Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Murkiantis Buda [romanas]. Kaunas: Obuolys, 2019. 192 p.

– O kas tas stresas?
– Niekada nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad vienas stresas yra Mildos darbe, o kitas – Jorio darželyje.

Pirmas sakinys: – Buda!

Na, jei būčiau pamačiusi tą užrašą ant viršelio „Saviugdos knyga, lavinanti sąmoningumą“ tai tikrai niekas nebūtų privertęs net į rankas knygos paimti. Bet tų pompastiškų užrašų neskaičiau, pas Budą mane atvedė Torė.

Buda – išmintingas, garbingo amžiaus katinas. Patiko jis man. Nereikia net svarstyti, kas geriau, šuo ar katė. Knygos panašios, gyvūnai jose atlieka beveik identiškus vaidmenis. Bet katinas… Taip, kažkaip viskas artimiau. Visas tas elgesys, katiniškumas, išdidumas ir darbai, laukiantys toje keistoje žmonių šeimoje.

Viskas kaip ir su Tore. Katinas patiko, žmonių istorija… Na, visi gi žinome, kad jei turi kokių užslėptų ir nuo senų senovės širdyje laikomų blogumų – reikia jais atsikratyti. Kokiu tik nori būdu, nesvarbu. Nes jei neatsikratai, kenki ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tikrai ne kas.

Taigi su žmogiška linija – šiaip sau. Nors, kuomet sujungi ją su Buda, gaunasi visai nebloga, lengva, paprasta, visai jauki ir pabaigoje vėl kokią vieną ar kitą ašarą galinti išspausti istorija. Oi, geri tie mūsų augintiniai. Beje, jei patinka gyvūnai knygose, labai rekomenduoju Keliaujančio katino kronikos Labai, labai gera.

Žiūriu dabar į savo miegantį juodą nebudą ir taip norisi pasakyti: – Ei tu, tinginy, miegi ir miegi. Ar turi kokią nors misiją, ar tik tingėti, valgyti ir miegoti? Esu tikra, kad, jei galėtų kalbėti, tikrai jis man daug ką pasakytų.

Gyvendamas tarp žmonių suvokiau vieną dalyką – jie galvoja, kad viskas turi vykti taip, kaip jie nori. Jiems sunku susitaikyti, jei vyksta kitaip. Štai, tarkim, Solveiga labai liūdi dėl to, kad aš prastai jaučiuosi. Nejau ji nori, kad visą laiką būčiau jaunas, jėgų kupinas kačiukas ir visai nesikeisčiau bėgant laikui? Juk ji tiek ilgai gyveno. Jau turėjo suprasti, kurie dalykai įmanomi, o kurie ne. Bet va – nesupranta. Juk pokyčiai yra būtini.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Po lietaus mus surado Torė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

Ech, kada aš išmoksiu gyventi tikrąjį gyvenimą, o ne tą, kurį susikūriau galvoje, remdamasi kvailais įsitikinimais?

Pirmas sakinys: Virš galvos pakimba sunkūs pilki kamuoliai ir stambūs lašai ima kapsėti ant ką tik prasikalusių snieguolių.

Na jau tikrai nesiruošiau skaityti tos knygos. Bet tas šuo ant viršelio kažkaip atkreipė dėmesį. O kad dar ir laisvas egzempliorius buvo bibliotekoje, tai ir pasiėmiau.

Ką galiu pasakyti? Pirmiausia, saviugdos knygos tikrai ne man. Erzina mane visi tie teoriniai pamokymai, kaip reikia teisingai gyventi. Knyga irgi iš pradžių labai erzino, labai jau viskas stereotipiška. Mama viena augina dukrytę, pirmyn neleidžia judėti nesėkmingi buvę santykiai, o tas ilgas gijimo laikas po jų, rodos, niekada taip ir nepasibaigs. Na taip…

Bet va tas šuo mane sulaikė. Sulaikė, ir liepė perskaityti. Sakė, ilgai netruks. O kai pasistengiau nekreipti dėmesio į stereotipus ir visai įsitraukiau. Tekstas lengvutis, pats tas pasiskaitymui, kai niekas daugiau nelimpa, arba kuomet esi pernelyg pavargęs kitokiems skaitiniams. Na, nusiteikiau priimti Eriką ir Martyną tokius, kokie jie yra. Pavyko. Pabaigoje net ašara nukapsėjo. Bet vėlgi, gal labiau dėl Torės. Tikrai, kažkaip keistai tas šuo veikia… Terapiškai, matyt.

