Algimantas Zurba. Integralas.

Algimantas Zurba. Integralas.

ZURBA, Algimantas. Integralas [romanas]. Vyr mokykl. amž. Vilnius: Vaga, 1983. 286 p.

O aš jaučiu, kad be galo didelė našta iš kažkur – tikriausiai iš tolimų galaktikų, kur blykčioja meteorų ugnys ir ūkais pavirsta žvaigždžių spiečiai, – nusileidžia ir pamažėle užgula mano pečius. 

Laimis Kupstas – eilinis vienuoliktokas. Na, gal ne visai eilinis – jam labai patinka ir gerai sekasi matematika. Dar jis – vienišius ir cinikas, pašiepiantis visus iš eilės. Artėja baigiamieji egzaminai, bet ne jie yra didžiausias vaikino rūpestis. Kaip tik dabar gyvenimas su visa savo realybe užgriuvo kaip reikiant. Viduje – tikras chaosas.

Vėl suplėšiau knygą. Skaičiau ją tikrai ilgai – išleista taupiai, senoviškai, plonu viršelio. Nenuostabu, kad vienas spaudos lankas ėmė ir iškrito… Ir taip, taip vėl jis – projektas Vasara su knyga. „Perskaityk knygą, kurios pavadinimas prasideda iš tos pačios kaip ir tavo vardas“. Puiku, pagaliau perskaitysiu knygą, kuri nuolat kartas nuo karto vis pasimaišydavo akiratyje.

Taigi, keliamės kažkur į praeito amžiaus devintą dešimtmetį. Mokykloje tvyro komjaunuoliška dvasia, asmeniniai darbo tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai. Tik niekam jie nerūpi. Rūpi šimtadienis sodyboje, butelio žaidimas, plotai ir vakarėliai. O Laimio galvoje ne tai. Jam rūpi kaip išgyventi yrančioje šeimoje, kaip išgyventi kvailių klasėje, kaip išgyventi visokius brendimo reikalus ir visą kitą. Ai, dar yra kartingai, draugystė ir nepagražinta gyvenimo realybė. Tiksliai tokia, kokia buvo maždaug prieš beveik keturis dešimtmečius.

Patiko. Kartais tik atrodė, kad mąsto ir kalba ne Laimis Kupstas. Tai labiau suaugusio, labiau patyrusio ir daugiau mačiusio žmogaus mintys. Nors… gal Laimis ir galėjo būti toks – be išmaniųjų, interneto ir kompiuterių jis turėjo pakankamai laiko stebėti, klausytis, pažinti ir suprasti. Tiesa, Zurbos pavardė man kažkodėl visada asocijavosi su istorijomis apie karą ir pokarį. Na, dar su vaikiškomis knygelėmis. Bet pasirodo, labiausiai jis išgarsėjo romanais apie jaunimą. Būtent šiuo ir 1975 metais parašytu „Šimtadieniu“.

Pasiknisti po senų knygų lentynas kartais verta.

Viskas – niekai, viskas – praeina, viskas – prisimiršta. Tai ko dabar draskyti, žmogau, ko dilinti sau nervus? Suirs jie ir taip, tad gyvenk, klampok savo taku – kur dera, ir liaukis svaičiojęs. Ūkuose besislepiančioms galaktikos, pačiai visatai – niekam nereikalingos kažkokio menko gyvūno, žemės knygose įrašyto Laimono Kupsto vardu, vidinės audros, nes jos yra niekas, palyginus su neaprėpiamais dydžiai ir ir pačia begalybe. Viskas susipina, bet ir vėl išsiskiria… Išsiskiria, vėl susipina. Taip buvo. Yra. Bus.

Už romaną „Integralas“ autoriui 1982 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.

Algimantas Zurba. …jai tešviečia.

ZURBA, Algimantas. …jai tešviečia [romanas].  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. 331 p.
Trečioji trilogijos „Savūnė” dalis.

Pasauli šventas, kokia sunki, kokia paini žmogaus kelionė… (psl. 227).

Baigiau skaityti ilgai taupytąją, paskutinę, trilogijos „Savūnė“ dalį. Vėl apie Čirplius, apie Savūnę Žemgulienę ir jos gyvenimą.

Labai mėgstu šį rašytoją ir jo knygas: žaviuosi detalių gausa, natūraliais veikėjais, nepaprasta kalba, iki smulkmenų leidžiančia įsivaizduoti ir vietovę ir žmones…Atrodo, jeigu pamatytum, pažintum ir tą kaimą, ir tuos gyventojus: ir Savūnę, ir Rastenį, ir Maldeikius, ir net Pelanių…

O knyga – skaudi. Pati skaudžiausia iš visos trilogijos. Trečioje dalyje – Savūnė sulaukia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau, nors naktį gali jau ramiai miegoti, nors ir žemės niekas nebeatims, nebeišvarys į kolūkius gyvulių, oi, koks vis dar nelengvas Savūnės gyvenimas.

Ir kažkodėl vis dar nėra ramybės.

O ar iš viso ramybė šiam gyvenime būna?

Algimantas Zurba. …Eina…

ZURBA, Algimantas. …Eina… [romanas].  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. 317 p.
Antroji trilogijos „Savūnė“ dalis.

Prakeikta mūsų dalia… Kaip ant šunų tako. Vis svetimi. Carai, vokiečiai – vieni, paskui – kiti. Kiek to savo tarpelio būta. Dabar – vėl… Ir vėliavos svetimos, ir pinigai… (psl. 190).

