Angela Marson. Blogio žaidimas.

MARSON, Angela. Blogio žaidimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2016. 368 p.

Detektyvė Kima Stoun – II knyga.

Gavom patvirtintą aukos tapatybę… ir tau tai nė kiek nepatiks.

Pirmas sakinys: Liko trys minutės.

Taigi, antra Kimos byla. Kima – tai, kaip ir dešimtys kitų (ar kada skaičiavote, kiek turit patinkančių ar nepatinkančių knyginių detektyvų tyrėjų personažų?) – keistuolė, uždara, atsiskyrusi, traumuota, skaudinta ir panašiai. Bet ryžtinga, atkakli ir, ankščiau ar vėliau, tikrai pasieks savo. Komanda gal ir ne visada ja džiaugiasi, bet skaitytojai – visada. Skaitom, kas vėl nutiko.

O nutiko kai kas baisaus. Įpainioti vaikai. Ir įpainioti taip, kad ei, baisu skaityti. Baisu skaityti net ir knygoje, o tada dar supranti, kad panašūs dalykai tikrai nutiko ir nutinka. Gerai, knygoje istorija išgalvota, bet juk taip būna… Neseniai rašiau, kad Kingo siaubas paskutinėje knygoje jau kažkoks išsikvėpęs. Taip, tikrai, palyginus su nusikaltimu, kurio imsis Kima, išsikvėpęs tikrai.

Šioje istorijoje yra labai įdomus personažas. Sociopatas. Jo darbeliai iš karto atskleidžiami skaitytojui – taip autorė bando pasikapstyti po psichologiją. Koks turi būti žmogus, kokia turi būti logika, minčių eiga, gebėjimas perprasti aplinkinius ir jais manipuliuoti. Labai įdomu skaityti. Šiek tiek prisimiršta pagrindinis nusikaltimas.

Patiko. Ta britų kriminalistinė literatūra taip netoli nuo tų tradicinių, tipinių detektyvų. Kas toliau? Toliau – dar dešimt gerų istorijų!

Angela Marson. Nebylus riksmas.

MARSON, Angela. Nebylus riksmas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2016. 368 p.

Detektyvė Kima Stoun – I knyga.

Aš jį pričiupsiu. Garbės žodis, pričiupsiu.

Pirmas sakinys: Penki asmenys, suformavę pentagramą, apsupo ką tik supiltą žemių kauburį.

Tik vienas trumpas komentaras Knygų klube, ir knyga, pastūmusi visas kitas, keliauja į skaitytinų knygų pirmąsias gretas. Visi užtikrinti pasisakymai, kad kitų skaitytojų nuomonė ir rekomendacijos nieko nereiškia, yra nieko verti. Ką gi, Kima Stoun, tai Kima Stoun.

Paprastas detektyvas. Labai paprastas. Gal net buvau pamiršusi tokius, paskutiniu metu vyravo gal kiek kitokie skaitiniai. Bet susipažinau su Kima, jos praeitimi, vaikyste, traumomis, su jos komanda. Ir įsitraukiau. Labai.

O daugiau pasakyti nėra ką. Standartinis detektyvas. Randami kūnai, vyksta tyrimas, ieškomi kaltininkai. Kaip ir viskas, ko reikia tradicinio detektyvo fanams. Man patiko. Tiesa, aukos – vaikai. Sakyčiau, kad tai minusas, apie mirusius vaikus geriau nieko negirdėti ir nežinoti netgi knygose. Bet dabar skaitau antrąją knygą, tai gal patylėsiu. Va ten…

Neskaičiusiems ar ieškantiems klasikinių detektyvų: prašom. Berods yra jų bent dvylika, užteks ilgam.

Lisa Jewell. Stebiu tave.

JEWELL, Lisa. Stebiu tave [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2020. 352 p.

Kol nepajusi neįtikėtino jausmų sąmyšio, kurį į gyvenimą įneša brolis ar sesuo, tol sunku bus įsivaizduoti, ką tai reiškia. Įsivaizduoti tą meilę, neapykantą, džiaugsmą, pykčius, konkurenciją ir giminystę. Niekas kitas nepažįsta tavo pasaulio taip, kaip brolis ar sesuo. Jie šalia per kiekvienas sumautas vasros atostogas, per kiekvieną laisvadienį, kaskart, kai susipyksta tėvai, per visas nuobodžias kalėdines šventes, per visus gimtadienius. Jie tampa tavo dalimi.

