Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu.

Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu/parengė Loreta Paškevičienė [Enciklopedinė publicistika]. Vilnius: Alma littera, 2010. 264 p.

Gerai būtų neišmėtyti praeities. Turtingesni būtume. (psl. 68).

Perskaičiau ilgai taupytą A. Čekuolio knygą.  Ją vis  kažkodėl atidėliojau skaityti. O atidėliojau todėl, kad ji man atrodė ankstesniųjų pakartojimas. Tik dabar, kaip visiškai esu pametusi galvą dėl Čekuolio knygų, perskaičiau ir ją. Ir ką gi… Galgi nėra ji pakartojimas, kartojamos kai kurios temos. O šiaip knygoje jų daugybė. Ir vos nepraleidau progos vėl patirti atradimo džiaugsmo.

O įdomiausi skyriai šioje knygoje – apie II-ąjį pasaulinį karą. Apie Hitlerio ir Stalino draugystę. Apie šių diktatorių asmenybes. Apie pragarą. Apie tą, žemėje, ne tik tą, kur velniai smalą verda.

Taigi, kas nors girdėjote, kada bus naujų A. Čekuolio knygų?

Reklama

Algimantas Čekuolis. Šešios progos numirti.

ČEKUOLIS, Algimantas. Šešios progos numirti. [Enciklopedinė publicistika ir biografijos epizodai]. Vilnius: Alma littera, 2012. 252 p.

Atrodo, nuobodžiai žmonės niekada negyvens. (psl. 31).

Jei atsibosta monotonija, ar užknisa rutina, čiupkit Čekuolio knygas. Jose ne tik, kaip visiems įprasta, žinios apie tarptautinius įvykius ir politinę pasaulio situaciją. Jose – ir patys įdomiausi faktai apie kasdienius, rodos, mums taip gerai žinomus dalykus. Todėl ilgai negalvodama perskaičiau dar vieną knygą „Šešios progos numirti“. Kažkur internete skaičiau atsiliepimus, kad nebe taip įdomu, kad temos nebe tokios įdomios, kad gal net neverta pirkti ir skaityti…

Nieko panašaus. Knyga tokia pat gera, kaip ir kitos. Tiesiog malonu atsiversti kiekvieną skyrių, temą, puslapį. Įdomu skaityti apie tokius gundančius, bet taip ir nelaimimus aukso puodus, apie populiariąją anglų kalbą, apie turtuolius ir vargšus. Apie vis tiek kada nors, bet tik ne 2012 m. ateisiančią pasaulio pabaigą. Ir dar daug kitų temų: nuo karo iki meilės.

Labai, kaip ir ankščiau skaitytoje knygoje „Faktai ir šypsenos“, patiko biografijos epizodai. Labai norėčiau, kad kitoje knygoje tų biografijos epizodų būtų dar daugiau. Šioje gi – atsiminimai apie darbą jūrose, parašyti tikrai labai įdomiai, visų mėgstamu autoriaus stiliumi. Ir neišgalvoti, nes:

Niekada nepavyks sugalvoti taip, kaip tau sugalvoja gyvenimas. Geriau nesistenk. (psl. 249).

Algimantas Čekuolis. Faktai ir šypsenos.

ČEKUOLIS, Algimantas. Faktai ir šypsenos. [Enciklopedinė publicistika. Iš kelionių vadovo užrašų]. Vilnius: Alma littera, 2012. 267 p.

Liūdna, bet tenka pripažinti, valstybės kartais mažai skiriasi nuo kaimo bernų, išėjusių pasimušti su kito kaimo bernais. Ne tiek svarbu dėl ko – svarbu pasimušti. (psl. 30).

Ketvirtoji, pati naujausia leidyklos „Alma littera“ ir Lietuvos radijo ir televizijos projekto metu išleista Algimanto Čekuolio knyga. Ir kol kas – pati įdomiausia. Nors knygos struktūra tokia pati – temos, suskirstytos į skyrius; pabaigoje autoriaus prisiminimai apie kelionių vadovo darbą.

Gal dėl temų įdomumo, o gal dėl to, kad buvau pasiilgusi A. Čekuolio knygų – negalėjau atsiplėšti nuo knygos. Įdomią temą keitė dar įdomesnė, puslapiai vertėsi tarsi nejučia. Aišku, galima atkirsti, kad šios knygos tinginiams, visa  informacija juk yra internete, ir kiekvienas gali ją susirasti ir perskaityti. Tikrai taip. Knygos – tinginiams, vertinantiems ne tik informaciją, bet ir taiklų komentarą, ir jumorą ir paprastą bendravimą su savo gerbėjais:

Ką mūsų jaunuolis gali atsakyti, kai tėvai jį deda į šuns dienas? Nesiginčyk su tėvais. Juk jie teisūs. Gražiai nusišypsok. Jeigu motina dar nepaėmė pagalio, pamėgink, gal leisis paglostoma. Į tėvų klausimus: „Kas iš tavęs išaugs?!“ reikia gražiai atsakyti: „Išaugsime tokie pat kaip jūs.“
Širdies gilumoje tėvai bus patenkinti. (psl. 110).

Knygoje „Faktai ir šypsenos“ yra pluoštelis prisiminimų apie kelionių vadovo darbą. Labai įdomu. Netgi labai. Norisi dar.

Tenka pripažinti, kad daugelį įdomių istorinių ir dabartinės pasaulinės politikos faktų sužinojau būtent iš  A. Čekuolio knygų.

Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu

Perskaičiau „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“.  Tiesa, knygelės išleistos jau senokai, 2000 m., kai kurios temos – jau istorija, bet tai nieko negadina. Čekuolis tuo ir įdomus, kad bet kokia jo pasakojama tema yra įdomi, ir kaip įsitikinau dabar, net jeigu ta tema tapo jau šiek tiek ir nebeaktuali..

Turėjau tris knygeles (nežinau, ar jų buvo išleista daugiau) ir kiekvienoje radau kažką sau įdomaus. Labai įdomiai papasakota apie Kubą, apie jos netipinę revoliuciją, truputį kitokį socializmą ir savitą byrėjimą. Kadangi man labiausiai patinka istoriniai pasakojimai tikrai patiko ir pasakojimas „Kaip žmonės gyveno prieš 1000 metų“.

Labai įdomi antra knygutė: nors ir pavėluotai, sužinojau daug įdomaus apie Putiną, apie žydus ir jų didingą istoriją, labai įdomūs pasakojimai „Kaip kovojo Suomija ir kaip Lietuva“, „Surasti Katynės žudynių dokumentai“, kaip Airija per trumpą laiką tapo klestinčia Europos šalimi…

Trečiojoje knygelėje irgi įdomios beveik visos istorijos: kas tai yra monarchai ir kokios jų funkcijos, apie didžiųjų lyderių sąžinės kančias, apie Vokietiją, apie čigonus, Rasputiną.

Dar neįprasta tai, kad kiekvienos knygutės pabaigoje yra po keletą Čekuolio receptų. Ir žinoma, skaitytojų laiškų.

Įdomus žmogus kiekvieną istoriją mokės papasakoti įdomiai. Pamažu tampu Čekuolio fane ir einu ieškoti kitų jo knygų.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Citatos [9]

Algimantas Čekuolis. Staigmenos ir kiti žinomi dalykai.

Apie gintarą:
Gintaras gerbiamas nuo priešistorinių laikų, manyta, kad jis neša laimę. Tačiau kalbant rimtai, tinka tik papuošalams gaminti, dažniausiai moteriškiems. Visi kiti gaminiai, tarkim, iš gintaro trupinių sulipdyti paveikslai, yra menkaverčiai, kičas. Kartais pasitaiko vertingų skulptūrėlių, jeigu tai autorinis rimto menininko darbas. (psl. 15).

Apie Tymošenko:
Vienas dalykas žinomas gerai – dar 1997-aisiais Tymošenko valdė ketvirtį Ukrainos ekonomikos. O Ukraina turtinga – kalnakasyba, metalurgija, uostai ir laivyba, mašinų gamyba, lėktuvų ir laivų statyba, ginkluotės pramonė, juodžemis. Šalis didesnė už Prancūziją. (psl. 85).

Apie Indiją:
Radžos ir maharadžos liko. Jų dabar apie 380. Indai nemėgsta visko versti aukštyn kojomis. Kam? Radžos turi rūmus, tarnų, žemės. Neturi politinės valdžios, bet yra gerbiami. Jų pasuose, skiltyje „profesija“, rašoma: „valdovas“. Jie tebevaldo pasakiškus turtus. Kašmyro maharadža 1984 metais pakvietė grupę Ženevos juvelyrų suskaičiuoti ir įvertinti jo turtus. Juvelyrai pluša kasdien, bet darbo iki šiol nebaigė. (psl. 130).

Apie pinigus:
Pinigų turėjimas žmogų veikia – jis pradeda kitaip matyti pasaulį. Tačiau paaiškėjo, kad pinigai nebūtinai turi gulėti banko sąskaitoje ar dėžutėje po lova. Mūsų gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis ir tada, jeigu mes nuolat apie juos galvojame, pats galvojimas apie banknotus keičia mūsų elgesį ir santykius su žmonėmis. (psl. 235).

Jeigu pastebime, kad mintys apie pinigus, jų vizija mus ima lankyti dažnai, kelis ar keliolika kartų per dieną, geriau išmokime svajoti apie dangiškus migdolus. Pažabokime save, kol netapome nelaimingi. (psl. 238).

Algimantas Čekuolis. Staigmenos ir kiti žinomi dalykai.

Nemėgstu žiūrėti televizoriaus: neįdomios banalios laidos, pasenę šimtą kartų matyti filmai, atsibodę neprofesionalūs veidai. Neįdomu. Nors, kaip ir visur, pasitaiko išimčių. Ir viena iš jų yra Čekuolis su savo laidom, tiesa, laidų žiūriu mažai bet knyga tai tikras lobis.

Skaitydama vis galvojau, kiek daug aš nežinau… Informacijos aplinkui dabar labai daug, bet ji tampa tokia nebesvarbi, nebeįdomi, nebepastebima.  Čekuolis viską surenka, susistemina ir patiekia ant lėkštutės. Skaitykite ir mėgaukitės. Tikrai nežinojau, kad Albanijoje vis dar laikomasi kraujo keršto tradicijų, kad Belgijoje ne taip gražu ir ramu, kaip atrodo. Ir tikrai būčiau geriau supratusi bulgarus ir jų darbo stilių, jei ankščiau būčiau perskaičiusi apie šalyje klestinčią korupciją.

Seniai skaičiau tokią paprastai, įdomiai, patraukliai, profesionaliai parašytą knygą, tinkančią bet kokios kategorijos skaitytojui.

Taigi, ar tikrai žinote, kaip ten buvo su ta vėliava, kurią rusų kareivėliai iškėlė ant Reichstago griuvėsių? O kas padėjo mūsų civilizacijai pamatus? Atsakymai – Čekuolio knygoje, o čia kelios ištraukos.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).