Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

TAMULAITIENĖ, Loreta. Paraščių vaikai [Tikros istorijos apie tuos, kurių nereikia]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Visada norėjau parašyti knygą apie tuos vaikus, tuos mažuosius kovotojus, kurie stovi priešakinėse linijose, susidurdami su gyvenimo realybe, kurios nei man, nei Tau, brangus skaitytojau, greičiausiai jau neteks patirti.

Pirmas sakinys: Lora – dar penkiasdešimties neturinti aukšta, liekna moteris, išdidžiai lyg mylimajam parankėn įsikibusi į savo pedagoginę ir vadybinę patirtį, pravėrė mažutės, nuo miesto centro ir viso Dievo pasaulio nutolusios mokyklos duris.

Knyga iš tos serijos, apie kurias nieko negirdėjai, nieko nežinai, skaityti neketinai, bet va ima, patenka į rankas, ir…. Ir gauni tokią emocijų vaivorykštę, tokį srautą minčių, kad nebežinai, kur dėtis. Viskas susipina: tikros ir išgalvotos istorijos, kažkur vykstantis karas, kraują stingdantys siaubai, bayraktaras ir visai šalia gyvenantys vaikai, kurie visiškai, visiškai niekam neįdomūs ir nereikalingi.

Bet čia niekas nieko nesistengia gąsdinti ar pamokyti. Lengvas, nesudėtingas grožinis tekstas apie tikrą Šiaulių jaunimo mokyklos mokinių kasdienybę. Pagauna akimirksniu. Skirtingų vaikų istorijos stebina, šokiruoja, liūdina. Labai įtraukia. Siurbi į save tuos skirtingus, bet kartu labai panašius likimus ir supranti, kad stop, užteks, daugiau nebegaliu. Ir kaip tik tuo metu siužetas susifokusuoja. Pradedama pasakoti tikra, o gal išgalvota istorija apie du jaunuolius ir jų gyvenimą.

O kai užverti knygą, emocijų irgi sočiai. Jautiesi visiškai bejėgis. Bet kokiu atveju nieko negali pakeisti. Liūdina ir knygoje išsakytos mintys, kad tiems vaikams padėti labai sunku. Visa pagalba ir viskas, kas gaunama nemokamai, tiesiog nėra vertinama. O jei ir atsiranda kažkiek pozityvo, jis iš karto sunaikinamas vaikui grįžus į alkoholiu ar kokiomis kitomis socialinėmis problemomis persismelkusius namus.

Pabaigos knygoje kaip ir nėra. Tik šiek tiek vilties. Gal. Nors nelabai ir tikisi.

Kai Lora paskambino, Deivido motina ėmė rėkti į telefono ragelį, jog visada sakiusi, kad valdžia nieko nežiūri, paleido mat atostogų, – tokių negalima paleisti be priežiūros, – o dabar matot, kas pasidarė? Dabar kas atsakys, jei vaikas sumuštas ar užmuštas? O jei pagrobtas ir parduotas? Kas dabar jai vaiką sugrąžins….

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

IVANICKAS, Gintautas K. Laumės mėnuo [fantastinis romanas]. Kaunas: Eridanas, 2008. 176 p.
Serija „Lietuvių fantastikos biblioteka“, 1 knyga.

Mirtis ne visuomet reiškia Pabaigą.

Pirmas sakinys: Jis gulėjo aukštoje žolėje surištomis rankomis ir kojomis, įsmeigęs akis į sidabro taškeliais nušlakstytą dangų.

bookswap.lt galima ne tik keistis knygomis. Galima ir sužinoti, kokių knygų iš vis esama. Taip būtent ir atsitiko: na tikrai nežinojau, kad kažkur kažkada tarp Eridano būta ir tokios knygelės.

