Ray Bradbury. Nužudykime Konstanciją.

BRADBURY, Ray. Nužudykime Konstanciją [romanas]. Iš anglų k. vertė Darius Kaunelis. Kaunas: Jotema, 2005. 208 p.

— Mes einame teisingu keliu?
— Viešpatie, – atsakiau, – aš tikiuosi, jog taip!

Tai vienas iš keleto Ray Bradbury detektyvų. Į rašytojo namus atbėga kaimynė Konstancija ir atsineša mirties knygas, kuriose pažymėti tie, kas greitai mirs. Ir dingsta. Rašytojas, veikiamas kažkokių neaiškių paskatų (gal meilės, gal susižavėjimo, gal kažkokio užkerėjimo…), puola Konstancijos ieškoti, naudojasi visokiomis užuominomis, pasitelkia kelis savo bičiulius. Tuo tarpu mirties knygų pranašystės pildosi, jose pažymėti žmonės miršta, o Konstancijos niekaip nepavyksta rasti. Va tokie reikalai…

Dabar tik dar tvirčiau sakau: už Bradbury noveles nieko nėra geriau. Lietuviškai turime keturis rinkinius: Vaikystės pabaiga, Amžinos atostogos, Akies mirksniu, Marso kronikos. Ši istorija tikriausiai irgi būtų buvusi puiki novelė. O dabar… iki pabaigos knygą perskaičiau tik todėl, kad manausi esanti autoriaus gerbėja. Bet, jei dar kažką galėjau nutuokti apie deginamas knygas ar vaikystės paslaptis, apie XX a. pradžios ir vidurio Holivudo aktorius nežinau nieko. Nors knygoje jų buvo galybė, bet taip ir liko neaišku ar jie – išgalvotos asmenybės, ar tikros. Bet nesvarbu, susieti juos su siužetu kažin ar būtų pavykę.

O jei visai atvirai, tai nesupratau nieko – knyga tarsi kažkoks galvosūkis taip ir liko neišspręstas. Ką gi autorius norėjo pasakyti? Kokią žinutę norėjo perduoti skaitytojui? Juk kad norėjo, tai abejonių nėra, juk Bradbury šiaip sau nerašė, ar ne?

Truputį liūdna.

Emma Rowley. Kur išnyksta dingusieji.

ROWLEY, Emma. Kur išnyksta dingusieji [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau. Nė kiek nepasistūmėjau, ieškodama savo dukros. Policija nutraukė tyrimą.
Ne. Pasitaisau. Yra kur kas blogiau. Policija manimi nepasitiki.

Tai viena iš tų retų knygų, kai, vos pamačiusi, iš karto užsimanau paskaityti. Čia ir dabar. Nesvarbu, apie ką ji. Suintriguoja vienintelis žodis, vienintelis sakinys ant viršelio, ir viskas. Man jos reikia.

Esu labai neatspari reklamai.

Bet dėl to visai nesuku galvos. Knyga patiko, netgi sakyčiau, labai. Nuo paskutinio skaityto trilerio praėjo jau mėnuo, ne, du, o gal ir daugiau! Kaip tik metas naujam.

Pavadinimas kiek klaidina.  Dingti – tai tiesiog pabėgti iš namų dėl daugybės priežasčių. Tiesiog vieną dieną išnyksti, ir viskas. Kartais gali paskambinti telefonu „Žinutė butelyje“ ir padiktuoti žinutę artimiesiems – man viskas gerai, nesirūpinkite, bet neieškokite ir panašiai. Pirma mintis – nežinau, koks turi būti žmogus, kuris taip baustų jį mylinčius artimuosius. Bet knyga ne apie tai. Knyga apie Keitę, kuri dirba tokioje lapdaros organizacijoje. Ir vieną dieną, kaip ir reikia tikėtis, jai paskambina… dukra. Kuri jau du metus laikoma dingusia.

