Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka.

Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka.

KULVINSKAITĖ, Virginija. Kai aš buvau malalietka [šiandieninis romanas]. Kaunas: kitos knygos, 2019. 164 p.

[…] tiesiog šokau nebegalvodama nei kaip atrodau, nei kad atrodau durnai, ir visi kiti šokinėjo aplink mane, ir niekas į nieką nekreipė nė mažiausio dėmesio, bet nuolat jutau aplink esančius kūnus, laimingus ir anonimiškus. nė kiek neerzino, kai koks metalas pradėdavo kratyti plaukus ir jie liesdavo mano odą arba kažkas šokinėdavo priešais ir maži prakaito lašeliai tikšdavo ant veido. ir visa ta ne dėl to, kad kažkas mane kabintų ar kažką tuo norėtų pasakyti: kūnai aplink mane kratosi ir rėkia, nes jiems gera, ir man gera, mes visi atsiduodame muzikai, o ji – mums. tai neturi jokio tikslo, niekas nieko nesiekia – pats tikriausias išsilaisvinimas nuo pragmatizmo, kurį vis kalė į galvą, tipo, galvok ką darai, niekas nieko už dyką neduoda, ko pati nepasidarysi, niekas kitas nepadarys. o čia viską, kas nuostabiausia, gauni už dyką vien dėl to, kad čia esi. […] bet pasirodo, jei ankšta tamsi erdvė pripildyta kūnų ir muzikos, tai ten tiesiog negali nutikti nieko blogo, nes muzika yra gerai, ir kūnai, kai jie tik kūnai, yra geri, tuomet jie kaip gyvūnai – nenori nieko pikto, nieko neplanuoja ir nesitiki, tik būna, kaip jiems geriausia.

Dabar galvoju, ar tiesiog parašyti, kad knyga nepatiko, ir tiek, ar dar bandyti paieškoti kažkokių pliusų. Gal paieškoti, nes šita atvirkščioji k ant bet kokių knygų nesipuikuoja…

Tai tie pliusai buvo du: istorija (ištrauka viršuje) apie bix’ų koncertą 1998 m., ir dar keletas puslapių apie doktorantą Jurgį.

O iliuzijų būta nemažai: tikėjausi istorijos apie malalietką paauglę ankstyvaisiais nepriklausomybės metais (vs. bachūriukui iš Pietinia), tikėjausi to Vilniaus žargono, tikėjausi, kad knyga bus dar vienas koziris diskusijose prieš skeptikus, kad lietuviai rašo nesąmoningas knygas. Bet ta viršelio malalietka labai greitai suaugo, žargono jokio nesijautė, tekstas vien mažosiomis raidėmis atrodė kvailai. Šiaip tas pamatas gerai istorijai kaip ir buvo, įvykių, pamąstymų, išgyvenimų irgi pakankamai, bet kad neįdomu skaityti, neįtraukia tekstas nors tu ką. Nieko nepadarysi. O dar anotacija viršelyje provokavo, kad tai Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas: šiandien reikia nuo stereotipų išlaisvinančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai…

Pasiruošusi nesu. Bent jau ne tokiai.

Tiesa, dar yra ir trečias pliusas, bet jis keliauja Martynenko knygai. Pagalvojau, kad ji, palyginus, bent jau buvo ganėtinai originali.

Andrius Tapinas. Prezidentas.

Andrius Tapinas. Prezidentas.

TAPINAS, Andrius. Prezidentas [politinis trileris]. Vilnius: Alma littera, 2019. 280 p.

Likimas nemėgsta tiesių kelių, jam patinka chaosas, kai atsišakoję takeliai susiraizgo tampriau nei mobiliojo telefono ausinės, kerta kelią, vėl nunyra į šonus, ir galų gale niekas nieko nebesupranta. Likimas turi savotišką humoro jausmą ir linkęs į savo intrigas įtraukti niekuo dėtus žmones – taip stotyje supainiojami lagaminai, iš kurių viename yra branduoliniai kodai, o kitame tik švarios kojinės, šortai ir knyga apie tai, kaip tapti lyderiu.

Jau tuoj rinkimai, o aš dar neapipasakojau Prezidento. Negali būti tinkamesnio laiko tai knygai, nei dabar. Nes po gegužės 12 dienos galbūt jau bus nebeįdomu. Iki kitų rinkimų.