Aprašyme rašoma, kad istorija bus apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Lietuvą, kurios pagrindinėse miesto aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai. Našlaitis Domantas grįžta į Kauną iš kryžiaus žygių, net nenumanydamas, ką veiks toliau. O toliau – Pilkoji sargyba, inkvizicija, kaimynų skundai, laužai ir visi kiti panašūs reikalai. Dar kažkur aplinkui sukinėjasi laumės, kaukai, bezdukai, aitvarai ir vilkatai. Domantui teks rinktis tarp įsakymų, paklusnumo, nuolankumo, žmogiškumo, draugystės ir, žinoma, meilės.

Mano knyga. Stilius dar toks priešumbriškas, bet vis tiek smagu skaityti. Intrigos yra, nors siužetas toks gana keistokas pasirodė, vienas skyrius per ilgas, kitas – per trumpas. Aišku, tokios apimties romane kažkokio ypatingo pasaulio nesukursi, herojų paveikslų neišplėtosi, tenka tenkintis jaunatvišku maksimalizmu, naivumu ir aistringos meilės paskatintais poelgiais. O pabaiga… tikrai išspaudė ašarą, ir ne vieną. Taip jau viskas sutapo. Še tau ir fantastinė knyga, suveikė ir biblioterapiškai.

Labai suintrigavo laužai. Tai degė jie ar ne Lietuvoje? Google sako, kad laužų visgi būta – XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (šaltinis).

Taigi, belaukiant Umbros tęsinio, Laumės mėnuo tiko puikiai. Kas dar ten gero tarp tų senų Eridano knygų?

Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Murkiantis Buda [romanas]. Kaunas: Obuolys, 2019. 192 p.

– O kas tas stresas?
– Niekada nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad vienas stresas yra Mildos darbe, o kitas – Jorio darželyje.

Pirmas sakinys: – Buda!

Na, jei būčiau pamačiusi tą užrašą ant viršelio „Saviugdos knyga, lavinanti sąmoningumą“ tai tikrai niekas nebūtų privertęs net į rankas knygos paimti. Bet tų pompastiškų užrašų neskaičiau, pas Budą mane atvedė Torė.

Buda – išmintingas, garbingo amžiaus katinas. Patiko jis man. Nereikia net svarstyti, kas geriau, šuo ar katė. Knygos panašios, gyvūnai jose atlieka beveik identiškus vaidmenis. Bet katinas… Taip, kažkaip viskas artimiau. Visas tas elgesys, katiniškumas, išdidumas ir darbai, laukiantys toje keistoje žmonių šeimoje.

Viskas kaip ir su Tore. Katinas patiko, žmonių istorija… Na, visi gi žinome, kad jei turi kokių užslėptų ir nuo senų senovės širdyje laikomų blogumų – reikia jais atsikratyti. Kokiu tik nori būdu, nesvarbu. Nes jei neatsikratai, kenki ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tikrai ne kas.

Taigi su žmogiška linija – šiaip sau. Nors, kuomet sujungi ją su Buda, gaunasi visai nebloga, lengva, paprasta, visai jauki ir pabaigoje vėl kokią vieną ar kitą ašarą galinti išspausti istorija. Oi, geri tie mūsų augintiniai. Beje, jei patinka gyvūnai knygose, labai rekomenduoju Keliaujančio katino kronikos Labai, labai gera.

Žiūriu dabar į savo miegantį juodą nebudą ir taip norisi pasakyti: – Ei tu, tinginy, miegi ir miegi. Ar turi kokią nors misiją, ar tik tingėti, valgyti ir miegoti? Esu tikra, kad, jei galėtų kalbėti, tikrai jis man daug ką pasakytų.

Gyvendamas tarp žmonių suvokiau vieną dalyką – jie galvoja, kad viskas turi vykti taip, kaip jie nori. Jiems sunku susitaikyti, jei vyksta kitaip. Štai, tarkim, Solveiga labai liūdi dėl to, kad aš prastai jaučiuosi. Nejau ji nori, kad visą laiką būčiau jaunas, jėgų kupinas kačiukas ir visai nesikeisčiau bėgant laikui? Juk ji tiek ilgai gyveno. Jau turėjo suprasti, kurie dalykai įmanomi, o kurie ne. Bet va – nesupranta. Juk pokyčiai yra būtini.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Po lietaus mus surado Torė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

Ech, kada aš išmoksiu gyventi tikrąjį gyvenimą, o ne tą, kurį susikūriau galvoje, remdamasi kvailais įsitikinimais?

