Renata Šerelytė. Izabelė.

Renata Šerelytė. Izabelė.

ŠERELYTĖ, Renata. Izabelė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 168 p.

Juk ji vis tiek nieko apie šią moterį nežinojo, o toji nieko nežinojo apie ją. Jų keliai išsiskirs kaip svetimų, beveik nesusikirtę. Jų prisiminimai neturi nieko bendra.
Jas trumpam suvienijo tik atsitiktinis burtažodis. Čiūžma, kurvažolė, drignė juodoji. Kurpelė nuodingoji, raudono aksomo, raudono.
Mėlynas mėnesienos tvenkinys, kurio dugne gieda žuvys.
Kad jas išgirstum, turėtum pavirst undine.
Ir netgi tada dar nebūk tikra, ar išgirsi.

Chm… Nesu tikra, ar viską supratau…. Na, iš tiesų, labai mėgstu tokias atviras istorijas, mėgstu klaustukus ir nutylėjimus, mėgstu paieškoti kažko daugiau, nei mato akys. Bet kažkodėl jaučiuosi tarsi užburta. Bet gal iš pradžių.

Raganos širdis yra tikrai intriguojantis pasakojimas, ir tas intrigas labai stiprina Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas. Trūksta juk tų istorinių pasakojimų apie meilę. Net, jei niekada niekas ir nebesužinos daugumos faktų, kurie padėtų sudėlioti tą tikrąją dėlionę, visai įdomu pasvajoti ir pamodeliuoti, kaip gi viskas galėjo būti. Raganos širdyje daugelį tuščių tarpų užpildė Magdalena.

Kai pradėjau skaityti Izabelę, iš pradžių viskas buvo taip keista… Na, parašyta gražiai ir net kartais šmaikščiai, bet esmės tarsi jokios nėra. Izabelė tokia keista laukinukė, gyvena tai pas vieną, tai pas kitą poną. Dauguma jos šalinasi, nes mergaitės akys kažkokios kitokios, o ir plaukai per daug raudoni. Magdalena visai neprisimena, kas ji tokia, ir, aplinkybėms susiklosčius, apsigyvena pas vaistininką Eliezarą. Laikas eina, moterys pamažu apsipranta ir atranda savo vietą po saule. Ir? Vos įsivažiavusi istorija ėmė ir pasibaigė. Vėl reikės kažko panašaus ieškoti. O surasti knygų apie istoriją, papildytų meilėmis ir, nors maža maža kruopelyte magijos, rasti nelengva.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Užverčiau ir…  nuskendo visos mano mintys. Liko tik ta be galo įtaigi knygos nuotaika. Magiška žodžio galia knygoje tikrai jaučiasi!

Atburkit kas nors!

Aleksandra Raščiūtė. Katė Plėšikė.

Aleksandra Raščiūtė. Katė Plėšikė.

RAŠČIŪTĖ, Aleksandra. Katė Plėšikė. [pasaka]. Iliustravo Smiltė Butkevičiūtė. Dailininkė Orilė Aleknavičiūtė. Šiauliai: Saulinga, 2019, 24 p.

– Ką čia veiki?
– N-n-nieko, – kiek suglumusi išlemeno Elė. – Tu kalbi?
– Taip, aš kalbu! Ir džiaukis, kad lietuviškai! – pyktelėjusi pabrėžė Kicė.

Ne, nu taip negalima! Negalima palikti skaitytojo tokioje nežinioje. Istorija įsibėgėja ir… baigiasi. O kaipgi katei Plėšikei sekėsi toliau?

Apie ką gi aš čia?  Apie katę Plėšikę. Kačių gyvenimas labai paslaptingas. Ypač tų, kurios gali paslapčia ištrūkti iš namų ir grįžti tada, kada pačios užsigeidžia. Grįžusios visada būna tokios meilios ir švelnios. Kurgi ne!

Knygelėje pasakojama, ką gi veikia mergaitės Elės katė, kai visa šeima ramiai užmiega. Vieną naktį Elė sumano ją pasekti ir netikėtumai prasideda. Istoriją labai papildo ir linksmos iliustracijos, ir gražus apipavidalinimas – dar lengviau tą katės Plėšikės gyvenimą įsivaizduoti. Labai patiko!

