Keliuonė. Įmink Šiaulius.

Rašė: KIMTA, Rimantas. Piešė: JANKŪNAS Povilas Vincentas. Keliuonė. Įmink Šiaulius. [komiksas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2023, 172 p.

Miesto mįslės lengvai neatspėsi.
Turi ją patirti.

Pirmas sakinys: Ex nihilo nihil fit.

Nu dabar sakykit, kad dar nė nepradėjot skaityti, o jau čia kaip ir spoileris koks, lyg tos visos mįslės jau tokios lengvai įspėjamos būtų. Man tai ne, o vaikystėje tai iš vis kažkoks nesusipratimas buvo. Nesusipratimu tebūtų likusi ir ta knyga, jei ne smalsumas. Jei jau kas nors netyčia patenka į rankas, ir jei jau tas kas nors yra knyga, tai ji būtinai turi būti perskaityta. O čia dar tas komiksas. Būtent TAS KOMIKSAS.

Čia gal reiktų sugrįžti į pradžią ir dar paspoilinti, mat, kaip pasirodo, ex nihilo nihil fit, reiškia, kad niekas iš niekur neatsiranda. Tai ir tas komiksas ne šiaip iš dangaus nukrito, ar bent jau tam tikru eiliškumu jis į rankas papuolė. Pirmiausiai buvo visai linksmos Pietinia kronikos po kurių užsinorėjau dar kokios nors knygos. Netrukus ir gavau, tik, pasirodo, autorius moka rašyti ir rimčiau. Su ta Remyga tai vargo to nebūt buvę jokio ir tas mano vietinio lygio humanitarinis tikrai būt atlaikęs (o ir atlaikė) tik ta meška, jautis ir vaikiuks dažnoje diskusijoje sukelia gan smarkių pasibangavimų. Tikrai smarkių. Sėdi, galvoji ir abejoji: ar sugebėtum paprastais žodžiais paprastam žmogui paaiškint, ką reiškia, pavyzdžiui, svarbiausieji tavo gimtojo miesto simboliai? Taip? Ne? Prie ko čia jie? Va, va, štai jums ir pradžia diskusijai.

Tai va. Pačiu laiku ta keliuonė atgal į mokyklą. Gali pasirodyti, kad knyga vaikiška, herojai, turėsiantys įminti mįslę, juk gimnazistai, bet jei galvojat, kad prisėsit, per valandėlę perskaitysit komiksą ir jau galėsit vaikščioti po bulvarą ir vaidinti Šiaulių miesto istorijos mokslų daktarą, tai kažin. Yra ką paskaityt, yra kuo pasidomėt, bet bendras įspūdis tikrai smagus – nežinau, ar dar kada nors buvo išleista tokia knyga apie miesto istoriją. Na, jei galima ją taip pavadint.

Ir tokia PATRAUKLIA forma! Rizikuodama užsitraukti nemalonę (rašau iš patirties), dovanočiau net neskaitantiems jauniems šiauliečiams. Skaičiusių yra? Kokie įspūdžiai?

Andrus Kivirähk. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą.

KIVIRÄHK, Andrus. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą [romanas]. Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 408 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Lengva man dabar sakyti: nebūčiau virtęs šitokiu stuobriu, – bet bijau, kad klystu. Tikriausiai kaimas ir mane būtų įsiurbęs, nurijęs kaip milžiniška gyvatė – keistas ir priešiškai nusiteikęs Šiaurės Slibinas – ir lėtai suvirškinęs. Ir aš būčiau jam pasidavęs, nes manasis Šiaurės Slibinas, kuris būtų galėjęs mane apginti, buvo dingęs ir niekas nežinojo, kur jisai miega.

Pirmas sakinys: Miškas ištuštėjęs.

Tikras perliukas! Estiškas. Toje Keliautojai laiku serijoje galima surasti tikrų netikėtumų. Radau.

Kažkada labai labai seniai, didvyrių ir kryžiaus karų laikais, kažkur Estijos giriose verda visai kitas gyvenimas. Žmonės gyvena darnoje su gamta, jiems nieko netrūksta, viskas, ko reikia – čia pat. Ar taip gali būti? Taip, jei moki gyvačių kalbą. Lėmetas moka. Jis ir pasakoja šią nuostabią istoriją.

