Erichas Marija Remarkas. Juodasis Obeliskas.

REMARKAS, Erichas Marija. Juodasis Obeliskas. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Vaga, 1984. 333 p.

Prakeikta mūsų atmintis – tikras sietas. Ji nori išlikti. O išlikti galima, tiktai viską pamiršus. (psl. 253).

Štai ir paskutinioji, alternatyvia likusi Knygų iššūkio 2012 knyga, nors ir kaip norėjo, nebesuskubo visoms kitoms į draugiją. Nes ji irgi iš tų stebuklingųjų, dar vasarą numestų ir išpeiktų, o dabar perskaitytų su didžiausiu malonumu.

– Minutėlę! Pirmiausia turiu tinkamai nusiteikti. (psl. 160).

 Skirtingai nei daugelis, nesižaviu visomis iš eilės šio rašytojo knygomis. Nors ir atrodo panašaus stiliaus ir temų, jos skirtingos, vienos patinka labiau, kitos nepatinka visai. Bet „Juodasis Obeliskas“  ypatinga knyga.

1918 metais Heinrikas buvo žūtbūtinis karo priešininkas. O dabar jis pamiršo viską, kas jį tokiu buvo padarę, ir karas vėl jam atrodo kaip smagus, linksmas nuotykis. (psl. 253).

Taip, „Juodasis Obeliskas“ ypatinga knyga ne dėl autoriaus mokėjimo pasijuokti iš skaudžių ir baisių dalykų – to yra ir kitose knygose. Joje ypatingai stipriai jaučiamas karo absurdas. Yra prirašytos krūvos knygų apie karą, dramatiškus pasirinkimus, psichologines jo pasekmes, sprogdinamus vaikus ir letenas iš streso nusigriaužusius gyvūnus. Daug jų skaičiau, dauguma jų įdomios. Bet nei viena knyga negriaužia taip kaip Remarko. Arba, cituojant  knygų tinklaraštį Tūkstančiai puslapių: Niekas kitas nemoka taip puikiai sudirbti karo, kaip Remarkas.

Ar tikrai žmonės nieko nebeatsimena?

Erichas Marija Remarkas. Triumfo arka.

REMARKAS, Erichas, Marija. Triumfo arka. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Vaga, 1992. 414 p.

– Jūs neatrodot apgaudinėjąs savo svajonėmis, – pasakė Ketė Hegstriom.
– Galima apgaudinėti save ir su teisybe. Dar pavojingiau. (psl. 83).

9-oji iš Knygų iššūkio.

Autorius, kurio buvau skaičiusi tik vieną, privalomąjį romaną mokykloje, todėl prieš kurį laiką perskaitytos kelios knygos sukėlė didžiulį susižavėjimą. Noriu dar, dar! Noriu susirasti ir perskaityti visas šio autoriaus knygas.

Jau skaitytos kelios Remarko knygos mane labiausiai sudomino savo savitu požiūriu į tuometinę sudėtingą situaciją, į emigrantus. Į gyvenimą be namų. Kažko panašaus tikėjausi ir iš šio romano.

Deja, „Triumfo arka“ nebuvo nei ypatinga, nei įdomesnė, negu jau skaitytos knygos.

Priešingai, „Triumfo arka“ netgi erzino savo meilės istorija, kvailoka pagrindine veikėja… Net vietomis galvojau, gal tikrai teisybė, kad kai kurios, o gal ir dauguma Remarko knygų skirtos tik paaugliams, ar jauniems skaitytojams, nes tokios meilės istorijos gali žavėti tik jaunimą. Labai jauną jaunimą.

Bet visgi tai tikra klasika, kiekvienoje eilutėje, kiekviename puslapyje ir visai  nepriklausomai nuo mano simpatijų ar antipatijų veikėjams.

Ar skaitysiu daugiau Remarko knygų? Būtinai.

Citatos [8]

Erichas Marija Remarkas. Naktis Lisabonoje.

Kiekvienas laivas, tais 1942 metų mėnesiais paliekąs Europą, buvo Nojaus arka. Amerika dunksojo tolumoje it Ararato kalnas, o tvano vandenys kilo kas dieną. Jie seniai užliejo Vokietiją ir Austriją, giliai paskandino Lenkiją ir Prahą; Amsterdamas, Briuselis, Kopenhaga, Oslas ir Paryžius jau nugrimzdo juose, Italijos miestai pašvinko jais, jau ir Ispanijoje nebebuvo saugu. Portugalijos pajūris tapo paskutiniu prieglobsčiu pabėgėliams, kuriems teisingumas, laisvė ir pakantumas reiškė daugiau, negu tėvynė ir sotus gyvenimas. (psl. 5).

***
Jei niekuo kitam negali padėti, visai padoru išalkus valgyti jo duoną, kol jos iš tavęs neatėmė. Juk niekad nežinai, kada ją atims. (psl. 14).

***
Nemalonūs prisiminimai turi vieną gerą ypatybę: jie įtikina žmogų, kad jis yra buvęs laimingas, net jeigu prieš akimirką jis tuo netikėjo. Laimė – sąlyginis dalykas. Kas šitai suvokė, retai kada jaučiasi nelaimingas. (psl. 15).

***
Niekada žmonės taip netikėjo stebuklais, kaip mūsų laikais, kaip stebuklų nebūna. (psl. 17).

***
Gryniausia emigranto neurozė. Skrandžio spazmos, džiūstanti gerklė, akių perštėjimas. Tai, ką penkerius metus stengėtės sutrypti, ką norėjote užmiršti, ko vengėte labiau negu maro, vėl jus užplūsta: žudantys prisiminimai, neišgydomas emigranto sielos vėžys!

