Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

BREDBERIS, Rėjus (BRADBURY, Ray). Pradžios pabaiga [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Vilnius: Vaga, 1982. 240 p.
Serija „Zenitas“.

Sėdėjau, norėdamas kažką pasakyti, tik nežinojau ką.

Tikrai, ką? Toks jausmas apima perskaičius daugumą apsakymų. Jų daugiau nei dvidešimt ir visi jie nuostabūs. Rašyti dar tada, kai žodžiai Raketa, Marsas ir Kosmosas  tikriausiai kaitino ne vieno žmogaus protus ir širdis. Vaizduotę irgi.

Įsivaizduokite, kad galite nuvykti į Safarį. Tik ne kokių liūtų, o tikrų tikriausio tyrannosaurus rex medžioti. Arba iš tolimos tolimos ateities sugrįžtate į XX amžiaus pradžią, kur galite pasimėgauti tikra kava, tikrais cigarais, tikrais kvepalais ir tikrais tauriais gėrimais. O gal tiesiog įkvėpti švaraus oro. Jei kelionės laiku neatrodo patrauklios, gal norėtumėt į kosmosą? Tiesa, ne visos kelionės yra saugios ir baigiasi laimingai. Gali būti, kad tiesiog tapsite kretančia žvaigžde, kurią pamatęs koks nors berniukas sugalvos norą…

Fantastika – ne jums? Tai jos čia beveik ir nėra. Autorius pats sakė, kad nei mokslinės fantastikos, nei fentezi jis nerašo. Jis tiesiog pradeda kokią nors istoriją, ir, kai tikitės visai kito, lyg magas ima ir ištraukia iš skrybėlės kokią staigmeną. Kuri primena vaikystę, svajones, troškimus ir visus kitus per amžių amžius žmogaus širdį ir vaizduotę jaudinančius dalykus. Labai elegantiškai, labai gražiu stiliumi ir apgalvotai. Kad kiekvieno veikėjo jausmai ir emocijos tikrai tikrai vienaip ar kitaip pasiektų kiekvieną iš mūsų. Paskaitykite.

Tai nėra pirmoji skaityta  autoriaus knyga. Negalėčiau išskirti, ar ji man patiko labiau, ar ne. Savaip tobulos visos.  Ne veltui autorius yra gavęs įvairių prestižinių premijų. Ką ten tos premijos – Bradbury vardu pavadintas net asteroidas, o  Mėnulyje yra „Pienių krateris“ (taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei).

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai…

Reklama
Michael Crichton. Juros periodo parkas

Michael Crichton. Juros periodo parkas

CRICHTON, Michael. Juros periodo parkas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė L. Paliūnienė ir V. Budrys. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2015. 507 p.

Pavojus gresia ne mūsų planetai, pavojus gresia mums. Mes neturime tiek jėgų, kad planetą sunaikintume arba ją išsaugotume. Mes turime sukaupti jėgas, kad išsigelbėtume patys.

Chrichton čia toks, kaip ir ankščiau skaitytose knygose: geriausių savo srities specialistų būrelis pakviečiamas vykdyti kažkokios užduoties, kuri iš pradžių atrodo visai intriguojanti ir įdomi, o vėliau virsta nekontroliuojamu chaosu. Jau pabuvom ir vandenyno gelmėse, ir slaptoje laboratorijoje tyrėme paslaptingas bakterijas. Dabar keliausime į egzotišką salą aplankyti dinozaurų. Tik šį kartą į pakviestųjų būrį netikėtai pakliūva ir porelė vaikų. Suaugusiųjų laimei.

