Caroline Kepnes. Tu.

Caroline Kepnes. Tu.

KEPNES, Caroline. TU [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 448 p.

Užeinu į šalią knygyno esančią kampinę parduotuvėlę, ne tokią dailią, kaip taviškė, nusiperku gumines pirštines ir žemės riešutų aliejaus, o tada užsuku į Dean & DeLuca latės su sojų pienų. Grįžtu į knygyną ir į latę su sojų pienu įpilu gerą arbatinį šaukštelį žemės riešutų aliejaus. Bendžis meluoja apie viską. Apie alergiją žemės riešutams tikriausiai irgi melavo, bet kas žino? Galbūt man pasiseks.

Uch. Šmėžavo, šmėžavo ta knyga internetuose, kol neiškentusi ėmiau ir perskaičiau. Dar tas raudonas Netflix logotipas suviliojo… Nors dabar serialo žiūrėti tikrai nebesinori – yra ir įdomesnių istorijų.

Didžiausias nusivylimas – ne knyga. Didžiausias nusivylimas – tai mano mylimiausio rašytojo žodžiai ant viršelio „Hipnotizuojamai šiurpus trileris“. Ei, kas jau kas, bet Stephen King juk turėtų žinoti, ką reiškia žodžiai „hipnotizuojamai“ ir „šiurpus“. Turėtų… Bet kokiu atveju Stephen King ir jo kūrybai knygoje skirta tikrai nemažai dėmesio.

Turim reikalų su Persekiotoju. Ne, ne tuo anoniminiu, apie kurio egzistavimą net neįtari. Persekiotojas tau gerai pažįstamas, su juo bendrauji kasdien, kažką veiki, kažką darai… Tik nenutuoki, kad apie tave jis žino viską: ką mėgsti, ko ne, kokius laiškus kam rašai, ką planuoji, ką galvoji ir visus kitus dalykus, kurių garsiai gal net niekada nebuvai ištarusi. Gal nebūtų labai baisu, jei tas perdėtas dėmesys tuo ir pasibaigtų. Bet ne….

Šiaip knygos pliusas, kad pasakotojas ir yra tas Persekiotojas. Tai reiškia, kad skaitai, įsijauti į jo gyvenimą, kasdienybę, ir kaip jam pačiam viskas atrodo normalu ir aišku. Žmogus kaip žmogus. Tik gal kai kurie poelgiai nelabai žmogiški. Tada pradedu galvoti apie autorę, kaip reikia sukurti tą blogiečio personažą, kiek reikia įsijausti į jo mintis ir pasaulio suvokimą. Autorei pavyko. Bet, tikriausiai nereikia net sakyti, kad tam pačiam Stephen King tai padaryti pavyksta šimtą kartų geriau, savaime suprantama.

Perskaičiau gana įdomiai, neprailgo, nors tos visos erotinės fantazijos ir „tada baigiau taip smarkiai“ gerokai įkyrėjo. Bet pats stilius, kaip galima būtų laukti iš tokios knygos, tikrai nėra prastas, pakankamai sodrus, sklandus, yra visokiausių pasvarstymų, kas yra blogai ir panašiai. Tad užskaitau ir nieko nelaukusi imuosi tęsinio.

Daniela Petrova. Jos dukters motina.

Daniela Petrova. Jos dukters motina.

PETROVA, Daniela. Jos dukters motina [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 384 p.

Tiek daug dalykų mūsų gyvenime priklauso nuo atsitiktinių ir ne visai atsitiktinių, svarbių ir nereikšmingų, laimingų ir tragiškų įvykių.

Kaip vertinti knygą, kurią perskaitei ne taip ir seniai, bet siužetas jau išblėso? Tikriausiai vienadieniu skaitaliuku? Gal. Bet šis tas įstrigę liko – autorė kilusi iš Bulgarijos, tad šis trileris turės bulgariško atspalvio. Kad ir ką tai reikštų, jis nebus toks kaip skandinaviškas ar holivudinis trileris.

Bandau atgaminti siužetą. Pora ilgus metus nesėkmingai bando susilaukti vaikelio. Atrodo, viskas jau išbandyta, belieka paskutinė viltis – rasti kiaušinėlių donorę. Lana nori surasti sveiką jauną merginą, turinčią bulgariškų šaknų. Taileriui nebesinori nieko. Bent jau taip atrodo Lanai.

