Jonas Strielkūnas. Lietuva

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom…
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Vienas iš mėgstamiausių poetų.. Liūdžiu…

Jonas Strielkūnas. Jau neamžinai.

Kas tave graudino,
Kas tave gadino,
Jau nebežinai.
Tik mąstai iš tyko,
Kad visi dalykai
Jau neamžinai.

Jau neamžinai tas
Trečias brolis raitas
Pasakos senos
Ir gimtinės klony
Užslėpta dejonė
Tilstančios dainos.

Jau nebemanai tu
Augt ant gryčios laito
Lig lubų aukštų
Ar naktim bėgioti,
Kur jauna mergiotė
Laukė ties paštu.

Persirgtos tos ligos.
Perskaitytos knygos
Pamirštos seniai.
Išminties galybė,
Nevilties gilybė
Jau neamžinai.

Jau neamžinai tos
Nuodėmės ir klaidos,
Ir sausa pluta,
Ir miglotam spaly
Kapinių kalnely
Žvakė uždegta.

Ir žiūrėti gera
Į vakarę žarą,
Kai tikrai žinai,
Kad netruks praeiti
Tai, kas engė, žeidė,
Kad neamžinai…

1981.VI.26-1992.VII.9

Jonas Strielkūnas. Aš gyvenau tada prie jūros.

Aš gyvenau tada prie jūros,
Ir lango stiklą vėjas plakė.
Ir ant medinio seno stalo
Vidurnaktį virpėjo žvakė.

Aš kažin ką rašiau per naktį.
O už langų pagairėj vėjo
Kažkas – lyg medis, lyg šešėlis,
O gal ir moteris stovėjo.

Kažkas norėjo man padėti,
O gal tiktai pastogės geidė.
Bet skelbė užrašas ant durų,
Kad svečiui draudžiama užeiti.

Aš gyvenau tada prie jūros.
Į langus šaltas vėjas pūtė.
Ir aš galvojau, kad geriausia
Poetui šitokioj vienutėj.

Ir nejutau, kad, man užmigus,
Kai mėnuo iriasi prieš vėją,
Kažkas prie rankraščių palinkęs
Raides po vieną lupinėja.

Tik rytą, radęs tuščią lapą,
Stebėdavaus: „O kurgi eilės?“
Ir žengdavo diena per slenkstį
Pilna negailestingos meilės.

Aš gyvenau tada prie jūros…

1980-1982

Jonas Strielkūnas. ***

Tavo vardą rašau
Ant šerkšnotų miškų.
Prisimink ir pašauk
Sutartuoju laiku.
Žengia briedžiai giria
Iškilmingai, lėtai.
Ir šviesiam vakare
Atsispaudžia daiktai.
Viskas lieka gyvent
Širdyje, atminty.
Ir maldauju tave:
Nebebūkim šalti.
Nebebūkim, prašau,
Nei pikti, nei žemi.
Prisimink ir pašauk,
Jei tiki dangumi,
Jei tiki ta giria,
Seno briedžio ragu,
Jei ir tau vakare,
Sniegui šviečiant, ilgu.
O platumas žiemos!
Ir nė balso aplink.
Amžinybės namuos
Tu mane prisimink,
Tylutėliai pašauk
Pro gaudimą laikų.
…Vien tik vardą rašau
Ant šerkšnotų miškų.

1969

Jonas Strielkūnas. Pabūk dar.

Pabūk dar, pabūk dar, pabūk tu,
Kaip vasara kaupki dar medų.
Pasauly mažėja stebuklų,
Artėjant prie trisdešimt metų.

Pasauly, aukštyn pakylėtam,
Nenoriu likt vienas, mažytis.
Pabūk kaip kvėpavimas lėtas,
Kaip širdys nustoja daužytis.

Pabūki kaip nuovargis rankų,
Kai jos po darbymečio ilsis.
Žiūrėkim į vasaros dangų
Laimingais atradusių žvilgsniais.

Pabūk, paalsuoki, stebukle,
Po galva rankas pasidėjus.
Pabūkim, kol galim pabūti,
Ir skirkimės, laikui atėjus.

1966.II.25

Jonas Strielkūnas. Lyrika. Rinktinė.

Kol dar pavasaris neskuba ateiti, visai nebloga mintis paskaityti eilėraščių. Tuo labiau, kad galim pasimėgauti labai solidžiu leidiniu – dvitomiu Jono Strielkūno lyrikos rinkiniu, kuriame net 10 jo eilėraščių knygų. Nuo pačių pirmųjų, iki dabar. Įdomu skaityti va taip pirmus eilėraščius ir paskui paskutinius… Tiesiog žmogus visą savo gyvenimą į knygą sudėjęs. Keletas eilėraščių, apie kuriuos ankščiau net girdėjusi nebuvau,  tikrai fantastiški, ir  tikrai eis prie mano geriausiųjų.

