Donato Carrisi. Mergina rūke.

Donato Carrisi. Mergina rūke.

CARRISI, Donato. Mergina rūke [trileris]. Iš italų k. vertė Morta Simonaitytė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 320 p.

– Pirmoji kiekvieno didžiojo romanisto taisyklė yra kopijuoti.

Pirmas sakinys: Naktis, kai viskas amžiams pasikeitė, prasidėjo nuo telefono skambučio.

Ketvirtosios Mila Vasquez serijos knygos laukimą bandau sutrumpinti kitu autoriaus romanu. Mažame miestuke, beveik uždaroje bendruomenėje dingsta mergaitė, pareigingos bendruomenės šeimos dukra. Nėra veik jokių įkalčių, tad tenka kviestis agentą Fogelį. Jo reputaciją ne kažin kokia, bet tai vienintelė viltis pajudėti į priekį.

Įdomus šis rašytojas, įdomus. Tai, žinoma, kitoks romanas, nei Milos serija, bet irgi turi tokių savitų, ne detektyvo bruožų. Konkrečiau – šokiruojančios antraštės ir žiniasklaida. Ko reikia skaitytojams/žiūrovams? Ar jiems svarbu, kad būtų surasta dingusi mergaitė? Ar jiems svarbu, kad būtų surastas žudikas? Ar jiems svarbu, kad nusikaltimas būtų išaiškintas?

Atsakymai nuspėjami, bet pasvarstymai įdomūs. Fogelio darbo metodai ciniški ir neįprasti. O dienos eina, vis labiau sumenkindamos laimingos pabaigos viltį.

Tikras Carrisi trileris, patiko. Tikrai, tai vienas geriausių atradimų detektyvų pasaulyje. Skaitau, kad yra ir to paties pavadinimo filmas, mėgstantiems lyginti filmus ir knygas. Džiaugiuosi, nes goodreads užtikrintai teigia, kad autorius jau parašęs ne vieną ir ne dvi knygas. Skaityti tikrai bus ką. Kad tik kas išleistų.

Taigi, nežinia, kaip reiktų sužinoti naujienas, bet akivaizdu, kad populiariausius naujienų portalus reiktų tiesiog užblokuoti.

Donato Carrisi. Blogio labirintas.

Donato Carrisi. Blogio labirintas.

CARRISI, Donato. Blogio labirintas [trileris]. Iš italų k. vertė Emilija Kuprelytė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 448 p.

Kas aš esu?

Pirmas sakinys: Didžiajai daliai žmonijos tas vasario dvidešimt trečiosios rytas buvo toks pat, kaip ir visi kiti.

Vieną dieną, po penkiolikos metų nuo pagrobimo, netikėtai atsiranda moteris. Ji, žinoma, sunkiai orientuojasi dabartyje, mažai ką atsimena ir yra labai nusilpusi, nes ilgus metus buvo kalinta labirinte. Samantą prižiūri ir į realybę padeda grįžti daktaras Grinas.

Girdėtas siužetas, ar ne? Bet šiuo atveju jį pasakoja Carrisi – tikrai vienas naujausių mano atradimų detektyvų pasaulyje. Pasakoja paprastai, bet kartu ir taip, kad galvoje viskas susisuka. Pabaigus knygą mintys tik dvi. Ką aš čia ką tik perskaičiau? Ir kada, kada pagaliau lietuviškai pasirodys ketvirtoji serijos knyga?

Visos trys knygos – intelektualūs trileriai. Visose trijose knygose yra tokių filosofinių momentų ir pamąstymų, kur slypi tos blogio šaknys, ir ne tik. Blogis ir gėris. Kas tai yra blogis, kiek jis įsišaknijęs žmoguje, ir kiek priklausomas nuo aplinkybių? Kaip gėris gali paskatinti blogį? Ir kaip jie abu susiję?

Ir visų pabaigos tokios, kaip ir gerame seriale. Paskutinė serija turi būti tokia, kad nedelsiant norėtųsi žiūrėti kitą sezoną. Jei jo kol kas nėra – kankintis, laukti ir tikėtis, kad finalinis sezonas visko nesugadins ir pateisins tuos ganėtinai aukštus lūkesčius.

