Algimantas Zurba. Integralas.

Algimantas Zurba. Integralas.

ZURBA, Algimantas. Integralas [romanas]. Vyr mokykl. amž. Vilnius: Vaga, 1983. 286 p.

O aš jaučiu, kad be galo didelė našta iš kažkur – tikriausiai iš tolimų galaktikų, kur blykčioja meteorų ugnys ir ūkais pavirsta žvaigždžių spiečiai, – nusileidžia ir pamažėle užgula mano pečius. 

Laimis Kupstas – eilinis vienuoliktokas. Na, gal ne visai eilinis – jam labai patinka ir gerai sekasi matematika. Dar jis – vienišius ir cinikas, pašiepiantis visus iš eilės. Artėja baigiamieji egzaminai, bet ne jie yra didžiausias vaikino rūpestis. Kaip tik dabar gyvenimas su visa savo realybe užgriuvo kaip reikiant. Viduje – tikras chaosas.

Vėl suplėšiau knygą. Skaičiau ją tikrai ilgai – išleista taupiai, senoviškai, plonu viršelio. Nenuostabu, kad vienas spaudos lankas ėmė ir iškrito… Ir taip, taip vėl jis – projektas Vasara su knyga. „Perskaityk knygą, kurios pavadinimas prasideda iš tos pačios kaip ir tavo vardas“. Puiku, pagaliau perskaitysiu knygą, kuri nuolat kartas nuo karto vis pasimaišydavo akiratyje.

Taigi, keliamės kažkur į praeito amžiaus devintą dešimtmetį. Mokykloje tvyro komjaunuoliška dvasia, asmeniniai darbo tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai. Tik niekam jie nerūpi. Rūpi šimtadienis sodyboje, butelio žaidimas, plotai ir vakarėliai. O Laimio galvoje ne tai. Jam rūpi kaip išgyventi yrančioje šeimoje, kaip išgyventi kvailių klasėje, kaip išgyventi visokius brendimo reikalus ir visą kitą. Ai, dar yra kartingai, draugystė ir nepagražinta gyvenimo realybė. Tiksliai tokia, kokia buvo maždaug prieš beveik keturis dešimtmečius.

Patiko. Kartais tik atrodė, kad mąsto ir kalba ne Laimis Kupstas. Tai labiau suaugusio, labiau patyrusio ir daugiau mačiusio žmogaus mintys. Nors… gal Laimis ir galėjo būti toks – be išmaniųjų, interneto ir kompiuterių jis turėjo pakankamai laiko stebėti, klausytis, pažinti ir suprasti. Tiesa, Zurbos pavardė man kažkodėl visada asocijavosi su istorijomis apie karą ir pokarį. Na, dar su vaikiškomis knygelėmis. Bet pasirodo, labiausiai jis išgarsėjo romanais apie jaunimą. Būtent šiuo ir 1975 metais parašytu „Šimtadieniu“.

Pasiknisti po senų knygų lentynas kartais verta.

Viskas – niekai, viskas – praeina, viskas – prisimiršta. Tai ko dabar draskyti, žmogau, ko dilinti sau nervus? Suirs jie ir taip, tad gyvenk, klampok savo taku – kur dera, ir liaukis svaičiojęs. Ūkuose besislepiančioms galaktikos, pačiai visatai – niekam nereikalingos kažkokio menko gyvūno, žemės knygose įrašyto Laimono Kupsto vardu, vidinės audros, nes jos yra niekas, palyginus su neaprėpiamais dydžiai ir ir pačia begalybe. Viskas susipina, bet ir vėl išsiskiria… Išsiskiria, vėl susipina. Taip buvo. Yra. Bus.

Už romaną „Integralas“ autoriui 1982 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės.

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės.

GUDONYTĖ, Kristina. Drugeliai virš bedugnės: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 356 p.

– Aš kartais pagalvoju, kad gal išvis nėra tokių „kaip visi“? Tokie „kaip visi“ jie atrodo tik tol, kol jų nepažįsti, o kai pasikapstai giliau, pamatai, kad kiekvienas turi kokį nors nikį… Net Kipras, ir jis, bijo kai kurių skaičių! Be to, visi juk slepiasi, neišsiduoda, dedasi esą teisingi, tvarkingi, kaip visi. Gal to nedarytų, bet juk laužia ir tėvai, ir mokykla, ir valstybė… Visa aplinka nuo pat vaikystės mums rėkia:  Būkite kaip visi!“ O ką, gal ne?

Tos knygos nesirinkau, ji pasirinko mane pati. Gulėjo sau rekomenduojamų knygų lentynoje ir puikavosi užrašu „aštraus siužeto psichologinis…“.  Kur jau čia nepasiimsi.

