Rachel Abbott. Šeštasis langas

ABBOTT, Rachel. Šeštasis langas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 416 p.

Tik ji nieko nemelavo. Žinojo, ką matė, o policijos reikalas išsiaiškinti tiesą.

Pirmas sakinys: Naktis buvo kaip ir daugelis kitų naktų kelias pastarąsias savaites, ir žvelgdama į siaurą, šią priešaušrio valandą vis dar tamsią gatvę iš antro aukšto lango ji pagaliau pripažino, kad ilgiau taip gyventi negali.

Žinau, kad tai serija apie vyriausiąjį inspektorių Tomą Daglasą, tad ir skaityti reiktų iš eilės, bet kiek tų serijų jau buvo, o čia tik dar vienas detektyvas… Tad skaitau chaotiškai, kokia dalis papuola į rankas, tokia. Tikriausiai reiks pasistengti, kad tas Daglasas papultų dažniau, nes knygos tikrai visai neblogos.

Apie tokius nereikalingus langus tikriausiai visi esate skaitę bent vieną knygą ar matę bent vieną filmą. Bet siužetas vis tiek labai įtraukus. O dar pasitikėjimo tema… Vaikų išnaudojimas… Ar žuvusio vyro geriasias draugas yra tikrai tas, kas yra? O gal jis tas serijinis žudikas, na, žinot, iš to nepamirštamo Stephen Kingo apsakymo? Nemėgstat Kingo? Na, nieko tokio. Čia siaubo nebus. Tiksliau, kraujo tiek nebus. Siaubo, bent jau to, įsivaizduojamo, bus, o kas jei, o gal jis, o gal viskas buvo melas, o jei tavo vaikas būtų nukentėjęs, o jei policija – pedofilų klano įkaitai, o kas jeigu….

Na va, tema tikrai karšta, ir nors tai tik antra kaityta knyga iš Daglaso serijos, neabejotinai reikės prie progos paieškoti ir kitų dalių. Ar būtinai iš eilės? Nemanau. Nelabai trūko Tomo asmenino gyvenimo detalių, kai aplink siautė tikra suirutė.

Galvoju, kad gal net geriau, nei pvz. Angela Marsons.

Angela Marsons. Kraujo ryšiai.

MARSONS, Angela. Kraujo ryšiai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Kima Stoun V.

Kima išgyveno dar vieną mūšį su daktare Aleksandra Torn. Bet nežinia, ar įstengtų atlaikyti kitą.

Pirmas sakinys: Daktarė Aleksandra Torn atsisėdo prie kvadratinio staliuko, skiriančio dvi viengules lovas.

Geroji žinia – vėl susitiksim su daktare Torn.

Blogosios nebus. Nes viskas kaip ankstesnėse knygose – nužudymai, lavonai, byla, įkalčiai, įtariamieji, tyrimai. Ir pabaiga. Na, kai likusius penkiasdešimt puslapių tiesiog perskaitai vienu atsikvėpimu. O ir tas daktarės personažas tikrai intriguojantis. Panašu, kad čia nebuvo paskutinis susitikimas….

Daugiau kaip ir nebėra ką rašyti. Seriją jau įpusėjau, liko maždaug tiek pat. Detektyvai nėra kažkokie stebuklingi ar ypatingi, bet juos lengva skaityti, kartais pasitaiko įdomių temų, yra tęstinė, per visas knygas einanti siužetinė linija, pabaigos ganėtinai intriguojančios.

Yra, tikrai yra geresnių detektyvų. Kad ir tas mano dabar garbinamas italas. Nepaisant to, man patinka karts nuo karto įterpti Kimos Stoun istorijas tarp kitų įvairiausių žanrų knygų.

Angela Marsons. Žaisti su mirtimi.

MARSONS, Angela. Žaisti su mirtimi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2018. 368 p.

Kima Stoun IV

Štai kur esmė.

Pirmas sakinys: Supratau, kad ji negyva, anksčiau, nei prisiliečiau prie kūno.

Na, Kima dirba toliau, o skaitytojai mėgaujasi dar viena istorija labai keistoje ir šiurpioje vietoje – lavonų fermoje… Čia atliekami moksliniai tyrimai su kūnais žmonių, kurie po mirties norėjo būti dar kažkam naudingi.

