Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

BINDOKIENĖ, Danutė. Angelų sniegas: [fantastinė apysaka]. Vilnius: Bonus animus, 2007. 176 p.

Jis negalėjo ilgiau pakęsti tos vienišos baimės, kada visi kiti ramiai miegojo. Miegoti dabar buvo ne laikas. Reikėjo ką nors daryti, kaip nors apsisaugoti, kad ir jų neištiktų toks pat likimas, kaip laukinį balandį. Kas žino, kaip ilgai dar tie pūkai kris, kaip giliai prisnigs angelų sniego.

Idėja vertas Holivudo – vieną vasaros dieną iš dangaus pradeda kristi, ne, ne snaigės, o balti, minkštučiai pūkai. Iš pradžių tai atrodo tik graži ir nuostabi gamtos išdaiga, bet po dienos ar dviejų pavirsta tikrų tikriausiai katastrofa ir grėsmė žmonijos išlikimui. Ar jau įsivaizduojate, koks įdomus galėtų būti išgyvenimo filmas?

Knygą išleido Bonus animus leidykla, daug lūkesčių sukeliančioje Z-7 knygų serijoje – geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų. Parašyta 1981 m. Čikagoje ji ilgus metus buvo mėgiama lietuvių išeivių vaikų. Apysakos jaunasis herojus Vytenis stengiasi įminti angelų sniego mįslę, išsigelbėti pats ir išgelbėti savo artimuosius. Aišku, patiria daug nuotykių ir pavojų, bet visuomet išlieka drąsus ir sumanus.

Daugiau ir nebėra ką rašyti, gal tik tai, kad apysaka ganėtinai patriotinė, stengiamasi vis priminti, kad vaikai turi lietuviškų šaknų, kad jie puikiai kalba lietuviškai, noriai mokosi ir skaito lietuviškai, o Vytenio sesuo net rašo lietuviškus eilėraščius. Kažkaip pradėjau galvoti ne apie tuoj visą žmoniją sunaikinsiančius pūkus, bet apie tai, kaip baisu būti tais išeiviais, kai esi nei amerikietis, nei lietuvis. Kai tavo vardas tampa tikru iššūkiu vietiniams, o kilmė ir kalba – kažkokia tolima egzotika. Bet kokiu atveju užsimota plačiai – tam lietuviškųjų šaknų turinčiam vaikui išgelbėti pasaulį tikriausiai pavyks.

Ir visai įdomu, kokias knygas skaitė, o dar labiau, kokias knygas lietuviškai rašė tos kartos išeiviai.

Ji žinojo, kad eilėraštis prastas. Buvo svarbu užrašyti nuotaiką ir jausmą, kuris taip stipriai supurtė, žiūrint pro langą į keistąjį reginį. Dainei vis trūko žodžių. Nors ji lietuviškai kalbėjo gana gerai, vis teik laisvai išreikšti savo minčių nemokėjo. Žinoma, angliškai gal ji būtų galėjusi parašyti daug geresnį eilėraštį. Tačiau buvo nusprendusi eilėraščius rašyti tik lietuviškai. Taip atsitiko pernai, kai visai netikėtai laimėjo tarpmokyklinį šeštadieninių lituanistinių mokyklų eilėraščio konkursą.
– Tu turi talentą, Daine, – pasakė tada mokytoja. – Nenumest jo į kampą ir nepradėk rašyti angliškai. Žinau, kad lietuviškai sunkiau, bet tai kas? Dalykai, kurie per lengvai pavyksta, yra nevertinami. Geriau būti didele varle mažoje baloje. Tavo mažoji bala yra lietuviškoji bendruomenė.

 

Herman Koch. Griovys.

Herman Koch. Griovys.

KOCH, Herman. Griovys [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 304 p.

Žinojau, dėl ko taip yra: mano juslės buvo iki kraštutinumo įtemptos, viską girdėjau ir mačiau, iš mažiausio savo žmonos elgesio pasikeitimo bandžiau nuspręsti, ar mano blogiausi įtarimai turi pagrindą.

