Kristin Harmel. Užmaršties saldumas.

HARMEL, Kristin. Užmaršties saldumas [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 378 p.

Taip, aš esu žydė, – pasakė ji, – bet ir katalikė. Ir musulmonė.

Pirmas sakinys: Gatvė už kepyklėlės lango tyli ir rami.

Spoksoti. Kodinis šio romano žodis. Veikėjai spokso iš meilės, nuostabos, baimės, nusivylimo, netikėtumų, liūdesio, džiaugsmo. O knygoje yra visko.

Netikėtas ir neplanuotas pasirinkimas. Kažkiek tikriausiai patraukė praeities prisiminimai. O kokia gi ta praeitis? Paryžius, 1943-ieji…

Houpė šiandien dirba kepyklėlėje Menkių kyšulyje ir apie praeitį negalvoja. Gana paauglės dukters maišto, kasdienybės rūpesčių ir finansinių sunkumų. Bet gyvenimas pasikeičia, kuomet jos Alzheimeriu serganti močiutė vieną šviesios atminties dieną patiki jai sąrašą žmonių. Po ilgų dvejonių ir nenugalimo dukters atkaklumo Houpei liks tik vienas pasirinkimas – išsiaiškinti, kas nutiko tai šeimai.

O toliau – Prancūzija, Paryžius, Holokausto muziejus, bibliotekos, senukai, liudijantys baisiąją praeitį, netikėti ir tikėti susitikimai, pakeisiantys gyvenimus. Nežinomi faktai apie musulmonus, gelbėjusius žydų vaikus. Kodinis teksto žodis čia kas antrame sakinyje… Tiek to. Pabaiga kaip ir aiški, bet skaityti įdomu.

Siužetą paįvairina ir kepyklėlės gaminių receptai. Kažin, ar kas nors išbando receptus, perskaitytus grožinės literatūros knygose?

Visiškai paprasta liūdnai graudi ir optimistiškai šviesi istorija knygoje labai gražiu viršeliu.

Ruth Druart. Kol Paryžius miegojo.

DRUART, Ruth. Kol Paryžius miegojo [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2022. 496 p.

Ar gali motina, kartą jau praradusi vaiką, sutikti dar sykį jo netekti?

Pirmas sakinys: Žvelgdamas į savo atvaizdą vonios veidrodyje Žakas Lukas kilsteli prie skruosto skustuvą.

Tikra staigmena. Knyga buvo skirta ne man. Bet pavarčiau, paskaitinėjau. Ir įsitraukiau. Iki ašarų.

Tema, kad ir kaip skambėtų žiauriai – nusibodusi. Jau šnekėta apie holokausto temą grožinėje literatūroje, informacijos iškraipymą ir visiškai beverčiu popsu maitinamus skaitytojus. Kita vertus – bet kokia forma apie holokaustą yra gerai. Kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų, ir kad kuo ilgiau nepamirštų.

Bet šios knygos istorija kiek kitokia. Du prancūzai, likę okupuotoje šalyje, priversti dirbti bošams. Jie mato, kas vyksta, bet tarsi atsisako patikėti, atsisako suvokti, kad tai gali būti tiesa. Ir vieną dieną likimas jiems į rankas įduoda tikrų tikriausią išbandymą. Kuris patikrins žmogiškumą, empatiją, meilę, pasiaukojimą, drąsą ir dar daug ką. Žanas Lukas ir Šarlotė jauni ir drąsūs, iššūkį priima. Po dešimtmečio jie jau Santa Kruze, gyvena laimingai susituokę ir bando pamiršti visus karo baisumus.

Kol vieną dieną į jų namus pasibeldžia policija.

Daugiau nieko negaliu rašyti. Pati nei aprašymo, nei goodreads, nei jokių atsiliepimų, nenumaniau, koks bus siužetas.Jis nustebino, iki ašarų. Holokausto tema pasislinko į šalį ir užleido vietą meilei. Tėvų ir vaikų meilei. Galima galvoti vienaip, galima galvoti kitaip… Kažin, ar teisingas sprendimas šioje situacijoje iš vis buvo. Tik, kaip ten sakoma, liko tikėjimas, viltis ir meilė. Būtent.