Visiškas Šiaulių knygų mugės netikėtumas. Knygas pirkti ir taip smagu, bet dvigubai smagiau ją įsigyti iš autorės rankų. Ir dar su autografu!  Betgi didžiausias netikėtumas tas, kad autorei – dešimt metų. Iliustratorė taip pat dar moksleivė. Pasirodo, knyga parašyta jau prieš metus ir pristatyta prieš gerą pusmetį – tarsi dovana miestui balandžio 2-osios, Vaikų knygų dienos proga. Apie viską galima paskaityti čia.

Taigi, bus ir tęsinys, tiesa?

Marius Repšys. Heraklis Nr. 4.

Marius Repšys. Heraklis Nr. 4.

REPŠYS, Marius. Heraklis Nr. 4 [biografinis romanas]. Vilnius: Balto, 2019. 240 p.

Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti. 

Tokių istorijų vengiu. Visokie lietuviški gyvenimai, išpažintys, didelės ir mažos didesnių ar mažesnių žvaigždžių dramos – ne man. Bet taip nutiko, kad knyga visgi pateko į mano rankas. Perskaičiau. Vienu prisėdimu. O naktį sapnavosi košmarai.

Anuomet. Tada. Dabar. Trys laiko linijos. Vieno gyvenimo istorija. Nuo skurdaus čiužinio vaikystėje iki auksinio scenos kryžiaus ir sidabrinės gervės. Papasakota gyvai ir įdomiai. Apie visus kasdienius vaikiškus, paaugliškus, jaunuoliškus išgyvenimus. Apie studijas. Aktorystę. Teatrą. Ir psichikos ligą. Be didelio patoso ir sparnuotų frazių. Daug šūdo ir keiksmažodžių. Taigi…. Paprastai ir gyvenimiškai.

Įspūdis stipresnis, nei tikėjausi. Ir ne, ne tas atviras pasakojimas apie ligą (nors ką čia kalbėti – pirmoji scena apie balsą galvoje sukrėtė). Gaudžiau kiekvieną pastraipą apie vaidmenis, spektaklius, aktorių kasdienybę. Man, pripratusiai prie linksmų Narmontaitės istorijų, buvo baisu. Kažkokie studentiški etiudai žlugdo gyvenimus ir virkdo suaugusius vyrus! Kiek jėgų ir sveikatos atiduodama scenai! Bet ne, knyga nėra ypatingai slogi ar tamsi. Ne. Linksmų momentų tikrai yra. Optimizmo irgi. Gyvenimas gi nėra vien juodas ar baltas. Vien liūdnas ar linksmas.

Mano gyvenimas panašus į greitąjį traukinį. Viena jo stotelė – dangus, kita – bedugnė. Viena mano diena kupina euforijos, pergalių ir didelių siekių. Kitą atsliūkina liūdesys, pabėga svajonės, norisi slėptis nuo visų tamsiame kambary ar užsikloti galvą antklode. Nepasitikėjimas savimi apsigyvena kiekvienoje kūno ląstelėje, o galvoje gimsta siaubingos mintys apie tai, kad geriau išvis nebūti….

Knyga – tikrai ne stebuklas, bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau. Kodėl? Jau vien dėl to viršuje juodai paryškinto sakinio.

Kodėl aš parašiau šią knygą? Todėl, kad tyla yra beprasmė. Todėl, kad toks esu ne vienas. Todėl, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems psichiatras ligos istorijoje įrašo diagnozę. Rašiau, kai skaudėjo, kai gelbėjausi nuo svečių ir balsų savo galvoje, minčių apie savižudybę. Dvasios liga Lietuvoje – vis dar stigma. Taip ir liks, jei tylėsime. Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti. – Marius Repšys, aktorius.

Tadas Žemgulys. Kančios kaina.

Tadas Žemgulys. Kančios kaina.

ŽEMGULYS, Tadas. Kančios kaina [romanas]. Vilnius: Tadas Žemgulys, 2019, 110 p.

