Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

GARCIA MÁRQUEZ, Gabriel. Patriarcho ruduo [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2017. 274 p.

…stojo vienas pats prieš įsisiautėjusią audrą ir padarė iškilmingą, oficialų pareiškimą….

Kaip galvojate, kiek žodžiu gali būti viename sakinyje. 10? 20? O jei 1000? Ne? Negali būti? Tai va – dar ir kaip gali! Prašau.

Kaip rašė viena tinklaraštininkė, tai šešių sakinių knyga. Gal kiek ir perdėta, bet pasakyta taikliai. Prasidėjęs viename puslapyje sakinys tęsiasi ir kitame, ir dar kitame, ir dar… Jame persipina skirtingų herojų mintys, ištisi gyvenimai. Trumpam atsitraukęs ar užsisvajojęs žiūrėk ir nebežinai, ką skaitai: ar čia apie Generolą, ar apie jo vaikystę, jaunystę, apie jo brangiąją motiną, ar apie meilę, apie išdavikus, patiektus tarp pačių įvairiausių prieskoninių žolelių, ar apie uraganą, specialiai metų metus dresuotus šunis, tuoj tuoj, gal jau kitame puslapyje tapsiančius tikromis žudymo mašinomis, ar apie galingą vandenyno bangą, nusinešusią ir jaunystę, ir šlovę, ir garbę. Visą gyvenimą.

Nors keletą šio autoriaus knygų skaičiau jau ankščiau, lengva nėra. Netgi šioks toks nedidukas iššūkis, sakyčiau. Ir ne ilgieji sakiniai gąsdina (priešingai, jie labai veiksmingi pavargusiems nuo tų įprastinių, kasdienių tekstų). Ne. Šiek tiek gąsdina pati knygos nuotaika. Istorija. Mintys. Kvapai.  Kaip kažkurioje knygoje tikrai girdėjau smuiko muziką, tai šioje – tikrai užuodžiau kvapus. Ir ne pačius maloniausius. Kokiame dar tekste yra tiek prakaito, mėšlo, pūvančio kūno ir išmatų dvoko? Tiek vienatvės? Ir tiek beprotybės?

Knyga drąsiam ir patyrusiam skaitytojui.

Citatos [50]

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

Vis dėlto vakare po audiencijos, žaisdamas domino, su neslepiamu nusivylimu pasiguodė generolui Rodrigui de Agilarui, jog skurdžių karalienė neverta nė šokio, kurį su ja sušoko, jog šunų pjautynių kvartale tokių paprastučių Manuelų Sančes gyvas velnias, tik pamanyk, nimfos suknele su muslino rauktinukais, auksuota karūna su dirbtiniais brangakmeniais ir su rože rankoje, ir dar prižiūrima motinos, sergstinčios dukrą, lyg toji būtų buvusi iš gryno aukso, žodžiu, patenkinęs jos prašymą, o prašiusi ji viso labo įvesti elektrą ir vandentiekį į tą savo šunų pjautynių kvartalą, tačiau jis perspėjęs, kad daugiau nebelįstų į akis su visokiais prašinėjimais, velniai rautų, nebesileisiu į kalbas su skurdžiais, tarė ir, nebaigęs partijos, išėjo trenkęs durimis, išgirdo laikrodį mušant aštuonias, pasuko į karvides, įmetė pašaro karvėms,

Gabriel Garcia Marquez. Apie meilę ir kitus demonus.

GARCIA MARQUEZ, Gabriel. Apie meilę ir kitus demonus. [Romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Tyto alba, 1997. 144 p. (Garsiausios XX a. pab. knygos).

„Nėr vaistų nuo ligos, kurios neišgydo laimė“ (psl. 36).

Šio rašytojo knygas taupau. Skaitau retkarčiais. Pamažu. Nes kai perskaitysiu visas jo knygas, tikriausiai iš vis nebesinorės skaityti.

Nuostabi istorija.

Šį kartą rašytojas nukels mus į inkvizicijos laikus, tolimąją Peru, kur klariečių vienuolyne kankinasi dvylikametė Sierva Marija de Todos los Angeles. Nelemtas pasiutusio šuns įkandimas visiškai pakeitė jos gyvenimą, pavertė demonų apsėstąja. Tačiau ir suteikė progą nepaprasta meile įsimylėti savo egzorcistą.

Rodos, parašyta paprastai kaip pasaka, bet tikrai ne tik apie meilę.

Patiko. Skaitysiu dar.

Gabrielis Garsija Markesas. Šimtas metų vienatvės.

Markesas, G. G., (1991). Šimtas metų vienatvės. Iš ispanų k. vertė Elena Treinienė. Vilnius: Lietuvos fotomeninkų sąjunga, 335 p.

– Ką veikiate, pulkininke?
– Nagi sėdžiu, – atsakė šis, – ir laukiu, kada pro šalį neš mano grabą (psl. 165).

Ilgai skaičiau šią nuostabią knygą, o dar ilgiau ruošiausi parašyti šį įrašą. Nes apie tokias knygas ir nereikia nieko rašyti, jas reikia skaityti. Dažnai pagalvodavau, kas tai yra gera knyga, kaip ją atpažinti, juk kiekvienas skaitytojas turi savo, individualų skonį. Patikėkit, Markeso kūrybai sunku atsispirti, neįmanoma pasakyti: „neįdomu, nuobodu, migdo…“.

Istorija įtraukia iš karto, nes juk įdomu, kaip kuriasi mažas kaimelis Makondas, tuo labiau, kad ir naujieji gyventojai labai unikalūs. Žavesio prideda ir Melkiadas su savuoju čigonų taboru, nuolat pristatantis į kaimą kokių nors naujovių.

– Čia didžiausias pasaulio deimantas.
– Ne, – pataisė čigonas. – Čia ledas. (psl. 18).

Taip nepastebimai bėga laikas, puslapis po puslapio, viena karta po kartos, Chosė Arkadijas, Aurelianas Buendija, Aurelianas, paskui vėl Aurelianas Antrasis ir taip iki septintos kartos. Makondo įkūrimo, klestėjimo ir pražūties istorija. Tarsi alegorija apie žmogaus, tiksliau žmonių, visos civilizacijos, likimą.

Labiausiai man patiko tai, kad nors knygoje siužetas vystomas vyriškąja Buendijų dinastijos linija, labai daug vietos skirta moterims. Nuostabi visos šeimos Motina Ursula. Pažemintoji Amaranta. Ypatingoji Rebeka, valganti žemes ir čiulpianti nykštį…  Nematomoji Santa Sofija de la Piedad, reiklioji Fernanda. Jų gal ne tiek daug, kiek vyrų, bet jos tokios ypatingos. Nepamirštamos. Kol vyrai kariauja (taip, kur dar karas: „Pulkininkas Aurelianas Buendija surengė trisdešimt du ginkluotus sukilimus ir visus pralaimėjo“ psl. 88), jos… Ai, bet paskaitykite patys.

Nes tik perskaitęs sužinai, kuo Markeso kūryba taip vilioja. Nes tik perskaitęs supranti, kad kartais magiški dalykai būna daug realesni, nei gali tikėtis. Nes tik perskaitęs suvoki, kas tai yra šedevras ir už ką skiriamos literatūrinės Nobelio premijos…

„Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“ (psl. 322).

Tobula knyga. Būtina perskaityti visiems.