Donorė atsiranda. Ir… įsuka siužetą visu greičiu. Jo atpasakoti nebesugebėčiau – bet skaitymo malonumą prisimenu. Nevaisingumo tema ir taip jautri, išgyvenimų ir taip pakanka, o dar įvykiai, kuriuos eilinė pora sunkiai galėtų įsivaizduoti. Truputį painiojamas ir skaitytojas. Na, na, paspėliokit, kas čia ir kaip bus.

Ir nors bus taip, kaip ir daugelyje standartinių trilerių, knygą užversiu patenkinta. Ypatingai didelių reikalavimų nekeliantiems, vien tik skaitymo malonumo ieškantiems skaitytojams tai pats tas.

Tiesa, o kaip tas bulgariškas atspalvis? Man jis tiesiog pranyko tarp puslapių. Bet nė kiek jo ir nepasigedau.

 

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

CARRISI, Donato. Blogio šnabždesys [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Gyvename šalia žmonių, apie kuriuos manome žinantys viską, tačiau nežinome nieko…
O paskui pridūrė:
– Mus apmovė.

Ilgiausiai skaitytas trileris. Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, visai ne kaip trilerį, kurį reiktų praryti per naktį ar dvi. Bet to priežastis galbūt visai kiti dalykai, o ne knyga. Kai pagaliau galėjau susitelkti vien į ją, reikalai pajudėjo. Ir ką gi, viskas buvo ganėtinai neblogai.

Kaip visada. Vėl gana standartinė tyrėjų grupelė – yra vadovas, kuris baisiai priklausomas nuo aukščiau esančios valdžios, yra žmogaus ir visokių maniakų psichologijas išmanantys kriminologai, yra IT specialistė. Ir, aišku, dar yra gyvenimo laužyta ir nelaimių užgrūdinta detektyvė, kuri ir suvaidins svarbią rolę šioje istorijoje.

O čia ir minusas – istorija vėl nepasieis be vaikų. Su labai greitai pamėgtais detektyvais reiks ištirti nusikaltimą ir išsiaiškinti paslaptingą serijinį žudiką, o gal pagrobėją, o gal maniaką, dar net neaišku ką. Kad būtų lengviau ir tas pabaisa įgautų žmogaus pavidalą, jam suteikiamas vardas – Albertas. Kaip sekasi? Visaip. Bet tie detektyvai reikalų tikrai turės.

Patiko taip, kad perskaičiau pabaigą! Autorius labai sėkmingai pasinaudojo skandinaviško trilerio pliusais. Viskas ganėtinai įdomu, teksto tikrai daug, viskas išsamu, skaityti tikrai yra ką. Azartas kyla pamažu, lėtai, bet kaip atsirandi finišo tiesiojoje, tai tikrai nebegali atsiplėšti. Taip, nebeiškenčiau ir perskaičiau paskutinius puslapius. Susigadinau malonumą? Ne. Visko gausu ir net jau žinant pabaigą įdomu. Jei nebūčiau jau kažko panašaus skaičiusi ir jei nebūčiau mačiusi bent keleto panašių filmų, būčiau tikrai sukrėsta. Šiek tiek ir buvau – kurį laiką net nesinorėjo pradėti kitos knygos. Vis kirbėjo galvoje mintys ir persukinėjau siužetą nuo pradžių, norėdama surasti kokių nors užuominų, kurias, žinoma, kaip ir visada, praleidau ar nepastebėjau.

Beje, lietuviškai yra išleista dar viena autoriaus knygą „Mergina rūke“. Galvoju, kai vėl užsimanysiu kokio nors neblogo trilerio, reikės susirasti ir ją.

Jennifer Clement. Maldos pagrobtosioms.

Jennifer Clement. Maldos pagrobtosioms.

CLEMENT, Jennifer. Maldos pagrobtosioms [romanas]. Iš anglų k. vertė Simona Dobrovolskytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 256 p.

