DANgus griūva.

DANgus griūva. Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Sudarytojai Egidijus Zaikauskas, Andrius Guzaitis, Jurgita Balčiūnienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 160 p.

Ir nušvinta aušra, ir ateina liepsnojančiais slėniais.

Pirmas sakinys: FANTASTIKA!

Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Va kokį lobį ištraukiau vieną dieną vienoje mažoje IKI parduotuvėlėje iš prekių vežimėlyje sumestos nukainotų knygų krūvos. Ne bet kokia rinktinė. Magiška. Nes netikėtai suvokiau, kaip įdomu skaityti trumpus fantastinius apsakymus.

Nes čia jų rasi visokių. Vieni patiks, kiti – ne. Vieni šokiruos, kiti gal net išgąsdins. Lietuviški, tad neapsieita be vietinių realijų. Su humoru, kuris, kaip pasirodo, visai puikiai dera su fantastika. Vėliau temos rimtėja, grįžtama prie tų filosofinių pamąstymų: kas mes tokie ir kas po mūsų. Bet tikrai patraukliai ir įdomiai.

Bet va parašyti ką nors daugiau apie tokias knygas – sunkoka. Ką apie tuos apsakymus papasakoti? Svarbi tik emocija. Koncentruota emocija, kai nėra nei laiko, nei vietos labai daug kažkur išsiplėtoti ir išsifilosofuoti. Štai kitas apsakymas visai trumpas. Gauni tarsi net kažkokią užuominą į laiką, vietą, ir netikėtą atomazgą, netgi sakyčiau, tokią be pabaigos. Užbaik mintį pats. Labai šaunu. Kiti apsakymai iš karto užsimiršta, galbūt skaitymo momentu ir įtraukia, bet ilgesnio įspūdžio nepalieka. Bet, na, čia kiekvieno skonio reikalas. Mane kiekvienas apsakymas kažkuo sudomino, po kabliuką buvo visuose, skirtingai nei kitoje lietuvių apsakymų rinktinėje, apie kurią vėliau.

Ai, apsakymų rinktinės labai tinka, kai visiškai nesinori nieko skaityti, kai užklumpa vadinami neskaitadieniai. Apsakymai, nebūtinai fantastiniai, tinka visi, bet būtinai geri, įtraukiančio siužeto, trumpi, puikiai gali sugražinti skaitymo džiaugsmą.

Šaunu. Patiko. Gaila, kad tokias knygas galima rasti tik tarp nukainotų knygų, o ateityje, greičiausia, tik elektroniniu formatu, kurio neskaitau. Suprantu, kad auditorija per daug maža ir popieriaus gadinti neapsimoka, nes ankščiau ar vėliau vis tiek atsidurs kur nors nukainotų knygų vežimėliuose. Tikrai gaila.

Keliuonė. Įmink Šiaulius.

Rašė: KIMTA, Rimantas. Piešė: JANKŪNAS Povilas Vincentas. Keliuonė. Įmink Šiaulius. [komiksas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2023, 172 p.

Miesto mįslės lengvai neatspėsi.
Turi ją patirti.

Pirmas sakinys: Ex nihilo nihil fit.

Nu dabar sakykit, kad dar nė nepradėjot skaityti, o jau čia kaip ir spoileris koks, lyg tos visos mįslės jau tokios lengvai įspėjamos būtų. Man tai ne, o vaikystėje tai iš vis kažkoks nesusipratimas buvo. Nesusipratimu tebūtų likusi ir ta knyga, jei ne smalsumas. Jei jau kas nors netyčia patenka į rankas, ir jei jau tas kas nors yra knyga, tai ji būtinai turi būti perskaityta. O čia dar tas komiksas. Būtent TAS KOMIKSAS.

Čia gal reiktų sugrįžti į pradžią ir dar paspoilinti, mat, kaip pasirodo, ex nihilo nihil fit, reiškia, kad niekas iš niekur neatsiranda. Tai ir tas komiksas ne šiaip iš dangaus nukrito, ar bent jau tam tikru eiliškumu jis į rankas papuolė. Pirmiausiai buvo visai linksmos Pietinia kronikos po kurių užsinorėjau dar kokios nors knygos. Netrukus ir gavau, tik, pasirodo, autorius moka rašyti ir rimčiau. Su ta Remyga tai vargo to nebūt buvę jokio ir tas mano vietinio lygio humanitarinis tikrai būt atlaikęs (o ir atlaikė) tik ta meška, jautis ir vaikiuks dažnoje diskusijoje sukelia gan smarkių pasibangavimų. Tikrai smarkių. Sėdi, galvoji ir abejoji: ar sugebėtum paprastais žodžiais paprastam žmogui paaiškint, ką reiškia, pavyzdžiui, svarbiausieji tavo gimtojo miesto simboliai? Taip? Ne? Prie ko čia jie? Va, va, štai jums ir pradžia diskusijai.

