Marijus Gailius. Oro.

Marijus Gailius. Oro.

GAILIUS, Marijus. Oro [romanas]. Vilnius: Odilė, 2018. 432 p.

Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu.
Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.
Tiek daug vandens, o nėra ko gerti.
Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi.
Mane vadina Baltija.

Kaip oro! Norisi tokių knygų kaip oro! Perskaičiau pirmą pastraipą ir supratau, kad kurį laiką turėsiu kuo kvėpuoti.

Profesorius Vincentas Šemeta žino, ką reiškia šylantis klimatas ir kylantis vandens lygis. Paskui jis paslaptingai žūsta, prieš tai dar spėjęs palikti kelias užuominas savo mokiniui. Kotryna pradeda dieną sumodeliuodama savo virtualią tapatybę – Seniai buvo neaišku, kas pirma – višta ar kiaušinis, tas tikras tu ar antrinis tu. O šiandien trečiadienis ir šiandien ji išeis į realybę. Slaptos pogrindinės organizacijos vadas Hiacintas transliuoja tinklaodėmis apsijuosusiems savo sekėjams įspūdingą kalbą – Už ažijienį įaugį Europoje! Už orią tęst’ingę senatvę įjungtyje! Už multiseksual’ingę ir multikultūr’ingę Lietuvą! Už gyven’erą pritaikiusis prie klimato, o ne išgyven’erą padavusis klimato kaprizams! Našlė Šemetienė. Riči ir Kju – trečios ar ketvirtos kartos emigrantų vaikai, prievarta parvykę į Lietuvą. Izabelė ir Jokūbas. Filomena. Senyvas muziejininkas. WEIALALA. Begalinė procesija.

Ir kaip gi visa tai susiję?

Tai ir yra pats didžiausias malonumas. Kiekvienas skyrius – visiškas netikėtumas. Nežinai, į kurį laikmetį, šių ar netolimos ateities laikų, pateksi, su kuriais personažais susidursi, kokios gijos juos riš (arba ne), kaip visa istorija bus susijusi su tuo, ką ką tik perskaitei. Tas dvigubas siužetas, šokinėjimas šen bei ten taip įtraukia, kad nuo knygos neįmanoma atsiplėšti.  Mėgaujiesi šiek tiek kandžiu, ironišku tekstu, įkomponuotomis dabarties realijomis iš kasdienybės naujienų srauto. O dar ta ateities kalba! Internautai, pagerinantys savo skurdžią lietuvių kalbą angliškais žodeliais galėtų net įsižeisti.

Siužetas neprognozuojamas. Daugiau nei 400 puslapių numatomos ateities paveikslui. Ne Niujorko ar Londono (jų jau nebėra). Lietuvos. Palangos. Šiaulių.

Knyga, kaip ir jos viršelis – jėga! Laikyti rankose lietuvišką ekologinę antiutopiją – beveik stebuklas. Įvykis. O kadangi tam žanrui esu neatspari ir labai subjektyvi, tai objektyvių komentarų nebus. Vien tik pliusai.

Ir kaip gi mums tave išsaugoti, tu mūsų Žeme? Kaip išsaugoti save?

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.

Nijolė Narmantaitė. Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai.

Nijolė Narmantaitė. Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustravo Rimas Valeikis. Knygą apipavidalino Agnius Tarabilda. Vilnius: Alma littera, 2018. 398 p.

Pajotāu, ka esu po rāšima pado. Tėik vėskuo vėdou pritvīnkėn, ka nuōro tōu so jomis pasidalīntė. Žemāitėška ta mōna dūšė, ožkėitiējosi, bet dėdle sosiplozdėn, ka ėmōus rašītė aplink TĒTRA. Tėkra ka eso pablūdosi – vėituo tuō, ka pimpaliniēčiau, ēčiau vėndravuōtė aba kiorgsuōčiau pri kuōkė prūda so mēškerė, tai ne – siēdo trilīnka išvarviējusias veizuōlas pri tuō kompiōterė i brāzdėno istuōrijas, vuo i patė vīpsau, prōnkštu, vuo kārtas i raitaus ož pėlva sosijiēmosi beskaitīdama, kōn prikeverzuōjau. I nevēizo, a piētničia, a sobata, a sekma dėina – mōn anuōs vėsas švėntinės i tōu pačio darbīngas. Diēkou Pōndėivou, ka eso kōntėna, ka tas, kōn dėrbo, mōn pri dūšės i ka jūs tas knīngas tēp ščirā skāituot. Mōn ta i dėdžiāusė duōvena i džiāugsena.

Tai va – 2019-ieji – Žemaitijos metai. Autorė pasidarbavo – vienas knygos skyrius parašytas žemaitiškai. Skaityti buvo sunkoka, o parašyti šią pastraipą – tikras iššūkis. Bet joje yra viskas. Kas nesupranta – autorė džiaugiasi, kad mums šios knygos patinka. O patinka, tikrai!

