Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

DI FULVIO, Luca. Amžinojo miesto baladė [romanas]. Iš italų k. vertė Gintautė Norkūnaitė ir Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2022. 670 p.

Gyvenimas nebūtinai turi būti sušiktas.

Pirmas sakinys: Šutvė buvo niekinga ir apgailėtina.

Trečioji italų autoriaus knyga lietuviškai. Pirmoms dviem pagyrimų gausu, o be to juk smalsu, kas per knyga už tokią nemažą kainą. Siunčiu padėkas miesto bibliotekai, kurioje galima rasti pačių naujausių knygų ir keliauju į 1870-ųjų Italiją.

Buvau jau pasiilgusi tokio lengvo, paprasto, bet intriguojančio ir gerai parašyto istorinio romano. Jausmas, lyg skaityčiau kokius nors „Žemės stulpus“ (gerai, Stulpai buvo geriau). Veiksmas, istorinė aplinka, ryškūs veikėjai, šiek tiek, nors ir lengvai įmenamų, bet vis tiek, paslapčių. Dar dramos, cirko gyvenimo, XIX a. pabaigos kasdienybės, karo, gyvenimo ir mirties. Ir meilės, meilės, meilės.

Marta keliauja kartu su cirku, jame ir užaugo, o jos ankstyvą vaikystę gaubia paslaptis. Pjetras – pamestinukas, kuriam labai dosniai nusišypsojo likimas. Nelė – paslaptinga moteris, kurios gyvenimas visiškai drastiškai pasikeičia. Liudovikas, princo sūnus, nelabai sutariantis su savo turtuoliu tėvu. Ir Italijos karalystė, kuriai labai trūksta Romos, vis dar priklausančios Popiežiaus valstybei.

Visa kita galima numanyti, bet tas skaitymas toks malonus. Yra kur pasišypsoti, jo veikėjai karštakošiai (kaipgi kitaip!), dažnai nesirenka žodžių ir šneka, o tik paskui galvoja. Yra ir visokių antraplanių herojų, jų istorijas irgi smagu skaityti. Gaila, kad dažna jų taip ir nutrūksta, ir lieka taip ir neaišku, reikėjo jos išvis, ar ne.

Pabaigą galima vadinti tragedija, visko tiek privelta, viskas taip greitai vyksta, akys tiesiog jau slysta tekstu. Tarsi viską reikėjo suspausti į ribotą puslapių skaičių. Nors ką ten apie tokią pabaigą ir parašysi, viskas ir taip aišku.

Tiesa, vienoje vietoje paminėtas Edmondas de Amičis. Pagalvojau, kad tai jis parašė garsiąją „Širdį“. Bet kažkodėl jo paveikslas, nors tik kelios pastraipos, tikrai ne koks. Edmondas atgrasus. Pasipūtęs. Ir Pjetrui labai nepatinka. O juk Širdis – apie kilnumą, draugystę ir drąsą. O gal ką nors ne taip pamenu? Įdomu, kodėl autorius jį taip pavaizdavo? Teks eiti paskaityti apie šio rašytojo gyvenimą.

Būtinai skaitysiu ir kitas autoriaus knygas, norisi tokių epinių istorijų.

Kristin Harmel. Užmaršties saldumas.

Kristin Harmel. Užmaršties saldumas.

HARMEL, Kristin. Užmaršties saldumas [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 378 p.

Taip, aš esu žydė, – pasakė ji, – bet ir katalikė. Ir musulmonė.

Pirmas sakinys: Gatvė už kepyklėlės lango tyli ir rami.

Spoksoti. Kodinis šio romano žodis. Veikėjai spokso iš meilės, nuostabos, baimės, nusivylimo, netikėtumų, liūdesio, džiaugsmo. O knygoje yra visko.

Netikėtas ir neplanuotas pasirinkimas. Kažkiek tikriausiai patraukė praeities prisiminimai. O kokia gi ta praeitis? Paryžius, 1943-ieji…

Houpė šiandien dirba kepyklėlėje Menkių kyšulyje ir apie praeitį negalvoja. Gana paauglės dukters maišto, kasdienybės rūpesčių ir finansinių sunkumų. Bet gyvenimas pasikeičia, kuomet jos Alzheimeriu serganti močiutė vieną šviesios atminties dieną patiki jai sąrašą žmonių. Po ilgų dvejonių ir nenugalimo dukters atkaklumo Houpei liks tik vienas pasirinkimas – išsiaiškinti, kas nutiko tai šeimai.