Pirmas sakinys: Virš galvos pakimba sunkūs pilki kamuoliai ir stambūs lašai ima kapsėti ant ką tik prasikalusių snieguolių.

Na jau tikrai nesiruošiau skaityti tos knygos. Bet tas šuo ant viršelio kažkaip atkreipė dėmesį. O kad dar ir laisvas egzempliorius buvo bibliotekoje, tai ir pasiėmiau.

Ką galiu pasakyti? Pirmiausia, saviugdos knygos tikrai ne man. Erzina mane visi tie teoriniai pamokymai, kaip reikia teisingai gyventi. Knyga irgi iš pradžių labai erzino, labai jau viskas stereotipiška. Mama viena augina dukrytę, pirmyn neleidžia judėti nesėkmingi buvę santykiai, o tas ilgas gijimo laikas po jų, rodos, niekada taip ir nepasibaigs. Na taip…

Bet va tas šuo mane sulaikė. Sulaikė, ir liepė perskaityti. Sakė, ilgai netruks. O kai pasistengiau nekreipti dėmesio į stereotipus ir visai įsitraukiau. Tekstas lengvutis, pats tas pasiskaitymui, kai niekas daugiau nelimpa, arba kuomet esi pernelyg pavargęs kitokiems skaitiniams. Na, nusiteikiau priimti Eriką ir Martyną tokius, kokie jie yra. Pavyko. Pabaigoje net ašara nukapsėjo. Bet vėlgi, gal labiau dėl Torės. Tikrai, kažkaip keistai tas šuo veikia… Terapiškai, matyt.

Puikiai tiktų lietuviškų šiuolaikinių autorių knygų ieškantiems skaitytojams. Ir šiaip, pavargusiems nuo gyvenimo kasdienybės. Galbūt kažkiek prašviesins tamsius rudens vakarus. O aš imuosi Budos – išmintingo katino istorijos.

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėja Nėrį. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 280 p.

Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins. Aš trokštu kentėt ir numirt už pasaulį. Bet aš taip menka, silpna. Visas pasaulis savo nuodėminga našta mane prislėgė. Ir sutriuškins mane, menką žemės augalėlį, besistiebiantį į Saulę. Sutriuškins, sumins į purvyną, kaip daugelį kitų „bepročių“, norėjusių dangų žemei prilenkti…

Pirmas sakinys: Aš kalta?

Kaip džiaugiuosi, perskaičiusi šį romaną! Mačiau ir knygas apie Žemaitę, Mačernį, Maironį. Bet labai džiaugiuosi pradėjusi nuo Salomėjos. Labai trūko žinių ir įsivaizdavimo apie tai, kas tuomet vyko.

1940 metai. Salomėja jau žinoma poetė. Keturi poezijos rinkiniai, dvi premijos, žymioji poema „Eglė žalčių karalienė“. Ir štai – akistata su dabartimi. Tokios didžiulės permainos. Kas bus, kaip bus, kaip elgtis?

O kaip elgtis, Salomėja bemaž neabejojo. Skaičiau ir skaudėjo širdį – negi tikrai galima taip besąlygiškai kažkuo patikėti? Na žinoma, galima. Viskas juk dabar bus gerai! Argi kitaip gali būti?

Tačiau autorė poetės negins. Tikrai ne, ir tai man labai patiko. Tik pamažu, kaip kokią dėlionę sudėlios poetės gyvenimą iš atsiminimų, užrašų, laiškų, eilėraščių, dienoraščių, nuotraukų. Čia lauks ir Smakas – kaltintojas ir pasmerkėjas. Bus ir Gerųjų balsų, kuriuos kažkas irgi išgirs.

