A. J. Rich. Ranka, kuri tave maitina.

A. J. Rich. Ranka, kuri tave maitina.

RICH, A. J. Ranka, kuri tave maitina [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 318 p.

Į galvą atėjo keista mintis: ar galima paskelbti dingusio asmens paiešką, jei tas žmogus negyvas? Kodėl Benetas man davė neteisingą adresą? Ką jis slėpė? Žmoną? Šeimą? Gal turėjo problemų su policija? Štai dėl ko jis visad atvykdavo pas mane. Vadinasi, visi tie viešbučiai su įkyriais šeimininkais ir per saldžiais pusryčiais buvo dėl slaptumo,  o ne romantikos. Apie ką dar jis man melavo?
Ko tokio aš iš tiesų gedėjau?

Joks čia ne trileris. Trileris – kai lapai verčiasi patys. Kai skaitai ilgai ir lėtai, tai romanas. Ir taip, tikrai psichologinis. Pagrindinė veikėja teismo psichologijos studijų studentė ir rengia baigiamąjį darbą. Apie sociopatus, psichopatus, aukas ir grobuonis reikalų bus. Daug.

Pradžia žiauri. Po paskaitų grįžusi namo, ji randa savo sužadėtinį negyvą, o savo tris šunis – susitepusius krauju. Akivaizdu, kad šunys sudraskė jos mylimą žmogų. Kodėl? Policijai tai viskas aišku, o Morganai tas „kodėl“ vis neduoda ramybės. Ji imasi savo tyrimo. Reikia sutvarkyti Beneto daiktus. Reikia nuvykti pas sužadėtinio tėvus. Reikia pranešti jiems kraupią žinią. Reikia suprasti, kodėl šunys taip pasielgė. Ir tada prasideda visokie keistumai.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Skaityti įdomu, bet siužetas lėtokas. O ir įtampos galėjo būti daugiau. Dabar pradžia sukrečia, o kol perskaitai iki pabaigos, tas sukrėtimas spėja išblėsti. Ilgai netrukus ir siužetas pasimirš. O įvertinus, kad knygą rašė net dvi slapyvardžiu A. J. Rich pasivadinusios moterys, tikėjausi šiek tiek daugiau.

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė.

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė.

SCHWEBLIN, Samanta. Prieraišumo laisvė [apysaka]. Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 128 p.

Kur yra Nina per tą pirmosios nakties apžiūrą?
Kietai miega name, bet aš negaliu miegoti, ne pirmąją naktį. Prieš tai turiu įsitikinti, kas supa namą. Ar yra šunų ir ar jie patikimi, ar yra duobių ir ar jos gilios, ar yra nuodingų vabzdžių, gyvačių. Privalau užbėgti už akių bet kokiai galinčiai nutikti nelaimei, bet viskas tvyro tamsoje ir niekaip negaliu prie to priprasti. Manau, kad mano nakties įsivaizdavimas skiriasi. 
Kodėl motinos taip elgiasi?
Kaip elgiasi?
Bando užbėgti už akių tam, kas gali nutikti, naudojasi ta prieraišumo laisve.
Todėl, kad ankščiau ar vėliau nutiks kažkas baisaus.

Nedidelės apimties knyga – tai  moters ir berniuko pokalbis. Neaišku, kur jie yra, visiškai neaišku, kas nutiko. Po kelių pastraipų paaiškės tik viena – berniukas nėra moters sūnus. Ir viskas prasideda nuo kirmėlių.

O toliau jau nebeįmanoma knygos paleisti iš rankų. Kol kas jokių atsakymų nėra. Tik klausimai. Ir kažkokio momento laukimas. Neaišku, kokio. Negali atplėšti akių nuo teksto. O jei viskas paaiškės kitame puslapyje? Po truputį gauni kažkokios informacijos, pamažu bandai kažką sulipdyti. Niekas neaišku. Visiškai neįsivaizduoji, kas gausis. Bet štai dar viena detalė, paskui dar viena. Dabar dar tvirčiau suspaudi knygą. Akys tiesiog ryja tekstą, kvėpavimas sustoja visoms įmanomoms prasmėms. Ką autorė daro su skaitytoju? Kažkoks visiškas siurrealizmas. Gali žiūrėti iš vienos pusės, matysi vieną. Iš kitos pusės matysi kitaip. Atsistok priekyje, pamatysi visą paveikslą. Bet gal ir ne. O gal geriausia užsimerkti ir matyti tai, ką leis pamatyti tavo pasąmonė?

Tikrai užjaučiu tuos, kurie nespės perskaityti knygos vienu prisėdimu ir bus priversti padaryti pertrauką…

Beje, ant galinio viršelio – puikus tekstas. Seniai skaičiau tokį intriguojantį, patrauklų ir teisingą knygos aprašymą. Autorė, kilusi iš Buenos Airių, visa kaip apdovanota, laikoma viena perspektyviausių moderniosios ispanakalbės literatūros autorių (na, taip parašyta). O „Prieraišumo laisvė“ – tai tik pirmasis (pirmasis!) autorės romanas (kažkokia didybės manija tokios apimties knygą vadinti romanu). Bet nesvarbu, kažin, kas bus toliau?

Tikras šokas protui. Greitai pabudina, supurto ir palieka be amo.

Hans-Ulrich Treichel. Pražuvėlis.

Hans-Ulrich Treichel. Pražuvėlis.

TREICHEL, Hans-Ulrich. Pražuvėlis [apysaka]. Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 128 p.

Nes tik dabar ėmiau suprasti, kad nemirusio brolio Arnoldo vaidmuo šeimoje buvo svarbiausias, o man liko šalutinis.

