Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės.

GUDONYTĖ, Kristina. Drugeliai virš bedugnės: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 356 p.

– Aš kartais pagalvoju, kad gal išvis nėra tokių „kaip visi“? Tokie „kaip visi“ jie atrodo tik tol, kol jų nepažįsti, o kai pasikapstai giliau, pamatai, kad kiekvienas turi kokį nors nikį… Net Kipras, ir jis, bijo kai kurių skaičių! Be to, visi juk slepiasi, neišsiduoda, dedasi esą teisingi, tvarkingi, kaip visi. Gal to nedarytų, bet juk laužia ir tėvai, ir mokykla, ir valstybė… Visa aplinka nuo pat vaikystės mums rėkia:  Būkite kaip visi!“ O ką, gal ne?

Tos knygos nesirinkau, ji pasirinko mane pati. Gulėjo sau rekomenduojamų knygų lentynoje ir puikavosi užrašu „aštraus siužeto psichologinis…“.  Kur jau čia nepasiimsi.

Įspūdžiai dvejopi. Pastaruoju metu kažkaip visi yra tarsi įsipareigoję sukurti, padaryti, parašyti, nufilmuoti ką nors tokio, kas mažintų atskirtį ir patyčias, skatintų toleranciją ir supratingumą ir panašiai. Jautrus, tėvų netektį išgyvenęs vaikinas turi būtent psichologę seserį, kuri, kaip tyčia tiki tik tuo, kuo buvo mokyta. Senas gyvenamas malūnas, į kurį, atvykęs net po septynerių metų gali iš karto (lengvai ranka prasklaidęs dulkių debesį) kristi į lovą, arba pasiimti ledukų iš stebuklingai tebeveikiančio šaldytuvo. O jau psichiatrijos ligoninė! Taip gražiai aprašyta, kaip kokia sanatorija, kurioje tikriausiai daugelis norėtų pailsėti. Visi labai malonūs, draugiški ir pasiruošę padėti. Kažkaip įtartina.

Kita vertus, tai visai įdomus, kartais tikrą trilerį primenantis romanas. Yra veiksmo, netikėtumų, įdomių, kartais net baisių situacijų.  Juk kur nuotykiai, ten ir kokie nors nemalonumai. Arba atvirkščiai. Jei naktį rengiesi pabėgti iš ligoninės su svetimu automobiliu, tikrai nereiškia, kad saugiai grįši. Jei matai valkatą, slampinėjantį aplinkui, visiškai nereiškia, kad jis ten šiaip sau. Jeigu nieko neužuodi, tai nereiškia, kad kitiems nesmirdi. Jeigu kamuoliukas rieda pats, tai juk nereiškia, kad tau vaidenasi. Jeigu bobulytė mirė, bet tu su ja vis dar šneki, tai juk nereiškia, kad išprotėjai. O gal? Aišku, bučinių ir romantikos irgi šiek tiek yra. Knyga juk paaugliams.

Na, o kai skaitinėjau apie knygą internete (pliusas, jei perskaičius knygą noriu sužinoti apie ją daugiau), labiausiai patiko pačių paauglių pasisakymai – kad tai puiki knyga, labai įtraukė, daug nuotykių, ir jei mokykloje visos tokios privalomos knygos būtų, tai skaitytų jie ir skaitytų… Na, ar ne puiki rekomendacija knygai?

Bet kuriuo atveju sukelia ji visokiausių jausmų, tikrai sukelia. Ir, matyt, ne tik paaugliams.

Kristina Gudonytė. Gėlių dvaras.

GUDONYTĖ, Kristina. Gėlių dvaras: [romanas vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą]. Iliustravo Zita Gustienė. Vilnius: Lietus, 2002. 126 p.

Beprotnamis, kuriame negali žengti nė žingsnio, nerizikuodamas įvirsti į duobę, drambliams gaudyti! (psl. 29).

Iš pradžių maniau, kad tai pasaka apie gėles. Ne, pasirodo tai istorija apie gana ekscentrišką šeimą. Ir kietas močiutes, kurios bandys išspręsti visas problemas.

Siužetas lyg būtų visai ir įdomus. Beprotnamio tvarkyti atskubėjusios močiutės tikrai gali būti visai įdomūs personažai. Beveik taip ir buvo, tik kad visa istorija labai jau vaikiška ir paprasta… Bet juk ne suaugusiems čia, o, kaip ir parašyta knygos antraštėje, vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą. Tiems, kurie išmano jau šį tą daugiau, belieka pasiieškoti kitų knygų.

O gyvenimas visada parodo, kas yra kas. (psl. 12).

Kristina Gudonytė. Ida iš šešėlių sodo.

GUDONYTĖ, Kristina. Ida iš šešėlių sodo: [romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę]. Vilnius: Tyto alba, 2012. 191 p.
2012-ųjų PAAUGLIŲ METŲ KNYGA

– Meilė to verta.
– Mirties?
– Ne. Amžino gyvenimo. (psl. 86).

Jei tikėti, kad šiuo metu jaunimas daugiausiai skaito mistines knygas, ypač apie vampyrus, tai nežinia, kuo juos sudomino ši knyga. O sudomino tikrai, nes ji buvo išrinkta 2012 m. paauglių metų knyga. Iš pažiūros istorija paprasta, apie eilinius  žmones ir eilinį jų gyvenimą. Moksliukė Sofija stengiasi pateisinti aplinkinių lūkesčius, mamytė visiems vadovauja ir suserga migrena, jei kas suabejoja jos tiesomis, na o tėtis už viską labiausiai mėgsta savo dirbtuvę, kur gali pasislėpti nuo rūpesčių.

Tačiau kiekvienų žmonių gyvenime ankščiau ar vėliau nutinka nutikimų, verčiančių keistis. O šios eilinės šeimos tokiu nutikimu tapo Ida Derna. Ir prasideda. Pasaka? Mistika? Ar pati tikriausia romantika tiems, kurie tiki meile?

Autorė ja tiki. Ir galbūt todėl pasakojimas toks sklandus ir įtikinantis. Išsklaidantis visas abejones ir užtikrinantis tikros meilės egzistavimą. Aišku, jei tuo tiki ir skaitytojas. Aš patikėti tikrai norėjau.

Nežinia, ar šis Sofijos pasakojimas tikrai patinka paaugliams. Bet šiek tiek dar vaikiškas turinys kartu su prasmingomis mintimis tikrai patiks daugeliui suaugusiųjų.