Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

KAWAKAMI, Hiromi. Mokytojo portfelis [romanas]. Iš japonų k. vertė Jurgita Ignotienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Meilė – ne seilė, – mėgdavo sakyti ji. – Jei meilė tikra, ją kaip medį svarbu ir patręšti, ir apsaugoti – padaryti viską, kas tavo galioje. O jeigu netikra, tai belieka nusiraminti ir palikti ją likimo valiai nudžiūti.

Taip. Tai bus vienos meilės istorija. Gal kiek kitokia. Gal papasakota kiek kitaip, nei tikėjausi. Bet visgi nieko naujo. Myli. Arba ne.

Nors tiesa, gal bus ir kažkaip kitaip. Tunas su raugintomis sojų pupelėmis, karšta sojų varškė, aštuonkojo gabaliukai, lotosų šaknų griežinėliai. Ir sakė, sakė, sakė. Daug daug sakės.

Ir dar kažkas kitaip. Sakuros, savaitgalio išvykos traukiniu, grybai ir beisbolas. Ir jokios skubos. Rytas – vakaras. Pavasaris – ruduo. Viskas ratu. Ramiai, pamažu. Bet ratu.

Dar vienas įrodymas, kad ir nedaugiažodžiaujant galima pasakoti įdomias istorijas. Tiesa, viduryje kiek sunerimau – ir kiek ilgai mauksime dar tą sakę? Kur tie buvusios mokinės ir buvusio mokytojo pasisėdėjimai bare pas Satoru nuves? Na aišku gi, ne atgal į mokyklą….

Pabaiga palietė širdį. Ne, visai nieko ypatingo. Bet, pradedu galvoti, kad pats istorijos pateikimas tikriausiai pranoko ir pačius, gal kiek netipiškus, santykius.

Savaitgalio skaitinys kitokios prozos mėgėjams.

Lisa See. Paskutinė Peonės meilė.

Lisa See. Paskutinė Peonės meilė.

LEE, Lisa. Nepaprasta Peonės meilė [romanas]. Iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 384 p.

Viskas prasideda nuo meilės. Liniang ją iš pradžių pajuto išėjusi pasivaikščioti sode, paskui sapnuodama. Pabaigos nėra.

Nepaprastai didelio populiarumo susilaukęs romanas kartojamas dar sykį. Visi džiūgauja, na o man pats metas sužinoti, dėl ko.

Apžiūrinėdama ir vartydama knygą prisiminiau, kad autorė man jau žinoma. Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė – prieš dešimt metų skaitytas pasakojimas apie vienos moters gyvenimą. Ir ką aš iš jos prisimenu? Taaaaip! Lotoso pėdas! Ir taip! Ypač tai, kaip jos yra formuojamos. Atmintyje dar iškyla nuotraukų serija iš Iliustruotosios istorijos žurnalo ir noras pažindintis su kinų papročiais stebuklingai dingsta. Bet tik laikinai.

Tradicijų bus. Scenos tokios vaizdingos ir išsamios, kad negalėjau skaityti, norėjosi tą brangiųjų pėdų formavimo procesą tiesiog praleisti (taip ir padariau). Ir, kai jau maniau, kad knyga ne man ir, rinkdamasi ją skaityti, būsiu prašovusi pro šalį – ji ėmė mane ir nustebino. Labai.

Tuomet ir įsitraukiau. Į gyvenimą, papročius, tradicijas. Netikrinau, kas yra tikra, kas fikcija. Kas nutinka, kai žmogus miršta? Į kiek dalių pasidalina jo, jei taip galima pavadinti, siela? Kas nutinka, jei kažkoks apsileidęs giminaitis nepalieka maisto mirusiųjų vėlėms? O kas bus, jei per klaidą reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje nebus padėtas taškas? O kiek galių turi meilė?

Daug. Ir meilės čia tikrai bus. Tos, kuri ištikima, amžina ir niekada nesibaigia. Net po mirties.