Ir koks turi būti nusikaltėlis, kuris savo nusikaltimams pasirinktų tokią vietą? Situacija makabriška, kažkiek primena vaikų žaidimus ir didelę nemeilę. Tuo pačiu būdu žudomos merginos, paliekami tokie pat ženklai. Tikriausiai siautėja serijinis žudikas…. Nors, kaip jau žinome, visko gali būti, ir, jei yra ką išsiaiškinti, Kima būtinai išsiaiškins.

Su tokiomis serijomis būna taip – kritikai vietos nebėra. Silpnas siužetas? O ką, personažai juk pasiilgti, įdomu skaityti. Trūksta logikos? Kima taip patinka, kad nebelabai svarbu, ką ji ten tiria. Daug klaidų ir vertimo spragų? Kam tai rūpi, juk čia mėgstamos autorės dar vienas romanas. Tegyvuoja subjektyvumas.

O ką apie tuos detektyvus daugiau ir parašysi? Galima pafilosofuoti, kodėl juos skaitome ir kodėl jie yra tokie populiarūs? Kodėl įdomu skaityti apie nusikaltimus ir šiurpius įvykius? Gera pabėgti nuo realybės? Ar tiesiog lengva skaityti, nes intriguoja gerai suregztas siužetas?

Man Kima ir jos komanda patinka. Tiesiog. Be didelių filosofijų. Jau užsisakiau ir penktą knygą.

Sebastian Fitzek. Kelias namo.

FITZEK, Sebastian. Kelias namo [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė. Kaunas: Jotema, 2022. 382 p.

„Tu turi suprasti, kad šaltis – tai normali būsena, o šiluma – absoliuti išimtis Visatoje.“

Pirmas sakinys: Po visų sužalojimų, padarytų jautriausiose kraujosruvomis išmarginto kūno vietose, po daugybės smūgių į veidą, nugarą, inkstų sritį ir pilvą, nuo kurių šlapimas daugelį dienų nusidažydavo burokėlių spalva, po skausmų, kuriuos jis sukėlė sodo laistymo žarna bei lygintuvu, ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad kada nors dar galės tai pajusti.

Ai, pamirškit, ką kada nors buvau rašiusi apie baisias knygas. Nei katinas iš Gyvūnėlių kapinių, nei šiurpus viešbutis kalnuose, nei Egzorcisto demonai niekada neprilygs žmonėms. Paprastiems, geriems, protingiems žmonėms, kurie grįžę vakare namo tampa pačiais tikriausiais sadistais.

Gerai, penkios žvaigždutės – kol kas tai tikrai baisiausia mano skaityta knyga. Rimtai. Ir ne veltui knygos pradžioje yra psichologinės pagalbos tarnybų kontaktai. Ne, jų man neprireikė, bet ei, ar tikrai nėra baisu pagalvojus, kad kas ketvirta moteris artimoje aplinkoje patiria smurtą? O dar baisiau, kad nepajėgia (nenori, negali, nemoka, nedrįsta ir t.t.) viso to užbaigti.

Taigi, Palydos tarnybos savanoris atsiliepia į moters skambutį, kuri eina namo. Turėtų eiti, bet namai yra paskutinė vieta, į kurią norėtųsi grįžti. Ir nors tarnybos taisyklės aiškios: jokių asmeniškumų ir per didelio įsitraukimo, Džiuliui nepavyksta. Jis nenori paleisti Klaros, nori jai padėti, surasti kokią nors išeitį… Ar pavyks?

Visgi nepaisant visų baisumų, knyga labai įtraukia. Pradžioje, žinoma, sunku visa tai suvokti ir mintys sukasi tik apie tuos sadistus, kuriuos kažkas netgi pajėgia mylėti. Net kai muša, net kai prievartauja, net kai laužo kaulus, net kai pardavinėja aukcionuose.. Kai visa ta psichologija pasidaro per daug sunki, užgriūna veiksmas. Painiava, neaiškumai, kažkas kažkur vyksta, nebeaišku, kas ir kodėl. Vienu žodžiu, viskas labai gerai ir teisingai supainiota. Tiesiog atsisėdi, įkvėpi, o iškvėpti gali tik užvertus knygą.

