Sandra Bernotaitė. Katė, kurios reikėjo.

Bernotaite KateBERNOTAITĖ, Sandra. Katė, kurios reikėjo: [romanas]. Jovaro tiltai, 2013. 352 p.

Man viskas gerai, galvoje netgi kažkas šviesėja. (psl. 59).

Visi žmonės – keistuoliai. Vieni didesni, kiti mažiau. Vienų daugiau, kitų mažiau. Kažkada tie, kurių daugiau, sukūrė gyvenimo taisykles, laimės formulę, sėkmės receptus. Jų turi laikytis visi kiti keistuoliai, jei nori patekti į daugumos draugiją. O jei nenori, nesugeba, ar abejoja?

Nežinau, kaip pasirodys kitiems, bet man „Katė, kurios reikėjo“ – būtent ir yra apie tokią asmenybę. Nežinančią, nemokančią, bijančią. Vienišą. Keistuolę. Vis dar ieškančią savęs stereotipų sukaustytoje visuomenėje. Gyventi su sena, ligota motina – gėda. Dirbti bibliotekoje – sarmata. O neturėti vaikų ir antspaudu patvirtinto vyro – iš vis katastrofa!

Įsitraukusi į knygą iš pat pirmo sakinio, su pačiu didžiausiu susidomėjimu skaičiau apie Virgą. Anotacija perspėjo, kad klausimų bus. Pagalvoti apie ką irgi bus. Ir tikrai buvo. Ėmė pyktis, noras prieštarauti, keisti poelgius ir mintis. Ilgai nepaliko mintys apie žmogaus nusivertinimą, apie norą būti tokiu kaip visi. Laimingu. Tik kas nustatė, kokia turi būti laimė?

Dėkui neseniai įsikūrusiai leidyklai „Jovaro tiltai“ už padovanotą galimybę perskaityti pirmą Sandros Bernotaitės romaną. Ganėtinai niūrų, gražų ir ypatingą lietuvišką tekstą. Veikiantį stipriai. Primenantį romano laikotarpį, antro Nepriklausomybės dešimtmečio pradžią. Pajaustą niekada neturėtos laisvės pojūtį. Nežinojimą, ką su ja veikti. Begalinį norą lygiuotis į Vakarus. Būti tokie, kaip ten. Rengtis taip, kaip ten. Galvoti taip, kaip ten. Taip, kaip visi. Bet ir paliekantį viltį, kad, bėgant metams, virgų istorijos liko praeityje. Stereotipai – taip pat praeityje. Kad mūsų galvos jau prašviesėjusios, mintys išsilaisvinusios, kad jau atradome save.

Nors.. O jeigu priešingai?

Gražaus teksto ir pamąstyti verčiančių knygų mėgėjams.

Reklama