Ray Bradbury. 451° Farenheito.

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

BRADBURY, Ray. 451° Farenheito [romanas]. Iš anglų k. vertė Edita Mažonienė. Vilnius: Jotema, 2017. 184 p.

DEGINTI – MALONUMAS.

Bradbury tikrai yra šio tinklaraščio metų rašytojas. Puikūs apsakymai, dar geresnės kronikos iš Marso paskatino susirasti ir perskaityti visas lietuviškai leistas knygas. Žinoma, vienos patiko mažiau, kitos – daugiau, bet faktas toks – kiekviena verta dėmesio.

Apie 451° Farenheito tikriausiai yra girdėję dauguma. Tikriausiai dauguma žino ir tai, kad šioje temperatūroje užsiliepsnoja ir ima degti popierius. Knygos irgi. „Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“, rašė Gabrielis Garsija Markesas vienoje geriausių ir garsiausių savo knygų. Gal ji jau ir atėjo, tik mes dar nežinome?  Kaip nežino ir Gajus Montegas, kuris vieną dieną sutinka naująją kaimynę Klarisę Maklelan. Keletą kartų su ja pasikalbėjęs pajunta, kad jo aiškus ir paprastas gyvenimas ima keistis. Darbas nebeteikia džiaugsmo, abejonės didėja, klausimų daugėja. Ar viskas, ką jis žinojo, gali būti netiesa? Atsakymai netikėti ir skaudūs. Teks nugalėti baimę ir ko nors imtis.

Knygai ir jos temai labai tinka ir pabaigoje esantis Baigiamasis žodis bei Epilogas. Jie tokie asmeniški, skaudūs. Tiesiog paliečia kiekvieną, kuris vaikystėje ir jaunystėje ryte ryja knygas, kol vieną dieną juos… Ištinka Gyvenimas… Ir jei jie išgyvena, atsivertę knygą neberanda nieko, tik tuščius puslapius. Žlugusiems romantikams nebelieka nieko kito, kaip imti deginti knygas. Ir nereikia jokių distopijų ar įsivaizduojamų pasaulių. Autorius dalinasi savo patirtimi, kai jo kūrinius norėta sutrumpinti, koreguoti, pakeisti…

Yra ne vienas būdas, kaip sudeginti knygą. O pasaulis pilnas žmonių, lakstančių su liepsnojančiais degtukais. Bet kuri mažuma, ar tai būtų baptistai, unitaristai, ar airiai, italai, ar dzenbudistai, sionistai, septintosios dienos adventistai, moterų išsivadavimo dalyvės, respublikonai, matačinai ar keturgubininkai evangelistai – kiekvienas įsivaizduoja turįs valią, teisę ir pareigą užpilti žibalo ir padegti. Kiekvienas bukagalvis redaktorius, kuris manosi galįs leisti tik nuobodžią kaip blanmanžė, paprastą kaip košę, niekuo nepagyvintą literatūrą, ruošia savo giljotiną ir nenuleidžia akių nuo sprando bet kokio autoriaus, drįstančio kalbėti garsiau už šnabždesį arba rašyti stipriau nei vaikiškas eilėraštukas.

Baisoka. Ir apgailėtina, kuomet kitokiai, kad ir nebūtinai teisingai, nuomonei paprieštarauti yra tik vienas būdas – naikinti ir deginti knygas.

Žanro ir rašytojo gerbėjams.

Reklama

Victorija Hislop. Saulėtekis.

HISLOP, Victoria. Saulėtekis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. Kaunas: Jotema, 2016. 352 p.

Nesusipratimas ar tiesiog neskaitadieniai? Juk taip pasitaiko: pirmoji knyga „Sala“ vau vau vau, kokia buvo įdomi ir visai tikėtina, kad netrukus ją perskaitysiu dar kartą (nes skaičiau seniai, tinklaraštyje jos nėra, o tikrai turėtų būti). O „Saulėtekis“? Kol kas nei šis, nei tas. Ar čia tas prologas toks ilgas ir istorija niekaip neįsivažiuoja, ar čia vasara kalta, ar dar kas? Juk tas vienas vienintelis sakinys tikrai žadėjo daug: ištuštėjusio miesto dykynėje, atskirtos nuo viso išorinio pasaulio, telieka dvi – graikų ir turkų – šeimos. Tai jų istorija.

Kam aktualu, pagal ką skaitytojai renkasi knygas, tai va – aš pasirinkau pagal šį vienintelį sakinį. Gaila, bet dedu ją į neįveiktųjų kategoriją. Gal kada nors dviejų šeimų istorija ir pasirodys įdomi, intriguojanti ir verta skaitymo. Kol kas – dar ne.