Politinis trileris. Tas politinis – ganėtinai atstumiantis žodis, net neįsivaizduoju, kodėl ją išsirinkau per tą paskutinę KK tikrų akcijų dieną. Vilko valanda juk nepatiko visai, net nepabaigiau. O šis visai intuityvus pasirinkimas, pasirodo, buvo ganėtinai pavykęs – siužetas visai šaunus, intrigos yra, pabaiga vykusi, o ir ironijos netrūko. Viskas, ko reikia trileriui. Viskas, ko reikia apkerpėjusiam rinkėjui, kad daugiau pasidomėtų, ką renka ir, svarbiausia, kam.

Taigi, artėja Prezidento rinkimai. Kandidatai kovai pasiruošę. Dabartinio prezidento Daubaro proteguojamas Rokas Oginskis. Socialinių tinklų žvaigždė Žemyna Rimšė. Radikalas Kazimieras Liaudis. Dar ten keli neapsisprendę. Sako, kad tų sutapimų su realiai egzistuojančiais veikėjais knygoje yra. Kad viską atpažinau, negaliu pasigirti – politika nėra mano mėgiama sritis… Bet vis tiek labai įsitraukiau į tas visas priešrinkimines kampanijas, sunkų ir gyvybei pavojingą žurnalistų darbą, neapsakomai varginančią samdomų kopiraiterių dalią, pagaliau pajutau tą tikrąją socialinių tinklų galią. Nors ką tie socialiniai tinklai kai yra Zinočka su Anuška! Vienu žodžiu, taiklus ir linksmas Laikykitės ten stiliaus skaitinys.

Ai, tiesa, dar yra Rusijos grėsmė. Ir jei kalbos apie visas rusiškas propagandas užkniso juodai, šį kartą skaičiau ganėtinai įdomiai ir net labai įtikinamai… Ir kažkaip, ai, čia juk knyga, imti ir numoti ranka nebeišeina. Norom nenorom eini ir pasidomi už ką balsuosi. Ir kam.

Visi faktai ir veikėjai išgalvoti. Visos galimybės realios. Deja.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

SMAGURAUSKAITĖ, Dalia. Madraso deimantas [romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 236 p.

Senis palingavo galva, giliai atsiduso ir nušlubavo durų link. Prieš palikdamas Pitų namus trumpam stabtelėjo ir atsisukęs tarė:
– Tavo tėvas norėjo, kad jį parduotum, paklausyk paskutinio jo patarimo.

Gera knyga – nuotykių trileris – lietuvių romanai. Galima pasirinkti tik du variantus. Trijų kombinacija paprasčiausiai neegzistuoja. Nors gal… Gal šį kartą?

Kas nors vis paklausia, kaip pasirenkate knygas? Va taip – pasižiūri į šią magišką akį ir jau aišku, kad skaitysi. Tiesiog jauti, kad ji parašyta būtent tau, nes šiuo metu taip norisi gero lietuviško nuotykių romano! Iki begalybės…

Taigi, bus šiek tiek praeities legendų, užkeiktų deimantų, drąsių šiandieninių avantiūristų, gabių vagių, ir laimingų įsimylėjėlių.

Kaip ir žadėta, pradžia buvo žiauriai gera. Pasijutau taip gerai, kaip ankstyvoje paauglystėje skaitydama Sidabro ežero turtus ir išgyvendama kiekvieną puslapį tarsi tikrą nuotykį. XVIII amžiaus Indija ir Anglija buvo tobulos. 2011-ųjų Belgija buvo gniaužianti kvapą. O 2011-ųjų metų Marokas… buvo tiek visko, kad visas stebuklingumas ėmė ir baisiai greitai išsikvėpė. Ech… gal tiesiog nebespėjau kartu, o gal pasimečiau kažkur Tandžero gatvėse…

Tiesa, pati pabaiga patiko. Dar labiau būtų patikę, jei daugiau laiko būtumėm praleidę toje XVIII, o gal ir XIX amžiaus Indijoje. Arba Anglijoje. Praeitis visada intriguoja labiau, ko nepasakysi apie šiandieną. Nežinau kodėl. Bet man visada ima darytis nuobodu.

Na o kaip su ta trijule… Yra kaip yra, gal laikas parodys. O tuo tarpu skaitykite ir džiūgaukite, juk tokių knygų lietuvių literatūroje yra baisiai mažai.