Labai nebloga, labai paprasta, ganėtinai įtraukianti istorija.

Eilėraštis įvaikiui

Ne kūnas iš mano kūno,
ne kaulai iš mano kaulų,
bet vis tiek stebuklingai
mano.
Niekada nepamiršk,
nė vieną akimirką,
Kad užaugai ne po mano širdimi,
bet joje.

Nežinomas autorius

Ben Elton. Du broliai.

ELTON, Ben. Du broliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 496 p.

– Ajajai, pone Kacai, – švelniai priekaištavo ji. – Juk žinote, kad uždraudžiau piktnaudžiauti šia fraze. Pabandykite pasakyti kitaip.
– Na, gerai, ponia daktare, – susiraukęs tarė Kacas. – Gal šitaip: galas, kur jis visiems ateis?
– Neblogai, – pagyrė Fryda. – Taisyklingas angliškas sakinys būtų: Kuo visa tai baigsis?

Pirmas sakinys: Fryda Štengel pabudo susapnavusi besispardančias kojytes ir pamatė, kad naktiniai ir patalas peršlapę.

Rodos, viskas, užteks tų knygų apie holokaustą. Kokia tema bebūtų baisi, grožiniai romanai anksčiau ar vėliau supanašėja, subanalėja ir tampa tik paprastais skaitalais. Bet pasirodo dar viena knyga, ir nejučia vėl norisi skaityti. Gal bus kokia nors kitokia.

Brolių Otto ir Pauliaus, kaip ir daugumos vaikų, gyvenimas smagus ir nerūpestingas. Pati didžiausia berniukų svajonė – mergaitė Dagmar. Pats didžiausias berniukų noras – kad ji pasirinktų būtent jį, kad jos meilė būtų skirta būtent jam. Laikas bėga, vaikai auga, ir viskas siaubingai keičiasi. Bet meilė viską nugali. Jeigu tai tikra meilė.

Ir ne, knyga kitokia nebus. Taip, istorija įtraukianti, nekasdienė, kitokia. Daug dėmesio skirta tai artėjančio siaubo nuojautai ir neigimui. Ne, taip negali būti. Ne, to niekada nebus. Ne, tai neįmanoma. Ne, pasaulis to neleis. Įdomūs personažai: broliai ir panašūs, ir labai skirtingi, kaip ir jų geriausios draugės Zilkė ir Dagmar. Yra ir paslapčių, nes skaityti vien meilės istoriją būtų tikrai nuobodu. Stilius nėra ypatingas, labai paprastas, be įmantrybių, toks daugiau dokumentuojantis neįtikėtinus įvykius ir visai tikėtinus jausmus. Tiek broliai, tiek ir abi mergaitės išlieka atmintyje. Yra ir šiokio tokio istorinio fono, galbūt užvertus knygą galvoje išliks vienas ar kitas faktas.

Bet kas gali pranokti Sofi pasirinkimo siaubą? Kad gali pranokti Keleivio autentiškumą, spektaklio Kai žmonės vaidino dievą įtaigą, ar filmo Berniukas dryžuota pižama kulminaciją? Mažai kas. Du broliai nebloga knyga, bet kažko ypatingo tikėtis tikrai neverta.

Mario Escobar. Aušvico lopšinė.

ESCOBAR, Mario. Aušvico lopšinė [romanas]. Iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. Vilnius: Tyto alba, 20212. 232 p.

Apsupti kapinių mes šventėme gyvenimą. Staiga man tai pasirodė šventvagystė, bet paskui pagalvojau, kad kol vaikai dainuoja, pasaulis dar turi vilties išsigelbėti.

Pirmas sakinys: Lėktuvui kylant man net užėmė kvapą.

Dar viena knyga apie Holokaustą. Galėčiau pasakyti, kad tiek to dėmesio ji ir teverta. Bet neišeina. Tai teks paieškoti, kuo ji yra ypatinga.