Peter James. Tobulieji.

20160611_161846JAMES, Peter. Tobulieji [romanas]. Iš anglų k. vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2015. 480 p.

Pamažu pradedu suprasti, ko mes turėjome paprašyti dr. Detorės. Pavyzdžiui, geno, kuris leistų kūdikiui miegoti ištisas dvidešimt keturias valandas per parą, kol jis užaugs. Ir užaugti be maisto….

Įdomiausia man buvo pati tema. Netolima ateitis. O gal net ir dabartis. Projektuojami kūdikiai. Išimi, pavyzdžiui, kokios blogos ligos geną, ir pakeiti jį kokiu nors super potraukio matematikai, meilės tėvams ar tobulos išvaizdos genu. Konfigūracijų – kiek tik nori. Bet ant viršelio parašyta – Būk atsargus su savo norais. Nes nežinia, kas gausis….

Kad tema patiko, patiko ir pati knyga. James detektyvą jau vieną esu skaičiusi, bėda tik, kad nelabai ką teatsimenu. Tik kad buvo kažkas su religija… Čia irgi pseudoreliginių fanatikų bus. Nu, nu, nu – negalima kištis į Motinos Gamtos darbus. Biblijoje parašyta…. Mokslu, tiksliau, jo progresu irgi pernelyg nesidžiaugiama. Ankščiau, kai medicina dar buvo primityvi, silpnesnieji tiesiog mirdavo, palikę vietos stipresniems.. Dabar gi, žmonija vis silpsta, silpni susilaukia dar silpnesnių, ir…. Ir kas toliau? O toliau viską sutvarkys mokslas.

Detektyvas, kaip detektyvas, kažkas pabėga, kažkas numiršta, kažkas išgyvena.. Viskas OK. Intrigos užtenka, prie siužeto beveik niekada nesikabinėju (bet o dieve, kaip taip galima paprastai imti ir išplepėti pirmą kart matomam žmogui didžiausią šeimos paslaptį? Ir dar tos Naomės emocijos knygos pabaigoje! Vos visko nesugadino…). Bendras įspūdis tikrai teigiamas, nors iš kart griebti kito James detektyvo nepaskatino (bet čia gal kaltas netrukus akteliausiantis siuntinys su krūvele skandinaviškų detektyvų. Aukštesnio lygio? Matysim.).

Chm.. bet kažin kas būtų, jei visi visuomenės nariai būtų tobulieji. Iliuzija?

Jojo Moyes. Aš prieš tave.

JOJO As pries tave

MOYES, Jojo. Aš prieš tave [romanas]. Iš anglų k. vertė Rasa Racevičiūtė. Kaunas: Jotema, 2012. 432 p.

– Eik velniop, Vilai Treinorai. Eik velniop. Gailiuosi, kad apskritai sutikau imtis šito kvailo darbo. Geriau jau niekaip nebūčiau tavęs pažinusi.

Aha…. greičiausiai Jojo Moeys mano mėgstama rašytoja netaps. O gal dar vilties yra, gal per anksti spręsti, nes perskaičiau vos dvi knygas. Bet na, gal jų šiam kartui ir užteks.

Nepatiko. Dar net labiau, nei pirmoji (anoje bent istorinė linija buvo įdomi). O čia tik šių dienų romantiška istorija. Jauna mergina slaugo neįgalų vyriškį. Trečdalį knygos ji stebisi, pergyvena ir nervinasi, kodėl jis blogos nuotaikos, irzlus, nepatenkintas, priekabus ir visoks kitoks, tarsi kai sėdi vežimėlyje ir tegali vos vos pajudinti galvą (sužinome, kad tai vadinama kvadriplegija) yra labai daug priežasčių krykštauti iš laimės. Vėliau jie visgi pripranta vienas prie kito. O dar vėliau… seka šiokia tokia intriga ir pabaiga, turėjusi garantuoti (pagal kitų skaitytojų atsiliepimus) beveik šimtaprocentines ašaras.  Deja… Kokia Picoult gal ir būtų pravirkdžiusi, o dabar tikrai ne. Viskas buvo per daug lėkšta.

Tikrai nenoriu būti sarkastiška (autorius gerbiu, knygos parašyti tikrai nesugebėčiau, esu dėkinga, kad kažkas jas rašo, kad mes turėtumėm ką skaityti ir pan.), bet tikriausiai ši autorė na man. Dabar kaip tik tas metas, kaip norisi super paprastų knygų, kad nereiktų daug galvoti. Bet taip jau yra, kad paprastos knygos juk irgi būna super arba nelabai.

