Vilties knyga

Vilties knyga. Sudarė Inga Juodkūnė. Viršelio ir iliustracijų dailininkė Milena Grigaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 160 p.

Viltis yra matymas, kad nebūtinai yra taip, kap man atrodo. Ir man tai duoda erdvės įkvėpti.

Pirmas sakinys: Nuo pat mažumės buvau kūrybinga, bet labai išsiblaškiusi, dėl to mokykloje manęs nemėgo.

O čia visai ne kalėdinė knyga. Paskaitinėjus apie katinus, skaitytojus, lėktuvus ir romantinius santykius – tarsi krytis į kasdienybę ir realybę. Sukrečiančią. Dažniausiai labai liūdną. Bet viltingą.

Tai pasakojimai apie realių lietuvių psichikos sveikatos problemas. Praėję ar vis dar einantys tikrai sudėtingais keliais, jie visi savaip interpretuoja vilties sąvoką. Kaip jau atrodo, kad viskas, stop, nebėra kur eiti- tikrai yra. Tai viltis. Gerai, knygoje tik keturiolika istorijų, tad ir keturiolika vilties kelių. Bet ir keturiolika yra daug, ar ne?

Knygą gavau dovanų iš leidyklos. Drąsiai galiu sakyti, kad tai ne šiaip dovana. Pirmoji reakcija buvo, oi, Sofokli, juk žinai, kad skaitau daugiausia detektyvus ir dar gerai, kad mistikos būtų. Visokios saviugdos knygos ne man, ką aš dabar su ja darysiu? Padovanoti kam nors?

Bet manyje glūdinti skūpi ir užkietėjusi skaitytoja neleido perleisti knygos kam nors kitam, prieš tai jos neperskaičius. Atsiverčiau. Iš karto perskaičiau pusę. Tiesiog negalėjau padėti į šalį. Na, o paskui, jei atvirai, šiek tiek paverkiau. Nesitikėjau šito.

Istorijos labai vienodos ir labai skirtingos. Paauglystės sunkumai, priklausomybės, ligos, bandymai nusižudyti, gijimas ir atkrytis. Stebuklai. Tikras stebuklas, kai jau stovėdamas ant tilto turėklų surandi drąsos surinkti pagalbos numerį. Stebuklas, kai sugebi pasidalinti savo istorija su kitais. Stebuklas, kai tokią knygą gauni prieš pat Kalėdas.

Knyga inicijuota Jaunimo linijos, tad iš pradžių tos visos istorijos atrodo labai jaunatviškos. Bet tik iš pradžių, kol neatsiverti istorijų su delno ženklelių. Psichikos problemos amžiaus ribų neturi, o ir viską, šiaip ar taip, atsinešame iš vaikystės, paauglystės. Bet kaip gyvensime toliau, priklauso tik nuo mūsų, ar ne?

Labiausiai kalėdinė knyga. Tikrai.

—-

Psichologinė pagalba telefonu visoje Lietuvoje 

1. Jaunimo linija – 8 800 288 88
https://jaunimolinija.lt/

2. Vaikų linija – 116111
https://www.vaikulinija.lt/

3. Pagalbos moterims linija – 8 800 663 66
https://pagalbosmoterimslinija.lt/

4. Vilties linija – 116123
https://www.viltieslinija.lt/

5. Sidabrinė linija – 8 800 800 20
https://www.sidabrinelinija.lt/

6. Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas“ – +37060411119
https://nelikvienas.lt/

7. Linija Doverija (rusų kalba) – 8 800 772 77

Catherine Walsh. Lemtingos Kalėdos.

WALSH, Catherine. Lemtingos Kalėdos [romanas]. Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 350 p.

Nežinau, kada šis vyras tapo mano silpnybe. Bet šįvakar visai apvyniojo mane aplink pirštą.

Pirmas sakinys: – Jūs įsitikinusi?

Na ką, Kalėdų temą tęsiam? Čia tokia labiausiai kalėdiška knyga. Lengva, paprasta, šmaikšti. Apie vaikiną, geriausios draugės ex, ir apie sutapimus, kurie, nors ir nenoromis bei labai pamažu, tampa labai geidžiamais.