Il gioco del Suggeritore – labai laukiu tavęs.

Donato Carrisi. Blogio teorija.

Donato Carrisi. Blogio teorija.

CARRISI, Donato. Blogio teorija [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Šešios aukos per mažiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas, – pradėjo inspektorius. – O už tai atsakingi asmenys kol kas tekelia mums klausimus. Kodėl šie žmonės prie keletą metų nusprendė dingti? Kur jie šitiek laiko buvo? Kodėl būtent dabar grįžta žudyti? Koks planas už viso to slypi?

Pirmas sakinys: Trylikta valstybinio morgo kamera buvo vadinama miegančiųjų ratu.

Visi geriausi skandinavų detektyvai – traukitės į šalį. Šiuo metu šitas italų rašytojas – visiškas mano favoritas.

Limbas – patalpa, kurioje nėra langų. Vietoj jų – tūkstančiai akių, žiūrinčių į kiekvieną, čia užklydusį. Ant sienų sukabinti šimtai fotografijų tų, kurie nei gyvi, nei mirę. Kažkada šie žmonės dingo, ir iki šiol jokių gerų naujienų apie juos nėra.

Užtai blogų naujienų yra. Staiga vienas, antras, trečias dingusysis atsiranda, bet niekas dėl to nesidžiaugia. Nes kiekvieną kartą kažkas kitas miršta. Mila Vaskez ir specialusis agentas Saimonas Berišas imasi darbo.

Kuo galima nustebinti detektyvais persisotinusi skaitytoją? Ypatingais personažais? Nebūtinai. Mila ir Saimonas jau tokie stereotipiniai, nelaimingi, atstumtieji, gyvenantys su savo košmarais. Gal siužetu? Detektyvų siužetų detalės, ypač jei skaitai tikrai daug, greitai pasimiršta. Visgi šio rašytojo knygos kažkokios kitokios. Svarstoma, kas tai yra gėris ir blogis, kaip jie susiję, kaip veikia vienas kitą. Galima sutikti ar nesutikti, bet detektyvas tampa kažkoks tarsi intelektualesnis, ne toks vienkartinis skaitinys. O jei dar ir netikėtumų šiokių tokių yra…

Netikėtumų buvo. Net nesupratau, kas čia įvyko. Liuks. Labai patiko. Panašiai, kaip baigiasi mėgiamos serialo sezonas ir paskutinėmis minutėmis nutinka kažkas tokio… Gerai, kad turiu trečią serijos dalį – iškart jos ir imsiuosi. Po tokios knygos nieko daugiau ir nesinori.

Sara Foster. Tu manęs nepažįsti.

Sara Foster. Tu manęs nepažįsti.

FOSTER, Sara. Tu manęs nepažįsti [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 384 p.

Juk jis instinktyviai jaučia mane, ir nuo to darosi bauginančiai gera. Būdama su juo pamirštu bet kokį liūdesį, viskas ima rodytis naujai. Bet kaip įmanoma ištrūkti iš to užburto ligoninės rato. Bijau, kad daugiau mums nebebus taip gerai, kaip buvo.

Pirmas sakinys: – Lize?

Kaip pagalvoji, kiek yra gerų knygų, kurias tiesiog sugadina klaidinantys užrašai ant viršelio! Įtemptas trileris! Kažkas tikrai pajuokavo, perskaičiusi pusę knygos vis dar laukiau įtampos ir intrigų. Pačiai buvo įdomu, ar sulauksiu?

Nojus atostogauja Tailande – vargais negalais ištrūkęs iš tėvų restorano verslo reikalų, bandys kiek atsipūsti. Alisa Tailande moko anglų kalbos – taip bando pabėgti nuo namų ir ten likusių problemų. Netyčia sudužęs fotoobjektyvas tuos du žmones sujungs į maždaug 400 psl. istoriją. Viskas taip gražu, miela ir romantiška. Bet abu turi ir paslapčių, kurių nesinori iš karto atskleisti. Norisi, kad tos dvi atostogų savaitės tęstųsi ištisą amžinybę ir niekada nebereiktų grįžti į ankstesnį gyvenimą.

Deja. Atostogos visada baigiasi.