Tai ne tik vienos šeimos istorija. Ji apie romų (ne apie žydų, su kuo dažniausiai tapatinama) tautos holokaustą. Kaip bebūtų baisu, istorija yra tikra. Helenė Haneman buvo grynakraujė vokietė ištekėjusi už romo. Kai naciai išsiveža jos vyrą ir penkis vaikus, Helenė vis dar turi galimybę išsigelbėti ir likti laisvėje. Bet kokia motina paliktų savo vaikus?

Helenė visaip stengiasi panaudoti savo tautybės privilegijas. Likimas ją suveda su žymiuoju daktaru Mengele, kuris pasiūlo jai įkurti vaikų darželį ir pradinę mokyklėlę. Neįtardama tikrųjų daktaro planų, Helenė daro viską, kad kiekviena diena vaikams būtų kiek įmanoma lengvesnė.

Nors knyga didelio įspūdžio nepadarė, pati istorija, žinoma, sukrečia. Naršiau internete, ieškojau Helenės Haneman Kindergarten. Prisižiūrėjau visokių siaubų. Dar baisiau, kad visa tai sutapo su kartuves prie Seimo statančiais, Dovydo žvaigždėmis pasidabinusiais ir save holokausto aukomis laikančiais piliečiais. Yra tik du begaliniai dalykai: visata ir žmogaus kvailumas, – rašė Izaokas Niutonas, – nors dėl visatos nesu tikras….

Rašau ir galvoju, kad knygą gal kiek nuvertinau. Istorija tikra, o stilius tikrai nebanalus, vertinčiau net kur kas geriau nei Aušvico tatuiruotoją. Tokių knygų mėgėjams tikrai vertėtų paskaityti.

Karas tęsėsi, tą Kalėdų naktį atsiimdamas savo mirties ir nevilties auką. Norėjau, kad mano širdis būtų kupina meilės, kad neapykanta negraužtų manęs iš vidaus. Turėjau mylėti net savo priešus, tai buvo vienintelis būdas pačiai nevirsti žvėrimi.

Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

ITURBE, Antonio. Mažiausia pasaulio biblioteka [romanas]. Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 448 p.

 – Matydami tikrovę, jaučiam vien šleikštulį ir pyktį. Mums lieka tik vaizduotė.

O kas geriau gali padėti atitrūkti nuo realybės, jei ne knygos? Net jei ta realybė – 31-as blokas Aušvice….

Holokaustas – tikriausiai bus pati populiariausia praeitų metų tema. Taip taip, ir skaičiau, ir jau rašiau kokį pasipiktinimą kartais sukelia tokia grožinė literatūra – nieko bendra su faktais, realybė iškraipyta ir panašiai. Bet yra ir kitų nuomonių – jei tikrai trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą, kodėl to nepriminti, nepasidalinti išgyvenusiųjų pasakojimas, net ir tada, kai gresia būti apkaltintam kičo skleidėju.

Ši istorija papasakota pagal Ditos Kraus atsiminimus. Juos į grožinį romaną surašė ispanų (kažkas naujo) rašytojas. Keturiolikmetė rūpinasi keliomis knygomis, jas prižiūri, rytais patiki vienam ar kitam mokytojui, vakarais susirenka, sutvarko, klijuoja. Myli. Tų knygų vos kelios, dėl to jos – tikros brangenybės ir „bibliotekininkės“ atsakomybė ypač didelė. Jau nekalbant apie tai, kas nutiktų, jei Dita įkliūtų.

Ar patiko? Taip. Istorija emociškai paveiki, pats pasakojimo stilius gerokai stipresnis nei populiariųjų Tatuiruotojo ir Cilkos. Ditos, kaip ir kitų vaikų kasdienybę, praskaidrina Šaunusis kareivis Šveikas ir paslaptingasis grafas Montekristas. Tarsi tokia vilties kibirkštėlė, kuri galbūt padės išgyventi. Ne Aleksijevič, bet perskaičiau vos per kelis prisėdimus.

Taigi, ar tai kičas, ar ne, vertinti negaliu, o ir nenoriu.

Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

DE WIND, Eddy. Galutinė stotis – Aušvicas [vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice]. Iš olandų k. vertė Jolita Urnikytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 236 p.