Įspūdžiai dvejopi. Pastaruoju metu kažkaip visi yra tarsi įsipareigoję sukurti, padaryti, parašyti, nufilmuoti ką nors tokio, kas mažintų atskirtį ir patyčias, skatintų toleranciją ir supratingumą ir panašiai. Jautrus, tėvų netektį išgyvenęs vaikinas turi būtent psichologę seserį, kuri, kaip tyčia tiki tik tuo, kuo buvo mokyta. Senas gyvenamas malūnas, į kurį, atvykęs net po septynerių metų gali iš karto (lengvai ranka prasklaidęs dulkių debesį) kristi į lovą, arba pasiimti ledukų iš stebuklingai tebeveikiančio šaldytuvo. O jau psichiatrijos ligoninė! Taip gražiai aprašyta, kaip kokia sanatorija, kurioje tikriausiai daugelis norėtų pailsėti. Visi labai malonūs, draugiški ir pasiruošę padėti. Kažkaip įtartina.

Kita vertus, tai visai įdomus, kartais tikrą trilerį primenantis romanas. Yra veiksmo, netikėtumų, įdomių, kartais net baisių situacijų.  Juk kur nuotykiai, ten ir kokie nors nemalonumai. Arba atvirkščiai. Jei naktį rengiesi pabėgti iš ligoninės su svetimu automobiliu, tikrai nereiškia, kad saugiai grįši. Jei matai valkatą, slampinėjantį aplinkui, visiškai nereiškia, kad jis ten šiaip sau. Jeigu nieko neužuodi, tai nereiškia, kad kitiems nesmirdi. Jeigu kamuoliukas rieda pats, tai juk nereiškia, kad tau vaidenasi. Jeigu bobulytė mirė, bet tu su ja vis dar šneki, tai juk nereiškia, kad išprotėjai. O gal? Aišku, bučinių ir romantikos irgi šiek tiek yra. Knyga juk paaugliams.

Na, o kai skaitinėjau apie knygą internete (pliusas, jei perskaičius knygą noriu sužinoti apie ją daugiau), labiausiai patiko pačių paauglių pasisakymai – kad tai puiki knyga, labai įtraukė, daug nuotykių, ir jei mokykloje visos tokios privalomos knygos būtų, tai skaitytų jie ir skaitytų… Na, ar ne puiki rekomendacija knygai?

Bet kuriuo atveju sukelia ji visokiausių jausmų, tikrai sukelia. Ir, matyt, ne tik paaugliams.

Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka.

KULVINSKAITĖ, Virginija. Kai aš buvau malalietka [šiandieninis romanas]. Kaunas: kitos knygos, 2019. 164 p.

[…] tiesiog šokau nebegalvodama nei kaip atrodau, nei kad atrodau durnai, ir visi kiti šokinėjo aplink mane, ir niekas į nieką nekreipė nė mažiausio dėmesio, bet nuolat jutau aplink esančius kūnus, laimingus ir anonimiškus. nė kiek neerzino, kai koks metalas pradėdavo kratyti plaukus ir jie liesdavo mano odą arba kažkas šokinėdavo priešais ir maži prakaito lašeliai tikšdavo ant veido. ir visa ta ne dėl to, kad kažkas mane kabintų ar kažką tuo norėtų pasakyti: kūnai aplink mane kratosi ir rėkia, nes jiems gera, ir man gera, mes visi atsiduodame muzikai, o ji – mums. tai neturi jokio tikslo, niekas nieko nesiekia – pats tikriausias išsilaisvinimas nuo pragmatizmo, kurį vis kalė į galvą, tipo, galvok ką darai, niekas nieko už dyką neduoda, ko pati nepasidarysi, niekas kitas nepadarys. o čia viską, kas nuostabiausia, gauni už dyką vien dėl to, kad čia esi. […] bet pasirodo, jei ankšta tamsi erdvė pripildyta kūnų ir muzikos, tai ten tiesiog negali nutikti nieko blogo, nes muzika yra gerai, ir kūnai, kai jie tik kūnai, yra geri, tuomet jie kaip gyvūnai – nenori nieko pikto, nieko neplanuoja ir nesitiki, tik būna, kaip jiems geriausia.

Dabar galvoju, ar tiesiog parašyti, kad knyga nepatiko, ir tiek, ar dar bandyti paieškoti kažkokių pliusų. Gal paieškoti, nes šita atvirkščioji k ant bet kokių knygų nesipuikuoja…

Tai tie pliusai buvo du: istorija (ištrauka viršuje) apie bix’ų koncertą 1998 m., ir dar keletas puslapių apie doktorantą Jurgį.