Jojo Moyes. Mergina, kurią palikai.

Moyes_MerginaMOYES, Jojo. Mergina, kurią palikai [romanas]. Iš anglų k. vertė Rasa Racevičiūtė. Kaunas: Jotema, 2013. 432 p.

– Turėsite atiduoti paveikslą? Negi tikrai pralaimėsite?

Va va. Taip jau būna su tais taaaip išgirtais autoriais. Ir jų knygomis. Tokia gausybė geriausių atsiliepimų! O perskaitai, ir nebeaišku, kas čia negerai, ar su visuomene, kuri dievina tokias knygas, ar su manimi, kuriai nepatiko taip visų mėgstamos knygos. Bet juk taip ir turi būti – kiek skaitytojų, tiek ir nuomonių. Gal ir gerai.

Labai blogai nebuvo. Tikrai ne taip blogai, kaip jaučiausi perskaičiusi, ne, tik pabandžiusi paskaityti literatūros sensaciją ir perversmą literatūroje padariusią knygą. Čia gi pabaigą pasiekiau. O Sofi ir karo linija netgi visai patiko. Bet šių dienų istorija… Susipainiojusi Livė… O dieve….

Bet autorės gerbėjai irgi sutinka, kad tai ne pati įdomiausia knyga. Yra ir kitų. Gal net įdomesnių. Dar bent koks dešimt. Ką gi, pamatysime.

Peter James. Tiesa.

James Tiesa

JAMES, Peter. Tiesa [romanas]. Iš anglų k. vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2012. 480 p.

Mes visi ko nors bijome.

Baimės, įtampos, netikėtumų ir šiek tiek nusipezėjimo. Panašių dalykų ir tikėjausi, išskyrus gal paskutinį punktą: kažkuriuo momentu istorija ėmė panašėti į tos šventojo gralio ieškojimų, naikinimų, atskleidimų ir panašių dalykų romanus, tad pradėjau galvoti, kad nelaimingajai Siuzanai tuoj gims vaikas, su pakaušyje įspaustais trimis šešetais.

Bet fantazijos taip toli nenuklydo: detektyvas yra beveik tikroviškas. Eilinei (o gal ir nelabai eilinei) porai kaip pradeda nesisekti, tai pradeda… Reikia ko nors griebtis, kad ir šiaudo. Šiaudas pasirodo toks nemenkas, prikaupęs pinigų, galių, ir sugebėjimų bauginti. Gąsdinti. Brrrr…

Detektyvams turiu tik vieną reikalavimą: akys neturi merktis, kai juos skaitai. Neprailgo man ir tie beveik pusė tūkstančio puslapių. Ką skaityti yra, minčių ir visokių įdomių pastebėjimų irgi yra. Toks įspūdis, kad autorius prisirinko visokių sparnuotų posakių ir citatų ir jų visur prikaišiojo. Gerai tai ar ne, nežinau, bet tekstas nėra vien tik bėk, gelbėkit, šauk, myliu, negaliu.

Užskaityta. Kada nors pasidomėsiu ir kitomis autoriaus knygomis.

Tess Gerritsen. Išlikusieji

Gerritsen IslikusiejiGERRITSEN, Tess. Išlikusieji [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilma Krinevičienė. Kaunas: Jotema, 2014. 336 p.

−Kaip manai, su kuo mes turime reikalą?
−Nežinau. − Ji įsmeigė akis į šlapią asfaltą. − Bet kad ir kas tai būtų, man jau darosi baisu. (psl. 144).

Knyga, kiek suprantu, iš Džeinės Ricoli ir Moros Ailz serijos. Nežinau, koks jų eiliškumas, bet tikriausiai jis ir nėra labai svarbus. Skaitant tokias knygas įdomus gal ne pats turinys (kuris po kiek laiko sėkmingai pasimirš), bet pats skaitymo procesas. Dar dar vieną skyrelį, kas bus toliau, ir kuo ilgiau autoriui pavykstą vedžioti tą savo skaitytoją už nosies, tuo šauniau. Patikėkit, nesinori ne tik kad atsiversti paskutinio puslapio, bet ir spėlioti, kaip viskas baigsis. Kam tada bereiktų skaityti?

Istorija žemiška, bet tikrai nelabai kasdieniška. Kažkur miške įsikūrusi paslaptinga mokykla, kažkoks klubas, kovojantis su blogiu, keli snaiperiai, kelios žmogžudystės, o manijų apsėstieji šį kartą koziriais renkasi vaikus. Viską užskaitau. Su nesklandumais kosmose tai žinoma nepalyginama… Bet dar neatsibodo man ta Gerritsen, tikrai!