Kam skaityti knygą, jei jau ir filmas matytas, ir knyga seniausiai perskaityta? Atsakymas paprastas: nes ji gerai ir įdomiai parašyta. Išlaikytas balansas tarp veikėjų, nuotykių ir filosofijos. Nieko nėra per daug. Vieni džiaugiasi, su kaupu patenkinę savo profesinį smalsumą, kiti gudrumu ar vikrumu kovoja su dinozauras, treti jau ramiai virškinasi šių gigantiškų (o kartais ir visai mažučių) gyvūnų skrandžiuose. Aišku, niekas nesitikėjo, kad pramogine ir pažintine turėjusi būti kelionė taps išgyvenimo žaidimu, bet kompiuterinės sistemos draugiškos jauniems protams ir pamažu viskas aprimsta. Kol merdintis matematikas dalinasi savo filosofine išmintimi, kariuomenė viską sutvarko jai įprastais metodais. Bum ir viskam pabaiga. Bum ir knyga baigėsi. Gaila.

Puikus, įtraukiantis, visiškai užsimiršti leidžiantis romanas. Gerai, gal tie velociraptoriai ir nelabai draugiški gyvūnai, bet kas elgtųsi kitaip, visai netikėtai gavęs dar vieną progą gyventi?

– Sakykim, kad taip nutiks, – pertraukė jį Malkolmas. – Sakykim, radiacijos lygis Žemėje siaubingai pakils, ir visa mūsų augmenija ir gyvūnija išmirs. O pati planeta šimtams tūkstančių metų pavirs įkaitusia keptuve. Gyvybė vis viena kur nors bus išsaugota: po žeme, o gal arktiniuose ledynuose… Ir praėjus tūkstantmečiams, kai mūsų planeta vėl taps svetinga, joje vėl pasklis gyvybė. Ir evoliucijos procesas prasidės iš naujo.

 

Lars Kepler. Persekiotojas.

Lars Kepler. Persekiotojas.

KEPLER, Lars. Persekiotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2016. 606 p.

Tarpduryje į prieškambarį stovėjo žmogus su virtuviniu peiliu rankoje.

Beskaitydama pradėjau nuobodžiauti, tad ėmiau ir perskaičiau knygos pabaigą, ko gyvenime nesu dariusi. Gailėjausi? Nelabai. Nes skaitymo džiaugsmas nuo to tikrai niekur nedingo. Mat penktąją knygą rašydami autoriai pasistengė ir surado dar vieną niuansą, kaip suintriguoti skaitytoją. Suintrigavo.

Man be galo keistas įprotis palikti neužrakintas virtuvės ar kitas duris į kokią nors lauko terasą. Arba rūsį. Čia panašiai, kad seniau kaime, kada atremta į duris lazda būdavo ženklas, kad šeimininkų nėra namie. Bet tokia drąsa šiuolaikiniame pasaulyje vis tiek stebina. O jau kada ateina suvokimas, kad būtų gerai, jog tos durys būtų užrakintos, dažniausiai jau būna per vėlu. Šioje knygoje per vėlu buvo net trims moteriškėms. Ir vienai – vos vos.

Knyga šiek tiek žiauroka, bet ne per daug (po Hipnotizuotojo kartais tamsoje būdavo baisu vaikščioti. O ar užrakintos durys – tikrindavau net po kelis kartus…).  Veiksmo scenos – kaip ir kitose knygose – pati neįdomiausia dalis. Bet iš esmės – tai gėris. Jau maniau, kad tai paskutinė Jono Linos serijos dalis (nes kam tada būtų išleidę tą „Žaidimų aikštelę“?). Pasirodo – ne. Labai norėčiau paskaityti tęsinį. Dabar.

Google sako, kad tęsinys bus. Mes laukiam.

Lars Kepler. Smėlio žmogus

Lars Kepler. Smėlio žmogus

KEPLER, Lars. Smėlio žmogus [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2014. 587 p.

– Aš neturiu laiko, – pertraukė jis. – Einu sunaikinti Jono Linos. 

Ketvirtoji knyga apie komisarą Joną Liną. Be abejonės, tai kol kas geriausia iš visų skaitytų dalių (Hipnotizuotojo gerbėjai tikriausiai pasiginčytų), bet man tos supermoters Sagos Bauer personažas šį kartą labai patiko.

