Mavie Binchy. Alyvinis autobusiukas.

Binchy M., (2010). Alyvinis autobusiukas. Vilnius: Alma littera, 360 p.

Eilinė knyga su neteisinga anotacija. Tiesa, jau buvau girdėjusi pasipiktinimų, nusiskundimų ir neigiamų atsiliepimų apie ją, bet jei jau gavau paskaityti, tai perskaičiau.

Vienu momentu buvau labai nusivylusi. Tiesa, ne pačia istorija. „Alyvinis autobusiukas“ – tai įdomi istorija apie vieną mikroautobusą, kiekvieną savaitgalį iš Dublino į mažą miestuką parvežantį keleivius. Binchy savo stiliumi pasakoja apie kiekvieną keleivį, apie jo gyvenimą, norus, svajones ir paslaptis. Skaityti tikrai įdomu. Tačiau niekas neperspėjo, kad tas įdomumas ims ir nutrūks, vos knygai įpusėjus. Viskas, istorija pasibaigė. Kita pusė knygos skirta keturiems apsakymams (apie juos tai nieko nebuvo užsiminta).

Apsakymų visai nenorėjau skaityti, kaip vėliau pasirodė, visai be reikalo. Kai nusiraminau ir juos įsiskaičiau, tai jie irgi gana neblogi. Ypač paskutiniai du. Apie santykius šeimoje ir apie vyrą, bandžiusį pasigydyti nuo alkoholizmo.

– Ak, Bernadeta, tu gi žinai tuos psichiatrus, nieko jie nedaro, nieko jie negydo.. tik klauso ir sako „taip, taip“, na, bent jau taip žmonės šneka.

– Tai kodėl žmonės vis eina pas juos?

– Kas žino? Tikriausiai pasaulyje mažoka žmonių, kurie noriai klausosi ir kartoja „taip, taip“. (psl. 235).

Gal Binchy rašo ir elementariai, gal temos ir labai  kasdieniškos, bet rašymo stilius toks nuoširdus ir paprastas. Man visai patiko.

Maeve Binchy. Vakariniai kursai.

Sunku ką nors dar parašyti apie knygą, kuri buvo tiesiog įdomi. Binchy savotiško stiliaus rašytoja, kartais saldi iki šleikštulio, kartais paslaptinga ir intriguojanti, tačiau kaip jai pavyksta rasti aukso viduriuką, galime paskaityti tokių knygų kaip „Vakariniai kursai“.

Kadangi man pati geriausia šios autorės knyga iki šiol yra „Raudonlapis bukas“, pradžioje šiek tiek erzino perdėtas pamokslaujantis pasakotojo tonas. Bet tik pradžioje. Istorija įsisuko ir įtraukė spalvotomis asmenybėmis, viena už kitą įdomesnėmis. Vienas iš daugelio Dublino prastokos reputacijos kvartalų.  Jame esantį ne ką geresnė remonto verkiant reikalaujanti mokykla.  Ir netikėtai nuostabiai pasisekę italų kalbos kursai su pačiais įvairiausiais kursantais: banko tarnautojas, prekybos centro darbuotoja su dukra, grėsmingos išvaizdos vyrukas, aukštuomenės moteris, viešbučio patarnautojas ir dar daug kitų. Kokie jie bebūtų skirtingi, visus juos sieja kažkas bendra. Kiekvieno jų istorija pasakojama taip paprastai ir kartu meistriškai, kad norisi perskaityti knygą vienu prisėdimu.

Nors pabaiga nėra labai įspūdinga (kuo dar galima nustebinti skaitytoją, kuris jau perskaitė 400 psl. geros istorijos?), knyga žavi italų kalba, jos žodelių ir frazių, kurių pilna tekste, gražumu. Ir taip užsinori tokios viaggio į Italiją. Gal užsirašyti į italų kalbos kursus?

Un interessante libro.


Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Maeve Binchy. Mokslo draugai.

Perskaičiau dar vieną M. Binčy romaną, pristatomą kaip vieną garsiausių rašytojų kūrinių. Apie nerūpestingą studentų gyvenimą, kuris toli gražu toks nėra: įvykiai keičia vienas kitą, senoms draugystėms tenka vis nauji išbandymai… Taip ar panašiai parašyta knygos aprašyme, o kadangi „Raudonlapis bukas“ buvo nuostabus skaitinys, kažko panašaus tikėjausi ir šį kartą.