Tai va. Pačiu laiku ta keliuonė atgal į mokyklą. Gali pasirodyti, kad knyga vaikiška, herojai, turėsiantys įminti mįslę, juk gimnazistai, bet jei galvojat, kad prisėsit, per valandėlę perskaitysit komiksą ir jau galėsit vaikščioti po bulvarą ir vaidinti Šiaulių miesto istorijos mokslų daktarą, tai kažin. Yra ką paskaityt, yra kuo pasidomėt, bet bendras įspūdis tikrai smagus – nežinau, ar dar kada nors buvo išleista tokia knyga apie miesto istoriją. Na, jei galima ją taip pavadint.

Ir tokia PATRAUKLIA forma! Rizikuodama užsitraukti nemalonę (rašau iš patirties), dovanočiau net neskaitantiems jauniems šiauliečiams. Skaičiusių yra? Kokie įspūdžiai?

Vytautas Varanius. Šiltnamis.

VARANIUS, Vytautas. Šiltnamis [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 208 p.

Leidyklos „Alma littera“ 2019 m. surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojas.

Kodėl taip yra? Kodėl tėvai visada galvoja, kad mes vis dar per silpni, vis dar nepajėgūs stovėti savo kojomis? Kodėl įsivaizduoja, kad daug geriau žino, ko mums reikia?

Pirmas sakinys: Ji bėgo labai greitai.

O, giriuosi, giriuosi, kad knygų apdovanojimai pasirinkimui įtakos neturi, ir va, pasirodo, turi. O ir lietuvių paauglių ir jaunimo literatūra kažkuo žavi.

Tą žodį lietuvių parašiau ne be reikalo. Nes veiksmas vyksta net nežinau kur. Tiesiog praleidau arba nesupratau. Kažkur kukurūzų lauko viduryje gyvena tėvas ir du vaikai. Kur mama? Na, tėtis nelabai nori apie ją kalbėtis. Tiksliau tai tabu. Sesuo vis dar gyvena laimingame vaikystės pasaulyje, o va Elvinui jau tas laimingasis (taip taip, žinau, būna ir nelaimingų) periodas baigėsi. Problemų sočiai, gelbsti daržinė, ir tykūs vakarai ant jos stogo.

Apie tokį konkursą ne ką ir girdėjau, o apie paauglių literatūrą iš vis neturiU jokio supratimo. Bet va tas noras karts nuo karto kažką paskaityti vis atsiranda. Skaitai ir ilsini protą. Bet, suprantama, su Elvinu jau nebesusitapatinsi, net ir labai norėdama. Niekas pernelyg nei nustebino, nei šokiravo. Didelio stebuklo ir nesitikėjau. Net neatsimenu, ar kokia užuomina, koks atsiliepimas, komentaras, teigiamas ar neigiamas, iš vis atkreipė dėmesį į Šiltnamį tuomet, kai jis buvo išleistas. Koks nors straipsnis ar interviu su autoriumi? Nežinau. Koks skirtumas. Tiesiog seniausiai nusipirktoms, bet vis dar neskaitytoms knygoms atėjo laikas, ir tiek.

Galbūt konkursai vyksta iki šiol, o gal ir ne. O jei galėčiau, kaip Elvinas, užlipti ant to daržinės stogo, norėčiau, kad nebūtų nei vieno vaiko, kuris būtų apleistas taip, kaip pvz. Vakaro nejaukoje. Naivu, ar ne?

Tiesa, kur tas kukurūzų laukas? Tikriausiai visiškai nesvarbu. Gal kiekvieno paauglio širdyje.

Vilties knyga

Vilties knyga. Sudarė Inga Juodkūnė. Viršelio ir iliustracijų dailininkė Milena Grigaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 160 p.