Pirmas sakinys: Detektyvė Rouzė Pelham priklaupia: už virtuvės durų, priešais šiukšlių dėžę, kažką pastebi.

Žmogžudystė. Įtarimai. Apklausos. Kaimynai. Tokie, kurie viską mato ir viską girdi.

Toks geras, paprastas detektyvas. Jokių baisybių ir trykštančio kraujo. Daug veikėjų, kurie visi kartu sulipdo paprastą, bet tokį įtraukiantį ir įdomų siužetą. Labai patiko, kad veikėjai tikrai įvairūs: suaugę ir dar visai paaugliai. Kiekvienas savitas, savi išgyvenimai, savas mąstymas. Visi, ir eilinės merginos, ir talentingas paauglys, ir beveik paranojikė motina, ir jauna, pas gimines gyvenanti porelė – visi yra įdomūs ir nei vieno nuobodaus.

Žudiką pradėjau įtarinėti dar nepabaigusi knygos, bet nelaikau to trūkumu. Detektyvų skaitau daug, jau, rodos, buvo visko. Bet vis tiek istorija įtraukia, jokių didelių galvosūkių, jokių painių filosofijų, jokios maišalynės. Tikram poilsiui.

Epiloge skaitau: autorė parašiusi net šešiolika (!), ar dar daugiau detektyvų. Nieko sau produktyvumas. Ar netampa jie visi vienas į kitą panašūs, ar autorė dar suranda, kaip nustebinti skaitytoją? Stebiu tave – antrasis skaitytas ir nenuvylęs. Norėčiau kada paskaityti ir kitus.

Jane Corry. Vos nusigręžiau.

CORRY, Jane. Vos nusigręžiau [romanas. Iš anglų kalbos vertė Violeta Meiliūnaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 448 p.

Nors ką gali žinoti, kas vyksta kitų žmonių galvose?

Pirmas sakinys: 2019 metų rugpjūčio 17-oji.

Labai nebloga knyga. Nepavadinsi jos nei kažkokiu detektyvu (nors prasideda nelaimingu atsitikimu), nei kokiu nors trileriu (veiksmas šuoliais nelekia). Tiesiog sumaniai užrašyta vieno gyvenimo istorija.

Nors pradžia ganėtinai šiurpi (galvojau toliau net neskaityti), siužetas visai ramus. Sąlyginai. Vis neapleidžia ta tokia nelaimės nuojauta. Jau kad bus kažkas, tai bus. Bet istorija dėliojama pamažu, skaitytojas tarsi erzinamas. Viskam bus savas laikas ir gal kas nors paaiškės. Paaiškėjo.

Šiek tiek nustebino 49-erių močiutė. Tokių tikriausiai retai sutiksi. Ir gyvenimas jos neeilinis. Išbandymų nepagailėta. Kaip jų nepagailėta ir benamei Džo, dienas leidžiančiai gatvėje.

Neatsimenu, ar ką nors skaičiau apie benamių gyvenimą. Apie visišką nežinomybę. Ką valgysi, kur nakvosi, ką veiksi, su kuo susitiksi? Kaip pragyvensi dar dieną?

Bet ir atsibudęs šiltuose namuose vargiai gali nujausti, ką atneš vakaras.

Patiko: įdomus siužetas įtraukė, buvo šiek tiek (bet ne per daug) psichologijos), o ir pabaiga nustebino. Perspėjimas: neskaitykite paskutinių skyrių! Jei iškęsite, būsite apdovanoti!

Ir, beje, džiaugiuosi, kad vis gražėjančiame mano mieste jau beveik neliko suskilinėjusių plytelių. Nes buvo laikas, kai ant tokių jokių būdu nebuvo galima užlipti.

Nora Roberts. Pirmieji metai.

ROBERTS, Nora. Pirmieji metai [fantastinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2021. 416 p.

Serija – Išrinktosios saga. Pirmoji knyga.

– Vadinasi, jis mutavo….