O toliau – Prancūzija, Paryžius, Holokausto muziejus, bibliotekos, senukai, liudijantys baisiąją praeitį, netikėti ir tikėti susitikimai, pakeisiantys gyvenimus. Nežinomi faktai apie musulmonus, gelbėjusius žydų vaikus. Kodinis teksto žodis čia kas antrame sakinyje… Tiek to. Pabaiga kaip ir aiški, bet skaityti įdomu.

Siužetą paįvairina ir kepyklėlės gaminių receptai. Kažin, ar kas nors išbando receptus, perskaitytus grožinės literatūros knygose?

Visiškai paprasta liūdnai graudi ir optimistiškai šviesi istorija knygoje labai gražiu viršeliu.

Diane Chamberlain. Didelis melas mažame mieste.

Diane Chamberlain. Didelis melas mažame mieste.

CHAMBERLAIN, Diane. Didelis melas mažame mieste [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 462 p.

– Ir kaip ketini tą padaryti? – paklausė jis. – Kaip sužinosi, kas iš tiesų jai nutiko?
– Nežinau kaip, bet turiu. – Žiūrėjau į kruvinus kirvio ašmenis. Smulkią rusvaplaukio vyro figūrėlę veidrodyje. Motociklą. – Manau, Ana Deil pradeda mane persekioti.

Pirmas sakinys: Vaikai suprato, kad pagaliau stojo pavasaris, tad nors dar žnaibė žiemos šaltukas, o žolė ir piktžolės traškėjo po kojomis, jie šūkčiodami lakstė po laukus ir giraites, laukdami šiltesnio oro.

Dar viena knyga rašytojoms gerbėjams. Toks pat stilius, panašios istorijos, praeities – dabarties linijos. Tokios pat paslaptys. Net veikėjai šiek tiek panašūs. Bet kažkas galbūt bus ir kitaip. Gal.

O bus šis tas apie meną. Freskas. Restauravimą. Tikras faktas, kad Didžiosios depresijos laikais Valstybės finansų ministerija surengė 48 valstijų freskų konkursą. Įsivaizduokite. 1939 metai, esate pradedančioji menininkė ir staiga.. bum.. tapote vieno miestelio freskos laimėtoja. Džiaugsmas, euforija, entuziazmas. Reikia tiek daug padaryti, susipažinti su vietove, su žmonėmis, apgalvoti, kokias istorijas galima bus panaudoti freskai…

Autorė visą šitą puikiai įsivaizdavo.

Bet buvo ir tokių, kurie nelaimėjo. Dar buvo ir tokių, kurie vis dar jautėsi pranašesni už kitokio odos atspalvio žmones. Dar buvo ir tokių… Ai, visko ten buvo, ir Megan, po beveik aštuoniasdešimt metų apžiūrinėdama beveik sunaikintą freską gali irgi tik įsivaizduoti, nuo ko priklausė tuometinių žmonių gyvenimas. Bet kokiu atveju, jos gyvenimas dabar priklausys nuo freskos.

Vaizduotė. Istorija. Dabartis. Praeitis. Viskas, ko reikia įdomiai, įtraukiančiai knygai. Parašyta taip, kad nors ir kažkelintas autorės romanas tai bebūtų, vis tiek kartais taip traukia paskaityti. Popsas. Bet paprastas, lengvas, patrauklus. Terapinis.

Nors jie ir maži, vieną dalyką išmano. Spalvotasis vaikas ir baltasis negyvėlis? Nieko gero.

Tarryn Fisher. Žmonos.

Tarryn Fisher. Žmonos.

FISHER, Tarryn. Žmonos [trileris] . Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Šilobritaitė. Vilnius: Svajonių knygos, 2021. 320 p.

Tokia pastarųjų dienų pamoka: viskas ne visada yra taip, kaip atrodo.

Pirmas sakinys: Jis atvažiuoja kiekvieną ketvirtadienį.

Bookstagraminė knyga. Galbūt reklamos buvo per daug, nes net neketinau skaityti, Tačiau pamačiusi bibliotekoje šansą daviau.

Su knyga tikriausiai viskas gerai. Galbūt šiek tiek blogiau su išrankiais skaitytojais. Bandau suskaičiuoti, kiek panašių knygų esu skaičiusi? Tik šiais metais – tris, keturias… Ką tai reiškia? Nieko gero. Siužetas jau nebenustebins, pabaiga nebeapstulbins, susižavėjimo didelio nebebus. Šiek tiek gaila. Pradžia visgi buvo gana netradicinė.