Viltis yra matymas, kad nebūtinai yra taip, kap man atrodo. Ir man tai duoda erdvės įkvėpti.

Pirmas sakinys: Nuo pat mažumės buvau kūrybinga, bet labai išsiblaškiusi, dėl to mokykloje manęs nemėgo.

O čia visai ne kalėdinė knyga. Paskaitinėjus apie katinus, skaitytojus, lėktuvus ir romantinius santykius – tarsi krytis į kasdienybę ir realybę. Sukrečiančią. Dažniausiai labai liūdną. Bet viltingą.

Tai pasakojimai apie realių lietuvių psichikos sveikatos problemas. Praėję ar vis dar einantys tikrai sudėtingais keliais, jie visi savaip interpretuoja vilties sąvoką. Kaip jau atrodo, kad viskas, stop, nebėra kur eiti- tikrai yra. Tai viltis. Gerai, knygoje tik keturiolika istorijų, tad ir keturiolika vilties kelių. Bet ir keturiolika yra daug, ar ne?

Knygą gavau dovanų iš leidyklos. Drąsiai galiu sakyti, kad tai ne šiaip dovana. Pirmoji reakcija buvo, oi, Sofokli, juk žinai, kad skaitau daugiausia detektyvus ir dar gerai, kad mistikos būtų. Visokios saviugdos knygos ne man, ką aš dabar su ja darysiu? Padovanoti kam nors?

Bet manyje glūdinti skūpi ir užkietėjusi skaitytoja neleido perleisti knygos kam nors kitam, prieš tai jos neperskaičius. Atsiverčiau. Iš karto perskaičiau pusę. Tiesiog negalėjau padėti į šalį. Na, o paskui, jei atvirai, šiek tiek paverkiau. Nesitikėjau šito.

Istorijos labai vienodos ir labai skirtingos. Paauglystės sunkumai, priklausomybės, ligos, bandymai nusižudyti, gijimas ir atkrytis. Stebuklai. Tikras stebuklas, kai jau stovėdamas ant tilto turėklų surandi drąsos surinkti pagalbos numerį. Stebuklas, kai sugebi pasidalinti savo istorija su kitais. Stebuklas, kai tokią knygą gauni prieš pat Kalėdas.

Knyga inicijuota Jaunimo linijos, tad iš pradžių tos visos istorijos atrodo labai jaunatviškos. Bet tik iš pradžių, kol neatsiverti istorijų su delno ženklelių. Psichikos problemos amžiaus ribų neturi, o ir viską, šiaip ar taip, atsinešame iš vaikystės, paauglystės. Bet kaip gyvensime toliau, priklauso tik nuo mūsų, ar ne?

Labiausiai kalėdinė knyga. Tikrai.

—-

Psichologinė pagalba telefonu visoje Lietuvoje 

1. Jaunimo linija – 8 800 288 88
https://jaunimolinija.lt/

2. Vaikų linija – 116111
https://www.vaikulinija.lt/

3. Pagalbos moterims linija – 8 800 663 66
https://pagalbosmoterimslinija.lt/

4. Vilties linija – 116123
https://www.viltieslinija.lt/

5. Sidabrinė linija – 8 800 800 20
https://www.sidabrinelinija.lt/

6. Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas“ – +37060411119
https://nelikvienas.lt/

7. Linija Doverija (rusų kalba) – 8 800 772 77

Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

TAMULAITIENĖ, Loreta. Paraščių vaikai [Tikros istorijos apie tuos, kurių nereikia]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Visada norėjau parašyti knygą apie tuos vaikus, tuos mažuosius kovotojus, kurie stovi priešakinėse linijose, susidurdami su gyvenimo realybe, kurios nei man, nei Tau, brangus skaitytojau, greičiausiai jau neteks patirti.

Pirmas sakinys: Lora – dar penkiasdešimties neturinti aukšta, liekna moteris, išdidžiai lyg mylimajam parankėn įsikibusi į savo pedagoginę ir vadybinę patirtį, pravėrė mažutės, nuo miesto centro ir viso Dievo pasaulio nutolusios mokyklos duris.

