Jodi Picoult. Šviesos blyksnis.

PICOULT, Jodi. Šviesos blyksnis [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 294 p.

Todėl ir gyvybė, ir mirtis prasideda šviesos blyksniu.

Pirmas sakinys: Įsikūręs Kadagių ir Montforto gatvių kampe už kaltos geležies vartų Centras tarsi senas buldogas saugojo savo teritoriją.

Kaip keista rašyti apie šią istoriją būtent Pasaulinę gyvybės dieną! Taip taip, lyg daugiau neturėčiau ką skaityti, išsitraukiau seną knygą. Buvau jau primiršusi Picoult stilių… Ji taip kruopščiai renka medžiagą kiekvienai savo knygai, kad va, perskaitai, ir lieki be žado.

Be galo skaudi tema. Be galo sudėtingi pasirinkimai. Viskas prasideda kaip gerame trileryje. Įkaitų drama, kviečiamas profesionalus derybininkas, kuris labai greitai išsiaiškina, kad tarp įkaitų ir jo paauglė dukra. Darbas tampa asmeniniu iššūkiu, suklysti negalima, apie jokį nusišalinimą nuo pareigų negali būti nei kalbos. Jis gi tėvas! O ten jo dukra!

O kas viso to kaltininkas? Irgi tėvas! Tik jo dukros čia nėra – ji ligoninėje. Dėl sudėtingų įstatymų ir įsitikinimų, saugus medicininis abortas jai buvo neprieinamas (XXI amžius!!!). Mergina buvo priversta ieškoti kitų, ne tokių saugių išeičių.

Va, matot, tokia knyga kaip tik Pasaulinei gyvybės dienai.. Skaudu. Skaitai, iš vienos pusės viskas gerai, žinoma, taip neturi būti. Skaitai toliau – kalba kita pusė. Ir supranti, kad ir taip neturi būti. Tada kaip? Kas teisus? Kas ne? Taip, taip parašyti moka tik Picoult. Nėra teisiųjų ir neteisiųjų. Ypač tada, kai kalbama apie tikrų žmonių tikrus gyvenimus.

Knyga dar turi vieną niuansą – įdomiai išdėliotas siužetas, įdomiai į jį įvedami veikėjai. Skaityti nenuobodu, dėmesys išlaikomas, o širdį skauda – taip norėtųsi išsaugoti ir tas jau suaugusias, ir tas ką tik pradėtas gyvybes… Deja…

Buvau jau pasiilgusi Picoult.

Jodi Picoult. Kai tu išeini.

PICOULT, Jodi. Kai tu išeini [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 400 p.

Visada maniau, kad yra didelis skirtumas tarp dvasios ir vaiduoklio, bet nesuvokiau, koks mažas tarpelis tarp mirusiųjų ir gyvųjų. (psl. 372).

Ką gi – pasiruoškite. Knyga žada, kad bus gana netikėtas siužeto posūkis. Ir, bent šį kartą – nemeluoja. Man patiko.

Ką žinote apie dramblius? Perskaitę be abejonės žinosite daugiau. Jei patiko vilkai, garantuotai, patiks ir drambliai, nes informacijos apie dramblių gyvenimą tikrai daug. Ir įdomiai… Kur kitur būtų surinkta tiek faktų apie dramblių gyvenimą vienoje vietoje? Tikrai sudomins (pati ką tik aplankiau panašią į romane aprašytą dramblių prieglaudą ir pažiūrėjau, ką drambliai veikia dabar – http://www.elephants.com).

Be dramblių, bus ir žmonių, žinoma. Paauglė Džena, kurios mama paslaptingomis aplinkybėmis dingo prie gerą dešimtmetį, kuomet jai tebuvo treji, nepaprastai norėtų ją susirasti. Ar bent sužinoti, kodėl mama ją paliko, kodėl ji tapo nebereikalinga? O gal mama nesugrįžo jos pasiimti, nes mirė? Klausimų daug, ir į juos rasti atsakymus mergaitei padeda tikrai spalvingos asmenybės: buvęs detektyvas Virdžilas, nesėkmingai ekstrasensės karjerą baigusi Serenitė….

