Jasper DeWitt. Pacientas.

Jasper DeWitt. Pacientas.

DeWitt, Jasper. Pacientas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Aišku, kad nežinai. – Senio balse nuskambėjo pasitenkinimo gaida. – Nesupranti, kas jam negerai. Tuo labiau, patikėjai visa jį supančia mitologija, nes esi jaunas, lengvai paveikimas ir nesupranti. Štai kodėl nesi jo gydytojas. Aš jo gydytojas. Ir aš suprantu.

Pirmas sakinys: Rašau tai, nes šiuo metu nesu tikras, ar sužinojau siaubingą paslaptį, ar esu pamišęs.

Va, va, kaip tik kažkas klausė, ar aukojate miegą vardan skaitymo. Žinoma, rinkausi NE. Yra laikas miegoti ir laikas skaityti.. Bet atsiverčiau Pacientą…

Visai trumpa istorija. Ir nebloga. Aišku, būtų gerai, kad Stepheno Kingo vardo ant viršelio nebūtų buvę. Oi, vargiai jis čia tinka.

Bus truputį siaubo. Truputį. Atmintyje iškils panašios knygos ar filmai apie psichiatrijos ligonines. Kuriose būtinai nutinka kokių nors neįprastų dalykų.

Jaunas, ambicingas gydytojas imasi gydyti pacientą, kuris laikomas nepagydomu ir turi būti izoliuotas nuo visuomenės. Tenka aiškintis, kaip kas ir kodėl. Trumpai ir konkrečiai, nes visa istorija pateikiama tarsi įrašai medikų forume. Vieni faktai veda prie kitų, kiti dar prie kitų, kol pagaliau gaunasi tokia siūlų raizgalynė. Ir ją teks kažkaip išvynioti.

Net nežinau, kaip vertinti. Panašių esu skaičiusi, nenustebino. Bet labai įtraukė, negalėjau miegoti, kol neperskaičiau. Vieną variantą keitė kitas, galvoje sukosi visokie paaiškinimai ir galimybės. Gydytojas tikrai keistas, stebėjosi menkiausiais dalykais. Naivuolis. Na bet ne jis čia svarbiausias. Svarbiausias – Džo. Pacientas.

Ir visgi kas tas Džo? Kaip pagalvoji…

Alex North. Draugas šešėliuose.

Alex North. Draugas šešėliuose.

NORTH, Alex. Draugas šešėliuose [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2020 384 p.

Klydau.
Dabar į paviršių kilo atsiminimai, tamsūs ir pikti. Suvokiau: kad ir kaip norėčiau atsikratyti praeities, svarbu buvo, ar praeitis mane paleis. Klausantis name grėsmingai tvinksinčios tylos, visą dieną kamavusi bloga nuojauta pradėjo virsti baime, kurią pamenu jautęs prieš dvidešimt penkerius metus.
Įvyks kažkas siaubinga.

Pirmasis sakinys: Į policijos nuovadą mane nuvežė mama.

Tai ką prišnabždėjo tas draugas šešėliuose? Ogi tokį visai pusėtiną detektyvą. Nelyginsiu jų, abu plius minus tokio pat lygio.

Žinot, koks paskutiniu metu bene populiariausias detektyvų scenarijus? Taip taip – grįžtu namo po daugelio metų. Į miestelį, iš kurio pabėgau iš karto po vidurinės. Į vaikystę, kuri nebuvo pati nuostabiausia. Į praeitį, kurią galbūt norisi imti ir pamiršti.

Blogai tikrai nėra, tik kad va nieko naujo. O jei nieko naujo, tai ir labai nenustebina. Atsiverti, greitai perskaitai ir tiek. Gerai, jei tokių detektyvų skaityta mažai – tada tikrai įspūdį paliks. Neblogai, jei tokių skaitytų detektyvų sąrašas ilgas – kad ir kokie panašūs, kiekvienas yra kažkuo kitoks.

Beje, patiko istorijos apie sapnus. Ar žinot, kaip pasitikrinti, ar sapnuojate, ar ne? Tereikia užspausti nosį ir pabandyti pakvėpuoti. Sapne problemų nebus.

