Stephen King. Apie rašymą.

KING, Stephen. Apie rašymą. [Memuarai apie amatą]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2023. 256 p.

Rašymas susijęs su magija, jis – gyvybės vanduo, kaip įvairiausia kita meninė kūryba. Ir tas vanduo nemokamas. Tad gerkite.
Gerkite jo iki soties.

Pirmas sakinys: Merės Kar memuarai „Melagių klubas“ mane pribloškė.

Stephen King memuarai manęs nepribloškė… Apie tą knygą jau buvau girdėjusi iš Sandros Bernotaitės tinklaraščio Grafomanija. Tuomet buvo įdomu, bet nesitikėjau, kad kada nors ją išvers, išleis ir va, sėdėsiu dabar  ir su tokiu džiaugsmu skaitysiu.

Bet ar galėtum vadintis Kingo fanu, jei praleistum šią knygą? Ne, negalėtum! Net jei niekada neketini ir net nesvajoji rašyti… Taip, tai knyga apie rašymą, bet juk rašymas neatsiejamas nuo autoriaus gyvenimo ir kūrybos. Skaičiau su malonumu. Niekas nedžiugina taip, kaip profesionalo parašytas tekstas.

Memuarų galėjo būti daugiau. Ieškantiems informacijos tik apie rašymą gal atrodo ir priešingai, bet mielai būčiau paskaičiusi apie Kudžą, apie tai, kaip autoriui pavyko susitvarkyti su savo bėdomis, apie tai, kaip gimsta mintys ir siužetai. Knyga rašyta senokai, berods 1999 metais. Ar nebūtų per daug tikėtis tęsinio?

Na o rašymas? Taip, dalyvavau kūrybinio rašymo kursuose. Pajutau, koks geras jausmas yra tiesiog rašyti. Tiesiog rašyti ir nieko per daug negalvoti. Rašyti pirmąjį (skaičiusieji knygą jau žino, kas tai) juodraštį. Prie kurio vėliau reikės praleisti baisiai daug laiko: laukia nebe toks įdomus techninis darbas. Pagarba autoriams, gerai ir įdomiai rašantiems, tik dar labiau didėja.

O aš? Sėdžiu dabar ir rašau šį sakinį jau tris kartus… Gerai, truputį juokauju, nors knygoje buvo tikrai daug patarimų, kuriuos vertėjo įsidėmėti. Nežinia, ar kada pravers praktiškai… Gal. Nes kas gi gali atsispirti tokiai magijai?

Iš tiesų rašome ne tam, kad pelnytume didelius honorarus, pagarsėtume, rastume, su kuo eiti į pasimatymą arba permiegoti, įgytume naujų draugų. Rašome tam, kad praturtintume ir skaitytojų, ir savąjį gyvenimą. Kad susiimtume, išsikapstytume iš bėdų ir atsigautume. Kad būtume laimingi, suprantate? Būtume laimingi. Dalyje knygos puslapių – galbūt per didelėje – apsakiau, kaip šito mokiausi. Daugumoje kitų dėsčiau, kaip tapti geresniu autoriumi. Likusieji, turbūt geriausieji, tolygūs oficialiam leidimui: jūs galite rašyti, jums derėtų rašyti ir jūs rašysite, jei tik nestokosite drąsos pradėti. Rašymas susijęs su magija, jis – gyvybės vanduo, kaip įvairiausia kita meninė kūryba. Ir tas vanduo nemokamas. Tad gerkite.
Gerkite jo iki soties.

Charlotte McConaghy. Migracijos.

McCONAGHY, Charlotte. Migracijos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 346 p.

Mama man sakydavo, kad reikia ieškoti ženklų. „Kokių ženklų?“ – paklausiau pirmąjį kartą. „Gyvenimo. Jie slypi visur“.

Pirmas sakinys: Gyvūnai miršta.