Puikiai tiktų lietuviškų šiuolaikinių autorių knygų ieškantiems skaitytojams. Ir šiaip, pavargusiems nuo gyvenimo kasdienybės. Galbūt kažkiek prašviesins tamsius rudens vakarus. O aš imuosi Budos – išmintingo katino istorijos.

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėja Nėrį. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 280 p.

Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins. Aš trokštu kentėt ir numirt už pasaulį. Bet aš taip menka, silpna. Visas pasaulis savo nuodėminga našta mane prislėgė. Ir sutriuškins mane, menką žemės augalėlį, besistiebiantį į Saulę. Sutriuškins, sumins į purvyną, kaip daugelį kitų „bepročių“, norėjusių dangų žemei prilenkti…

Pirmas sakinys: Aš kalta?

Kaip džiaugiuosi, perskaičiusi šį romaną! Mačiau ir knygas apie Žemaitę, Mačernį, Maironį. Bet labai džiaugiuosi pradėjusi nuo Salomėjos. Labai trūko žinių ir įsivaizdavimo apie tai, kas tuomet vyko.

1940 metai. Salomėja jau žinoma poetė. Keturi poezijos rinkiniai, dvi premijos, žymioji poema „Eglė žalčių karalienė“. Ir štai – akistata su dabartimi. Tokios didžiulės permainos. Kas bus, kaip bus, kaip elgtis?

O kaip elgtis, Salomėja bemaž neabejojo. Skaičiau ir skaudėjo širdį – negi tikrai galima taip besąlygiškai kažkuo patikėti? Na žinoma, galima. Viskas juk dabar bus gerai! Argi kitaip gali būti?

Tačiau autorė poetės negins. Tikrai ne, ir tai man labai patiko. Tik pamažu, kaip kokią dėlionę sudėlios poetės gyvenimą iš atsiminimų, užrašų, laiškų, eilėraščių, dienoraščių, nuotraukų. Čia lauks ir Smakas – kaltintojas ir pasmerkėjas. Bus ir Gerųjų balsų, kuriuos kažkas irgi išgirs.

Tikrai labai paveiki knyga. Susiradau visus namuose turimus poezijos rinkinukus. Viską perskaičiau jau kitaip, jau žinodama kada ir kokiomis aplinkybėmis rašyta vėlyvoji poezija. Viskas atrodo kažkaip kitaip. Galvoju, būtų puiku, kad kas nors tokią knygą būtų pasiūlęs paskaityti mokykloje.

Kita vertus jaučiasi, kad knyga rašyta moters. Salomėja jautri, trapi, nesavarankiška. Nuolat priklausoma nuo vyrų, kurie ja tikrų tikriausiai naudojasi, o ištikus bėdoms, tiesiog palieka likimo valiai. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis poetė viena pati su sūneliu traukėsi į Maskvą. Ir visus keturis tremties metus labai ilgėjosi Lietuvos. Be galo. Net sunku įsivaizduoti, kad taip galima ilgėtis Tėvynės. Būtent. Šiandien tokį ilgesį galima nebent tik įsivaizduoti.

Daug įvairiausių įspūdžių ir emocijų. Mielai būčiau paskaičiusi ir apie Salomėjos jaunystės dienas. Nors tai vargiai galėtų padėti suprasti poetės įsitikinimų kelią.

Tai ar aš už Salomėją, ar prieš? Ar galėčiau dabar poetę apginti? Tik kažin ar jai to reikia?

Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? Negalėjau jam atsakyti. Ir tuomet nusprendžiau dar kartą pati sau išsiaiškinti, versdama įvairių knygų lapelį po lapelio, kilnodama archyvus, tyrinėdama muziejų ekspozicijas, ar tikrai teisingai Salomėją ginu, ar jai to reikia? Suvokiau, kad tiesą rasti yra labai nelengva, kad to prieštaringo laikmečio įvykiai ir veiksmai slepiasi po keliais sluoksniais, juos bedraskant skirsta pirštai, tačiau bendras vaizdas vis tik išryškėjo…

Bet, antra vertus, pagalvoju – kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praietis tik pūliuos ir niekada neišgis…

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Rimantas Kmita. Remyga.

