Diana Gabaldon, Svetimšalė: Sugrįžimas, V knyga

svetimsale_5GABALDON, Diana. Svetimšalė: sugrįžimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 664 p.
Penkta knyga

Taigi sugrįžai.

Sugrįžau, sugrįžai, sugrįžo, sugrįžome….

Kadangi ketvirtoji dalis buvo bene įdomiausi iš visų skaitytų šio serialo knygų, nekantravau sužinoti, kaip ten viskas tęsiasi. Ir ką… Daugiau nei 600 puslapių emocinių aikčiojimų, kurie beveik nepaliko jokio įspūdžio. Pradžioje dar šiokia tokia intriga buvo, ir skaičiau visai smagiai, bet vos didysis susitikimas įvyko…

Knygą jau galima buvo mesti šalin. Santykių aiškinimasis darėsi vis nuobodesnis ir banalesnis. Pabaigoje siužetas taip sulėtėjo, kad, gelbstintis nuo snaudulio, puslapius teko perversti pagreitintu būdu.

Mėgstu fantastiką, keliones laiku. Dėl to šią knygą ir pastebėjau, man labai patiko jos idėja perkelti šiuolaikinį žmogų porą šimtų metų atgal į praeitį…  Bet knygos idėja taip ir liko idėja, o pati knyga – eiliniu, banaliu meilės romanu.

Mačiau, jau yra ir šeštoji „Svetimšalės“ dalis. Tačiau po šios knygos dalies  tikrai ilgam nesinorės jokių klerių ir džeikų…

Reklama

Diana Gabaldon. Svetimšalė: meilės labirinte. 4 kn.

GABALDON, Diana. Svetimšalė: meilės labirinte [romanas]. Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Alma littera, 2012. 488 p.
Ketvirta knyga

Nėra atsakymų, yra tik pasirinkimo galimybės. (psl. 450).

Paskutinėmis vasaros dienomis visai smagiai perskaičiau ketvirtąją „Svetimšalės“ knygą. Pirmąsias tris lygiai prieš metus buvau gavusi dovanų iš leidyklos. Kitų nebegavau, todėl šios teko ilgokai palaukti eilėje bibliotekoje. Knyga populiari, nieko nepasakysi.

Pagaliau sulaukusi savo eilės, ją perskaičiau, ir visai patiko.

Trečiojoje buvo kiek atsibodusi politika, jakobitai, Karolis Stiurtas ir panašiai. Šioje gi išlaikyta ir artėjančio mūšio nuojauta, ir šiek tiek politikos ir veiksmo, ir meilės. Tokia labai įvairiapusiška, labai nenuobodi ir įtraukianti.

Nors skaičiau po metų pertraukos (ketvirtoji knyga, tai originalios antros knygos antra dalis), bet gana lengvai atsiminiau ankstesnėse knygose vykusius įvykius, veikėjus, jų vardus ir vaidmenis. O ko neprisiminiau, dėl to nieko ir nepraradau, panašiai kaip ir žiūrint kokį argentiniečių serialą, jei ir praleidi dalį serijų, tai bendras supratimas apie įvykius nei kiek nenukenčia…

Matyt, tinkamas laikas, ar nuotaikos, kad knyga patiko. Patiko dar ir tai, kad jau niekas nebegiria, kokia ta Svetimšalė ohoho, stebuklingai nuostabi knyga. Padėta sau tyliai prie meilės romanų, ir tiek. Bet jei užeis kada noras tokių paskaityti, tai visai neblogas pasirinkimas.

Reikės rezervuoti ir penktąją knygą.

Diana Gabaldon. Svetimšalė: meilės labirinte.

GABALDON, Diana. Svetimšalė: meilės labirinte [romanas]. Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Alma littera, 2011. 592 p.
Trečia knyga

– Taip, pažinojau, – atsakiau jam. – Dėl to ir keliavome į Paryžių. Papasakojau Džeimiui apie Kulodeną – keturiasdešimt penktuosius ir kas tada ištiks. Mes vykome į Paryžių pamėginti sustabdyti Karolio Siuarto. (psl. 102).