Tikrai labai paveiki knyga. Susiradau visus namuose turimus poezijos rinkinukus. Viską perskaičiau jau kitaip, jau žinodama kada ir kokiomis aplinkybėmis rašyta vėlyvoji poezija. Viskas atrodo kažkaip kitaip. Galvoju, būtų puiku, kad kas nors tokią knygą būtų pasiūlęs paskaityti mokykloje.

Kita vertus jaučiasi, kad knyga rašyta moters. Salomėja jautri, trapi, nesavarankiška. Nuolat priklausoma nuo vyrų, kurie ja tikrų tikriausiai naudojasi, o ištikus bėdoms, tiesiog palieka likimo valiai. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis poetė viena pati su sūneliu traukėsi į Maskvą. Ir visus keturis tremties metus labai ilgėjosi Lietuvos. Be galo. Net sunku įsivaizduoti, kad taip galima ilgėtis Tėvynės. Būtent. Šiandien tokį ilgesį galima nebent tik įsivaizduoti.

Daug įvairiausių įspūdžių ir emocijų. Mielai būčiau paskaičiusi ir apie Salomėjos jaunystės dienas. Nors tai vargiai galėtų padėti suprasti poetės įsitikinimų kelią.

Tai ar aš už Salomėją, ar prieš? Ar galėčiau dabar poetę apginti? Tik kažin ar jai to reikia?

Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? Negalėjau jam atsakyti. Ir tuomet nusprendžiau dar kartą pati sau išsiaiškinti, versdama įvairių knygų lapelį po lapelio, kilnodama archyvus, tyrinėdama muziejų ekspozicijas, ar tikrai teisingai Salomėją ginu, ar jai to reikia? Suvokiau, kad tiesą rasti yra labai nelengva, kad to prieštaringo laikmečio įvykiai ir veiksmai slepiasi po keliais sluoksniais, juos bedraskant skirsta pirštai, tačiau bendras vaizdas vis tik išryškėjo…

Bet, antra vertus, pagalvoju – kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praietis tik pūliuos ir niekada neišgis…

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Rimantas Kmita. Remyga.

KMITA, Rimantas. Remyga [romanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2020. 367 p.

Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų…

Pirmasis sakinys: Kryžių kalnas tolumoje dar tebuvo tirštesnė tamsa, o upė alsavo rūką, kuris kėsinosi uždengti horizontą.

Pirmiausia, tai Pietinia kronikas reikia trumpam užmiršt. Nesitikėt, kad tai bus koks nors tęsinys ar bent ta pačia nuotaika sukaltas popromanas. Šoksim gerokai aukščiau. Ir, kaip jau ir aišku iš goodreads įvertinimų, tai tikrai ne visiems pavyks.

Bet nesigąsdinkim. Šiauliai, 1989-ieji. Pirmieji laisvės gūsiai, pirmieji didieji pokyčiai, pirmieji mitingai, pirmieji paminklų griovimai, pirmosios… teritorijų dalybos ir naujos valdžios įsitvirtinimas.

Šiokia tokia sumaištis. Ir kai ta išorinė sumaištis susipina su vidine, prasideda tikras chaosas. Užverda jis ir Remygos – milicininko-policininko – galvoje. O papildytas tapatybės paieškomis, neatsakytais klausimais, praeities atsiminimais, neaiškiomis užuominomis, santuokos ir visokiais kitokiais iššūkiais, įsisiūbuoja kaip reikals. Ir čia jau laikykitės…. Kad Remyga, o ir skaitytojai šitokioje realybėje neišprotėtų, į pagalbą atein magiška trijulė – Vaikiuks, Meška ir Jautis. Nes juk didžiausia tamsa yra nematoma, nesuprantama, neapčiuopiama. Tad be magiškų galių čia – niekaip.