Marijus Gailius. Oro.

Marijus Gailius. Oro.

GAILIUS, Marijus. Oro [romanas]. Vilnius: Odilė, 2018. 432 p.

Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu.
Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.
Tiek daug vandens, o nėra ko gerti.
Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi.
Mane vadina Baltija.

Kaip oro! Norisi tokių knygų kaip oro! Perskaičiau pirmą pastraipą ir supratau, kad kurį laiką turėsiu kuo kvėpuoti.

Profesorius Vincentas Šemeta žino, ką reiškia šylantis klimatas ir kylantis vandens lygis. Paskui jis paslaptingai žūsta, prieš tai dar spėjęs palikti kelias užuominas savo mokiniui. Kotryna pradeda dieną sumodeliuodama savo virtualią tapatybę – Seniai buvo neaišku, kas pirma – višta ar kiaušinis, tas tikras tu ar antrinis tu. O šiandien trečiadienis ir šiandien ji išeis į realybę. Slaptos pogrindinės organizacijos vadas Hiacintas transliuoja tinklaodėmis apsijuosusiems savo sekėjams įspūdingą kalbą – Už ažijienį įaugį Europoje! Už orią tęst’ingę senatvę įjungtyje! Už multiseksual’ingę ir multikultūr’ingę Lietuvą! Už gyven’erą pritaikiusis prie klimato, o ne išgyven’erą padavusis klimato kaprizams! Našlė Šemetienė. Riči ir Kju – trečios ar ketvirtos kartos emigrantų vaikai, prievarta parvykę į Lietuvą. Izabelė ir Jokūbas. Filomena. Senyvas muziejininkas. WEIALALA. Begalinė procesija.

Ir kaip gi visa tai susiję?

Tai ir yra pats didžiausias malonumas. Kiekvienas skyrius – visiškas netikėtumas. Nežinai, į kurį laikmetį, šių ar netolimos ateities laikų, pateksi, su kuriais personažais susidursi, kokios gijos juos riš (arba ne), kaip visa istorija bus susijusi su tuo, ką ką tik perskaitei. Tas dvigubas siužetas, šokinėjimas šen bei ten taip įtraukia, kad nuo knygos neįmanoma atsiplėšti.  Mėgaujiesi šiek tiek kandžiu, ironišku tekstu, įkomponuotomis dabarties realijomis iš kasdienybės naujienų srauto. O dar ta ateities kalba! Internautai, pagerinantys savo skurdžią lietuvių kalbą angliškais žodeliais galėtų net įsižeisti.

Siužetas neprognozuojamas. Daugiau nei 400 puslapių numatomos ateities paveikslui. Ne Niujorko ar Londono (jų jau nebėra). Lietuvos. Palangos. Šiaulių.

Knyga, kaip ir jos viršelis – jėga! Laikyti rankose lietuvišką ekologinę antiutopiją – beveik stebuklas. Įvykis. O kadangi tam žanrui esu neatspari ir labai subjektyvi, tai objektyvių komentarų nebus. Vien tik pliusai.

Ir kaip gi mums tave išsaugoti, tu mūsų Žeme? Kaip išsaugoti save?

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.

Nijolė Narmantaitė. Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustravo Rimas Valeikis. Knygą apipavidalino Agnius Tarabilda. Vilnius: Alma littera, 2018. 398 p.

Pajotāu, ka esu po rāšima pado. Tėik vėskuo vėdou pritvīnkėn, ka nuōro tōu so jomis pasidalīntė. Žemāitėška ta mōna dūšė, ožkėitiējosi, bet dėdle sosiplozdėn, ka ėmōus rašītė aplink TĒTRA. Tėkra ka eso pablūdosi – vėituo tuō, ka pimpaliniēčiau, ēčiau vėndravuōtė aba kiorgsuōčiau pri kuōkė prūda so mēškerė, tai ne – siēdo trilīnka išvarviējusias veizuōlas pri tuō kompiōterė i brāzdėno istuōrijas, vuo i patė vīpsau, prōnkštu, vuo kārtas i raitaus ož pėlva sosijiēmosi beskaitīdama, kōn prikeverzuōjau. I nevēizo, a piētničia, a sobata, a sekma dėina – mōn anuōs vėsas švėntinės i tōu pačio darbīngas. Diēkou Pōndėivou, ka eso kōntėna, ka tas, kōn dėrbo, mōn pri dūšės i ka jūs tas knīngas tēp ščirā skāituot. Mōn ta i dėdžiāusė duōvena i džiāugsena.