Netikėtai atsiranda mirusiu laikytas vyriškis. Jis buvo pagrobtas dar paauglystėje ir senai laikytas mirusiu. Panašu, kad kartu pagrobta jo sesuo irgi galėtų būti gyva. Atsinaujina senos neišaiškintos bylos, prisimenami įtariamieji, kurie saugiai sėdi sustiprinto rėžimo psichiatrijos skyriuose, sugrįžta senos širdgėlos. Komisarui tai irgi ne tik nauja byla, bet, galima sakyti, tai ir jo viso gyvenimo kova. Kas laimės? Klaustukas. Penktąją šios serijos dalį būtinai pasidėkite kur nors netoliese.

Knyga sunki, daug storų lapų, prirašytų dideliu šriftu. Atrodo daug, o prisėdi – ir nebėra. Šiek tiek trikdo pastraipos, kuriuose tik vienas sakinys. Kartais jame tik keletas žodžių. Tikriausiai autoriai taip bando sukelti įtampą ir įtempto veiksmo filmo įspūdį. Vertinant knygų populiarumą, panašu, kad jiems tai pavyksta. Nors finalines gaudynes tikrai leidau sau praleisti, nes na ir be aprašymų visiems aišku, kaip vyksta kovos, kuriuose nugali gerieji.

Daugiau.. Neturiu laiko daugiau rašyti. Einu skaityti penktosios dalies.

 

Geriausi Švedijos detektyvų autorių apsakymai

Geriausi Švedijos detektyvų autorių apsakymai

Geriausi Švedijos detektyvų autorių apsakymai / Tove Alsterdal, Rolf Börjlind, Cilla Börjlind … [et al.] ; sudarytojas ir įžangos autorius John-Henri Holmberg . Iš švedų k. vertė Justė Vitkauskaitė. Vilnius: Alma littera, 2015. 344 p.

Staiga apklausa pakrypo nauja, baisia linkme.

Perskaičiusi šią knygą norom nenorom pagalvoji, kad nieko nėra geriau už apsakymus! Tai tiek daug istorijų vienoje knygoje! Ir dar detektyvinių.

Rinkinys puikus. Nesu jokia detektyvų žanro tyrinėtoja, įžangą leidau sau praleisti, iš karto ėmiausi bylų. 17 autorių, 17 trumpų kūrinėlių. Kiekvienas kitoks, kiekvienas ypatingas, kiekvieną kartą nežinai, kaip viskas baigsis.

Patiko. Labai. Net negalėčiau išskirti, kuris įdomesnis, kuris – ne. Dar, kad būtų įdomiau, skaičiau nenuosekliai, nuo knygos pabaigos. O ir autoriai nėra kažkaip vienas su kitu susiję. Kalėdinėje mugėje dingo mergaitė. Kita iškrito iš ketvirto aukšto. Berniukas mokykloje kenčia patyčias. Pagrobiama pašto siunta, žinoma, su solidžia pinigų suma. Tobula Proto Galia (žinoma, parašyta garsiojo Stieg Larsson). Hitlerio meilė Eva Braun taip pat rado savo vietą detektyvinių apsakymų rinktinėje. Meno dirbinių kolekcionieriai ir dar daug visko. Puiku.

Detektyviniai apsakymai niekuo nenusileidžia madingiems skandinaviškiems detektyvams. Noriu dar.

 

Lars Kepler. Ugnies liudininkas

Lars Kepler. Ugnies liudininkas

KEPLER, Lars. Ugnies liudininkas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013. 587 p.

Visur kraujas – teška, blizga, teka.

Žinoma, ko daugiau tikėtis detektyvuose… Bet man patinka tie, kiek kitokie, kur kraujo mažiau, o paslapčių ir visokių netikėtumų daugiau. Tai pradžia sakyčiau baisoka – daug kraujo ir vemiančių policininkų. Po jos, viskas rutuliojasi ganėtinai sklandžiai ir labai, labai įtraukiančiai.

