Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

RIJNEVELD, Marieke Lucas. Vakaro nejauka [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 288 p.

Nors bus truputį nejauku, bet, kaip kunigas sako, nejauka gerai, nejaukoje mes tikri.

Pirmas sakinys: Man buvo dešimt metų ir aš nebenusirengdavau jopės.

Oho, kokia knyga! Oho, koks įspūdis! Ir kaip dabar apie jį parašyti?

Bandau paprastai. Dabartis. Visiškai eilinė šeima, tėtis, mama ir keturi vaikai kažkur Olandijos kaime laukia Kalėdų. Šeima turi galvijų ūkį, gyvena kaimiškai ir paprastai. Kol vieną dieną viskas pasikeičia. Negrįžtamai.

O gal bandyti piktai? Baisu, kai krenta bombos (knygą skaičiau seniai, vos prasidėjus karui). Baisu, kai miršta žmonės. Bet visų baisiausia – kai tėvai „pamiršta“ savo vaikus. Fiziškai ir emociškai. O religinis aklas fanatizmas visur ir visais laikais neša tik blogį (nors knyga ir ne apie tai).

Tai gal bandyti pedagogiškai? Paauglystė – labai svarbus laikotarpis žmogaus gyvenime. Viskas drastiškai keičiasi, viskas atrodo kitaip. Jei šiuo laikotarpiu nutinka krizių ir nėra nei vieno žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, gali nutikti visko. Tikrai visko.

Bet geriausia apie šią knygą rašyti emociškai. Ji labai, labai paveiki. Skaityti ir liūdna, ir nesmagu, ir nejauku, tikrai. Bet ji tokia gera, taip gerai parašyta, taip viskas tikra, kad neįmanoma atsiplėšti. Ir tampa tikrai nejauku. Tai kuomet nejauku, gerai ar blogai? Kaip reikia įsijausti į paauglišką kasdienybę, išgyventi visus paprastus ir nepaprastus įvykius, parašyti taip, kad vos ne kiekviename puslapyje yra momentų, prie kurių būtina grįžti, nors ir kokie nejaukūs jie būtų?

Kokiam reikia būti geram rašytojui, kad perteiktum tiek daug, tiek visko, ir taip tikrai?

Jopė ilgai nepasimirš. Tikrai.

Tai, ką darome, yra gera. Kartais tenka sudėti aukas, kurios ne taip jau ir džiugina, bet Dievas juk paprašė Abraomą paaukoti Izaoką, o Abraomas galų gale paaukojo aviną, taigi ir mes turime išbandyti visokiausių dalykų, kad Dievas liktų patenkintas mūsų pastangomis sutikti mirtį ir mus paliktų ramybėje.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

GREBE, Camilla. Meilužis ir drugys [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 394 p.

Atsitūpiau.
Ant grindų buvo pažirusios stiklo šukės. Sausų senų šakelių gniužulas gulėjo pasienyje, o šalia jo – drugelis. Vienas sparnelis sudrįskęs į dvi dalis, kūnas keistai susiplojęs. Atsargiai atkišau pirštą ir paliečiau jį.
Mėlynasis drugelis buvo negyvas.

Pirmas sakinys: Kai paskambina, aš stoviu sniege prie mamos kapo.

Autorę įsidėmėjau perskaičiusi Naminį gyvūną. Geras, įtraukiantis siužetas su įsimintinais veikėjais ir tokia, kaip čia parašyti, labai kinematografiška vietove. Tarsi pats ten, tame Švedijos užkampyje gyventum ir žūtbūt norėtum ištrūkti.

Meilužis ir drugys – pirmoji serijos knyga, mat jame sutinkame policininką Peterį ir kriminalinių nusikaltimų psichologę Hanę. Ir keistuolį Manfredą. Nors detektyvų serijas ne visada būtina skaityti iš eilės, bet keletas momentų iš karto tampa aiškesni. Šį kartą porelei tenka toks keistokas nusikaltimas, kuriam tikrai reikės psichologės įžvalgų. Ir tikrai gilių.