Vaidini kenčiantį filosofą, moralizuodamas, kas yra teisinga ir kas yra ne.

Taip, po šiuo nenusakomu viršeliu slepiasi ne užrašinė, ar koks planuoklis, o tikrų tikriausias romanas ar bent jau apysaka (tiksliai nenurodyta). Ir niekur, nei priešlapiuose, nei galiniame viršelyje nėra jokių užrašų, kuriuos perskaitęs sužinai pusę knygos siužeto. Tiesiog imi ir skaitai. Ir neįsivaizduoji, ko tikėtis.

Gerai, iš tikrųjų buvau skaičiusi ištrauką internete ir jau maždaug įsivaizdavau – jaunas filosofiją studijuojantis vaikinas ieško savo kelio, meilės ir laimės. Taip, filosofiją. Ir tai tikriausiai yra ta priežastis, dėl ko tokios plonos knygutės neperskaičiau vienu prisėdimu. Nemėgstu filosofijų. Noriu veiksmo ir nuotykių. O knyga – vien pašnekesiai ir pamąstymai apie gyvenimą. Bent jau pradžioje.

Ir žinoma, ieškokite moters! Monika, vyresnio ir sėkmingesnio brolio mergina. Kančių ir nerimo šaltinis… Kažkas jaunuolius traukia, susitikimai vis dažnėja, o per juos tylėti netenka. Pasikalbėti yra apie ką. Kol…

Kažkiek priminė Laimį Kupstą iš Integralo… Bet Laimis buvo matematikas. Jo pasaulio matymas visai kitoks, jo patirtys visai kitokios ir jo… Ai, Zurba yra Zurba!

IG neseniai buvo diskusija, viena bookstagramerė klausė, ar yra norinčių parašyti ir išleisti knygą. Niekada tokių norų nepuoselėjau, bet diskusija buvo įdomi. Jeigu tik yra noro, kodėl ne? Ši knyga – tinkamiausias pavyzdys, galbūt kažką netgi įkvėps pagaliau įgyvendinti savo svajonę.

– Nesu kaltas, kad tu plauki pasroviui, nors nei srovė, nei valtis ne tavo. Kokia tavo gyvenimo prasmė?! Būti gražiai? Ištekėti? Kas tu esi? Koks tu žmogus? Bijai sužinoti, nes esi per silpna keistis. Galiu be kortų išburti. Dirbsi beprasmį darbą ir turėsi nuviliančius santykius. Vėliau, subūrusi aplink save panašaus likimo žmones bandysi pasiguosti, kad visi taip gyvena.

 

Kotryna Zylė. Sukeistas.

Kotryna Zylė. Sukeistas.

ZYLĖ, Kotryna. Sukeistas. [romanas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2019,  232 p.

Toms vorėms visiškai nusispjaut, kas mirs. Ar mirs.
„Tokia pasaulio tvarka“, – sako. „Jūs jau mums atleiskit“!
Aš puikiai žinojau pasaulio tvarką, prieš jai sugalvojant apsiversti aukštyn kojomis.

Šiek tiek lietuviškos mistikos paaugliams. Smalsu. Nors abejonių būta, visokios ten kartelės užkeltos aukštai lyg dangaus, tad ko čia dar tikėtis…

Ir tikrai, pirmas įspūdis silpnokas. Gabė – viena iš daugelio dailės mokyklos mokinių. Visgi ji perkeliama į vyresniųjų klasę, kad greičiau galėtų imtis diplominio darbo. Gedas – toje vyresniųjų klasėje sutiktas vaikinas, kuris yra kažkoks kitoks, keistesnis, nei visi. Tad Gabės širdis ima plakti greičiau… Va, va, galvojau, viskas aišku, jau galiu ir nebeskaityti, nebeįdomu. Ir šimtas metų iki to vaikiškų Klampynių kronikų grožio.

Bet… romanas juk mistinis! Po kelių lapų patekau į kažkokį keistą, raudona spalva išterliotą skyrių, dar keli lapai, dar, jau neblogai, jau įdomiau, viskas labai greitai įsisuko ir knyga baigėsi. Bendras įspūdis? Labai teigiamas.