Todėl Aušvicas toli gražu nebuvo vien plataus masto žmonių naikinimo tvirtovė. Su savo fabrikais ir kasyklomis jis buvo neatsiejama ir gyvybiškai svarbi sudedamoji Aukštutinės Silezijos pramoninio regiono dalis, naudojanti pigiausią pasaulyje darbo jėgą. Čia darbininkams nereikėjo mokėti algų, o išlaidos maistui buvo itin menkos. Kai jėgos išsekdavo ir juos išsiųsdavo į dujų kameras, darbo jėgos išteklius – darbo našumo rodikliai turi išlikti tie patys – lengvai papildydavo žydais ir politiniais priešais, kurių Europoje dar buvo gausu.

Viskas – knygoms apie Aušvicą ir holokaustą – laikinai stop. Lai čia ir bus paskutinė skaityta, nes tikrai pradėsiu pritarti šiame žymiajame straipsnyje išsakytoms mintims.

Pagrindinis šios knygos išskirtinumas – ji yra parašyta Aušvice. Kai naciai paliko stovyklą ir dalis nebepajėgusių ar nenorinčių niekur trauktis kalinių liko laukti artėjančių rusų, vienas Olandijos žydas surašė visus išgyvenimus į rastą sąsiuvinį. Teigiama, kad tekstas nekoreguotas, toks, koks ir buvo užrašytas.

Kokio nors stebuklo tikėtis nereiktų. Skaityti įdomu, bet kažin, ar ką naujo pavyks sužinoti. Na, gal dar kartą pergyventi tą baisią kasdienybę ir pasidžiaugti, kad gyvename kitais laikais. Beje, kai kurie įvykiai ganėtinai prieštaringi. Nagi, ar tikrai realybėje galėjo įvykti toks neįtikėtinas vyriausiojo nacių gydytojo poelgis?

Tiesa, vienas dalykas nustebino. Istorija papildyta ir autoriaus nuomone, vertinimais, pamąstymais, diskusijomis su likimo broliais. Ir čia būtų tikrai nieko blogo. Bet kodėl kai kurias vietas skaityti ganėtinai nemalonu? Pavyzdžiui, dėl visų baisybių kaltinami ne naciai, bet visa vokiečių tauta. Labai jau kategoriška… Juk dėl Stalino padarytų nusikaltimų nekaltiname visos rusų tautos? Ar ne?

Žinoma, knygos tema labai svarbi. Ypač vertinant faktą, kad net trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą!  Žinoti būtina. Gerai, kad rašomos ir leidžiamos knygos. O jau skaitytojui pačiam rinktis, kiek ir kokias tas knygas skaityti.

Heather Morris. Cilkos kelias.

MORRIS, Heather. Cilkos kelias [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 380 p.

– Aš tik noriu gyventi. Man reikia justi skausmą, su kuriuo nubudu kas rytą, žinodama, kad aš gyva, o mano šeima – ne. Tas skausmas – bausmė už tai, kad likau gyva, ir man reikia jį jausti, juo gyventi.

Ar yra dar negirdėjusių apie Aušvico tatuiruotoją? Vargu. Atsimenu, kaip laukiau, puoliau pirkti, tada nekantravau, kada gausiu ir imsiu skaityti. Ir ką? Knyga ne visai pateisino tuos didžiulius lūkesčius.

Su Cilka viskas kitaip. Jau žinojau, koks autorės pasakojimo stilius, ir ko galima tikėtis. Ir čia kaip tik pirmas netikėtumas – pasakojimas kažkoks kitoks. Sklandesnis ir įdomesnis. Galvoju, paaiškinimas galėtų būti labai paprastas.

Aušvico tatuiruotojas buvo tarsi atpasakojimas. Tikri Leilo Sokolovo prisiminimai, tikrai išgyvenimai. Cilkos istorijoje daugiau išmonės. Taip, Cilka Klein tikrai buvo Gitos ir Leilo draugė ir tikrai kaip galėdama jiems padėjo. Bet Leilo prisiminimų apie ją nebuvo ypatingai daug, tad autorė Cilkos personažą kūrė ir iš kitų šaltinių, kitų atsiminimų, liudijimų. Bet kokiu atveju, tai moters, kuri, išgyvenusi Aušvicą patenka į sovietinį Gulagą, istorija. Drąsios moters istorija.

