Algimantas Zurba. Krisius.

Zurba A., (2010). Krisius. Vilnius: Gimtasis žodis, 317 p.

Seniai norėjau paskaityti kokį naują lietuvišką romaną, tačiau labai dažnai atbaidydavo pernelyg depresyvios temos ir dirbtinai sumoderninti tekstai. Ir jau tikrai nesitikėjau, kad toks geras gali būti romanas, su viršelyje nupieštu kareivišku šautuvu.

Ne, nemėgstu karo. Ir pokario tema man nėra pati geriausia. Bet atsitiktinai pakliuvusi į rankas knyga ir iš smalsumo perskaitytas pirmas sakinys jau nebepaleis, lapai versis vienas po kito, įvykiai vys vienas kitą, laikai keisis, žmonės… Būtent svarbūs žmonės. Autorius nepaprastai įtaigiai vaizduoja Žvaiginių kaimo gyventojų, ypatingai vieno  neturtingo kaimiečio Krisiaus Turčilo,  gyvenimą karo ir pokario metais. Ir dar vėliau, kaip atrodo, neramieji laikai jau praeityje.

Žinoma, atrodytų, nieko čia naujo nebegalima parašyti, viskas jau matyta ir skaityta. Viską žinom: dieną stribai, naktį – miškas. Tačiau knygoje svarbiausia ne tai. Svarbiausia – paprastas kaimo žmogus. Kaip jam viskas tuo metu atrodo, kaip jis viliasi, išgyvena, kaip bando tvarkytis. Saugoti šeimą. Kaimynus. Dar kartą išgyventi. Nesikišti. O gal atvirkščiai, pasipriešinti?

Dar knyga ypatinga savo kalba. Ji paprasta, nėra jokių specialiai prigalvotų frazeofogizmų, prikaišiotų pagražinimų, ji natūrali. Ir kartu nepaprasta – tiesiog matai užpustytus trobesius, žvėrių įmintus pėdsakus, arklius, susmingančius į pusnis iki pat pilvų… Užuodi rūkomų dešrų kvapą. Skaitai, ir tarsi stovėtum kur už karklynėlio ir stebėtum visą kaimą tokį, koks jis anuomet buvo.

Visgi, pabaiga ne visai tokia, kokios norėtųsi. Ji tarsi atitrūkusi nuo viso romano. Bet žinant, kad jame panaudotas autoriaus apsakymo „Krisius“ motyvas ir perskaičius tą apsakymą kaip ir viskas susidėlioja. Krisiaus veikėjas man tarsi kokio lietuvio simbolis, kuriam, nors ir kaip stengtųsi, laimės patirti nėra lemta.

Man labai patiko.

Reklama

Įrašo “Algimantas Zurba. Krisius.” komentarai: 7

  1. asmeniskai man Zurba geriausiai raso is lietuviu rasytoju.beveik visas knyas skaiciau.Geriausia man asmeniskai – Simtadienis.

    • Skaitysim būtinai ir „Šimtadienį“. „Krisius“ taip patiko, kad dabar noriu perskaityti kuo daugiau Zurbos knygų.

  2. esu skaičiusi begalias knygų,paskutiniu metu visai nieko lietuviškas žanras,bet A.Zurbos knyga nepatiko minčių išdėstymu,jų pateikimu.Daug vietų labai nuobodūs išvedžiojimai.Tema kaip ir įdomi,bet stilius visai nepatiko,kaip galima tiek daug tokios rašliavos prikišti,romanas nuo to nepasidarė įdomesnis,tik atstumiantis.Rašytojas profesionalas,bet….

    • Kad ir kokios būtų rašliavos, jei jos skaitytojui suteikia gerų emocijų, tikriausiai reiškia, jų reikėjo. Skaitydama ne tik išgyvenau kartu su veikėjais, bet ir prisiminiau daug malonių dalykų (kad ir kaip bebūtų keista, nes romano tema ganėtinai skaudi). Pavyzdžiui, autoriui nuostabiai aprašant žiemą kaime ir iki pilvo į pusnį smingančius arklius, negalėjau neprisiminti apie pasivažinėjimus rogėmis vaikystėje. Ir t.t., ir t.t.
      Aišku, kiek žmonių, tiek nuomonių, bet duok dieve daugiau tokių lietuvių autorių, taip mokančių išdėstyti savo mintis. 🙂

Komentavimo galimybė išjungta.