Kas patiko? Patiko, kaip pamažu į siužetą įslenka kitokio pasaulio būtybės. Patiko Gabės didelė šeima: tėvai, sesės, močiutės ir seneliai, proseneliai. Patiko bitės ir vorės. Raudonų raidžių skyriai ir raudonos terlionės. Suplyšusio viršelio įspūdis (ne šiaip sau). Ir tarmiška kalba. Susidūrus akis į akį su mirtimi, senolio Juozuko mintys ramina ir suteikia vilties.

Ir dar…. Tik dabar pamačiau, kad romanas pateko į Metų knygos paaugliams ketvertuką. Ar balsuosiu? Tikriausiai. O kol kas norisi perskaityti ir kitas tris knygas.

Gąsdinančios istorijos intriguoja tol, kol jas pasakoja kažkas kitas. Kai tokie dalykai nutinka pačiam, kūną ir mintis ima nuodyti siaubas.

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

BINDOKIENĖ, Danutė. Angelų sniegas: [fantastinė apysaka]. Vilnius: Bonus animus, 2007. 176 p.

Jis negalėjo ilgiau pakęsti tos vienišos baimės, kada visi kiti ramiai miegojo. Miegoti dabar buvo ne laikas. Reikėjo ką nors daryti, kaip nors apsisaugoti, kad ir jų neištiktų toks pat likimas, kaip laukinį balandį. Kas žino, kaip ilgai dar tie pūkai kris, kaip giliai prisnigs angelų sniego.

Idėja vertas Holivudo – vieną vasaros dieną iš dangaus pradeda kristi, ne, ne snaigės, o balti, minkštučiai pūkai. Iš pradžių tai atrodo tik graži ir nuostabi gamtos išdaiga, bet po dienos ar dviejų pavirsta tikrų tikriausiai katastrofa ir grėsmė žmonijos išlikimui. Ar jau įsivaizduojate, koks įdomus galėtų būti išgyvenimo filmas?

Knygą išleido Bonus animus leidykla, daug lūkesčių sukeliančioje Z-7 knygų serijoje – geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų. Parašyta 1981 m. Čikagoje ji ilgus metus buvo mėgiama lietuvių išeivių vaikų. Apysakos jaunasis herojus Vytenis stengiasi įminti angelų sniego mįslę, išsigelbėti pats ir išgelbėti savo artimuosius. Aišku, patiria daug nuotykių ir pavojų, bet visuomet išlieka drąsus ir sumanus.

Daugiau ir nebėra ką rašyti, gal tik tai, kad apysaka ganėtinai patriotinė, stengiamasi vis priminti, kad vaikai turi lietuviškų šaknų, kad jie puikiai kalba lietuviškai, noriai mokosi ir skaito lietuviškai, o Vytenio sesuo net rašo lietuviškus eilėraščius. Kažkaip pradėjau galvoti ne apie tuoj visą žmoniją sunaikinsiančius pūkus, bet apie tai, kaip baisu būti tais išeiviais, kai esi nei amerikietis, nei lietuvis. Kai tavo vardas tampa tikru iššūkiu vietiniams, o kilmė ir kalba – kažkokia tolima egzotika. Bet kokiu atveju užsimota plačiai – tam lietuviškųjų šaknų turinčiam vaikui išgelbėti pasaulį tikriausiai pavyks.

Ir visai įdomu, kokias knygas skaitė, o dar labiau, kokias knygas lietuviškai rašė tos kartos išeiviai.

Ji žinojo, kad eilėraštis prastas. Buvo svarbu užrašyti nuotaiką ir jausmą, kuris taip stipriai supurtė, žiūrint pro langą į keistąjį reginį. Dainei vis trūko žodžių. Nors ji lietuviškai kalbėjo gana gerai, vis teik laisvai išreikšti savo minčių nemokėjo. Žinoma, angliškai gal ji būtų galėjusi parašyti daug geresnį eilėraštį. Tačiau buvo nusprendusi eilėraščius rašyti tik lietuviškai. Taip atsitiko pernai, kai visai netikėtai laimėjo tarpmokyklinį šeštadieninių lituanistinių mokyklų eilėraščio konkursą.
– Tu turi talentą, Daine, – pasakė tada mokytoja. – Nenumest jo į kampą ir nepradėk rašyti angliškai. Žinau, kad lietuviškai sunkiau, bet tai kas? Dalykai, kurie per lengvai pavyksta, yra nevertinami. Geriau būti didele varle mažoje baloje. Tavo mažoji bala yra lietuviškoji bendruomenė.