Pirmasis sakinys: Kai Rosas Mekleodas paspaudė gaiduką ir nupylė fazaną, net neįtarė, kad nužudė save. Ir milijardus kitų.

Tokių knygų kritiškai vertinti negaliu. Viskas apie pandemijas, virusus ir pasaulio pabaigas net šiais, kovido laikais, yra įdomios avansu.

Gal mažiau, o gal visai ne, bet ir visokios maginės fantastikos visų amžiaus grupių skaitytojams keliauja į VIP eilės pradžią. Tad objektyvaus vertinimo tikėtis tikrai neverta.

Rašytoja man asociajuojasi su meilės romanais (tikrai nežinau, kitų jos knygų skaityti neteko), tai šiek tiek abejojau ir ta postapokalipsine istorija. Aišku, tos meilės čia apstu. Mirčių, liūdesio, išsiskyrimų, nevilties – taip pat.

Viskas standartiška. Po pasaulį pasklinda greitai plintantis mirtinas virusas, viskas greitai tampa nevaldoma ir žmonija akimirksniu suskirstoma į neatspariuosius (jų laukia mirtis) ir atspariuosius. Išgyvenusieji buriasi į grupeles, bando vėl grįžti į normalų gyvenimą, kuris niekada nebebus toks, kaip buvęs. Kaip ir turi būti, išliko ne tik gerieji, bet ir gaujos blogųjų, kurie, dėl įvairiausių paskatų, bando įvesti savo tvarką.

Tai nieko naujo. Ai, dar yra visokių magų, raganų ir šiaip žmonių, po pandemijos pajutusių kokias nors nežemiškas galias. Vieniems sekasi jas valdyti, kitiems nelabai, tai nutinka visko.

Ir čia pirmoji knyga baigiasi. Skaitysiu ir tęsinį. Kaip ir nieko įdomaus, bet įtraukia ir gerai išvalo kitų rūpesčių pilną galvą. Gal čia ir veikia ta knygos magija, nežinia.

Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

TOWLES, Amor. Aristokratas Maskvoje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2018. 544 p.

Tačiau viskam savas laikas.

Knygą įsidėmėjau jau prieš porą metų, kai pamačiau reklamą feisbuke (geras dalykas tie socialiniai tinklai, geras). Paskui nebuvo laiko, buvo ne tas laikas, dar kas nors. Vėliau ilga eilė bibliotekoje. Galiausiai mano skepticizmas (kad apie įvykius Rusijoje pasakos amerikietis, buvęs bankininkas) garsiai subliuško – kas jis bebūtų ir kaip ten bebūtų, knyga labai patiko. Labai.

Pirminis siužetas gana paprastas. 1922-ieji, Maskva, bolševikai. Vienas iš „buvusiųjų“, grafas Aleksandras Rostovas nuteisiamas namų areštu iki gyvos galvos bausmę atliekant prabangiausiame miesto viešbutyje „Metropolis“. Žengsi pro laukujes duris – mirsi.

Ir stebuklai prasideda. Išlandžiojamas visas viešbutis, nuo rūsių ir katilinės, iki mansardos ir stogo. Susipažįstama su personalu. Susirandama draugų ir priešų. Diena kaičia dieną, į viešbutį užsuka visokiausių žmonių, o už lango vyksta patys įvairiausi įvykiai.

Nebėra jokio skirtumo, pasakotojas rusas, ar ne. Pasakoja juk meistriškai. Tikrai. Su humoru, šiokiu tokiu sarkazmu, detaliai, įdomiai, įtraukiančiai. Dar nebuvo tokios knygos, kurios išnašas skaičiau taip susidomėjusi. Intelektas, taiklūs pastebėjimai, žavingas stilius. Tik mėgaukitės. Ir kartu nuotykiai (o taip, daug nuotykių), kurie, pasirodo, gali nutikti atliekant namų arešto bausmę.

Labai patiko. Patiko knygos suskirstymas, skyriai, jų pavadinimai. Šiek tiek turėjau problemų su prancūzų kalba, nes jos nemoku, o žodžiai ar posakiai (kad ir kokie jie žinomi bebūtų, buvo neišversti). Norėjosi dar daugiau teksto, dar daugiau pasakojimų, ypač apie Didžiojo Tėvynės (taip buvo vadinamas II pasaulinis) karo metus. Dar daugiau įvairiausių žmonių, jų likimų ir istorijų. Gal ir gerai, kad nebuvo. Tiesiog visko buvo tiksliai tiek, kad norėtųsi (galbūt kada nors) knygą paskaityti dar kartą.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

ABBOTT, Rachel. Svetimas vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2019. 384 p.

