Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

TOWLES, Amor. Aristokratas Maskvoje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2018. 544 p.

Tačiau viskam savas laikas.

Knygą įsidėmėjau jau prieš porą metų, kai pamačiau reklamą feisbuke (geras dalykas tie socialiniai tinklai, geras). Paskui nebuvo laiko, buvo ne tas laikas, dar kas nors. Vėliau ilga eilė bibliotekoje. Galiausiai mano skepticizmas (kad apie įvykius Rusijoje pasakos amerikietis, buvęs bankininkas) garsiai subliuško – kas jis bebūtų ir kaip ten bebūtų, knyga labai patiko. Labai.

Pirminis siužetas gana paprastas. 1922-ieji, Maskva, bolševikai. Vienas iš „buvusiųjų“, grafas Aleksandras Rostovas nuteisiamas namų areštu iki gyvos galvos bausmę atliekant prabangiausiame miesto viešbutyje „Metropolis“. Žengsi pro laukujes duris – mirsi.

Ir stebuklai prasideda. Išlandžiojamas visas viešbutis, nuo rūsių ir katilinės, iki mansardos ir stogo. Susipažįstama su personalu. Susirandama draugų ir priešų. Diena kaičia dieną, į viešbutį užsuka visokiausių žmonių, o už lango vyksta patys įvairiausi įvykiai.

Nebėra jokio skirtumo, pasakotojas rusas, ar ne. Pasakoja juk meistriškai. Tikrai. Su humoru, šiokiu tokiu sarkazmu, detaliai, įdomiai, įtraukiančiai. Dar nebuvo tokios knygos, kurios išnašas skaičiau taip susidomėjusi. Intelektas, taiklūs pastebėjimai, žavingas stilius. Tik mėgaukitės. Ir kartu nuotykiai (o taip, daug nuotykių), kurie, pasirodo, gali nutikti atliekant namų arešto bausmę.

Labai patiko. Patiko knygos suskirstymas, skyriai, jų pavadinimai. Šiek tiek turėjau problemų su prancūzų kalba, nes jos nemoku, o žodžiai ar posakiai (kad ir kokie jie žinomi bebūtų, buvo neišversti). Norėjosi dar daugiau teksto, dar daugiau pasakojimų, ypač apie Didžiojo Tėvynės (taip buvo vadinamas II pasaulinis) karo metus. Dar daugiau įvairiausių žmonių, jų likimų ir istorijų. Gal ir gerai, kad nebuvo. Tiesiog visko buvo tiksliai tiek, kad norėtųsi (galbūt kada nors) knygą paskaityti dar kartą.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

ABBOTT, Rachel. Svetimas vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2019. 384 p.

Pašėlusiai besidaužančia širdimi ir įtampos sukaustyta gerkle Ema stebeilijosi į priešais stovinčią žmogystą; gyslomis plūstant adrenalinui, ji buvo pasiruošusi tučtuojau pulti arba sprukti.
Priešais Emą stovėjo mergaitė, dar visai vaikas.

Gal ir neblogas dalykas tas goodreads! Būtent ten ir pastebėjau, jog ši yra ketvirtoji (!) Tomo Daglaso serijos knyga…. Ką gi, pradėjau nuo ketvirtosios. Paprastai tokiose serijose po detektyvų gyvenimai atsiskleidžia po truputį, bet jokių didelių neaiškumų nepasitaikė, o jei kas ir buvo, tai tik paskatins perskaityti ir likusias.

Sudomino siužetas. Avarija, vairuotoja žūsta, o šešiametė duktė, važiavusi kartu, dingsta. Po kelerių metų šis bei tas nutinka ir Tomui Daglasui reiks kažkaip viską išpainioti ir susieti nutikusius įvykius.

Patiko. Skyriai trumpi, įvykių daug, nenuobodu, didelių logikos nesąmonių nėra. Svarbiausia, kad nėra ir per daug banalu. Nors skaitinys labai lengvas ir greitais, priskirčiau jį prie tų šiek tiek geresnių. Pakankamai  viskas apgalvota, surašyta ir užbaigta. Pats tas savaitgaliui.

Ką gi, trilerių maratone kol kas į priekį veržiasi Jotemos knygos, o Balto atsilieka. Koks bus kitas?

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

JEWELL, Lisa. Tada ji dingo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislavas Bružas. Kaunas: Jotema, 2019. 304 p.

Bet vieną rytą jos mergaitė, auksinė mergaitė, pagrandukė, mažylė, gimininga siela, džiaugsmas ir pasididžiavimas, išėjo iš namų ir nebegrįžo.

Kas tai yra trileris? Tai žanras, kurį skaitai nekvėpuodamas, viską aplink pamiršęs. Dažnai tik per porą, ar kelis prisėdimus. Pabaigoje dažniausiai laukia šioks toks nusivylimas. Ne todėl, kad knyga būtų nepatikusi, o todėl, kad jau žinai, kaip ji baigėsi. Viskas. Tik laiko klausimas, kada ji visiškai pasimirš.