Rimantas Kmita. Remyga.

KMITA, Rimantas. Remyga [romanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2020. 367 p.

Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų…

Pirmasis sakinys: Kryžių kalnas tolumoje dar tebuvo tirštesnė tamsa, o upė alsavo rūką, kuris kėsinosi uždengti horizontą.

Pirmiausia, tai Pietinia kronikas reikia trumpam užmiršt. Nesitikėt, kad tai bus koks nors tęsinys ar bent ta pačia nuotaika sukaltas popromanas. Šoksim gerokai aukščiau. Ir, kaip jau ir aišku iš goodreads įvertinimų, tai tikrai ne visiems pavyks.

Bet nesigąsdinkim. Šiauliai, 1989-ieji. Pirmieji laisvės gūsiai, pirmieji didieji pokyčiai, pirmieji mitingai, pirmieji paminklų griovimai, pirmosios… teritorijų dalybos ir naujos valdžios įsitvirtinimas.

Šiokia tokia sumaištis. Ir kai ta išorinė sumaištis susipina su vidine, prasideda tikras chaosas. Užverda jis ir Remygos – milicininko-policininko – galvoje. O papildytas tapatybės paieškomis, neatsakytais klausimais, praeities atsiminimais, neaiškiomis užuominomis, santuokos ir visokiais kitokiais iššūkiais, įsisiūbuoja kaip reikals. Ir čia jau laikykitės…. Kad Remyga, o ir skaitytojai šitokioje realybėje neišprotėtų, į pagalbą atein magiška trijulė – Vaikiuks, Meška ir Jautis. Nes juk didžiausia tamsa yra nematoma, nesuprantama, neapčiuopiama. Tad be magiškų galių čia – niekaip.

Įspūdį palika. Tas visas praeities įvykių perkratyms… Džiaugsmas, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai… nes sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų reikėję išgyvent šį laikotarpį, jei metų būtų buvę šiek tiek daugiau. Pažįstamos (arba nelabai) vietos, simboliai ir net nuotraukos (kurios galėjo būti didesnės ir šviesesnės). Šiaulietiška šneka, dėl kurios, jei atvirai, nustojau sukt galvą tik po tokio Čia aš varatarius spektaklio.

Nors daug ko ir nebeatpažinau. Kaip tik šiandien skaičiau atsiminimus apie įvykius miesto parke. Vienas pasakoja vienaip, kitas – kitaip. Intriguoja viskas, net kokios nors žinomos vietos ar piešinio ant sienos paminėjimas. Pradedu klausinėti aplinkinių, kas kaip, ką ir kiek atsimena. Tik ar įdomu tiems, kurie tuo metu dar net gimę nebuvo, ar tiems, kurie Šiauliuose negyveno? Nežinau. Nespėliosiu. Man patiko tas kitoks sumanymas, laikmetis, taip pat ir tokia šiek tiek magiška atmosfera. Vertinu ir laukiu kitų knygų.

O abejojantiems, va tokia pastraipa, nurašyta nuo viršelio:

„Čia viskas yra tikra „vietovardžiai, architektūros ir meno objektai ir kai kurie žmonių nutikimai. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.“

Pagavot? Gero skaitymo!

Dainius Vanagas. Oderis.

Dainius Vanagas. Oderis.

VANAGAS, Dainius. Oderis [distopinis romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 268 p.

Keletą dienų dar girdi, kaip Adomas ir Ieva trinasi aplink sieną ir kūkčiodami prašo įsileisti atgal.
Bet tu tyli.
Jie žada pasitaisyti, niekad nebenuvilti.
Bet tu tyli ir lauki, kol jie pavargs ir ims kurti tai, kas dar nesukurta. Ne kaip kūrėjo kūriniai, o kaip kūrėjai be kūrėjo.
Va tada tai bus į ką pažiūrėti.

