Jodi Picoult. Kai tu išeini.

Picoult Kai tu iseiniPICOULT, Jodi. Kai tu išeini [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 400 p.

Visada maniau, kad yra didelis skirtumas tarp dvasios ir vaiduoklio, bet nesuvokiau, koks mažas tarpelis tarp mirusiųjų ir gyvųjų. (psl. 372).

Ką gi – pasiruoškite. Knyga žada, kad bus gana netikėtas siužeto posūkis. Ir, bent šį kartą – nemeluoja. Man patiko.

Ką žinote apie dramblius? Perskaitę be abejonės žinosite daugiau. Jei patiko vilkai, garantuotai, patiks ir drambliai, nes informacijos apie dramblių gyvenimą tikrai daug. Ir įdomiai… Kur kitur būtų surinkta tiek faktų apie dramblių gyvenimą vienoje vietoje? Tikrai sudomins (pati ką tik aplankiau panašią į romane aprašytą dramblių prieglaudą ir pažiūrėjau, ką drambliai veikia dabar – http://www.elephants.com).

Be dramblių, bus ir žmonių, žinoma. Paauglė Džena, kurios mama paslaptingomis aplinkybėmis dingo prie gerą dešimtmetį, kuomet jai tebuvo treji, nepaprastai norėtų ją susirasti. Ar bent sužinoti, kodėl mama ją paliko, kodėl ji tapo nebereikalinga? O gal mama nesugrįžo jos pasiimti, nes mirė? Klausimų daug, ir į juos rasti atsakymus mergaitei padeda tikrai spalvingos asmenybės: buvęs detektyvas Virdžilas, nesėkmingai ekstrasensės karjerą baigusi Serenitė….

O toliau? Eeeee, ne – toliau tikrai nieko nebesakysiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei mėgstate Picoult romanus, snaiges jau visas iškarpėte, namus ir eglutę pasipuošėte, netgi dovanėles supakavote, galite švenčių laukti būtent su šia knyga. Skaitymo malonumas – garantuotas. Ir tiesa, pabaigoje praverstų viena kita nosinė…

Aš žinau atsakymą.
Jei nuolat galvoji apie žmogų, kurį mylėjai ir kurio netekai, tu visada esi su juo.
Visa kita tik smulkmenos. 

Reklama

Jodi Picoult. Lemtingas sutapimas

Picoult SutapimasPICOULT, Jodi. Lemtingas sutapimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. Vilnius: Alma littera, 2015. 400 p.

– Kas tau tai padarė? – klausiu. – Pasakyk, brangusis. Pasakyk, kad galėčiau viską pataisyti.

Po Atpildo galvojau, kokia dar tema laukia skaitytojų. Kas gali būti dar baisiau? Sulaukiau. Mat atėjo laikas ir vaikų lytinio išnaudojimo temai.

Man buvo nesmagu. Galvojau, jei dabar reikės skaityti apie tą berniuką ir jo ankstyvas patirtis visus keturis šimtus puslapių, galiu ir neištverti. Bet taip neatsitiko. Mat į sceną labai triukšmingai įžengė mama.

Iš tikrųjų, knygoje buvo keletas daugiau ar mažiau nustebinusių posūkių, kurie pliusų knygai pridėjo. Skaičiau kaip ir beveik visas Picoult knygas, – greitai ir įdomiai. Galvojau, kas teisus, kaip būtų, jei būtų ir pan. Vienu žodžiu, nenuobodžiai praleidau laiką.

Daugiau tai viskas daug maž tas pats. Picoult klasika.

Jodi Picoult. Atpildas

Picoult atpildasPICOULT, Jodi. Atpildas [romanas]. Iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. Vilnius: Alma littera, 2015. 472 p.

Kaip nuostabu, kad visiškai nereikia laukti – nė akimirkos, jei nori pataisyti pasaulį. Ana Frank, „Dienoraštis“ (psl. 359).