Kai gimiau, mano motina paskelbė kaimynams ir žmonėms turguje, kad gimė berniukas.
Ačiū Dievui, gimė berniukas!
Taip, ačiū Dievui ir Mergelei Marijai, atsakinėjo visi, nors niekas ja netikėjo. Mūsų kalne gimdavo tik berniukai, ir kai kurie iš jų, sulaukę vienuolikos metų, virsdavo mergaitėmis. Tada šios turėdavo virsti bjauriomis mergaitėmis ir retkarčiais joms tekdavo slėptis žemėje iškastose duobėse.

Nežinau, nežinau. Kiek yra knygų, kurias skaitydama keliauju į google maps ir bandau paklaidžioti knygoje aprašomų vietų gatvėmis? Buvo tokia labai įstrigusiu pavadinimu – Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija. Tuomet ieškojau salos nuotraukų. Bet tai ne tas pats. Šį kartą taip norėjau paklaidžioti tomis miesto gatvėmis, pasižvalgyti, kaip viskas atrodo. Aišku, tik virtualiai!

Iš karto radau knygoje paminėtą parduotuvę OXXO. Bet tomis vietovėmis, kur vyko veiksmas, pasivaikščioti nepavyko. Kažkur Gerero kalnuose, vien moterų gyvenamame kaimelyje, google automobiliai nevažinėja.

Ir vėl moterys. Nei vieno vyro. Kaip ir Vardės saloje kovoti su kasdienio gyvenimo sunkumais joms tenka vienoms. Tik pavojai dabar – ne tamsumas ir prietarai. Ginklai, pinigai, narkotikai, aguonų laukus, ir ne tik juos, naikinanti chemija… Taip, karo su prietarais ir tamsybėmis laikai pasibaigė. Juos pakeitė… narkotikų karai.

Labai patiko. Jaučiu būtinybę kartas nuo karto paskaityti ką nors panašaus, nestandartinio. Tai tikra atgaiva nuo trilerių, detektyvų (kurie man labai patinka) ir visokių dramų (kurios irgi patinka). Ledidi lūpomis pasakojama istorija paprasta, bet tikrai šiurpina, intriguoja, skatina skaityti toliau. Knygos apimtis tokia, kokia ir turi būti – kad nesunkiai ją galima būtų perskaityti per kelis prisėdimus. Nes bet koks jos padėjimas į šalį reikalauja tikros valios stiprybės.

Ir dar. Skaityti tokiu stiliumi parašytas knygas yra tikras malonumas. Sukuriama tokia realaus gyvenimo iliuzija! (Beje, knygoje, kaip bebūtų liūdna, mažai kas išgalvota). Nereikia daug žodžių – užtenka to, kaip ir kokioje situacijoje jie ištarti. Ne iš karto, pamažu, imi kurti vieno ar kito herojaus paveikslą. Koks jis? Galbūt sužinosi tik paskutiniame puslapyje. Intriguoja? Mane – labai.

Jei tave pagrobia, išsidegini cigarete kairiosios rankos vidinę pusę.
Kodėl? Nesuprantu.
Ar tu beprotė? Paklausė ji. Ar kvaila?
Atsiprašau.
Viena moteris sugalvojo tai labai, labai seniai ir dabar mes visos tai darome, paaiškino ji. Jeigu mus rastų kur nors negyvas, visi žinotų, kad buvome pagrobtos. Tai mūsų ženklas. Mano randai yra žinutė.

Ai, tiesa. Yra dar kai kas… Kokia baisi bebūtų istorija, kartais, ir ne, tikrai ne vieną sykį, įvairios situacijos keldavo šypseną. Kas besidėtų už lango, pasaulis vis tiek sukasi.

Mama nuo mažens mokė mane sukalbėti maldelę už ką nors. Visada ko nors prašydavome. Esu meldusi debesų ir pižamos. Esu meldusi lempučių ir bičių.
Niekada neprašyk meilės ir sveikatos, sakė ji. Nei pinigų. Jei Dievas išgirs, ko iš tikrųjų nori, nesuteiks tau to. Garantuoju.
Kai tėvas paliko mus, mama liepė: klaupkis ir melsk šaukštų.

Alex North. Šnabždėtojas.

NORTH, Alex. Šnabždėtojas [mistinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 384 p.

