Astrida Lindgren. Mes varnų saloje.

LINGRED_VARNU SALOJELINDGREN, Astrida. Mes varnų saloje: [apysaka]. Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. Iliustravo Iluna Vikland. Vilnius: Vyturys, 1987. 207 p.

– Jei ryto aušros sparnus turėčiau, toli pajūry gyvent norėčiau… (psl. 175).

Kad galiu tikėtis kažko nepaprasto, supratau vos perskaičiusi pirmą puslapį. Oho. Nesu įsitikinus, bet ar Varnų saloje – nėra pati gražiausia Astrid Lindgren knyga? Ne? Tada ji be abejonės gražiausia mano skaityta knyga. Bent jau šiais metais.

Man buvo gražu. Vien ko vertas mažasis Pelia. O dar tėtis Melkeris. Tjorvernė. Malina. Tobula. Mama, kodėl neperskaitei man tos knygos vaikystėje? Kodėl neperskaičiau pati? Tikrai pranoksta visus kalbančius triušius ir princus. Man tikrai. Nes kur tikrasis gyvenimo grožis, jei ne realybėje? Tiesa, romantikos yra. Užburtų princų, dienoraščių ir padūsavimų birželio naktim. Bet dėl to tik dar gražiau.

Sakyčiau, knyga labai universali. Mažiesiems be abejonės patiks Pelia, Tjorvenė, Styna. Didesniems – paslaptingasis ketvertukas ir jų slaptos trobelės. Dar didesniems – Malina, dienoraštis ir meilė. O patiems didžiausiems patiks viskas: vaikų išmintis, Malinos dienoraščiai, tėtis Melkeris, Dailidės sodyba, valčių pašiūrės, kalbančios varnos, nerk į geldą, garlaivių prieplauka… net pernelyg vaikiška pabaiga patiks. Beje, dar Bocmanas. Jis patiks visiems.

– Taigi, mano bičiuliai, – kalbėjo Melkeris, – lygiai taip, kaip aš visada sakau – kiekviena diena tartum visas gyvenimas!
– Ir dar koks gyvenimas, – pridūrė Pelia. (psl. 88)

Gražių dienų. Ir gražių knygų!

Kazys Saja. Gvidono apsiaustas.

Saja_GvidonoSAJA, Kazys. Gvidono apsiaustas: [Apysaka su keliom kryžkelėm, kur tolimesnį kelią skaitytojas gali pats pasirinkti]. Iliustravo Marija Jukniūtė. Vilnius: Vyturys, 1988. 119 p.

Nuo čia tiesus kelias vieškelėlis šakojasi. Autorius siūlo skaitytojui pačiam pasirinkti, su katruo Teofiliu jis norėtų keliauti toliau. Kas nusprendė, kad monetos grąžinti neverta, tegul skaito sekantį skyrių, o kas mano kitaip, tegul atsiverčia 53 puslapį ir pasiveja Tilį, kuris nutarė pasukti dešinėn. (psl. 34).

Paskutiniu metu perskaičiau ne vieną K. Sajos knygą. Kažkokios išskirtinės jos man atrodo, ne tokios, kaip visos. Ši irgi kitokia. Gražios iliustracijos, netipinis siužetas, galimybė rinktis. Nežinia, kas įvyks, nusprendus pasielgti vienaip, ar kitaip. Norisi, žinoma, monetos negrąžinti. Pasirinkti sudėtingesnį kelią iki pabaigos. Nes pabaiga, kaip žinia, vienoda visose vaikiškose knygose.

O daugiau… Turit, ką pridurti? Aš – ne…

Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje.

Kerolis, L., (1991). Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. Iš anglų k. vertė Kazys Grigas ir Julija Lapienytė. Vilnius:  Vyturys, 224 p.

– Bet aš nenorėčiau su kvaišomis prasidėti,– pasakė Alisa.
– O, čia tai jau nieko nepadarysi,– tarė Katinas. – Visi mes čia esame kvėštelėję.  Ir aš esu kvėštelėjęs, ir tu.
– O iš kur tu žinai, kad aš kvėštelėjusi? – paklausė Alisa.
– Jeigu nebūtum kvaiša,– atsakė Katinas,– nebūtum čia atėjusi (psl. 53).