Yra ir daugiau šio to apie sapnus. Kažkurio momentu net prisiminiau filmą Inception. Nuostabus filmas, bet su knyga neturi nieko bendro.

Tai va. O tie vaikystės šešėliai dažnai pasirodo ne tokie ir baisūs. Ar bent mažesni, nei prisiminimuose.

Bianca Bellová. Ežeras.

Bianca Bellová. Ežeras.

BELLOVÁ, Bianca. Ežeras [romanas]. Iš čekų k. vertė Kristina Karvelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Tada patraukia į miestą. Neturi jokio pažįstamo, kurio galėtų pasiteirauti, su kuo galėtų pasitarti. Net nežino, kaip turi klausti; nežino, nei koks jo motinos vardas, nei kaip ji atrodo. Nežino, ar ji apskritai gyva. Ieško moters, kurios egzistavimas toks pat tikras kaip ir ežero Dvasios.

Pirmasis sakinys: Namis visas suprakaitavęs.

Prisiskaičiau tiek meniškų aprašymų! Viskas išnagrinėta skersai ir išilgai. Poetiškai. Literatūriškai. Moksliškai. O man norisi trumpai. Keliais sakiniais.

Suintrigavo aprašymas. Tokie žodžiai, kaip distopinis, ekologinė katastrofa, siurrealistinis, mažos apimties knygoje žada kvapą gniaužiančią istoriją. Ją ir gavau. Berniukas Namis kažkur šalia slenkančio ežero (galbūt užuomina apie Aralo jūros katastrofą, apie kurią nieko nežinojau), keistame kaime (Borosas?) su keistais žmonėmis, gyvena, rodos, visai įprastą, kasdienišką gyvenimą, kuris, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, atrodo visiškai siurrealus.

Berniukas auga, jį ištinka gyvenimas, trapias viltis naikina kasdienybė. Jokių gėlyčių ir gražių spalvų nebus. Paauglystė, savęs paieškos – žiaurios, sunkios, kankinančios, sekinančios, traumuojančios. Tiek fiziškai. Tiek dvasiškai.

Nes stilius toks, kad belieka tik viską išjausti, pajusti visą tą smarvę, purvą ir dulkes. Išgyventi visus baisumus, sėkmes (kurių beveik nebuvo), ir nesėkmes (kurios sekė viena paskui kitą). Baisu. Bet knygos užversti nesinori. O dar ta nenusakoma normalumo (jiems) – nenormalumo (skaitytojui) atmosfera…

Norisi, kad Namiui viskas būtų gerai. Kad istorija būtų holivudinė, jis laimėtų milijoną, nusifilmuotų Holivude, būtų žvaigždė ar panašiai. Bet čia senasis žemynas. Čia tokių stebuklų nebus. Tik noras išgyventi. Judėti pirmyn. Nors nelabai yra kur.

Pabaiga gera. Visada galvoji, kaip baigsis knyga, kai, rodos, jokia pabaiga nėra tinkama. Ir smagu, kai autoriai randa išeitį. Suteikia krūvą minčių ir emocijų. Galų gale tiesiog džiaugsmą, kad gyvenu čia ir dabar. Kokie mes laimingi!

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

ALEXANDER, V. S. (tikr. Michael Meeske). Maisto ragautoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

Sėdėdama ant kėdės negalėjau atsistebėti, kad viena maža kapsulė galėtų pakeisti istorijos įvykius, jei tik atsirastų drąsuolis, pasiryžęs įgyvendinti tokį planą.

Pirmasis sakinys: Kas nužudė Adolfą Hitlerį? Ar įdomu? Na, tikroji versija žinoma visiems. O kaip ji interpretuojama grožiniame romane?

Magda Riter, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, tampa Hitlerio maisto ragautoja. Naivi vokietė iš Berlyno patenka į Hitlerio rezidenciją Bavarijoje – Berghofą. Nors ir dirba pavojingą darbą – ragauja Hitlerio maistą, kad šis nebūtų užnuodytas, Magda mėgaujasi gero gyvenimo privalumais. Karas, rodos, kažkur toli ir visai jos nejaudina.