O iliuzijų būta nemažai: tikėjausi istorijos apie malalietką paauglę ankstyvaisiais nepriklausomybės metais (vs. bachūriukui iš Pietinia), tikėjausi to Vilniaus žargono, tikėjausi, kad knyga bus dar vienas koziris diskusijose prieš skeptikus, kad lietuviai rašo nesąmoningas knygas. Bet ta viršelio malalietka labai greitai suaugo, žargono jokio nesijautė, tekstas vien mažosiomis raidėmis atrodė kvailai. Šiaip tas pamatas gerai istorijai kaip ir buvo, įvykių, pamąstymų, išgyvenimų irgi pakankamai, bet kad neįdomu skaityti, neįtraukia tekstas nors tu ką. Nieko nepadarysi. O dar anotacija viršelyje provokavo, kad tai Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas: šiandien reikia nuo stereotipų išlaisvinančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai…

Pasiruošusi nesu. Bent jau ne tokiai.

Tiesa, dar yra ir trečias pliusas, bet jis keliauja Martynenko knygai. Pagalvojau, kad ji, palyginus, bent jau buvo ganėtinai originali.

Andrius Tapinas. Prezidentas.

TAPINAS, Andrius. Prezidentas [politinis trileris]. Vilnius: Alma littera, 2019. 280 p.

Likimas nemėgsta tiesių kelių, jam patinka chaosas, kai atsišakoję takeliai susiraizgo tampriau nei mobiliojo telefono ausinės, kerta kelią, vėl nunyra į šonus, ir galų gale niekas nieko nebesupranta. Likimas turi savotišką humoro jausmą ir linkęs į savo intrigas įtraukti niekuo dėtus žmones – taip stotyje supainiojami lagaminai, iš kurių viename yra branduoliniai kodai, o kitame tik švarios kojinės, šortai ir knyga apie tai, kaip tapti lyderiu.

Jau tuoj rinkimai, o aš dar neapipasakojau Prezidento. Negali būti tinkamesnio laiko tai knygai, nei dabar. Nes po gegužės 12 dienos galbūt jau bus nebeįdomu. Iki kitų rinkimų.

Politinis trileris. Tas politinis – ganėtinai atstumiantis žodis, net neįsivaizduoju, kodėl ją išsirinkau per tą paskutinę KK tikrų akcijų dieną. Vilko valanda juk nepatiko visai, net nepabaigiau. O šis visai intuityvus pasirinkimas, pasirodo, buvo ganėtinai pavykęs – siužetas visai šaunus, intrigos yra, pabaiga vykusi, o ir ironijos netrūko. Viskas, ko reikia trileriui. Viskas, ko reikia apkerpėjusiam rinkėjui, kad daugiau pasidomėtų, ką renka ir, svarbiausia, kam.

Taigi, artėja Prezidento rinkimai. Kandidatai kovai pasiruošę. Dabartinio prezidento Daubaro proteguojamas Rokas Oginskis. Socialinių tinklų žvaigždė Žemyna Rimšė. Radikalas Kazimieras Liaudis. Dar ten keli neapsisprendę. Sako, kad tų sutapimų su realiai egzistuojančiais veikėjais knygoje yra. Kad viską atpažinau, negaliu pasigirti – politika nėra mano mėgiama sritis… Bet vis tiek labai įsitraukiau į tas visas priešrinkimines kampanijas, sunkų ir gyvybei pavojingą žurnalistų darbą, neapsakomai varginančią samdomų kopiraiterių dalią, pagaliau pajutau tą tikrąją socialinių tinklų galią. Nors ką tie socialiniai tinklai kai yra Zinočka su Anuška! Vienu žodžiu, taiklus ir linksmas Laikykitės ten stiliaus skaitinys.

Ai, tiesa, dar yra Rusijos grėsmė. Ir jei kalbos apie visas rusiškas propagandas užkniso juodai, šį kartą skaičiau ganėtinai įdomiai ir net labai įtikinamai… Ir kažkaip, ai, čia juk knyga, imti ir numoti ranka nebeišeina. Norom nenorom eini ir pasidomi už ką balsuosi. Ir kam.

Visi faktai ir veikėjai išgalvoti. Visos galimybės realios. Deja.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

SMAGURAUSKAITĖ, Dalia. Madraso deimantas [romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 236 p.

Senis palingavo galva, giliai atsiduso ir nušlubavo durų link. Prieš palikdamas Pitų namus trumpam stabtelėjo ir atsisukęs tarė:
– Tavo tėvas norėjo, kad jį parduotum, paklausyk paskutinio jo patarimo.

Gera knyga – nuotykių trileris – lietuvių romanai. Galima pasirinkti tik du variantus. Trijų kombinacija paprasčiausiai neegzistuoja. Nors gal… Gal šį kartą?