Labai patiko. Tas toks detektyvo ir dramos susiejimas, veikėjai, jau šiek tiek pažįstami iš antrosios knygos, pats pasakojimas. Tikrai, šaunu, kuomet yra tas balansas – įvykiai negriūva vienas ant kito, viskas vyksta ganėtinai ramiai, bet įtampa nuolat vibruoja kažkur šalia. Yra laiko jausmams, gailesčiui, liūdesiui, nuostabai, vilčiai. Džiaugsmui, kad skaitai lyg ir tiesiog eilinį detektyvą, bet gauni žymiai daugiau.

Kažin, ar yra vilties sulaukti likusių serijos knygų?

Sarah Pearse. Sanatorija.

Sarah Pearse. Sanatorija.

PEARSE, Sarah. Sanatorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Justė Povilaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 448 p.

– Taip. Ši vieta… Jis to niekada nesakė, bet aš manau, kad tai yra praeities vaiduoklių išvarymas. Tai buvo neįmanomas projektas. Beveik visi sakė, kad šio pastato niekada nebus galima prikelti naujam gyvenimui. – Sesilė gūžteli pečiais. – Kaip ir jo paties. Niekas negalvojo, kad jis taps to, tuo, kuo dabar yra.

Pirmas sakinys: Ant grindų mėtosi nebereikalingi medicininė įranga: surūdiję chirurginiai įrankiai, sudaužyti buteliai, stiklainiai, sulaužyta seno neįgaliojo vežimėlio nugaros atrama.

Tradicinis detektyvas. Veiksmas uždaroje erdvėje, kalnuose, buvusios sanatorijos vietoje įrengtame viešbutyje. Netikėtos sniego lavinos laikinai atskiria viešbutį nuo pasaulio ir kas tada atsitinka? Taip, kažkas nužudomas!

Gerai, kad tarp viešbučio svečių yra buvusi detektyvė Elina. Blogai, kad tas toks svarbus romanui personažas daro ne kokį pirmą įspūdį. Vaikystės traumos, darbinės klaidos, psichologinės, asmeninės ir visokios kitokios problemos. Bėdų daug, bet nieko naujo. Kaip ir visų, jau nebesuskaičiuoju kelių, knygynių detektyvų problemų.

Taigi bus mirtis, bus tyrimas, bus praradimų ir atradimų. Didžiausias pliusas, kad knyga parašyta „detektyviškai“ – skyriai trumpi, ir kiekvieno pabaigoje įtampa kyla iki maksimumo. Įtraukia normaliai, galima aukoti ir miegą. Net tas ganėtinai varganas Elinos personažas nebeatrodo toks blogas. Norisi išsiaiškinti, kaip kas ir kodėl.

Tai va, toks sakyčiau visiškas standartas. Tiesa, pabaiga nustebino. Netgi kilstelėjo bendrą įspūdį. Ėjau gūglinti, kaip čia ir kas galėjo būti. Panašu, kad autorė taško dar nepadėjo ir su Elina dar susitiksime kitose knygose. Tik dar kol kas nežinau, ar laukiu.

Frank Herbert. Kopa.

Frank Herbert. Kopa.

HERBERT, Frank. Kopa [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Įvadą parašė Gintautas K. Ivanickas. Kaunas: kitos knygos, 2021. 726 p.

LITANIJA BAIMEI ĮVEIKTI
Bijoti man nevalia.
Baimė – proto žudikė.
Baimė yra maža mirtis, nešanti visišką suniokojimą.
Stosiu akis į akį su savo baime,
Leisiu jai mane užlieti, leisiu jai mane persmelkti,
O kai ji nuklioks tolyn, atgręšiu vidinę akį į jos vagą.
Ten, kur nutolo baimė, nelieka nieko.
Dabar esu vien tik aš.

Pirmas sakinys: Paskutinę savaitę, likusią iki išvykimo į Arakį, kai ruošos sumaištis įsisiūbavo beveik nebepakenčiamai, vaikinuko, Polo, motiną aplankė surukusi senė.

Nežinau, kodėl aš taip taupau šią knygą ir nieko apie ją nepasakoju. Perskaičiau tai jau seniausiai. Tikriausiai laukiu tęsinio, kad, nedaugiažodžiaujant, galima būtų parašyti iš karto apie viską.