Vos tik paliksi pravertas duris, tuoj pasigirs tylus šnabždesys.

O, pagaliau, pagaliau – trileris, kuris gerokai įtraukė. Gal todėl, kad jis šiek tiek mistinis? O visokias mistikas ir fantastikas taip mėgstu!

Daug išgyvenęs berniukas su savo tėčiu atvyksta į naujus namus Federbanke. Tačiau išsiilgtos ramybės čia neras: apylinkėse dingo vaikas, vyksta jo paieškos. Be to, prieš daugelį metų šiose apylinkėse buvo pagrobti dar keli berniukai ir tos praeities paslaptys kėsinasi vėl apie save priminti. Tikrai ne kokia vieta pradėti gyvenimą iš naujo.

Kodėl patiko? Todėl, kad realiai keliose vietose tikrai buvo šiurpu. O ir su savimi besikalbantys vaikai šiek tiek neramina. Ar vaikui viskas gerai? Ką jis mąsto ir išgyvena? Paskui ir tie šiurpai, ir mistika ėmė sklaidytis, tačiau labai nusivilti nespėjau – knyga intriguoja ir perskaityti ją ilgai netrunka. Be to, visi trys mano mėginimai nustatyti žudiką nebuvo sėkmingi.

Visai geras savaitgalio skaitinys, bet į biblioteką grąžinu be jokio gailesčio – tikriausiai greitai ir pasimirš. Toks jau tas trilerių likimas. Deja.

A. J. Rich. Ranka, kuri tave maitina.

RICH, A. J. Ranka, kuri tave maitina [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 318 p.

Į galvą atėjo keista mintis: ar galima paskelbti dingusio asmens paiešką, jei tas žmogus negyvas? Kodėl Benetas man davė neteisingą adresą? Ką jis slėpė? Žmoną? Šeimą? Gal turėjo problemų su policija? Štai dėl ko jis visad atvykdavo pas mane. Vadinasi, visi tie viešbučiai su įkyriais šeimininkais ir per saldžiais pusryčiais buvo dėl slaptumo,  o ne romantikos. Apie ką dar jis man melavo?
Ko tokio aš iš tiesų gedėjau?

Joks čia ne trileris. Trileris – kai lapai verčiasi patys. Kai skaitai ilgai ir lėtai, tai romanas. Ir taip, tikrai psichologinis. Pagrindinė veikėja teismo psichologijos studijų studentė ir rengia baigiamąjį darbą. Apie sociopatus, psichopatus, aukas ir grobuonis reikalų bus. Daug.

Pradžia žiauri. Po paskaitų grįžusi namo, ji randa savo sužadėtinį negyvą, o savo tris šunis – susitepusius krauju. Akivaizdu, kad šunys sudraskė jos mylimą žmogų. Kodėl? Policijai tai viskas aišku, o Morganai tas „kodėl“ vis neduoda ramybės. Ji imasi savo tyrimo. Reikia sutvarkyti Beneto daiktus. Reikia nuvykti pas sužadėtinio tėvus. Reikia pranešti jiems kraupią žinią. Reikia suprasti, kodėl šunys taip pasielgė. Ir tada prasideda visokie keistumai.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Skaityti įdomu, bet siužetas lėtokas. O ir įtampos galėjo būti daugiau. Dabar pradžia sukrečia, o kol perskaitai iki pabaigos, tas sukrėtimas spėja išblėsti. Ilgai netrukus ir siužetas pasimirš. O įvertinus, kad knygą rašė net dvi slapyvardžiu A. J. Rich pasivadinusios moterys, tikėjausi šiek tiek daugiau.

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė.

SCHWEBLIN, Samanta. Prieraišumo laisvė [apysaka]. Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 128 p.

Kur yra Nina per tą pirmosios nakties apžiūrą?
Kietai miega name, bet aš negaliu miegoti, ne pirmąją naktį. Prieš tai turiu įsitikinti, kas supa namą. Ar yra šunų ir ar jie patikimi, ar yra duobių ir ar jos gilios, ar yra nuodingų vabzdžių, gyvačių. Privalau užbėgti už akių bet kokiai galinčiai nutikti nelaimei, bet viskas tvyro tamsoje ir niekaip negaliu prie to priprasti. Manau, kad mano nakties įsivaizdavimas skiriasi. 
Kodėl motinos taip elgiasi?
Kaip elgiasi?
Bando užbėgti už akių tam, kas gali nutikti, naudojasi ta prieraišumo laisve.
Todėl, kad ankščiau ar vėliau nutiks kažkas baisaus.