O toliau? Eeeee, ne – toliau tikrai nieko nebesakysiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei mėgstate Picoult romanus, snaiges jau visas iškarpėte, namus ir eglutę pasipuošėte, netgi dovanėles supakavote, galite švenčių laukti būtent su šia knyga. Skaitymo malonumas – garantuotas. Ir tiesa, pabaigoje praverstų viena kita nosinė…

Aš žinau atsakymą.
Jei nuolat galvoji apie žmogų, kurį mylėjai ir kurio netekai, tu visada esi su juo.
Visa kita tik smulkmenos. 

Jodi Picoult. Lemtingas sutapimas

PICOULT, Jodi. Lemtingas sutapimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. Vilnius: Alma littera, 2015. 400 p.

– Kas tau tai padarė? – klausiu. – Pasakyk, brangusis. Pasakyk, kad galėčiau viską pataisyti.

Po Atpildo galvojau, kokia dar tema laukia skaitytojų. Kas gali būti dar baisiau? Sulaukiau. Mat atėjo laikas ir vaikų lytinio išnaudojimo temai.

Man buvo nesmagu. Galvojau, jei dabar reikės skaityti apie tą berniuką ir jo ankstyvas patirtis visus keturis šimtus puslapių, galiu ir neištverti. Bet taip neatsitiko. Mat į sceną labai triukšmingai įžengė mama.

Iš tikrųjų, knygoje buvo keletas daugiau ar mažiau nustebinusių posūkių, kurie pliusų knygai pridėjo. Skaičiau kaip ir beveik visas Picoult knygas, – greitai ir įdomiai. Galvojau, kas teisus, kaip būtų, jei būtų ir pan. Vienu žodžiu, nenuobodžiai praleidau laiką.

Daugiau tai viskas daug maž tas pats. Picoult klasika.

Jodi Picoult. Atpildas

PICOULT, Jodi. Atpildas [romanas]. Iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. Vilnius: Alma littera, 2015. 472 p.

Kaip nuostabu, kad visiškai nereikia laukti – nė akimirkos, jei nori pataisyti pasaulį. Ana Frank, „Dienoraštis“ (psl. 359).

Taip jau sutapo, kad po autentiško liudijimo apie holokaustą, į rankas pateko panašios tematikos grožinis kūrinys. Labai panašu, kad Picoult gerbėjai sulaukė dar vienos neblogos knygos.

Kiekvieną kartą, kai perskaitau kokią įdomesnę tos autorės knygą, šiek tiek baiminuosi, kad kita tai gal bus ne tokia įdomi (kaip žinia, kaip kurios tikrai nuobodžios). Buvo smalsu, ką gi ji pasakys šį kartą? Kaip papasakos apie įvykius, kurie jau seniai tapo istorija (labai tikiuosi)?

Įspūdinga. Ne ne, nieko stulbinančio: stilius tas pats, struktūra ta pati, tonas tas pats… Pradžia tokia, kad galima nesunkiai nuspėti pabaigą. Bet patys liudijimai! Tai buvo geriausia knygos dalis: jauna žydaitė iš praeities pasakoja savo išgyvenimo, nusenęs nacis – savo pergyvenimo istorijas. Taip taip, panašu į vieną S. Kingo romaną… Bet viskas kitaip.

Ši rašytoja moka paklausti: ką darytum, jeigu…? Kaip pasielgtum, jei…? Ir šį kartą tema žiauri, atsakymus rasti sunku, belieka tik tikėtis, kad klausimai taip ir liks knygoje.

Romaną dedu prie tų geresniųjų ir įdomesniųjų autorės knygų. Ir nekantriai laukiu, kuo autorė nustebins dar?

Jodi Picoult. Paprasta tiesa.

PICOULT, Jodi. Paprasta tiesa [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2012. 456 p.

„Matai, matai – mintyse nedavė jam ramybės plonas balselis. – Kūdikiai visada paimami iš motinų“. (psl. 197).

Paskutinė. Perskaičiau visas – daugiau lietuviškai išleistų Picoult knygų nebėra. Tikiuosi, tik kol kas, mat kai jas skaitau, tiksliai žinau, kas tai yra skaitymo džiaugsmas. Tikrai.