Tai koks tas pirmas įspūdis? Puikus. Fantastikai, ypač tokioms didingoms epopėjoms, reikia laiko, reikia ištyrinėti tą visiškai naują autoriaus sukurtą pasaulį, jo tradicijas, istoriją, tikybą, politiką, žemėlapius ir geografiją. Šioje knygoje – dar ir ekologiją, ir filosofiją, ir psichologiją. Įvadas pradžioje. Dar keturi priedai pabaigoje. Atskiras skyrius terminologijai. Net nežinia, ką čia skaityti pirmiau: priedus ar patį romaną. Gal todėl fantastika daugeliui skaitytojų ir nepatinka – tai, kaip klaidingai manoma, nėra lengvai akimis permetami romaniukai. Ypač tie, kurie išlaiko laiko testą. O Kopa jį išlaikė.

Polas toks keistokas jaunuolis. Jautrus, emocionalus, daug išgyvenantis, regintis kažkokias tai vizijas ar sapnus. Bet gal tai ir yra savybės būsimų lyderių, ypač ten, kur reikia gilių įžvalgų ar nestandartinių sprendimų. Arakyje to labai reikia. Paslaptinga planeta, kurioje, rodos, išgyventi neįmanoma. Kur vien tik smėlis ir dykuma. Kur gyvenimas – nuolatinė kova su gamta dėl lašelio vandens.

Ir žinoma, kova su priešiškos giminės kariauna, kuri, nepaisant atšiaurių sąlygų, norėtų tapti vienatiniais valdovais ir išnaikinti visus teisėtus palikuonis. Kažkur girdėta, ar ne?

Taip, sostų karų yra, išdavysčių yra, ištikimų palydovų irgi yra. Nuotykių yra. Meilės irgi. O po visko slypi visokios tam laikmečiui, ir ne tik jam, būdingos problemos. Tiesa, dabar matome, kad niekas nesikeičia. Kaip Arakyje, taip ir ant žemės. Kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar. Skaitydama džiaugiausi, kad iš žemės neišlys galingas kirminas. Kad galiu nueiti ir įsipilti stiklinę švaraus geriamo vandens. Ir gerti tiek, kiek norisi.

Tai tokia tad ta knyga. Galima būtų prirašyti dar visko daug, bet daugiažodžiauti čia net nereikia. Klasika. Fantastika iš praeito amžiaus septinto dešimtmečio. Apdovanota. Ekranizuota. Įvertinta.

Mėgaukitės.

Gytha Lodge. Stebintis slapčia.

Gytha Lodge. Stebintis slapčia.

LODGE, Gytha. Stebintis slapčia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Brangioji, juk žinai, kad nė vienas iš čia neišeisim. Juk būtent taip turėtų viskas baigtis, ar ne?

Pirmas sakinys: Name pasigirdo spragtelėjimas ir jis sustingo žvelgdamas į uždarytas duris, o širdis greitai plakė.

Oi… pamiršau siužetą. Prisimenu, kad tai antroji autorės knyga, pirmoji buvo apie išleistuves atšventusį jaunimėlį. Reikia užuominos… Ai, tai juk Džona Šynsas – dar vienas nelabai laimingas tyrėjas. Gerai, kad savo slogučius gali bent laikinai pamiršti narpliodamas sudėtingas bylas.

Mintis šį kartą nėra įprasta – aplinkinams tik gerą darančiam žmogui viskas išeina į blogą. Dabar ji mirusi, o visi, jautę jos meilę ir gerumą, – įtariamieji. Įtartinos ir draugės, ir bendradarbiai, ir bendraminčiai. Visi.

Pačio detektyvo buvo mažai. Daug dėmesio psichologijai, bendravimui, tarpusavio ryšiams. Trilerio tikėtis tikrai neverta. Paslaptys… O taip, jų yra. Bet ne visos paslaptys stebinančios ir šokiruojančios. Būna ir paprastų, elementarių paslapčių. Toks jau tas gyvenimas.

Nežinau net, patiko, ar ne. Ne Paris, tikrai. Ir šiek tiek ne to tikėjausi. Bet jei užsinorėsiu dar vienos ramios, šiek tiek paslaptingos ir šiek tiek psichologinės istorijos, skaitysiu ir kitas knygas. O jų tikrai bus – patys detektyvai savo bėdų dar tikrai neišsprendė.