Trečias Jono Linos serijos detektyvas. Jonas Lina yra suomis, dirbantis Stokholmo kriminalinėje policijoje. Kaip ir visi dabartinių detektyvinių istorijų veikėjai – jis ir išsišokėlis, sistemai ir valdžiai nepaklūstantis pareigūnas, ir kenčiantis, paslapčių apgaubtas vyras. Kaip ten ir kas su juo nutiko? Iš kur tie migreniniai galvos skausmai? Kodėl jis toks, koks yra ir kaip jam taip gerai pavyksta išaiškinti nusikaltimus, netgi tada, kai pareigūnai paprastai pakelia rankas ir tyrimus nutraukia? Beje, šiame romane jis net nuo pareigų nušalintas! Bet ar tai jį sustabdys? Vargu… Sunkaus charakterio mergaičių namuose įvykdoma dviguba žmogžudystė, viena mergaitė pabėga ir pagrobia atsitiktinai kelyje pasimaišiusį keturmetį. Kaip ir viskas aišku, belieka tik ją susekti, pagauti, areštuoti, apkaltinti ir nuteisti. Bet Jonui čia kažkas nesutampa. Nustojame kvėpuoti ir panyrame į knygą.

Būtų per daug gražu, ar ne? Taip, yra ir nekokių vietų. Šiose knygose – tai epizodai, kuomet Jonas eina į kovą. Tie visi veiksmo, susišaudymų, gaudynių ir persekiojimų aprašymai tokie banalūs ir dirbtiniai, kad šiaip tokias knygas kažin, ar skaityčiau. Bet šį trūkumą glaisto visokie netikėtumai, sėkmingai savo darbą atlikusi intriga, o ir skyriai trumpučiai – tad skaityti nė kiek nenuobodu. Toliau. Toliau. O kas bus toliau?

Toliau bus gana netikėta pabaiga. Ir ketvirtosios knygos paieškos!

Isaac Asimov. Fondas.

Isaac Asimov. Fondas.

ASIMOV, Isaac. Fondas [mokslinė fantastika]. Iš anglų k. vertė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 288 p.

– Aš greit numirsiu ir jūs pamatysite kur kas daugiau už mane…

Psichoistorikas Haris Seldonas geba numatyti ateitį. Ne, ne kokiais nors burtais, bet psichoistorijos dėsniais. Galaktikos laukia ne kokie laikai. Kad bent kiek juos sušvelnintų, jis sumodeliuoja įvykius, kurie, išprovokuodami vienas kitą, turėtų padėti tuos laikus kuo labiau sutrumpinti.  Štai taip prasideda pirmoji serijos apie Fondą knyga.

Šį pavadinimą ir šią pavardę turbūt girdėjo kiekvienas, nors šiek tiek besidomintis fantastika ir mėgstantis skaityti. Net nedvejojau, ar jos man reikia, ir ar ją noriu perskaityti. Žinoma, taip!

Ir… tikriausiai nelabai supratau. Ji nesukėlė nei kokių nors įdomių minčių, nei ypatingų emocijų. Knyga, ir tiek. Skaičiau netgi šiek tiek nuobodžiaudama. Tiesa, pradžia buvo daug žadanti, bet puslapiai vertėsi, o nieko ypatingo nevyko. Tiksliau vyko, bet ne taip, kaip tikėjausi, ir kaip turėtų būti geriausioje visų laikų fantastikos kūrinyje. Nuobodu. Gaila. Kodėl visada, kai knyga įvertinama „geriausia… “, man taip neatrodo?

Gal kas gali paaiškinti, kodėl Fondo serija laikoma geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos kūrinių ciklu? Negi tai tikrai geriausia? Ne, niekada nepatikėsiu.