Nors toks tas ir šmaikštumas. Oro uoste – chaosas, visi skuba namo, o tuo tarpu pajuokauja gamta: sukelia tokią pūgą, kuri sustabdo visus skrydžius ir keičia tūkstančių keleivių planus. Ką tokiu atveju daryti? Nervintis, ieškoti išeičių ar keisti gyvenimą?

Ne visai mano stiliaus ir tematikos knyga, bet tikrai ganėtinai kalėdiška. Ir pradžia gera: dialogas iš karto sudomina, nelabai aišku, kas čia vyksta. Iš tikrųjų apie tokias knygas reiktų kuo mažiaus skaityti – atskleisti turinį labai lengva, viskas tikrai nuspėjama, bet šiuo atveju viskas taip ir turi būti. O kada nieko nežinai, skaitai ir galvoji, kad oi, o čia jau viskas? Bet dar pusė knygos liko! Ką ten berašyti? Bet autorei kažkaip visai pavyksta vėl iš naujo sudominti, pristatyti naujų veikėjų ir pavingiuoti siužetą taip, kad tas noras skaityti neišblėstų iki pat pabaigos.

Romantinių istorijų mėgėjams tai geriausia kalėdinė dovana. Pats tas šiek tiek atsipūsti ir atsipalaiduoti tarpušvenčiu.

Laura Madeleine. Katė, išgelbėjusi Kalėdas.

MADELEINE, Laura. Katė, išgelbėjusi Kalėdas [romanas]. Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 256 p.

Pažvelgiu į jos ryškiai žalias akis, ir tą mirksnį, gal net trumpiau, vaidenasi, kad mane supa nuožmus jūros žiemą ošimas ir pilkos bangos, besiglemžiančios viską, išskyrus vienišą auksinę spingsulę horizonte. Tai gyvybės, vilties šviesa.

Pirmas sakinys: – Ar kada pasakojau tau, Mina, šios salos istoriją ir kaip ji gavo savo vardą?

Na, gal jau laikas pradėti rašyti apie kalėdines knygas? Nesu sezoninė skaitytoja, knygų pagal sezoną paprastai nesirenku. Bet tai – neabejotinai pirmoji kalėdinė dovana. Ir ypatinga tuo, kad leidykla ją išleido ankščiau, nei kitų šalių leidyklos. Šaunuoliai!

Knyga kaip ir turėjo būti kaip tik man. Mėgstu kates, mėgstu Kalėdas. Mėgstu istorijas, kuomet standartinį gyvenimą gyvenantis žmogus staiga vieną dieną nutaria viską mesti ir pradėti gyvenimą kur nors močiutės kaime. Arba ne, kokios nors netikėtos aplinkybės priverčia jį parvykti į savo vaikystės namus (tokios istorijos dažniausiai būna detektyvinės) ir radikaliai viską pakeisti. Mina irgi viena iš tokių. Likimas jai netikėtai atsiunčia išbandymą – kelionę į atokią salą. Na ir prasideda – vietiniai keisti gyventojai, sentimentalūs vaikystės prisiminimai, ta pati vaikystės katė, kuri tikriausiai jau gyveną ne pirmą gyvenimą, keistoki papročiai ir dar keistesnės vietinių pasakojamos istorijos.

Gražiai skamba, ar ne? Bet jei būtų storesnė, knygos tikriausiai nebūčiau baigusi. Folkloras ir magija yra gerai, bet tas būti ar nebūti, išvykti ar pasilikti toks standartiškas ir tipiškas. Širdis smarkiau nesutvinksėjo ir Kalėdų dvasios neprisipildė. Neromantikė aš tikriausiai, ar ne?

Katė ir Kalėdos yra gerai. Bet jei paklaustumėte, kokia būtų ta katiniškai kalėdinė knyga – tai neabejotinai Katinas, kuris atėjo per Kalėdas. Vyriška ironija ir juokeliai kalėdinę atmosfera gal ir ne visada sukuria, bet vis tiek daug smagiau skaityti. Nebūtinai per Kalėdas.

Donato Carrisi. Tamsos medžiotojas.

CARRISI, Donato. Tamsos medžiotojas [trileris]. Iš italų k. vertė Lina Gaučytė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 384 p.