Knyga iš tos serijos, apie kurias nieko negirdėjai, nieko nežinai, skaityti neketinai, bet va ima, patenka į rankas, ir…. Ir gauni tokią emocijų vaivorykštę, tokį srautą minčių, kad nebežinai, kur dėtis. Viskas susipina: tikros ir išgalvotos istorijos, kažkur vykstantis karas, kraują stingdantys siaubai, bayraktaras ir visai šalia gyvenantys vaikai, kurie visiškai, visiškai niekam neįdomūs ir nereikalingi.

Bet čia niekas nieko nesistengia gąsdinti ar pamokyti. Lengvas, nesudėtingas grožinis tekstas apie tikrą Šiaulių jaunimo mokyklos mokinių kasdienybę. Pagauna akimirksniu. Skirtingų vaikų istorijos stebina, šokiruoja, liūdina. Labai įtraukia. Siurbi į save tuos skirtingus, bet kartu labai panašius likimus ir supranti, kad stop, užteks, daugiau nebegaliu. Ir kaip tik tuo metu siužetas susifokusuoja. Pradedama pasakoti tikra, o gal išgalvota istorija apie du jaunuolius ir jų gyvenimą.

O kai užverti knygą, emocijų irgi sočiai. Jautiesi visiškai bejėgis. Bet kokiu atveju nieko negali pakeisti. Liūdina ir knygoje išsakytos mintys, kad tiems vaikams padėti labai sunku. Visa pagalba ir viskas, kas gaunama nemokamai, tiesiog nėra vertinama. O jei ir atsiranda kažkiek pozityvo, jis iš karto sunaikinamas vaikui grįžus į alkoholiu ar kokiomis kitomis socialinėmis problemomis persismelkusius namus.

Pabaigos knygoje kaip ir nėra. Tik šiek tiek vilties. Gal. Nors nelabai ir tikisi.

Kai Lora paskambino, Deivido motina ėmė rėkti į telefono ragelį, jog visada sakiusi, kad valdžia nieko nežiūri, paleido mat atostogų, – tokių negalima paleisti be priežiūros, – o dabar matot, kas pasidarė? Dabar kas atsakys, jei vaikas sumuštas ar užmuštas? O jei pagrobtas ir parduotas? Kas dabar jai vaiką sugrąžins….

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

IVANICKAS, Gintautas K. Laumės mėnuo [fantastinis romanas]. Kaunas: Eridanas, 2008. 176 p.
Serija „Lietuvių fantastikos biblioteka“, 1 knyga.

Mirtis ne visuomet reiškia Pabaigą.

Pirmas sakinys: Jis gulėjo aukštoje žolėje surištomis rankomis ir kojomis, įsmeigęs akis į sidabro taškeliais nušlakstytą dangų.

bookswap.lt galima ne tik keistis knygomis. Galima ir sužinoti, kokių knygų iš vis esama. Taip būtent ir atsitiko: na tikrai nežinojau, kad kažkur kažkada tarp Eridano būta ir tokios knygelės.

Aprašyme rašoma, kad istorija bus apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Lietuvą, kurios pagrindinėse miesto aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai. Našlaitis Domantas grįžta į Kauną iš kryžiaus žygių, net nenumanydamas, ką veiks toliau. O toliau – Pilkoji sargyba, inkvizicija, kaimynų skundai, laužai ir visi kiti panašūs reikalai. Dar kažkur aplinkui sukinėjasi laumės, kaukai, bezdukai, aitvarai ir vilkatai. Domantui teks rinktis tarp įsakymų, paklusnumo, nuolankumo, žmogiškumo, draugystės ir, žinoma, meilės.

Mano knyga. Stilius dar toks priešumbriškas, bet vis tiek smagu skaityti. Intrigos yra, nors siužetas toks gana keistokas pasirodė, vienas skyrius per ilgas, kitas – per trumpas. Aišku, tokios apimties romane kažkokio ypatingo pasaulio nesukursi, herojų paveikslų neišplėtosi, tenka tenkintis jaunatvišku maksimalizmu, naivumu ir aistringos meilės paskatintais poelgiais. O pabaiga… tikrai išspaudė ašarą, ir ne vieną. Taip jau viskas sutapo. Še tau ir fantastinė knyga, suveikė ir biblioterapiškai.

Labai suintrigavo laužai. Tai degė jie ar ne Lietuvoje? Google sako, kad laužų visgi būta – XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (šaltinis).

Taigi, belaukiant Umbros tęsinio, Laumės mėnuo tiko puikiai. Kas dar ten gero tarp tų senų Eridano knygų?

Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Murkiantis Buda [romanas]. Kaunas: Obuolys, 2019. 192 p.

– O kas tas stresas?
– Niekada nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad vienas stresas yra Mildos darbe, o kitas – Jorio darželyje.

Pirmas sakinys: – Buda!

Na, jei būčiau pamačiusi tą užrašą ant viršelio „Saviugdos knyga, lavinanti sąmoningumą“ tai tikrai niekas nebūtų privertęs net į rankas knygos paimti. Bet tų pompastiškų užrašų neskaičiau, pas Budą mane atvedė Torė.

Buda – išmintingas, garbingo amžiaus katinas. Patiko jis man. Nereikia net svarstyti, kas geriau, šuo ar katė. Knygos panašios, gyvūnai jose atlieka beveik identiškus vaidmenis. Bet katinas… Taip, kažkaip viskas artimiau. Visas tas elgesys, katiniškumas, išdidumas ir darbai, laukiantys toje keistoje žmonių šeimoje.

Viskas kaip ir su Tore. Katinas patiko, žmonių istorija… Na, visi gi žinome, kad jei turi kokių užslėptų ir nuo senų senovės širdyje laikomų blogumų – reikia jais atsikratyti. Kokiu tik nori būdu, nesvarbu. Nes jei neatsikratai, kenki ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tikrai ne kas.

Taigi su žmogiška linija – šiaip sau. Nors, kuomet sujungi ją su Buda, gaunasi visai nebloga, lengva, paprasta, visai jauki ir pabaigoje vėl kokią vieną ar kitą ašarą galinti išspausti istorija. Oi, geri tie mūsų augintiniai. Beje, jei patinka gyvūnai knygose, labai rekomenduoju Keliaujančio katino kronikos Labai, labai gera.

Žiūriu dabar į savo miegantį juodą nebudą ir taip norisi pasakyti: – Ei tu, tinginy, miegi ir miegi. Ar turi kokią nors misiją, ar tik tingėti, valgyti ir miegoti? Esu tikra, kad, jei galėtų kalbėti, tikrai jis man daug ką pasakytų.

Gyvendamas tarp žmonių suvokiau vieną dalyką – jie galvoja, kad viskas turi vykti taip, kaip jie nori. Jiems sunku susitaikyti, jei vyksta kitaip. Štai, tarkim, Solveiga labai liūdi dėl to, kad aš prastai jaučiuosi. Nejau ji nori, kad visą laiką būčiau jaunas, jėgų kupinas kačiukas ir visai nesikeisčiau bėgant laikui? Juk ji tiek ilgai gyveno. Jau turėjo suprasti, kurie dalykai įmanomi, o kurie ne. Bet va – nesupranta. Juk pokyčiai yra būtini.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Po lietaus mus surado Torė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

Ech, kada aš išmoksiu gyventi tikrąjį gyvenimą, o ne tą, kurį susikūriau galvoje, remdamasi kvailais įsitikinimais?

Pirmas sakinys: Virš galvos pakimba sunkūs pilki kamuoliai ir stambūs lašai ima kapsėti ant ką tik prasikalusių snieguolių.

Na jau tikrai nesiruošiau skaityti tos knygos. Bet tas šuo ant viršelio kažkaip atkreipė dėmesį. O kad dar ir laisvas egzempliorius buvo bibliotekoje, tai ir pasiėmiau.

Ką galiu pasakyti? Pirmiausia, saviugdos knygos tikrai ne man. Erzina mane visi tie teoriniai pamokymai, kaip reikia teisingai gyventi. Knyga irgi iš pradžių labai erzino, labai jau viskas stereotipiška. Mama viena augina dukrytę, pirmyn neleidžia judėti nesėkmingi buvę santykiai, o tas ilgas gijimo laikas po jų, rodos, niekada taip ir nepasibaigs. Na taip…

Bet va tas šuo mane sulaikė. Sulaikė, ir liepė perskaityti. Sakė, ilgai netruks. O kai pasistengiau nekreipti dėmesio į stereotipus ir visai įsitraukiau. Tekstas lengvutis, pats tas pasiskaitymui, kai niekas daugiau nelimpa, arba kuomet esi pernelyg pavargęs kitokiems skaitiniams. Na, nusiteikiau priimti Eriką ir Martyną tokius, kokie jie yra. Pavyko. Pabaigoje net ašara nukapsėjo. Bet vėlgi, gal labiau dėl Torės. Tikrai, kažkaip keistai tas šuo veikia… Terapiškai, matyt.