Ir kas tada? Tada ir prasideda lapų vertimas. Pageturneris. Keitė pamažu jau eina iš proto. Tai yra, tokia atrodo aplinkiniams. Juk tokia netektis. Maža ką gali išgirsti sielvartaujanti motina. Tikriausiai vertėtų nueiti pas gydytoją.. Tyrimas įsisuka. Vieni tiki Keite. Kiti – ne. Tiksliau – netiki niekas. Bet yra motiniška nuojauta, kurią sunku apgauti. Beveik neįmanoma. O ypač vyrams.

Jei kas ir galėtų mane surasti, tai tik ji…

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

ARCHER, Jeffrey. Tik laikas parodys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas: Jotema, 2014. 400 p.
„Kliftonų kronikos“, pirma knyga.

Kai baigiantis pirmiesiems metams Haris pakvietė Emą į gegužinį pokylį, ji nutarė nebekalbėti apie karo grėsmę. Ema nutarė ir dar kai ką.

Haris Kliftonas yra iš tų berniukų, kurio tėtis „žuvo kare“. Meisė Klifton dėl savo sūnaus gali padaryti bet ką. Hugas Baringtonas yra tas, dėl ko kiekvienam tėčiui būtų gėda. Džekas Toras yra sename vagonėlyje gyvenantis benamis. O gal… Džailsas Baringtonas yra Hario draugas, kuris ilgus metus taip ir nesuprato, kodėl šis taip nepatinka jo tėčiui. Ema Barington yra mergaitė, pavergusi Hario širdį. Jei jau susipainiojote, tai dar ne viskas. Čia tik keletas „žvaigždžių“, o personažų istorijoje yra gerokai daugiau. Kaip kokiame seriale. Draminiame arba meilės.

Taip, tai filmas. Kadrai tiesiog slenka pro akis, keičia vienas kitą, čia viena mintis, čia jau kita. Ką gi nutarė Ema? Niekas nežino. Paaiškės kitame skyriuje, o gal kitoje knygoje.  Autorius – paskutinio sakinio meistras. Geras paskutinis sakinys – garantija, kad skaitymas tęsis ir toliau. Labai smalsu, kaip tuos pačius įvykius pasakoja skirtingi veikėjai. Metai bėga, įvykiai sukasi, snausti nėra kada, žiūrėk, jau tuo ir rytas. Istorija lengva ir įdomi, o svarbiausia – labai ilga. Kaip žinia, prasideda ji 1919 metais ir tęsis dar daug daug metų (yra net septynios „Kliftonų kronikų“ dalys).

Tai toks va mini serialas, laukiu kitos serijos.

 

Joanne Harris. Kitokia klasė.

HARRIS, Joanne. Kitokia klasė. [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2017. 460 p.

Bet kuris kitas berniukas būtų nusišypsojęs. Bet ne Heringtonas. Vos pastebimai linktelėjęs, jis tarsi pasižymėjo mane vėlesniam sunaikinimui, paėmė savo ryšulį ir išėjo iš kabineto, palikdamas mane svarstyti, ar nebūsiu, užuot pasikalbėjęs su berniuku, įsigiję priešą visam gyvenimui.

Taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Šokoladą“ ir dar porą šios serijos knygų. Ir taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Džentelmenai ir žaidėjai“. O pastarieji man labai patiko.

Džentelmenus skaičiau taip seniai, kad jų net nėra šiame tinklaraštyje. Tai buvo pirmoji „Malbrio ciklo“ knyga. Kitokia klasė – jau trečioji. Trečioji tamsaus psichologinio trilerio dalis. Kurias visas vienija vieta – Šv. Osvaldo berniukų mokykla ir lotynų kalbos mokytojas Rojus Streitlis. Na, ir dar viena kita žmogžudystė.

Tamsus psichologinis trileris – būtent tas žanras labiausiai kausto ir neleidžia išsakyti visų emocijų. Vienas per daug atviras sakinys, ir kažkam skaitymo džiaugsmas bus sugadintas. O to nesinorėtų. Nes parašyta gerai. Gerai reiškia, kad siužetą autorė kurti moka, įtampą sukelti – irgi. Tekstas tikrai labai sklandus (vis dar pykstu ant Keplerių), tokį tikrai malonu skaityti, nepaisant, kad jis pasakoja žiaurokas paslaptis.