Jis matė tai, ko nematė kiti. Matė blogį.

Pirmas sakinys: Į pasaulį ateiname ir jį paliekame pamiršdami.

Tikriausiai laukiamiausia knyga. Sielų teismo tęsinys. Na, gal ne tęsinys, bet pažįstamų bus: Markusas, Sandra, Klementė, penitenciarijai… Gėris ir blogis.

Šiek tiek nusivyliau. Na taip, puslapius verčiau greitai, knyga įtraukianti, parašyta gerai ir labai intriguojančiai. Bet jei ne veikėjai iš pirmosios dalies, galvočiau, kad tai net ne ta serija. Net autoriaus koks nors kitas.

Tema tradicinė: gėris ir blogis. Siužetas tradicinis: kažkas žudo jaunas poreles, ir, akivaizdu, ypač nemėgsta merginų. Visuomenė įsitempusi, spauda gaudo menkiausius kvėptelėjimus. Bet, žinoma, gerų žinių mažai. Nes tik skaitytojai žino, kad vyksta ne tik oficialus, bet ir neoficialus tyrimas. Ir ne vienas.

Su detektyvine linija viskas gerai. Su filosofija irgi. Daug gerų pastebėjimų, minčių apie gėrį ir blogį atskirai ir apie abu kartu. O toliau.. Tai kur, atsiprašau, paslaptys? Kur siužeto vingiai, kurie išmuša iš vėžių taip, kad nebesupranti, ką skaitai? Kur staigmenos? Netikėtumai ir apgavystės?

Tikriausiai tęsinyje, ar ne?

Laukiu!

Donato Carrisi. Sielų teismas.

CARRISI, Donato. Sielų teismas [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 414 p.

Jo grobis buvo pats grobuonis.

Pirmas sakinys: Numirėlis atmerkė akis.

Na, šis italų rašytojas tikrai yra atradimas. Gal tie kiek filosofiški pamąstymai apie blogį ir jo prigimtį gali pasirodyti banalūs, bet sujungti su gera istorija kilsteli šiuolaikinio detektyvo žanrą į kitą lygį.

Ką, liūdna be Milos Vaskez? Man – taip. Na, Milos istorija baigėsi ir, kaip visada tokiais atvejais, atrodo, kad geresnės nebus. Bet kam įdomūs svarstymai, jei knyga jau rankose, tai imi ir skaitai.

Man labai patiko. Nesu buvusi Romoje, bet įsivaizduoju, kad vaikščiojusiems po knygoje aprašytas vietas turėtų patikti dvigubai. Nors pavažinėti teks. Kaip ir pasigąsdinti dėl netikėtų užpuolimų, paslaptingų nepažįstamųjų ir netikėtų situacijų. O ir negirdėtų įdomybių yra. Kas tie penitenciarijai, kas tie transformistai, kas tos paslaptingos italų draugijos? Smalsumą kaitiną nuodėmių archyvas, realiai egzistuojančios vietos ir statiniai.

Ir tik mirtis tokia pat. Dingusi studentė. Miręs jaunos moters mylimasis. Pradingusi praeitis. Netikėti užpuolimai ir nežinomybė. Kuo galima pasitikėti? Kas tikra, o kas ne?

Geras, stipus detektyvas. Jokios mistikos. Tik blogis, esantis visai čia pat, ir jo nuolatinė kova su gėriu. Dar žmonės, kurie vis labiau praranda sugebėjimą vieną nuo kito atskirti.

Tikriausiai labiau nelaukiu nei vienos kitos knygos tęsinio (gerai, gal tik Sostų žaidimų….).

Shari J. Ryan. Gydytojo dukra.

RYAN, Shari J. Gydytojo dukra. [istorinis romanas]. Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 320 p.

Kai skaitytojas prisikasa iki paskutinio knygos puslapio, užverčia viršelį, ir nugarėlė gailiai girgžteli – tai pabaiga, metas padėti istoriją į lentyną kitam smalsuoliui. Karas nepanėši į knygą – jis neturi galo. Sukrėtimas trunka amžinai.

Pirmas sakinys: Kai įveikiu paskutinę pakopą ir atsiduriu ant žemės, užlieja jausmų banga.