Taip jau sutapo, kad po autentiško liudijimo apie holokaustą, į rankas pateko panašios tematikos grožinis kūrinys. Labai panašu, kad Picoult gerbėjai sulaukė dar vienos neblogos knygos.

Kiekvieną kartą, kai perskaitau kokią įdomesnę tos autorės knygą, šiek tiek baiminuosi, kad kita tai gal bus ne tokia įdomi (kaip žinia, kaip kurios tikrai nuobodžios). Buvo smalsu, ką gi ji pasakys šį kartą? Kaip papasakos apie įvykius, kurie jau seniai tapo istorija (labai tikiuosi)?

Įspūdinga. Ne ne, nieko stulbinančio: stilius tas pats, struktūra ta pati, tonas tas pats… Pradžia tokia, kad galima nesunkiai nuspėti pabaigą. Bet patys liudijimai! Tai buvo geriausia knygos dalis: jauna žydaitė iš praeities pasakoja savo išgyvenimo, nusenęs nacis – savo pergyvenimo istorijas. Taip taip, panašu į vieną S. Kingo romaną… Bet viskas kitaip.

Ši rašytoja moka paklausti: ką darytum, jeigu…? Kaip pasielgtum, jei…? Ir šį kartą tema žiauri, atsakymus rasti sunku, belieka tik tikėtis, kad klausimai taip ir liks knygoje.

Romaną dedu prie tų geresniųjų ir įdomesniųjų autorės knygų. Ir nekantriai laukiu, kuo autorė nustebins dar?

Jodi Picoult. Paprasta tiesa.

Picoult_Paprasta tiesa

PICOULT, Jodi. Paprasta tiesa [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2012. 456 p.

„Matai, matai – mintyse nedavė jam ramybės plonas balselis. – Kūdikiai visada paimami iš motinų“. (psl. 197).

Paskutinė. Perskaičiau visas – daugiau lietuviškai išleistų Picoult knygų nebėra. Tikiuosi, tik kol kas, mat kai jas skaitau, tiksliai žinau, kas tai yra skaitymo džiaugsmas. Tikrai.

Labiausiai man patinka tos knygos, kuriose tarsi yra tam tikra paslaptis, nutylėjimas. Kai niekas iki pat pabaigos nepasako: taip, tai buvau aš, ar panašiai. Kaip ir viskas aišku, bet vis išlieka ta abejonė, o gal bet tačiau.. Ir kuo lakesnė skaitytojo fantazija, tuo abejoti smagiau.

Amišų bendruomenė – dar viena autorės išstudijuota tema. Ir pakankamai intriguojanti, nes siejama su kūdikio nužudymu. Ir motinyste, žinoma. Jaunutė kūdikį pagimdžiusi mergina – visiškai sutrikusi, jai mėginanti padėti advokatė irgi nelabai laiminga. Knygos puslapiai greitai verčiasi, situacija aiškėja, skaitymo malonumas neblėsta. Knygos nebegadina nei teismo procesas, nei šiek tiek per daug stereotipinė laimė. Priešingai. Viskas taip, ko Picoult knygų skaitytojai ir tikisi. Ypač tie, perskaitę visas (berods, septyniolika) lietuviškai išverstų knygų…

Laukiame naujų!

Jodi Picoult. Vienišas vilkas.

Picoult_vilkas

PICOULT, Jodi. Vienišas vilkas [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2014. 392 p.

Nes gaujos stiprybė yra vilkas, o vilko stiprybė – gauja. Radjardas Kiplingas. (psl. 381).

Va taip. Nedažnai pasitaiko, kad to paties autoriaus knygas skaityčiau iš karto viena po kitos. O dar tokios jausmingos autorės, kaip Picoult. Ir dar viena už kitą įdomesnes.

Naujausioje knygoje karaliauja vilkai. Picoult visada labai stropiai ruošiasi rašyti, renka medžiagą. Jau galima buvo nemažai sužinoti apie visokias ligas, banginius, gėles, maistą, amišus, indėnus, dar daug ką.

