Romualdas Drakšas. Žmonija: maištas.

Romualdas Drakšas. Žmonija: maištas.

zmonija_maistasDRAKŠAS, Romualdas. Žmonija: maištas [fantastinis romanas]. Vilnius: Eurigmas, 2009. 271 p.

— Palauk dar, – niekaip nenurimo sekretorius. — Jūs kovėtės kosminėje erdvėje? Be skafandrų? Kaip tai įmanoma?

601-asis tinklaraščio įrašas (!), o knyga, kuriai jis bus skirtas, net nelabai patiko.  Žmonija prabudo, susigrąžino savo galias ir… prasidėjo karas. Karai. Kosminiai ir tarpgalaktiniai. Kaip gi….

Įspūdžiais apie pirmąją dalį jau dalinausi. Nors tęsinio ėmiausi mieliau: prie veikėjų jau pripratau, kai kurie personažai sudomino, net patikti pradėjo. O ir apimtys visai kitos, dalis knygos skirta apsakymui. Bet… perskaičiau, o parašyti nėra apie ką. Tikrai nėra… nes ar turi tie žmonės kokių galių, ar neturi, bet į karą eis. Gaila, kad ne tik knygose.

Su apsakymu reikalai visai liūdni. Na, gal ir ne visai – impulsas pasidomėti, ar bent pagalvoti apie tų puolusiųjų angelų istoriją, yra. Bet tik tiek. Kas ten vyko ir kaip viskas baigėsi net atpasakoti negalėčiau. Nepatiko, ir tiek.

Kol kas lietuvių fantastikos užteks. Nors… gal kas žinote, ką tikrai vertėtų paskaityti?

Romualdas Drakšas. Žmogus.

Romualdas Drakšas. Žmogus.

Zmogus-virselis.pmdDRAKŠAS, Romualdas. Žmogus: prabudimas, kova už išlikimą [dviejų dalių fantastinis romanas]. Vilnius: Eurigmas, 2007. 384 p.

— Supratau. Pradedam, — sumurmėjo žmogus ir puolė į priekį.

O ši knyga dėmesį patraukė tuomet, kai vos už eurą kitą nusipirkau jos tęsinį. Neskaitysiu juk tęsinio, pradžios neskaičiusi. Tuo labiau, kad ta pradžia jau sulaukusi tarptautinio pripažinimo ir 2009 metais išleista vienoje iš didžiausių JAV leidyklų (informacija pateikta ant knygos nugarėlės). Na išleista, tai išleista. Na gali ją skaityti viso pasaulio fantastikos mėgėjai, tai gali. O man? Man nepatiko.

Žinoma, tai būtų pernelyg griežtas vertinimas, juk skaičiau, ir perskaičiau. Lietuvių fantastikos žinovė tikrai nesu, vertinti sunku. O įspūdis? Nežinau, kažkoks neaiškus, toks šiaip sau. Pradžia labai priminė Makso Frajaus „Atėjūną“. Irgi gyveno sau eilinis žmogelis, nieko blogo nenujausdamas. Irgi pateko jis į tokią… chm… tarkim paralelinę visatą… Irgi buvo labai šaunus, visko greitai mokėsi ir stebino vietinius savo talentais… Su siaubu varčiau likusius tris šimtus puslapių. Nebeskaityti?

Perskaičiau. Gerai, kad į sceną įžengė Chrzas. Tai tokios būtybės, kurios… Na, jei skaitysite, tai patys ir sužinosite. Jos tiesiog paskatino tęsti ir net pabaigti šį tiek vilčių teikusį fantastinį romaną. Valio! O tęsinys dar laukia (užbėgant įvykiams už akių – taip, jis jau perskaitytas. Ne, geriau nebuvo)….

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

kmita_pietiniaKMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…”. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai” ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius”. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.

Marcelijus Martinaitis. Kaip katinai uodega peles gaudo.

martinaitisMARTINAITIS, Marcelijus. Kaip katinai uodega peles gaudo [eseistika, eilėraščiai). Dailininkė Deimantė Rybakovienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 120 p.

Iš KAČIŲ ir žmonių gyvenimo. (Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių).

Blogiau, nei neskaityti knygų, tikriausiai yra apie jas neparašyti. Ypač apie tokias va, kuri praslysti ir pro akis, ir pro rankas gali. Ne, ne. Aš ją jau seniai mačiau, įsidėmėjau, o dabar skaičiau, skaičiau, skaičiau….

Tai tikriausiai ilgiausiai skaityta vos 120 psl. knygutė. Patinka man lietuvių tekstai, neverstiniai jie, natūralūs, tikri… Patinka man ir Martinaičio eseistika (eilėraščiai – nelabai, nepasiekia jie manęs kažkodėl). Apie katinus, kurie uodega peles gaudo, sužinojau kitoje autoriaus knygoje  ir iš tiesų, beveik patikėjau, dar mėginau ir gūglės paklausti. Žinoma, nieko neradau, tai belieka spėlioti, tikra tai, ar tik autoriaus išmonė.

Patiko. „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus.“ Tikrai.. esame mes jų vergai, jie mūsų ponai. Kiekvienas, turintis augintinį žino, jei jau susitiks du kačių ar šunų mylėtojai, tai kalbos tikrai nepritrūks. Tai autorius ir kalba, vietomis labai juokingai, o vietomis net labai liūdnai. Kelios citatos iš knygos čia.

Gražu. O katinai peles tikrai ne su uodega gaudo, ar ne?

Antanas Vienuolis. Paskenduolė.

20160917_133320VIENUOLIS, Antanas. Paskenduolė [apsakymas]. Iliustravo raižiniais Eduardas Jurėnas. Vilnius: Vaga, 1982. 72 p.