Erika James. Nauja pradžia.

Erika James. Nauja pradžia.

JAMES, Erica. Nauja pradžia [romanas]. Iš anglų k. vertė Sandra Garšvienė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

Alisa stebėjo jį su vis didėjančia simtapija. Jis toks nepakartojamas. Ir kaip įdomu, kad būtent ji padėjo jam vėl imtis rašymo. Gyvenimas pilnas staigmenų.

Na, tokių knygų šiame tinklaraštyje daug nėra. Nea, nėra jos kažkuo blogos, tiesiog ne visada įdomu skaityti istoriją, kuomet jau po kelių pirmų puslapių aišku, kaip ji pasibaigs.

Bet po ypač emociškai stiprių romanų būtinai prireikė kažko tokio. Naivaus ir romantiško. Elementaraus. Į nuošalią sodybą atvyksta garsus komedijų scenaristas. Pailsės, bent laikinai atitrūks nuo darbų ir problemų. Jam atsiunčiama padėjėja – atveš maisto, padės susitvarkyti buitį. Ir taip, jie abu susitiks, pasibučiuos, o jau paskui viskas eis taip, kaip įprasta tokiose knygose: meilė, paskui pyktis, paskui vėl meilė, paskui…

Bet labai blogai tai jau tikrai nebuvo. Istoriją pagyvina šiokia tokia intriga. Pasirodo, mergina šioje sodyboje gyveno, tai jos vaikystės namai. Dar pasirodo, kad ta vaikystė buvo pilna tokių visokių įdomių nutikimų. Ir dar pasirodo, kad visi tokie intriguojantys nutikimai labai tinka naujam scenarijui. Tai pašokinėsim po praeitį ir dabartį, panagrinėsim abiejų išgyvenimus, praeities klaidas ir slegiantį kaltės jausmą. Tik kas vieną slegia ir neduoda ramybės, kitam yra visiškai paprasta ir lengvai ištaisoma. Ypač kai myli.

Per daug ir per dažnai – būtų meeeh…. Retkarčiais ir tinkamu laiku – pats tas.

 

William Peter Blatty. Egzorcistas.

William Peter Blatty. Egzorcistas.

BLATTY, William Peter. Egzorcistas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2017. 416 p.

Mirtis suteikia gyvybę naujoms organizmų formoms, ir viena mirtis yra tūkstančio gyvybių gimdytoja. Kiekviena slenkanti valanda yra įrodymas, kokia nerūpestinga, bet kartu saugi ir tikra yra visuma. Tai kaip atvaizdas vandenyje, kuris visąlaik išlieka toks pat, nors vandenys visuomet kažkur bėga. Saulė paskęsta vandenyne, kad vėl pakiltų, dieną užgožia atslinkusi tamsa, tačiau ji gimsta iš šios tamsos tokia pat šviesi, lyg niekuomet nebūtų užgesusi. Pavasaris perauga į vasarą, o po rudens ir žiemos vėl sugrįžta, tik kur kas tvirtesniu žingsniu, triumfuodamas virš to kapo, kurio link ryžtingai skuba nuo pirmos užgimimo valandos. Mes apverkiame gegužės žiedus, nes jie nuvys; tačiau mes žinome, kad vieną dieną gegužė atkeršys lapkričiui sukantis šiam didingam ratui, kuris niekada nesustoja, kuris mus vilties viršūnėje moko visada išlikti blaivaus proto, o didžiausiame sielvarte – niekada neprarasti vilties.

Serijos Kultinės knygos romanas. Tikrai. Visada įsivaizdavau, kad tiek siaubo, atstūmimo, šlykštumo jis tikrai nesukels. Sukėlė.

Parašytas 1971 m., nukelia į tuos, atrodo netolimus, bet tokius nebeatpažįstamus metus kažkur Amerikoje. Vienos, rodos, sėkmingos ir populiarios aktorės gyvenime ima dėtis keisti dalykai. Jos dvylikametė duktė pradeda keistai elgtis. Pamažu, lapas po lapo, situacija darosi vis labiau keista, mergaitė vis labiau keičiasi, įvykiai tampa vis labiau neprognozuojami. Kol viskas tampa tikru tikriausiu košmaru.