Labiausiai man patinka tos knygos, kuriose tarsi yra tam tikra paslaptis, nutylėjimas. Kai niekas iki pat pabaigos nepasako: taip, tai buvau aš, ar panašiai. Kaip ir viskas aišku, bet vis išlieka ta abejonė, o gal bet tačiau.. Ir kuo lakesnė skaitytojo fantazija, tuo abejoti smagiau.

Amišų bendruomenė – dar viena autorės išstudijuota tema. Ir pakankamai intriguojanti, nes siejama su kūdikio nužudymu. Ir motinyste, žinoma. Jaunutė kūdikį pagimdžiusi mergina – visiškai sutrikusi, jai mėginanti padėti advokatė irgi nelabai laiminga. Knygos puslapiai greitai verčiasi, situacija aiškėja, skaitymo malonumas neblėsta. Knygos nebegadina nei teismo procesas, nei šiek tiek per daug stereotipinė laimė. Priešingai. Viskas taip, ko Picoult knygų skaitytojai ir tikisi. Ypač tie, perskaitę visas (berods, septyniolika) lietuviškai išverstų knygų…

Laukiame naujų!

Jodi Picoult. Vienišas vilkas.

PICOULT, Jodi. Vienišas vilkas [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2014. 392 p.

Nes gaujos stiprybė yra vilkas, o vilko stiprybė – gauja. Radjardas Kiplingas. (psl. 381).

Va taip. Nedažnai pasitaiko, kad to paties autoriaus knygas skaityčiau iš karto viena po kitos. O dar tokios jausmingos autorės, kaip Picoult. Ir dar viena už kitą įdomesnes.

Naujausioje knygoje karaliauja vilkai. Picoult visada labai stropiai ruošiasi rašyti, renka medžiagą. Jau galima buvo nemažai sužinoti apie visokias ligas, banginius, gėles, maistą, amišus, indėnus, dar daug ką.

Tiesa, ne visos Picoult knygos man patiko. Bet tikrai nesigailiu, kad neišbraukiau jos iš skaitomų autorių sąrašo. Vienišas vilkas – jausminga, graži ir pavykusi knyga. Kas yra šeima ir kodėl kartais taip norisi pabėgti pas vilkus? Kas yra vilkų gauja, ir kodėl kartais taip baisu bendrauti su žmonėmis? Ką turi išgyventi, kad pagaliau suprastum save ir savo artimuosius?

Tai viena iš tų smagiųjų knygų „dar vieną skyrių ir viskas“. Dar vieną skyrių apie įskaudintus vaikus, dar vieną skyrių apie meilę, dar vieną skyrių apie barnius, dar vieną skyrių apie vilkus. Ir tada dar vieną, nes idėja pagyventi su vilkais tokia avantiūristiška, kad būtinai turiu sužinoti, kaip įvykiai rutuliosis toliau. O rutuliojasi jie paprastai, jausmingai, picoultiškai. Kaip ir ankstesnėse knygose. Kaip, tikiuosi, būsimose irgi.

Labai lauksiu.

Jodi Picoult. Iš antro žvilgsnio.

PICOULT, Jodi. Iš antro žvilgsnio [romanas]. Iš anglų k. vertė Violeta Karpavičienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 440 p.

– Ar iš ties tikite, kad įmanoma ką nors labai labai mylėti, nors jus skiria visas pasaulis? (psl. 91).

Picoult ir mistika. Tikrai kažkas naujo. Tiesa, ta mistika – visai ne mistika, labiau panaši į gražią romantiką ir svajones, bet vistiek Iš antro žvilgsnio – kitokia knyga. Tikrai ne tokia, kaip ankstesnės. Ir ne vien todėl, kad teismo procesų nėra.

Man patiko. Panašu, ji bus netgi viena geriausių Picoult knygų. Autorės braižas tas pats, bet šį kart kažkas kitaip. Net pernelyg holivudinė pabaiga neerzina. O švelni mistika tik suteikia vilties, kad viskas yra įmanoma.

Nuo knygos temos ir klausimų sukasi galva. Kaip išgyventi, praradus savo didžiausią pasaulyje meilę?  Kaip gyventi, jei tavo genai ir DNR neatitinka visuomenės patvirtintų normų? Ką galvoti, jei tau uždraudžiama turėti vaikų?

Skaitytojai tikrai abejingi neliks. O gerai žinomi atsakymai į klausimus nebūtinai bus teisingi.

