J. M. Coetzee. Fo.

J. M. Coetzee. Fo.

COETZEE, J. M. Fo [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 158 p.

Atsidėję Laisvės, Garbės ir Palaimos paieškoms, visą gyvenimą slydinėsime, kliuvinėsime ir vis ieškosime, tik veltui. Tie žodžiai neturi namų, jie kaip klajojančios danguje planetos, ir nieko čia nepadarysi.

Pirmas sakinys: Pagaliau nebepajėgiau toliau irtis.

Instagrame savo įspūdį apie knygą įvertinu žvaigždutėmis. Šiaip, kad įdomiau būtų. Bet kaip keista kažkokiomis tai žvaigždutėmis vertinti jau ir taip įvertinto rašytojo romaną. Nobelis. 2 x Bookeris. Ką čia bepridėsi…

O pridėti galima tik savo emocijas. Fo…. Fo… Su Barbarais viskas buvo paprasčiau. O čia… Taikliai parašyta – intelektualus galvosūkis literatūros gurmanams. Nesu ypatinga gurmanė – bet bėgti nuo knygos tikrai neketinu, iššūkį priimu. O ir tema labai intriguojanti.

Istorija trumputė: moteris patenka į negyvenamą salą, kuri, pasirodo, yra gyvenama, nes ten jau gyvena Kruzas ir Penktadienis. Valio! Bet čia dar ne pabaiga. O tolimesniam siužeto posūkiui nebuvau pasiruošusi, namų darbų nepadariau, atsiliepimų nepaskaičiau. Mintys keičia viena kitą, gal čia taip, gal čia dėl to, o gal tas reiškia aną? Penktadienis negali kalbėti, jam kažkada kažkas nupjovė liežuvį. Suzanai sunku su juo susikalbėti, jis gi nemoka rašyti, negali papasakoti savo istorijos. Bandymų būta įvairių: tyla, muzika, žodžiai, pats kalbos garsas…. Paskui mama ir dingusi dukra. Kas jai nutiko? Kas nutiko Bahijoje? Išvis, ar tie pasakojimai tikri, ar tik fantazija? Klausimų ir palyginimų tikrai daug… Nuo ko tą galvosūkį pradėti spręsti?

Fo… Fo.. Defoe.. Irgi panašiai skamba. Trumpa knyga, o visko tiek daug! Labai įtraukė, labai įdomu skaityt, vos porą vakarų, ir viskas, bet tikrai liko neatsakytų klausimų. Tenka prisipažinti, sumanymą ne visai supratau. Bet intriga įžiebta – einu paieškoti kokios nors tikros recenzijos su visais atsakymais. Nors įtariu, kad atsakymus kiekvienas skaitytojas turi atrasti pats. Tokia jau ta intelektuali gurmaniška literatūra. Sėkmės ieškant.

Donato Carrisi. Blogio žaidimas.

Donato Carrisi. Blogio žaidimas.

CARRISI, Donato. Blogio žaidimas [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 320 p.

Aš atėjau iš tamsos, tarė ji sau. Jei jos neieškosiu, tamsa pati ateis ieškoti manęs.

Pirmas sakinys: Skambutis policijai buvo užregistruotas vasario 23 dieną devyniolika valandų keturiasdešimt septynios minutės.

Liūdniausia visoje istorija yra tai, kad jokių tęsinių nebebus. Tiesiog ketvirta knyga iš keturių. Taškas.

Donato Carrisi yra pats geriausias detektyvų meistras Europoje. Žinoma, neskaitant skandinavų. Milos istorijos pradžia neįsibėgėjo labai greitai, bet jau kaip įtraukė, su kiekvienu skyriumi, su kiekviena knyga vis labiau. Puiku. Įspūdinga.

O tema paprasta – blogis. Kiek jis gali apimti, koks stiprus gali būti, koks nenugalimas, ar yra vilties gėrio pergalei? Atsakymų tikriausiai nėra. Bet visi šie amžini klausimai suteikia labai daug pliusų – tai jau nebe paprastas greitas trileris, o gal net šiek tiek intelektuali, filosofinė istorija.