Bet. Žmonėms visada reikia pokyčių. Pokyčių po pokyčių. Ir dar pokyčių. Tad net nekeista, kad sekdami keistais atėjūnų geležiuočių įpročiais, jie, vienas po kito, kraustosi gyventi į kaimus, mokosi naujų įgūdžių ir stengiasi būti tokie modernūs, kaip ir tas tolimas nepažįstamas pasaulis. Stengiasi taip, kad yra pasiryžę pamiršti savo praeitį. Gyvačių kalbą taip pat, žinoma.

Rašau ir galvoju – tai kodėl ta knyga taip sužavėjo, kodėl ji keliauja tiesiai prie metų geriausių? Istorija fantastiška! Senovė, įdomūs ir netikėti siužeto posūkiai. Nagi, ar daug esate skaitę pasakų apie viduramžių Estiją? Ne? Tik neapsigaukite, šios pasakos ne vaikams. Gyvenimas tiesmukiškas, sarkazmo daug, humoras juodas, ir, kaip knygos pristatyme ir parašyta, kruvinas it Livonijos ordino žygiai.

Autorius drąsus. Šaiposi jis sau iš naivių kaimiečių, kuriems svetimos taisyklės mielesnės už saugų miško prieglobstį. Nesibodi ir kalaviju pamojuoti, ir kraujo išlieti. O kai jokio ginklo po ranka nėra, geras gyvačių užkalbėjimas gali padaryti dar daugiau bėdos. Ir kuo mažiau lieka puslapių, tuo beviltiškesnė rodosi Lėmeto ateitis, tuo labiau apima gailestis. Gaila, kad knyga baigiasi, gaila Lėmeto, gaila ištuštėjusio miško.

Gaila, kad niekas negali pasakyti, kiek ir ko reikia palikti praeičiai. Ir kokiais žingsniais keliauti į ateitį.

Vėl pasijutau prislėgtas. Štai sėdėjo žmogus, kuris atsižadėjo gyvačių užkalbėjimų ir netgi įnirtingai neigė juos esant. Ir jis didžiavosi savo sprendimu, tikėjo žengiąs teisingu keliu ir norėjo ir mane ten drauge nusitempti. Tiesą sakant, jis buvo lyg žmogus, kursi nusikando sau rankas ir dabar guli ant žemės bejėgis kaip ryšulys.

Laima Kota. Kambarys

KOTA, Laima. Kambarys [romanas]. Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 360 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Jis pats nusistebėjo, kad jau planuoja, kaip apginti senąją siuvėją, kuri šventai įsitikinusi, kad žmogus gali prasigyventi garbingai dirbdamas, ką tik iškeptą motiną, kuriai pasaulio pabaiga gimus vaikui atrodo neįmanoma, šiek tiek paplaukusią paveiksliukų paišytoją, kuri mano, kad menas gali išgelbėti pasaulį, arba žydaitę, kuriai į senatvę prasidėjo antras gyvenimas. Tokie jau buvo jo kaimynai. Svajotojai, debesų ganytojai ir gyvenimo artistai, tikintys socialiniu teisingumu.

Pirmas sakinys: – Ar nematai, kad Dzeusas šiek tiek palinkęs į priekį, o taviškis tarsi išsidrėbęs sofoje ir dar iškėlęs smakrą į viršų.

Po estiškos kelionės nebloga mintis pakeliauti ir po Latviją. Atgal į perestroikos laikus. Autorė (lietuviškai jau yra išleistas Pievagrybių testamentas) – linksmai, komiškai, išradingai ir su ironija pasakoja apie vienos komunalkės gyventojus.

Viename bute gyvena menininkė Margrieta, Afganas, buvęs sportininkas Romanas, muzikantas Viktoras, apsukrioji Zlata ir jos vyras Nikolajus, siuvėja Malvina, virėja Tamara Grigorjevna ir paslaptingoji Roza Borisovna. Savaime aišku, kad naujakurė Margrieta iš pradžių didelio draugiškumo nejaučia, bet įvykiai įsisiūbuoja ir kompanija pamažu tampa viena komanda.

Tai nepaprastai svarbu, kai keičiasi laikai ir santvarkos. Piliečius pakeičia Ponai, kurie, būdami elgetos tampa kūrybiškais išgyventi bandančiais žmonėmis.

O kokia didžiausia žmogaus, gyvenančio komunalkėje svajonė? Taip, atskiras būstas.