Tas sovietinio Gulago paveikslas taip pat daug labiau prikausto. Autorė užsienietė, galbūt yra sunkiau perteikti sovietinės istorijos peripetijas. Taip pat skaitydama galvojau ir apie straipsnį, kuriame tokios knygos apie holokaustą ir pokario baisumus nuvertinamos dėl galimo faktų iškraipymo. Visko gali būti. Juk tai ne istorinis, bet grožinis, jausmų ir išgyvenimo romanas. Norintiems daugiau knygos pabaigoje pateikta daugiau faktų apie Cilkos gyvenimą bei publikuojamas baigiamasis žodis apie Vorkutą – sovietų Gulago stovyklą.

Ir, kaip pabaigoje ir parašyta, paskutinį žodį turi tarti Aleksandras Solženicynas (kas žino, gal po grožinių knygų ateis eilė ir jo trilogijai): „Skiriu visiems, kas neišgyveno ir nepapasakos, rašo jis savo klasikinio veikalo Gulago archipelagas pratarmėje, – ir teatleidžia jie man už tai, kad ne visa regėjau, ne visa prisiminiau, ne visa nuspėjau.“

Alyson Richman. Prarasta žmona.

RICHMAN, Alyson. Prarasta žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 360 p.

Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis akimis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad dabar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pareiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau geriausiai.

Ką tik perskaičiau straipsnį Kičinis holokausto apdaras. Dvejopi jausmai. Pirma, taip, iš esmės tai gali būti tiesa. Antra – kaip toli toli profesionali literatūros kritika yra nutolusi nuo eilinio skaitytojo? Toli. Kaip iki mėnulio ir atgal.

Taip, ir ši knyga bus apie holokaustą. Kičinė. Rezervavau ją bibliotekoje. Atšaukiau. Kam gaišti brangų laiką? Tada rezervavau dar kartą. Laiko knygoms atrasiu visada. O knyga labai populiari. Tarp paprastų ir eilinių skaitytojų.

Apie ką ši kičinė knyga? Apie paprastus žmones. Jozefas ir Lenka – du Prahoje gyvenantys įsimylėję jaunuoliai. Pasaulyje jiems egzistuoja tik meilė. Gal taip ir būtų, bet už lango XX a. penktas dešimtmetis ir fašizmas su visomis savo idealogijomis skverbiasi vis giliau į Europą. O tiedu nieko nematantys įsimylėjėliai…. Taip, jie abu žydai.

Galvoju, tai daugiau istorinis, ar tai tiesiog meilės romanas? Tikriausiai ir tas, ir tas. Bet labai gerai subalansuotas – istorijos detalių nemažai, išgyvenimai labai jautrūs, meilės irgi netrūksta. Ir parašytas jis gražiai, tikru romano stiliumi. Skaičiau, kad autorę įkvėpė tikri žmonės ir tikri gyvenimai, bet ji kažkaip sugebėjo sukurti romaną, o ne atpasakojimą. Ir, o koks didelis džiaugsmas, ne tuo banaliu atpasakojamuoju stiliumi!

Ką gi, patinka man ta pop literatūra apie holokaustą. Kiek joje tiesos, o kiek pramano? Nežinau. Bet tikrai žinau, kad tokių knygų, neleidžiančių pamiršti tų juodųjų istorijos metų, kol kas dar tikrai labai reikia.

Tatiana de Rosnay. Saros raktas.

ROSNAY, Tatiana de. Saros raktas [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 308 p.

Zakhor. Al Tichkah.
Prisimink. Niekada neužmiršk.

Tokia labai dviprasmiška knyga. Galbūt todėl, kad apie Prancūzijoje vykusius įvykius rašo amerikietė? Na, bet tai drama, o ne istorinis romanas, tai kažkokio autentiškumo neieškojau.