Taigi, o Mila? Mila šioje knygoje bus mama. Alisai suteiks tokį gyvenimą, kokio ji neturėjo. Jos abi bus saugios ir mėgausis ramybe atokiai nuo didmiesčio ir visokių didelių rūpesčių. Tik mama ir dukra.

Aha.. pasvajokite. Šį kartą žaidimas dar sunkesnis, nei ankstesni. Numatyti kelis žingsnius į priekį. Bandyti suprasti žudiko psichologiją. Nepasiduoti apgaulėms. Ir laikas. Laikas tiksi, laikas baigiasi… Kas laimės žaidimą?

Savotiški, gal būt ir ne visiems, bet stiprūs ir geri detektyvai. Viltis visgi yra – gal dar ne pabaiga? Gal.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

LAWHON, Ariel. Kodinis vardas – Helena [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 608 p.

Karas yra per daug svarbus reikalas, kad galėtumėm jį patikėti tik generolams. – Prancūzų ministras pirmininkas Georges Clémenceau, 1917.

Pirmas sakinys: Esu turėjusi daugybę vardų.

Oi, kaip patiko! Su kokiu malonumu perskaičiau visus 600 psl.! Visi viršelio pažadai tikrai išsipildė. Pasitaiko retokai, ar ne?

Prancūzija 1936. Prancūzija 1944. Toks trumpas laiko tarpas, ta pati šalis, o tokie milžiniški pokyčiai. Kurių niekas nelaukė ir nesitikėjo.

Jauna gražuolė Nensė irgi nelaukė ir nesitikėjo, kad jos gyvenimas taip drastiškai keisis. Kai širdyje liepsnoja meilė, nesinori net galvoti apie kažkur Vienoje žudomus žmones ar į Ameriką bandančius pabėgti žydus. Visgi Nensė pagalvojo. Dar. Ir dar kartą.

Apie prancūzų pasipriešinimą okupantams WW2 karo metais tikriausiai nesu skaičiusi nei vienos grožinės knygos. Buvo nelabai atmintin įstrigusių filmų ar serialų…. Ir kas tie makiai, apie kuriuos taip įdomu skaityti? Nors.. kažin kaip ten būtų buvę, jei ne Helena.

Jei ne Helena, tai būtų buvusios kitos istorijos. O dabar tai tikras labai moteriškos, užsispyrusios, bet drąsios ir ryžtingos, o svarbiausiai – tikros moters tikras gyvenimas. Pilnas visokiausių išbandymų. Įdomus, greitas siužetas, paprastas tekstas, dažnai sukrečiantys momentai…. Norisi skaityti, skaityti, skaityti. Daug įvairių ryškių, įstrigusių personažų, linksmų bei graudžių išgyvenimų.

Ir žinoma, Nensė. Jos lūpdažis. Jos French 75. Jos Pikonas. Jos Henris Fioka.

Patiko be jokių abejonių. Pirmus puslapius skaitydama dar pagalvojau, kad ai, kažkaip gal neįdomu, bus eilinė istorija apie kokią nors supermoteriškę. Nieko panašaus. Gyvenimas būna žiaurus. Moterims nieko kito nelieka, tik imtis veiksmų.

Andrij Liubka. Karbidas.

Andrij Liubka. Karbidas.

LIUBKA, Andrij. Karbidas [romanas]. Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 224 p.

– Dabar atsikovosime mums priklausančią teisę tapti Europos Sąjungos nariais. Užbaigsime, kas pradėta, ir integruosimės į bendriją. Tai mūsų, Vedmedivo sūnų, pareiga, juk palei miestą stūkso siena tarp Ukrainos ir Europos sąjungos!

Pirmas sakinys: Išauš diena, kai čia neliks nei vieno.

Labai keista knyga. Tikrai drąsus žingsnis. Nes kiekgi skaitytojų yra skaitę ar bent susipažinę su ukrainiečių rašytojais? Ar bus kam įdomu? Ar skaitys?

Gal šios baimės ir visai be reikalo. Tikras skaitytojas visada ieško netikėtumų, staigmenų, iššūkių… Nors prisipažinsiu, ilgokai knygai teko palaukti eilėje, ilgokai, tik karas paragino ją perskaityti.