Kaskart pradėjusi knygą apie karą ir holokaustą, prisimenu vieną straipsnį, niekinantį ir tokias knygas, ir jas skaitančius skaitytojus. Esą tai popsas, pinigų mašina, neetiškas būdas užsidirbti pinigų net nesistengiant patikrinti faktų, viskas išgalvota, nėra nieko tikro, tik manipuliavimas skaitytojo jausmais. Kažkaip taip panašiai.

O kai atsiverčiu padėkas, epilogus ar autoriaus žodį, skaitau, kad tai močiutės, giminaičių, artimųjų, ar nepažįstamųjų išgyvenusiųjų istorija, kuriai medžiaga kruopščiai rinkta daug metų.

Ką galvoti? Žinoma, nesitikiu tobulai išaustos pasakojimo gijos, įpintos poetinės kalbos ir modernaus siužeto stebuklų. Priimu tai kaip dar vieną istoriją apie laiką, kuomet pasak vieno gero spektaklio, žmonės vaidino Dievą.

Ši knyga apie holokaustą šiek tiek kitokia – joje spinduliuoja meilė. Nesvarbu, kad Aušvice, nesvarbu, kad sunkiųjų darbų fone, nesvarbu, kad ir slėptuvėje po žeme. Meilė. Pagrindiniai veikėjai jaunučiai, jų gyvenimo istorijos labai skirtingos, bet abu sieja tas pats faktas – jie šiame nacių pasaulyje nėra pageidaujami. Jų mirtis – tik dar vienas žingsnelis nacių išsvajotojo pasaulio link. Bet jaunimas stiprus, juos palaužti sunku, o jei jaunos širdys liepsnoja, nugalėti jų beveik ir neįmanoma.

Patiko. Lengvas, paprastas, greitas skaitinys, su tais jaunais užsispyrusiais charakteriais ir meilės spindulėliais. Žinoma, sutinku, kad tai popsas, nes ką tik pamačiau, kiek knygų yra parašiusi autorė. Bet jei tai vienas iš būdų nepamiršti istorijos, tai jis visiškai pateisinamas. Argi ne?

J. M. Coetzee. Fo.

COETZEE, J. M. Fo [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 158 p.

Atsidėję Laisvės, Garbės ir Palaimos paieškoms, visą gyvenimą slydinėsime, kliuvinėsime ir vis ieškosime, tik veltui. Tie žodžiai neturi namų, jie kaip klajojančios danguje planetos, ir nieko čia nepadarysi.

Pirmas sakinys: Pagaliau nebepajėgiau toliau irtis.

Instagrame savo įspūdį apie knygą įvertinu žvaigždutėmis. Šiaip, kad įdomiau būtų. Bet kaip keista kažkokiomis tai žvaigždutėmis vertinti jau ir taip įvertinto rašytojo romaną. Nobelis. 2 x Bookeris. Ką čia bepridėsi…

O pridėti galima tik savo emocijas. Fo…. Fo… Su Barbarais viskas buvo paprasčiau. O čia… Taikliai parašyta – intelektualus galvosūkis literatūros gurmanams. Nesu ypatinga gurmanė – bet bėgti nuo knygos tikrai neketinu, iššūkį priimu. O ir tema labai intriguojanti.

Istorija trumputė: moteris patenka į negyvenamą salą, kuri, pasirodo, yra gyvenama, nes ten jau gyvena Kruzas ir Penktadienis. Valio! Bet čia dar ne pabaiga. O tolimesniam siužeto posūkiui nebuvau pasiruošusi, namų darbų nepadariau, atsiliepimų nepaskaičiau. Mintys keičia viena kitą, gal čia taip, gal čia dėl to, o gal tas reiškia aną? Penktadienis negali kalbėti, jam kažkada kažkas nupjovė liežuvį. Suzanai sunku su juo susikalbėti, jis gi nemoka rašyti, negali papasakoti savo istorijos. Bandymų būta įvairių: tyla, muzika, žodžiai, pats kalbos garsas…. Paskui mama ir dingusi dukra. Kas jai nutiko? Kas nutiko Bahijoje? Išvis, ar tie pasakojimai tikri, ar tik fantazija? Klausimų ir palyginimų tikrai daug… Nuo ko tą galvosūkį pradėti spręsti?