Nedidelės apimties knyga – tai  moters ir berniuko pokalbis. Neaišku, kur jie yra, visiškai neaišku, kas nutiko. Po kelių pastraipų paaiškės tik viena – berniukas nėra moters sūnus. Ir viskas prasideda nuo kirmėlių.

O toliau jau nebeįmanoma knygos paleisti iš rankų. Kol kas jokių atsakymų nėra. Tik klausimai. Ir kažkokio momento laukimas. Neaišku, kokio. Negali atplėšti akių nuo teksto. O jei viskas paaiškės kitame puslapyje? Po truputį gauni kažkokios informacijos, pamažu bandai kažką sulipdyti. Niekas neaišku. Visiškai neįsivaizduoji, kas gausis. Bet štai dar viena detalė, paskui dar viena. Dabar dar tvirčiau suspaudi knygą. Akys tiesiog ryja tekstą, kvėpavimas sustoja visoms įmanomoms prasmėms. Ką autorė daro su skaitytoju? Kažkoks visiškas siurrealizmas. Gali žiūrėti iš vienos pusės, matysi vieną. Iš kitos pusės matysi kitaip. Atsistok priekyje, pamatysi visą paveikslą. Bet gal ir ne. O gal geriausia užsimerkti ir matyti tai, ką leis pamatyti tavo pasąmonė?

Tikrai užjaučiu tuos, kurie nespės perskaityti knygos vienu prisėdimu ir bus priversti padaryti pertrauką…

Beje, ant galinio viršelio – puikus tekstas. Seniai skaičiau tokį intriguojantį, patrauklų ir teisingą knygos aprašymą. Autorė, kilusi iš Buenos Airių, visa kaip apdovanota, laikoma viena perspektyviausių moderniosios ispanakalbės literatūros autorių (na, taip parašyta). O „Prieraišumo laisvė“ – tai tik pirmasis (pirmasis!) autorės romanas (kažkokia didybės manija tokios apimties knygą vadinti romanu). Bet nesvarbu, kažin, kas bus toliau?

Tikras šokas protui. Greitai pabudina, supurto ir palieka be amo.

Hans-Ulrich Treichel. Pražuvėlis.

TREICHEL, Hans-Ulrich. Pražuvėlis [apysaka]. Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 128 p.

Nes tik dabar ėmiau suprasti, kad nemirusio brolio Arnoldo vaidmuo šeimoje buvo svarbiausias, o man liko šalutinis.

Ši trumpa autobiografinė Erzählung (neįsivaizduoju, kodėl trumputė apysaka vadinama romanu?) – apie paauglį berniuką, kuris sužino, kad jo brolis nėra miręs, kaip jam buvo visada sakoma, o tik pradingęs. Tas sakinys, viršelis ir meilė vokiečių literatūrai paskatino kuo greičiau susirasti ir perskaityti knygą.

Vakarų Vokietija, šeštasis dešimtmetis. Pražuvėlių laikas. Tikriausiai tuo metu daug šeimų buvo patyrę netekčių, kai po karo traukėsi iš Rytų į Vakarus. Jaunesniajam Arnoldo broliui nei karo, nei to bėgimo baisumų patirti neteko. Nelabai ilgisi jis ir brolio, kurį pažįsta tik iš vienos vienintelės fotografijos. Tačiau sukrėtimas ištinka tada, kai pasirodo, kad brolis ne tik kad yra gyvas, bet galbūt ir surastas. Telieka išsiaiškinti, ar tai tikrai jis, ar ne.