Po poros dienų Veronika visai pasveiko, ir nebereikėjo jau jai nei kunigo, nei „egzorto“, tik nuo to karto amžinai dingo jos veide skaistumas ir būdo linksmumas; nuo to karto niekas daugiau nebegirdėjo Veronikos nei juokiantis, nei giedant. Bėda nugalėjo ją, susiliejo su ja ir užnuodijo visas jos mintis, būdą ir visą gyvenimą. (psl. 25).

Tie raižiniai tikra mano silpnybė. Tiksliau, ta serija gražiai išleistų knygų. Atrodo, perskaityčiau bet ką: senoviškas šriftas, didelis formatas, didelės iliustracijos. Malonumas atsiversti ir skaityti. Šį kart – Paskenduolė – laikoma viena iš pirmųjų, taip tikroviškai ir stipriai aprašytų moters dramų lietuvių literatūroje (bent man taip atrodo). Veronika šauni mergina, visų mėgstama, mylima ir laiminga. Kol.. sulaužo to laikmečio taisykles ir tampa atstumtąja.

Ai, ką čia pasakoti, juk ir taip visi žino. Žinojau ir aš, bet tik dabar pastebėjau, koks tai tekstas…

Verkė jau ne savo bėdos, ne gėdos ir ne sumušta esanti, tik verkė, kad tie visi artimi geri žmonės, visi dėdės, tetulės, draugės, lipšnūs berneliai, kuriems ji taip rūpėjo, kurie ją taip mylėjo, dabar ją taip skaudžiai išjuokė, nužemino ir, kai nenaudėlę ar kokią išgamą, amžinai išstūmė iš savo tarpo. Verkė, kaltės nežinodama, verkė, dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta, o drauge su ja verkė ir toji gedulinga mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla, ir liūdnai po miglotus laukus mėnesienoj glūdinėjanti, it graži nuskriausta mergaitė našlaitė, Anicoko daina.

Dar kelios šios serijos knygos:

Motiejus Valančius. Palangos Juzė.
Kristijonas Donelaitis. Metai.

Renata Šerelytė. Kokono baladės.

Kokono BaladesŠERELYTĖ, Renata. Kokono baladės [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2014. 168 p.

– Tik nemanyk, kad aš išpindėjau! – suriko ji spirdama kokonui. Užsigavo koją, bet nė nesuinkštė, taip buvo įsiaudrinusi. – Čia tau galvoj negerai, nes visai niekuo nesirūpini. O dar buvęs fizikos mokytojas. Tik pasižiūrėk, kas aplink darosi! Nei dienos, nei nakties, žemė tokia šalta, nespėji nusišikti, ir kakas suakmenėja. O dar tas mazutas… Gerai, kad prie Laidojimo rūmų neužlietas tarpelis liko, spėsim prasmukt. 

Mėgstu  fantastiką. Postapokalipses. Lietuvių literatūrą. Čia – viskas viename. Lietuviškas absurdas socialinės fantastikos novelių forma.

Iš tiesų, noveles norėjau cituoti pastraipomis. Fotografuoti ir dėti į feisbuką. Braukyti ir dėlioti šauktukus paraštėse. Bet knygos, ypač skolintos, peckioti negalima, o visokius ten per didelius citavimus ir fotografavimus gali imti ir apriboti autorių teisės.

Kaip trumpai galima apibūdinti knygą? Baisoka. Ypač kai pagalvoji, kad tikrai, toks ir yra pasaulis. Pati autorė knygą apibūdino tiksliausiai: Pamišusi, keista, juokinga, panaši ir į cirką, ir į beprotnamį. Kaip ir pasaulis. Pasaulis, išlikęs vario spalvos Kokone, nušviestame Raudonosios žvaigždės. Saugomame Senolio, kuris džiaugiasi, atsidžiaugti negali, kad jo Senolė, kažkur ten, viršuje, skrieja ant šluotos. Mat buvo tikra ragana. O Senolį visi turi pakęsti – kaip jis pats sako, kad būtų išlaikyta kultūrinė atmintis….

Taigi, tikras beprotnamis dešimtyje novelių. Pamišimo gal kiek ir per daug, man labiau patinka novelių rinkiniai, pakaitomis su kitais autoriais, pvz. kaip Hepi fjūčeryje. Kas būtų galima atsikvėpti. Bet patiko ir taip, nors kartas nuo karto ir norėjosi sušukti – kokia nesąmonė! Nes nuojauta sako, kad ne fantastika gi čia, o kuo tikriausias gyvenimas.

Dešimt balų.

Gina Viliūne. Vilniaus Madona.

viliune_MadonaVILIŪNĖ, Gina. Vilniaus Madona: [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2014. 248 p.

— O kur paslaptis?

Ne ne ne. Knygos nei per kur negalima lyginti su Magdale. Man nepatinka šiandienos siužetas. Viską gadina! Aleksandro ir Elenos istorija tokia graži! O dabartiniai veikėjai… Dirbtiniai. Beje, toks jausmas, kad jie yra tie patys, kaip ir knygoje Karūna be karaliaus. Praėjus kokiems 3-4 metams…. Tikriausiai. Bet ne, nepatiko, tai ir atmintyje neužsiliko.

O gal čia taip ir turi būti? Tiesiog apie istoriją dažnas mažai žinome, ją idealizuojame ir romantizuojame, tad ir atrodo viskas gražiai. O dabartis… Įdomiai parašyti apie dabartį sunku. Tikrai. Dabartis tikriausiai dar neturi kuo žavėti. Nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl taip skiriasi tie praeities ir dabarties tekstai?

Tiems, kam patiko trileris dėl karūnos, patiks trileris ir dėl ikonų. O kitiems… Na, prašau, parašykite dar bent vieną istoriją tik… apie istoriją.