Михаил Булгаков. Собачье сердце.

Булгаков М., (1989). Собачье сердце. Москва: Современник, 112 p.

Pasimėgavau rusų klasika, ką čia daugiau ir bepridursi. Bulgakovo pavardė pati kalba už save. Pasimėgavau originalu, perskaityti trumpą apysaką ne taip ir sunku, tačiau kaip galima pajusti rašytojo stilių, tiesiog smagu skaityti kiekvieną sakinį. Gėrėtis pasakojimu ir dialogais, veikėjais ir charakteriais. Tačiau nereiškia, kad skaitymas rusų kalba palengvina pačios apysakos supratimą.

Taigi, ką mums pasakoja Bulgakovas? Vienam benamiui Šarikui pasiseka ir patenka jis į šiltus profesoriaus Filipo Filipovičiaus namus. Atrodo, visos benamio bėdos ir vargai pasibaigė, laukia sotus ir šiltas gyvenimas. Tačiau jo naujasis šeimininkas, pasirodo, ne eilinis pilietis, o ambicijų turintis mokslininkas. Jis Šarikui atlieką labai sudėtingą operaciją ir, nepraėjus nei mėnesiui, Šarikas tampa Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu. Toliau profesorius Preobraženskis, kad ir kaip norėtų, nebelabai gali kontroliuoti situacijos, nes žmogaus asmenybė ir jos formavimasis priklauso nebe nuo vieno žmogaus, o nuo pačio žmogaus ir jį supančios visuomenės.

Aišku, kaip ir visuose Bulgakovo kūriniuose, apysakoje begalės paslėptų minčių, to laikotarpio Rusijos visuomenės ironizavimo, svarbi kiekviena detalė, net veikėjų pavardės, bet tiesiog smagu skaityti taip, kaip supranti, ir kiekvieną sykį atrasti kažką naujo. Šį kartą mano atradimas buvo tas, kad knygos veiksmas vyksta žiemą, prieš pat Kalėdas ir Naujus Metus, ir tai, pasirodo, ne šiaip sau atsitiktinumas…

Beje, knygoje buvo dar ir trumputis apsakymas „Ханский огонь“, labai toks sakyčiau realistiškas pasakojimas apie to meto įvykius, kaip į savo muziejumi paverstą dvarą, paslapčia grįžta kunigaikštis.

O šiaip knyga liūdna. kad ir kaip sparčiai vystytųsi mokslas, „человек с собачьим сердцем“  niekada netaps žmogumi. Kad ir kaip stengtumėmės.

Amžina ir nesenstanti klasika.