Taigi, perskaičiau antrąją trilogijos „Savūnė“ dalį, ketvirtąją „Knygų iššūkio“ knygą. Nepaprastai geras tas iššūkis, nes kitaip dar nežinia, kiek ši nuostabi knyga būtų gulėjusi neperskaityta.

Puiki knyga. Antrojoje dalyje, rodos, įvykiai turėtų rimti, gyvenimas turėtų grįžti į savo vėžes. Turėtų… Savūnės laukia tikri išbandymai, kurie tikrai skaitytojų nepaliks abejingų.

Tikra knyga. Atrodo, ne skaitai, o viską matai, kaip kokiame dokumentiniame filme. Kaip išveda į naujai steigiamą kolūkį numylėtą Širmį. Kaip tyčia nušauna ištikimą Margį, norėjusį paskutinį kartą lyžtelėti ranką vežamam į Sibirą šeimininkui. Kaip maudžia krūtinę, įkyriai degina… moteriai, sėdinčiai ant priesvirnio, neapgynusiai savo namų.

– Nepamirš… Niekas neužmirš, kas buvo. Niekad… (psl. 314).

Puikus grožinės literatūros kūrinys liudijantis mūsų istoriją.

Gerai, kad manęs dar laukia trečia dalis.

Algimantas Zurba. Savūnė.

ZURBA, Algimantas. Savūnė [romanas].  Vilnius: Vaga, 1994. 266 p.

O ką gi, dėde, ką daryt? lyg iš toli klausia Savūnė (psl. 182).

Atrodo, toks paprastas klausimas. Bet toks kankinantis. Ir nežinia net, ar turintis atsakymą.

Kankinosi apie jį galvodamas pokario lietuvis tarp miško ir stribų, tebesikankina  ir dabartinis lietuvis emigrantas, – tik jau tarp Vilniaus ir Londono.

Ką daryti?

Mėgstu Zurbos kūrybą, jo gražia lietuviška, poetiška maniera parašytus tekstus.  Ši knyga (pirmoji trilogijos dalis) – tai tarsi bandymas atsakyti į šį mus nuolat kankinantį klausimą – ką daryt? Ką daryt, iš kur semtis stiprybės Savūnei, kai aplink visiškai niekuo nesi tikras. Kai nežinia, kas bus rytoj…

Nyki, nuobodi pasaka – be jokios pabaigos. Kartu su ja – pats žmogus gilyn ir gilyn ton makalynėn, nepamatysi – tekyšos pakaušis, o jau tada kieman įvirtęs svetimas atsistos ant viršugalio, dar ratais pervažiuos, pabaigtinai sumurkdydamas… (psl. 176).

Kaip nepalūžt? Išlikt? Neišduot namų? Ir savęs?

Namai yra namai, kad ir kas atsitiktų… (psl. 200).

Labai gera knyga, gerai, kad dar liko dvi dalys!

Algimantas Zurba. Krisius.

Zurba A., (2010). Krisius. Vilnius: Gimtasis žodis, 317 p.

Seniai norėjau paskaityti kokį naują lietuvišką romaną, tačiau labai dažnai atbaidydavo pernelyg depresyvios temos ir dirbtinai sumoderninti tekstai. Ir jau tikrai nesitikėjau, kad toks geras gali būti romanas, su viršelyje nupieštu kareivišku šautuvu.

Ne, nemėgstu karo. Ir pokario tema man nėra pati geriausia. Bet atsitiktinai pakliuvusi į rankas knyga ir iš smalsumo perskaitytas pirmas sakinys jau nebepaleis, lapai versis vienas po kito, įvykiai vys vienas kitą, laikai keisis, žmonės… Būtent svarbūs žmonės. Autorius nepaprastai įtaigiai vaizduoja Žvaiginių kaimo gyventojų, ypatingai vieno  neturtingo kaimiečio Krisiaus Turčilo,  gyvenimą karo ir pokario metais. Ir dar vėliau, kaip atrodo, neramieji laikai jau praeityje.

Žinoma, atrodytų, nieko čia naujo nebegalima parašyti, viskas jau matyta ir skaityta. Viską žinom: dieną stribai, naktį – miškas. Tačiau knygoje svarbiausia ne tai. Svarbiausia – paprastas kaimo žmogus. Kaip jam viskas tuo metu atrodo, kaip jis viliasi, išgyvena, kaip bando tvarkytis. Saugoti šeimą. Kaimynus. Dar kartą išgyventi. Nesikišti. O gal atvirkščiai, pasipriešinti?

Dar knyga ypatinga savo kalba. Ji paprasta, nėra jokių specialiai prigalvotų frazeofogizmų, prikaišiotų pagražinimų, ji natūrali. Ir kartu nepaprasta – tiesiog matai užpustytus trobesius, žvėrių įmintus pėdsakus, arklius, susmingančius į pusnis iki pat pilvų… Užuodi rūkomų dešrų kvapą. Skaitai, ir tarsi stovėtum kur už karklynėlio ir stebėtum visą kaimą tokį, koks jis anuomet buvo.

Visgi, pabaiga ne visai tokia, kokios norėtųsi. Ji tarsi atitrūkusi nuo viso romano. Bet žinant, kad jame panaudotas autoriaus apsakymo „Krisius“ motyvas ir perskaičius tą apsakymą kaip ir viskas susidėlioja. Krisiaus veikėjas man tarsi kokio lietuvio simbolis, kuriam, nors ir kaip stengtųsi, laimės patirti nėra lemta.

Man labai patiko.