Savęs paieškos istorija labai įdomiame fone. Artima ateitis. Nyksta gyvūnai, beveik nebėra paukščių. Franė užsispyrusi moteris, jai pavyksta atrasti išlikusių poliarinių žuvėdrų pulkelį ir pritaisyti sekimo įrangą. Žuvėdros netrukus migruos, gal pavyks jas pasekti.

Pavyko. Google maps labai atsiprašė, kad šios kelionės maršruto man parodyti nepavyks. Tai lipam su Frane į žvejų laivą „Saghanis“ (pasirodo, kad tai reiškia Varnas), keliaujam paskui žuvėdras ir bandom viską įsivaizduoti. Tiesa, tas laivelis, bent iš aprašymo, neatrodo labai patikimas tokiai piligriminei kelionei. O ir pati įgula nesidžiaugia moterimi laive. Ypač tokia, kuriai rūpi kažkokių žuvėdrų pulkelis.

Tai tokia savęs suradimo istorija. Pilna prisiminimų, jausmų, apgailestavimų, nuojautų. Tylos ir uždarumo. Nepasitikėjimo. Laiko (o, jo buvo nemažai), kurio prireikia, kad vėl galėtum pasitikėti aplinkiniais.

Labai patiko. Ne, tai ne kelionės romanas, kuriame pilna įvairiausių nuotykių. Aplinkui – tik vandenynas. Mažoje uždaroje erdvėje – tik keletas bambančių vyrukų. Bet tikrai nepabodo. Yra tikslas, neaišku, ar pavyks jį pasiekti. Yra laivas ir jūrininkai – neaišku, ar užteks tvirtybės ir profesionalumo. Ir yra gyvenimas, neaišku, ar pavyks jį iš naujo sudėlioti.

Gera istorija. Būtų puikus filmas, labai norėčiau pamatyti.

Sandro Veronesi. Tu ir esi kolibris.

VERONESI, Sandro. Tu ir esi kolibris [romanas]. Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 332 p.

Turėtų būti žinoma – nors taip ir nėra – kad santykiai tarp žmonių kartą ir visiems laikams nulemiami pačioje pradžioje. Taigi, norint iš anksto sužinoti, kaip viskas bagisis, pakanka pažiūrėti, kaip prasidėjo.

Pirmas sakinys: Galima sakyti, Romos Triesto kvartalas yra šios istorijos centras, nors pati istorija turi daugybę kitų centrų.

Štai ir paskutinė metų knyga. Puiki, labai patiko. Įdomiausia, kad po dviejų mėnesių siužeto beveik neatsimenu. Galėčiau skaityti iš naujo. Ir tikrai norisi.

Na bet pabandom. Gydytojas Markas Karera, oftalmologijos specialistas. Tai jo, jo mylimųjų, artimųjų, šeimos istorija. Jų ne tiek ir daug. Nes ir nereikia. Įvykių siužete tiek, kiek jų gali būti per visą vieno žmogaus gyvenimą, bet ir ne jie svarbiausi. Svarbiausia šioje knygoje jausmai ir emocijos. Svarbiausia, kad apie tuos jausmus ir emocijas tiek ir taip gerai prirašyta. Paprastai ir labai, labai realiai.

Pasakojimas gražus, sudarytas tarsi iš atskirų istorijų, atskirų Marko gyvenimo tarpsnių. Reikia perskaityti visą knygą, kad pamatytum visumą. Ir reikia būti tikrai geram rašytojui, kad ta visuma sujudintų emocijas, sukeltų atodūsius, būtų nebanali ir neholivudinė, o tiesiog… ech… toks jau tas gyvenimas.

Paprasta, graži, keista, nuoširdi, emocionali knyga. Pabaigoje apsiverkiau.