Iš pradžių griebiamasi pasąmonės – mergaitė tikriausiai kenčia dėl tėvų skyrybų ir jaučiasi kalta. Bet kai įvykiai darosi visai protu nebesuvokiami, moteris nueina į bažnyčią. Ji netikinti, bet jau nebesvarbu. Nes jei negali patikėti tuo, ką matai, kodėl negali patikėti tuo, kuo nematai? O motina, norėdama išgelbėti savo vaiką, tikriausiai patikėtų bet kuo.

Nežinau, ar skaičiau ką nors baisiau ir šlykščiau. Vietomis, rodos, tas visas blogis lindo tiesiog iš knygos puslapių. Gerai, ne taip dramatiškai. Knygos, vienaip ar kitaip, nebūtų išėję numesti šalin nepabaigtos, siužetas tikrai įtraukiantis ir įtemptas. Iki pačios tos finalinės Gėrio ir Blogio kovos. Bet ei, ir kas tuomet nutiko? Tarsi dingo visa įtampa, visas įtaigumas, visa autoriaus išmonė. Gal tai taip siurrealu, kad žmogaus vaizduotei buvo per sunki užduotis (bet taip juk nebūna)? Ar tiesiog ne iki galo pavyko išdėstyti minčių popieriuje.

Bet visiškai užteko ir to. Gaila, kad pabaigoje viskas išsikvėpė…. Ką gi, džiaukimės laimingai (jei taip galima pavadinti) pasibaigusia istorija ir einam susirinkti ir išmesti iš namų visus alia laimės linkinčius amuletus. Maža ką…

Antonis Samarakis. Klaida.

Antonis Samarakis. Klaida.

SAMARAKIS, Antonis. Klaida [romanas]. Iš graikų k. vertė Diana Bučiutė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Žinoma, buvo pavojinga vaidinti spektaklį, apsimesti, kad jis yra žmogus, kad turi tai, kas vadinama jausmais. Jeigu valdžia būtų iš jo pareikalavusi tardyti įtariamąjį iš „Sporto“ kavinės taip, kad šis išsektų, nusigaluotų, prarastų sąmonę daugybei valandų arba visam laikui, – jei valdžia būtų iš jo norėjusi ko nors tokio, tebūnie. Bet užsidėti  kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties. Tačiau jį viliojo kaip tik tas naujumas ir nežinomybė. Sakytum būtų ėjęs paklaidžioti po vietovę. kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, išžvalgyti jos pėda po pėdos. Planas kerėjo kaip visa tai, kas rizikinga.

Jėga! Kaip man patinka tos net 200 psl. nesiekiančios, bet tiek daug savyje turinčios istorijos! O dar aprašyme paminėtas Kafka ir jo Procesas! Ir dar Orwell! Pradedam.

Maždaug to ir tikėjausi. Geros istorijos. Nors su Kafka nelygintina, bet parašyta gerai. Įtraukia, sutrikdo, nustebina…

Kažkur nežinomoje šalyje gyvenimą valdo Režimas. Viskas turi būti pagal jo nustatytas taisykles. Netgi daugiau. Visi, kas neprisideda ir neprijaučia Režimui, yra jo priešai. Vieną dieną kavinėje sulaikomas įtariamasis. Nežinia, kuo jis kaltinamas, ir ar iš vis prieš jį yra kokių įkalčių – dviem specialiesiems agentams liepiama nugabenti jį į Centrinę būstinę sostinėje.

Kelionė prasideda.

Ir toje kelionėje patiko viskas. Specialieji agentai ir jų istorijos, įtariamojo laikysena, siužeto vingiai, tikėtumai ir netikėtumai. Pasakojimo stilius. Pabaiga. Įspūdis greit neišblės. Istorija, kurioje supintas trileris, politika, satyra ir psichologija, tikrai verta dėmesio.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

ELLWOOD, Nuala. Namas prie ežero [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 320 p.