B. A. Paris. Grąžink mane.

B. A. Paris. Grąžink mane.

PARIS, B. A. Grąžink mane [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 360 p.

Nežinojau, ką daryti. Supratau, kad turiu pranešti apie tavo dingimą, bet turėjau sukurti istoriją, kitaip viskas bus sužinota, ir jei tu nepasirodysi, būsiu suimtas už tavo nužudymą. Štai ką aš padariau: nuvažiavau iki artimiausios degalinės, nes nebuvo telefono ryšio, ir sukūriau istoriją.

Pirmas sakinys: Paslidinėję Meževe, važiavome namo.

O, dar viena porelė. Nieko keisto – toks autorės braižas. Meilės sukeltam aklumui pradėjus sklaidytis, viskas ima atrodyti tarsi kitaip. Mylimas žmogus tarsi kitoks, žodžiai kitokie, jausmai irgi. Dar žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad antroji pusė turi kažkokių paslapčių. Štai jums ir detektyvo siužetas.

Bet šį kartą šiek tiek kitoks. Lėja dingo. Be žinios. Seniai. Finui, jos draugui, gedėti padėjo Lėjos sesuo Elena. Na, kas čia keisto, jog jiedu tapo pora. Viskas gal ir būtų nuostabiai pasibaigę, jei ne tos rusiškos matrioškos. Viena, antra, trečia. Ir dar. Visur.

Nebloga ši autorė, tikrai. Gal ir daug knygose panašumų, ypač jei skaitai jas viena po kitos. Gal ir nėra ypatingai unikalios, bet savo darbą atlieka. Įtraukia, padeda užsimiršti, neleidžia normaliai išsimiegoti.

Kulminaciją pergalvojau tikrai ne vieną kartą. Ar gali taip būti? Žinoma, gali. Knygose. Bet ar gali taip būti gyvenime? Ar tikrai sugebėčiau būti tokia akla? Ar tikrai nekiltų jokių įtarimų? Kažkodėl labai abejoju… Bet ne, neįtikinama tikrai nebuvo. O ko daugiau detektyvui reikia?

Tik geros istorijos. Prašom.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

PARIS, B. A. Psichoterapeutas [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 408 p.

– Čia nuostabu, – atsakau, mintyse sukryžiuodama pirštus, nes man čia visai nepatiko, nė kiek nepatiko. Bet dėl jo išmoksiu pamėgti šią vietą. Bėgs laikas, ir ji taps man niela.
Tik, deja, netapo.

Pirmas sakinys: Mano kabinetas nedidukas, tobulai minimalistinis.

Net nežinau, ką parašyti. Ką berašyčiau, viskas kartojasi. Taip, detektyvas nieko neypatingas. Taip, jau matyta, skaityta, girdėta. Taip, stereotipiška, neoriginalu ir nenustebino….

O tai kodėl patiko? Kodėl visas keturias autorės knygas perskaičiau vieną po kitos?

Čia ir yra tos pop literatūros žavesys. Didžiulis terapinis poveikis. O dabar tos terapijos reikia kaip niekada ankščiau.

Na, o knyga?

Visai tokia pati, kaip ir likusios trys. Jauna, dar neseniai susipažinusi, dar tik bendrą gyvenimą bandanti pradėti pora nusiperka tobulą būstą. Tobula, aptverta ir saugoma teritorija, tobuli kotedžai, tobuli kaimynai. Bet… Žinoma! Kažkas ne taip. Alisai reikės pabūti šiokiai tokiai paranojikei ir imtis seklio darbų. Tai prisidirbo Leo, ar ne? Duš širdys, ar ne? Praeis paranoja, ar ne?

Detektyvų kategorijoje autorė būtų kažkur pirmame dešimtuke. Vieną knygą perskaitei, norisi dar. Na tai kas, kad ir kitoje bus panašu. Panaši jauna pora, panašios problemos, tamsios paslaptys, intrigų viražai ir skaitymo malonumas. Bet… Už uždarų durų kol kas vis dar laimi.

O ką sako Psichoterapeutas?