Jaunėlį stebina viskas – tėvų elgesys, tapatybės patvirtinimui reikalingos procedūros, ekspertizės, kojų, galvos, ausų lezgelių ir pilvo riebalų masės nustatymai, apskaičiavimai ir lyginimai su tariamai rastu Arnoldu. Rezultatų laukimas, o sulaukus jų, interpretacijos, kuo skiriasi vidutiniškai mažos, visai menkos, vidutiniškai tikėtinos ar vidutiniškai galimos giminystės tikimybės. Širdį spaudžią ne visai suprantamas mamos elgesys, o dar labiau vaikiškas pajautimas, kad jis tėvams ne toks svarbus, kaip Arnoldas. Arnoldas. Arnoldas. Arnoldas… Pražuvėlis.

Skaityti labai įdomu. Tekstas labai savotiškas, viskas pasakojama paauglio akimis, daug detalių, daug nuostabos, daug nevilties. Pabaiga kaip gero detektyvo, kuomet dar ilgai suki galvą, kaip, kas, kodėl? Kaip vos daugiau nei šimto puslapių dideliu šriftu spausdintai knygai tai net daugiau, nei puiku.

Patiko. XX a. aukso fondo serijoje buvo išleista dar viena autoriaus knyga „Tristano akordas“, bet man kol kas užteks ir Pražuvėlio.

Colum Mccann. Taip sukasi pasaulis nuostabus.

Maccann_Pasaulis nuostabusMCCANN, Colum. Taip sukasi pasaulis nuostabus [romanas]. Iš anglų k. vertė Milda Baronaitė. Vilnius: Sofoklis, 2015. 432 p.

Apačioje stebėtojai išvien įkvėpė.Staiga oras, atrodo, tapo bendras. Vyras viršuje buvo žodis, kurį jie, rodos, pažinojo, bet ankščiau nebuvo girdėję.
Ir jis žengė.

Šią minutę neatsimenu, ar esu skaičiusi knygą gražesniu pavadinimu. Taip sukasi pasaulis nuostabus. Man gražu. Labai. Pavadinimas atkreipė į knygą mano dėmesį, pavadinimas paskatino ją skaityti. Tiesa, paskatino dar  vienas dalykas – kelionė nuo vieno, tuomet dar ką tik pastatyto, bokšto dvynio stogo – ant kito. Lynu.

Bet… tą dieną ant lyno balansavo vienui vienas žmogus – betgi į jį nuo žemės žvelgė tūkstančiai. O į tuos ant žemės pažvelgė autorius. Iš šalies. Ir, tiesa, ne į tūkstančius, o į vos kelis – kunigą, besistengusį išgelbėti puolusias gatvių prostitučių sielas, motiną, sielvartaujančią dėl Vietname žuvusio sūnaus, hakerius, žaidžiančius su pirmaisiais kompiuteriais. Visi jie skirtingi, visos istorijos skirtingos. Visų jų gyvenimus autorius supynė į vieną įspūdingą pasakojimą. Kurie, visi kartu, buvo tikriausiai ne mažiau įspūdingi, nei tas žmogus, ten aukštai, ant lyno.

Patiko (iš tų knygų, kurios kelią daug jausmų: iš pradžių labai sudomina, paskui kažkiek nuvilia, paskui pamažu įtraukia ir tuomet jau gaila, kai baigiasi). Kažkiek priminė Antausį. Tiems, kam pritrūks istorijos apie akrobatą – iš kart siūlau The Walk. Man šis knygos ir filmo komplektas paliko tikrai puikų įspūdį.

 

Marina Achmedova. Šedevras.

Achmedova_Sedevras

ACHMEDOVA, Marina. Šedevras [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. Vilnius: Sofoklis, 2013. 400 p.

Bet aš… Aš! Nieko! Neprisimenu! Buvau uždaryta tame kambaryje už stiklo! (psl. 9)

Nauji Metai ir pirma nesėkmė… Nežinia, ar visi tie kalėdiniai stebuklai galvą susuko, ar Martinas iš savo Septynių Karalysčių paleisti nenorėjo… Man nepatiko. Ką ten nepatiko, neįstengiau perskaityti daugiau nei 30 puslapių. Ir pšššš….

Iš aprašymo tikėjausi trilerio. Mistinio. O čia? Moteriški padūsavimai. Modernūs. Kitu laiku gal ir būčiau skaičiusi. Dabar ne. Dabar dar norisi stebuklų, žiemos ir pasakų.

Nepasisekė. Tik neaišku, knygai ar man…