Justinas Marcinkevičius. Didumas to, kas mumyse.

Didumas to, kas mumyse

Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.

Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.

Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu –
Esu turbūt dėl ko nors kito.

Justinas Marcinkevičius. Meilė.

Meilė

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Just. Marcinkevičius

Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus žemė.

DAUJOTYTĖ-PAKERIENĖ, Viktorija. Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus. Vilnius: Alma littera, 2012. 328 p.

Poezijos prasmė nežinoma.
Ir neapeinama  (psl. 76).

Ar jums patinka eilėraščiai? Poezija? Justino Marcinkevičiaus kūryba?

Man – taip. Vis dar atsimenu nevaikiškus eilėraščius, išmoktus mokykloje. Neseniai perskaičiau knygą  „Dienoraščiai ir datos“  – ji be abejonės yra geriausia iki šiol skaityta lietuviška knyga. Be to, joje nepaprastai įdomiai papasakota apie dramas, jų kūrimą – tiesiog nekantrauju vėl jas susirasti ir paskaityti.

Viktorijos Daujotytės knyga  „Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus” pasirodė kaip tik laiku. Daug ką atskleidžianti ir paaiškinanti. Ištikimiausiems gerbėjams.

Dažnai skaitomą eilėraštį suvokiame tik savo asmenybės, patirties, išsilavinimo ribose. Autorė stengiasi tą ribą plėsti, pasakoja skaitytojui apie Poetą, apie Poeto asmens ir kūrybos vientisumą. Aptariami svarbiausi gyvenimiškieji klausimai – Mama, Namai, Tėvai, Tėvynė, Gamta ir kt. kartu su įvairiomis kūrybos formomis.

Turiu prisipažinti, niekada nemokėjau nagrinėti poezijos. Tiesiog ja mėgaujuosi. Man eilėraščiai – gražūs (tie, kurie suvirpina kažką viduje) ir nelabai (tie, kurie nesuvirpina). Todėl perskaityti knygą tikrai nebuvo lengva.  Tekstas sunkokas, labiausiai tiktų  studijuojantiems. Plačiajai visuomenei, įpratintai prie reklamuojamų, populiarių, bet dažnai lėkšto turinio knygų, – tikrai per sudėtingas.  Įveikiamas tik ištikimiausiems gerbėjams.  Tik ištikimiausi gerbėjai ir ras penktąjį skyrių, kuriame autorė dalinasi prisiminimais apie Poetą. Tiek daug autentiškos medžiagos kažin ar kur kitur rasime. Dėkui Autorei, kad ja pasidalino.

O ją perskaičius, gal jau visiškai kitaip suskambės šio puikaus ir visiems žinomo eilėraščio eilutės?

Tai nuo tavęs čia taip šviesu.
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu –
esu turbūt dėl ko nors kito.

(eil. Didumas to, kas mumyse, psl. 183).

Poetas ne kartą klausė: „Kam šiandien reikalingi eilėraščiai?“.
O tu ar jau žinai atsakymą?

Citatos [24]

Justinas Marcinkevičius. Dienoraščiai ir datos.

Kuo įvairesnė literatūra, tuo daugiau širdžių ji aprėpia (psl. 17).

Pasitaiko eilėraščių, kurių negalima suvaldyti – jie rašosi patys. (psl. 33).

Pušyno katedroj tylu. Tik lengvas rūkas – tartum smilkalai. Ir pirmas saulės spindulys – kaip Dievo pirštas. Bet pasigirsta kirvis: nuo aukos prasideda gyvenimas.
Užriškit medžiui akis, kai kirviu užsimojat. (psl. 44).

Visų mūs drabužiai vienodi: mes apsirengę laiku.
Visi mes turim ir vieną didelį, bendrą tikslą: esam mirtingi. (psl. 44).

Keista šviesa blyksteli veide, dvelkteli saldus alsavimas, turbūt tai laimė prabėgo pro šalį. (psl. 44).

Neliks duonos su druska – liks tėvynė. (psl. 45).

Regėjau vienąsyk, kaip skrido vaikas. Prieš tai jis žaidė vienas sau, kažką kalbėjo, statė, įrodinėjo, ginčijosi, barės. Staiga pašoko, griebė baltą plunksną, kuri styrojo įsmeigta į smėlį, sušuko: „Jeigu taip – aš išskrendu!“
Ir ką jūs manot – jis tikrai išskrido.
Visi mes išskrendame iš vaikystės.
O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų. (psl. 145).

Gyvenimas eina ir eina. Tai vienas, tai kitas tamsoj atsidūsta: jau vakaras. Ugnies atspindžiai šokinėja ant sienų, ant mūsų veidų, susikibusių rankų.
Sakytum, kad nieko nevyksta. (psl. 195).

