Juozas Erlickas. Vėjiniai malūnai
Ten toli, senelio atminty,
Ant kalvų, balti, kaip Saulės sūnūs
Gal toli, o gal labai arti
Ieško vėjo vėjiniai malūnai.
Vėjiniai malūnai ieško vėjo,
O senelis – šienpjovys – grėbėjos,
Ir suranda… Tarp žolių žolelių
Jie abudu ieško sau vaikelių.
O sode lakštingala kad gieda!
O šile paparčio skleidžias žiedas…
Tokią naktį nėr kada ilsėtis –
Ir suranda mažą mano tėtį.
Ir veidai nušvinta lyg palijus,
Žydi rankos, tartum pinavijos…
Susupa į lapelius žaliuosius –
Niekam niekam jo neatiduosim!..
Mala miltus vėjiniai malūnai,
Mažas tėtis valgo storą blyną,
Ir kad auga – ko tiktai nebūna! –
Vis į dangų, kaip žali beržynai.
Vieną iš visų gražiausią dieną
Tošies inkilėly tarp varnėnų
Ir kitų pavasario rakandų
Mano tėtis mano mamą randa.
Vėjiniai malūnai miltus mala…
Ko jie ieško ten, po pievą žalią?
Ei, žiogai! Nutilkit, nebegriežkit! –
Tai manęs manęs manęs jie ieško…
Ir šaukiu balsais visų drugelių,
Boružių ir laumžirgių – žirgelių
Aš esu! Tik raskit, atpažinkit,
Tik paimkit su savim, paimkit!..
Ir tada išgirsta, ir suranda,
Ir padovanoja man Tėvynę…
Geltonam name ant žalio kranto
Tai gražiai gražiai mane augina.
Užu girių vaiko dienos miega,
Ten toli mane kažkas lyg šaukia…
Aš kas rytą paklausyti bėgu –
Kiek nubėgu kelio, tiek užaugu.
Jau skaitau apsakymus Biliūno
Ir verkiu dėl liūdno Brisiaus galo…
O seneliai išskrenda malūnais
Ir kitam krante jau miltus mala…
Mano meilė stikliniais kaliošais (psl. 7-8), 2009 m.
kaskaityti.lt 