Dar skaitydama, bandžiau suvokti, kodėl jis pristatomas vienas geriausių kūrinių. Skaityti šią knygą – tai kaip žiūrėti kokį serialą – kažkokie veikėjai, kažką veikia kažkokioje aplinkoje… Pasakojimas kažkoks ištęstas, netikras: taip kai kuriose pasakojimo vietose tiesiog prisimeni, kad, „va, man irgi taip buvo“, bet kada  dvejonės , abejonės (kaip reikės studijuoti universitete, su kuo draugauti, su kuo nedraugauti) tęsiasi iki romano vidurio, na, tai tikrai realiame gyvenime nebūna. Taip būna tik meksikiečių serialuose. Tai erzina, bet nėra pats liūdniausias dalykas, nes knyga skaitosi lengvai ir greitai. Šalia norinčios sulieknieti Benės ir gražuolės Nenės garderobo aprašymų, vis įpinama to meto elementų: plokštelių, dainų pavadinimų (gaila aš tokių dainų nežinau), bet bent jau pagal pavadinimus jos parinktos labai taikliai.

Liūdniausia, kad knyga tik prastas vienkartinis skaitalas, be jokių gilesnių minčių, net neypatingai įmantriai papasakota istorija, o keliuose puslapiuose pabaigoje skaitytojas greitai informuojamas, kaip viskas baigėsi.

Aš nusivyliau. Labai gailiuosi, išleidusi 42,90 Lt. Kita vertus, ko norėti, čia gi jums ne koks Remarkas.


Įvertinimas: *
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Maeve Binchy. Kalėdų skrynelė.

Nors Kalėdos jau praėjo, bet už lango tokia žiema, kad pamačiusi šią knygą iš karto ir pasiėmiau. Apsakymus skaičiau taip seniai. Kadangi „Raudonlapis bukas“ buvo tikrai nebloga, o šia knygute intensyviai prieš šventes buvo prekiaujama visuose knygynuose, nusiteikiau maloniam pasiskaitymui.

Taip ir buvo, pirmus du apsakymus perskaičiau su įdomumu ir malonumu. Tačiau tik pirmus… Kaip knygelė ir pavadinta, visi apsakymai susiję su Kalėdomis. Viskas būtų gražu, trumpos istorijos, malonūs veikėjai, (kurie dažniausiai yra geriečiai, nes tik aplinkiniai yra blogiečiai), pastangos padaryti kažką gerą; netikėta, beveik visada jau pradžioje lengvai nuspėjama, ir kaip taisyklė, laiminga pabaiga. Taigi, viskas būtų man toje knygoje gražu, bet maždaug ties viduriu susidariau tokį Kalėdų vaizdą: tai kelios dienos metuose, kada žmonės yra priversti baisiausiai kankintis, plėšytis dėl dovanų, papuošimų, eglučių, valgių, gėrimų, svečių, uošvienių, visuomenės nuomonės ir dar dievai žino ko, kad tik geriau pasirodytų, pasipuoštų, sužavėtų: vyrą, vaikus, tėvus, merginas, vaikinus, meilužius, o svarbiausia, save. Na, o jeigu, neduok dieve, per Kalėdas lieki vienas ar viena, tai tada tu esi visuomenės pasmerktas ar pasmerkta. Todėl per Kalėdas reikia apsimesti, kitaip liksi nesuprastas…

„…šypsotis truputėlį apsimestine šypsena. Tokiomis šypsenomis, kaip vaikai kaukėmis, per Kalėdas pasipuošia milijonai žmonių.“

Na, bet knygos tikslas, manau nebuvo parodyti tą Kalėdų tuštybę. Knygos tikslas buvo parodyti tą gerąją pusę, susitaikymą, gerus darbus ir pan… Bet kad tos tuštybės ten buvo tiek daug… o apie tą Kalėdų tikrą prasmę net neužsiminta.

Gerai, kad šią knygą perskaičiau jau po Kalėdų…

——————–
Įvertinimas:  *
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Maeve Binchy. Raudonlapis bukas

Ši knyga be prentenzijų.

Pradedi skaityti ir suskaitytum per naktį, bet nesinori skubėti, norisi kad jos užtektų kuo ilgiau.

Ramus miestukas kažkur vidurio Airijoje, mokykla ir joje besimokantys vaikai. Žinoma, jie užauga. Žinoma, jiems gerai ar nelabai gerai susiklosto gyvenimai. Žinoma, fantastiškai gražiai viskas aprašyta šioje knygoje.

Mergina, įsimylėjusi kunigą…. kambarinė iš lušnynų, įgyvendinusi savo didžiausią svajonę, siuvėjos berniukas ir jo laiškai, miestelio daktaras, mokytojų šeima, viešbučio savininkai, teisininkai… Kieviena šeima turi savo rūpesčių, problemų, savo likimą. Viską, o gal ir ne viską, žino tik miestelio klebonas.

Labai šilta, miela, gera ir tikra knyga.

Aišku skaityti tokias knygas galbūt ir nusibostų, kai mėgsti S. Kingą, bet šiuo metu tai man pati geriausia knyga.

——–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).