Visa kita – kaip ir ankstesnėse knygose. Iliustracijos – liuks! Apipavidalinimas – liuks! Optimistiškas tekstas, įdomūs nutikimai, juokingos situacijos. Kęstutis Alčauskis, Aidas Giniotis, Larisa Kalpokaitė, Algirdas Latėnas, Judita Leitaitė, Darius Meškauskas, Nijolė Mirončikaitė, Vytautas Paukštė, Saulius Eduardas Puliukonis, Giedrius Savickas, Ineta Stasiulytė, Rimatas Teresas, Antanas Venckus – daugiau ar mažiau žinomi aktoriai. Šaunu, jei dar ir matyti gyvai, spektakliuose, kurie minimi knygoje. Visai nežinomos scenos aprengėjos ir scenos darbininkai. Teatro pusė, apie kurią net nepagalvotum.

Kažkur skaičiau, kad autorė turinti medžiagos dar bent kelioms knygoms. Tai laukiam! Mielai paskaitysiu.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

MARTYNENKO, Marius Povilas Elijas. Be penkių pasaulio pradžia [eseistika]. Vilnius: Tyto alba, 2018. 224 p.

„Mes gyvename pūvančiame amžiuje. Jaunieji nebegerbia savo tėvų. Jie yra storžieviški ir nekantrūs. Jie dažnai tiesiog apsigyvena užeigose ir yra visiškai nedrausmingi“. Šis užrašas galioja jau kelis tūkstantmečius, regis, kad pasaulis rieda savo pabaigon jau kelis tūkstantmečius.

Pasaulis, kuris niekaip nepasibaigia. Visai įmanoma, kad jis niekaip neprasidėjo. Ir šiandien, kaip kontrapunktą visoms išpranašautoms pasaulio pabaigoms, norėčiau paskelbti – gerbiamieji, pasaulis prasidės po penkių minučių. Išjunkite mobiliuosius telefonus.

Iš tikrųjų viskas, kas labiausiai patiko, parašyta ant knygos viršelių arba jų atvartuose. Dar labai šaunus pavadinimas, kuris iš karto atkreipė dėmesį kažkada tada, kai knyga sušmėžavo feisbukuose. Keistas kažkoks, intriguojantis. Kaip ir pati knyga. O būdvardis „keistas“ puikiai tinka, kai tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Taigi, knygoje yra keliolika nespalvotų fotografijų ir keliasdešimt trumpų istorijų (ne, greičiau tik tekstų) Parašyta, kad tai – tekstai malonumui sužadinti. Galbūt, jei gyvenimas malonumo nebežadina, tai tada jau ir pyzdec. O gyvenimas yra visoks, kartais šypsaisi, kartais bjauriesi, kartais nusijuoki, kartais net paašaroji. Taip ir tekstai yra visokie, kartais tokie jautrūs, netgi šiek tiek filosofiški, „griebiantys už dūšios“, o kartais – visiškos pievos ir pelkės.

Dar parašyta, kad jie – tarsi atviras pokalbis. Tiesa, tas atvirumas labai dažnai bandė pavirsti į vulgarumą. Tiek daug šūdų, makščių, penių, žargono pasitaiko tikrai tik labai retoje knygoje. Ai, tiesa,  Márquez irgi labai įspūdingai rezgė pasakojimą apie Pulkininką, ten netrūko nei prakaito, nei mėšlo, nei visų kitų įmanomų atvirumų. Bet juk čia ne tas lygis, ar ne?

Išmetus visus šūdus ir visas subines, liktų tik paprastas tekstas (gyvenimas). Bet žodžių iš teksto neišmesi, kaip ir bjaurasties iš gyvenimo.  O ar tai bus tas žingsnis į atvirą pokalbį? Ar toli žengs? Kiekvienam savo.

Kelios citatos.

Arūna Kaminskienė. Dana Loher. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija.

KAMINSKIENĖ, Arūna; LOHER, Dana. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija. Vilnius, Aukso pieva, 2017 – 352 p. iliustr.

Bet kurioje kelionėje nėra didesnio malonumo už jos pradžią. Charles Dudley Warner.

Vieną dieną dvi mėgstančios keliauti bendramintės susėdo ir nutarė parašyti knygą. Kaip tarė, taip ir padarė… Aha. Taip būna tik pasakose. Iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, nors ir esi aplankęs daug miestų ir miestelių, nors ir esi prikaupęs begalę įvairiausių įspūdžių. Ne veltui dažnoje knygoje skaitome autorių padėkas, kurios kartais užima ir keletą puslapių.