Dar kartą pasvarsčiau apie Heringtoną. Ar yra jis kada nors teikęsis pakelti nuo žemės saują kaštonų? Ar bent vienas iš trijų berniukų? Visi trys visuomet būdavo tokie švarūs, tokie nepriekaištingai dorybingi. Arba bent jau aš maniau, kad jie tokie. Vėlesni įvykiai privertė mane tuo suabejoti. Be abejo, jaunasis Heringtonas nebuvo viso to apgailėtino reikalo priežastis. Bet jis ten buvo. Viskas prasidėjo nuo jo. Ir dabar būtent jis leidžia vaiduoklius – tartum vaikas su stebuklinga lempa, užuot švietęs, skleidžia tik tamsą…

Daug skaudžių temų ir situacijų, kurios, kaip autorė rašo, yra išgalvotos, bet tikrai galėjo atsitikti. Geriau jau tegul neatsitinka.

 

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

BRADBURY, Ray. 451° Farenheito [romanas]. Iš anglų k. vertė Edita Mažonienė. Vilnius: Jotema, 2017. 184 p.

DEGINTI – MALONUMAS.

Bradbury tikrai yra šio tinklaraščio metų rašytojas. Puikūs apsakymai, dar geresnės kronikos iš Marso paskatino susirasti ir perskaityti visas lietuviškai leistas knygas. Žinoma, vienos patiko mažiau, kitos – daugiau, bet faktas toks – kiekviena verta dėmesio.

Apie 451° Farenheito tikriausiai yra girdėję dauguma. Tikriausiai dauguma žino ir tai, kad šioje temperatūroje užsiliepsnoja ir ima degti popierius. Knygos irgi. „Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“, rašė Gabrielis Garsija Markesas vienoje geriausių ir garsiausių savo knygų. Gal ji jau ir atėjo, tik mes dar nežinome?  Kaip nežino ir Gajus Montegas, kuris vieną dieną sutinka naująją kaimynę Klarisę Maklelan. Keletą kartų su ja pasikalbėjęs pajunta, kad jo aiškus ir paprastas gyvenimas ima keistis. Darbas nebeteikia džiaugsmo, abejonės didėja, klausimų daugėja. Ar viskas, ką jis žinojo, gali būti netiesa? Atsakymai netikėti ir skaudūs. Teks nugalėti baimę ir ko nors imtis.

Knygai ir jos temai labai tinka ir pabaigoje esantis Baigiamasis žodis bei Epilogas. Jie tokie asmeniški, skaudūs. Tiesiog paliečia kiekvieną, kuris vaikystėje ir jaunystėje ryte ryja knygas, kol vieną dieną juos… Ištinka Gyvenimas… Ir jei jie išgyvena, atsivertę knygą neberanda nieko, tik tuščius puslapius. Žlugusiems romantikams nebelieka nieko kito, kaip imti deginti knygas. Ir nereikia jokių distopijų ar įsivaizduojamų pasaulių. Autorius dalinasi savo patirtimi, kai jo kūrinius norėta sutrumpinti, koreguoti, pakeisti…

Yra ne vienas būdas, kaip sudeginti knygą. O pasaulis pilnas žmonių, lakstančių su liepsnojančiais degtukais. Bet kuri mažuma, ar tai būtų baptistai, unitaristai, ar airiai, italai, ar dzenbudistai, sionistai, septintosios dienos adventistai, moterų išsivadavimo dalyvės, respublikonai, matačinai ar keturgubininkai evangelistai – kiekvienas įsivaizduoja turįs valią, teisę ir pareigą užpilti žibalo ir padegti. Kiekvienas bukagalvis redaktorius, kuris manosi galįs leisti tik nuobodžią kaip blanmanžė, paprastą kaip košę, niekuo nepagyvintą literatūrą, ruošia savo giljotiną ir nenuleidžia akių nuo sprando bet kokio autoriaus, drįstančio kalbėti garsiau už šnabždesį arba rašyti stipriau nei vaikiškas eilėraštukas.