Taigi, jeigu tai būtų įtemptas trileris, tai jis būtų labai labai blogas. Bet čia apie gyvenimą, žmonių santykius, nelengvus pasirinkimus, netikėtus posūkius ir išbandymus. Ir apie meilę, žinoma. Meilės istorija ir yra istorijos vinis, pagardinta šiokiomis tokiomis paslaptimis ir nuojautomis. Nuobodulį turėtų išvaikyti užuominos, praeities paslaptys, mokyklinės meilės…

Ar išsklaidė? Taip. Tik reikia nusiteikti, kad nebus to įtempto trilerio, nebus. O tada beliks mėgautis Alisos ir Nojaus gyvenimo istorija.

– Na, – Toni papučia lūpas, – per savo gyvenimą išmokau, kad niekada nebūna tinkamo meto. Jei jis tau tikrai patinka, daryk viską, kad jums pavyktų. Jei slapukausi, ilgainiui bus tik skaudžiau. Gyvenkite savo gyvenimą, klyskite, taisykite klaidas ir matysite, kas iš to išeis. Šiame pasaulyje visi esame keliautojai, brangute. Niekam nepavyks nugyventi ramiai sėdint toje pačioje vietoje.

Jasper DeWitt. Pacientas.

Jasper DeWitt. Pacientas.

DeWitt, Jasper. Pacientas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Aišku, kad nežinai. – Senio balse nuskambėjo pasitenkinimo gaida. – Nesupranti, kas jam negerai. Tuo labiau, patikėjai visa jį supančia mitologija, nes esi jaunas, lengvai paveikimas ir nesupranti. Štai kodėl nesi jo gydytojas. Aš jo gydytojas. Ir aš suprantu.

Pirmas sakinys: Rašau tai, nes šiuo metu nesu tikras, ar sužinojau siaubingą paslaptį, ar esu pamišęs.

Va, va, kaip tik kažkas klausė, ar aukojate miegą vardan skaitymo. Žinoma, rinkausi NE. Yra laikas miegoti ir laikas skaityti.. Bet atsiverčiau Pacientą…

Visai trumpa istorija. Ir nebloga. Aišku, būtų gerai, kad Stepheno Kingo vardo ant viršelio nebūtų buvę. Oi, vargiai jis čia tinka.

Bus truputį siaubo. Truputį. Atmintyje iškils panašios knygos ar filmai apie psichiatrijos ligonines. Kuriose būtinai nutinka kokių nors neįprastų dalykų.

Jaunas, ambicingas gydytojas imasi gydyti pacientą, kuris laikomas nepagydomu ir turi būti izoliuotas nuo visuomenės. Tenka aiškintis, kaip kas ir kodėl. Trumpai ir konkrečiai, nes visa istorija pateikiama tarsi įrašai medikų forume. Vieni faktai veda prie kitų, kiti dar prie kitų, kol pagaliau gaunasi tokia siūlų raizgalynė. Ir ją teks kažkaip išvynioti.

Net nežinau, kaip vertinti. Panašių esu skaičiusi, nenustebino. Bet labai įtraukė, negalėjau miegoti, kol neperskaičiau. Vieną variantą keitė kitas, galvoje sukosi visokie paaiškinimai ir galimybės. Gydytojas tikrai keistas, stebėjosi menkiausiais dalykais. Naivuolis. Na bet ne jis čia svarbiausias. Svarbiausias – Džo. Pacientas.

Ir visgi kas tas Džo? Kaip pagalvoji…

Alex North. Draugas šešėliuose.

Alex North. Draugas šešėliuose.

NORTH, Alex. Draugas šešėliuose [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2020 384 p.

Klydau.
Dabar į paviršių kilo atsiminimai, tamsūs ir pikti. Suvokiau: kad ir kaip norėčiau atsikratyti praeities, svarbu buvo, ar praeitis mane paleis. Klausantis name grėsmingai tvinksinčios tylos, visą dieną kamavusi bloga nuojauta pradėjo virsti baime, kurią pamenu jautęs prieš dvidešimt penkerius metus.
Įvyks kažkas siaubinga.

Pirmasis sakinys: Į policijos nuovadą mane nuvežė mama.