Juodu nebuvo sukurti vienas kitam. Tiesą sakant, nė vienas nesam sukurtas kam nors kitam, o tokie žmonės kaip Marina Molitor nėra sukurti net patys sau. Ji tik ieškojo prieglobsčio, diskurso, kad dar kurį laiką galėtų eiti pirmyn; jis ieškojo nei daug, nei mažai – laimės. Tiesa, ji jam visada melavo, ir tai blogai, labai blogai, nes melas yra vėžys ir jis plinta, įsišaknija, susimaišo su tais audiniais, kuriuose plinta, – tačiau jis elgėsi dar blogiau: jis ja tikėjo.

Maggie O’Farrell. Hamnetas.

O’Farrell, Maggie. Hamnetas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kaip vadinasi, klausia Džudita motinos, toks žmogus, kuris ankščiau buvo dvynys, bet dabar jau nebėra?

Pirmas sakinys: Berniukas lipa laiptais žemyn.

Mano skaitymo metų pabaigą vainikavo tikrai daug puikių knygų. Kurias galima daug kam rekomenduoti, paskolinti ar dovanoti. Istorijos skirtingos, skirtingi laikotarpiai, įvykiai ir žmonės. Bendra viena – atsivertus pirmą puslapį ir pradėjus skaityti neabejotinai žinai, kad laukia tikras skaitymo malonumas.

Tai kurgi lipa tas berniukas? Jis Hamnetas, Šekspyro sūnus. Ir skuba keisti likimo, skuba ieškoti mamos, jo išsigelbėjimo, nes tik mama gali viską sutvarkyti. Viršuje kambaryje laukia karščiuojanti sesė ir brolis tuoj suras mamą.

Tai va, tiek tos istorijos. Visa kita – Šekspyro laikų žmonės, jų gyvenimai, meilė, mylimi ir nekenčiami artimieji, pasipriešinimas įprastinėms tradicijoms, neišpildyti lūkesčiai, kasdienybė, džiaugsmai ir rūpesčiai, likimai ir mirtys. Ir blusa, kažkur tolimame krašte iššokusi į pirklių laivą ir atnešusi į Angliją didelių negandų.

Labai patiko. Įdomi, graži, graudi istorija. Nukelianti daugiau kaip keturis šimtus metų atgalios, į visai kitokį, jau sunkiai ir beįsivaizduojamą gyvenimą. Kitokį, bet su tokiu pačiu gimimu, tokia pačia meile ir mirtimi. Drąsiai galima rekomenduoti beveik visiems.

Emma Stonex. Žibintininkai.

STONEX, Emma. Žibintininkai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 346 p.

Horizontu artėja plunksniniai debesys. Vėjelis pasidaro gaivesnis, pakeičia kryptį, suplaka baltas keteras šokinėjančioms bangoms. Atrodo, kad tų prižiūrėtojų čia nė nebūta. Arba taip, arba jie pakilo į viršų ir tiesiog išskrido.

Pirmas sakinys: Džoris atitraukia užuolaidas, diena šviesi, pilka, radijas groja girdėtą dainą.

Vieną dieną iš švyturio dingsta trys jo prižiūrėtojai. Istorija nutiko iš tikrųjų, bet knygoje jokių autentiškumų nebus. Viskas nuo pradžios iki pabaigos – grožinė išmonė.

Tikriausiai buvo viena iš laukiamiausių ir labiausiai intrigavusių leidyklos naujienų. Pavadinimu. Siužetu. Personažais. Galvoje jau kuriasi įvairios versijos, paslaptys, neįmanomi ir įmanomi scenarijai. Įsivaizduokite, trys vyrai mėnesiui ar ilgiau lieka budėti švyturyje. Uždara, maža erdvė. Kasdienė rutina. Vis tas pats, niekur nepabėgsi. Darbas reikalauja ištvermės: ir fizinės, ir psichologinės. O jei visos trijulės charakteriai išskirtiniai? O patirtys?

