Apie ką kalba vyrai?

Vieta: Šiaulių kultūros centras
Data: 2015 m. rugpjūčio 13 d.
Kaina: 10,00 Eur (6;15;).

Domino teatro spektakliuose (miuziklas Paryžiaus katedra nesiskaito) dar nebuvau buvusi, todėl labai knietėjo patirti, kas tai per reginys. Spektaklių daug, tad rinkausi visiškai atsitiktinai, pagal kažkurio tai bilietadienio pasiūlymus.

Ir pirmas įspūdis – banalu. Kartu taip natūralu, tikroviška, net per daug. Plyksteli mintis – koks gi čia teatras?. Teatrui juk reikia temos, minties, teatras turi sukrėsti, bent jau šiek tiek sujaukti protą, turi priversti mąstyti, prisiminti, atrasti.

Čia visai ne taip. Net imi graužtis, gaila išleistų pinigų… Šiek tiek nejauku: visiems aplink taip juokinga, o čia žmogus sėdi ir visiškai nesupranti, iš ko ta publika juokiasi? Bet veiksmas vyksta, aktoriai keičiasi ir staiga toks sentimentalumo momentas užplūsta… Taip, gerai, teisingai, tikrai… O po pertraukos jau ir tu juoktis pradedi. Nežinia, ar čia bendra atmosfera užkrečia, ar pradedi žiūrėti kitaip. Į pasaulį. Pro vyriškus akinius…

Ką gi, teatro sezonas prasidėjo!

Autorius: Kvartet-i
Režisierius: Oleg Šapošnikov
Dailininkas: Wojtek Stefaniak
Kostiumų dailininkas: Juozas Statkevičius
Choreografas: Gytis Ivanauskas

Vaidina:
Sakalas – Sakalas Uždavinys
Gytis – Gytis Ivanauskas
Juozas – Juozas Gaižauskas
Dalius – Dalius Skamarakas

Reklama

Juozas Tumas – Vaižgantas. Rimai ir Nerimai.

Rimai ir NerimaiTUMAS – VAIŽGANTAS, Juozas. Rimai ir Nerimai [apysakos ir apsakymai]. Vilnius: Vaga, 1979. 420 p.

Pilko gyvenimo dulkės, kaip vištai asloje pasikrapščius, sukilo ir uždengė šviesą, žmonišką ir dievišką. (psl. 406).

Kaži, ar būčiau sugalvojusi vasaros skaitiniais pasirinkti Vaižgantą, jei ne tas įspūdingas spektaklis, po kurio būtinai turėjau perskaityti ir apysaką. Tikslas buvo tik ji, bet nejučia perskaičiau visą knygą – tiesiog taip buvo gražu ir gera.

Apie Vaižgantą kažkokių ypatingų žinių mano galvoje užsilikę nebebuvo, neskaitant prisiminimų apie kažkada vargais negalais kankintus „Dėdes ir dėdienes“ ir šiaip ne taip išspaustą kažkokį rašinėlį ta tema… Varge, reikėtų uždrausti skaityti tokias knygas skaitytojams, kurių galvose dar ne kažkas. Kad paskui nereikėtų klausytis traumuotų asmenybių, kurių meilę knygoms ir skaitymui neva sužlugdė privalomoji literatūra, ypač lietuvių klasika… Netgi aš, niekad nebūčiau sugalvojusi dar kartą paskaityti Vaižgantą, jei ne tas Nebylys.