Ech. Jau išsigandau, kad tai dar viena naivios verksmingos merginos istorija. Iš pradžių gal taip ir buvo – banalumo ir naivumo tiek daug, kad, rodos, daugiau ištverti nebeįmanoma. Bet Magda keičiasi, tampa sumanesnė, o kartu keičiasi ir siužetas. Banalumą pakeičia intriga ir netikėtumai. Kartu su Hitleriu keliaujame į Vilko irštvą, paskui vėl į Bavariją ir galų gale į Hitlerio bunkerį Berlyne. Per dvejus metus Hitleris, iš didžio tautos vado tampa suvargusiu senuku, negalinčiu niekuo pasitikėti. Mat net patys vokiečiai pradeda abejoti ir pamažu susivokia, kas vyksta.

Dar neskaičiau nei vienos grožinės knygos, kurioje Hitleris būtų taip arti. Vienas didžiųjų istorijos monstrų, pražudžiusių tūkstančius gyvybių. Labai įdomu, kodėl žmonės juo patikėjo, kaip jis užvaldė visą tautą savo idėjomis, kaip įtikino įgyvendinti jo planus? Ką galvojo eiliniai Vokietijos žmonės? Kaip jautėsi?

Žinoma, atsakymų mažai, tik šiokie tokie interpretavimai, vienos moters ir SS karininko požiūris. Atsakymų ir nesitikėjau, juk tai tik iš dalies istorinė realybė, daugiau meninė išmonė ir nebūtinai tiesa. Magdos istorija prasideda banaliai ir baigiasi beveik taip pat. Bet įsitraukus į tokį kinematografišką siužetą skaityti norisi, smalsu ir įdomu, kažkuo primena Po raudonu dangumi.

O visgi kodėl niekas nenužudė Hitlerio ankščiau? Pagrindinė teorija – bijota tų, kas galėjo užimti valdžią ir kaip tada būtų susiklosčiusi istorija. Kas būtų jei būtų, galima tik pamodeliuoti. O knygos apie tai – jau fantastikos lentynose.

Vieną jau ir skaičiau – kaip būtų susiklostę įvykiai, jei karą būtų laimėję vokiečiai – Žmogus aukštoje pilyje. Verta paskaityti alternatyviosios istorijos mėgėjams.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

SCHWEBLIN, Samanta. Stiklo akys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Augustė Čeberytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 236 p.

Ne visi šeimininkai nori žinoti, ką apie juos mano jų augintiniai. Staiga jai dingtelėjo, kad visa tai tėra spąstai. Ryšys su kitu vartotoju, informacija apie jį buvo jos stiprybės. Žinoma, kentukis apie ją žinos gerokai daugiau nei ji apie jį, bet ji, šeimininkė, turėjo galios neleisti, kad tas žaislas būtų kažkas daugiau nei augintinis.

Pirmas sakinys: Iš pradžių parodė papus. Gal nelabai intriguoja, ar ne? Bet knygos tema ir pristatymas – labai. Tik paskaitykite: Samanta Schweblin išmoningai kalba apie riziką, kurią patiria visi šiuolaikiniai technologijų ir interneto vartotojai. Ant svarstyklių lėkštelių ji deda troškimą bendrauti ir žmogiškojo ryšio trapumą, gerumą ir blogį, pakantumą ir žiaurumą. Tai pasaulis, kuriame įkliuvęs į spąstus nebegali ištrūkti.

Dar nesinori paskaityti?

Kentukis – tiesiog išmanus žaislas. Žaidžiama dviese. Vienas žaidėjas nusiperka kokį nors mielą žaisliuką juodomis akimis (triušiuką, šuniuką, kačiuką, pandą, o gal varną). Kitas – programinę įrangą, kurios pagalba, būdamas bet kokiame pasaulio kampelyje, gali šį žaisliuką valdyti. Po ilgokai trunkančio pasikrovimo ir prisijungimo prie serverių pirmasis žaidėjas džiaugiasi atgijusiu kentukiu, antrasis – galimybe patekti į kito žmogaus gyvenimą. O, kiek netikėtumų ir staigmenų. Žaidimas prasideda!