Perskaičiau, pasibaisėjau, padūsavau ir.. tiesiai į biblioteką kitų autoriaus knygų.

Sebastian Fitzek. Dovana.

FITZEK, Sebastian. Dovana [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė. Kaunas: Jotema, 2021. 352 p.

– Ką tu padarei?

Pirmas sakinys: Jis buvo nuogas ir jį plėšė per pusę.

Šis vokiečių autorius – tikras atradimas. Kiekvieną knygą skaitau nekvėpuodama. Temos, siužetas, viskas taip suregzta, kad negali atsitraukti. Kartais tikrai per daug baisu, galvoju, ar tikrai to reikėjo? Bet knygas renkasi skaitytojas… Tad būkit atsargūs rinkdamiesi Sebastian Fitzek.

Dovana nėra kokia nors išskirtinė ar baisi knyga. Tik tema tokia, kad ilgokai apie ją galvoji, o ir greitai nepasimiršta. Ką gali tėvai padaryti dėl savo vaikų? Ar jiems tuo metu teisingai atrodantys poelgiai laiko perspektyvoje tikrai tokie ir liks? O ką galvos ir kaip gyvens vaikai, kuomet suaugs?

Tiesa dar viena įdomi knygos tema – suaugusieji, kurie taip ir neišmoko skaityti. Ir ne todėl, kad tingėjo, ne todėl, kad buvo apleisti ir niekas jais nesirūpino. Jie negali išmokti skaityti, nes yra šiek tiek kitokie. Ar kada pagalvojote, koks jų gyvenimas dabartiniame pasaulyje? Kur viska komunikacija – raštu. Kai dėl visų gyvenimiškų dalykų turi registruotis, pildyti, parašyti, siųsti… O jei nemoki?

Taigi, nors tapatintis nesinori nei su vienu personažu, lapai verčiasi patys. Paskutinis knygos trečdalis praryjamas akimirksniu. Kas toliau? Pertrauka. Liko vos kelios knygos, apie kitus vertimus kol kas nieko negirdėti, norisi pataupyti…

Sebastian Fitzek. 23-ias keleivis.

FITZEK, Sebastian. 23-ias keleivis [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė. Kaunas: Jotema, 2022. 384 p.

Naomė kartais klausdavo savęs, kas didesnis beprotis, – rašytojas, išgalvojęs tą mėšlą, ar ji pati, mokanti pinigus už tai, kad galėtų patogiai įsitaisyti prie baseino ir „bendrauti“ su kirviu ginkluotais žudikais ir psihopatais, o netoliese vaikštinėtų gražiai nuaugę padavėjai ir per pertraukėles tarp skyrių, nelygu paros metas, aprūpintų kava, gėrimais arba kokteiliais.

Pirmas sakinys: Daktaras – taip jis mėgo save vadinti, nors niekada nebuvo įgijęs daktaro laipsnio, – atgalia ranka nusišluostė kaktą.

Pamirškite, ką rašiau apie Kingą ir Marsons. Į sceną žengia vokiečių rašytojas Fitzek… O dabar tai bus….

Kažkada skaičiau Terapiją. Nebe kažką atsimenu, bet įspūdis išlikęs. Tikėjausi kažko panašaus. Ir nežinau, net ką pasakyti. Buvo baisu.

Uždaros erdvės detektyvas. Didžiuliame kruiziniame laineryje dingsta žmonės. Dingsta visuose, visada, visame pasaulyje, bet „Sultonas“ ypatingas. Į jį ką tik įlipo Martinas Švarcas. Jis irgi ypatingas. Ne, ne todėl, kad yra visiškai rizikuoti nebijantis nutrūktdgalvis policijos psichologas. Ypatingas tuo, kad prieš keletą metų šiame laineryje dingo jo žmona ir sūnus.

Tai kur tie galai? Vandenyne? Kas čia su kuo susijęs? Kur tie žmonės? Ar pavyks juos išgelbėti? O gal bus dar daugiau aukų? Sveiki, atvykę į laivą.