Baisoka. Ir apgailėtina, kuomet kitokiai, kad ir nebūtinai teisingai, nuomonei paprieštarauti yra tik vienas būdas – naikinti ir deginti knygas.

Žanro ir rašytojo gerbėjams.

Victorija Hislop. Saulėtekis.

HISLOP, Victoria. Saulėtekis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. Kaunas: Jotema, 2016. 352 p.

Nesusipratimas ar tiesiog neskaitadieniai? Juk taip pasitaiko: pirmoji knyga „Sala“ vau vau vau, kokia buvo įdomi ir visai tikėtina, kad netrukus ją perskaitysiu dar kartą (nes skaičiau seniai, tinklaraštyje jos nėra, o tikrai turėtų būti). O „Saulėtekis“? Kol kas nei šis, nei tas. Ar čia tas prologas toks ilgas ir istorija niekaip neįsivažiuoja, ar čia vasara kalta, ar dar kas? Juk tas vienas vienintelis sakinys tikrai žadėjo daug: ištuštėjusio miesto dykynėje, atskirtos nuo viso išorinio pasaulio, telieka dvi – graikų ir turkų – šeimos. Tai jų istorija.

Kam aktualu, pagal ką skaitytojai renkasi knygas, tai va – aš pasirinkau pagal šį vienintelį sakinį. Gaila, bet dedu ją į neįveiktųjų kategoriją. Gal kada nors dviejų šeimų istorija ir pasirodys įdomi, intriguojanti ir verta skaitymo. Kol kas – dar ne.

Peter James. Tobulieji.

20160611_161846JAMES, Peter. Tobulieji [romanas]. Iš anglų k. vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2015. 480 p.

Pamažu pradedu suprasti, ko mes turėjome paprašyti dr. Detorės. Pavyzdžiui, geno, kuris leistų kūdikiui miegoti ištisas dvidešimt keturias valandas per parą, kol jis užaugs. Ir užaugti be maisto….

Įdomiausia man buvo pati tema. Netolima ateitis. O gal net ir dabartis. Projektuojami kūdikiai. Išimi, pavyzdžiui, kokios blogos ligos geną, ir pakeiti jį kokiu nors super potraukio matematikai, meilės tėvams ar tobulos išvaizdos genu. Konfigūracijų – kiek tik nori. Bet ant viršelio parašyta – Būk atsargus su savo norais. Nes nežinia, kas gausis….

Kad tema patiko, patiko ir pati knyga. James detektyvą jau vieną esu skaičiusi, bėda tik, kad nelabai ką teatsimenu. Tik kad buvo kažkas su religija… Čia irgi pseudoreliginių fanatikų bus. Nu, nu, nu – negalima kištis į Motinos Gamtos darbus. Biblijoje parašyta…. Mokslu, tiksliau, jo progresu irgi pernelyg nesidžiaugiama. Ankščiau, kai medicina dar buvo primityvi, silpnesnieji tiesiog mirdavo, palikę vietos stipresniems.. Dabar gi, žmonija vis silpsta, silpni susilaukia dar silpnesnių, ir…. Ir kas toliau? O toliau viską sutvarkys mokslas.

Detektyvas, kaip detektyvas, kažkas pabėga, kažkas numiršta, kažkas išgyvena.. Viskas OK. Intrigos užtenka, prie siužeto beveik niekada nesikabinėju (bet o dieve, kaip taip galima paprastai imti ir išplepėti pirmą kart matomam žmogui didžiausią šeimos paslaptį? Ir dar tos Naomės emocijos knygos pabaigoje! Vos visko nesugadino…). Bendras įspūdis tikrai teigiamas, nors iš kart griebti kito James detektyvo nepaskatino (bet čia gal kaltas netrukus akteliausiantis siuntinys su krūvele skandinaviškų detektyvų. Aukštesnio lygio? Matysim.).

Chm.. bet kažin kas būtų, jei visi visuomenės nariai būtų tobulieji. Iliuzija?