 Vaikystėje ne tik kad nemėgau rusiško filmuko apie Alisos nuotykius, bet neskaičiau ir knygos, jos netgi neturėjau. Tikriausiai ir niekada nebūčiau pasigedusi Alisos, jei ne labai patikęs kvėštelėjęs Timo Burtono filmas, su dar labiau kvėštelėjusiu Skrybėliumi (J. Deppu).

Taigi, perskaičiau ir knygą. Ir ką? Nepatiko. Tikrai tikėjausi, kad gal aš vaikystėje kažko nesupratau, dabar gi perskaitysiu ir susižavėsiu. Nieko panašaus. Gal ir buvo gerų pokalbių, bet knygas skaitome ne tik dėl citatų. Alisa nepaliko jokio įspūdžio, nebent žiūrėtum į ją per 3D akinius. Knygoje ji tebuvo kvailelė. Bet ji vis dėlto patinka vaikams? Galbūt. Mažumai. Nes yra juk šimtai daug įspūdingesnių vaikiškų knygų.

– Dabar jis sapnuoja, – pradėjo Tututis. – Ir kaip manai, ką?
– Niekas negali šito atspėti, – atsakė Alisa.
– Nagi tave! – sušuko Tututis ir be galo patenkintas pliaukštelėjo rankomis. – Ir jei jis nustotų tave sapnavęs, kaip manai, kur būtum?
– Žinoma, kad čia, kur ir dabar esu, – atsakė Alisa.
– Tik jau ne, – su panieka atrėžė Tututis. – Tu niekur nebūtum. Tu – jo sapno išmonė! (psl. 150)

Gerai, kad sapnas baigėsi. Tikiuosi, kitas bus geresnis.

Hovardas Pailas. Robino Hudo nuotykiai

Dar kartą perskaičiau „Robino Hudo nuotykius“. Naujajame filme Holivudas labai jau nusifantazavo. Kažin, ten kas nors skaito knygas? O gal vien tik scenarijus?

Istorija yra tokia, kad didžiojo Notingemo šaulio Robino Hudo nuotykius surašė amerikiečių rašytojas ir knygų iliustruotojas Hovardas Pailas dar 1883 metais. Pagal trumpų istorijų seriją apie anglų plėšiką Robiną Hudą ir jo šauniųjų vyrų būrį bei tradicines senovines balades, autorius sujungė ir adaptavo visą medžiagą į pasakojimą vaikams. Tokia ši apysaka ir išliko iki mūsų dienų apie legendinį anglų tautos didvyrį, drąsų, pasiaukojantį, kilnų plėšiką, kuris iš turtuolių atimtais pinigais šelpia paprastus ir engiamus žmones. Autorius spalvingai piešia buitines XII amžiaus Anglijos scenas bei gamtovaizdžius, istorinė to meto tikrovę, parodo valstiečių bejėgiškumą prieš žiaurius įstatymus, kilmingųjų bei dvasininkų veidmaniniškumą ir gobšumą. Autorius tiki gėrio ir teisybės pergale, nors Robinas Hudas žūsta nuo išdavikės rankos.

Nors originalą lengvai galima rasti ir paskaityti internete, 1987 m.  „Vyturio“ vertimas toks gražus ir geras, taip malonu skaityti ir džiaugtis be galo spalvinga lietuvių kalba… Vertimas šį kartą nė trupučio nenusileidžia originalui… O ir istorija, nors ir skirta vaikams, šį kart nenuvilia, ji įdomi, juokinga, liūdna ir tokia pati robinhudiška kaip ir  skaitant pirmą kartą. Robinas Hudas, Mažasis Džonas, vienuolis Tukas, Notingemo Šerifas, visi savi, nepasikeitę, o su Robino Hudo pasiūlymu:

Klausyk, šaunusis vaikine, gal tu norėtum dėtis prie mūsų, stoti į mūsų būrį? Tris sykius per metus gausi naują žalią apdarą, paskui dar keturiasdešimt markių pinigais ir dalinsies su mumis visu geru, kuris mums teks. Valgysi minkštą elnieną, gersi gardų alų ir būsi mano dešinioji ranka, nes dar niekada mano akys neregėjo, kad kas taip mikliai darbuotųsi lazda. Tark žodį! Ar dediesi prie mano šauniųjų vyrų?

taip ir norisi sutikti…

Gera, nė trupučio nepasikeitusi knyga.