– Ar žinote, kuo tikėjo Henris Deividas Toro? „Laimė tarsi drugelis, kuo daugiau ją vaikysies, tuo greičiau išsprūs iš rankų. Bet jei nukreipsi dėmesį į kitus dalykus, ji atskris ir švelniai nutūps tau ant peties.“

Ar norėtumėte turėti tokį psichoterapeutą? Tikrai?

Clare Mackintosh. Įkaitė.

Clare Mackintosh. Įkaitė.

MACKINTOSH, Clare. Įkaitė [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 400 p.

Žiūriu į juos ir sunku patikėti, jog gyvenimas tęsiasi toliau ir niekas nežino, kad visų gyvybė – mano rankose.

Pirmas sakinys: OPERATORĖ: Klausau, kas atsitiko?

Pažiūrėjau kažkokį filmą apie lėktuve skrydžio metu paimtus įkaitus ir va, knyga, labai panaši. Kodėl filmas kažkoks? Na, tikriausiai visi esame matę ne vieną tokio siužeto įkaitų dramą. Net nekeista, kad ir pavadinimai, ir istorijos lengvai pasimiršta.

Lengvai pasimiršo ir šios knygos siužetas. Mėnuo, ir… panašu, kad galėčiau skaityti iš naujo. Gal knyga ir nekalta – toks jau dabar laikas. O ir autorė tikrai nebloga, jos trileriai prie tų geresnių, įtraukiančių ir nenuobodžių. Tik va, viskas ankščiau ar vėliau susiveda į šeimynines dramas, paslaptis ir, žinoma, vaikystes traumas. Jau šimtą kartų skaityta, matyta, girdėta.

Įkaitė gi – Mina, stiuardesė. Norėdama pabėgti nuo tolstančio vyro ir kasdienės rutinos, susikeičia pamainomis ir išskrenda į pirmąjį tiesioginį skrydį iš Londono į Sidnėjų. Įkaitas – Adamas. Mina, kuo toliau, tuo labiau tolsta, dukrai irgi jaučiasi nereikalingas, o pečius slegia visokios vyriškos paslaptys. Įkaitai ir keleiviai – nežinia, ko reikia saugotis. Tos juodaplaukės merginos, kažką naršančios telefone, tariamos medikės, sėdinčios antroje eilėje, o gal ten tos poros su kūdikiu? Įtampėlės šiokios tokios bus. O ir lėktuvui nutūpti kažkaip reikės.

Ne, knyga tikrai nėra prasta. Gal siužetą ir įmanoma nuspėti, bet stilius nėra banalus, įtraukia. Puslapiai verčiasi greitai, ypač pabaigoje. Užskaitau, pailsėti tikrai galima. Liko dar viena lietuviškai išleista autorės knyga. Skaitysiu. Ir lauksiu kitų.

M. V. Craven. Marionetės.

M. V. Craven. Marionetės.

CRAVEN, M.W. Marionetės [romanas]. Iš anglų k. vertė Gerda Šalengvaitė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 352 p.

– Na, ko lauki? Varom gaudyti serijinio žudiko.

Pirmas sakinys: Šis akmeninis ratas – senovinė, rami vieta.

Žmonės sako, oi, kaip greitai skaitai, oi, kiek daug knygų perskaitai, ajajai, ar ką nors atsimeni? Aha – štai jums knyga, kuriai tereikia maks 4 dienų. Detektyvas. Trileris. Argi išeitų skaityti ilgiau?

Kambrijos grafystėje, garsėjančioje priešistoriniais akmeniniais ratais, vienas po kito randami sudeginti vyrai. Visi jie – pagyvenę, visi – žiauriai nukankinti ir tarsi paaukoti akmeninio rato viduryje. Kas gi tas Aukotojas? Ir kodėl ant vieno jų krūtinės išpjaustinėtas vietinio detektyvo vardas?

Tiesa, iš karto sakau: ne, jei knygos neperskaitysite, plaukų rautis tikrai neteks. Ir ne, tai tikrai ne geriausias detektyvas, kurį perskaitysiu šiais metais. Jeigu perskaitytų knygų sąrašas ganėtinai ilgas, tikrai prie ko nors norėsis prisikabinti. Pavyzdžiui, prie šabloniško, vienišiaus, praeityje profesinių klaidų padariusio tyrėjo. Arba prie nesocializuoto IT genijaus. Arba prie sumaltos pabaigos. Nors gal ji visai ir nesumalta – tęsinių bus. Vašingtonas Po – produktyvus detektyvas, dar ištirs ne vieną sunkią bylą.