Vasaros autorius. Neabejotinai. Vakarienė patiko. Vasarnamyje buvo dar geriau. Tai ko gi laukti? Šokam per Griovį!

Tik va, ar peršoks jį Robertas Valteris, Amsterdamo meras? Jis moka bendrauti su žurnalistais, jam sekasi kalbėtis su rinkėjais, jis žino, ką kada ir kaip sakyti, jam nesunku visokiausiose situacijose rasti tinkamus žodžius. Bet, panašu, jam nelabai sekasi susigaudyti savo paties mintyse. Ypač tose, kurios kyla, pamačius linksmą istoriją pasakojantį savo pavaduotoją. Ir linksmai besijuokiančią savo paties žmoną. Kodėl gi jiems abiems taip linksma?

Viskas. Tai yra viskas, ko autoriui reikia. Ir štai, dar viena puiki istorija. Ai, dar reikia šiek tiek sarkazmo, jumoro, užuominų ir nutylėjimų. Reikia pakvailinti skaitytoją, pavedžioti už nosies, pamankštinti jojo smegenis. Reikia ir dar kelių intrigėlių, jei skaitytojui pabostu pavydusis Robertas. Jis juk dar ir tėvas. Ir draugas. Ir sūnus. Bet pirmiausia jis vyras, žmonos, kurios vardas Silvija ir kuri per Naujametinį vakarėlį per garsiai juokėsi.

Puiku. Dabar greitai suskaičiavau – autorius parašęs devynis romanus. Ar skaityčiau kitus? Neabejotinai. Visos trys perskaitytos istorijos juk buvo puikios.

Bet aš jai atleisčiau. Jau dabar jai atleidau, į ją žiūrėdamas, į jos vienas į kitą trinamus nykščius, ant veido krintančius plaukus. Kai kas būtų neatitaisomai sugadinta, įtrūkis vazoje, prie kurios tu labai pripratęs ir neįstengi išmesti laukan. Vaza ir įtrūkis visada liks matomi, kasdien matyčiau ją stovint ant stalo, kaskart vis su kitomis gėlėmis, bet įtrūkis liktų tas pats. Jau dabar žinojau, ką daryčiau, kad įstengčiau gyventi su įtrūkiu. Būčiau dėkingas. Dėkingas, kad nukritusi vaza nesudužo į šukes ir nebuvo išnešta su šiukšlėmis. Taip ir dažniau darydavau, kaip žmonės ar aplinkybės prieš mane susimokydavo. Kartais pusę nakties gulėdavau be miego dėl pavydo paakintos bendrapartiečio pastabos. Bendrapartiečio, kuris niekada – tikrai niekada – nesugebėtų tapti tokio miesto kaip Amsterdamas metu. Ne, ką aš šneku, netgi užkampio savivaldybės su keturiais šimtais gyventojų prie pat Vokietijos sienos metu. Niekada, nei dabar, nei kitame gyvenime.

Virdamas iš pykčio galvodavau, kaip suvesčiau sąskaitas su bendrapartiečiu. Kaip per ateinantį susirinkimą padaryčiau netiesioginę užuominą, netiesioginę, bet mirtiną.

Ir tada staiga. be aiškaus perėjimo, prisimindavau tai, ką turiu. Savo vienintelį tikrą ir brangiausią turtą. Žmoną. Dukterį. Silviją. Dianą. Klausydavausi žmonos kvėpavimo, girdėdavau savo dukterį, šeštą ryto grįžusią namo iš pasilinksminimo, apačioje kuičiantis virtuvėje. to pakako. Tam priešpastatytas bendrapartietis keletą sekundžių regėdavosi tik apgailėtinas, o kitą akimirką jau būdavo išnykęs iš akiračio.

Taip, šitaip aš pasielgčiau. Prispausčiau prie savęs vazą, atsukęs į save įtrūkį, kad niekas negalėtų jo pamatyti.

Svetlana Aleksijevič. Paskutinieji liudytojai.