Tiesa, ne visos Picoult knygos man patiko. Bet tikrai nesigailiu, kad neišbraukiau jos iš skaitomų autorių sąrašo. Vienišas vilkas – jausminga, graži ir pavykusi knyga. Kas yra šeima ir kodėl kartais taip norisi pabėgti pas vilkus? Kas yra vilkų gauja, ir kodėl kartais taip baisu bendrauti su žmonėmis? Ką turi išgyventi, kad pagaliau suprastum save ir savo artimuosius?

Tai viena iš tų smagiųjų knygų „dar vieną skyrių ir viskas“. Dar vieną skyrių apie įskaudintus vaikus, dar vieną skyrių apie meilę, dar vieną skyrių apie barnius, dar vieną skyrių apie vilkus. Ir tada dar vieną, nes idėja pagyventi su vilkais tokia avantiūristiška, kad būtinai turiu sužinoti, kaip įvykiai rutuliosis toliau. O rutuliojasi jie paprastai, jausmingai, picoultiškai. Kaip ir ankstesnėse knygose. Kaip, tikiuosi, būsimose irgi.

Labai lauksiu.

Jodi Picoult. Iš antro žvilgsnio.

Picoult_Is antroPICOULT, Jodi. Iš antro žvilgsnio [romanas]. Iš anglų k. vertė Violeta Karpavičienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 440 p.

 Ar iš ties tikite, kad įmanoma ką nors labai labai mylėti, nors jus skiria visas pasaulis? (psl. 91).

Picoult ir mistika. Tikrai kažkas naujo. Tiesa, ta mistika – visai ne mistika, labiau panaši į gražią romantiką ir svajones, bet vistiek Iš antro žvilgsnio – kitokia knyga. Tikrai ne tokia, kaip ankstesnės. Ir ne vien todėl, kad teismo procesų nėra.

Man patiko. Panašu, ji bus netgi viena geriausių Picoult knygų. Autorės braižas tas pats, bet šį kart kažkas kitaip. Net pernelyg holivudinė pabaiga neerzina. O švelni mistika tik suteikia vilties, kad viskas yra įmanoma.

Nuo knygos temos ir klausimų sukasi galva. Kaip išgyventi, praradus savo didžiausią pasaulyje meilę?  Kaip gyventi, jei tavo genai ir DNR neatitinka visuomenės patvirtintų normų? Ką galvoti, jei tau uždraudžiama turėti vaikų?

Skaitytojai tikrai abejingi neliks. O gerai žinomi atsakymai į klausimus nebūtinai bus teisingi.

Jodi Picoult. Kelias namo.

Picoult_kelias namoPICOULT, Jodi. Kelias namo [romanas]. Iš anglų k. vertė Gražina Matukevičienė. Vilnius: Alma littera, 2013. 440 p.

Mes niekada nepažįstame žmonių taip gerai, kaip manome, – netgi savęs. (psl. 145).

Dar viena knyga ir bandymas užkabinti aktualią temą. Dažniausiai žmonių seksualinė, religinė ar dar kokia nors kitokia orientacija manęs nejaudina, kol jie nepradeda įkyriai lysti su lankstinukais,  neginčijamom tiesom, ar kažkokių išskirtinių teisių reikalavimais.

Skaitau. Gal tema ir ne pati įdomiausia, bet Picoult man patinka. Galima bambėti dėl knygų panašumų ar atsibodusių teismo procesų, bet temas Picoult parinkti moka.

Taigi, kas būtų, jei viena rytą atsibudęs suprastum, kad esi kitoks, nei visi? Kas būtų, jei aplinkiniai pradėtų kištis į tavo gyvenimą ir aiškinti, kaip teisingai gyventi?  Kas būtų, jei iš tavęs norėtų atimti vaikus? Dar negimusius. Kas būtų, jei…

Pasitikrinam toleranciją.