Pradžioje buvo nuobodu, neįtraukė taip, kaip gyvačių kalbą mokėjęs Lėmėtas. Perestroikos tema ganėtinai populiari, jau norisi ko nors išskirtinio. Šimtą kartų girdėtos istorijos nebelabai įdomios. Bet užtai įdomūs personažai, pamažu su jais susigyveni, o po keleto naktų bendroje virtuvėje prie bendro stalo ir gėrimų, rodos, net pačios kasdieniškiausios dienos tampa daugiau ar mažiau žavingomis.

Daug komiškų situacijų, laikmečio detalių, kasdienių įvykių, meilės ir apsukrumo. Mažai ašarų, kančių ir depresijos.

Gyventojai spalvingi, laikai dar spalvingesni, tad ir romanas toks visai nieko. Tas atvejis, kai kuo toliau skaitai, tuo labiau patinka. O užvertus knygą – kažko ilgu.

Viskas pasaulyje egzistuoja po tris – ir tėvas-sūnus-šventoji dvasia, ir tėvas-motina-vaikai, ir Engelsas-Marksas-Leninas, ir mielės-cukrus-vanduo. Nedalomas vienis.

Alina Bronsky. Paskutinė babos Dunjos meilė.

BRONSKY, Alina. Paskutinė babos Dunjos meilė [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 130 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Aš nebijau mirties. Bet tais momentais, kai prarandu ramybę, vėl prisimenu, kaip būna, kai bijai. Ne dėl vaikų. Dėl savęs. Nors gal ir kvaila taip laikytis įsikibus į kūną, kuris savo jau atliko. Bet tokios sekundės kaip ši aiškiai parodo, kad dar nesu pasirengusi. Dar yra darbų, kuriuos reikia atlikti. Žodžių, kurie turi būti užrašyti.

Jau iš karto aišku, kad knyga man patiks. Gal kalta ta Černobylio manija ar kaip, bet ji kol kas geriausia iš Keliautojų laiku (tiesa, spręsti dar anksti, dar perskaitytos tik trys knygos) serijos. Tokia paprasta ir šiek tiek tragikomiška. Apie žmones, kurie po Černobylio AE sprogimo grįžo į savo namus „mirties zonoje“, nekreipdami dėmesio, kad viskas užteršta. radioaktyvu ir gyventi čia tiesiog pavojinga.

Viena tokia gyvenvietė – Černovo kaimas. Istorija pasakoja apie babą Dunją, vyriausią gyventoją, kuri pirmoji grįžo namo. Vėliau vienas po kito atvyko ir daugiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenimą čia pasirinkusių žmonių. Jie – tokia atskira bendruomenė, kiti jų kiek privengia dėl radiacijos. Bet nelegalai į nieką nekreipia dėmesio, gyvena savo gyvenimus ir išgyvena kiekvienas savo dramas.

Postapokaliptinis kaimas. Bet be jokios panikos. Tiesiog pavydėtina ramybė. Jokių planų, jokių darbų, jokios skubos. Nors ne, darbų baba Dunja turi daug, ir nors jai jau seniai virš aštuoniasdešimt, puikiausiai tvarkosi savo ūkelyje. Kodėl? Gal dėl radiacijos, bet greičiausiai dėl požiūrio į gyvenimą. Ir tas požiūris labiausiai žavi, tiesiog taip gera skaityti babos prisiminimus ir pamąstymus. Rodos, skaitytum ir skaitytum, bet nelemta – tas šimtas puslapių netrukus baigiasi. Ir nejučia imi pavydėti tiems černoviečiams, net žinodamas, kad vienintelis kelias jiems – į vietines kapinaites…

Puiki knyga. Duokit tokių dar.

Gipi. vienaistorija.

GIPI. vienaistorija [grafinė novelė]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 128 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Ar supranti, ką noriu pasakyti? Praktiškai manau, jog mūsų dabartinę formą, mūsų veidą su skruostikauliais, žandais, duobutėmis, smakru ir lūpomis, visa tai, visas šias formas amžių amžiais formavo tekančios ašaros. 

Tai viena pirmųjų projekto Keliautojai laiku knygų. Grafinė novelė. Kažkas visiškai nauja ir netikėta, tuo labiau, kad autorius tikrai patyręs, tikrai daug pripiešęs ir pelnęs visokiausių apdovanojimų. Bet ne apdovanojimai ir premijos domina, domina įspūdis ir 1915-ieji.