Bet be tų trijų vyrukų yra dar ir jų artimieji. Vieno iš jų žmona ir pasakos visą istoriją. Šokas, gedulas, susitaikymas. Ir kur kas ilgiau – pažintis, meilė, laimės, nelaimės, kasdienio gyvenimo išbandymai…

Tai kas gi ten tame švyturyje nutiko? Kur dingo vyrukai? Ne, Erkiulis Puaro neatvažiuos ir situacijos neišnarplios. Ir ne, tai ne detektyvas. Užteks ir geros moteriškos intuicijos. Gal dar gyvenimiškos patirties.

Mistika pabaigoje gerokai išblėso, į galvą lendą mintys, kad paslapčių nebūna, viskas anksčiau ar vėliau randa savo paaiškinimą. Kiekvienas klausimas anksčiau ar vėliau turės atsakymą. Šioje istorijoje atsakymai pernelyg gyvenimiški. Šiek tiek gaila. Nors, kaip pagalvoji, net tame mūsų kasdieniniame gyvenime mistikos užtektinai. Belieka tik nesusipainioti.

Donato Carrisi. Blogio žaidimas.

CARRISI, Donato. Blogio žaidimas [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 320 p.

Aš atėjau iš tamsos, tarė ji sau. Jei jos neieškosiu, tamsa pati ateis ieškoti manęs.

Pirmas sakinys: Skambutis policijai buvo užregistruotas vasario 23 dieną devyniolika valandų keturiasdešimt septynios minutės.

Liūdniausia visoje istorija yra tai, kad jokių tęsinių nebebus. Tiesiog ketvirta knyga iš keturių. Taškas.

Donato Carrisi yra pats geriausias detektyvų meistras Europoje. Žinoma, neskaitant skandinavų. Milos istorijos pradžia neįsibėgėjo labai greitai, bet jau kaip įtraukė, su kiekvienu skyriumi, su kiekviena knyga vis labiau. Puiku. Įspūdinga.

O tema paprasta – blogis. Kiek jis gali apimti, koks stiprus gali būti, koks nenugalimas, ar yra vilties gėrio pergalei? Atsakymų tikriausiai nėra. Bet visi šie amžini klausimai suteikia labai daug pliusų – tai jau nebe paprastas greitas trileris, o gal net šiek tiek intelektuali, filosofinė istorija.

Taigi, o Mila? Mila šioje knygoje bus mama. Alisai suteiks tokį gyvenimą, kokio ji neturėjo. Jos abi bus saugios ir mėgausis ramybe atokiai nuo didmiesčio ir visokių didelių rūpesčių. Tik mama ir dukra.

Aha.. pasvajokite. Šį kartą žaidimas dar sunkesnis, nei ankstesni. Numatyti kelis žingsnius į priekį. Bandyti suprasti žudiko psichologiją. Nepasiduoti apgaulėms. Ir laikas. Laikas tiksi, laikas baigiasi… Kas laimės žaidimą?

Savotiški, gal būt ir ne visiems, bet stiprūs ir geri detektyvai. Viltis visgi yra – gal dar ne pabaiga? Gal.

Pat Barker. Mergelių tyla.

BARKER, Pat. Mergelių tyla [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 334 p.

Ką jie apie mus manys, tų neįsivaizduojamai tolimų laikų žmonės? Žinau viena: jie norės nukariavimo ir vergijos žiaurios tikrovės. Nenorės klausytis apie vyrų ir berniukų skerdynes, moterų ir mergaičių vergystę. Nenorės žinoti, kad gyvenome prievartaujamos stovykloje. Ne, jie pasirinks ką nors daug švelnesnio. Galbūt meilės istoriją?

Pirmas sakinys: Didysis Achilas.

Taigi, didysis Achilas. Tikrai puiki istorija Kirkės ir Achilo gerbėjams. Visai kitokia.