***
-Vasara trumpa ir gyvenimas trumpas, bet kodėl jis toks trumpas? Tik dėl to, jog mes žinome, kad jis trumpas. Ar katės žino, kad gyvenimas trumpas? Ar žino tai paukštis? Drugelis? Jie laiko gyvenimą amžinu. Niekas jiems šito nesakė. Kodėlgi mums pasakė? (psl. 133).

***
Niekada nerasite kitokio atsakymo, išskyrus tą, kurį pats sau duosite. (psl. 286).

Erichas Marija Remarkas. Naktis Lisabonoje.

Dar viena Remarko knyga. Dar geresnė ir įdomesnė. Devynerių metų istorija, papasakota vieną naktį Lisabonoje, kada Europoje  „tvano vandenys kilo kas dieną“, kada „žmogus tapo niekuo, o pasas – viskuo“.

Atrodo, knygos siužetas gana paprastas: susitinka du vokiečiai emigrantai ir vienas iš jų papasakoja savo gyvenimo istoriją, kuri net nėra labai ilga. Ją galima papasakoti per naktį, per keletą valandų. Ji žinoma, liūdna. Emigrantų gyvenimai nėra linksmi. Tačiau ši istorija, parašyta Remarko stiliumi, turi kažką tokio, kad net sunku papasakoti: jo emigrantai, tie, kuriems teisingumas, laisvė ir pakantumas reiškė daugiau negu tėvynė ir sotus gyvenimas, klaidžioja po Europą persekiojami ir kankinami gestapo, be jokios vilties grįžti namo, pamatyti artimuosius, be jokios vilties gyventi toliau. O jeigu koks ir pabando pasipriešinti, pabėgti, pereiti sienas, susirasti mylimus žmones ir pasislėpti nuo gestapo, tai dar nereiškia, kad jam pavyks. Viską juk reguliuoja lemtis.

Knyga atrodo visai nedidukė, bet perskaityti jos greitai nepavyks. Veikėjai nuolat ką nors pasakoja, svarsto, diskutuoja,  o autorius vos ne kiekviename lape prirašęs auksinių minčių, kiekvienam pagal skonį.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Citatos [7]

Erichas Maria Remarkas. Dangus neturi išrinktųjų.

Tuomet išgerkime už meną. Tai vienas iš tų dalykų, už kuriuos tikrai dar verta išgerti. Peizažai nešaudo. Į sveikatą! (psl. 33).

***

– Ką darysime? Jausimės sukrėsti ar tik pasijuoksime iš neišsenkamo žmonijos veiklumo? Aš siūlau pasijuokti – jei dabar retkarčiais taip nesielgsime, tai mūsų didingame šimtmetyje galime dar ir prigerti nuo ašarų (psl. 42).

***

Kai kam nors iš tikrųjų bloga, tuomet baimei tiesiog nebelieka vietos. (psl. 55).

***

Mes pasmerkti mirčiai. Bet ne tik mes. Ir kiti taip pat! Visi! Visi! Tik mes žinome tai, o kiti dar ne (psl. 60).

***

„Mylimasis, – rašė ji, – dar neatpažįstu Tavo veido. Nepažįstamasai, dar nebuvai atėjęs pas mane. Bet visados esi laukiamas. Argi tu nejauti, kaip bėga laikas? (psl. 62).

***

– Sudie, Liliana, – ištarė jis.
– Atleisk man, Borisai.
– Meilėje nėra ko atleisti. (psl. 80).

***

– O kas mes tokie? Buliai ar matadorai?
– Manau, buliai. Tik įsivaizduojame esą matadorai. (psl. 84).

***

– O „tikėtis“, – atsakė Liliana, – priešingai – daug liūdnesnis žodis, negu manoma. (psl. 172).

***

Mūsų nelaimių priežastis – įsitikinimas, kad gyvenimui galima kelti reikalavimus. Negalima. Kai tai suvoki, suvoki iš esmės, staiga gerokai kartesnis medus tampa saldus. (psl. 211).

Erichas Marija Remarkas. Dangus neturi išrinktųjų.

Kartais būna, kad perskaitai kokią storą knygą (pavyzdžio jau neberašysiu, ir taip čia jį dažnai kartoju), užverti paskutinį 850 psl. ir supratai, kad paskaitei istoriją apie nieką, kuri dar išliks atmintyje geriausiu atveju kokį mėnesį.

Kartais būna atvirkščiai, paskaitai kokią vos ne kišeninio formato knygutę ir stebiesi, kaip autorius sugebėjo gerai parašyti. Taip man atsitiko su Remarku. Tiesa, Remarko nelabai mėgau dar nuo mokyklos laikų. Atsimenu jo „Vakarų fronte nieko naujo“ man pasirodė gana nuobodus. O ir „Tris draugus“ skaityti prailgo.

Šis romanas, iš pirmo žvilgsnio, paprastas meilės romanas laisvalaikiui. Tačiau, jis, kažkodėl, taip lengvai kaip paprasti meilės romanai, nepasimiršta. Knygoje  be meilės, yra dar viena – mirties tema, kuri netgi svarbesnė už meilės. Mat herojai serga tuberkoliuze ir dalis veiksmo vyksta kalnų sanatorijoje. O tuberkuliozė, kaip žinoma, net šiomis dienomis yra baisiai rimta liga. Taigi, kadangi herojai vienaip ar kitaip kovoja, ar nekovoja su mirtimi, tai knygoje visos temos susipina į vieną – gyvenimo temą. Viskas surašyta puikiai. Gyvenimiškai. Pagal Remarką.

Nors kažkur ties viduriu jau žinojau, kaip viskas pasibaigs…, skaityti buvo įdomu, nes knygoje pilna remarkiškų minčių ir pastebėjimų, taip ir norisi užsirašyti (dalis jų čia).

---

Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).