Jodi Picoult. Kelias namo.

PICOULT, Jodi. Kelias namo [romanas]. Iš anglų k. vertė Gražina Matukevičienė. Vilnius: Alma littera, 2013. 440 p.

Mes niekada nepažįstame žmonių taip gerai, kaip manome, – netgi savęs. (psl. 145).

Dar viena knyga ir bandymas užkabinti aktualią temą. Dažniausiai žmonių seksualinė, religinė ar dar kokia nors kitokia orientacija manęs nejaudina, kol jie nepradeda įkyriai lysti su lankstinukais,  neginčijamom tiesom, ar kažkokių išskirtinių teisių reikalavimais.

Skaitau. Gal tema ir ne pati įdomiausia, bet Picoult man patinka. Galima bambėti dėl knygų panašumų ar atsibodusių teismo procesų, bet temas Picoult parinkti moka.

Taigi, kas būtų, jei viena rytą atsibudęs suprastum, kad esi kitoks, nei visi? Kas būtų, jei aplinkiniai pradėtų kištis į tavo gyvenimą ir aiškinti, kaip teisingai gyventi?  Kas būtų, jei iš tavęs norėtų atimti vaikus? Dar negimusius. Kas būtų, jei…

Pasitikrinam toleranciją.

Jodi Picoult. Salemo raganos.

PICOULT, Jodi. Salemo raganos [romanas]. Iš anglų k. vertė Loreta Gema Baltaduonė. Vilnius: Alma littera, 2013. 488 p.

– Kaip jie visi manęs nekenčia. (psl. 371).

Iš tikrųjų buvau labai pasiilgusi šios rašytojos. Tai kas, kad panašūs – tokie romanai idealūs poilsiui su knyga. O ir panašumas tik sąlyginis – kiekviename iš jų tokios temos, su kuriomis dauguma skaitytojų net nenorėtų turėti nieko bendro.

Taigi, šį kartą eisim medžioti raganų. Salemų raganų istorija yra tikra. Ir nereikia apsigauti, kad ji vyko kažkada seniai, prieš beveik keturis amžius. Raganos sėkmingai medžiojamos ir šiandien. Tik, prieš sudeginimą ant laužo, įvyksta daugmaž civilizuotas teismo procesas, kuriuos autorė taip mėgsta…

Taigi, verta šiek tiek pagalvoti, prieš ką nors teisiant. O knyga patiko. Jau užsisakiau ir kitas, paskutiniu metu pasirodžiusias Picoult knygas.

Jodi Picoult. Neprarask vilties.

PICOULT, Jodi. Neprarask vilties. [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilma Rinkevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2012. 464 p.

Kartais ji atrodo kaip visos motinos, o Viltis – kaip paprasta mergaitė. Kol nepasipainioja Dievas. (psl. 193).

Oi, ta Picoult. Veltui prisiekinėju, kad daugiau jos knygų nebeskaitysiu. Iki kito karto. Universitete baigusi literatūros tekstų rašymo bakalaurą, autorė rašyti moka. Tiksliau, žino, ko reikia skaitytojui, kad šiam nesinorėtų užversti knygos. Neprarask vilties užversti tikrai nesinorėjo. Panaši į kitas autorės knygas (joje, žinoma, vėl vyksta teismo procesas), bet nenuobodi, šiek tiek mistinė. Visai ne tokia paprasta ir aiški, kaip gali pasirodyti.

Nemažai skaitytojų apie tikėjimo ir religijos temas atsiliepia neigiamai (dar viena panaši knyga – Kita širdis). Picoult apie tai rašo savotiškai: knygoje daug sutapimų (Vilties, Marijos vardai), įdomių klausimų, idėjų ir beveik nei vieno atsakymo.  Septynmetė mergaitė po tėvų skyrybų susikuria tik jai vienai matomą draugę, kuri, kaip pasirodo, yra Dievas. Keisti, neįtikėtini įvykiai keičia vienas kitą. Juos bando paaiškinti įvairių religijų ir sektų atstovai, ateistai, žiniasklaida, tačiau tik dar labiau viską painioja.

Man patiko. Bet kas gi iš tiesų nutiko Viltei? Vienareikšmiško atsakymo taip ir nesugalvojau.

Gal jums pasiseks geriau?