Fo… Fo.. Defoe.. Irgi panašiai skamba. Trumpa knyga, o visko tiek daug! Labai įtraukė, labai įdomu skaityt, vos porą vakarų, ir viskas, bet tikrai liko neatsakytų klausimų. Tenka prisipažinti, sumanymą ne visai supratau. Bet intriga įžiebta – einu paieškoti kokios nors tikros recenzijos su visais atsakymais. Nors įtariu, kad atsakymus kiekvienas skaitytojas turi atrasti pats. Tokia jau ta intelektuali gurmaniška literatūra. Sėkmės ieškant.

Donato Carrisi. Blogio žaidimas.

CARRISI, Donato. Blogio žaidimas [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 320 p.

Aš atėjau iš tamsos, tarė ji sau. Jei jos neieškosiu, tamsa pati ateis ieškoti manęs.

Pirmas sakinys: Skambutis policijai buvo užregistruotas vasario 23 dieną devyniolika valandų keturiasdešimt septynios minutės.

Liūdniausia visoje istorija yra tai, kad jokių tęsinių nebebus. Tiesiog ketvirta knyga iš keturių. Taškas.

Donato Carrisi yra pats geriausias detektyvų meistras Europoje. Žinoma, neskaitant skandinavų. Milos istorijos pradžia neįsibėgėjo labai greitai, bet jau kaip įtraukė, su kiekvienu skyriumi, su kiekviena knyga vis labiau. Puiku. Įspūdinga.

O tema paprasta – blogis. Kiek jis gali apimti, koks stiprus gali būti, koks nenugalimas, ar yra vilties gėrio pergalei? Atsakymų tikriausiai nėra. Bet visi šie amžini klausimai suteikia labai daug pliusų – tai jau nebe paprastas greitas trileris, o gal net šiek tiek intelektuali, filosofinė istorija.

Taigi, o Mila? Mila šioje knygoje bus mama. Alisai suteiks tokį gyvenimą, kokio ji neturėjo. Jos abi bus saugios ir mėgausis ramybe atokiai nuo didmiesčio ir visokių didelių rūpesčių. Tik mama ir dukra.

Aha.. pasvajokite. Šį kartą žaidimas dar sunkesnis, nei ankstesni. Numatyti kelis žingsnius į priekį. Bandyti suprasti žudiko psichologiją. Nepasiduoti apgaulėms. Ir laikas. Laikas tiksi, laikas baigiasi… Kas laimės žaidimą?

Savotiški, gal būt ir ne visiems, bet stiprūs ir geri detektyvai. Viltis visgi yra – gal dar ne pabaiga? Gal.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

LAWHON, Ariel. Kodinis vardas – Helena [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 608 p.

Karas yra per daug svarbus reikalas, kad galėtumėm jį patikėti tik generolams. – Prancūzų ministras pirmininkas Georges Clémenceau, 1917.

Pirmas sakinys: Esu turėjusi daugybę vardų.

Oi, kaip patiko! Su kokiu malonumu perskaičiau visus 600 psl.! Visi viršelio pažadai tikrai išsipildė. Pasitaiko retokai, ar ne?

Prancūzija 1936. Prancūzija 1944. Toks trumpas laiko tarpas, ta pati šalis, o tokie milžiniški pokyčiai. Kurių niekas nelaukė ir nesitikėjo.

Jauna gražuolė Nensė irgi nelaukė ir nesitikėjo, kad jos gyvenimas taip drastiškai keisis. Kai širdyje liepsnoja meilė, nesinori net galvoti apie kažkur Vienoje žudomus žmones ar į Ameriką bandančius pabėgti žydus. Visgi Nensė pagalvojo. Dar. Ir dar kartą.

Apie prancūzų pasipriešinimą okupantams WW2 karo metais tikriausiai nesu skaičiusi nei vienos grožinės knygos. Buvo nelabai atmintin įstrigusių filmų ar serialų…. Ir kas tie makiai, apie kuriuos taip įdomu skaityti? Nors.. kažin kaip ten būtų buvę, jei ne Helena.