Įspūdį palika. Tas visas praeities įvykių perkratyms… Džiaugsmas, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai… nes sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų reikėję išgyvent šį laikotarpį, jei metų būtų buvę šiek tiek daugiau. Pažįstamos (arba nelabai) vietos, simboliai ir net nuotraukos (kurios galėjo būti didesnės ir šviesesnės). Šiaulietiška šneka, dėl kurios, jei atvirai, nustojau sukt galvą tik po tokio Čia aš varatarius spektaklio.

Nors daug ko ir nebeatpažinau. Kaip tik šiandien skaičiau atsiminimus apie įvykius miesto parke. Vienas pasakoja vienaip, kitas – kitaip. Intriguoja viskas, net kokios nors žinomos vietos ar piešinio ant sienos paminėjimas. Pradedu klausinėti aplinkinių, kas kaip, ką ir kiek atsimena. Tik ar įdomu tiems, kurie tuo metu dar net gimę nebuvo, ar tiems, kurie Šiauliuose negyveno? Nežinau. Nespėliosiu. Man patiko tas kitoks sumanymas, laikmetis, taip pat ir tokia šiek tiek magiška atmosfera. Vertinu ir laukiu kitų knygų.

O abejojantiems, va tokia pastraipa, nurašyta nuo viršelio:

„Čia viskas yra tikra „vietovardžiai, architektūros ir meno objektai ir kai kurie žmonių nutikimai. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.“

Pagavot? Gero skaitymo!

Dainius Vanagas. Oderis.

VANAGAS, Dainius. Oderis [distopinis romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 268 p.

Keletą dienų dar girdi, kaip Adomas ir Ieva trinasi aplink sieną ir kūkčiodami prašo įsileisti atgal.
Bet tu tyli.
Jie žada pasitaisyti, niekad nebenuvilti.
Bet tu tyli ir lauki, kol jie pavargs ir ims kurti tai, kas dar nesukurta. Ne kaip kūrėjo kūriniai, o kaip kūrėjai be kūrėjo.
Va tada tai bus į ką pažiūrėti.

Išskirtiniame mieste gyventi tiesiog svajonė ir privilegija. Kol dirbi, kol paklūsti, kol esi naudingas Oderiui. Čia nėra jokių pašalpų, išmokų ir išmaldos prašytojų. Tampi nenaudingas – varai už Miesto sienų. O ten, taip sakant, jokių patogumų. Gyveni kaip išmanai ir savimi rūpiniesi pats.

Istorija pasakojama net iš kelių perspektyvų. Alano. Oderio mero. Dar kažkokios tarnybos darbuotojo B. Alanas tampa tuo nereikalinguoju, kuris ištremiamas į užmiestį ir bando išgyventi tarp dviejų pasaulių (realių ir nelabai). Miesto meras Endriu visiškai įsitikinęs savo teisingumu, autoritetu, neliečiamybe. Tyrėjas B. rašo laiškelius savo mylimajai. O viską sujungia nuostabios ištraukos iš vieno esė rinkinio. Nerealios ir taiklios, visiškai sužavėjo tiek mintimis, tiek pačiu stiliumi. Tik skaityt, ir mėgaukis. Puiku.

Pabaigoje… na pabaigą aiškinkitės patys arba lyginkite ją su savąja versija. Su manąja nesutapo. Nes beskaitant tų versijų kyla pačių įvairiausių. Minčių irgi visokių. Nuo visiško susižavėjimo iki šiokio tokio nusivylimo. Nuo tokių visiškai tikėtinų bauginančios ateities nuojautų, iki banalokų ir jau šimtą kartą girdėtų, skaitytų ar matytų šablonų. Bet bendras įspūdis puikus. Tikrai. Tikrai, net nesitikėjau.

Tai tokia ta lietuviška distopija. Noriu dar.

Rytis Sabas. Gaono kodas.

SABAS, Rytis. Gaono kodas [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 208 p.

Praėjus maždaug penkioms minutėms po to, kai išvyko policija, suvibravo Polo telefonas. „Supranti, ką mes galime? Nori daugiau? Laukiam rytoj ten pat.“ Siuntėjas nežinomas. 
Apsispręsti buvo paprasta.