Jei tau kada reikės pabėgti, šis namas tavo paslaugoms. Ten ramu ir saugu.

Rodos, tikrai graži draugės paslauga. Leisti apsistoti kelioms dienoms nuo despoto vyro bėgančiai mamai su sūneliu. Vieta atoki, ji čia saugiai galės pasislėpti ir šiek tiek atsipūsti….

Taip… dar viena knyga į sąrašą, kurią buvo šiurpu skaityti, nors autorius ir ne S. Kingas. Tikrai buvo nejauku. Trimetis isterikuoja, mama stresuoja, o namas baugina. Mažų mažiausiai baugina. Žiema, šalta, o jame nėra nieko. Nei elektros, nei vandens, nei šilumos. Tik kažkokie nuo drėgmės suplėkę ir susmirdę čia ankščiau gyvenusiųjų daiktai. Nesunku įsivaizduoti Lizos neviltį, kuriai reikia pamaitinti supykusį sūnų ir saugiai jį užmigdyti. Bet čia dar tik smulkmenos.

Istorija šiek tiek primena Ledo dvynes. Kai nelaimės ištikta šeima irgi atsibeldžia į atokų užkampį, kuris mažiausiai tinka gydytis žaizdas. Čia panašiai – įtampos ir baimės atsikratyti sunku, nes kiekviename tamsaus ir seno namo užkaboryje slypi kokie nors praeities šešėliai.

Patiko. Pabaigoje netgi nebegalėjau sustoti skaityti – norėjosi sužinoti, kaip čia viskas susiję. Susiję bus. Labai nenustebino, bet tikrai paskatino įtraukti ir kitas autorės knygas į begalinį skaitytinų knygų sąrašą.

Karoline Kepnes. Paslėpti kūnai.

Karoline Kepnes. Paslėpti kūnai.

KEPNES, Caroline. Paslėpti kūnai [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

Atidarau duris, ji klūpi vonioje ir gūžiasi. Liūdna katė. Vargšas kačiukas. Jos veidas lyg gumulas iškramtytos gumos. Visas džiaugsmas dingęs. Kadaise ji pati sudaužė sau širdį, o be širdies neįmanoma tapti geresnei.

Sveikas, Džo! Niujorke buvo ganėtinai reikalų, nenuostabu, kad iškeliavai į vakarus. Juk čia taip pat yra ką veikti.

Tai „kultinės“ knygos TU ir serialo tęsinys. Džo gyvenimas, matyt, buvo toks populiarus, kad nusipelnė tęsinio. O tęsinys…. Ieškodama kokios vieno sakinio citatos, galinčios apibūdinti knygą, niekaip negalėjau nieko tinkamo rasti. Arba Džo lovoje, arba lovoje, arba lovoje… Tas Džo Persekiotojo vaidmuo buvo gerokai prigesęs. Iki tam tikros vietos, kada vėl reikėjo gelbėti kitų žmonių gyvenimus arba savo kailį. Juk kas kitas viską sutvarkys, jei ne Džo.

Knyga ir tokia pati, ir kitokia. Tai tęsinys, ir gal neverta jos lyginti su pirmąja. Personažas jau žinomas, jo stilius – taip pat. Pirmoji knyga dėl to gal ir buvo įdomesnė, Džo buvo paslaptingesnis, ne taip nuspėjamas, kaip antroje. Tačiau keletas siužeto posūkių ir, žiūrėk, vėl įsitrauki, nebemaišo net jau tikrai atsibodusios erotinės scenos.

Ar reiks ir trečios dalies? Galbūt. Nuspręs skaitytojai ir serialo žiūrovai.

Caroline Kepnes. Tu.

Caroline Kepnes. Tu.

KEPNES, Caroline. TU [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 448 p.