Nežinau, ar yra mažos tautos istorijoje laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti laimingu. Nelaiminga ir mūsų literatūra, visą laiką turėjusi laikyti glėbyje, saugoti ir ginti patį brangiausią – savo kalbą. Užtat kai šiandien koks nors estetas prikiša lietuvių literatūrai jos meninį neišprusimą – nesupranti, ko čia daugiau: kvailumo ar piktos valios. Pažiūrėk, žmogau, per kokius vargus ėjome! O jeigu išėjome, tai čia nemažas tos neišprususios, pilkos literatūros, to naivaus klojimo teatro, tų vargonininkų, organizavusių kitados pirmuosius chorus, nuopelnas. Žinoma, žinoma, kur nors Paryžiuje visi jie būtų pasiekę daugiau. Bet menininkas nepasirenka tėvynės. Jis gali ją tik užmiršti. Net ir jos duoną valgydamas. (psl. 197).

Justinas Marcinkevičius. Dienoraščiai ir datos.

MARCINKEVIČIUS, Justinas. Dienoraščiai ir datos. [sudarė Valentinas Sventickas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 . 472 p.

Neliks duonos su druska – liks tėvynė. (psl. 45).

Vasario mėnuo – Justino Marcinkevičiaus laikas. Ir taip jau sutapo, kad neseniai baigiau skaityti jo dienoraščių ir minčių knygą.

Ji nuostabi. Neabejotinai viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Išmintinga, prasminga, gražia lietuviška kalba parašyta. Ko daugiau galima norėti iš knygos?

Pušyno katedroj tylu. Tik lengvas rūkas – tartum smilkalai. Ir pirmas saulės spindulys – kaip Dievo pirštas. Bet pasigirsta kirvis: nuo aukos prasideda gyvenimas.
Užriškit medžiui akis, kai kirviu užsimojat. (psl. 44).

Ją beveik visą galima cituoti. Skaityti vėl ir vėl. Arba įsidėti į kuprinę, jei kada reikės emigruoti.

Nes kaži, ar dar kas taip kada sugebės parašyti apie Lietuvą. Apie Kalbą ir Tėvynę. Apie literatūrą.

Nes kaži, ar dar kas sugebės taip mylėti.

Nežinau, ar yra mažos tautos istorijoje laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti laimingu. Nelaiminga ir mūsų literatūra, visą laiką turėjusi laikyti glėbyje, saugoti ir ginti patį brangiausią – savo kalbą. Užtat kai šiandien koks nors estetas prikiša lietuvių literatūrai jos meninį neišprusimą – nesupranti, ko čia daugiau: kvailumo ar piktos valios. Pažiūrėk, žmogau, per kokius vargus ėjome! O jeigu išėjome, tai čia nemažas tos neišprususios, pilkos literatūros, to naivaus klojimo teatro, tų vargonininkų, organizavusių kitados pirmuosius chorus, nuopelnas. Žinoma, žinoma, kur nors Paryžiuje visi jie būtų pasiekę daugiau. Bet menininkas nepasirenka tėvynės. Jis gali ją tik užmiršti. Net ir jos duoną valgydamas. (psl. 197).

Skaitykim.

Justinas Marcinkevičius. Keista senutė bibliotekoje.

Keista senutė bibliotekoje

Stovėjo pasimetus:
šitiek knygų!
Nepagalvojo niekados,
kad šitiek daug
jų gali būti.

Slinko baugščiai
tarp nesibaigiančių lentynų,
viena ranka vis liesdama knygas,
kita – raukšlėtą savo veidą.
Šnibždėjo:
– Man kad taip…
kol akys dar įžiūri,
apie laimę…
Sakykite, kuri iš tos daugybės
galėtų būt laiminga?
Kad be karo,
be vargo, be nelaimių, be ligų…
dar, jeigu galima… be melo
ir be vienatvės…

Čia kažkas pridūrė:
– Ir be mirties.

Ji neišgirdo.
Dar kitas jai rimtai pasiūlė:
– Gal apie rožių priežiūrą?
– Ne, ne! –
ji rankom sumosavo:
– Apie žmones!

Jaunutė bibliotekininkė nusišaipė:
– Gal Šventą Raštą?

– Kad jau tą žinau, –
senoji nesumišo.
– O be to, norėčiau,
kad apie laimę…
dar šiame pasauly.

Dabar jau kilo triukšmas.
Vienas siūlė
jai vieną,
kitas – kitą.

Ji vis laukė.
Stovėjo ir šypsojosi kaltai.

Kažkas, paėmęs už parankės,
palydėjo
galiausiai ją į kitą skyrių,
kur ant durų
ji dar suspėjo perskaityt:
„Knygos vaikams“.

1988–2004