Siužetas intriguoja. Dingsta paauglė, mylima duktė ir sesuo, gera mokinė, stropiai ir be baimės laukusi baigiamųjų egzaminų. Bet baigiamųjų egzaminų nebus, kaip ir išleistuvių, atostogų ir visų kitų jaunatviškų norų ir siekių. Viskas, ji dingo. Jos nebėra. Bet gal?

Ir ar galite įsivaizduoti motinos emocijas, kuomet ji sutinka mergaitę, visiškai panašią į savo dingusią dukrą? Dirgina smalsumą? Žadina fantaziją? Tikrai!

Tokią knygą skaityti tikras malonumas. Pats skaitymo procesas labai patiko. Parašyta taip, kad norėtum versti skyrių, dar, ir dar vieną. Bet juk taip ir turi būti, juk trileris! Siužetas rutuliojasi greitai. Kylančios mintys, kad kažkas panašaus jau skaityta, matyta ar girdėta, nespėja realizuotis. Viskas. Knyga baigėsi. Beliko pagūžčioti pečiais ir nusistebėti vienu kitu įvykiu ar sprendimu. Bet smalsumas patenkintas.

Duokite trilerių dar.

Ray Bradbury. Nužudykime Konstanciją.

BRADBURY, Ray. Nužudykime Konstanciją [romanas]. Iš anglų k. vertė Darius Kaunelis. Kaunas: Jotema, 2005. 208 p.

— Mes einame teisingu keliu?
— Viešpatie, – atsakiau, – aš tikiuosi, jog taip!

Tai vienas iš keleto Ray Bradbury detektyvų. Į rašytojo namus atbėga kaimynė Konstancija ir atsineša mirties knygas, kuriose pažymėti tie, kas greitai mirs. Ir dingsta. Rašytojas, veikiamas kažkokių neaiškių paskatų (gal meilės, gal susižavėjimo, gal kažkokio užkerėjimo…), puola Konstancijos ieškoti, naudojasi visokiomis užuominomis, pasitelkia kelis savo bičiulius. Tuo tarpu mirties knygų pranašystės pildosi, jose pažymėti žmonės miršta, o Konstancijos niekaip nepavyksta rasti. Va tokie reikalai…

Dabar tik dar tvirčiau sakau: už Bradbury noveles nieko nėra geriau. Lietuviškai turime keturis rinkinius: Vaikystės pabaiga, Amžinos atostogos, Akies mirksniu, Marso kronikos. Ši istorija tikriausiai irgi būtų buvusi puiki novelė. O dabar… iki pabaigos knygą perskaičiau tik todėl, kad manausi esanti autoriaus gerbėja. Bet, jei dar kažką galėjau nutuokti apie deginamas knygas ar vaikystės paslaptis, apie XX a. pradžios ir vidurio Holivudo aktorius nežinau nieko. Nors knygoje jų buvo galybė, bet taip ir liko neaišku ar jie – išgalvotos asmenybės, ar tikros. Bet nesvarbu, susieti juos su siužetu kažin ar būtų pavykę.

O jei visai atvirai, tai nesupratau nieko – knyga tarsi kažkoks galvosūkis taip ir liko neišspręstas. Ką gi autorius norėjo pasakyti? Kokią žinutę norėjo perduoti skaitytojui? Juk kad norėjo, tai abejonių nėra, juk Bradbury šiaip sau nerašė, ar ne?

Truputį liūdna.

Emma Rowley. Kur išnyksta dingusieji.

ROWLEY, Emma. Kur išnyksta dingusieji [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau. Nė kiek nepasistūmėjau, ieškodama savo dukros. Policija nutraukė tyrimą.
Ne. Pasitaisau. Yra kur kas blogiau. Policija manimi nepasitiki.

Tai viena iš tų retų knygų, kai, vos pamačiusi, iš karto užsimanau paskaityti. Čia ir dabar. Nesvarbu, apie ką ji. Suintriguoja vienintelis žodis, vienintelis sakinys ant viršelio, ir viskas. Man jos reikia.

Esu labai neatspari reklamai.

Bet dėl to visai nesuku galvos. Knyga patiko, netgi sakyčiau, labai. Nuo paskutinio skaityto trilerio praėjo jau mėnuo, ne, du, o gal ir daugiau! Kaip tik metas naujam.

Pavadinimas kiek klaidina.  Dingti – tai tiesiog pabėgti iš namų dėl daugybės priežasčių. Tiesiog vieną dieną išnyksti, ir viskas. Kartais gali paskambinti telefonu „Žinutė butelyje“ ir padiktuoti žinutę artimiesiems – man viskas gerai, nesirūpinkite, bet neieškokite ir panašiai. Pirma mintis – nežinau, koks turi būti žmogus, kuris taip baustų jį mylinčius artimuosius. Bet knyga ne apie tai. Knyga apie Keitę, kuri dirba tokioje lapdaros organizacijoje. Ir vieną dieną, kaip ir reikia tikėtis, jai paskambina… dukra. Kuri jau du metus laikoma dingusia.