Puikiai tiktų lietuviškų šiuolaikinių autorių knygų ieškantiems skaitytojams. Ir šiaip, pavargusiems nuo gyvenimo kasdienybės. Galbūt kažkiek prašviesins tamsius rudens vakarus. O aš imuosi Budos – išmintingo katino istorijos.

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėja Nėrį. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 280 p.

Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins. Aš trokštu kentėt ir numirt už pasaulį. Bet aš taip menka, silpna. Visas pasaulis savo nuodėminga našta mane prislėgė. Ir sutriuškins mane, menką žemės augalėlį, besistiebiantį į Saulę. Sutriuškins, sumins į purvyną, kaip daugelį kitų „bepročių“, norėjusių dangų žemei prilenkti…

Pirmas sakinys: Aš kalta?

Kaip džiaugiuosi, perskaičiusi šį romaną! Mačiau ir knygas apie Žemaitę, Mačernį, Maironį. Bet labai džiaugiuosi pradėjusi nuo Salomėjos. Labai trūko žinių ir įsivaizdavimo apie tai, kas tuomet vyko.

1940 metai. Salomėja jau žinoma poetė. Keturi poezijos rinkiniai, dvi premijos, žymioji poema „Eglė žalčių karalienė“. Ir štai – akistata su dabartimi. Tokios didžiulės permainos. Kas bus, kaip bus, kaip elgtis?

O kaip elgtis, Salomėja bemaž neabejojo. Skaičiau ir skaudėjo širdį – negi tikrai galima taip besąlygiškai kažkuo patikėti? Na žinoma, galima. Viskas juk dabar bus gerai! Argi kitaip gali būti?

Tačiau autorė poetės negins. Tikrai ne, ir tai man labai patiko. Tik pamažu, kaip kokią dėlionę sudėlios poetės gyvenimą iš atsiminimų, užrašų, laiškų, eilėraščių, dienoraščių, nuotraukų. Čia lauks ir Smakas – kaltintojas ir pasmerkėjas. Bus ir Gerųjų balsų, kuriuos kažkas irgi išgirs.

Tikrai labai paveiki knyga. Susiradau visus namuose turimus poezijos rinkinukus. Viską perskaičiau jau kitaip, jau žinodama kada ir kokiomis aplinkybėmis rašyta vėlyvoji poezija. Viskas atrodo kažkaip kitaip. Galvoju, būtų puiku, kad kas nors tokią knygą būtų pasiūlęs paskaityti mokykloje.

Kita vertus jaučiasi, kad knyga rašyta moters. Salomėja jautri, trapi, nesavarankiška. Nuolat priklausoma nuo vyrų, kurie ja tikrų tikriausiai naudojasi, o ištikus bėdoms, tiesiog palieka likimo valiai. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis poetė viena pati su sūneliu traukėsi į Maskvą. Ir visus keturis tremties metus labai ilgėjosi Lietuvos. Be galo. Net sunku įsivaizduoti, kad taip galima ilgėtis Tėvynės. Būtent. Šiandien tokį ilgesį galima nebent tik įsivaizduoti.

Daug įvairiausių įspūdžių ir emocijų. Mielai būčiau paskaičiusi ir apie Salomėjos jaunystės dienas. Nors tai vargiai galėtų padėti suprasti poetės įsitikinimų kelią.

Tai ar aš už Salomėją, ar prieš? Ar galėčiau dabar poetę apginti? Tik kažin ar jai to reikia?

Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? Negalėjau jam atsakyti. Ir tuomet nusprendžiau dar kartą pati sau išsiaiškinti, versdama įvairių knygų lapelį po lapelio, kilnodama archyvus, tyrinėdama muziejų ekspozicijas, ar tikrai teisingai Salomėją ginu, ar jai to reikia? Suvokiau, kad tiesą rasti yra labai nelengva, kad to prieštaringo laikmečio įvykiai ir veiksmai slepiasi po keliais sluoksniais, juos bedraskant skirsta pirštai, tačiau bendras vaizdas vis tik išryškėjo…

Bet, antra vertus, pagalvoju – kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praietis tik pūliuos ir niekada neišgis…

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.