Vytautas Račickas. Sunku būti mokiniu.

RAČICKAS, Vytautas. Sunku būti mokiniu: [apsakymai]. Vilnius: V. Račickas, 2005. 195 p.

Na, ir prasideda… (psl. 148).

Nuotykiai namuose, kieme, su draugais. Įvairiais laikotarpiais rašyti apsakymai toli gražu neapsiriboja mokykla, kaip maniau pradžioje. Yra visko.

Šeši apsakymai skirti Sausio 13-osios dienos įvykiams. Nežinau, kada jie parašyti: tuomet ar kada nors vėliau. Vaikams realistiškai ir tikrai labai patriotiškai pasakojami įvykiai, kurių jie nematė.

Visgi, šauniausias šioje rinktinėje – Jokūbėlis, kurio istorijos vėliau buvo papildytos ir išleistos atskiroje knygoje „Berniukai šoka breiką“. Jokūbėlis šauniausias personažas po Zuikos. Kad ir kaip stengtųsi, jam visada kas nors nutinka. Sunku būti geram vaikui. O stropiam mokiniui – tai iš vis…

Realistinių pasakojimų rinktinė pradinukui.

Vytautas Račickas. Gyveno kartą Lukošiukas.

RAČICKAS, Vytautas. Gyveno kartą Lukošiukas: [Linsmi, liūdni ir kitokie Lukošiuko nutikimai šiame ir kituose gyvenimuose]. Vilnius: V. Račickas, 2009. 120 p.

Kiek pagalvojęs Lukošiukas atkirto:
— Jeigu seksi tokias kvailas pasakas, aš tave užmušiu, sukaposiu, įdėsiu į puodą, išvirsiu ir suvalgysiu!
Tą pačią dieną auklė pabėgo (psl. 10).

Mažo formato nedidelėje knygutėje trumputės istorijos apie Lukošiuką. Tikėjausi kažko panašaus į Misevičiaus Danuką Dunduliuką, arba Mieželaičio Dainos dienoraštį.  Bet panašu, kad smarkiai klydau.

Parėję iš pobūvio tėvai atsidžiaugti negalėjo, kad supleškėjo tik keli baldai, o ne visas namas. Apsisuko ir vėl eina atgal.
— Jūs kur? — klausia kaimynai.
— Toliau gimtadienio švęsti.
— O Lukošiukas?
— Koks Lukošiukas?
— Taigi vaikas jūsų!
— O ką? Argi jis nesudegė? (psl. 18).

Knyga pristatoma kaip linksma, sąmojinga, pamokanti (!), juokinga ir labai mėgiama vaikų. Galbūt, juk autorius jau beveik kultinis. Viena karta jau užaugo su jo Zuika, kita – su Šlepete. O kokia karta užaugs su Lukošiuku?

Lukošiukas atsegė savo kuprinę, išsiėmė kalašnikovą, nutaikė į mokytoją ir sušuko:
— Rankas aukštyn!
Matematikos mokytoja iškėlė rankas, o Lukošiukas nusikvatojo:
— Pajuokavau, tamsta mokytoja… Automatas neužtaisytas. (psl. 62).

Panašu, kad juokų nesuprantu.

Vytautas Račickas. Baltos durys.

RAČICKAS, Vytautas. Baltos durys: [romanas]. Vilnius: V. Račickas, 2010. 210 p.

Net septyni Geno atsakymai buvo iš grupės „C“.
Diagnozė: Genas – nelaimingas.
Mintyse patikslinu: Genas nelaimingas kvadratu! (psl. 200).

Tai net dvidešimt ketvirta šio autoriaus knyga. Beveik tokia pat populiari, kaip ir skandalingasis „Nebaigtas dienoraštis“. Tik šį kartą ne apie merginą.

Nepaisant gana prieštaringų vertinimų, knyga patiko. Taip joje yra visko. O ir narkomanijos tema daugeliui konservatyvių skaitytojų vis dar yra tabu. Net gali pasirodyti vulgaroka ar net kenksminga. Bet tik ne šiuolaikiniam jaunimui. O jam ir yra skirtas šis romanas.

Sako, kad narkomanai gyvena pakankamai laimingai, nelaimingi būna jų artimieji. Ar tai tiesa, ir bandoma išsiaiškinti šioje liūdnoje knygoje. Be jokių pamokslavimų ar stereotipų.

Vytautas Račickas. Berniukai šoka breiką.

RAČICKAS, Vytautas. Berniukai šoka breiką: [novelių apysaka]. Iliustravo Rūta Baltakienė. Vilnius: V. Račickas, 2008. 188 p.

Toji diena buvo kaip visos. (psl. 154).

Bet tik ne trečiokui berniukui. Ši knyga pati… ypatingiausia. Nėra čia nei tėvų skyrybų, nei per daug ankstyvų mirčių. Tik kasdienis Jokūbėlio gyvenimas. Kuriame visos dienos ypatingos.