Istorija vėl bus apie Achilą. Kurgi ne, jis juk Aristos Achaion, didžiausias iš graikų. Ir apie karalienę Briseidę. Graikams švenčiant pergalę iš karalienės ji akimirksniu tampa verge. Karo grobiu. Laimikiu. Laimė, ar ne, ji atiteks kaip tik Achilui.

Man tai tikra laimė, nes skaitau labai tikroviškai papasakotą istoriją apie Achilą iš karalienės – vergės Briseidės lūpų.

Istorija puiki. Žiauri, žinoma, ypač baisu dabar, kai supranti, kad per tūkstantmečius niekas nesikeitė. Tu esi tiesiog karo grobis. Laimėtojas su tavimi daro ką nori. Žemina, prievartauja, žudo. Pasigaili. Gal. Graikų stovykloje nieko naujo. Mūšių išvarginti ir toli nuo namų esantys kariai švelnumu nepasižymi.

Tai tokia nedžiuginanti istorija. O skaitymas tikrai džiugina. Ta pati legenda iš kitos perspektyvos. Labai įdomu skaityti, nes daug ką jau žinau iš Achilo giesmės. Kokia ten buvo Briseidė? O Patroklas? Prisimenat? O kokie jie dabar? Tikresni?. Aišku, apie meilę skaityti visada maloniau, bet Achilas jau nebe berniukas. Karys. O gal karys, po savo šarvais slepiantis jautrų įsimylėjusį berniuką? Nežinau, Briseidė galbūt daug ką atskleis. Ir jos pasakojimas daug įtaigesnis, nei visa Achilo giesmė.

Tai va. Tokių mitų interpretacijų galėtų būti ir daugiau – tikras džiaugsmas skaityti.

Ruta Sepetys. Druska jūrai.

SEPETYS, Ruta. Druska jūrai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 318 p.

Karas privertė perkainoti vertybes. Dabar prisiminimus branginu labiau už tikslus ar materialius turtus.

Pirmas sakinys: Kaltė – tai medžiotojas.

Baisi knyga. Anksčiau, kai skaitydavau apie karo, holokausto baisumus, nors ir kaip bebūtų baisu, visada galvodavau – tai jau buvo, tai jau istorija, daugiau taip nebenutiks.

Aha… naivuolė. Karas ir visokie žmonių žudymai kur nors pasaulyje vyksta visada, kasdien. O kai visa tai atslenka visai šalia namų, skaityti tokias knygas tikrai nejauku. Tikrai.

Tai tokia gąsdinanti įžanga. Būrelis bendrakeleivių, susitikusių kelyje, bėga iš Prūsijos į Gotenhafeno uostą. Iš paskos grėsmingai greitai artėja rusai, tai šis uostas vienintelė viltis išsigelbėti. Tuo labiau, kad ten laukia didžiulis laivas Wilhelm Gustloff, kuris ir bus jų išsigelbėjimas. Galbūt.

Skaičiau šios autorės tik vieną knygą „Tarp pilkų debesų“ ir įspūdis buvo ne koks – labai jau paprasta ir vaikiška. Tai, žinoma, nieko blogo, ji tiesiog skirta kitai auditorijai. Tad net neieškojau kitų autorės knygų, o ir iš į netyčia į rankas patekusios „Druskos jūrai“ tikrai nieko nesitikėjau.

Bet. Čia viskas kitaip. Nors stilius labai jau elementarus, nors knygą galima perskaityti per keletą dienų, bet, galbūt dėl pačios temos, viskas kitaip. Baisu net įsivaizduoti, kad visi įvykiai, nutikę pakeleiviams, tikriausiai buvo tikri, o ne tik grožinės literatūros išmonė. Baisu suvokti, kad viską, ką patyrė išgalvotos istorijos dalyviai, dabar tenka išgyventi realiems žmonėms, bėgantiems nuo karo. Per beveik šimtmetį niekas, visiškai niekas nepasikeitė. Ir nors knygą galima perskaityti per dieną, ar dvi, neišeina, reikia ją padėtį į šalį ir vis trumpam atsikvėpti.

