Marina Stepnova. Sodas.

STEPNOVA, Marina. Sodas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2020. 344 p.

Už lango buvo sodas.
Tai viskas, kas jai dabar liko.
Per stebuklą neprarastas kūdikis.
Ir sodas.

Aha, tas įsitikinimas, kad tai, kas svarbu tėvams, bus svarbu ir jų vaikams. Bet gal šiems bus svarbiau kas nors kitas? Pavyzdžiui, žirgai? O gal…

Buvo labai gerai. Geras kiekvienas skyrius, kiekvienas puslapis, kiekviena pastraipa. Skaitai ir džiaugiesi. Ir pavydi. Na kaip, kaip žmonės geba taip rašyti? Daug jausmų, emocijų, įdomi šalis ir laikmetis, (ne)laimingi žmonės. Yra visko. Kaip ir dideliame, sename sode.

Trečioji, bet ne paskutinė autorės knyga. Tikrai, patiko taip, kad, jei ne karantinas, jau skaityčiau ir ketvirtąją. Rusiškai. Nes na.. originalas turėtų būti dar geriau, ar ne?

Taigi, viskas labai paprasta. XIX amžius, Rusija. Mylinti pora, pabėga iš triukšmingo didmiesčio į nuošalų dvarą. Čia galės ramiai pagyventi. Sau. Bet et.. tas gyvenimas, vis pateikia staigmenų, kurie tokius planus visada sujaukia. Blogai tai ar gerai – kas ten žino…. Bet kuriuo atveju svarbu kiekviena detalė. Kiekvienas žmogus. Tie, kuriuos buvai sutikęs praeityje. Ir tie, kuriuos galbūt dar sutiksi. O susitikimai čia svarbūs.

Mėgaukitės.

Marina Stepnova. Italų pamokos.

STEPNOVA, Marina. Italų pamokos. [romanas]. Iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. Vilnius: Tyto alba, 2016. 268 p.

Aš negyvenu. Tu irgi negyveni. Mes tik norime. (psl. 209).

Keista knyga… Fanfarų nebus, lyginimo su „Lazario moterimis“ – irgi. Nors labai sunku negalvoti apie pastarąją, o dėl to viskas tik subjektyviau.

Slogi knyga. Ir slogi ne tik dėl sunkios Ivano vaikystės, ar nelaimingų meilių, ne, kaip tik, dėl visokių smulkmenų, kurios kažkaip meistriškai įpintos į tekstą tarsi bandė įrodyti visiškai visišką gyvenimo beprasmiškumą. Brrrr….

Bet skaičiau. Ir dabar galvoju – skaičiau juk dėl paties teksto. Gražus jis. Įmantrus. Dar intelektualus. Retame puslapyje nėra nuorodų, ir tikrai tik nedaugelis iš jų man būtų buvusios nereikalingos… Pats tekstas kvietė jį skaityti, išjausti, pamatyti… Kai kada netgi per daug jausmingai, per giliai.  Betgi kad taip parašyta! Ir kaip rašė Knygų žiurkės – nereikia ten net siužeto….

Gurmanams.

Marija Stepnova. Lazario moterys.

STEPNOVA, Marina. Lazario moterys.  [romanas]. Iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis. Vilnius: Tyto alba, 2013. 390 p.

Dabar jūs žinote, kas yra baletas (psl. 306).

Puantai neturėtų nugąsdinti baleto nemėgėjų. Tiesa, knygoje apie jį šis tas yra. Tas šis tas verčia jaustis nejaukiai: didelė tikimybė, kad vietoj scenoje išsipuošusių spragtukų ir džiuljetų imsiu ir išvysiu nukankintus, nualintus, nuo vaikystės traumuojamus artistus.

Bet knyga tikrai ne apie baletą. Tai šeimos saga. Kažkur nuo XIX a. pabaigos ir beveik iki šių dienų. Ir veiksmas vyksta Rusijoje. Šaunu! Dar daug kas džiaugiasi vertėju. Vertimų subtilybių neišmanau, tad ir pastebėjimų neturiu. Bet jau pirmieji sakiniai nuteikia, kad tekstas bus neprastas.

Tikrai, knyga puiki. Nedrįsčiau teigti, kad tai mano metų atradimas, geriausia kada nors skaityta, ar dar ten kokia nors akis atvėrusi knyga. Ne, nieko panašaus. Sakyčiau, pradžioje net nuobodžiavau. Bet tik pradžioje, kol įsijaučiau į tekstą, kol pajutau šiek tiek sarkastišką, šeimos istorijoms ne visai būdingą stilių, kol susigaudžiau, kas čia ir kaip. O paskui… Meilė, neapykanta, džiaugsmai ir nusivylimai, karai,  jau minėtas baletas. Juokas ir ašaros kartu.

Gera knyga. Patiko. Kada nors tikrai mielai paskaitysiu dar kartą.