Man labiausiai patiko jausmas. Emocija. Kai skaitai knygą ir gali užsimiršti. Kai vienu prisėdimu perskaitai šimtą puslapių ir to net nepajauti. Kai trumpi skyreliai keičia vienas kitą, valandos, beje, irgi, bet taip norisi sužinoti, kaip viskas pasibaigs. Kai pradeda patikti koks nors personažas ir jau norėtum su juo susitikti tęsinyje. Kai tiesiog galima mėgautis.

Praėjus kuriam laikui ir atslūgus emocijoms supranti – gal tai ir ne stebuklas. Detektyvinių knygų pasaulio nesusprogdins. Bet…. Geriausias detektyvas yra tas, kurį skaitai dabar. Taip jau su jais būna.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

NAM-JOO, Cho (Čio Nmdžiū). Kim Džijongė, gimusi 1982 [romanas]. Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 174 p.

Pasaulis tikrai labai pasikeitė. Tačiau jame egzistuojančios smulkios taisyklės, susitarimai, įpročiai – ne per daugiausia. Taigi pasaulis vis dar toks pat.

Pirmas sakinys: Kim Džijongei šiemet sueina trisdešimt ketveri.

Tikėjausi, kad knyga bus šios įdomios istorijos papildymas, bet tai visai kas kita.

Tai dokumentinė istorija apie moterų gyvenimą Pietų Korėjoje. Kim Džijongė tarsi apibendrintas paveikslas, kad būtų lengviau įsivaizduoti tą statistinę moters gyvenimo kasdienybę.

Knyga ir nustebino, ir ne. Nesitikėjau tokio dokumentinio stiliaus, nuorodų į įvairius šaltinius, tiek statistikos. Istorija kaip ir išgalvota, bet ją galima sutikti bet kur. Šiek tiek suintrigavo pats Kim Džijongės negalavimas, kuris klaidingai buvo diagnozuotas kaip pogimdyvinė depresija.

Skaityti, kaip moteriai, žinoma, skaudu. Ta nelygybė, pažiūros, ypač vyresniųjų, Kim Džijongės mamos ir močiutės, tikrai liūdina. Dar ir dėl to, kad jos, būdamos moterys, taip įprastai ir natūraliai priima tą vyro kulto viešpatavimą. O ir mergaitėms viskas atrodo natūralu, taip turi būti, taip visada būdavo, ir, jei berniukams viskas lengviau, geriau ir patogiau, net nebestebina. Mergaitės net nesijaučiu įskaudintos, kad šeimoje viskas, kas geriausia, skirta broliui. Jis juk mažesnis, ar ne? O jos juk jau didelės mergaitės ir broliuku turi rūpintis? Ar ne taip?

Tik žiūrėdamas iš šalies matai, kad ne, tikrai ne taip, tikrai taip neturi būti. Kita vertus, tada grįžti iš Pietų Korėjos ir apsižvalgai aplink. Kas čia pas mus kitaip? Lyg ir daug kas, bet ar tikrai? Tiesiog niekada apie tai nesusimąstai, niekada net nepagalvoji. O jei susėstumėme ir viską surašytumėme? Palygintumėme: čia ir ten?

Pabaiga gera. Apvainikavo visą istoriją. Ką čia ir bepridursi…. Gal tik keletą citatų?

Tačiau lemtingu moteriai momentu visuomet palengva išlįsdavo toji etiketė – „moteris“, ji uždengdavo akis, sugriebdavo ištiestas rankas, apgręždavo atgal.

– O jeigu, o jeigu ir šįkart bus dukra, ką tada darysim?
Tikėjosi, kad jis pasakys: „Ko čia klausinėji? Koks skirtumas, kas gims: sūnus ar dukra, vienodai rūpinsimės“, tačiau tėvas tylejo.
– A? Ką darysim, Ką?
Tėvas, nusisukdamas į sieną, atsakė:
– Kai šneki, gali ir prisišnekėti. Eik miegoti, nelaimės nekarksėjusi.