Išskirtiniame mieste gyventi tiesiog svajonė ir privilegija. Kol dirbi, kol paklūsti, kol esi naudingas Oderiui. Čia nėra jokių pašalpų, išmokų ir išmaldos prašytojų. Tampi nenaudingas – varai už Miesto sienų. O ten, taip sakant, jokių patogumų. Gyveni kaip išmanai ir savimi rūpiniesi pats.

Istorija pasakojama net iš kelių perspektyvų. Alano. Oderio mero. Dar kažkokios tarnybos darbuotojo B. Alanas tampa tuo nereikalinguoju, kuris ištremiamas į užmiestį ir bando išgyventi tarp dviejų pasaulių (realių ir nelabai). Miesto meras Endriu visiškai įsitikinęs savo teisingumu, autoritetu, neliečiamybe. Tyrėjas B. rašo laiškelius savo mylimajai. O viską sujungia nuostabios ištraukos iš vieno esė rinkinio. Nerealios ir taiklios, visiškai sužavėjo tiek mintimis, tiek pačiu stiliumi. Tik skaityt, ir mėgaukis. Puiku.

Pabaigoje… na pabaigą aiškinkitės patys arba lyginkite ją su savąja versija. Su manąja nesutapo. Nes beskaitant tų versijų kyla pačių įvairiausių. Minčių irgi visokių. Nuo visiško susižavėjimo iki šiokio tokio nusivylimo. Nuo tokių visiškai tikėtinų bauginančios ateities nuojautų, iki banalokų ir jau šimtą kartą girdėtų, skaitytų ar matytų šablonų. Bet bendras įspūdis puikus. Tikrai. Tikrai, net nesitikėjau.

Tai tokia ta lietuviška distopija. Noriu dar.

Rytis Sabas. Gaono kodas.

Rytis Sabas. Gaono kodas.

SABAS, Rytis. Gaono kodas [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 208 p.

Praėjus maždaug penkioms minutėms po to, kai išvyko policija, suvibravo Polo telefonas. „Supranti, ką mes galime? Nori daugiau? Laukiam rytoj ten pat.“ Siuntėjas nežinomas. 
Apsispręsti buvo paprasta.

Knygą pareklamavo kažkurio tv kanalo ryto laida. Intrigą sustiprino internete skaitytas interviu su autoriumi. Tiksliau jis buvo toks geras, kad visus kitus skaitymus tiesiog teko nustumti šalin. Lietuviškiems istoriniams romanams visada pirmenybė.

Šį kartą tai bus žydų litvakų istorija. Vaizduotė jau kažką žada panašaus į Gydytoją iš Saragosos. Veiksmas, kelionės, istorijos, paslaptys. Ko norėti dar?

Iš tikrųjų tai iš lietuviškų romanų nereikia norėti nieko. Tiesiog pasidžiaugiam, kad kažkas kažką rašo ir kas kažkiek laiko kažką pasiūlo. Šį kartą tai buvo istorijos rolikas…. Bet ir vėl ne man… Ai, jeigu rašysiu toliau, nebus nieko gero. Gal tiesiog čia ir dedu tašką.

Nors taip, tai buvo rolikas – skaityti neprailgo, lapai vertėsi greitai. Bet vis pagalvoji – ar to Pauliaus geležinė širdis, ar ką? Aplink žūsta žmonės, o jis sau ramiausiai po istorinius lankytinus objektus vaikštinėja. Žinoma, reikia moters, nes kas gi kitas gali visas problemas išspręsti? Tik meilė. Arba Galia. Pati istorinė linija irgi nuvylė. Faktai tarsi iš kokios wikipedijos, šiaip ne taip įsprausti į siužetą. Tiesa, tokie intarpai Savanoriuose (toks lietuviškas serialas) man labai patiko, kažką naujo sužinoti visada įdomu. Bet spėkit, kiek galvoje išliko iš knygoje surašytų žymių žmonių pavardžių ir kelių sakinių apie juos?

Nieko.

Va dabar jau tikrai taškas.

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

KAIKARIS, Kristijonas. Nėra vietos dviem [trileris]. Vilnius: Alma littera, 2020. 430 p.