Knygą pareklamavo kažkurio tv kanalo ryto laida. Intrigą sustiprino internete skaitytas interviu su autoriumi. Tiksliau jis buvo toks geras, kad visus kitus skaitymus tiesiog teko nustumti šalin. Lietuviškiems istoriniams romanams visada pirmenybė.

Šį kartą tai bus žydų litvakų istorija. Vaizduotė jau kažką žada panašaus į Gydytoją iš Saragosos. Veiksmas, kelionės, istorijos, paslaptys. Ko norėti dar?

Iš tikrųjų tai iš lietuviškų romanų nereikia norėti nieko. Tiesiog pasidžiaugiam, kad kažkas kažką rašo ir kas kažkiek laiko kažką pasiūlo. Šį kartą tai buvo istorijos rolikas…. Bet ir vėl ne man… Ai, jeigu rašysiu toliau, nebus nieko gero. Gal tiesiog čia ir dedu tašką.

Nors taip, tai buvo rolikas – skaityti neprailgo, lapai vertėsi greitai. Bet vis pagalvoji – ar to Pauliaus geležinė širdis, ar ką? Aplink žūsta žmonės, o jis sau ramiausiai po istorinius lankytinus objektus vaikštinėja. Žinoma, reikia moters, nes kas gi kitas gali visas problemas išspręsti? Tik meilė. Arba Galia. Pati istorinė linija irgi nuvylė. Faktai tarsi iš kokios wikipedijos, šiaip ne taip įsprausti į siužetą. Tiesa, tokie intarpai Savanoriuose (toks lietuviškas serialas) man labai patiko, kažką naujo sužinoti visada įdomu. Bet spėkit, kiek galvoje išliko iš knygoje surašytų žymių žmonių pavardžių ir kelių sakinių apie juos?

Nieko.

Va dabar jau tikrai taškas.

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

KAIKARIS, Kristijonas. Nėra vietos dviem [trileris]. Vilnius: Alma littera, 2020. 430 p.

Kas per…. – pradėjo mintį Luka, bet jos nebaigė.

Kai perskaitai krūvą gerų knygų ir net nerandi žodžių, kaipgi nupasakoti tą skaitymo malonumą, lengviausia parašyti apie tą, kuri nepatiko. Visiškai.

Reklaminiai daugiau ar mažiau žinomų žmonių įspūdžiai ant knygos viršelio žadėjo neįtikėtinų dalykų, kokybišką tekstą, lietuvišką puslapvertį, intriguojančią ir egzotišką istoriją, ir daug daug veiksmo ir įvykių. Žadėjo stebuklą. Bet stebuklo nebuvo.

Ir kaip keista ir nuostabu, kad skirtingi žmonės taip skirtingai supranta, priima ir vertina tekstą! Mano požiūriu, neįtikėtini dalykai buvo banalūs. Veiksmo daug. Bet vien veiksmo juk neužtenka? Ar užtenka? Man – ne. Nes vien veiksmas greitai atsibosta, imi tiesiog akimis skenuoti tekstą ir skaityti kas trečią puslapį. Iki tikro puslapverčio, skaitymo iki paryčių ir būtinybės pabaigti knygą čia ir dabar – labai toli. Nėra kvapą gniaužiančių paslapčių, pašokinėjimo laiku ar įvykių papasakojimo iš kelių veikėjų perspektyvos. Tiesiog tiesios linijos siužetas. Dar buvo žadėta mistikos ir fantastikos elementų. O aš jų fanė. Iš meilės šiam žanrui, galėčiau net užskaityti sidabrinius laidelius. Mintis gal ir įdomi, bet ji ir liko tik mintis.

Skaityti knygos nebaigiau. Tikriausiai esu prisiskaičiusi per daug knygų, per daug skandinaviškų trilerių ir tikėjausi stebuklo. Naivuolė.

TRILERIS – LIETUVIŠKAS – GERAS. Situacija tokia, kad visi trys šie žodžiai viename sakinyje niekaip nedera. Gal kitą kartą.