Ketė yra viena iš trijų Seto žmonų. Jų gyvenimas – tai susitarimų rinkinys. Jis, teisėtas jos vyras, lankys ją ketvirtadieniais. Ji, teisėta jo žmona, visas kitas savaitės dienas ištikimai jo lauks. Neklausinės nieko kur buvo, ką veikė, nesistengs nieko sužinoti. Net pavydėti nevalia.

Bet taisyklės tam ir yra, kad būtų sulaužytos. Viena maža užuomina ir smalsumas nugali. Žengtas pirmas žingsnis ir tolimesnių veiksmų jau nebesustabdysi. Apie savo vyrą reikia sužinoti viską.

Jei nebūčiau nieko panašaus skaičiusi, jau dalinčiau komplimentus ir rekomendacijas. Bet viskas jau nuspėjama. Kita vertus, kodėl tai turėtų trukdyti? Tekstas paprastas, siužetas bet kokiu atveju įtraukiantis, dėl logikos galvos pernelyg nesuki. Tiesiog geras laikas su veiksmo trileriu. Net kraujo šiek tiek bus.

Kažin, ar greitai į rankas pateks dar viena panašios tematikos knyga? Tikriausiai vis tiek skaityčiau.

Laura Lippman. Moteris ežere.

Laura Lippman. Moteris ežere.

LIPPMAN, Laura. Moteris ežere [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Tyto alba, 2020. 352 p.

The New York Times bestseleris,
Geriausias 2019 m. Washington Post knyga.

Turiu paklausti dar kartą: ar tikrai esi dingusi, jei niekas tavęs nepasigenda?

Pirmas sakinys: Mačiau tave tik vieną kartą.

Trileris? Toks lėtas, toks lėtas, net sunku trileriu pavadinti. Psichologinis? Na, psichologijos pasitaiko bene kiekvienoje knygoje. Nežinau net, kaip vertinti tą lėtą skaitinį, turintį mažiausiai du titulus.

Taigi, puslapiai vertėsi labai lėta. Gal taip ir turėjo būti. 1966 m. Klesti segregacija. Visokie nei šiokie, nei anokie įsitikinimai – irgi. Medė šokiruoja save ir aplinkinius nusprendusi skirtis su vyru, numoti ranka į savo sėkmingą ir patogų gyvenimą. Ji bus žurnalistė. Bėda, kad niekas jos nelaukia. Dar labiau pradeda skersuoti tuomet, kai Medė susidomi vienos moters nužudymu. Nes kam įdomi kažkokia niekam nežinoma juodaodė? O dar mirusi.

Tai taip lėtai ir slenkame per tuos 300+ puslapių. Labai lėtai, bet visai nenuobodžiai. Patiko struktūra. Daug įvykių ir jų priežasčių atskleidžia antraplaniai veikėjai, pamėtydami vis po kokią dėlionės dalelę. Nors nusikaltimas ir jo motyvai ganėtinai lengvai atspėjami, iki finalo einama pamažu. Yra laiko įsijausti į to meto nuotaikas. Lengva įsivaizduoti ir Baltimorę, jos gyventojų kasdienybę. Atrodo tiek čia tų metų tepraėjo, bet taip viskas pasikeitė! Tik žmonės taip pat gimsta, myli, gyvena ir miršta. Šioje srityje – nieko naujo.

Lėtas, keistas, bet kažkodėl visai nenuobodus trileris.

Caroline Hardaker. Mišrūnai.

Caroline Hardaker. Mišrūnai.

HARDAKER, Caroline. Mišrūnai [romanas]. Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 310 p.

– Nat supranta. Ji supranta viską, kas vyksta. Ji gyva.

Pirmas sakinys: Kai kuriuos dalykus prisimenu labai tiksliai.

Nesitikėjau, kad taip nusivilsiu. Blogai, kai susikuri kažkokius lūkesčius, kurie visiškai neišsipildo. Tikėjausi lengvos young adult stiliaus fantasy apie ateitį. Gavau rimtą distopiją su filosofiniais elementais, kuri man neįtiko. Net nežinau, kodėl.