Kas per…. – pradėjo mintį Luka, bet jos nebaigė.

Kai perskaitai krūvą gerų knygų ir net nerandi žodžių, kaipgi nupasakoti tą skaitymo malonumą, lengviausia parašyti apie tą, kuri nepatiko. Visiškai.

Reklaminiai daugiau ar mažiau žinomų žmonių įspūdžiai ant knygos viršelio žadėjo neįtikėtinų dalykų, kokybišką tekstą, lietuvišką puslapvertį, intriguojančią ir egzotišką istoriją, ir daug daug veiksmo ir įvykių. Žadėjo stebuklą. Bet stebuklo nebuvo.

Ir kaip keista ir nuostabu, kad skirtingi žmonės taip skirtingai supranta, priima ir vertina tekstą! Mano požiūriu, neįtikėtini dalykai buvo banalūs. Veiksmo daug. Bet vien veiksmo juk neužtenka? Ar užtenka? Man – ne. Nes vien veiksmas greitai atsibosta, imi tiesiog akimis skenuoti tekstą ir skaityti kas trečią puslapį. Iki tikro puslapverčio, skaitymo iki paryčių ir būtinybės pabaigti knygą čia ir dabar – labai toli. Nėra kvapą gniaužiančių paslapčių, pašokinėjimo laiku ar įvykių papasakojimo iš kelių veikėjų perspektyvos. Tiesiog tiesios linijos siužetas. Dar buvo žadėta mistikos ir fantastikos elementų. O aš jų fanė. Iš meilės šiam žanrui, galėčiau net užskaityti sidabrinius laidelius. Mintis gal ir įdomi, bet ji ir liko tik mintis.

Skaityti knygos nebaigiau. Tikriausiai esu prisiskaičiusi per daug knygų, per daug skandinaviškų trilerių ir tikėjausi stebuklo. Naivuolė.

TRILERIS – LIETUVIŠKAS – GERAS. Situacija tokia, kad visi trys šie žodžiai viename sakinyje niekaip nedera. Gal kitą kartą.

 

Jaroslovas Melnikas. Adata.

Jaroslovas Melnikas. Adata.

MELNIKAS, Jaroslavas. Adata [skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą]. Vilnius: Alma littera, 2019. 430 p.

Kad ir kaip būtų keista, Butkus jį suprato. Jie abu vyrai, ir skirtumas tarp jų tik tas, kad jis Butkus, niekad tam nebūtų ryžęsis, o šis žmogus neturi vidinių barjerų ir ryžosi. Beje, kuo jis rizikavo, rizikuoja. Niekuo. Įstatymo, draudžiančio tokius dalykus, Lietuvoje, o ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje, nėra. Tai ne prostitucija. O kas neuždrausta, tas leidžiama.

Maša, arba Postfašizmas – ši knyga jau senokai buvo norimų perskaityti knygų sąraše, tačiau Aš skaitau dėka į mano rankas Adata pakliuvo ankščiau. Labai smalsu, kaip skandinaviškas detektyvinių romanų tradicijas pavyko perteikti lietuvių rašytojui. Ir ką? Užskaitau. Pavyko.

Yra viskas, kas man patinka skandinaviškuose detektyvuose. Tyrėjų grupė, kuriai vadovauja asmeninių problemų turintis tyrėjas. Komanda, kurios visi nariai turi kokių nors keistenybių, kurios, kaip vėliau paaiškėja, visai praverčia. Nusikaltimas, kurį išpainioti, kaip pasirodo, gali tik tas ankščiau minėtas tyrėjas. Kažkur antrame plane sužinome apie jo subyrėjusią santuoką, atitolusius giminaičius ir prastą sveikatą. Yra intrigos ir įdomių siužeto vingių. Valdžios kišimosi į ne savo reikalus. Netgi besilaukianti bendradarbė, kuriai jau tuoj tuoj gimdyti, o ji tebelaksto paskui įtariamuosius, yra. Kaip tai panašu į mano mėgstamus skandinavų rašytojų detektyvus! Ir kaip įdomu skaityti.

