Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

HANNAH, Sophie, PARIS, B. A., MACKINTOSH, Clare, BROWN, Holly. Dublerė [psichologinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ilona Šalnienė. Vilnius: Balto, 2022. 336 p.

Šios nesąmonės geruoju nesibaigs. Nei mamoms, nei jų dukroms.

Pirmas sakinys: Akimirką matai tik grožį.

Ar jūs matote tą patį, ką ir aš? Žinomas pramoginės literatūros autorių pavardes? Keturias? Keturias! Taip, akimirką man net užgniaužė kvapą. Nes bent dvi rašytojas žinau – Paris ir Mackintosh trileriai yra tie, dėl kurių ir miegą paaukotum. Bet pirma susižavėjimo akimirka praėjo, knyga perskaičiau, ir…. Keturios autorės! O rezultatas tik toks?

Prestižinėje aktorių mokykloje keturių paauglių grupelė susiduria su sunkumais. Tokiais, kuomet tėvams reikia eiti pas direktorių. Iš pradžių tai atrodo tik konkuruojančių merginų pokštai, bet vėliau jau nebejuokinga – merginos (ar jų mamos?) susiduria su tikrais iššūkiais.

Ir, deja, tik tiek. Aišku, psichologijos yra. Tai ir galėtų gelbėti knygą – keturios paauglės, keturios mamos. Skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai. Panarpliojami visokie variantai, galima pasvarstyti, kas čia turi daugiau problemų: mamos ar dukros? Ir kurioms labiau reikia pagalbos. Kas kam labiau padės? Mamos dukroms, dukros mamoms, o gal visos aštuonios susiburs ir kartu viską išspręs.

Dar knygą galėtų išgelbėti šiek tiek nestandartinis stilius. Keturios autorės, įdomu, kaip čia bus, kaip tos keturios istorijos susipins, ar jausis kokie nors ryškūs skirtumai, ar ne. Ir įdomu, kas čia sugalvojo parašyti tokią knygą. Ir kas iš to išėjo.

O išėjo tai ne kažkas. Perskaičiau ją, žinoma, kaipgi. Pasižavėjau tomis keturiomis pavardėmis ant viršelio. Ir viskas. Net gaila rašyti, bet visiškas standartinis ir visiškai, tikrai visiškai nieko ypatingo.

B. A. Paris. Grąžink mane.

PARIS, B. A. Grąžink mane [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 360 p.

Nežinojau, ką daryti. Supratau, kad turiu pranešti apie tavo dingimą, bet turėjau sukurti istoriją, kitaip viskas bus sužinota, ir jei tu nepasirodysi, būsiu suimtas už tavo nužudymą. Štai ką aš padariau: nuvažiavau iki artimiausios degalinės, nes nebuvo telefono ryšio, ir sukūriau istoriją.

Pirmas sakinys: Paslidinėję Meževe, važiavome namo.

O, dar viena porelė. Nieko keisto – toks autorės braižas. Meilės sukeltam aklumui pradėjus sklaidytis, viskas ima atrodyti tarsi kitaip. Mylimas žmogus tarsi kitoks, žodžiai kitokie, jausmai irgi. Dar žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad antroji pusė turi kažkokių paslapčių. Štai jums ir detektyvo siužetas.

Bet šį kartą šiek tiek kitoks. Lėja dingo. Be žinios. Seniai. Finui, jos draugui, gedėti padėjo Lėjos sesuo Elena. Na, kas čia keisto, jog jiedu tapo pora. Viskas gal ir būtų nuostabiai pasibaigę, jei ne tos rusiškos matrioškos. Viena, antra, trečia. Ir dar. Visur.

Nebloga ši autorė, tikrai. Gal ir daug knygose panašumų, ypač jei skaitai jas viena po kitos. Gal ir nėra ypatingai unikalios, bet savo darbą atlieka. Įtraukia, padeda užsimiršti, neleidžia normaliai išsimiegoti.

Kulminaciją pergalvojau tikrai ne vieną kartą. Ar gali taip būti? Žinoma, gali. Knygose. Bet ar gali taip būti gyvenime? Ar tikrai sugebėčiau būti tokia akla? Ar tikrai nekiltų jokių įtarimų? Kažkodėl labai abejoju… Bet ne, neįtikinama tikrai nebuvo. O ko daugiau detektyvui reikia?

Tik geros istorijos. Prašom.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

PARIS, B. A. Psichoterapeutas [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 408 p.

– Čia nuostabu, – atsakau, mintyse sukryžiuodama pirštus, nes man čia visai nepatiko, nė kiek nepatiko. Bet dėl jo išmoksiu pamėgti šią vietą. Bėgs laikas, ir ji taps man niela.
Tik, deja, netapo.

Pirmas sakinys: Mano kabinetas nedidukas, tobulai minimalistinis.

Net nežinau, ką parašyti. Ką berašyčiau, viskas kartojasi. Taip, detektyvas nieko neypatingas. Taip, jau matyta, skaityta, girdėta. Taip, stereotipiška, neoriginalu ir nenustebino….

O tai kodėl patiko? Kodėl visas keturias autorės knygas perskaičiau vieną po kitos?

Čia ir yra tos pop literatūros žavesys. Didžiulis terapinis poveikis. O dabar tos terapijos reikia kaip niekada ankščiau.

Na, o knyga?