Tai ką prišnabždėjo tas draugas šešėliuose? Ogi tokį visai pusėtiną detektyvą. Nelyginsiu jų, abu plius minus tokio pat lygio.

Žinot, koks paskutiniu metu bene populiariausias detektyvų scenarijus? Taip taip – grįžtu namo po daugelio metų. Į miestelį, iš kurio pabėgau iš karto po vidurinės. Į vaikystę, kuri nebuvo pati nuostabiausia. Į praeitį, kurią galbūt norisi imti ir pamiršti.

Blogai tikrai nėra, tik kad va nieko naujo. O jei nieko naujo, tai ir labai nenustebina. Atsiverti, greitai perskaitai ir tiek. Gerai, jei tokių detektyvų skaityta mažai – tada tikrai įspūdį paliks. Neblogai, jei tokių skaitytų detektyvų sąrašas ilgas – kad ir kokie panašūs, kiekvienas yra kažkuo kitoks.

Beje, patiko istorijos apie sapnus. Ar žinot, kaip pasitikrinti, ar sapnuojate, ar ne? Tereikia užspausti nosį ir pabandyti pakvėpuoti. Sapne problemų nebus.

Yra ir daugiau šio to apie sapnus. Kažkurio momentu net prisiminiau filmą Inception. Nuostabus filmas, bet su knyga neturi nieko bendro.

Tai va. O tie vaikystės šešėliai dažnai pasirodo ne tokie ir baisūs. Ar bent mažesni, nei prisiminimuose.

Bianca Bellová. Ežeras.

Bianca Bellová. Ežeras.

BELLOVÁ, Bianca. Ežeras [romanas]. Iš čekų k. vertė Kristina Karvelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Tada patraukia į miestą. Neturi jokio pažįstamo, kurio galėtų pasiteirauti, su kuo galėtų pasitarti. Net nežino, kaip turi klausti; nežino, nei koks jo motinos vardas, nei kaip ji atrodo. Nežino, ar ji apskritai gyva. Ieško moters, kurios egzistavimas toks pat tikras kaip ir ežero Dvasios.

Pirmasis sakinys: Namis visas suprakaitavęs.

Prisiskaičiau tiek meniškų aprašymų! Viskas išnagrinėta skersai ir išilgai. Poetiškai. Literatūriškai. Moksliškai. O man norisi trumpai. Keliais sakiniais.

Suintrigavo aprašymas. Tokie žodžiai, kaip distopinis, ekologinė katastrofa, siurrealistinis, mažos apimties knygoje žada kvapą gniaužiančią istoriją. Ją ir gavau. Berniukas Namis kažkur šalia slenkančio ežero (galbūt užuomina apie Aralo jūros katastrofą, apie kurią nieko nežinojau), keistame kaime (Borosas?) su keistais žmonėmis, gyvena, rodos, visai įprastą, kasdienišką gyvenimą, kuris, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, atrodo visiškai siurrealus.

Berniukas auga, jį ištinka gyvenimas, trapias viltis naikina kasdienybė. Jokių gėlyčių ir gražių spalvų nebus. Paauglystė, savęs paieškos – žiaurios, sunkios, kankinančios, sekinančios, traumuojančios. Tiek fiziškai. Tiek dvasiškai.

Nes stilius toks, kad belieka tik viską išjausti, pajusti visą tą smarvę, purvą ir dulkes. Išgyventi visus baisumus, sėkmes (kurių beveik nebuvo), ir nesėkmes (kurios sekė viena paskui kitą). Baisu. Bet knygos užversti nesinori. O dar ta nenusakoma normalumo (jiems) – nenormalumo (skaitytojui) atmosfera…

Norisi, kad Namiui viskas būtų gerai. Kad istorija būtų holivudinė, jis laimėtų milijoną, nusifilmuotų Holivude, būtų žvaigždė ar panašiai. Bet čia senasis žemynas. Čia tokių stebuklų nebus. Tik noras išgyventi. Judėti pirmyn. Nors nelabai yra kur.

Pabaiga gera. Visada galvoji, kaip baigsis knyga, kai, rodos, jokia pabaiga nėra tinkama. Ir smagu, kai autoriai randa išeitį. Suteikia krūvą minčių ir emocijų. Galų gale tiesiog džiaugsmą, kad gyvenu čia ir dabar. Kokie mes laimingi!