Užeinu į šalią knygyno esančią kampinę parduotuvėlę, ne tokią dailią, kaip taviškė, nusiperku gumines pirštines ir žemės riešutų aliejaus, o tada užsuku į Dean & DeLuca latės su sojų pienų. Grįžtu į knygyną ir į latę su sojų pienu įpilu gerą arbatinį šaukštelį žemės riešutų aliejaus. Bendžis meluoja apie viską. Apie alergiją žemės riešutams tikriausiai irgi melavo, bet kas žino? Galbūt man pasiseks.

Uch. Šmėžavo, šmėžavo ta knyga internetuose, kol neiškentusi ėmiau ir perskaičiau. Dar tas raudonas Netflix logotipas suviliojo… Nors dabar serialo žiūrėti tikrai nebesinori – yra ir įdomesnių istorijų.

Didžiausias nusivylimas – ne knyga. Didžiausias nusivylimas – tai mano mylimiausio rašytojo žodžiai ant viršelio „Hipnotizuojamai šiurpus trileris“. Ei, kas jau kas, bet Stephen King juk turėtų žinoti, ką reiškia žodžiai „hipnotizuojamai“ ir „šiurpus“. Turėtų… Bet kokiu atveju Stephen King ir jo kūrybai knygoje skirta tikrai nemažai dėmesio.

Turim reikalų su Persekiotoju. Ne, ne tuo anoniminiu, apie kurio egzistavimą net neįtari. Persekiotojas tau gerai pažįstamas, su juo bendrauji kasdien, kažką veiki, kažką darai… Tik nenutuoki, kad apie tave jis žino viską: ką mėgsti, ko ne, kokius laiškus kam rašai, ką planuoji, ką galvoji ir visus kitus dalykus, kurių garsiai gal net niekada nebuvai ištarusi. Gal nebūtų labai baisu, jei tas perdėtas dėmesys tuo ir pasibaigtų. Bet ne….

Šiaip knygos pliusas, kad pasakotojas ir yra tas Persekiotojas. Tai reiškia, kad skaitai, įsijauti į jo gyvenimą, kasdienybę, ir kaip jam pačiam viskas atrodo normalu ir aišku. Žmogus kaip žmogus. Tik gal kai kurie poelgiai nelabai žmogiški. Tada pradedu galvoti apie autorę, kaip reikia sukurti tą blogiečio personažą, kiek reikia įsijausti į jo mintis ir pasaulio suvokimą. Autorei pavyko. Bet, tikriausiai nereikia net sakyti, kad tam pačiam Stephen King tai padaryti pavyksta šimtą kartų geriau, savaime suprantama.

Perskaičiau gana įdomiai, neprailgo, nors tos visos erotinės fantazijos ir „tada baigiau taip smarkiai“ gerokai įkyrėjo. Bet pats stilius, kaip galima būtų laukti iš tokios knygos, tikrai nėra prastas, pakankamai sodrus, sklandus, yra visokiausių pasvarstymų, kas yra blogai ir panašiai. Tad užskaitau ir nieko nelaukusi imuosi tęsinio.

Daniela Petrova. Jos dukters motina.

Daniela Petrova. Jos dukters motina.

PETROVA, Daniela. Jos dukters motina [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 384 p.

Tiek daug dalykų mūsų gyvenime priklauso nuo atsitiktinių ir ne visai atsitiktinių, svarbių ir nereikšmingų, laimingų ir tragiškų įvykių.

Kaip vertinti knygą, kurią perskaitei ne taip ir seniai, bet siužetas jau išblėso? Tikriausiai vienadieniu skaitaliuku? Gal. Bet šis tas įstrigę liko – autorė kilusi iš Bulgarijos, tad šis trileris turės bulgariško atspalvio. Kad ir ką tai reikštų, jis nebus toks kaip skandinaviškas ar holivudinis trileris.