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Vladimiras Obručevas. Sanikovo Žemė.

Niekada neskaitydavau „Zenito“ serijos knygų (išskyrus, žinoma A. Beliajavo „Žmogus amfibija“, perskaityta mažiausiai tris kartus).  Rusų moksline fantastika nesidomėjau. Tačiau kažkodėl greitai ėmiau ir perskaičiau. Istorija paprasta: apie ekspediciją į paslaptingą Sanikovo Žemę, apie susidūrimus su tos Žemės gyventojais onkilonais ir pirmykščiais žmonėmis vampu. Istorija atrodo gal kažkur ir girdėta, bet papasakota dar kartą, savitu ir tokiu rusišku pamokančiu stiliumi. Ypač pabaigoje autorius skatina jaunąją kartą dideliems darbams:

Goriunovas ir Ordinas veltui laukė žinių iš Šenko ir dirbo kitus darbus. Bet ataskaita, išlikusi Akademijos archyve tarp dokumentų, priklausiusių Šenkui, buvo šios knygos medžiaga. Galbūt ji pažadins susidomėjimą paslaptinga Sanikovo Žeme ir ką nors iš jaunosios kartos paskatins leistis ieškoti jos tarp Arkties ledynų.

Įdomus ir pabaigos žodis, kuriame autorius prisipažįsta, kas knygoje tikra, o kas tik jo fantazija.

Tiesa, šioji paslaptinga sala yra tarp Arkties jūros ledkalnių, tai buvo puiki proga prisiminti, kad Šiaurės ašigalio Arktis – tai jūra, o Pietų ašigalį juosia didelis žemynas Antarktida. Beje, knygoje ir daugiau įdomių žinių, juk ji skirta kaip ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams, kaip autorius rašo: „pamokyti ir pramogai“. Bet parašyta ne taip ir vaikiškai, taip kad ir man buvo įdomu paskaityti, ypač pačią kelionę per ledynus su šunimis ir nartom.

Gal ir nieko rusų mokslinės fantastikos knyga vaikystei prisiminti.

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Fransis Bret Hartas. Gabrielis Konrojus

Kartais taip labai užsinoriu dar kartą perskaityti Tris muškietininkus, Sidarbro ežero turtus, Kapitono Granto vaikus,  Harką arba Raitelį be galvos. Netgi, manau, kad tikrai sugebėčiau rasti laiko. Tačiau neskubu… šiek tiek bijau nusivilti, kad nebebus taip labai įdomu kaip vaikystėje.

O su ta knyga surizikavau.

Labai gerai prisiminiau jos pirmą skyrių, bet niekaip neįstengiau prisiminti, kaip ten viskas buvo toliau. Vis man ji užkliūdavo po ranka ir nedavė ramybės. Tai greitai ėmiau ir perskaičiau.

Istorija yra apie aukso ieškotojus Amerikoje, kažkur 1853 m. Tiksliau pagrindinio veikėjas yra aukso ieškotojas, o veiksmas rutuliojasi visai apie kitus dalykus. Daugiausia įdomumo pirmajame skyriuje, gal todėl jis man taip ilgai ir išliko atmintyje. O toliau visoje gana storokoje knygoje vyksta veikėjų tapatybių praradimai-atradimai, dingimai-atsiradimai. Skaityti buvo tarpais nuobodu, tarpais įdomu. Ir apie tuos aukso ieškotojus kažkaip taip mažai sužinojau. Kažkokia jau nebeaktuali knyga ir tiek. Ką čia daugiau ir pridurti.

Tiesiog nelabai, gerai kad baigiau, daugiau savo įdomiųjų vaikystės knygų nebeskaitysiu, nebe tas skonis (na, galbūt, kokį Žiulį Verną, kada nors).

——————–
Įvertinimas: *
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).