Svetlana Aleksijevič. Paskutinieji liudytojai.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Paskutinieji liudytojai [nevaikiški pasakojimai]. Iš rusų kalbos vertė Salomėja Čičiškina. Vilnius: Vyturys, 1989. 184 p.

Ką jie prisimena? Ką jie gali papasakoti? Privalo papasakoti! Privalo, nes ir šiandien kažkur sproginėja bombos, švilpia kulkos, sviediniai sutrupina, paverčia dulkėmis namus, ir šiandien dega vaikiškos lovytės. Ir šiandien kažkas dar trokšta didelio karo, pasaulinės Hirosimos, kad nuo atominės ugnies karščio suakmenėtų vaikai.

Prireikė laiko, kol susiejau šiuos nevaikiškus pasakojimus su garsiąja Černobylio autore. Jau skaitydama „Karo veidas nemoteriškas“ jaučiau, kad tai jau kažkur girdėta. Atmintis neapgavo ir netrukus radau šią geltoną knygą. Grįžo ir prisiminimai, beveik prieš tris dešimtmečius ji man labai patiko. Ką gi – puikus motyvas paskaityti dar kartą.

Žinoma, viskas atrodo kitaip. Kita patirtis, kitas vertinimas. Bet vis tiek taip pat įdomu. Taip pat baisu. Autorė įžangoje rašo, kad per Antrąjį pasaulinį karą iš viso žuvo trylika milijonų vaikų. Trylika milijonų! Neįsivaizduojamas skaičius. Neįsivaizduojamas siaubas. Tad kiekvienas atsiminimas svarbus. O jei jie dar ką nors pakeistų!

4 metų mergaitė pasakoja apie mamos mirtį. 6 metų berniukas prisimena, kaip vedė sušaudyti jo šeimą. 14 metų paauglei neišblėsta iš atminties vokiečių sudeginto kaimo vaizdas. 7 metų mergaitės košmaras – kaip vaikų akivaizdoje buvo sušaudyta mama. Ir badas, badas, badas. Evakuacija. Ir vėl badas. Mirtys. Galvoju, kad dabar skaityti žymiai baisiau, nei anuomet, kai pati buvau paauglė.

Knyga – kitokia nei jau perskaitytos. Joje nėra autorės balso. Kalba tik vaikai. Tiesa, pasakojimuose labai jaučiama ta sovietinė dvasia. Raudonus kaklaraiščius vaikai naudojo kaip ginklą – jei vokiečiai darys kratą, ras ir jų kaklaraiščius. Toks kad ir mažas, bet pasipriešinimas. Mergaitė, grįžusi iš mokyklos, verkia prie sovietinių rašytojų portretų. Literatūra jai – viskas. Kodėl mokytoja dabar pasakoja viską kitaip, nei iki karo? Vaikai bėga į mokyklą mokytis dainų paradui. Jie vis tiek laimės. Jie negali pralaimėti. Pergalė visai čia pat. Jau greitai.

PIrmiausia netekome savo nuostabios mamos, paskui tėvelio, ir mes iš karto pajutome, suvokėme, kad esame paskutinieji, stovintys prie tos ribos, prie paties krašto… Šiandien mes privalome kalbėti… Paskutinieji liudytojai.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

Herman Koch. Vasarnamis su baseinu.

Herman Koch. Vasarnamis su baseinu.

KOCH, Herman. Vasarnamis su baseinu [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 360 p.

Mačiau labai aiškiai. Judesį galima paaiškinti tik vienaip. Ralfas Mejeris mano dukteriai kažkuo grasino. Jis grasino kažką padarysiąs. Kažką, ką jau buvo padaręs anksčiau. Viskas juokais. Pamerkiant akį. Bet vis dėlto.

Oi. Kaip sunku iš prabangaus restorano patekti į šeimos gydytojo kabinetą! Tokio gydytojo, kuriam pacientai sukelia ne pačias geriausias mintis, o prisiliesti prie jų kūnų yra koktu. Pamažu ir man tapo sunku skaityti apie tuos nuogus, ligų ar šiaip ne visai sveiko gyvenimo subjaurotus kūnus. Ir kaipgi autoriui pavyko taip įtaigiai viską parašyti!