Svetimšalės nuotykiai tęsiasi.

Tęsiasi paslaptys, pavojai, intrigos, bei didžioji Klerės ir Džeimio meilė. „Meilės labirinte“ daugiau veiksmo, įtampos, nežinomybės ir to amžinojo žmoniją kamuojančio klausimo: ar įmanoma pakeisti ateitį? Ar įmanoma sustabdyti gresiančias katastrofas,  ypač jeigu gali keliauti laiku?

Beveik visas knygos veiksmas vyksta 1744 m. Paryžiuje.  Klerė ir Džeimis jau žino, kokios negandos laukia Škotijos. Belieka veikti, ir veiksmo tikrai netrūksta: slapti susitikimai su Karoliu Stiuartu, jakobitai, vizitai aukštuomenėje, susidūrimai su plėšikais ir padugnėmis, ir žinoma, susitikimai su pačiu Prancūzijos karaliumi Liudviku. Puikumėlis.

Wikipedijoje prie romano žanro parašyta Historical novel (istorinis romanas). Bet istorijos per daug pasirodyti gali tik visiškai jos netoleruojančiam skaitytojui. „Meilės labirinte“ vietos užtenka viskam: ir istorijai, ir nuotykiams, ir meilei.

Didžioji Klerės ir Džeimio meilė, šioje knygoje tęsiasi, bet jau kitokia, tarsi rimtesnė ir tvirtesnė, išlaikiusį ne vieną išbandymą. Bet tokia pat nenuobodi, juk jiedu – Paryžiuje! Meilę ir aistrą dar labiau kursto ir Klerės dvejonės: ar keisdami istoriją, jie nepakeis jos mylimų žmonių likimų? Kaip šalia esančiam karštakošiui mylimajam išaiškinti, kad svarbu ir tie, kurie dar tik kažkada gims?

Vienas sidabrinis, kitas auksinis. Abu sutuoktuvių žiedai tebebuvo ant mano rankų, ir man galva neišnešė, ką tatai reiškia. (psl. 585).

Visai nesvarbu, jeigu Svetimšalę: lemtingą susitikimą skaitėte jau senokai, – knygoje pilna priminimų ir paaiškinimų, kaip atsitiko vienas ar kitas įvykis, iš kur atsirado vienas ar kitas randas ant Džeimio kūno ir panašiai. Blogiau nekantriems, mat  „Meilės labirinte“ – tėra tik pusė knygos, kuri, kaip tyčia, baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje. Suprantu, kada reikia laukti knygos tęsinio, kitos dalies, bet laukti knygos pabaigos  – tikra neteisybė!

Įvertinti sunku, vieniems tai tobula meilė, kitiems, intelektualesnio romano gerbėjams – lėkšta ir neoriginalu. Gal ir banalu, jei tikimasi kažkokio stebuklo,  o juk „Svetimšalės“ serija – knygos geram poilsiui, ir niekam daugiau. Visgi aišku viena, pradėjus skaityti, įsitrauki į tą paprastą, labai moterišką meilės istoriją ir jau esi „priklausoma“, jau turėsi perskaityti iki pabaigos, ieškoti ir kitos dalies, kitų „Svetimšalės“ knygų…

Man visai patiko. Laukiu tęsinio!

Diana Gabaldon. Svetimšalė: lemtingas susitikimas. I-II dalis.

GABALDON, Diana. Svetimšalė: lemtingas susitikimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2011. 472 p. I dalis;
GABALDON, Diana. Svetimšalė: lemtingas susitikimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2011. 448 p. II dalis;

Iš tiesų niekas nejudėjo, niekas nesikeitė, neįvyko nieko, kas, rodės, vyksta, bet mane sukaustė tokia didžiulė gaivališka baimė, kad visai nesupratau, kas aš ir kur esu. Buvau pačiame chaoso centre, ir tam pasipriešinti nebūtų padėjęs nei protas, nei kūnas (I d., psl. 62).