Novelėje pasakojama dviejų giminaičių istorija – pirmasis, garsus krizę išgyvenantis rašytojas, antrasis – jo prosenelis (ar senelis?), skaičiuojantis begalines minutes Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Abiems reikės išgyventi. Ir dar klausimas, kuriam bus lengviau.

Skaityti / vartyti – tikras malonumas. Žodžių mažai, pauzių daug, mėgaujiesi tomis akvarelinėmis iliustracijomis (ir ne tik) ir nieko per daug nesitiki, tik nuotykio. Bet gauni kur kas daugiau, nei vieną istoriją ar vieną nuotykį. Daug visokių minčių, daug tylos, daug vietos ir laiko interpretuoti. Dviejų valandų kelionė laiku gali prasitęsti žymiai ilgiau, nes užvertus paskutinį puslapį vėl norisi atsiversti pradžią, ar bent paskaitinėti šen bei ten. Ir padiskutuoti – nors žodžių ir nedaug, jie labai paprasti, bet veikia stipriai.

Goodreads skaitau apie kitus autoriaus darbus (kažkokia 15 knygų GIPI Opera Completa – Repubblica Series, vienaistorija yra antroji knyga), su google translate verčiuosi pirmosios aprašymą ir taip užsimanau paskaityti…. Ir iš kur dabar gauti?

„Net tamsiausią nakties valandą…“
„Danguje esama šviesos.“
Klausykis.
„Klausiu savęs, meile mano…“
„Iš kur sklinda toji šviesa?“
„Ne iš žvaigždžių, jos pernelyg toli…“
Kas tai?
„Ne iš pasislėpusio mėnulio“
Ji sklinda galbūt iš mūsų troškimų? Galbūt tai mūsų širdys, mūsų lūkesčiai nušviečia dangų?
Ar mūsų šeimos.
Jų maldos.
Mūsų vaikai.
Tu.

Ascanio Celestini. Karo kvailio istorijos.

CELESTINI, Ascanio. Karo kvailio istorijos [romanas]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 158 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Ir su svogūnu rankoje Ninas bandė užkalbėti anam dantį, pasakodamas viską, ką žinojo apie didžiąją Istoriją. Istoriją, kuri mainėsi kaip tik tomis paskutinėmis valandomis. Pasaulinę istoriją, kuri įspūdingai judėdama į priekį rengėsi sutraiškyti žmones ir svogūnus.

Trečioji kelionė laiku. Keliamės į 1944 m. birželio 04 dieną, į Romą. Karas baigiasi, naciai traukiasi ir kažkas tuoj įžengs į miestą. Vieni sako, kad amerikiečiai, kiti – gal rusai. Treti žino geriausiai – tai bus ne kas kitas, o tie patys užsimaskavę vokiečiai. Tuo tarpu aštuonerių Ninas viską mato savaip. Tai jo karo istorija, kurią, jau suaugęs, net trisdešimt metų, iki pat mirties, pasakos savo vaikams.

4 valandų kelionė neprailgo. Vos viena diena, o istorijų, nuotykių, veikėjų gausu. Netgi absurdo gausu. Netgi pagalvojau, kad, ei, gal jau per daug, kažkaip jau viskas per daug fantastiška. Bet ne, tik šiek tiek siurrealistiška. Aštuonmečio, kuriam rudenį bus devyneri, žvilgsnis skvarbus, protas aštrus, bet vis dėlto vaikiškas. Tik nieko vaikiško karo istorijose nėra. Tiesiog viskas taip susipina ir diena prasitęsia į ilgesnius ar trumpesnius žmonių gyvenimus. O pats skaitymas – kaip spektaklis – kuomet visą visumą gali įvertinti tik nusileidus uždangai. Tada viskas staiga susidėlioja, viską suvoki ir arba šiek tiek netekęs žado stojiesi ir ploji, arba tiesiog…

Aš plojau. Patiko. Po Babos Dunjos atrodė, kad kažko lyg per daug. O gal priešingai. Bet niekas nekaltas, nereikia visų trijų istorijų praryti iškart, nes nuo tokios jų įvairovės tikrai gali šiek tiek apsvaigti. Beje, pasirodo, pirma buvo spektaklis, tik vėliau pasakojimas pavirto knyga. O tai daug ką paaiškina.

Kur keliausim toliau?