Pašėlusiai besidaužančia širdimi ir įtampos sukaustyta gerkle Ema stebeilijosi į priešais stovinčią žmogystą; gyslomis plūstant adrenalinui, ji buvo pasiruošusi tučtuojau pulti arba sprukti.
Priešais Emą stovėjo mergaitė, dar visai vaikas.

Gal ir neblogas dalykas tas goodreads! Būtent ten ir pastebėjau, jog ši yra ketvirtoji (!) Tomo Daglaso serijos knyga…. Ką gi, pradėjau nuo ketvirtosios. Paprastai tokiose serijose po detektyvų gyvenimai atsiskleidžia po truputį, bet jokių didelių neaiškumų nepasitaikė, o jei kas ir buvo, tai tik paskatins perskaityti ir likusias.

Sudomino siužetas. Avarija, vairuotoja žūsta, o šešiametė duktė, važiavusi kartu, dingsta. Po kelerių metų šis bei tas nutinka ir Tomui Daglasui reiks kažkaip viską išpainioti ir susieti nutikusius įvykius.

Patiko. Skyriai trumpi, įvykių daug, nenuobodu, didelių logikos nesąmonių nėra. Svarbiausia, kad nėra ir per daug banalu. Nors skaitinys labai lengvas ir greitais, priskirčiau jį prie tų šiek tiek geresnių. Pakankamai  viskas apgalvota, surašyta ir užbaigta. Pats tas savaitgaliui.

Ką gi, trilerių maratone kol kas į priekį veržiasi Jotemos knygos, o Balto atsilieka. Koks bus kitas?

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

JEWELL, Lisa. Tada ji dingo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislavas Bružas. Kaunas: Jotema, 2019. 304 p.

Bet vieną rytą jos mergaitė, auksinė mergaitė, pagrandukė, mažylė, gimininga siela, džiaugsmas ir pasididžiavimas, išėjo iš namų ir nebegrįžo.

Kas tai yra trileris? Tai žanras, kurį skaitai nekvėpuodamas, viską aplink pamiršęs. Dažnai tik per porą, ar kelis prisėdimus. Pabaigoje dažniausiai laukia šioks toks nusivylimas. Ne todėl, kad knyga būtų nepatikusi, o todėl, kad jau žinai, kaip ji baigėsi. Viskas. Tik laiko klausimas, kada ji visiškai pasimirš.

Siužetas intriguoja. Dingsta paauglė, mylima duktė ir sesuo, gera mokinė, stropiai ir be baimės laukusi baigiamųjų egzaminų. Bet baigiamųjų egzaminų nebus, kaip ir išleistuvių, atostogų ir visų kitų jaunatviškų norų ir siekių. Viskas, ji dingo. Jos nebėra. Bet gal?

Ir ar galite įsivaizduoti motinos emocijas, kuomet ji sutinka mergaitę, visiškai panašią į savo dingusią dukrą? Dirgina smalsumą? Žadina fantaziją? Tikrai!

Tokią knygą skaityti tikras malonumas. Pats skaitymo procesas labai patiko. Parašyta taip, kad norėtum versti skyrių, dar, ir dar vieną. Bet juk taip ir turi būti, juk trileris! Siužetas rutuliojasi greitai. Kylančios mintys, kad kažkas panašaus jau skaityta, matyta ar girdėta, nespėja realizuotis. Viskas. Knyga baigėsi. Beliko pagūžčioti pečiais ir nusistebėti vienu kitu įvykiu ar sprendimu. Bet smalsumas patenkintas.

Duokite trilerių dar.

Ray Bradbury. Nužudykime Konstanciją.

BRADBURY, Ray. Nužudykime Konstanciją [romanas]. Iš anglų k. vertė Darius Kaunelis. Kaunas: Jotema, 2005. 208 p.