O ypatingos nuotykiais, klaidomis  uždaviniuose, įsimylėjusiais mokytojais, ne visada suprantamais tėvais, ir viską išmanančia senele. Ypatingos dar ir dažnai visai nevaikiškomis klasiokų išdaigomis ir vaikiška, pačia ištikimiausia, draugyste. Nes viską išmokti, suprasti, sužinoti ir patirti reikia pačiam…

PANELIA MOKYTOJA AŠ LAUKEU AŠTUONES MINUTES. MAN ACIBODO IR AŠ YŠĖJAU. JOKŪBĖLIS. (psl. 112).

Viena iš romantiškiausių Vytauto Račicko knygų.

Vytautas Račickas. Jos vardas Nippė.

RAČICKAS, Vytautas. Jos vardas Nippė: [apysaka]. Iliustravo Virginija Kalinauskaitė. Vilnius: V. Račickas, 2002. 139 p.

Tėtis Napaleonas Nippę labai mylėjo.
Kaip ir Nippė tėtį. (psl. 8).

Dar viena, šį kartą trijų dalių apysaka apie Nippę Nakaitę. Mergaičių gyvenimas šio autoriaus kūriniuose ganėtinai nelengvas. Jau neminint įspūdingojo „Nebaigto dienoraščio“.

Nippei tik devyneri, bet ji jau neteko savo tėčio. Pasižadėjusi jam stropiai mokytis groti fleita ir visada klausyti mamos, sąžiningai tą ir vykdo. Bet visokie nenumatyti įvykiai tampa mergaitei tikru išbandymu.

Ši, taip pat jauniems skaitytojams skirta knyga šviesi ir linksma, bet  daug rimtesnė, nei ankščiau minėtos „Šlepetės“. Maža mergaitė, susidurianti su rodos, visai nevaikiškomis problemomis ir sprendžianti sudėtingus klausimus – žavi. Ir skatina būtinai perskaityti ir kitas apysakos knygas.

Vytautas Račickas. Šlepetė.

RAČICKAS, Vytautas. Šlepetė: [apysaka vaikams ir tėvams]. Vilnius: V. Račickas, 2006. 158 p.

Ak, ta šlepetė! (psl. 25).

Perskaičiau net tris Vytauto Račicko knygas. Netikėtai. Net atidėjau  dabar skaitomą knygą iš šiųmetinio Knygų iššūkio.

Vaikiškas, o dar ir lietuviškas, knygas mėgstu. Jas paskaitau laikas nuo laiko. Pailsiu. Nurimstu. Pasijuokiu.

Tokia ir ši apysaka. Nuotaikinga, nors tema ir nelinksma. Pagrindinio veikėjo Edvarduko tėvai susipyksta, tėtis išeina iš namų, o berniukui tenka gerokai paplušėti, kol abu vėl sutaiko. Spalvingiausi veikėjai sukuria nuotaikingą, įvairiausių nutikimų kupiną istoriją. Kad jūs žinotumėt, kas dėjosi? (psl. 114). Detektyvai, vagystės, paslaptingai dingę ir vėl atsiradę vaikai, net burtai…

Esu Zuikos kartos, tai ir tos knygos gerbėja. „Šlepetės“ tęsinių gausumas tik liudija, kad knyga jaunųjų skaitytojų tarpe tikrai populiari ir mėgiama. Ir jau užsiauginusi ne vieną savo, „Šlepetės“ gerbėjų kartą.

Vytautas Račickas. Nebaigtas dienoraštis.

RAČICKAS, Vytautas. Nebaigtas dienoraštis: [apysaka]. Vilnius: V. Račickas, 2006. 176 p.

Šūdas! Sakot, negražus žodis? Pasakysiu kitaip – ekstrementas! Fekalija! Išmata!
Kas? Gy-ve-ni-mas! (psl. 170).

Būtų visai įdomi knyga, jei anotacijoje nebūtų aprašytas jos turinys… Bet vis tiek, kaip autorius rašo įžangoje „nepatikėsit, bet, vos pradėjęs jį skaityti, atsitraukti nebegalėjau.“. Nebegalėjau ir aš. Kuo įdomus paauglės dienoraštis, kuris visai net nėra dienoraštis (autorius rašo tiesiogine kalba, bendrauja keletas veikėjų)?

Nežinau, gal tikroviškumu, gal išgyvenimais…

Tiesa, kartais buvo pikta , kad net toks žymus vaikų rašytojas, „Zuikos“ kūrėjas, nesusilaikė nuo to neišvengiamo šiuolaikinės lietuvių literatūros depresyvumo. Negi mes taip blogai gyvenam? Tikrai nieko gero nebėra? Negi iš tikrųjų viskas taip baisu?  Koks tada turi būti žmogus, kad atlaikytų visas šiuolaikines negandas? O gal kartais tas negandas patys ir išgalvojam?

Šiaip visai nebloga knyga. Ir ne tik paaugliams.