Juokas, sumišimas, nuostaba. Net nežinau, ką galvoti. Iš pradžių viskas buvo puiku. Jei politikai dėl Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą nesusiderėjo, tai padarys vieno išgalvoto miestelio gyventojai. Istorijos mokytojas, meras, kapinių sargas, kontrabandininkas, Karpatų genijus, Daktarytė… Va tokia marga kompanija. Kadangi, kaip žinia, geriausios idėjos gimsta su draugais prie stalo ir butelio, tai nuotykių apstu. Kiekvienas projekto dalyvis atspindi tam tikrą, nebūtinai idealią, visuomenės grupę. Skaityti juokinga, linksma, sarkazmas liejasi kaip tas būsimasis fontanas miestelio aikštėje. Tekstas puikus, įdomus, kiekvienas personažas pristatomas išsamiai, šmaikščiai, galima sakyti, nuo pat gimimo.Skaityti neprailgsta, įdomu, ką rasi kitame puslapyje.

O kitame puslapyje laukia sumišimas. Aišku, nuostabu, kokia ta šalis, kaip ir visos, daugialypė. Bet kadangi visa geopolitine situacija iki vasario mėnesio tikrai nesidomėjau, nelabai supratau, koks tas paprasto žmogaus požiūris į Europos Sąjungą? Užtenka vienos minties ir srautas pasipila – ar čia politinė satyra, ar čia išjuokiama visuomenė, gal Europos Sąjunga, ar čia jau autorius į bendrą situaciją taiko. Yra apie ką pagalvoti.

O siužetas nelaukia, pasilik galvoti, arba keliauk kartu su projekto dalyviais vykdyti užduoties. Ir kai jau nebežinai, kaip reaguoti ir ką galvoti apie knygą, ji ima ir nustebina dar kartą. Ar tai jau viskas? Pabaiga? Ar tai ką nors reiškia? Kas atsitiko tunelyje? Įdomu, ar rašytojas nujautė, kas vyks Ukrainoje šiandien?

Nors jausmų paletė tikrai marga, džiaugiuosi, kad savo pažintį su Ukrainos rašytojais pradėjau būtent nuo Karbido. Kas toliau?

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

HENDRICKS, Greer; PEKKANEN, Sarah. Anonimė [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė Vilnius: Sofoklis, 2022. 384 p.

Tu priklausai man.

Pirmas sakinys: Daug moterų nori, kad pasaulis matytų jas tam tikru kampu.

Jau girdėtas scenarijus. Žmonės kviečiami dalyvauti psichologiniame tyrime. Ir ne už ačiū. Ir jokios fantastikos, pvz. kaip Protuose. Viskas – pati tikriausia realybė.

Faina. Patiko. Džesika – visažistė, vykstanti pas klientus į namus. Tampo savo kosmetikos rankinę po miestą iš vieno kliento pas kitą ir nelabai suduria galą su galu. Tad gavusi šansą lengvai užsidirbti ir sudalyvauti psichologiniame tyrime, ilgai negalvoja. Pirmą etapą keičia kitas, paskui dar, kol 52 tyrimo dalyvė pajunta įsitraukusi į visai nelinksmus dalykus.

Viskas – tik dėl pinigų. Nepaisant nemeilės psichologijai buvo tikrai įdomu. Nors tų pokalbių buvo labai daug, bet daug ir veiksmo. Džesika tampa priklausoma nuo kitų ir net pati nebesusigaudo, kuo tikėti, kuo ne. Visi tie psichologiniai pamąstymai nė kiek netrukdo, viskas susinchronizuota. Ir ne, negalvokite, kad čia viskas taip paprasta.

Šaunu. Skaitai sulaikęs kvapą ir lengvai aukoji nakties miegą, kad tik dar truputį galėtum paskaityti. Tikrai prikausto, tikrai neįmanoma atsiplėšti. Koks geresnis pagyrimas dar galėtų būti trileriui?

Matt Haig. Vidurnakčio biblioteka.

Matt Haig. Vidurnakčio biblioteka.

HAIG, Matt. Vidurnakčio biblioteka [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

AŠ ESU GYVA

Pirmas sakinys: Likus devyniolikai metų iki jos apsisprendimo mirti, Nora Sid sėdėjo mažutėje šiltoje Bedfordo miesto Hazeldeno mokyklos bibliotekoje.