Nebylys. Vienas reikšmingesnių darbų, autoriaus išdidžiai vadintas romanu. Iš tikrųjų, tai neilga ir iš pažiūros paprasta apysaka apie du neišskiriamus draugus Kazimierą Šnervą ir Joną Butkį. Ir Anelją. Ir kaip ėmė viskas, ir baigėsi…. O paskui ir visi kiti: neilgi apsakymai, „kaimiški vaizdeliai“ iš tuometinės kasdienybės, apie naktigones, vaikiškas ir nelabai draugystes, kaimynų sutarimus ir nesutarimus, arklį, netgi apie kiaulę ir jos liūdną galą. Dar kelios apysakos. „Žemaičių Robinzonas“ – jau taip gaila man to Vinco Kaniavos…. Ir pagaliau „Dėdės ir dėdienės“ – labai nedrąsiai, šiek tiek dar prisimindama ne kokius pirminius įspūdžius. Taip ir nebeliko knygos. Liko tik toks geras ramybės jausmas ir noras dar ir dar. Užsikabinau. Panašu, kad ir iki „Pragiedrulių“.

Originalu ir gražu, nors šiek tiek ir liūdna.

Nebylys. Pagal Juozą Tumą-Vaižgantą.

401348820- (1)Vieta: Šiaulių dramos teatras
Data: 2015 m. birželio 12 d.
Kaina: 4,34 Eur (15,00 Lt) (5;4;).

Nors ir šiek tiek pavėluotai, bet negaliu neparašyti apie „Nebylį“. Paskutinis (o tiksliau priešpaskutinis, paskutinis buvo „Kaštonė“, kurį irgi būtinai planuoju pamatyti) šio sezono spektaklis tikrai buvo puikus. Provokuojantis. Gal net geriausias iš iki šiol matytų: ir akims, ir širdžiai, ir protui buvo tikra šventė. Kaip ir priklauso, skiriantis su teatru visai (nors ir trumpai) vasarai.

Kad klasikinio sprendimo nebus, jau nujaučiau iš anksto. Kad bus, toks, koks buvo, nesitikėjau. Tikrai, man padarė labai didelį įspūdį. Impresijos paprastai mane gąsdina, juk mano suvokimas gali stipriai prasilenkti su kūrėjo suvokimu. Bet šį kartą nieko panašaus nenutiko: viskas, ir garsas, ir judesys ir bendras vaizdas siuntė labai aiškią ir gal dėl to, labai pritrenkiančią žinią. Kuri kažkur iš XX amžiaus pradžios per kūrėjo fantaziją ateina iki šių dienų, iki šiuolaikinio globalaus pasaulio žmogaus. Ir, voilà, šaunu, kad ji pasiekė ir mane.

Labai džiaugiuosi, kad tokiais reginiais galima iš naujo pažvelgti į lietuvių klasiką, į tai, kas daugeliui asocijuojasi su mokykla, privaloma literatūra ir nuobodžiais tekstais. Ištraukiau iš lentynos ir nupūčiau dulkes nuo knygos, kuri ten dar būtų pragulėjusi metų metus… Vaižgantas prisikėlė – man tai jau tikrai.

Rekomenduoju.

Režisierius-statytojas, inscenizacijos autorius – Jonas Vaitkus
Režisierius  – Tomas Jašinskas
Scenografas – Gintaras Makarevičius
Kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė
Kompozitorius – Algirdas Martinaitis
Scenos judesys – Lina Šimkienė

VAIDINA:

Pempynės gyventojai:
Pasakotojai (Pempys, Pempė, Pempėnas) – Vladas Baranauskas, Vilija Paleckaitė, Aurimas Pintulis
Dėdienė – Danguolė Petraitytė
Kunigas – Vladas Baranauskas
Jonas Butkys – Aidas Matutis
Kazys Šnerva – Anicetas Gendvilas
Kazio tėvas – Juozas Bindokas
Kazio motina – Virginija Jakštaitė
Anelė Kepelė – Monika Šaltytė
Anelės tėvas – Juozas Žibūda
Anelės motina – Nomeda Bėčiūtė
Pažįstamas – Rolandas Dovydaitis
Mergina – Eglė Stanišauskaitė
Kaimo muzikantas – Saulius Eduardas Pauliukonis
Velniai – Mindaugas Jurevičius, Rolandas Dovydaitis, Karolis Mileška (teatro bendradarbis)