— Mes einame teisingu keliu?
— Viešpatie, – atsakiau, – aš tikiuosi, jog taip!

Tai vienas iš keleto Ray Bradbury detektyvų. Į rašytojo namus atbėga kaimynė Konstancija ir atsineša mirties knygas, kuriose pažymėti tie, kas greitai mirs. Ir dingsta. Rašytojas, veikiamas kažkokių neaiškių paskatų (gal meilės, gal susižavėjimo, gal kažkokio užkerėjimo…), puola Konstancijos ieškoti, naudojasi visokiomis užuominomis, pasitelkia kelis savo bičiulius. Tuo tarpu mirties knygų pranašystės pildosi, jose pažymėti žmonės miršta, o Konstancijos niekaip nepavyksta rasti. Va tokie reikalai…

Dabar tik dar tvirčiau sakau: už Bradbury noveles nieko nėra geriau. Lietuviškai turime keturis rinkinius: Vaikystės pabaiga, Amžinos atostogos, Akies mirksniu, Marso kronikos. Ši istorija tikriausiai irgi būtų buvusi puiki novelė. O dabar… iki pabaigos knygą perskaičiau tik todėl, kad manausi esanti autoriaus gerbėja. Bet, jei dar kažką galėjau nutuokti apie deginamas knygas ar vaikystės paslaptis, apie XX a. pradžios ir vidurio Holivudo aktorius nežinau nieko. Nors knygoje jų buvo galybė, bet taip ir liko neaišku ar jie – išgalvotos asmenybės, ar tikros. Bet nesvarbu, susieti juos su siužetu kažin ar būtų pavykę.

O jei visai atvirai, tai nesupratau nieko – knyga tarsi kažkoks galvosūkis taip ir liko neišspręstas. Ką gi autorius norėjo pasakyti? Kokią žinutę norėjo perduoti skaitytojui? Juk kad norėjo, tai abejonių nėra, juk Bradbury šiaip sau nerašė, ar ne?

Truputį liūdna.

Emma Rowley. Kur išnyksta dingusieji.

ROWLEY, Emma. Kur išnyksta dingusieji [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau. Nė kiek nepasistūmėjau, ieškodama savo dukros. Policija nutraukė tyrimą.
Ne. Pasitaisau. Yra kur kas blogiau. Policija manimi nepasitiki.

Tai viena iš tų retų knygų, kai, vos pamačiusi, iš karto užsimanau paskaityti. Čia ir dabar. Nesvarbu, apie ką ji. Suintriguoja vienintelis žodis, vienintelis sakinys ant viršelio, ir viskas. Man jos reikia.

Esu labai neatspari reklamai.

Bet dėl to visai nesuku galvos. Knyga patiko, netgi sakyčiau, labai. Nuo paskutinio skaityto trilerio praėjo jau mėnuo, ne, du, o gal ir daugiau! Kaip tik metas naujam.

Pavadinimas kiek klaidina.  Dingti – tai tiesiog pabėgti iš namų dėl daugybės priežasčių. Tiesiog vieną dieną išnyksti, ir viskas. Kartais gali paskambinti telefonu „Žinutė butelyje“ ir padiktuoti žinutę artimiesiems – man viskas gerai, nesirūpinkite, bet neieškokite ir panašiai. Pirma mintis – nežinau, koks turi būti žmogus, kuris taip baustų jį mylinčius artimuosius. Bet knyga ne apie tai. Knyga apie Keitę, kuri dirba tokioje lapdaros organizacijoje. Ir vieną dieną, kaip ir reikia tikėtis, jai paskambina… dukra. Kuri jau du metus laikoma dingusia.

Ir kas tada? Tada ir prasideda lapų vertimas. Pageturneris. Keitė pamažu jau eina iš proto. Tai yra, tokia atrodo aplinkiniams. Juk tokia netektis. Maža ką gali išgirsti sielvartaujanti motina. Tikriausiai vertėtų nueiti pas gydytoją.. Tyrimas įsisuka. Vieni tiki Keite. Kiti – ne. Tiksliau – netiki niekas. Bet yra motiniška nuojauta, kurią sunku apgauti. Beveik neįmanoma. O ypač vyrams.

Jei kas ir galėtų mane surasti, tai tik ji…