Ai, labai patiko. Viską pamiršau, tikrai. Yra tiktai knyga ir tekstas. Norisi skaityti kol baigsis. Baisu? Taip. Bet, kaip sakė mano mėgiamas St. King, nieko nėra baisiau už realybę ir sąskaitas už elektrą (ar kažkaip panašiai).

Spėkit, kas toliau? Bibliotekoje rezervuotos visos lietuviškai išleistos Fitzek knygos. Ilgam neužteks, kol kas tėra tik kelios.

Angela Marsons. Dingusios mergaitės.

MARSONS, Angela. Dingusios mergaitės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė. Kaunas: Jotema, 2017. 414 p.

III Kima Stoun serijos knyga

Kaip stipriai mylite savo dukrą? Išmatuokite šią meilę svarais. Sveika konkurencija išryškina geriausias žmonių savybes. Pora, pasiūliusi didžiausią sumą, savo dukrą pamatys. Pralaimėjusi pora – nebe.

Pirmas sakinys: Emilė Bilingem mėgino klykti pro burną dengiantį delną.

Vėl grįžtu į jau pažįstamų detektyvų komandą. Ką jie narplios šioje knygoje? Deja… ir vėl bus įpainioti vaikai. O tai man nepatinka. Nes, kai, atrodo, baisiau nebegali būti, tada pasirodo, kad gali.

Detektyvas. Rašytoja, kuri moka įtikti skaitytojams. Įtampos daug. Veiksmo nelabai. Mirusiųjų daug. Laikas tiksi, nes dar yra šansų vaikus saugiai grąžinti namo. Visi nervinasi. Iš praeities kyla visokios paslaptys ir, rodos, geriausi draugai suvokia, kad visiškai vieni kitų nepažįsta. Kaip jie pasielgs stresinėje situacijoje? Niekas nežino. Tikriausiai net jie patys.

Kima tokia pati. Emocijos tokios pat. Didžioji dalis siužeto intriguoja, pabaiga… Ech, jau tos moterys, rašančios detektyvus. Nors… aišku visada norisi tokios pabaigos, net kada ji tokia pat, kaip ir šimtai kitų.

Kas toliau? Kokia byla? Tikiuosi, vaikų nebebus.

Angela Marsons. Blogio žaidimas.

MARSON, Angela. Blogio žaidimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2016. 368 p.

Detektyvė Kima Stoun – II knyga.

Gavom patvirtintą aukos tapatybę… ir tau tai nė kiek nepatiks.

Pirmas sakinys: Liko trys minutės.

Taigi, antra Kimos byla. Kima – tai, kaip ir dešimtys kitų (ar kada skaičiavote, kiek turit patinkančių ar nepatinkančių knyginių detektyvų tyrėjų personažų?) – keistuolė, uždara, atsiskyrusi, traumuota, skaudinta ir panašiai. Bet ryžtinga, atkakli ir, ankščiau ar vėliau, tikrai pasieks savo. Komanda gal ir ne visada ja džiaugiasi, bet skaitytojai – visada. Skaitom, kas vėl nutiko.

O nutiko kai kas baisaus. Įpainioti vaikai. Ir įpainioti taip, kad ei, baisu skaityti. Baisu skaityti net ir knygoje, o tada dar supranti, kad panašūs dalykai tikrai nutiko ir nutinka. Gerai, knygoje istorija išgalvota, bet juk taip būna… Neseniai rašiau, kad Kingo siaubas paskutinėje knygoje jau kažkoks išsikvėpęs. Taip, tikrai, palyginus su nusikaltimu, kurio imsis Kima, išsikvėpęs tikrai.

Šioje istorijoje yra labai įdomus personažas. Sociopatas. Jo darbeliai iš karto atskleidžiami skaitytojui – taip autorė bando pasikapstyti po psichologiją. Koks turi būti žmogus, kokia turi būti logika, minčių eiga, gebėjimas perprasti aplinkinius ir jais manipuliuoti. Labai įdomu skaityti. Šiek tiek prisimiršta pagrindinis nusikaltimas.