Kas nors vis paklausia, kaip pasirenkate knygas? Va taip – pasižiūri į šią magišką akį ir jau aišku, kad skaitysi. Tiesiog jauti, kad ji parašyta būtent tau, nes šiuo metu taip norisi gero lietuviško nuotykių romano! Iki begalybės…

Taigi, bus šiek tiek praeities legendų, užkeiktų deimantų, drąsių šiandieninių avantiūristų, gabių vagių, ir laimingų įsimylėjėlių.

Kaip ir žadėta, pradžia buvo žiauriai gera. Pasijutau taip gerai, kaip ankstyvoje paauglystėje skaitydama Sidabro ežero turtus ir išgyvendama kiekvieną puslapį tarsi tikrą nuotykį. XVIII amžiaus Indija ir Anglija buvo tobulos. 2011-ųjų Belgija buvo gniaužianti kvapą. O 2011-ųjų metų Marokas… buvo tiek visko, kad visas stebuklingumas ėmė ir baisiai greitai išsikvėpė. Ech… gal tiesiog nebespėjau kartu, o gal pasimečiau kažkur Tandžero gatvėse…

Tiesa, pati pabaiga patiko. Dar labiau būtų patikę, jei daugiau laiko būtumėm praleidę toje XVIII, o gal ir XIX amžiaus Indijoje. Arba Anglijoje. Praeitis visada intriguoja labiau, ko nepasakysi apie šiandieną. Nežinau kodėl. Bet man visada ima darytis nuobodu.

Na o kaip su ta trijule… Yra kaip yra, gal laikas parodys. O tuo tarpu skaitykite ir džiūgaukite, juk tokių knygų lietuvių literatūroje yra baisiai mažai.

Marijus Gailius. Oro.

GAILIUS, Marijus. Oro [romanas]. Vilnius: Odilė, 2018. 432 p.

Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu.
Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.
Tiek daug vandens, o nėra ko gerti.
Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi.
Mane vadina Baltija.

Kaip oro! Norisi tokių knygų kaip oro! Perskaičiau pirmą pastraipą ir supratau, kad kurį laiką turėsiu kuo kvėpuoti.

Profesorius Vincentas Šemeta žino, ką reiškia šylantis klimatas ir kylantis vandens lygis. Paskui jis paslaptingai žūsta, prieš tai dar spėjęs palikti kelias užuominas savo mokiniui. Kotryna pradeda dieną sumodeliuodama savo virtualią tapatybę – Seniai buvo neaišku, kas pirma – višta ar kiaušinis, tas tikras tu ar antrinis tu. O šiandien trečiadienis ir šiandien ji išeis į realybę. Slaptos pogrindinės organizacijos vadas Hiacintas transliuoja tinklaodėmis apsijuosusiems savo sekėjams įspūdingą kalbą – Už ažijienį įaugį Europoje! Už orią tęst’ingę senatvę įjungtyje! Už multiseksual’ingę ir multikultūr’ingę Lietuvą! Už gyven’erą pritaikiusis prie klimato, o ne išgyven’erą padavusis klimato kaprizams! Našlė Šemetienė. Riči ir Kju – trečios ar ketvirtos kartos emigrantų vaikai, prievarta parvykę į Lietuvą. Izabelė ir Jokūbas. Filomena. Senyvas muziejininkas. WEIALALA. Begalinė procesija.

Ir kaip gi visa tai susiję?

Tai ir yra pats didžiausias malonumas. Kiekvienas skyrius – visiškas netikėtumas. Nežinai, į kurį laikmetį, šių ar netolimos ateities laikų, pateksi, su kuriais personažais susidursi, kokios gijos juos riš (arba ne), kaip visa istorija bus susijusi su tuo, ką ką tik perskaitei. Tas dvigubas siužetas, šokinėjimas šen bei ten taip įtraukia, kad nuo knygos neįmanoma atsiplėšti.  Mėgaujiesi šiek tiek kandžiu, ironišku tekstu, įkomponuotomis dabarties realijomis iš kasdienybės naujienų srauto. O dar ta ateities kalba! Internautai, pagerinantys savo skurdžią lietuvių kalbą angliškais žodeliais galėtų net įsižeisti.

Siužetas neprognozuojamas. Daugiau nei 400 puslapių numatomos ateities paveikslui. Ne Niujorko ar Londono (jų jau nebėra). Lietuvos. Palangos. Šiaulių.

Knyga, kaip ir jos viršelis – jėga! Laikyti rankose lietuvišką ekologinę antiutopiją – beveik stebuklas. Įvykis. O kadangi tam žanrui esu neatspari ir labai subjektyvi, tai objektyvių komentarų nebus. Vien tik pliusai.

Ir kaip gi mums tave išsaugoti, tu mūsų Žeme? Kaip išsaugoti save?

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.