Ateitis. Viskas eina velniop ir vienintelis būdas išlikti – pinigai. Jei turi pinigų, gali pretenduoti į programą, kuri galėtų padėti išgyventi vis atšiauresnėje aplinkoje. Gali tikėtis, kad nesusirgsi, būsi sveikas ir nugyvensi ilgą gyvenimą. Bet, žinoma, išlikimo kaina – ne tik krūva pinigų. Dar ir visokių sudėtingų pasirinkimų ir sprendimų, kuriuos teks paimti.

Norai pasisekė – ji praėjo visas atrankas, pateko į finalinį programos etapą, jai net buvo parinktas tinkamas partneris, su kuriuo sėkmingai ir laimingai nugyvens savo gyvenimą, kai kiti tuo tarpu pamažu išmirs. Bet pamažu ima lįsti visokių dalykų. Norai tarsi atsimerkia akys, ji pradeda įtarinėti, nerimauti ir abejoti savo pasirinkimais. Savo idealiu partneriu. Ir nuostabiąja išgyvenimo programa.

Atrodo, viskas kaip ir intriguoja. Tai kas gi nepatiko? Nėra tai young adult fantasy. Tekstas lėtas, vis įterpiami praeities epizodai, kai dar buvo galima rasti išnykusių paukščių plunksnų. Sukrečia tas neišvengiamumas. Kodėl viskas nyksta? Gal todėl, kad tas nyksmas toks lėtas ir tarsi nepastebimas? Galima pafilosofuoti, kaip nevertiname to, ką turime. Gamtos, medžių, paukščių, gyvūnų…. Bet kažkur tas kirminas vis krebžda – bergždžiai sugaištas laikas. Nepajutau skaitymo malonumo. Nesužinojau nieko naujo. Nusivyliau.

Ką pasirinktum? Gyventi ar išgyventi?

Ruth Druart. Kol Paryžius miegojo.

Ruth Druart. Kol Paryžius miegojo.

DRUART, Ruth. Kol Paryžius miegojo [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2022. 496 p.

Ar gali motina, kartą jau praradusi vaiką, sutikti dar sykį jo netekti?

Pirmas sakinys: Žvelgdamas į savo atvaizdą vonios veidrodyje Žakas Lukas kilsteli prie skruosto skustuvą.

Tikra staigmena. Knyga buvo skirta ne man. Bet pavarčiau, paskaitinėjau. Ir įsitraukiau. Iki ašarų.

Tema, kad ir kaip skambėtų žiauriai – nusibodusi. Jau šnekėta apie holokausto temą grožinėje literatūroje, informacijos iškraipymą ir visiškai beverčiu popsu maitinamus skaitytojus. Kita vertus – bet kokia forma apie holokaustą yra gerai. Kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų, ir kad kuo ilgiau nepamirštų.

Bet šios knygos istorija kiek kitokia. Du prancūzai, likę okupuotoje šalyje, priversti dirbti bošams. Jie mato, kas vyksta, bet tarsi atsisako patikėti, atsisako suvokti, kad tai gali būti tiesa. Ir vieną dieną likimas jiems į rankas įduoda tikrų tikriausią išbandymą. Kuris patikrins žmogiškumą, empatiją, meilę, pasiaukojimą, drąsą ir dar daug ką. Žanas Lukas ir Šarlotė jauni ir drąsūs, iššūkį priima. Po dešimtmečio jie jau Santa Kruze, gyvena laimingai susituokę ir bando pamiršti visus karo baisumus.

Kol vieną dieną į jų namus pasibeldžia policija.

Daugiau nieko negaliu rašyti. Pati nei aprašymo, nei goodreads, nei jokių atsiliepimų, nenumaniau, koks bus siužetas.Jis nustebino, iki ašarų. Holokausto tema pasislinko į šalį ir užleido vietą meilei. Tėvų ir vaikų meilei. Galima galvoti vienaip, galima galvoti kitaip… Kažin, ar teisingas sprendimas šioje situacijoje iš vis buvo. Tik, kaip ten sakoma, liko tikėjimas, viltis ir meilė. Būtent.

Labai nebloga, labai paprasta, ganėtinai įtraukianti istorija.

Eilėraštis įvaikiui

Ne kūnas iš mano kūno,
ne kaulai iš mano kaulų,
bet vis tiek stebuklingai
mano.
Niekada nepamiršk,
nė vieną akimirką,
Kad užaugai ne po mano širdimi,
bet joje.

Nežinomas autorius

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.