Bandau atgaminti siužetą. Pora ilgus metus nesėkmingai bando susilaukti vaikelio. Atrodo, viskas jau išbandyta, belieka paskutinė viltis – rasti kiaušinėlių donorę. Lana nori surasti sveiką jauną merginą, turinčią bulgariškų šaknų. Taileriui nebesinori nieko. Bent jau taip atrodo Lanai.

Donorė atsiranda. Ir… įsuka siužetą visu greičiu. Jo atpasakoti nebesugebėčiau – bet skaitymo malonumą prisimenu. Nevaisingumo tema ir taip jautri, išgyvenimų ir taip pakanka, o dar įvykiai, kuriuos eilinė pora sunkiai galėtų įsivaizduoti. Truputį painiojamas ir skaitytojas. Na, na, paspėliokit, kas čia ir kaip bus.

Ir nors bus taip, kaip ir daugelyje standartinių trilerių, knygą užversiu patenkinta. Ypatingai didelių reikalavimų nekeliantiems, vien tik skaitymo malonumo ieškantiems skaitytojams tai pats tas.

Tiesa, o kaip tas bulgariškas atspalvis? Man jis tiesiog pranyko tarp puslapių. Bet nė kiek jo ir nepasigedau.

 

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

CARRISI, Donato. Blogio šnabždesys [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Gyvename šalia žmonių, apie kuriuos manome žinantys viską, tačiau nežinome nieko…
O paskui pridūrė:
– Mus apmovė.

Ilgiausiai skaitytas trileris. Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, visai ne kaip trilerį, kurį reiktų praryti per naktį ar dvi. Bet to priežastis galbūt visai kiti dalykai, o ne knyga. Kai pagaliau galėjau susitelkti vien į ją, reikalai pajudėjo. Ir ką gi, viskas buvo ganėtinai neblogai.

Kaip visada. Vėl gana standartinė tyrėjų grupelė – yra vadovas, kuris baisiai priklausomas nuo aukščiau esančios valdžios, yra žmogaus ir visokių maniakų psichologijas išmanantys kriminologai, yra IT specialistė. Ir, aišku, dar yra gyvenimo laužyta ir nelaimių užgrūdinta detektyvė, kuri ir suvaidins svarbią rolę šioje istorijoje.

O čia ir minusas – istorija vėl nepasieis be vaikų. Su labai greitai pamėgtais detektyvais reiks ištirti nusikaltimą ir išsiaiškinti paslaptingą serijinį žudiką, o gal pagrobėją, o gal maniaką, dar net neaišku ką. Kad būtų lengviau ir tas pabaisa įgautų žmogaus pavidalą, jam suteikiamas vardas – Albertas. Kaip sekasi? Visaip. Bet tie detektyvai reikalų tikrai turės.

Patiko taip, kad perskaičiau pabaigą! Autorius labai sėkmingai pasinaudojo skandinaviško trilerio pliusais. Viskas ganėtinai įdomu, teksto tikrai daug, viskas išsamu, skaityti tikrai yra ką. Azartas kyla pamažu, lėtai, bet kaip atsirandi finišo tiesiojoje, tai tikrai nebegali atsiplėšti. Taip, nebeiškenčiau ir perskaičiau paskutinius puslapius. Susigadinau malonumą? Ne. Visko gausu ir net jau žinant pabaigą įdomu. Jei nebūčiau jau kažko panašaus skaičiusi ir jei nebūčiau mačiusi bent keleto panašių filmų, būčiau tikrai sukrėsta. Šiek tiek ir buvau – kurį laiką net nesinorėjo pradėti kitos knygos. Vis kirbėjo galvoje mintys ir persukinėjau siužetą nuo pradžių, norėdama surasti kokių nors užuominų, kurias, žinoma, kaip ir visada, praleidau ar nepastebėjau.

Beje, lietuviškai yra išleista dar viena autoriaus knygą „Mergina rūke“. Galvoju, kai vėl užsimanysiu kokio nors neblogo trilerio, reikės susirasti ir ją.