Labai patiko. Visiškai nepanašu į Prieraišumo laisvę (o ji man labai patiko). Čia viskas kitaip – pasakojamas trumpos istorijos, galbūt net nepersipinančios viena su kita. Tiesiog žmonių gyvenimai: ir tų, kurie viską drąsiai atskleidžia ir rodo, ir tų, kurie slepiasi už mielų žaisliuko akučių. Situacijos įvairios: jautrios, nejaukios, juokingos, bet dažniausiai ganėtinai absurdiškos. Pabaiga labai patiko. Labai.

Na o pati idėja? Puiki. Kur einam? Nežino niekas. Kiek dar galėsime patys viską kontroliuoti? Nežino niekas. Kaip nepraleisti to momento, kada reikia sustoti? Irgi nežino niekas….

S. K. Barnett. Saugi.

S. K. Barnett. Saugi.

BARNETT, S. K. (tikr. James Barnett Siegel) Saugi [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

Po septynerių metų, kai pirmasis plakatas buvo jau vos įžiūrimas, išblukęs iki beveik visiško baltumo – menkos šmėklos, kai lietus, sniegas, purvas ir laikas mane beveik ištrynė, aš pagaliau grįžau namo.

Dingsta vaikas. Šešiametė mergaitė išėjo pas šalimais gyvenančią draugę ir pradingo. Dvylikai metų. Kai visi jau seniausiai buvo praradę bet kokią viltį, ji grįžo namo.

Pirmą plakatą pakabino dingimo dieną… Toks pirmasis sakinys. Iš karto įtraukia, nedaugžodžiaujant pradedama pasakoti istorija, ir ji tikrai dirgina nervus. Klausimai du: kas bus toliau ir kaip neatsiversti paskutinio puslapio? Tenka pasikankinti, nors ir trumpam. Veiksmo daug, tekstas paprastas, perskaityti neužtrunka.

Kaip jaučiasi tėvai, kuomet jų apverktas vaikas grįžta namo? Kaip jaučiasi brolis, kurio sesuo netikėtai atsiranda? Kaip jaučiasi kaimynė mergaitė, sutikusi vaikystės draugę, kurios gal ir nelabai bepamena? Veiksmą papildo ir artimųjų emocijos. O dar tas svarbiausias klausimas – kur gi ta mergaitė buvo pastaruosius dvylika metų?

Taigi, įtampos tikrai pakanka. Neapleidžia mintis – o kaipgi autorius dabar išsisuks? Kokį kelią pasirinks? Kaip padės tašką? Kaip viskas baigsis? Galiu pasakyti tik tiek – toks autoriaus pasirinkimas nustebino. Kategoriškai nesutinku! Galiu pasakyti ir dar – mergina nesugrįžo iš paralelinio pasaulio. Tad fantastikos nemėgėjai gali nesibaiminti. Mistikos jokios.

Tiesa, gal reiktų užsiminti – tamsos daug. Jau pati tema – vaiko pagrobimas – baisi. Ir kažin, ar kokios nors šmėklos iš paralelinių pasaulių galėtų būti baisesnės už tikrus žmones, kurie ima ir pavirsta pačiais tikriausiais demonais.

Tai va. Toks greitas veiksmo trileris. Drąsesniems skaitytojams.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

SHALEV, Meir. Mėlynasis kalnas [romanas]. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

– Senelis mirė, kai baigėsi svajonės, – atsakiau. – Kaip ir visi kiti, ne?

Galvoju – knyga man taip patiko, tai kodėl kažkaip sunku apie ją papasakoti? Tai tikrai nėra standartinė kelių kartų gyvenimo saga. Kitokia, tikrai kitokia, ir kitokia ją daro tikrai ne tie stebuklingi žodžiai – magiškas realizmas. Ne, kažkas kita.

