora taip ir gyvena, pasaulį vertindama kritiškai, kandžiai, naiviai, o drauge juokingai ir logiškai. Skaityti beveik linksma, lapai greitai verčiasi, ir netrukus į sceną įžengia dar vienas keistuolis – Raimondas. Tada tas „gerai“ imasi materializuotis, kartu su visokiomis vaikystės traumomis, sunkiais išgyvenimais ir visokiais „net priešui nelinkėčiau“ potyriais. Įvykių apstu, o tuo metu, kai šiek tiek atsibosta, pradeda atrodyti, tarsi žiūrėčiau socialinę reklamą, autorė išmeta kozirį. Tada supranti, kodėl visgi dėl šios knygos verta eiti iš proto. Arba nesupranti. Nes romano sėkmė glumina net pačią autorę.

Šiomis dienomis vienatvė yra nauja vėžio forma – gėdingas, gluminantis dalykas, kurį užsitrauki ant savęs slapta ir nežymiai. Naujasis vėžys yra baugus ir nepagydomas, toks siaubingas, kad bijai apie jį net užsiminti kitiems. Žmonės nenori girdėti to žodžio, ištarto garsiai, – iš baimės, kad jis ir jiems ims kelti skausmą, arba nuogąstaudami, kad likimas sumanys pasiūlyti ir jiems tą siaubą išbandyti.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

MARTYNENKO, Marius Povilas Elijas. Be penkių pasaulio pradžia [eseistika]. Vilnius: Tyto alba, 2018. 224 p.

„Mes gyvename pūvančiame amžiuje. Jaunieji nebegerbia savo tėvų. Jie yra storžieviški ir nekantrūs. Jie dažnai tiesiog apsigyvena užeigose ir yra visiškai nedrausmingi“. Šis užrašas galioja jau kelis tūkstantmečius, regis, kad pasaulis rieda savo pabaigon jau kelis tūkstantmečius.

Pasaulis, kuris niekaip nepasibaigia. Visai įmanoma, kad jis niekaip neprasidėjo. Ir šiandien, kaip kontrapunktą visoms išpranašautoms pasaulio pabaigoms, norėčiau paskelbti – gerbiamieji, pasaulis prasidės po penkių minučių. Išjunkite mobiliuosius telefonus.

Iš tikrųjų viskas, kas labiausiai patiko, parašyta ant knygos viršelių arba jų atvartuose. Dar labai šaunus pavadinimas, kuris iš karto atkreipė dėmesį kažkada tada, kai knyga sušmėžavo feisbukuose. Keistas kažkoks, intriguojantis. Kaip ir pati knyga. O būdvardis „keistas“ puikiai tinka, kai tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Taigi, knygoje yra keliolika nespalvotų fotografijų ir keliasdešimt trumpų istorijų (ne, greičiau tik tekstų) Parašyta, kad tai – tekstai malonumui sužadinti. Galbūt, jei gyvenimas malonumo nebežadina, tai tada jau ir pyzdec. O gyvenimas yra visoks, kartais šypsaisi, kartais bjauriesi, kartais nusijuoki, kartais net paašaroji. Taip ir tekstai yra visokie, kartais tokie jautrūs, netgi šiek tiek filosofiški, „griebiantys už dūšios“, o kartais – visiškos pievos ir pelkės.

Dar parašyta, kad jie – tarsi atviras pokalbis. Tiesa, tas atvirumas labai dažnai bandė pavirsti į vulgarumą. Tiek daug šūdų, makščių, penių, žargono pasitaiko tikrai tik labai retoje knygoje. Ai, tiesa,  Márquez irgi labai įspūdingai rezgė pasakojimą apie Pulkininką, ten netrūko nei prakaito, nei mėšlo, nei visų kitų įmanomų atvirumų. Bet juk čia ne tas lygis, ar ne?

Išmetus visus šūdus ir visas subines, liktų tik paprastas tekstas (gyvenimas). Bet žodžių iš teksto neišmesi, kaip ir bjaurasties iš gyvenimo.  O ar tai bus tas žingsnis į atvirą pokalbį? Ar toli žengs? Kiekvienam savo.

Kelios citatos.