Iš vis įdomu eilėraštį skaityti: juk į vieną eilėraštį, kelių ar keliolikos  stulpelių, sutalpinta tiek, kiek kitas rašytojas nesutalpina į knygą. Na, pavyzdžiui Irvingo “Kol tave rasiu“ knygos 800 psl. turinį Strielkūnas drąsiai sutalpintų į kokį 8 posmų eilėraštį. Arba koks japonas į savo trieilį haiku.. (Na nepatiko man ta Irvingo knyga, bet dabar ne apie tai.)

Na, eilėraščių niekada nesupratau, niekada nemokėjau jų nagrinėti ir pan., jie man buvo tik gražūs (tie, kurie kažkaip paliesdavo daugiau), ir negražūs (tie, kurie nepadarydavo jokio įspūdžio).

Tiesa, šie  eilėraščiai – tai tikrai ne vaikams. J. Strielkūnas – klasikas, pelnęs už savo kūrybą Nacionalinę premiją. Taip pat jis kartais lyginimas su kitu mano mėgstamu poetu Hernriku  Radausku. Ir nors sakoma, kad J. Strielkūno poezija jaukesnė nei H. Radausko, tikrai nesutinku. H. Radausko eilėraščiuose juk galima paskaityti apie baltas gėlės, lietų stiklinėm kojom, meilę ir žydinčius kaštonus, pūgą, žiemą, bei apie tą garsiąją pasaką. Atsivertus šiuos du tomus skaitom apie namų, kurių jau senai nebėra ilgesį, karo sugadintą vaikystę, praėjusią jaunystę, dienas, kurių ilgu, kurių ieškai ir nežinai, kur jos praėjo. Apie košmarus, kurie kankina. Apie norą bent mintimis sugrįžti į praeitį. Apie mirusią mamą. Tėvo laidotuves, likusius tuščius namus. Mirtį, mirtį, mirtį. Tačiau kaip ten bebūtų keista, va tokias niūrias, slogias, juodas, tačiau tikras, kasdienes ir neišvengiamai visus paliesiančias temas (visi juk esam mirtingi), keičia ir ramybės temos. Autorius tarsi raminasi pats ir ramina savo skaitytoją. Tai tiek to jaukumo ten ir tėra, o daugiau tai aš jo ir neradau. Va, koks tas įspūdis susidarė, perskaičius tuos gražiai išleistus du tomus geros lyrikos. Kita vertus, o ar geras žodis nėra visų svarbiausia?

Taigi, gal ir nieko tos knygos.

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Jonas Strielkūnas. Pelėda kamine.

1

Kai miestas prieblandos dugne
Negarsiai dunda,
Pilka pelėda kamine
Kasnakt pabunda.

Girdžiu, kaip subrazda sparnai,
Kaip suodžiai krinta.
O ūkti pradeda jinai
Apie devintą.

Ką mena man ūkimas tas?
Galbūt jis bando
Grąžinti aukso karietas,
Kurios nuskendo?

Ir sėdžiu, laukiu kaip kvailys
Ano tikrumo.
Gal dar išplauks koks lentgalys
Statyto rūmo?

Deja… Atspindi vandenai
Tik žvaigždę niūrią.
Seniai paliko žilvinai
Jaunystės jūrą.

Lyg neregys ties bedugne
Mintis dar graibos.
Pilka pelėda kamine
Iš mūsų šaipos.

2.

Širdie, neklausk, nebeminėk,
Kas trypė, žudė.
Pilka pelėda kamine
Per naktį budi.

Kai muša dvyliktą, liūdnai
Ji suvaitoja.
Apspinta sielą vaizdiniai
Keisti kaip Goja.

Štai šmėkši giltinės ranka.
Už lango grotų.
Štai bėga moteris nuoga
Keliu šlakuotu.

Štai ant kalnelio trys velniai
Iš sielų lošia.
Štai rangos šlyštūs kirminai
Į vaiko lopšį.

Štai durklą tau gerklėn įgrūs
Draugai atėję.
Štai sėdi užstalėj žmogus
Ir gyvatėja.

Bet išgalvotos juk – ar ne? –
Tos visos dramos.
Tai tik pelėda kamine.
Miegokit ramūs.

1982.I.22-1982.I.23