Jei ne Helena, tai būtų buvusios kitos istorijos. O dabar tai tikras labai moteriškos, užsispyrusios, bet drąsios ir ryžtingos, o svarbiausiai – tikros moters tikras gyvenimas. Pilnas visokiausių išbandymų. Įdomus, greitas siužetas, paprastas tekstas, dažnai sukrečiantys momentai…. Norisi skaityti, skaityti, skaityti. Daug įvairių ryškių, įstrigusių personažų, linksmų bei graudžių išgyvenimų.

Ir žinoma, Nensė. Jos lūpdažis. Jos French 75. Jos Pikonas. Jos Henris Fioka.

Patiko be jokių abejonių. Pirmus puslapius skaitydama dar pagalvojau, kad ai, kažkaip gal neįdomu, bus eilinė istorija apie kokią nors supermoteriškę. Nieko panašaus. Gyvenimas būna žiaurus. Moterims nieko kito nelieka, tik imtis veiksmų.

Andrij Liubka. Karbidas.

LIUBKA, Andrij. Karbidas [romanas]. Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 224 p.

– Dabar atsikovosime mums priklausančią teisę tapti Europos Sąjungos nariais. Užbaigsime, kas pradėta, ir integruosimės į bendriją. Tai mūsų, Vedmedivo sūnų, pareiga, juk palei miestą stūkso siena tarp Ukrainos ir Europos sąjungos!

Pirmas sakinys: Išauš diena, kai čia neliks nei vieno.

Labai keista knyga. Tikrai drąsus žingsnis. Nes kiekgi skaitytojų yra skaitę ar bent susipažinę su ukrainiečių rašytojais? Ar bus kam įdomu? Ar skaitys?

Gal šios baimės ir visai be reikalo. Tikras skaitytojas visada ieško netikėtumų, staigmenų, iššūkių… Nors prisipažinsiu, ilgokai knygai teko palaukti eilėje, ilgokai, tik karas paragino ją perskaityti.

Juokas, sumišimas, nuostaba. Net nežinau, ką galvoti. Iš pradžių viskas buvo puiku. Jei politikai dėl Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą nesusiderėjo, tai padarys vieno išgalvoto miestelio gyventojai. Istorijos mokytojas, meras, kapinių sargas, kontrabandininkas, Karpatų genijus, Daktarytė… Va tokia marga kompanija. Kadangi, kaip žinia, geriausios idėjos gimsta su draugais prie stalo ir butelio, tai nuotykių apstu. Kiekvienas projekto dalyvis atspindi tam tikrą, nebūtinai idealią, visuomenės grupę. Skaityti juokinga, linksma, sarkazmas liejasi kaip tas būsimasis fontanas miestelio aikštėje. Tekstas puikus, įdomus, kiekvienas personažas pristatomas išsamiai, šmaikščiai, galima sakyti, nuo pat gimimo.Skaityti neprailgsta, įdomu, ką rasi kitame puslapyje.

O kitame puslapyje laukia sumišimas. Aišku, nuostabu, kokia ta šalis, kaip ir visos, daugialypė. Bet kadangi visa geopolitine situacija iki vasario mėnesio tikrai nesidomėjau, nelabai supratau, koks tas paprasto žmogaus požiūris į Europos Sąjungą? Užtenka vienos minties ir srautas pasipila – ar čia politinė satyra, ar čia išjuokiama visuomenė, gal Europos Sąjunga, ar čia jau autorius į bendrą situaciją taiko. Yra apie ką pagalvoti.

O siužetas nelaukia, pasilik galvoti, arba keliauk kartu su projekto dalyviais vykdyti užduoties. Ir kai jau nebežinai, kaip reaguoti ir ką galvoti apie knygą, ji ima ir nustebina dar kartą. Ar tai jau viskas? Pabaiga? Ar tai ką nors reiškia? Kas atsitiko tunelyje? Įdomu, ar rašytojas nujautė, kas vyks Ukrainoje šiandien?

Nors jausmų paletė tikrai marga, džiaugiuosi, kad savo pažintį su Ukrainos rašytojais pradėjau būtent nuo Karbido. Kas toliau?