Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

KUDIRKA, Žygimantas. XXI a. Kudirka: [žanras… dar neatrastas!]. Vilnius: kitos knygos, 2016. 84 p.

Kas yra filosofija – mokslas ar poezija? SPĖK.

Vaizduotės pratimas Nr. Pirmas.
Paimkite baltą lapą ir juodą pieštuką. Pradėkite rašyti eilėraštį, kokį galėtų parašyti katė. Atsiverskite 20 psl. ir pasitikrinkite, ar daug žinote apie kates.

O ar žinote kas dar, be Belkos ir Strelkos, pabuvo kosmose? Ką nors girdėjote apie 99 būdus mirti prie kompiuterio? Ar įsivaizduojate, kad popierinės knygos irgi gali būti interaktyvios?  Taip/Ne. Pasirinkite tik vieną atsakymą.

žanras: rasytigaliirtu * metodas: koks tik nori, jei nežinai koks, pasirink bet kokį * nuorodos balsui galvoje: aaa… zzzz…. pššššš… tylu_tamsu_tuscia * vertinimas: #nezinaukaipvertinti.

Tai – pirmasis įspūdis.

Labai jau norėjau bent pavartyti šią knygą. Kodėl? Ogi dėl visiems žinomos pavardės (tai tikriausiai visų žymių žmonių palikuonių kryžius, kurį nori nenori, bet jiems tenka nešti). Dėkui leidyklai, kad šį norą labai greitai išpildė.

Ir vartau dabar tą nedidelę, puikiai interaktyviai apipavidalintą spaudinį ir galvoju, ką parašyti.  Tikriausiai žinote, kokie negailestingi kartais būna skaitytojai ką tik perskaitytos knygos autoriui, jo kūrybai, kaip autoritetingai dėsto pastabas dėl stiliaus ar korektūros klaidų ir, tarsi žymiausi poliglotai kritikuoja vertėjų darbą. Tai va, toks įspūdis, kad autorius dabar šaiposi iš manęs. Aha, nejuokinga? Aha, nepatiko? Aha, nežinai, ką rašyti? Vadinasi, nieko nesupranti apie modernią šių dienų lietuvių literatūrą.

Ji išmani – pliusas. Dar vienas pliusas – ji puikiai apipavidalinta ir išleista. Kitas pliusas – pati mintis labai įdomi, gerai apgalvota ir realizuota. Dar nemenkas pliusas – reikėjo padirbėti, kad surinktum tiek faktų, žinotum aktualijas ir pasirinktum reikiamus tekstus, kuriuos vėliau galima būtų darkyti (atsiprašau, moderniai interpretuoti).

Moderni, novatoriška ir šiuolaikiška iki begalybės. Plonytė, bet nepabaigiama, ją gali vartyti, skaitinėti ir galbūt  (?) net kikenti. Arba perskaityti nuo pradžios iki pabaigos ir kam nors padovanoti, nes ji niekaip nedera prie tavo namų bibliotekos.

Tai tokie reikaliukai. Nieko nėra neįmanomo.

Vaizduotės pratimas Nr. Paskutinis.
Ar tau ši knyga patiks? Taip/Ne. Pasirink tik vieną atsakymą.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 344 p.

Dovanos, dovanos, dovanos… Ir kas nemėgsta jų gauti? Ir kokių tik jų nebūna: paslaptingos, buitinės, romantiškos, tikėtos, lauktos ir nelauktos, gyvos, kvapnios, brangios, keistos, kvailos, perpadovanotos, absurdiškos…

Paskutinė trilogijos dalis. Ar tai ir liks trilogija, dar klausimas. Autorė užsiminė, kad medžiagos turinti ir ketvirtai, ir net penktai knygai. Ištikimiausi gerbėjai gali tikėtis pratęsimo.

Kaip tik jiems ir skirta trečioji dalis. Gerbėjams. Į aktorių atsiminimus ir linksmas istorijas įsiterpia pasakojimai apie didžiausius gerbėjus, keisčiausias dovanas. Gal tai tiktai pasakotojų  išmonė? Jei ne, tai ko tik jiems neteko patirti… O kaip viskas sudėta vienoje vietoje, gaunasi toks linksmas, kartais absurdiškas, kartais juokingas iki ašarų turinys. Ir, verta paminėti dar kartą, šauniai apipavidalintas ir iliustruotas.

Kaip ir ankstesnėse knygose – klausimas tik vienas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioje šviesiau?“. Atsakimų ieškojo ir aktoriai, ir režisieriai, ir žiūrovai. Jaučiuosi atsakymą radusi ir aš. Ir labai paprastą – tiesiog paimti ir paskaityti kurią nors šios serijos knygą.

Ištikimieji mano skaitytojai,
labai vertinu aktorės Fainos Ranevskajos išmintį ir humorą: „Pamenate, praėjusiais metais sakiau, kad mano gyvenimas yra šūdinas. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, tada buvo marcipanai.“
Neleiskite sunkumams mūsų nugalėti.
Juokimės, kad liūdesiui neliktų vietos. (Nijolė Narmontaitė).