Knyga tokia tarsi.. biblioterapinė. Nesu specialistė, bet ji labai tiktų tiems, kurie jaučiasi nelaimingi dėl praeities, dėl neįgyvendintų norų, svajonių, ar, jų nuomone, neteisingų pasirinkimų. O tu klausai, ir nesupranti, kam visa tai. Nes nesi psichologas, nesupranti kitų žmonių ir nemoki arba tiesiog pavargsti juos guosti.

Viskas aprasta ir elementaru. Apie tai, ką seniai žinojau, ir ką, mano nuomone, turi žinoti kiekvienas žmogus. Bet… ką aš suprantu apie psichologiją, kurios nemėgstu ir ką aš žinau, kas darosi kitų žmonių galvose?

Tai gal geriau apie knygą. Norą gyvenimo sunkumai nugali ir ji patenka… ne, ne į pragarą, bet į keistą vietą, panašią į biblioteką. Ten tūkstančiai lentynų ir tūkstančiai knygų. Ir, o kaip įdomu, kiekvienoje knygoje – jos gyvenimo istorija. Tūkstančiai gyvenimų. Tūkstančiai jų variantų. Kas būtų buvę, jeigu..

O svarbiausia – gali pasirinkti kurį tik nori variantą ir sėkmingai (ar nelabai) jį nugyventi.

Bet smagu tik iš pradžių.

Po kažkelinto tai pasirinkimo pradedi suprasti, kame čia visas reikalas. Pradedi suvokti, kad tas kas būtų, jei… visai nieko vertas. Galbūt pradedi ir suprasti gyvenimą (jei tai iš vis įmanoma). Ir tuomet (jei nori), susidėlioji mintis ir pabandai dar kartą… O gal iš naujo.. O gal tiesiog paprasčiausiai toliau.

Tai va, toks skaitinys. Labai daug visokiausių situacijų. Įdomus istorijos dėstymas, daug minčių. Bet nesu nelaimingų moterų knygose mylėtoja, tai to paties rašytojo Tomas Hazardas man patiko maždaug penkis kartus labiau (nors pastarasis irgi turėjo dėl ko padejuoti).

Ką gi, Nora Sid, tikiuosi, padėsi ar jau padėjau daugeliui gyvenimo keistenybių išvargintų skaitytojų. Bet aš pati taip ir nesugalvojau, norėčiau aš į tokią biblioteką, ar ne?

„Tai geriausias gyvenimas, – tarė ji sau, dabar jau gerokai sunerimusi. – Tai geriausias gyvenimas. Aš čia lieku. Tai gyvenimas man. Geriausias gyvenimas. Geriausias gyvenimas“.

Nora suprato, kad gyvenime gali būti pats sąžiningiausias, tačiau žmonės išvysta tiesą tik tada, jeigu ji artima jų pačių realybei. Kaip rašė Toro, „svarbu ne tai, į ką žiūri, bet tai, ką matai“.

Sarah Pearse. Sanatorija.

Sarah Pearse. Sanatorija.

PEARSE, Sarah. Sanatorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Justė Povilaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 448 p.

– Taip. Ši vieta… Jis to niekada nesakė, bet aš manau, kad tai yra praeities vaiduoklių išvarymas. Tai buvo neįmanomas projektas. Beveik visi sakė, kad šio pastato niekada nebus galima prikelti naujam gyvenimui. – Sesilė gūžteli pečiais. – Kaip ir jo paties. Niekas negalvojo, kad jis taps to, tuo, kuo dabar yra.

Pirmas sakinys: Ant grindų mėtosi nebereikalingi medicininė įranga: surūdiję chirurginiai įrankiai, sudaužyti buteliai, stiklainiai, sulaužyta seno neįgaliojo vežimėlio nugaros atrama.

Tradicinis detektyvas. Veiksmas uždaroje erdvėje, kalnuose, buvusios sanatorijos vietoje įrengtame viešbutyje. Netikėtos sniego lavinos laikinai atskiria viešbutį nuo pasaulio ir kas tada atsitinka? Taip, kažkas nužudomas!