Pagrindiniai įvykiai – baisūs ir tikri. Rašoma apie 1942 m. liepos 16 d. Žiemos velodromo Vel’ d’Hiv gaudynes. Tą dieną, o tiksliau naktį, prancūzų policija areštavo ir į Aušvico koncentracijos stovyklas išvežė tūkstančius žydų, taip pat ir jų vaikus, kurie buvo gimę Prancūzijoje, taigi jau buvo Prancūzijos piliečiai. Grįžo gal vienas kitas. Vieno vaiko istorija ir pasakojama.

Bet kaip minėjau, čia ne istorinis romanas. Naudojamas gal jau kiek ir pabodęs dviejų laikų pasakojimas – amerikiečių žurnalistės paprastas straipsnis virsta rimtu istoriniu tyrimu. Vienos šeimos. Vienos mergaitės ir jos tragedijos.

Perskaičiau vos ne akimirksniu, įspūdis ganėtinai slegiantis. Žinoma, pirmiausia tai dėl vaikų. Bet taip pat ir dėl to, kad autorė ypač pabrėžia šaltakraujišką prancūzų poziciją: tai niekam nebeįdomu ir nebeverta prisiminti, kas ten kada buvo ir kas ten ką ir kur vežė. Niekas nenori apie tai kalbėti. Tai jau istorija. Praeitis, kurią belieka tik pamiršti. Dviejų laikmečių pasakojimas taip pat nieko neišsiskiriantis. Kaip visada: praeities, 1942 metų siužetą sekiau su didžiuliu susidomėjimu, tuo tarpu šiandieninės gyvenimiškos peripetijos beveik visai neįdomios.

Tema tikrai sukrečianti. Knyga nelabai. Vidutinė.

Heather Morris. Aušvico tatuiruotojas.

MORRIS, Heather. Aušvico tatuiruotojas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

SS karininkas atlapoja duris ir jie įžengia į milžinišką kambarį. Jis prigrūstas šimtų nuogų kūnų. Jie sukrauti vieni ant kitų, galūnės išsikraipiusios. Negyvos akys išsprogusios. Vyrai, jauni ir seni, apačioje – vaikai. Kraujas, vėmalai, šlapimas ir fekalijos. Visos oras persunktas mirties tvaiko…

Nagi, ar esate pasiruošę siaubui? Tikrų tikriausiam realybės siaubui? Ir ar galite patikėti, kad tarp šių baisybių gali atsirasti vietos meilei?

Leilas nėra eilinis kalinys, jis priverstas dirbti naciams – tatuiruoti ant kalinių rankų numerius. Čia jis ir sutinka Gitą, o baigdamas tatuiruoti ketvirtą skaičių ant jos riešo supranta, kad yra baisiausiai įsimylėjęs. Istorija prasideda.

Tai autentiškas liudijimas, kurį po daugelio metų užrašė Heather Morris. Ilgą laiką Leilas nieko niekam nepasakojo, bijojo būti apkaltintas kolaboravimu su naciais. Mat jo gyvenimas stovykloje buvo laisvesnis, jis ir valgė sočiau, ir atskirą kambarėlį turėjo. O jei naujų kalinių nebūdavo, galėjo ilsėtis. Arba padėti kitiems.

Pribloškia stipriai. Žudymai, bandymai su žmonėmis, prievartavimai, sadizmas…. Viskas tik juoda. Ir staiga pasirodo tas spindulėlis. Gita… Ar jie išgyvens? Ar išgyvens jų meilė? Juk, pasak Šekspyro, meilė ir ten prislinks, kur jai praeiti kliudo. Ar ne?

Jis pasilenkia ir švelniai nuskina tą trumpą stiebą. Jis kaip nors įsigudrins rytoj paduoti gėlę Gitai. Grįžęs į savo kambarėlį, Leilas rūpestingai padeda brangiąją gėlę šalia lovos, prieš ateinant miegui, kuriame nieko nesapnuoja. Tačiau kitą rytą, kai pabunda, vainiklapiai atsiskyrę ir susiraitę guli aplink juodą žiedo vidurį. Šioje stovykloje išlieka vien mirtis.

Tokias knygas kaip nors vertinti sunku. O ir nereikia.