Diane Chamberlain. Išsvajota dukra.

Diane Chamberlain. Išsvajota dukra.

CHAMBERLAIN, Diane. Išsvajota dukra [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Jis paleido mano ranką. Kojos suvirpėjo ir sutrūkčiojo, aš išsitiesiau, ir, kol nepersigalvojau, šokau į juodą sūrų orą.

Pirmas sakinys: Niekas nenorėjo dirbti su vyru invalido vežimėlyje.

O, bus staigmenų! Neišsigąskit, tai ta pati Chamberlain, tik šį kartą ji papasakos gal kiek kitokią istoriją.

Šiaurės Karolina, 7-asis dešimtmetis. Karolinai gyvenimas pametėjo tikrai nemažai išbandymų. Ką tik Vietnamo kare žuvo jos vyras, o kūdikis, kurio laukiasi, ir kuris turėjo priminti mylimąjį, tikriausiai neišgyvens net iki gimdymo.

Va tokia pradžia, toks startas. Kaip dabar autorė viską išspręs? Kaip parašys knygą, įtiksinčią milijonams skaitytojų? Paprastai… Bus dramos. Ir daug.

Ech, kaip norėtųsi papasakoti daugiau, bet negalima. Įtraukė, įsijaučiau, nors jokiu būdu niekada nenorėčiau būti Karolinos vietoje. Niekada nenorėčiau priiminėti tokių sprendimų. Ypač, kai istorija sukasi apie vaikelį, kuris turėjo būti mirusio mylimojo dalelė. Prarasti abu – tai jau pernelyg skaudu.

O daugiau… Kaip ir kitos autorės knygos – paprasta skaityti, labai tinka poilsiui tarp trilerių ar kokios rimtesnės literatūros.

Dramos daug, bet autorė ir vėl išsisuko gana neblogai. Kas toliau?

Hervé Le Tellier. Anomalija.

Hervé Le Tellier. Anomalija.

LE TELLIER, Hervé. Anomalija [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 318 p.
Goncourt’ų premija 2020.

Kažkas kažin kur mūsų galaktikoje metė monetą ir ši liko kyboti ore.

Pirmas sakinys: Ką nors nužudyti nieko nereiškia.

Gera. Labai gera. Baiminausi, kad nuobodžiausiu. Ne! Baiminausi, kad ten tų egzistencinių teorijų nesuprasiu. Ne! Gerai, prisipažinsiu, kad visai nenorėjau šios knygos skaityti. Bet labai džiaugiuosi, kad ji pateko man į rankas. Smagu žinoti, kad yra žmonių, puikiai žinančių mano skonį.

Esu bejėgė prieš mistiką. Prašom. Lėktuvas skrenda iš Paryžiaus į Niujorką. Viskas kaip visada: malonus aptarnavimas, keletas oro duobių. Neįprasta pasidaro tada, kai keleiviai sužino, kad jie jau nusileido Niujorke prieš… tris mėnesius. Dabar jau žinau. Knygos lengvai nepaleisiu.

Esu bejėgė ir prieš gražų tekstą. Dabar galvoju – rašymas toks sunkus darbas, kiekvienas sakinys apgalvotas, nudailintas, o va imi, perskaitai ir viskas. Bet ne viskas. Tokie tekstai neužsimiršta. Tokias knygas norisi dar kartą atsiversti, pavartyti, paskaitinėti. Kam nors pasiūlyti. Lentynoje tikrai nedulkės.

Negaliu nesidžiaugti ir įdomiais personažais. Ypač kai jų daug. Ypač, kai pasakojimas nėra linijinis. Lėktuve daug skirtingų keliautojų. Daug skirtingų, tarpusavyje nesusijusių istorijų. O tada, kai viskas susidubliuoja – jų tik padaugėja. Mėgaukitės autoriaus fantazija!

Ai, tiesa, dar. Rašytojas – matematikas. Taip, mes turime fiziką, kuris rašė tobulas knygas vaikams. Šis matematikas irgi gerai dėlioja žodžius. O ir noras išsiaiškinti praktines fizines ir matematines tokio reiškinio galimybes tikrai nestebina. Gal kam ir pabos tie įvairių sričių žinovų išvedžiojimai. Gal ir ne. Juk kas ten žino, kas ten tas monetas mėto, ir kodėl jos kartais nenukrenta.

Ačiū, Laura, tikrai geras skaitinys.