Tai va – 2019-ieji – Žemaitijos metai. Autorė pasidarbavo – vienas knygos skyrius parašytas žemaitiškai. Skaityti buvo sunkoka, o parašyti šią pastraipą – tikras iššūkis. Bet joje yra viskas. Kas nesupranta – autorė džiaugiasi, kad mums šios knygos patinka. O patinka, tikrai!

Visa kita – kaip ir ankstesnėse knygose. Iliustracijos – liuks! Apipavidalinimas – liuks! Optimistiškas tekstas, įdomūs nutikimai, juokingos situacijos. Kęstutis Alčauskis, Aidas Giniotis, Larisa Kalpokaitė, Algirdas Latėnas, Judita Leitaitė, Darius Meškauskas, Nijolė Mirončikaitė, Vytautas Paukštė, Saulius Eduardas Puliukonis, Giedrius Savickas, Ineta Stasiulytė, Rimatas Teresas, Antanas Venckus – daugiau ar mažiau žinomi aktoriai. Šaunu, jei dar ir matyti gyvai, spektakliuose, kurie minimi knygoje. Visai nežinomos scenos aprengėjos ir scenos darbininkai. Teatro pusė, apie kurią net nepagalvotum.

Kažkur skaičiau, kad autorė turinti medžiagos dar bent kelioms knygoms. Tai laukiam! Mielai paskaitysiu.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

MARTYNENKO, Marius Povilas Elijas. Be penkių pasaulio pradžia [eseistika]. Vilnius: Tyto alba, 2018. 224 p.

„Mes gyvename pūvančiame amžiuje. Jaunieji nebegerbia savo tėvų. Jie yra storžieviški ir nekantrūs. Jie dažnai tiesiog apsigyvena užeigose ir yra visiškai nedrausmingi“. Šis užrašas galioja jau kelis tūkstantmečius, regis, kad pasaulis rieda savo pabaigon jau kelis tūkstantmečius.

Pasaulis, kuris niekaip nepasibaigia. Visai įmanoma, kad jis niekaip neprasidėjo. Ir šiandien, kaip kontrapunktą visoms išpranašautoms pasaulio pabaigoms, norėčiau paskelbti – gerbiamieji, pasaulis prasidės po penkių minučių. Išjunkite mobiliuosius telefonus.

Iš tikrųjų viskas, kas labiausiai patiko, parašyta ant knygos viršelių arba jų atvartuose. Dar labai šaunus pavadinimas, kuris iš karto atkreipė dėmesį kažkada tada, kai knyga sušmėžavo feisbukuose. Keistas kažkoks, intriguojantis. Kaip ir pati knyga. O būdvardis „keistas“ puikiai tinka, kai tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Taigi, knygoje yra keliolika nespalvotų fotografijų ir keliasdešimt trumpų istorijų (ne, greičiau tik tekstų) Parašyta, kad tai – tekstai malonumui sužadinti. Galbūt, jei gyvenimas malonumo nebežadina, tai tada jau ir pyzdec. O gyvenimas yra visoks, kartais šypsaisi, kartais bjauriesi, kartais nusijuoki, kartais net paašaroji. Taip ir tekstai yra visokie, kartais tokie jautrūs, netgi šiek tiek filosofiški, „griebiantys už dūšios“, o kartais – visiškos pievos ir pelkės.

Dar parašyta, kad jie – tarsi atviras pokalbis. Tiesa, tas atvirumas labai dažnai bandė pavirsti į vulgarumą. Tiek daug šūdų, makščių, penių, žargono pasitaiko tikrai tik labai retoje knygoje. Ai, tiesa,  Márquez irgi labai įspūdingai rezgė pasakojimą apie Pulkininką, ten netrūko nei prakaito, nei mėšlo, nei visų kitų įmanomų atvirumų. Bet juk čia ne tas lygis, ar ne?

Išmetus visus šūdus ir visas subines, liktų tik paprastas tekstas (gyvenimas). Bet žodžių iš teksto neišmesi, kaip ir bjaurasties iš gyvenimo.  O ar tai bus tas žingsnis į atvirą pokalbį? Ar toli žengs? Kiekvienam savo.

Kelios citatos.