Taigi, skaitau tuos gražius, paprastai ir nuoširdžiai parašytus pasakojimus ir taip gerai jaučiuosi. Todėl, kad jie – apie Vokietiją. Todėl, kad knyga labai labai graži. Todėl, kad viena autorių – Danutė – gera mano draugė. Skaitau ir atrodo, kad sėdime, lėtai gurkšnojame karštą vyną ir kalbamės, kalbamės… Todėl, kad viską savo akimis mačiusių keliautojų pasakojimų nepranoks joks enciklopedinis turizmo vadovas.

įspūdžiai, kuriais daliniesi, tik dar labiau stiprėja, ar ne?

Paskaitykite patys.

Chammiunsteris yra visai šalia Chamo, kokie keturi, penki kilometrai kelio. O jame mums labiausiai rūpėjo vienintelis dalykas: kaukolės. […]. Apžiūrinėdami bažnyčią nerandame jokios užuominos apie osuarijų, išskyrus atvirukus. Tyliai pasikuždame, kam tokį galėtume nusiųsti. Dar kartą apsidairę nutariame pasižvalgyti aplink bažnyčią. Kairėje pusėje pamatome baltą pastatą. Tikriausiai ten. Dideliam mūsų nusivylimui, durys užrakintos. Einame toliau. Prieiname tvarkingas kapinaites. Norėtųsi sakyti, gražias. Taip, jos gražios. Gražus būna ir liūdesys. Energingas senukas neša laistytuvą. Sustojame, jis, nelaukęs, kol mes prasižiosime, sveikinasi pirmas: „Grüß Gott“ (Garbė Dievui). Sveikinamės ir mes. Klausiame, kur tos kaukolės. „Štai ten, – mosteli ranka, – šalia šarvojimo pastato. Dešinėje. O jei apeisite iš kairės ir nusileisite kelis laiptelius žemyn, rasite ir kaulų stirtą.“ Stato laistytuvą ant žemės. Suprantame, kad dar ne viską pasakė. „Iš viduramžių čia viskas. Aš dažnai nueinu su tais žmonėmis pasikalbėti. Žinoma, mintyse…“ – sako ir, lyg susigėdęs savo išpažinties, nuleidžia akis ir nusišypso. O mums įdomu, tad klausiamai žvelgiame į jį. Supratęs, kad nė neketiname šaipytis, tęsia: „Man jie visi – lyg būtų čia pat. Aš matau juos, jie mato mane… Ne taip, kaip čia (parodo ranka į kapines), kur viskas po žeme, po gėlėmis, po akmenimis. Čia nieko nematai, nieko nežinai – daug jų, ar mažai. O ten – penki tūkstančiai. Taip sako. Pats neskaičiavau. Štai ten…“ – dar sykį parodo ranka ir ima laistytuvą. O mes, apimti keistų minčių, einame „štai ten“. Ir visai nesinori gilintis, kodėl ten visa tai taip. Tik ausyse tebeskamba: „Man jie visi – lyg būtų čia pat.“

Norom nenorom vis mąstau, ar šis žmogus tikrai taip jaučia? Turbūt… Juk, kaip kartą rašė Gendrutis Morkūnas: „Žmonės, kurių rankos panašios į pušies šaknis, meluoti nemato reikalo“.

O čia daugiau šių keliautojų pasakojimų.

Saulius Spurga. Iliuzijos irgi gėlės.

SPURGA, Saulius. Iliuzijos irgi gėlės [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 400 p.

– Brangusis broli, gyvendami varganoje žemėje, šioje ašarų pakalnėje, visada prisiminkime, kad didžiausią paguodą ir subtiliausius malonumus mums gali suteikt ne kas kitas, o tik mūsų vaizduotė, kuri nepažįsta jokių ribų… Iliuzijos – tai irgi gėlės.

Skaitydama vis galvojau, ir kodėl gi aš tą knygą skaitau – ji gi man visai nepatinka. Ne-pa-tin-ka! Matyt, iš užsispyrimo, nes kažkada, vos pamačiusi ją feisbuke, knygų naujienų sraute, nieko nelaukdama žygiavau į knygyną, neradau, prašiau ją surasti, kai tuo tarpu sutrikusios darbuotojos tos knygos dar net mačiusios nebuvo. Teko ieškoti internete, rodyti jos viršelį, o paskui su giliu liūdesiu klausytis, kad na, gal turėsime po mėnesio. Geriausiu atveju.

Štai tokios buvo knygos įsigijimo kančios. Knygos skaitymo kančios buvo dar didesnės.

Visai ne tai, ko tikėjausi. Tikėjausi gi įspūdingo pasakojimo apie didžią Lietuvos praeitį, meilę ir nuotykius istorinių įvykių kontekste, atradimų, žinių praplėtimo ir dar daug visko tinkančio visiškai eiliniam, o ne elitiniam skaitytojo skoniui. Vienu žodžiu, tikėjausi labai kokybiško popso, kuris užpildytų populiariosios literatūros apie Lietuvos istoriją stygių. Bet iliuzijos irgi gėlės, ar ne?