Gerai, kad tarp viešbučio svečių yra buvusi detektyvė Elina. Blogai, kad tas toks svarbus romanui personažas daro ne kokį pirmą įspūdį. Vaikystės traumos, darbinės klaidos, psichologinės, asmeninės ir visokios kitokios problemos. Bėdų daug, bet nieko naujo. Kaip ir visų, jau nebesuskaičiuoju kelių, knygynių detektyvų problemų.

Taigi bus mirtis, bus tyrimas, bus praradimų ir atradimų. Didžiausias pliusas, kad knyga parašyta „detektyviškai“ – skyriai trumpi, ir kiekvieno pabaigoje įtampa kyla iki maksimumo. Įtraukia normaliai, galima aukoti ir miegą. Net tas ganėtinai varganas Elinos personažas nebeatrodo toks blogas. Norisi išsiaiškinti, kaip kas ir kodėl.

Tai va, toks sakyčiau visiškas standartas. Tiesa, pabaiga nustebino. Netgi kilstelėjo bendrą įspūdį. Ėjau gūglinti, kaip čia ir kas galėjo būti. Panašu, kad autorė taško dar nepadėjo ir su Elina dar susitiksime kitose knygose. Tik dar kol kas nežinau, ar laukiu.

M. V. Craven. Marionetės.

M. V. Craven. Marionetės.

CRAVEN, M.W. Marionetės [romanas]. Iš anglų k. vertė Gerda Šalengvaitė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 352 p.

– Na, ko lauki? Varom gaudyti serijinio žudiko.

Pirmas sakinys: Šis akmeninis ratas – senovinė, rami vieta.

Žmonės sako, oi, kaip greitai skaitai, oi, kiek daug knygų perskaitai, ajajai, ar ką nors atsimeni? Aha – štai jums knyga, kuriai tereikia maks 4 dienų. Detektyvas. Trileris. Argi išeitų skaityti ilgiau?

Kambrijos grafystėje, garsėjančioje priešistoriniais akmeniniais ratais, vienas po kito randami sudeginti vyrai. Visi jie – pagyvenę, visi – žiauriai nukankinti ir tarsi paaukoti akmeninio rato viduryje. Kas gi tas Aukotojas? Ir kodėl ant vieno jų krūtinės išpjaustinėtas vietinio detektyvo vardas?

Tiesa, iš karto sakau: ne, jei knygos neperskaitysite, plaukų rautis tikrai neteks. Ir ne, tai tikrai ne geriausias detektyvas, kurį perskaitysiu šiais metais. Jeigu perskaitytų knygų sąrašas ganėtinai ilgas, tikrai prie ko nors norėsis prisikabinti. Pavyzdžiui, prie šabloniško, vienišiaus, praeityje profesinių klaidų padariusio tyrėjo. Arba prie nesocializuoto IT genijaus. Arba prie sumaltos pabaigos. Nors gal ji visai ir nesumalta – tęsinių bus. Vašingtonas Po – produktyvus detektyvas, dar ištirs ne vieną sunkią bylą.

Man labiausiai patiko jausmas. Emocija. Kai skaitai knygą ir gali užsimiršti. Kai vienu prisėdimu perskaitai šimtą puslapių ir to net nepajauti. Kai trumpi skyreliai keičia vienas kitą, valandos, beje, irgi, bet taip norisi sužinoti, kaip viskas pasibaigs. Kai pradeda patikti koks nors personažas ir jau norėtum su juo susitikti tęsinyje. Kai tiesiog galima mėgautis.

Praėjus kuriam laikui ir atslūgus emocijoms supranti – gal tai ir ne stebuklas. Detektyvinių knygų pasaulio nesusprogdins. Bet…. Geriausias detektyvas yra tas, kurį skaitai dabar. Taip jau su jais būna.

Frances Cha. Jei turėčiau tavo veidą.

Frances Cha. Jei turėčiau tavo veidą.

CHA, Frances. Jei turėčiau tavo veidą [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 288 p.

Jei turėčiau tavo veidą, gyvenčiau daug geriau už tave.

Pirmas sakinys: Sudžin netveria noru tapti salono-viešbučio mergina.

Oi, kaip apsirikau su šia knyga! Tikėjausi patekti į banalią šabloniškų grožio standartų, plastinių operacijų bei stereotipinių veikėjų kasdienybę Pietų Korėjoje. Nukišau ją kažkur į lentyną net neketindama skaityti artimiausiu metu (tikrai atsiprašau, Sofokli :). Bet…. planai turi savybę keistis.