Optimistiškiausios, pozityviausios ir tik teigiamas emocijas skatinančios knygos. Kol kas – be konkurencijos.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir studentai: ko nematė žiūrovai […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 360 p.

O pats ryškiausias išlikęs vaizdinys toks: po stojamųjų, jau priimtas į aktorinį, važiuoju troleibusu į Žirmūnus, žvelgiu pro galinį langą ir taip juokiuosi, taip juokiuosi! Garsiai, užkrečiamai, nekreipdamas dėmesio į žmones, taip, kaip dar niekada gyvenime nebuvau juokęsis. Pasiutęs buvo kaifas, kad įstojau (Sigitas Jakubauskas).

Tęsiu pozytyviausią ir optimistiškiausią šių metų skaitinį. Pirmoji dalis nuteikė labai teigiamai, nieko nesugadino ir antroji. Scenon žengia studentai.

Taip, kiekvienam aktoriui teko praverti vienos ar kitos meno mokyklos duris. Konservatorijos durys buvusios labai sunkios: ne kiekvienam jas pavykdavę iš karto atidaryti. O jei pavykdavo, koridoriuose pasitikdavo geresnių, gražesnių, protingesnių, geriau pasiruošusių kandidatų į aktorius minios. Trys turai, trys baisios akimirkos, kuomet eini prie lentos ir drebančia širdimi išrinktųjų sąraše ieškai savo pavardės. Dabar jiems juokinga. Juokinga ir man (gerai, ne visada. Kai kurių egzaminų nuotaikų geriau net neprisiminti).

Net mintis nekyla, ką skaityti toliau. Ieškau trečios dalies.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2015. 336 p.

Štai tokios buvo gastrolės.

Esu šiokia tokia teatro gerbėja. Labiausiai man patinka aktorių gebėjimas visiškai pasikeisti. Štai viename spektaklyje aktorius – šuo, kitame – Pinčiukas, dar kitame atašė, tarnas ar pastorius. Aktorių kuriami personažai dažnai tokie skirtingi ir belieka tik žavėtis, kad jie kiekvienoje situacijoje vis kitokie. Tai man yra tikras teatro stebuklas.

Tačiau… Net nenumaniau, ir net negalvojau, kas iš tikrųjų vyksta scenoje. Toks įspūdis, kad aktoriai nuolat pamiršta tekstus, juokiasi scenoje iš savo klaidų, krečia pokštus vieni kitiems ir patenka į tūkstančius netikėtų situacijų. O žiūrovai nieko nepastebi, tikėdami, kad taip ir turi būti. Todėl antraštė „Ko nematė žiūrovai“ – visiškai teisinga. Dažnai juk tik nujaučiame, kas tai yra teatro gyvenimas. Tik tiek.

Autorė tą žiūrovų supratimą pamažu keičia. Nuotaikingai, linksmai, netikėtai. Knyga labai pozytyvi, šviesi, linksma. Puikiai apipavidalinta, gražiai ir tiksliai iliustruota, malonu ją paimti į rankas, pavartyti, paskaitinėti.  Šaunu, kad sovietiniai laikai nesutapatinami tik su tremtimi, mirtimi, nelaimėmis. Žmonės gyveno, mokėjo ir pasidžiaugti, ir kitus pradžiuginti. Ir teatras, pasakodamas įvairias istorijas gebėjo tai daryti. Gal todėl prie teatro kasų rikiuodavosi eilės,kažko daugiau nei duonos ir mėsos ištroškusių žiūrovų.

Kai kuriuose tekstuose jaučiama ir šiokia tokia arogancija… Aš buvau žymus, mane visur kvietė, buvau visų mėgstamas, gerbiamas ir panašiai. Kartais tai erzina. Bet toliau tekste skaitai per kokius vargus tai pasiekta ir numoji į tai ranka:  juk didelis pasitikėjimas savimi – privaloma aktoriaus savybė. Kitaip tų istorijų net nebūtų buvę, ar ne?

Labai patiko.

Danielius Debesyla. Tinginio manifestas.

Danielius Debesyla. Tinginio manifestas.

DEBESYLA, Danielius. Tinginio manifestas. Dirbk mažiau. Tada, dar mažiau [….]. Vilnius: Tobulėjimo projektai, 2017. 160 p.

Mažiau, bet geriau.

Tikrai nemėgstu visokių saviugdos knygų. O dar elektroninių! Saviugdos – dėl to, kad jos tokios, na… apie nieką. Elektroninių dėl to, kad…. skaičiau taip, skaičiau anaip, galų gale mečiau visus išmaniuosius įrenginius ir ją atsispausdinau. Valio klasikai.

Tai ko skaičiau? Vienos FB grupės narė pasvarstė, kad visada gali atrasti ką nors naujo, net jei tariesi, kad viską žinai. O ir pavadinimas šiek tiek intriguoja, ar ne? Juk kaip pasakė kažkoks anoniminis išminčius, tinginystė – tai tik poilsis prieš didžius darbus. Norite tokį nudirbti? Tada teks išmokti tingėti. Sąmoningai.