Taigi, yra šeimos gydytojas Markas Šloseris ir jo šeima – žmona Karolinė ir dvi dukterys. Yra jo pacientas – garsus aktorius Ralfas Mejeris. Dar yra vasarnamis ir baseinas. Ir tai jau yra pakankamai daug medžiagos, kad šis olandų rašytojas sukurptų dar vieną įspūdingą ir pritrenkiantį romaną.

Labai patiko. Kai kurios vietos gal ir kiek keistokos. Keista pasaulį matyti šeimos gydytojo akimis. Keista stebėti besiilsinčius atostogautojus ir ne visada logiškus jų poelgius. Įdomi aktoriaus žmonos Juditos pozicija. O dar įdomesnė – jos mamos. Kaip, kas, kodėl? Programa „Dar vieną skyrių. Ir dar….“ veikia pilnu rėžimu. Puiku. Atostogos vasarnamyje gal dar net geresnės už vakarienę restorane.

Ir kuo gi dar gali nustebinti „Griovys“?

Kartais mintyse atsukame savo gyvenimą atgal norėdami pasižiūrėti, kuriame taške dar būtume galėję suteikti jam kitą kryptį. Bet kartais visiškai nėra ką atsukti – tu ir pats dar nežinai, kas vyksta, bet juosta dabar sukasi tik į priekį. Norėtum sustabdyti vaizdą… Štai, – tari pats sau. – Jeigu štai tada būčiau ką kitą pasakęs… ką kitą padaręs.

Tą vakarą nuvažiavau į paplūdimį. O kai grįžau, buvau jau kitas žmogus. Ne kelioms valandoms ar dienoms, ne – visam laikui.

Ant tavo kelnių atsiranda dėmė. Ant tavo mėgstamų kelnių. Išskalbi kelnes dešimt kartu iš eilės devyniasdešimties laipsnių temperatūroje. Trini, brūžini, gremži. Pasitelki sunkiąją artileriją. Baliklius. Šveitimo kempinėles. Bet dėmė neišnyksta. Jeigu per ilgai trinsi ir gremši, tai toje vietoje daugių daugiausia rasis kas nors kita. Vieta, kurioje medžiaga bus plonesnė ir blyškesnė. Toji blyški vieta yra priminimas. Dėmės priminimas. Dabar gali pasielgti dvejopai. Gali išmesti kelnes arba likusį gyvenimą vaikščioti su prisiminimu apie dėmę. Bet blyškioji vieta primena tau ne tik dėmę. Ji primena ir laiką, kai kelnės dar buvo švarios.

Jeigu suki ir suki atgal, galiausiai tau prieš akis vėl atsiranda švarios kelnės. Dabar jau žinai, kad jos neliks švarios. Suprantu, kad visą likusį gyvenimą taip ir atsukinėsiu. Ar štai tada? – kiekvienąsyk klausinėsiu savęs. – Ar dar ankščiau?.. Štai tada? Sustabdau vaizdą.

Štai čia dar švaru.

O čia jau nebe.

Neil Gaiman. Niekurniekada.

Neil Gaiman. Niekurniekada.

GAIMAN, Neil. Niekurniekada: [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2016. 346 p.

Jis norėjo, kad kas nors jį padrąsintų, pasakytų, kad viskas bus gerai, kad jis tuoj pasijus geriau, kad kas nors duotų jam aspirino ir stiklinę vandens, kad paguldytų į jo lovą. Bet niekas to nepadarė, o jo lova liko aname gyvenime. 

Tik ženk žingsnį ne ten ir nepajusi, kaip atsidursi kažkokiame išvirkščiame pasaulyje. Arba ne, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, gali atsidurti ten, kur net sapnuose atsidūręs nebuvai. Kaip tik tai ir nutiko Ričardui. Tik stabtelėjo padėti merginai, o gyvenimas ėmė, ir pasikeitė. Akimirksniu. Nepasisekė žmogui, ir tiek.