Ši trumpa autobiografinė Erzählung (neįsivaizduoju, kodėl trumputė apysaka vadinama romanu?) – apie paauglį berniuką, kuris sužino, kad jo brolis nėra miręs, kaip jam buvo visada sakoma, o tik pradingęs. Tas sakinys, viršelis ir meilė vokiečių literatūrai paskatino kuo greičiau susirasti ir perskaityti knygą.

Vakarų Vokietija, šeštasis dešimtmetis. Pražuvėlių laikas. Tikriausiai tuo metu daug šeimų buvo patyrę netekčių, kai po karo traukėsi iš Rytų į Vakarus. Jaunesniajam Arnoldo broliui nei karo, nei to bėgimo baisumų patirti neteko. Nelabai ilgisi jis ir brolio, kurį pažįsta tik iš vienos vienintelės fotografijos. Tačiau sukrėtimas ištinka tada, kai pasirodo, kad brolis ne tik kad yra gyvas, bet galbūt ir surastas. Telieka išsiaiškinti, ar tai tikrai jis, ar ne.

Jaunėlį stebina viskas – tėvų elgesys, tapatybės patvirtinimui reikalingos procedūros, ekspertizės, kojų, galvos, ausų lezgelių ir pilvo riebalų masės nustatymai, apskaičiavimai ir lyginimai su tariamai rastu Arnoldu. Rezultatų laukimas, o sulaukus jų, interpretacijos, kuo skiriasi vidutiniškai mažos, visai menkos, vidutiniškai tikėtinos ar vidutiniškai galimos giminystės tikimybės. Širdį spaudžią ne visai suprantamas mamos elgesys, o dar labiau vaikiškas pajautimas, kad jis tėvams ne toks svarbus, kaip Arnoldas. Arnoldas. Arnoldas. Arnoldas… Pražuvėlis.

Skaityti labai įdomu. Tekstas labai savotiškas, viskas pasakojama paauglio akimis, daug detalių, daug nuostabos, daug nevilties. Pabaiga kaip gero detektyvo, kuomet dar ilgai suki galvą, kaip, kas, kodėl? Kaip vos daugiau nei šimto puslapių dideliu šriftu spausdintai knygai tai net daugiau, nei puiku.

Patiko. XX a. aukso fondo serijoje buvo išleista dar viena autoriaus knyga „Tristano akordas“, bet man kol kas užteks ir Pražuvėlio.

Colum Mccann. Taip sukasi pasaulis nuostabus.

Maccann_Pasaulis nuostabusMCCANN, Colum. Taip sukasi pasaulis nuostabus [romanas]. Iš anglų k. vertė Milda Baronaitė. Vilnius: Sofoklis, 2015. 432 p.

Apačioje stebėtojai išvien įkvėpė.Staiga oras, atrodo, tapo bendras. Vyras viršuje buvo žodis, kurį jie, rodos, pažinojo, bet ankščiau nebuvo girdėję.
Ir jis žengė.

Šią minutę neatsimenu, ar esu skaičiusi knygą gražesniu pavadinimu. Taip sukasi pasaulis nuostabus. Man gražu. Labai. Pavadinimas atkreipė į knygą mano dėmesį, pavadinimas paskatino ją skaityti. Tiesa, paskatino dar  vienas dalykas – kelionė nuo vieno, tuomet dar ką tik pastatyto, bokšto dvynio stogo – ant kito. Lynu.

Bet… tą dieną ant lyno balansavo vienui vienas žmogus – betgi į jį nuo žemės žvelgė tūkstančiai. O į tuos ant žemės pažvelgė autorius. Iš šalies. Ir, tiesa, ne į tūkstančius, o į vos kelis – kunigą, besistengusį išgelbėti puolusias gatvių prostitučių sielas, motiną, sielvartaujančią dėl Vietname žuvusio sūnaus, hakerius, žaidžiančius su pirmaisiais kompiuteriais. Visi jie skirtingi, visos istorijos skirtingos. Visų jų gyvenimus autorius supynė į vieną įspūdingą pasakojimą. Kurie, visi kartu, buvo tikriausiai ne mažiau įspūdingi, nei tas žmogus, ten aukštai, ant lyno.

Patiko (iš tų knygų, kurios kelią daug jausmų: iš pradžių labai sudomina, paskui kažkiek nuvilia, paskui pamažu įtraukia ir tuomet jau gaila, kai baigiasi). Kažkiek priminė Antausį. Tiems, kam pritrūks istorijos apie akrobatą – iš kart siūlau The Walk. Man šis knygos ir filmo komplektas paliko tikrai puikų įspūdį.

 

Marina Achmedova. Šedevras.

Achmedova_Sedevras

ACHMEDOVA, Marina. Šedevras [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. Vilnius: Sofoklis, 2013. 400 p.

Bet aš… Aš! Nieko! Neprisimenu! Buvau uždaryta tame kambaryje už stiklo! (psl. 9)

Nauji Metai ir pirma nesėkmė… Nežinia, ar visi tie kalėdiniai stebuklai galvą susuko, ar Martinas iš savo Septynių Karalysčių paleisti nenorėjo… Man nepatiko. Ką ten nepatiko, neįstengiau perskaityti daugiau nei 30 puslapių. Ir pšššš….

Iš aprašymo tikėjausi trilerio. Mistinio. O čia? Moteriški padūsavimai. Modernūs. Kitu laiku gal ir būčiau skaičiusi. Dabar ne. Dabar dar norisi stebuklų, žiemos ir pasakų.

Nepasisekė. Tik neaišku, knygai ar man…