Įspūdžiai? Jau minėjau, kad panašių knygų neskaitau. Nėra su kuo palyginti. Bet man patiko tema, suintrigavo pavadinimas. Tiesa, viską, apie ką rašoma knygoje tikriausiai galima rasti ir autoriaus tinklaraštyje (netikrinau, bet nuorodų į jį gausu). Tačiau knygoje temos ir mintys išgrynintos, tekstas minimalistinis, įdomiai pateiktas.  O  beveik kiekviena pastraipa išprovokuoja vienokią ar kitokią reakciją, panašiai, kas čia per nesąmonė, arba taip taip, ir man taip buvo, arba chm… gal ir įdomu, reikės pagalvoti. Ir panašiai.

Beje, knygos išvaizda tikrai puiki (Aušra Dundulytė ir Tomas Zakaras). Tikrai norisi paimti ir pavartyti spausdintą klasikinį variantą. (Kol kas to man padaryti nepavyko, nes knygyne, kuriame buvau, karaliauja… Atvirai).

„Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…“ dar praeitame amžiuje rašė Strugackiai. Pažįstate tokių, kurie vis dar tebesisuka? Parodykite jiems šitą knygą.

Romualdas Drakšas. Žmonija: maištas.

zmonija_maistasDRAKŠAS, Romualdas. Žmonija: maištas [fantastinis romanas]. Vilnius: Eurigmas, 2009. 271 p.

— Palauk dar, – niekaip nenurimo sekretorius. — Jūs kovėtės kosminėje erdvėje? Be skafandrų? Kaip tai įmanoma?

601-asis tinklaraščio įrašas (!), o knyga, kuriai jis bus skirtas, net nelabai patiko.  Žmonija prabudo, susigrąžino savo galias ir… prasidėjo karas. Karai. Kosminiai ir tarpgalaktiniai. Kaip gi….

Įspūdžiais apie pirmąją dalį jau dalinausi. Nors tęsinio ėmiausi mieliau: prie veikėjų jau pripratau, kai kurie personažai sudomino, net patikti pradėjo. O ir apimtys visai kitos, dalis knygos skirta apsakymui. Bet… perskaičiau, o parašyti nėra apie ką. Tikrai nėra… nes ar turi tie žmonės kokių galių, ar neturi, bet į karą eis. Gaila, kad ne tik knygose.

Su apsakymu reikalai visai liūdni. Na, gal ir ne visai – impulsas pasidomėti, ar bent pagalvoti apie tų puolusiųjų angelų istoriją, yra. Bet tik tiek. Kas ten vyko ir kaip viskas baigėsi net atpasakoti negalėčiau. Nepatiko, ir tiek.

Kol kas lietuvių fantastikos užteks. Nors… gal kas žinote, ką tikrai vertėtų paskaityti?

Romualdas Drakšas. Žmogus.

Zmogus-virselis.pmdDRAKŠAS, Romualdas. Žmogus: prabudimas, kova už išlikimą [dviejų dalių fantastinis romanas]. Vilnius: Eurigmas, 2007. 384 p.

— Supratau. Pradedam, — sumurmėjo žmogus ir puolė į priekį.

O ši knyga dėmesį patraukė tuomet, kai vos už eurą kitą nusipirkau jos tęsinį. Neskaitysiu juk tęsinio, pradžios neskaičiusi. Tuo labiau, kad ta pradžia jau sulaukusi tarptautinio pripažinimo ir 2009 metais išleista vienoje iš didžiausių JAV leidyklų (informacija pateikta ant knygos nugarėlės). Na išleista, tai išleista. Na gali ją skaityti viso pasaulio fantastikos mėgėjai, tai gali. O man? Man nepatiko.

Žinoma, tai būtų pernelyg griežtas vertinimas, juk skaičiau, ir perskaičiau. Lietuvių fantastikos žinovė tikrai nesu, vertinti sunku. O įspūdis? Nežinau, kažkoks neaiškus, toks šiaip sau. Pradžia labai priminė Makso Frajaus „Atėjūną“. Irgi gyveno sau eilinis žmogelis, nieko blogo nenujausdamas. Irgi pateko jis į tokią… chm… tarkim paralelinę visatą… Irgi buvo labai šaunus, visko greitai mokėsi ir stebino vietinius savo talentais… Su siaubu varčiau likusius tris šimtus puslapių. Nebeskaityti?

Perskaičiau. Gerai, kad į sceną įžengė Chrzas. Tai tokios būtybės, kurios… Na, jei skaitysite, tai patys ir sužinosite. Jos tiesiog paskatino tęsti ir net pabaigti šį tiek vilčių teikusį fantastinį romaną. Valio! O tęsinys dar laukia (užbėgant įvykiams už akių – taip, jis jau perskaitytas. Ne, geriau nebuvo)….