Kazys Saja. Mamutų medžioklė. Devynbėdžiai.

Saja_MamutuSAJA. Kazys. Mamutų medžioklė. Devynbėdžiai [pjesės]. „Mokinio skaitiniai“ Vilnius: Žaltvykslė, 2006. 142 p.

Ne tik veršiai, paršai, katinai, bet ir mūsų dūšios, mūsų širdys prieš tuos ketverius metus buvo lengvesnės! (psl. 126).

Kol neatplukdė piršliai jaučio Klemenso ir nepasirodė Devynbėdžių kaimas visu gražumu.

Po tokio spektaklio, knyga mano rankose atsidūrė kosminiu greičiu. Nors pjesių nesu daug skaičiusi, šitų neliko vos per kelis vakarus. Ir domino mane, žinoma, pirmiausiai Devynbėdžiai.

Taip, teksto čia tikrai daugiau. Ir jis toks lietuviškas, lietuviškas…. Ir kartu (kaip baisu), jau truputį primirštas. Tiek daug visokių palyginimų, patarlių, priežodžių, pajuokavimų… Senesnis katinas, kietesnė uodega… gyvensim šventų dūkų ir taboka… kaip ubagas, kruopas pabėręs…. peršokęs šunį, užkliuvau už uodegos.. kas gimė kovu – kovas, kas gimė povu – povas… Dėl ko biednas? Todėl kad durnas… O dėl ko durnas? Dėl to kad biednas… Reikia mokėti gyventi… O ką tu ten išmoksi, kai moko jautis…

Yra ir dar viena pjesė – groteskas „Mamutų medžioklė“. Iš pradžių aš jos neketinau skaityti, bet labai jau ji girdėta, tai pavarčiau… ir perskaičiau. Iš tikrųjų įdomi, Joje dar daugiau visko, nei Devynbėdžiuose. Žmonės sako, oi kokia buvo cenzūra, o va rašė tokias pjeses, žiūrėjo tokius spektaklius, kur meilės sovietų valdžiai ir santvarkai tikrai nebuvo. Ir nieko. Tiesa, ir pats Kazys Saja yra toks kažkoks autorius (beje, čia įdomus interviu), jo visuose, kiek teko skaityti, tekstuose gausu visokių paslėptų minčių… tai yra, palikta daug vietos skaitytojo fantazijai. Puiku. Scenoje kada nors norėčiau pamatyti ir kitas autoriaus pjeses.

Chm.. geras tas teatras, kuriame pabuvęs atrandi dar nematytų, negirdėtų ir netgi neskaitytų dalykų….

Saulius Šaltenis. Kalės vaikai.

Saltenis_Kales vaikaiŠALTENIS, Saulius. Kalės vaikai. [rinktinė].  Vilnius: Žaltvykslė, 2006. 422 p.

Gyveni ir šiaip daug gražesnių ir spalvotų dalykų gali pamatyti, jei tik akis turi. (psl. 111, apsakymas „Pats ilgiausias, pats gražiausias, spalvotas mūsų gyvenimo filmas“).

Mano sugrįžimas prie lietuvių literatūros buvo ilgas.

Ilgus metus neskaičiau lietuvių literatūros, ji man atrodė liūdna, slegianti, parašyta neaišku kaip ir neaišku kokiai auditorijai.

Bet tuomet tiesiog nemokėjau susirasti tinkamų knygų. Nemokėjau jų skaityti.

Dabar viskas pasikeitė.
Ne, skaitau įvairią literatūrą, įvairias knygas. Bet dabar jau tikrai žinau – tikram lietuviškam tekstui grožiu kol kas niekas negali prilygti, tegul tai būna ir didžiausi pasaulio kūrėjai, talentingiausi premijų laureatai. Ir dar tikrai žinau – tikrai labai smagu tą lietuvių kūrybą skaityti. Tegu ji būna ir liūdnoka, tegu ji būna kartais ir mandravotai, neaišku kokiai auditorijai parašyta, ji juk vis tiek sava, vis tiek ankščiau ar vėliau nesunkiai perprantama…

Va, kokios nuostabios mintys perskaičius Sauliaus Šaltenio rinktinę „Kalės vaikai“. Ar ne gražu?

Knygą verta susirasti visiems, mėgstantiems lietuvių literatūrą, ar tik norintiems ją pamėgti. Rinktinėje esantis romanas „Kalės vaikai“ bent jau man, buvo dar vienas lietuvių literatūros atradimas.

Erichas Marija Remarkas. Dangus neturi išrinktųjų.

Kartais būna, kad perskaitai kokią storą knygą (pavyzdžio jau neberašysiu, ir taip čia jį dažnai kartoju), užverti paskutinį 850 psl. ir supratai, kad paskaitei istoriją apie nieką, kuri dar išliks atmintyje geriausiu atveju kokį mėnesį.

Kartais būna atvirkščiai, paskaitai kokią vos ne kišeninio formato knygutę ir stebiesi, kaip autorius sugebėjo gerai parašyti. Taip man atsitiko su Remarku. Tiesa, Remarko nelabai mėgau dar nuo mokyklos laikų. Atsimenu jo „Vakarų fronte nieko naujo“ man pasirodė gana nuobodus. O ir „Tris draugus“ skaityti prailgo.

Šis romanas, iš pirmo žvilgsnio, paprastas meilės romanas laisvalaikiui. Tačiau, jis, kažkodėl, taip lengvai kaip paprasti meilės romanai, nepasimiršta. Knygoje  be meilės, yra dar viena – mirties tema, kuri netgi svarbesnė už meilės. Mat herojai serga tuberkoliuze ir dalis veiksmo vyksta kalnų sanatorijoje. O tuberkuliozė, kaip žinoma, net šiomis dienomis yra baisiai rimta liga. Taigi, kadangi herojai vienaip ar kitaip kovoja, ar nekovoja su mirtimi, tai knygoje visos temos susipina į vieną – gyvenimo temą. Viskas surašyta puikiai. Gyvenimiškai. Pagal Remarką.

Nors kažkur ties viduriu jau žinojau, kaip viskas pasibaigs…, skaityti buvo įdomu, nes knygoje pilna remarkiškų minčių ir pastebėjimų, taip ir norisi užsirašyti (dalis jų čia).

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).