Labai, tikrai labai patiko stilius. Pasakojimas nenuoseklus. Užtinki užuominų, kurių gal nelabai supranti, bet istorija plėtojasi, tos užuominos įgauna formas ir ankščiau ar vėliau viskas stoja į savo vietas. Arba ne. Pažaidžiama su skaitytojo smalsumu. Nors ir kaip knieti ką nors sužinoti, tikėtina, kad kitame skyriuje aiškiau nebus. Skaitykit, mielieji, iki paskutinio puslapio. 

Dar pati istorija. Iš pradžių pagalvojau, kad tai bus vos ne biblinė žydų kelionė į Pažadėtąją Žemę. Suintrigavo. Vėliau perskaičiau, kad laikai tai visai kiti, nors tikslas tikriausiai tas pats. Kažkada XX a. pradžioje naujakuriai keliavo į Palestiną, ieškojo vietų, kur galėtų įsikurti, gyventi, auginti savo vaikus ir anūkus. Tai visko ir yra. Kelionių, vestuvių, krikštynų, karo nuojautų, meilės, neapykantos, ligų ir mirčių. Ir daug daug tos paprasčiausios kasdienybės. Ką veikė žmonės visą dieną. Visus metus. Visą gyvenimą.

Ir nežinia kodėl, gal dėl tos gražios bitės, labai labai priminė kitą puikią knygą – Bičių dūzgesys. Bet Mėlynasis kalnas – geriau. Gal dėl tos menkai pažįstamos kultūros, sunkiai įsivaizduojamo gyvenimo ar pačios istorijos. O gal dėl to, kad joje šiek tiek daugiau kažko magiško. 

Dar vienas dalykas. Veikėjų gausa. Jų daug, o pasakojimo stilius nepadeda visų lengvai įsiminti. Nepadeda ir šiek tiek neįprastai skambantys vardai – Baruchas, Pinesas, Feigė, Cirkinas, Margulis…. Bet, pamažu, pamažu, iš detalių išryškėja kiekvieno veikėjo paveikslas. Kiekvienas toks unikalus! Pabaigoje (ne tik knygos, bet ir personažų gyvenimo), gaila skirtis. 

O tas sodrus, įdomus pasakojimas, unikalūs veikėjai, intriguojanti istorija yra būtent tas derinys, kai norisi knygą perskaityti dar kartą. Kada nors. Tikrai norisi.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

McKENZIE, Catherine. Niekada nepasakysiu [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 384 p.

Kaip tik dėl to ji nenori su šiuo sprendimu turėti nieko bendro. Dėl to ji visus tuos metus norėjo, kad tėvas pratęstų turto patikėjimo teisės galiojimą ir jiems netektų priimti šio sprendimo. Vietoje to jis juos visus įmetė į Agatos Kristi detektyvą, bet nebuvo jokio Erkiulio Puaro, kuris galėtų jiems padėti.

Nežinau, kaip vadinasi knygos (filmai), kurių siužetas vyksta konkrečioje erdvėje. Tarp atsitiktinai (arba neatsitiktinai) susirinkusių dalyvių kuris nors tikrai būna koks nors žudikas maniakas. Įtarinėji tai vieną, tai kitą, intriga tik didėja, didėja. O dar jei tas susirinkęs būrelis – vienos šeimos nariai….

Niekada nepasakysiu irgi patenka į tą kategoriją. Tik veiksmas vyksta dabar, kažkur buvusioje vaikų stovykloje. Stovyklos nebėra, kaip ir tėvų. Liko tik vaikystės atsiminimai, jaunystės nuoskaudos ir daugiau mažiau įelektrinti tarpusavio santykiai. Ai, tiesa, dar liko tėvo testamentas, kuriame aiškiai nurodytas prieš daugelio metų įvykdyto nusikaltimo kaltininkas. Ką gi, pabūsim detektyvais!