Visgi kai pagaliau po ilgų ir  kankinančių padūsavimų knygą pabaigiau, turiu pripažinti, kad darbas padarytas tikrai didelis (ne mano. Rašytojo). Apie karalių Stanislovą Augustą pasakoja penki artimi jo aplinkos žmonės – asmeninis virėjas Kacperas, kunigaikštis Karolis Gimbutas ir jo žmona (ar meilužė?) Izabelė, Jos Imperatoriškos Didenybės ekstraordinarinis ir įgaliotasis didysis pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikoje Jakobas Jefimovičius Zyversas ir karaliaus dailininkas italas Marčelas. Bet tai nėra įvykių iš penkių skirtingų pusių atvaizdavimas. Visi šie personažai pasakojimą tarsi pratęsia, jame vis labiau ir labiau ryškėja karalius Stanislovo Augusto paveikslas, jo charakteris, nerimas ir vidinės kančios, kai, galų gale, imperatorienės Jakaterinos verčiamas, atsisakęs sosto ir taip pasmerkęs Lietuvą ilgiems okupacijos metams Rusijos Imperijoje.

Tiesa, skaitydama knygą kaip tik atradau V. Purono pasakojimą, kad būtent šis karalius pripažino Šiaulius laisvu miestu, tuomet miestas gavo herbą, kuriame buvo pavaizduotas Poniatovskių giminės veršelis ir užrašas „Memoria Stanislai Augusti 1791“.

– Ne, ne!.. Kaip tik man būti karaliumi sunkus darbas, nes turiu didžią ydą – niekada nesu iki galo įsitikinęs savo teisumu, o visada matau daugelį problemos pusių. Man duota matyti visą gyvenimo vaizdą, žmonių kelius ir jų motyvus. Suprantu, kad visi motyvai vienaip ar kitaip yra pagrįsti, todėl visuomet regiu logiškus ir teisėtus argumentus, vedančius link priešingų sprendimų. Dauguma žmonių siekdami tikslų yra šventai įsitikinę savo teisumu, ir toks jų, galima vadinti fanatizmas mane paprastai stebina, bet, prisipažinsiu, pastaruoju metu to dažniausiai pavydžiu. Pačiam man duota dovana – o gal prakeiksmas – matyti pasaulį objektyviai. Suvokiu kiekvieno savo noro, tikslo, o kartu ir kiekvieno galimo sprendimo reliatyvumą. Tai sukelia didžiules abejones, blaškymąsi, skrandžio silpnumą ir nervinį pakrikimą. 

Stipru. Labai. Daug filosofijos, psichologijos, tos pačios istorijos. Bet ne man.

Dainius Šukys. Buliaus kalnas.

ŠUKYS, Dainius. Buliaus kalnas. [pasaka]. Iliustracijos autoriaus. Šiauliai, Dainius Šukys, 2018. 56 p.

Kitoje ežero pusėje stūksojo milžiniškas Buliaus kalnas. Ant jo šventi ąžuolai augo. Po jais didžiulis juodas akmuo kaip stalas gulėjo. Ragana savo senose burtų knygose perskaitė, kad jei ant jo nekaltą jaunikaitį paaukotų, juodu surūdijusiu peiliu nužudytų, jo krauju lūpas pasiteptų – sau jaunystę susigrąžintų!

Legendų apie Šiaulių miesto kilmę yra nemažai. Dažnoje jų minimas jautis (bulius) ir meška. Ne veltui jie ir miesto herbe puikuojasi. O dabar ėmė ir persikėlė į ne per seniausiai išleistą gražią knygą vaikams. Ir linksmą, ir baisią. Bet taip gražiai iliustruotą, kad visos baimės tyliai sulenda į spintas, palovius ir ten ramų ramiausiai tūno.

Įdomu tai, kad knygoje minima ežero pabaisa, pusiau žuvis, pusiau paršas. Pirmiausia pagalvojau apie dabartinį Talkšos ežero King Kongą (Donato Jankausko-Duonio skulptūrą „Nerimas“ ), tik pasakos pabaisa buvo panirusi senų seniausiai išnykusiame Vikšnos ežere. O žinote, kas tos Vikšnos? Kas būna, kai neišsivalai dantų? Ir kas gali nutikti, kai laumė ragana juodąją magiją pasitelkia? Na… kaip žinome, kad ir kaip bebūtų blogai, viskas galų gale baigiasi vestuvėmis. Bent jau pasakose.

O daugiau – pasaka kaip pasaka. Jei ne sąsajos su Šiauliais, daugiau kaip ir nebebūtų ką rašyti. Nebent dar kartą paploti už iliustracijas – jos tikrai smagios.