ZURBA, Algimantas. Integralas [romanas]. Vyr mokykl. amž. Vilnius: Vaga, 1983. 286 p.
O aš jaučiu, kad be galo didelė našta iš kažkur – tikriausiai iš tolimų galaktikų, kur blykčioja meteorų ugnys ir ūkais pavirsta žvaigždžių spiečiai, – nusileidžia ir pamažėle užgula mano pečius.
Laimis Kupstas – eilinis vienuoliktokas. Na, gal ne visai eilinis – jam labai patinka ir gerai sekasi matematika. Dar jis – vienišius ir cinikas, pašiepiantis visus iš eilės. Artėja baigiamieji egzaminai, bet ne jie yra didžiausias vaikino rūpestis. Kaip tik dabar gyvenimas su visa savo realybe užgriuvo kaip reikiant. Viduje – tikras chaosas.
Vėl suplėšiau knygą. Skaičiau ją tikrai ilgai – išleista taupiai, senoviškai, plonu viršelio. Nenuostabu, kad vienas spaudos lankas ėmė ir iškrito… Ir taip, taip vėl jis – projektas Vasara su knyga. „Perskaityk knygą, kurios pavadinimas prasideda iš tos pačios kaip ir tavo vardas“. Puiku, pagaliau perskaitysiu knygą, kuri nuolat kartas nuo karto vis pasimaišydavo akiratyje.
Taigi, keliamės kažkur į praeito amžiaus devintą dešimtmetį. Mokykloje tvyro komjaunuoliška dvasia, asmeniniai darbo tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai. Tik niekam jie nerūpi. Rūpi šimtadienis sodyboje, butelio žaidimas, plotai ir vakarėliai. O Laimio galvoje ne tai. Jam rūpi kaip išgyventi yrančioje šeimoje, kaip išgyventi kvailių klasėje, kaip išgyventi visokius brendimo reikalus ir visą kitą. Ai, dar yra kartingai, draugystė ir nepagražinta gyvenimo realybė. Tiksliai tokia, kokia buvo maždaug prieš beveik keturis dešimtmečius.
Patiko. Kartais tik atrodė, kad mąsto ir kalba ne Laimis Kupstas. Tai labiau suaugusio, labiau patyrusio ir daugiau mačiusio žmogaus mintys. Nors… gal Laimis ir galėjo būti toks – be išmaniųjų, interneto ir kompiuterių jis turėjo pakankamai laiko stebėti, klausytis, pažinti ir suprasti. Tiesa, Zurbos pavardė man kažkodėl visada asocijavosi su istorijomis apie karą ir pokarį. Na, dar su vaikiškomis knygelėmis. Bet pasirodo, labiausiai jis išgarsėjo romanais apie jaunimą. Būtent šiuo ir 1975 metais parašytu „Šimtadieniu“.
Pasiknisti po senų knygų lentynas kartais verta.
Viskas – niekai, viskas – praeina, viskas – prisimiršta. Tai ko dabar draskyti, žmogau, ko dilinti sau nervus? Suirs jie ir taip, tad gyvenk, klampok savo taku – kur dera, ir liaukis svaičiojęs. Ūkuose besislepiančioms galaktikos, pačiai visatai – niekam nereikalingos kažkokio menko gyvūno, žemės knygose įrašyto Laimono Kupsto vardu, vidinės audros, nes jos yra niekas, palyginus su neaprėpiamais dydžiai ir ir pačia begalybe. Viskas susipina, bet ir vėl išsiskiria… Išsiskiria, vėl susipina. Taip buvo. Yra. Bus.
Už romaną „Integralas“ autoriui 1982 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.
kaskaityti.lt 