Buvo gerai. Žinoma, tas nusikaltimas toks nelabai tipiškas ir ganėtinai šlykštokas. Bet čia gi detektyvas. Daug kam užkliuvo seksizmas ir n kartų pakartotas žodis „krūtys/krūtinė“. Bet čia gi detektyvas. Aš gal labiau atkreipiau dėmesį į tuos paaiškinimus, kurie galbūt buvo skirti ne lietuviui skaitytojui. Kaip kas ir kodėl yra Lietuvoje. Bet ir nekeista – knyga, kiek suprantu, jau yra išleista ir Prancūzijoje, o kitataučiams skaitytojams paaiškinimai reikalingi.

Ką gi, pagal geriausias skandinaviško detektyvo tradicijas romanų apie Algimantą Butkų turėtų būti ne vienas. Skaityčiau.

„Kai rašiau romaną „Maša, arba Postfašizmas“ aš irgi rizikavau. Detektyvas yra laikomas nerimtu žanru, kaip ir fantastika. Neva rimti rašytojai nerašo fantastikos nei detektyvų. Tai netiesa. Džordžas Orvelas, Bredberis – tai fantastika. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – detektyvas. Svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti.“

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

IVANICKAS, Gintautas K. Tamsa ryja tamsą [romanas]. Gintautas K. Ivanickas, 2019. 294 p.
Ciklo „Umbros kronikos“ I-oji knyga.

O kas gi yra tiesa? Čia mes galime prisiminti žodžius, pasakytus Kopfo VIII Vanherno po pralaimėjimo prie Bliucheno: „Jau dabar, šią akimirką yra mažiausiai trys tiesos. Mūsų tiesa, priešo tiesa ir tai, kas mūšio lauke įvyko iš tikrųjų. Ak, taip. Vėliau atsiras ir ketvirtoji – ta, kurią koks nors plunksnagraužys įrašys į kronikas. Tad įpilkite kiekvienam kareiviui vyno, pasirūpinkite, kad jie būtų pamaitinti. O rytoj… Rytoj mes vėl kursime istoriją.“

Kažkada labai labai seniai per Videokauką pamačiau filmą Vilou / Willow (1988), sužinojau, kad yra toks maginės fantastikos žanras, ir kad jis man patinka. Labai patinka. Praėjo daug metų, bet konkrečiai šio žanro, nei apskritai fantastikos eksperte netapau. Tačiau ramiai praeiti pro tokias knygas tikrai negaliu. Tokias, kurias skaitydamas pamiršti, kaip kažkada rašė Kingas, neapmokėtas sąskaitas už elektrą, kasdienybės siaubą, ir visus kitus reikalus. Bent laikinai.

Umbra – tai panašus į viduramžių laikus pasaulis. Pasaulis, kuriame gali įvykti patys kasdieniškiausi, ir kartu patys stebuklingiausi dalykai. Kuriame gali pasižaisti su nuodais. Pakariauti su priešais. Paplaukioti su piratais. Pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Kiekviename skyriuje vis naujas pasakojimas ir nauji nuotykiai. Gali pasirodyti, kad jie tarsi ir padriki, painūs, herojų vardai, vietovės ir titulai sunkiai įsimenami, bet tik ne man – galvą pasukti smagu, o kelis puslapius atsiversti atgal tikrai nesunku.

Ir su nauju pasauliu susipažinau puikiai. Nes kaip tik tokie man patinka. Patinka į viduramžius panašūs laikai. Patinka, kad primena mano mėgiamus Sostų karus, Kvoutą ir Raganių. Patinka, kad yra rizika pasimesti tarp veikėjų ir pasiklysti nežinomose vietovėse. Labai patinka pats rašymo stilius, pajuokavimai ir siužeto vingiai. Galų gale patinka, kad tai lietuviška fantastika. Puiki lietuviška fantastika.

„…kartais tai aš, kartais nebe…
…kai dar viską suvokiu, vis retesnės. Palikau perspėjimą ir švyturį. Jei supras, jei pakus, ateis…
…be reikalo. Nepadės, tik pražus. Bet bent…
…galbūt išprotėjau. Bet tikiu, kad ji ruošia… įsiveržimą?..“

Neįmanoma atsitraukti. Ir nėra ką čia daug šnekėti – duokite greičiau antrąją knygą.