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

ALEXANDER, V. S. (tikr. Michael Meeske). Maisto ragautoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

Sėdėdama ant kėdės negalėjau atsistebėti, kad viena maža kapsulė galėtų pakeisti istorijos įvykius, jei tik atsirastų drąsuolis, pasiryžęs įgyvendinti tokį planą.

Pirmasis sakinys: Kas nužudė Adolfą Hitlerį? Ar įdomu? Na, tikroji versija žinoma visiems. O kaip ji interpretuojama grožiniame romane?

Magda Riter, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, tampa Hitlerio maisto ragautoja. Naivi vokietė iš Berlyno patenka į Hitlerio rezidenciją Bavarijoje – Berghofą. Nors ir dirba pavojingą darbą – ragauja Hitlerio maistą, kad šis nebūtų užnuodytas, Magda mėgaujasi gero gyvenimo privalumais. Karas, rodos, kažkur toli ir visai jos nejaudina.

Ech. Jau išsigandau, kad tai dar viena naivios verksmingos merginos istorija. Iš pradžių gal taip ir buvo – banalumo ir naivumo tiek daug, kad, rodos, daugiau ištverti nebeįmanoma. Bet Magda keičiasi, tampa sumanesnė, o kartu keičiasi ir siužetas. Banalumą pakeičia intriga ir netikėtumai. Kartu su Hitleriu keliaujame į Vilko irštvą, paskui vėl į Bavariją ir galų gale į Hitlerio bunkerį Berlyne. Per dvejus metus Hitleris, iš didžio tautos vado tampa suvargusiu senuku, negalinčiu niekuo pasitikėti. Mat net patys vokiečiai pradeda abejoti ir pamažu susivokia, kas vyksta.

Dar neskaičiau nei vienos grožinės knygos, kurioje Hitleris būtų taip arti. Vienas didžiųjų istorijos monstrų, pražudžiusių tūkstančius gyvybių. Labai įdomu, kodėl žmonės juo patikėjo, kaip jis užvaldė visą tautą savo idėjomis, kaip įtikino įgyvendinti jo planus? Ką galvojo eiliniai Vokietijos žmonės? Kaip jautėsi?

Žinoma, atsakymų mažai, tik šiokie tokie interpretavimai, vienos moters ir SS karininko požiūris. Atsakymų ir nesitikėjau, juk tai tik iš dalies istorinė realybė, daugiau meninė išmonė ir nebūtinai tiesa. Magdos istorija prasideda banaliai ir baigiasi beveik taip pat. Bet įsitraukus į tokį kinematografišką siužetą skaityti norisi, smalsu ir įdomu, kažkuo primena Po raudonu dangumi.

O visgi kodėl niekas nenužudė Hitlerio ankščiau? Pagrindinė teorija – bijota tų, kas galėjo užimti valdžią ir kaip tada būtų susiklosčiusi istorija. Kas būtų jei būtų, galima tik pamodeliuoti. O knygos apie tai – jau fantastikos lentynose.

Vieną jau ir skaičiau – kaip būtų susiklostę įvykiai, jei karą būtų laimėję vokiečiai – Žmogus aukštoje pilyje. Verta paskaityti alternatyviosios istorijos mėgėjams.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

SCHWEBLIN, Samanta. Stiklo akys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Augustė Čeberytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 236 p.

Ne visi šeimininkai nori žinoti, ką apie juos mano jų augintiniai. Staiga jai dingtelėjo, kad visa tai tėra spąstai. Ryšys su kitu vartotoju, informacija apie jį buvo jos stiprybės. Žinoma, kentukis apie ją žinos gerokai daugiau nei ji apie jį, bet ji, šeimininkė, turėjo galios neleisti, kad tas žaislas būtų kažkas daugiau nei augintinis.

Pirmas sakinys: Iš pradžių parodė papus. Gal nelabai intriguoja, ar ne? Bet knygos tema ir pristatymas – labai. Tik paskaitykite: Samanta Schweblin išmoningai kalba apie riziką, kurią patiria visi šiuolaikiniai technologijų ir interneto vartotojai. Ant svarstyklių lėkštelių ji deda troškimą bendrauti ir žmogiškojo ryšio trapumą, gerumą ir blogį, pakantumą ir žiaurumą. Tai pasaulis, kuriame įkliuvęs į spąstus nebegali ištrūkti.