Patiko. Ta britų kriminalistinė literatūra taip netoli nuo tų tradicinių, tipinių detektyvų. Kas toliau? Toliau – dar dešimt gerų istorijų!

Angela Marsons. Nebylus riksmas.

MARSON, Angela. Nebylus riksmas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2016. 368 p.

Detektyvė Kima Stoun – I knyga.

Aš jį pričiupsiu. Garbės žodis, pričiupsiu.

Pirmas sakinys: Penki asmenys, suformavę pentagramą, apsupo ką tik supiltą žemių kauburį.

Tik vienas trumpas komentaras Knygų klube, ir knyga, pastūmusi visas kitas, keliauja į skaitytinų knygų pirmąsias gretas. Visi užtikrinti pasisakymai, kad kitų skaitytojų nuomonė ir rekomendacijos nieko nereiškia, yra nieko verti. Ką gi, Kima Stoun, tai Kima Stoun.

Paprastas detektyvas. Labai paprastas. Gal net buvau pamiršusi tokius, paskutiniu metu vyravo gal kiek kitokie skaitiniai. Bet susipažinau su Kima, jos praeitimi, vaikyste, traumomis, su jos komanda. Ir įsitraukiau. Labai.

O daugiau pasakyti nėra ką. Standartinis detektyvas. Randami kūnai, vyksta tyrimas, ieškomi kaltininkai. Kaip ir viskas, ko reikia tradicinio detektyvo fanams. Man patiko. Tiesa, aukos – vaikai. Sakyčiau, kad tai minusas, apie mirusius vaikus geriau nieko negirdėti ir nežinoti netgi knygose. Bet dabar skaitau antrąją knygą, tai gal patylėsiu. Va ten…

Neskaičiusiems ar ieškantiems klasikinių detektyvų: prašom. Berods yra jų bent dvylika, užteks ilgam.

Lisa Jewell. Stebiu tave.

JEWELL, Lisa. Stebiu tave [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2020. 352 p.

Kol nepajusi neįtikėtino jausmų sąmyšio, kurį į gyvenimą įneša brolis ar sesuo, tol sunku bus įsivaizduoti, ką tai reiškia. Įsivaizduoti tą meilę, neapykantą, džiaugsmą, pykčius, konkurenciją ir giminystę. Niekas kitas nepažįsta tavo pasaulio taip, kaip brolis ar sesuo. Jie šalia per kiekvienas sumautas vasros atostogas, per kiekvieną laisvadienį, kaskart, kai susipyksta tėvai, per visas nuobodžias kalėdines šventes, per visus gimtadienius. Jie tampa tavo dalimi.

Pirmas sakinys: Detektyvė Rouzė Pelham priklaupia: už virtuvės durų, priešais šiukšlių dėžę, kažką pastebi.

Žmogžudystė. Įtarimai. Apklausos. Kaimynai. Tokie, kurie viską mato ir viską girdi.

Toks geras, paprastas detektyvas. Jokių baisybių ir trykštančio kraujo. Daug veikėjų, kurie visi kartu sulipdo paprastą, bet tokį įtraukiantį ir įdomų siužetą. Labai patiko, kad veikėjai tikrai įvairūs: suaugę ir dar visai paaugliai. Kiekvienas savitas, savi išgyvenimai, savas mąstymas. Visi, ir eilinės merginos, ir talentingas paauglys, ir beveik paranojikė motina, ir jauna, pas gimines gyvenanti porelė – visi yra įdomūs ir nei vieno nuobodaus.

Žudiką pradėjau įtarinėti dar nepabaigusi knygos, bet nelaikau to trūkumu. Detektyvų skaitau daug, jau, rodos, buvo visko. Bet vis tiek istorija įtraukia, jokių didelių galvosūkių, jokių painių filosofijų, jokios maišalynės. Tikram poilsiui.

Epiloge skaitau: autorė parašiusi net šešiolika (!), ar dar daugiau detektyvų. Nieko sau produktyvumas. Ar netampa jie visi vienas į kitą panašūs, ar autorė dar suranda, kaip nustebinti skaitytoją? Stebiu tave – antrasis skaitytas ir nenuvylęs. Norėčiau kada paskaityti ir kitus.