Įtraukė. Spėlionės, kaip visada, buvo neteisingos, kaltininkas liko neatspėtas. Ta tokia klasikinio detektyvo bruožų turinti atmosfera tikrai įtraukia, skaityti smalsu ir įdomu. Detektyvų fanai gal ir galėtų prie ko nors prisikabinti, bet kokybiškam savaitgalio poilsiui – pats tas. Laikas nuo laiko tikrai tokių norisi.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

KAWAKAMI, Hiromi. Mokytojo portfelis [romanas]. Iš japonų k. vertė Jurgita Ignotienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Meilė – ne seilė, – mėgdavo sakyti ji. – Jei meilė tikra, ją kaip medį svarbu ir patręšti, ir apsaugoti – padaryti viską, kas tavo galioje. O jeigu netikra, tai belieka nusiraminti ir palikti ją likimo valiai nudžiūti.

Taip. Tai bus vienos meilės istorija. Gal kiek kitokia. Gal papasakota kiek kitaip, nei tikėjausi. Bet visgi nieko naujo. Myli. Arba ne.

Nors tiesa, gal bus ir kažkaip kitaip. Tunas su raugintomis sojų pupelėmis, karšta sojų varškė, aštuonkojo gabaliukai, lotosų šaknų griežinėliai. Ir sakė, sakė, sakė. Daug daug sakės.

Ir dar kažkas kitaip. Sakuros, savaitgalio išvykos traukiniu, grybai ir beisbolas. Ir jokios skubos. Rytas – vakaras. Pavasaris – ruduo. Viskas ratu. Ramiai, pamažu. Bet ratu.

Dar vienas įrodymas, kad ir nedaugiažodžiaujant galima pasakoti įdomias istorijas. Tiesa, viduryje kiek sunerimau – ir kiek ilgai mauksime dar tą sakę? Kur tie buvusios mokinės ir buvusio mokytojo pasisėdėjimai bare pas Satoru nuves? Na aišku gi, ne atgal į mokyklą….

Pabaiga palietė širdį. Ne, visai nieko ypatingo. Bet, pradedu galvoti, kad pats istorijos pateikimas tikriausiai pranoko ir pačius, gal kiek netipiškus, santykius.

Savaitgalio skaitinys kitokios prozos mėgėjams.

Lisa See. Paskutinė Peonės meilė.

Lisa See. Paskutinė Peonės meilė.

LEE, Lisa. Nepaprasta Peonės meilė [romanas]. Iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 384 p.

Viskas prasideda nuo meilės. Liniang ją iš pradžių pajuto išėjusi pasivaikščioti sode, paskui sapnuodama. Pabaigos nėra.

Nepaprastai didelio populiarumo susilaukęs romanas kartojamas dar sykį. Visi džiūgauja, na o man pats metas sužinoti, dėl ko.

Apžiūrinėdama ir vartydama knygą prisiminiau, kad autorė man jau žinoma. Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė – prieš dešimt metų skaitytas pasakojimas apie vienos moters gyvenimą. Ir ką aš iš jos prisimenu? Taaaaip! Lotoso pėdas! Ir taip! Ypač tai, kaip jos yra formuojamos. Atmintyje dar iškyla nuotraukų serija iš Iliustruotosios istorijos žurnalo ir noras pažindintis su kinų papročiais stebuklingai dingsta. Bet tik laikinai.

Tradicijų bus. Scenos tokios vaizdingos ir išsamios, kad negalėjau skaityti, norėjosi tą brangiųjų pėdų formavimo procesą tiesiog praleisti (taip ir padariau). Ir, kai jau maniau, kad knyga ne man ir, rinkdamasi ją skaityti, būsiu prašovusi pro šalį – ji ėmė mane ir nustebino. Labai.

Tuomet ir įsitraukiau. Į gyvenimą, papročius, tradicijas. Netikrinau, kas yra tikra, kas fikcija. Kas nutinka, kai žmogus miršta? Į kiek dalių pasidalina jo, jei taip galima pavadinti, siela? Kas nutinka, jei kažkoks apsileidęs giminaitis nepalieka maisto mirusiųjų vėlėms? O kas bus, jei per klaidą reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje nebus padėtas taškas? O kiek galių turi meilė?

Daug. Ir meilės čia tikrai bus. Tos, kuri ištikima, amžina ir niekada nesibaigia. Net po mirties.