Dėmesio visiems, nors kartą mėginusiems ką nors daugiau sužinoti apie savo protėvių gyvenimą: o jeigu bevartydami senus gimimo metrikus būtumėt ėmę ir patekę į kokią maro ar karų nusiaubtą praeitį?

Taip tikriausiai niekada nenutiks, bet tokia galimybė pasirodė visai reali nepaprastai populiariame Dianos Gabaldon romane. Sutuoktiniai Klerė ir Frenkas Randalai ramiai leidžia laiką Škotijoje, laisvalaikiu tyrinėdami protėvių gyvenimą, ir net neįtaria, kad netrukus Klerei pačiai teks tą gyvenimą pažinti. Ir ne tik pažinti, bet ir išmokti prisitaikyti, išgyventi, netgi įsimylėti. Ilgos įžangos nėra, veiksmas prasideda nuo pirmų puslapių. Pasakojama pirmuoju, Klerės, asmeniu, tai dar labiau įtikina ir įtraukia. Nemėgstantiems fantastikos bijoti irgi neverta – jos čia nėra, Klerės persikėlimas laiku beveik nepastebimas.

Viskas būtų tiesiog puiku, jei ne ta visą pasaulį sužavėjusi Meilės Istorija. Visada mėgau knygas, nukeliančias dabartinius žmones į praeitį.  Įdomu, kaip elgtųsi šiuolaikinis žmogus be daugelio jam įprastų patogumų? Deja, Klerė, patekusi į jai svetimą aplinką, tiesiog akimirksniu prisitaikė! Nes ji sutiko Super Vyrą! Džeimį Freizerį!

– Viskas prasideda taip pat, bet po valandėlės, – jis kalbėjo tyliai, ima rodytis, tarsi rankose laikyčiau degančią liepsną. – Jo prisilietimai darėsi stipresni, ranka apvedė man lūpas ir paglostė smakrą. – Ir aš tetrokštu pulti į ją ir sudegti. (I d., psl. 346).

Gaila, didžioji visą pasaulį sužavėjusi Klerės ir Džeimio Meilė visiškai nenustebino ir nesužavėjo: Marija ir Robinas Hudas taip pat mylėjo…. O kur dar Romeo ir Džiuljeta? Kiti tūkstančiai literatūrinių įsimylėjėlių? Klerė ir Džeimis – visiškai jokia naujiena ir atsiliepimas knygos viršelyje „Puikesnio romano nesu skaičiusi“ liudija tik Vokietijos skaitytojos neapsiskaitymą… Knygą gelbėja  tik šuolis iš 1946-tųjų į 1743-iuosius ir … II-oji jos dalis. Intensyvesnis veiksmas, nuotykiai, intrigos ir vis daugiau ir daugiau paslapčių. Kaip elgsis Klerė? O kaip pasielgtumėte Jūs?

Ir nors nėra joje nei ypatingos išminties perliukų, nei kokio kvapą gniaužiančio magiško realizmo, nei juoką keliančio išskirtinio stiliaus, visgi pamažu knyga įtraukia: nesudėtingu, lengvai skaitomu turiniu (puiku paskaityti vakare, po sunkios darbo dienos arba per atostogas), daug galvoti nereikalaujančiais įvykiais, nuotykiais kelyje ir škotų klanų pilyse, herojų laimėmis ir nelaimėmis, kurių kuo toliau, tuo vis daugėja ir daugėja, noru sužinoti: o kas gi bus toliau?

– Nežinau, kodėl esate čia. Ir jūs nežinote. Atrodo, kad nė vienas iš mūsų to niekada nesužinos. (II d., psl. 418).

Gerai, kad turėjau abi dalis (pirmoji Svetimšalės serijos knyga kažkodėl yra išleista kaip dvi atskiros knygos) ir nereikėjo kankintis, perskaičius tik pusę,  ir laukti nežinioje, kaip viskas baigsis.

920 psl. neprailgusios, tegul ir nenustebinusios, meilės istorijos.