Dar nesinori paskaityti?

Kentukis – tiesiog išmanus žaislas. Žaidžiama dviese. Vienas žaidėjas nusiperka kokį nors mielą žaisliuką juodomis akimis (triušiuką, šuniuką, kačiuką, pandą, o gal varną). Kitas – programinę įrangą, kurios pagalba, būdamas bet kokiame pasaulio kampelyje, gali šį žaisliuką valdyti. Po ilgokai trunkančio pasikrovimo ir prisijungimo prie serverių pirmasis žaidėjas džiaugiasi atgijusiu kentukiu, antrasis – galimybe patekti į kito žmogaus gyvenimą. O, kiek netikėtumų ir staigmenų. Žaidimas prasideda!

Labai patiko. Visiškai nepanašu į Prieraišumo laisvę (o ji man labai patiko). Čia viskas kitaip – pasakojamas trumpos istorijos, galbūt net nepersipinančios viena su kita. Tiesiog žmonių gyvenimai: ir tų, kurie viską drąsiai atskleidžia ir rodo, ir tų, kurie slepiasi už mielų žaisliuko akučių. Situacijos įvairios: jautrios, nejaukios, juokingos, bet dažniausiai ganėtinai absurdiškos. Pabaiga labai patiko. Labai.

Na o pati idėja? Puiki. Kur einam? Nežino niekas. Kiek dar galėsime patys viską kontroliuoti? Nežino niekas. Kaip nepraleisti to momento, kada reikia sustoti? Irgi nežino niekas….

S. K. Barnett. Saugi.

S. K. Barnett. Saugi.

BARNETT, S. K. (tikr. James Barnett Siegel) Saugi [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

Po septynerių metų, kai pirmasis plakatas buvo jau vos įžiūrimas, išblukęs iki beveik visiško baltumo – menkos šmėklos, kai lietus, sniegas, purvas ir laikas mane beveik ištrynė, aš pagaliau grįžau namo.

Dingsta vaikas. Šešiametė mergaitė išėjo pas šalimais gyvenančią draugę ir pradingo. Dvylikai metų. Kai visi jau seniausiai buvo praradę bet kokią viltį, ji grįžo namo.

Pirmą plakatą pakabino dingimo dieną… Toks pirmasis sakinys. Iš karto įtraukia, nedaugžodžiaujant pradedama pasakoti istorija, ir ji tikrai dirgina nervus. Klausimai du: kas bus toliau ir kaip neatsiversti paskutinio puslapio? Tenka pasikankinti, nors ir trumpam. Veiksmo daug, tekstas paprastas, perskaityti neužtrunka.

Kaip jaučiasi tėvai, kuomet jų apverktas vaikas grįžta namo? Kaip jaučiasi brolis, kurio sesuo netikėtai atsiranda? Kaip jaučiasi kaimynė mergaitė, sutikusi vaikystės draugę, kurios gal ir nelabai bepamena? Veiksmą papildo ir artimųjų emocijos. O dar tas svarbiausias klausimas – kur gi ta mergaitė buvo pastaruosius dvylika metų?

Taigi, įtampos tikrai pakanka. Neapleidžia mintis – o kaipgi autorius dabar išsisuks? Kokį kelią pasirinks? Kaip padės tašką? Kaip viskas baigsis? Galiu pasakyti tik tiek – toks autoriaus pasirinkimas nustebino. Kategoriškai nesutinku! Galiu pasakyti ir dar – mergina nesugrįžo iš paralelinio pasaulio. Tad fantastikos nemėgėjai gali nesibaiminti. Mistikos jokios.

Tiesa, gal reiktų užsiminti – tamsos daug. Jau pati tema – vaiko pagrobimas – baisi. Ir kažin, ar kokios nors šmėklos iš paralelinių pasaulių galėtų būti baisesnės už tikrus žmones, kurie ima ir pavirsta pačiais tikriausiais demonais.

Tai va. Toks greitas veiksmo trileris. Drąsesniems skaitytojams.