Kotryna Zylė. Sukeistas.

ZYLĖ, Kotryna. Sukeistas. [romanas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2019,  232 p.

Toms vorėms visiškai nusispjaut, kas mirs. Ar mirs.
„Tokia pasaulio tvarka“, – sako. „Jūs jau mums atleiskit“!
Aš puikiai žinojau pasaulio tvarką, prieš jai sugalvojant apsiversti aukštyn kojomis.

Šiek tiek lietuviškos mistikos paaugliams. Smalsu. Nors abejonių būta, visokios ten kartelės užkeltos aukštai lyg dangaus, tad ko čia dar tikėtis…

Ir tikrai, pirmas įspūdis silpnokas. Gabė – viena iš daugelio dailės mokyklos mokinių. Visgi ji perkeliama į vyresniųjų klasę, kad greičiau galėtų imtis diplominio darbo. Gedas – toje vyresniųjų klasėje sutiktas vaikinas, kuris yra kažkoks kitoks, keistesnis, nei visi. Tad Gabės širdis ima plakti greičiau… Va, va, galvojau, viskas aišku, jau galiu ir nebeskaityti, nebeįdomu. Ir šimtas metų iki to vaikiškų Klampynių kronikų grožio.

Bet… romanas juk mistinis! Po kelių lapų patekau į kažkokį keistą, raudona spalva išterliotą skyrių, dar keli lapai, dar, jau neblogai, jau įdomiau, viskas labai greitai įsisuko ir knyga baigėsi. Bendras įspūdis? Labai teigiamas.

Kas patiko? Patiko, kaip pamažu į siužetą įslenka kitokio pasaulio būtybės. Patiko Gabės didelė šeima: tėvai, sesės, močiutės ir seneliai, proseneliai. Patiko bitės ir vorės. Raudonų raidžių skyriai ir raudonos terlionės. Suplyšusio viršelio įspūdis (ne šiaip sau). Ir tarmiška kalba. Susidūrus akis į akį su mirtimi, senolio Juozuko mintys ramina ir suteikia vilties.

Ir dar…. Tik dabar pamačiau, kad romanas pateko į Metų knygos paaugliams ketvertuką. Ar balsuosiu? Tikriausiai. O kol kas norisi perskaityti ir kitas tris knygas.

Gąsdinančios istorijos intriguoja tol, kol jas pasakoja kažkas kitas. Kai tokie dalykai nutinka pačiam, kūną ir mintis ima nuodyti siaubas.

Justinas Žilinskas. KGB vaikai

Žilinskas, Justinas. KGB vaikai. [romanas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2013,  432p.

– Geras. Viliau, čia ieško tavęs… (psl. 32).

Gyvenimas ima ir susijaukia, kaip tarsi iš dangaus nukrenta nematyta neregėta sesuo, maža to, dar turinti kažkokių keistų galių. Pirma mintis ir buvo, kas čia per lietuviški x menai?

Antra mintis – visai ne to tikėjausi. Padėta lentynoje man ji labai asociavosi su Sovi Oksanen „Valymu“. Tos raudonos KGB raidės…  kasetės formos… Slogu ir šiurpu, ne visada norisi tokias knygas skaityti…

Ko jau ko, bet lengvo trileriuko tikrai nesitikėjau. Net nelabai ir supratau, prie ko tas KGB…. Fone šmežteli keletas buvusiu kėgėbistų, na, gal dar toks praeities šleifas veikėjus persekioja. Daugiau: labas, aš tavo sesė, oi, bėgam, gaudo, šaudo, išdavikai, gelbėkit. Jei ne surinktos įvairios detalės (buvo ir ne labai logiškų) tai net nesuprastum, kad veiksmas vyksta veik prieš 20 metų…

Ir kokia gi išvada? Labai rekomenduoju! Paskaitykit. Nepaisant visiškai žlugusių išankstinių nuostatų, čia kiekvieno knygų mėgėjo svajonė. Kai skaitai, ir negali sustoti. Kai norisi knygą visur su savim tampytis. Kas ten toliau bus? Kaip baigsis? Gal ir nestebuklingai, bet vis tiek toks skaitymas teikia daug džiaugsmo.

Beje, ar jūs nejaučiate, kad nuo kai kurių žmonių sklinda stingdantis šaltis, o nuo kitų – jauki šiluma?  Jaučiat? Tik niekam nesakykit…