Miesto/šiuolaikinė fentezi. Esu visiška fantastikos fanė, net pačiai keista, kodėl ta knyga iki šiol buvo neskaityta. Iki šiol. Skaityti toks malonumas, visiška pasaka suaugusiems, tiesa, gana tamsi. Ko gi norėti, veiksmas vyksta kažkur Londono kanalizacijose, pasaulyje, apie kurio egzistavimą net neįsivaizduojame. Yra ir gėrio, ir blogio, veikėjai atrodo tokie aiškūs: arba tu gerietis, arba nelabai. Bet visko gali būti. Nors po R.R. Martin susuktų siužetų sunku dar kažkuo stebėtis, bet vis tiek pasileidi istorijos nešamas ir pamiršti viską aplinkui. Fantastika veža!

Tiesa, yra vienas dalykas. Knyga labai britiška. Bent jau taip sakoma/rašoma. O tai reiškia, kad teisingiausiai ją skaityti būtų anglų kalba, be to, nepakenktų pažinti ir tą britišką aplinką. O ką – jeigu šioje srityje visiškai plynas laukas? Jokių ryšių ir sąsajų? Ogi nieko. Čia gi fantastika, fantazuok sau į sveikatą, o autorius lai pavydi, nes kažin ar kada supras, kaip jo tą pakankamai britišką kūrinį išjaučia ir išgyvena ne britai.

Na o tas vargšas Ričardas? Kaip ten jam viskas baigsis? Paprastai. Kad ir kaip nesinorėtų, pabaiga bus. Gera žinia ta, kad lyg ir laukiama knygos tęsinio ar kažko panašaus. Na o tuo tarpu – yra dar ne viena lietuviškai išleista autoriaus knyga. Jų ilgai nelaukusi ir imsiuosi. Fantastikai visada pirmenybė!

Atsargiai, kraštas!

Madeline Miller. Kirkė.

Madeline Miller. Kirkė.

MILLER, Madeline. Kirkė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

Ir staiga sužinojau, kad turiu galios palenkti pasaulį pagal savo norą, kaip kad lankas įtempiamas strėlei.

Saulė. Knygą skaičiau tikriausiai pačią karščiausią šios vasaros dieną. Termometro stulpelis blaškėsi kažkur ties 36 laipsniais, saulė tiesiog spigino – Helijas tikrų tikriausiai siautėjo. Šiek tiek pasukau knygą ir ji suspindėjo tikra aukso spalva. Gražu.

Graikų legendos ir mitai. Olimpo dievai. Titanai. Nerimstantis šmaikštuolis ir gandų nešiotojas Hermis. Grėsmingoji Atėnė. Klajoklis Odisėjas… Ikaras ir Dedalas. Minotauras, Scilė, Charibdė… Mitologijos ekspertė tikrai nesu, bet pabaigoje paaiškinta, kas yra kas. Tiesa, tu paaiškinimų gali ir neužtekti – didelė tikimybė, kad beskaitant norėsis sužinoti dar daugiau, netgi tokią knygą iš mokyklinių laikų – Senovės Graikijos legendos ir mitai – pavartyti. Ar bent jau pasigūglinti, tai tikrai.

Tikėjausi kažkokios gražios, romantiškos legendos, tinkančios vasarai. Ją ir gavau. Sudomina nuo pat pirmo sakinio, stebina netikėtumais, jaudina ir tikrai įstringa atmintin. Tai kas ta Kirkė? Ji nimfa, nepritampanti dievų ir titanų pasaulyje. Nuo vaikystės pasijutusi atstumta, vis žvalgosi toliau, už savo tėvo rūmų ir menių ribos. Žinoma, žvilgsnis nukrypsta į mus, žmones, visiškai beviltiškus ir mirtingus padarus. Keli netikėti poelgiai, ir Kirkė visa jėga pajus savo tėvo, titano ir Saulės dievo Helijo rūstybę. Laukia nuotykiai ir netikėtumai. Mano knyga, mano. Ir taškas.