Penkios merginos gyvena viename Seulo daugiabutyje. Tikriausiai ten gyvena ir daugiau žmonių, bet kol kas įdomios tik šios penkios. Vienos jų pažįstamos viena su kita, kitos – ne. Bet visos jos į Seulą atvykusios iš kokių nors atokesnių vietovių ir žūtbūt norinčios… na to, ko ir visi žmonės: sėkmės, įdomaus darbo, meilės, laimės, pinigų…

Taip, istorija yra apie grožį, jo kultą šioje šalyje, keistas vietines tradicijas ir ypatingai nuo vyrų priklausančias moteris. Bet banalu gali pasirodyti nebent pradžioje. Jau po kelių puslapių viskas pasikeičia ir baigdama skyrių suprantu – čia jau bus. Gerai bus. Gal ir nieko ypač netikėto, gal nieko pernelyg tobulo – bet mėgautis bus kuo.

Labai patiko. Paprastas, neįmantrus pasakojimas tiesiog išjudino pačias įvairiausias emocijas. Smagu, kai vietoje banalios istorijos gauni kokybišką skaitinį. Kuriame yra visko: tolimos šalies kasdienybės, papročių, gyvenimo būdo, standartų. Tas gyvenimas toks tolimas ir sunkiai įsivaizduojamas bet meilės, laimės, draugystės, bendrystės poreikis visur juk tas pats. Įdomu skaityti knygą, kuri, iš pirmo žvilgsnio tarsi ir apie paviršutiniškus dalykus, bet kartu ir apie skaudulius, kurie po viso to slepiasi.

Šaunu. Patiko tas toks gal kiek melancholiškas, lėtas, bet ir labai įtraukiantis pasakojimas. Emocijų buvo daug, banalumo ir holivudo – mažai. Ir beje, tai – tik debiutinis romanas! Kas bus toliau?

Donato Carrisi. Mergina rūke.

Donato Carrisi. Mergina rūke.

CARRISI, Donato. Mergina rūke [trileris]. Iš italų k. vertė Morta Simonaitytė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 320 p.

– Pirmoji kiekvieno didžiojo romanisto taisyklė yra kopijuoti.

Pirmas sakinys: Naktis, kai viskas amžiams pasikeitė, prasidėjo nuo telefono skambučio.

Ketvirtosios Mila Vasquez serijos knygos laukimą bandau sutrumpinti kitu autoriaus romanu. Mažame miestuke, beveik uždaroje bendruomenėje dingsta mergaitė, pareigingos bendruomenės šeimos dukra. Nėra veik jokių įkalčių, tad tenka kviestis agentą Fogelį. Jo reputaciją ne kažin kokia, bet tai vienintelė viltis pajudėti į priekį.

Įdomus šis rašytojas, įdomus. Tai, žinoma, kitoks romanas, nei Milos serija, bet irgi turi tokių savitų, ne detektyvo bruožų. Konkrečiau – šokiruojančios antraštės ir žiniasklaida. Ko reikia skaitytojams/žiūrovams? Ar jiems svarbu, kad būtų surasta dingusi mergaitė? Ar jiems svarbu, kad būtų surastas žudikas? Ar jiems svarbu, kad nusikaltimas būtų išaiškintas?

Atsakymai nuspėjami, bet pasvarstymai įdomūs. Fogelio darbo metodai ciniški ir neįprasti. O dienos eina, vis labiau sumenkindamos laimingos pabaigos viltį.

Tikras Carrisi trileris, patiko. Tikrai, tai vienas geriausių atradimų detektyvų pasaulyje. Skaitau, kad yra ir to paties pavadinimo filmas, mėgstantiems lyginti filmus ir knygas. Džiaugiuosi, nes goodreads užtikrintai teigia, kad autorius jau parašęs ne vieną ir ne dvi knygas. Skaityti tikrai bus ką. Kad tik kas išleistų.

Taigi, nežinia, kaip reiktų sužinoti naujienas, bet akivaizdu, kad populiariausius naujienų portalus reiktų tiesiog užblokuoti.