 

Algimantas Zurba. Integralas.

Algimantas Zurba. Integralas.

ZURBA, Algimantas. Integralas [romanas]. Vyr mokykl. amž. Vilnius: Vaga, 1983. 286 p.

O aš jaučiu, kad be galo didelė našta iš kažkur – tikriausiai iš tolimų galaktikų, kur blykčioja meteorų ugnys ir ūkais pavirsta žvaigždžių spiečiai, – nusileidžia ir pamažėle užgula mano pečius. 

Laimis Kupstas – eilinis vienuoliktokas. Na, gal ne visai eilinis – jam labai patinka ir gerai sekasi matematika. Dar jis – vienišius ir cinikas, pašiepiantis visus iš eilės. Artėja baigiamieji egzaminai, bet ne jie yra didžiausias vaikino rūpestis. Kaip tik dabar gyvenimas su visa savo realybe užgriuvo kaip reikiant. Viduje – tikras chaosas.

Vėl suplėšiau knygą. Skaičiau ją tikrai ilgai – išleista taupiai, senoviškai, plonu viršelio. Nenuostabu, kad vienas spaudos lankas ėmė ir iškrito… Ir taip, taip vėl jis – projektas Vasara su knyga. „Perskaityk knygą, kurios pavadinimas prasideda iš tos pačios kaip ir tavo vardas“. Puiku, pagaliau perskaitysiu knygą, kuri nuolat kartas nuo karto vis pasimaišydavo akiratyje.

Taigi, keliamės kažkur į praeito amžiaus devintą dešimtmetį. Mokykloje tvyro komjaunuoliška dvasia, asmeniniai darbo tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai. Tik niekam jie nerūpi. Rūpi šimtadienis sodyboje, butelio žaidimas, plotai ir vakarėliai. O Laimio galvoje ne tai. Jam rūpi kaip išgyventi yrančioje šeimoje, kaip išgyventi kvailių klasėje, kaip išgyventi visokius brendimo reikalus ir visą kitą. Ai, dar yra kartingai, draugystė ir nepagražinta gyvenimo realybė. Tiksliai tokia, kokia buvo maždaug prieš beveik keturis dešimtmečius.

Patiko. Kartais tik atrodė, kad mąsto ir kalba ne Laimis Kupstas. Tai labiau suaugusio, labiau patyrusio ir daugiau mačiusio žmogaus mintys. Nors… gal Laimis ir galėjo būti toks – be išmaniųjų, interneto ir kompiuterių jis turėjo pakankamai laiko stebėti, klausytis, pažinti ir suprasti. Tiesa, Zurbos pavardė man kažkodėl visada asocijavosi su istorijomis apie karą ir pokarį. Na, dar su vaikiškomis knygelėmis. Bet pasirodo, labiausiai jis išgarsėjo romanais apie jaunimą. Būtent šiuo ir 1975 metais parašytu „Šimtadieniu“.

Pasiknisti po senų knygų lentynas kartais verta.

Viskas – niekai, viskas – praeina, viskas – prisimiršta. Tai ko dabar draskyti, žmogau, ko dilinti sau nervus? Suirs jie ir taip, tad gyvenk, klampok savo taku – kur dera, ir liaukis svaičiojęs. Ūkuose besislepiančioms galaktikos, pačiai visatai – niekam nereikalingos kažkokio menko gyvūno, žemės knygose įrašyto Laimono Kupsto vardu, vidinės audros, nes jos yra niekas, palyginus su neaprėpiamais dydžiai ir ir pačia begalybe. Viskas susipina, bet ir vėl išsiskiria… Išsiskiria, vėl susipina. Taip buvo. Yra. Bus.

Už romaną „Integralas“ autoriui 1982 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.