Tai va, tokie liūdni įspūdžiai. Pabėgėlių iš Rytų Prūsijos istorija kažkaip labai surezonavo su šiandienos realijomis.

Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

HAWKINS, Paula. Mergina traukinyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 376 p.

Dabar jau aš – ne vient tik šiaip mergina traukinyje, važinėjanti pirmyn ir atgal be tikslo ar prasmės.

Pirmas sakinys: Ji palaidota po sidabriniu beržu, netoli senojo geležinkelio, jos kapą ženklina iš akmenų sukrauta piramidė.

Na štai, tiek atgarsių sulaukusi knyga perskaityta! Ir ką? Na, ją tikriausiai galima rekomenduoti daugeliui – paprasta, įtraukianti, greita. Atitinka visiškus žanro reikalavimus.

Reičelė kasdien į darbą ir atgal važiuoja traukiniu. Penkiasdešimt keturios minutės ryte ir vakare. Galima skaityti, klausytis muzikos, dirbti kompiuteriu. Ai, dar galima žvalgytis pro langą ir įsivaizduoti, kaip netoli geležinkelio stovinčiuose namukuose gyvena žmonės.

O gražiuose namuose už gražių langų ir užuolaidų gyvenimų būna įvairiausių. Ir labai gražių, ir nelabai. Ir tokių, apie kuriuos nieko nesinori net žinoti. Reičelei pastabumas pravers. Logika irgi. Tačiau… ji nepatikima liudytoja…. Bus reikalų.

Tai va, skaitykit. Ne veltui antras leidimas, ne veltui pagyros. Jokių stebuklų, mistikos ar fantastikos. Tik gerokai sutrumpėjusi naktis ir paaukotas miegas.

Diane Chamberlain. Atspindys.

CHAMBERLAIN, Diane. Atspindys [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušrinė Benediktavičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 400 p.

Dailus Atspindžio paveikslas turėjo klaikią dėmę. Esminį trūkumą. Miestas tiesiog negalėjo susitaikyti su praeitimi.

Pirmas sakinys: Tai buvo Helenos mėgstamiausia sonatos dalis – lėtai, apskaičiuotai aukštėjančios natos, ilgesingas, maldaujantis jos fortepijono skambesys.

Chm… ką tik perskaičiau, kad autorė anksčiau buvo psichoterapeutė. Kažkodėl šioje istorijoje tai tikrai pajutau. Toks stereotipų, visiškos tiesios, neklystamumo įspūdis. Balta ir juoda. Jokių pilkų atspalvių.

Mažas miestelis. Kas atsitinka mažuose miesteliuose? Taip, sugrįžta koks nors personažas, gyvenęs čia vaikystėje ar jaunystėje, o vėliau dingęs ilgiems metams. Kol tėvų ar kitų artimųjų mirtys ar ligos nesugrąžina jų atgal. O grįžus laukia kas? Taip, praeities skauduliai.

Reičelė Huber tų skaudulių turi. Maiklas Štolcas irgi turi. Kaip ir kiekvienas ten gyvenantis žmogus. Nes prieš dvidešimt metų visus sukrėtė nelaimė, kurios neįmanoma pamiršti ir kurios žaizdų neįmanoma išgydyti.

Tai va. Intrigos yra. Paslapčių yra. Dar meilės, romantiškos ir nelabai. Dar traumų, vaikystės ir jaunystės. Dar skausmo. Atleidimo. Visų žmogiškų emocijų.

Bet atleidimas šokiravo. Tai taip, kankinamės beveik ketvirtį amžiaus ir staiga per pusvalandį išpažįstam savo nuodėmės ir valio! Tarsi nieko nebūtų buvę. Nors gal?

Bet ne, atsiprašau, šįkart Atspindžiai visomis savo spalvomis tikrai nesuspindėjo.