Binchy M., (2010). Alyvinis autobusiukas. Vilnius: Alma littera, 360 p.
Eilinė knyga su neteisinga anotacija. Tiesa, jau buvau girdėjusi pasipiktinimų, nusiskundimų ir neigiamų atsiliepimų apie ją, bet jei jau gavau paskaityti, tai perskaičiau.
Vienu momentu buvau labai nusivylusi. Tiesa, ne pačia istorija. „Alyvinis autobusiukas“ – tai įdomi istorija apie vieną mikroautobusą, kiekvieną savaitgalį iš Dublino į mažą miestuką parvežantį keleivius. Binchy savo stiliumi pasakoja apie kiekvieną keleivį, apie jo gyvenimą, norus, svajones ir paslaptis. Skaityti tikrai įdomu. Tačiau niekas neperspėjo, kad tas įdomumas ims ir nutrūks, vos knygai įpusėjus. Viskas, istorija pasibaigė. Kita pusė knygos skirta keturiems apsakymams (apie juos tai nieko nebuvo užsiminta).
Apsakymų visai nenorėjau skaityti, kaip vėliau pasirodė, visai be reikalo. Kai nusiraminau ir juos įsiskaičiau, tai jie irgi gana neblogi. Ypač paskutiniai du. Apie santykius šeimoje ir apie vyrą, bandžiusį pasigydyti nuo alkoholizmo.
– Ak, Bernadeta, tu gi žinai tuos psichiatrus, nieko jie nedaro, nieko jie negydo.. tik klauso ir sako „taip, taip“, na, bent jau taip žmonės šneka.
– Tai kodėl žmonės vis eina pas juos?
– Kas žino? Tikriausiai pasaulyje mažoka žmonių, kurie noriai klausosi ir kartoja „taip, taip“. (psl. 235).
Gal Binchy rašo ir elementariai, gal temos ir labai kasdieniškos, bet rašymo stilius toks nuoširdus ir paprastas. Man visai patiko.
Perskaičiau dar vieną M. Binčy romaną, pristatomą kaip vieną garsiausių rašytojų kūrinių. Apie nerūpestingą studentų gyvenimą, kuris toli gražu toks nėra: įvykiai keičia vienas kitą, senoms draugystėms tenka vis nauji išbandymai… Taip ar panašiai parašyta knygos aprašyme, o kadangi 
Nors Kalėdos jau praėjo, bet už lango tokia žiema, kad pamačiusi šią knygą iš karto ir pasiėmiau. Apsakymus skaičiau taip seniai. Kadangi „Raudonlapis bukas“ buvo tikrai nebloga, o šia knygute intensyviai prieš šventes buvo prekiaujama visuose knygynuose, nusiteikiau maloniam pasiskaitymui.
kaskaityti.lt 