Ir kas tada? Tada ir prasideda lapų vertimas. Pageturneris. Keitė pamažu jau eina iš proto. Tai yra, tokia atrodo aplinkiniams. Juk tokia netektis. Maža ką gali išgirsti sielvartaujanti motina. Tikriausiai vertėtų nueiti pas gydytoją.. Tyrimas įsisuka. Vieni tiki Keite. Kiti – ne. Tiksliau – netiki niekas. Bet yra motiniška nuojauta, kurią sunku apgauti. Beveik neįmanoma. O ypač vyrams.

Jei kas ir galėtų mane surasti, tai tik ji…

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

ARCHER, Jeffrey. Tik laikas parodys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas: Jotema, 2014. 400 p.
„Kliftonų kronikos“, pirma knyga.

Kai baigiantis pirmiesiems metams Haris pakvietė Emą į gegužinį pokylį, ji nutarė nebekalbėti apie karo grėsmę. Ema nutarė ir dar kai ką.

Haris Kliftonas yra iš tų berniukų, kurio tėtis „žuvo kare“. Meisė Klifton dėl savo sūnaus gali padaryti bet ką. Hugas Baringtonas yra tas, dėl ko kiekvienam tėčiui būtų gėda. Džekas Toras yra sename vagonėlyje gyvenantis benamis. O gal… Džailsas Baringtonas yra Hario draugas, kuris ilgus metus taip ir nesuprato, kodėl šis taip nepatinka jo tėčiui. Ema Barington yra mergaitė, pavergusi Hario širdį. Jei jau susipainiojote, tai dar ne viskas. Čia tik keletas „žvaigždžių“, o personažų istorijoje yra gerokai daugiau. Kaip kokiame seriale. Draminiame arba meilės.

Taip, tai filmas. Kadrai tiesiog slenka pro akis, keičia vienas kitą, čia viena mintis, čia jau kita. Ką gi nutarė Ema? Niekas nežino. Paaiškės kitame skyriuje, o gal kitoje knygoje.  Autorius – paskutinio sakinio meistras. Geras paskutinis sakinys – garantija, kad skaitymas tęsis ir toliau. Labai smalsu, kaip tuos pačius įvykius pasakoja skirtingi veikėjai. Metai bėga, įvykiai sukasi, snausti nėra kada, žiūrėk, jau tuo ir rytas. Istorija lengva ir įdomi, o svarbiausia – labai ilga. Kaip žinia, prasideda ji 1919 metais ir tęsis dar daug daug metų (yra net septynios „Kliftonų kronikų“ dalys).

Tai toks va mini serialas, laukiu kitos serijos.

 

Joanne Harris. Kitokia klasė.

HARRIS, Joanne. Kitokia klasė. [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2017. 460 p.

Bet kuris kitas berniukas būtų nusišypsojęs. Bet ne Heringtonas. Vos pastebimai linktelėjęs, jis tarsi pasižymėjo mane vėlesniam sunaikinimui, paėmė savo ryšulį ir išėjo iš kabineto, palikdamas mane svarstyti, ar nebūsiu, užuot pasikalbėjęs su berniuku, įsigiję priešą visam gyvenimui.

Taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Šokoladą“ ir dar porą šios serijos knygų. Ir taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Džentelmenai ir žaidėjai“. O pastarieji man labai patiko.

Džentelmenus skaičiau taip seniai, kad jų net nėra šiame tinklaraštyje. Tai buvo pirmoji „Malbrio ciklo“ knyga. Kitokia klasė – jau trečioji. Trečioji tamsaus psichologinio trilerio dalis. Kurias visas vienija vieta – Šv. Osvaldo berniukų mokykla ir lotynų kalbos mokytojas Rojus Streitlis. Na, ir dar viena kita žmogžudystė.

Tamsus psichologinis trileris – būtent tas žanras labiausiai kausto ir neleidžia išsakyti visų emocijų. Vienas per daug atviras sakinys, ir kažkam skaitymo džiaugsmas bus sugadintas. O to nesinorėtų. Nes parašyta gerai. Gerai reiškia, kad siužetą autorė kurti moka, įtampą sukelti – irgi. Tekstas tikrai labai sklandus (vis dar pykstu ant Keplerių), tokį tikrai malonu skaityti, nepaisant, kad jis pasakoja žiaurokas paslaptis.

Dar kartą pasvarsčiau apie Heringtoną. Ar yra jis kada nors teikęsis pakelti nuo žemės saują kaštonų? Ar bent vienas iš trijų berniukų? Visi trys visuomet būdavo tokie švarūs, tokie nepriekaištingai dorybingi. Arba bent jau aš maniau, kad jie tokie. Vėlesni įvykiai privertė mane tuo suabejoti. Be abejo, jaunasis Heringtonas nebuvo viso to apgailėtino reikalo priežastis. Bet jis ten buvo. Viskas prasidėjo nuo jo. Ir dabar būtent jis leidžia vaiduoklius – tartum vaikas su stebuklinga lempa, užuot švietęs, skleidžia tik tamsą…

Daug skaudžių temų ir situacijų, kurios, kaip autorė rašo, yra išgalvotos, bet tikrai galėjo atsitikti. Geriau jau tegul neatsitinka.