Yra dar vienas dalykas, kuris mane iš pradžių baugino. Moteris. Ne, moterys. Feminizmas. Nemėgstu kraštutinumų. Bet perskaičiau.. ir ne. Nežinau, kodėl iš viso tai buvo pabrėžta knygos aprašymuose. Taip, Kirkė stipri. Taip, Kirkė galinga. Taip, Kirkė gali vyrus paversti kiaulėmis. Bet kaip kitaip jai būtų pavykę išlikti?

Labai patiko. Gražus tekstas, malonu skaityti, pasakojimas nuolat išlaiko dėmesį. Kas gi nežino to jausmo, kuris vadinasi, na, dar vieną skyrių, ir dar, o dabar tai tikrai paskutinį… Beje, tos pačios autorės yra jau ankščiau išleista kita knyga „Achilo giesmė“. Tąsyk tiesiog praslydo pro akis. O dabar, įtariu, gali prireikti ir pakartotinio leidimo. Prekyboje jau nebėra.

Vėlei pažvelgiau į tą mišką. Vakar – tik vakar? – laukiau, kad kas apsirodytų ir nuramintų, jog ten saugu. Bet kas tai padarys? Tėvas? Ajetas? Tremtis tai ir reiškė: niekas niekada neateis, nei dabar, nei vėliau. Tai buvo gąsdinanti mintis, tačiau po siaubo pilnos nakties jau nebeėmiau jos giliai į širdį. Didžiąją dalį baimės išprakaitavau. Ją dabar pakeitė nerimastinga kibirkštėlė. „Nebūsiu kambarinis paukštis narvelyje, – tariau sau, – nedrįstantis skristi durelėmis atsivėrus.“
Aš įžengiau į tą girią ir mano gyvenimas prasidėjo.

Herman Koch. Vakarienė

Herman Koch. Vakarienė

KOCH, Herman. Vakarienė [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 304 p.

Klerė ir aš. Klerė, Mišelis ir aš. Mes kartu saugojome paslaptį. Paslaptį, kurios prieš tai neturėjome. Tiesa, visi trys saugojome ne po vienodą paslaptį, bet gal to nė nereikia. Nereikia visko apie vienas kitą žinoti. Paslaptys neužkerta kelio laimei.

Seržas ir Polas – broliai. Vienas galimai greitai taps ministru pirmininku. Antrasis istorijos mokytojas. Buvęs. Šiandien jiedu su žmonomis vakarieniaus prabangiame restorane. Laukia puikus vakaras. Na, bent jau turėtų toks būti.

Nuojauta. Ne autoriaus šlovė, ne leidykla, ne rekomendacijos…. Geriausiai knygas parenka paprasčiausia nuojauta. Tiesiog juste jaučiau, kad bus kažkas ypatingo. Įtrauks ir intriguos. Neapsirikau.

Labai patiko. Siužeto išdėstymas tikrai kaip kokiame prestižiniame restorane: užkandžiai, karštasis patiekalas, kava, desertas. Digestyvas… Ir, žinoma, žinoma, arbatpinigiai. Pasakojimas vingiuoja, karts nuo karto grįždamas į praeitį, užsimindamas apie kažką, kas galbūt bus svarbu tik ateityje, palikdamas neužbaigtų minčių, spėlionių. Labai įtraukia. Tikrai neįmanoma padėti į šalį. Ir nors pati istorijos esmė jau kažkur matyta ir girdėta, susižavėjimas knyga niekur nedingsta. Šeimos, tėvų ir vaikų ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad net sunku įsivaizduoti… Na gerai, įsivaizduoti gal ir nėra sunku, bet tikriausiai kiekviena šeima norėtų, kad tokių gebėjimų niekada nereiktų pademonstruoti realiame gyvenime.

Šio olandų rašytojo pavardė ankščiau nereiškė nieko (bus tiesiog prasprūdusi pro šalį). Dabar gi  ją mintyse apibrėžiu storu raudonu markeriu. Verta dėmesio. Ir labai įdomu, ką nuojauta pakuždės apie kitas jo knyga.