Visai tokia pati, kaip ir likusios trys. Jauna, dar neseniai susipažinusi, dar tik bendrą gyvenimą bandanti pradėti pora nusiperka tobulą būstą. Tobula, aptverta ir saugoma teritorija, tobuli kotedžai, tobuli kaimynai. Bet… Žinoma! Kažkas ne taip. Alisai reikės pabūti šiokiai tokiai paranojikei ir imtis seklio darbų. Tai prisidirbo Leo, ar ne? Duš širdys, ar ne? Praeis paranoja, ar ne?

Detektyvų kategorijoje autorė būtų kažkur pirmame dešimtuke. Vieną knygą perskaitei, norisi dar. Na tai kas, kad ir kitoje bus panašu. Panaši jauna pora, panašios problemos, tamsios paslaptys, intrigų viražai ir skaitymo malonumas. Bet… Už uždarų durų kol kas vis dar laimi.

O ką sako Psichoterapeutas?

– Ar žinote, kuo tikėjo Henris Deividas Toro? „Laimė tarsi drugelis, kuo daugiau ją vaikysies, tuo greičiau išsprūs iš rankų. Bet jei nukreipsi dėmesį į kitus dalykus, ji atskris ir švelniai nutūps tau ant peties.“

Ar norėtumėte turėti tokį psichoterapeutą? Tikrai?

B. A. Paris. Anapus uždarų durų.

PARIS, B. A. Anapus uždarų durų [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 360 p.

Gęsta paskutinė viltis, kad kada nors kas nors ims ir suabejos absoliučia mūsų gyvenimo tobulybe; kaskart, kai susiduriame su draugais, negaliu atsistebėti jų kvailumu: kaip jie gali patikėti, kad mudu su Džeku niekad nesiginčijame, kad dėl visut visko sutinkame, kad aš, protinga trisdešimt dvejų metų bevaikė moteris, galiu būti patenkinta visą dieną sėdėdama namie ir žaisdama šeimą.

Pirmas sakinys: Šampano butelis dunksteli į marmurinį stalviršį virtuvėje, ir aš bemaž pašoku.

Ideali moteris. Idealus vyras. Ideali pora. Ideali šeima. Idealūs namai. Ideali… Ar taip būna? Kažin…

Geras! Esu skeptiška, tos populiariausios top knygos dažnai nuvilia. Juk skoniai skirtingi, skaitytojai skirtingi, patirtys skirtingos, knygos irgi skirtingos. Bet tai jau antra knyga šiemet, kuri tiktų daugeliui. Skaitai, ir atsiplėšti sunku.

Taigi, smurtas būna ne tik fizinis. Maniakai būna ne tik padėrusio žvilgsnio vienišiai atsiskyrėliai. Kalėjimas būna ne tik už grotų. O blogiausia šiame pasaulyje yra…. stereotipai. O, kokia graži šeima, ir koks nuostabus jų gyvenimas! O! Bet ar tikrai?

Ir tik nereikia sakyti, kad tai jau matyta, skaityta, girdėta. Taip, tikriausiai esu mačiusi kokį vieną ar kitą filmą. Taip, gal ir kažką panašaus jau skaičiau. Bet čia taip paprastai, aiškiai ir gerai viskas surašyta. Tiesiog imi, skaitai, mėgaujiesi, džiaugiesi, kad tai tik knyga. Ir galbūt kitą kartą pernelyg idealius dalykus pamatysi kitaip.

Holivudo beveik nebus. Stokholmo sindromo – irgi.

B. A. Paris. Palūžusi.

PARIS, B. A. Palūžusi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 468 p.

Bet tiesa tokia: nebežinau, kiek man dar užteks kvapo galynėtis su savimi pačia.

Pirmas sakinys: Pirmasis perkūnijos griausmas nudarda dangumi mums atsisveikinant: priešaky laukia vasaros atostogos ir mes skirstomės iki rudens.

Ką tik gavau žinutę: muitinė prašo pateikti dokumentus prekių, kurių nepirkau. Dar ir dar kartą peržiūriu pridėtą važtaraštį: kaip ir viskas teisinga, tik va niekaip neatsimenu, kada gi aš jas užsisakiau. Baisoka.. Knygoje tokių situacijų – begalės. Daug nesusipratimų, nejaukumo, nerimo ir atminties spragų. Išties, kuo gali pasitikėti, jei nebegali pasitikėti net savimi ir savo atmintimi?

Laisvalaikio skaitinys visiškai atitiko lūkesčius. Neaiškumai, šiokia tokia įtampėlė, kelianti nerimą, netikėti posūkiai. Jokios fantastikos ar mistikos, viskas paaiškinama, jei tik įjungsi logiką. Šiurpoka, kiek daug žalos gali padaryti įkyrios mintys ir nepagrįstos baimės. Gerai sukurta pati nerimo atmosfera, tiesa vietomis atrodė, kad puslapių tikrai per daug, ir ta nesusipratimų virtinė jau gerokai per ilga. Nors psichika krinka tik herojei knygoje, vis tiek ganėtinai nejauku. Nejauku skaityti apie ankstyvąją demensiją, kuomet neprisimeni, kaip įjungti skalbimo mašiną, kaip pasidaryti kavos ir kaip veikia mikrobangė. Nejauki ir aplinkinių reakcija, tyla, ir į šalį sukami žvilgsniai….

Visgi paskutiniai šimtas puslapių buvo tipiškas geras finišas – toks tiesus ir greitas, kad jau nebeišėjo skirtis su knyga. Iš įvairiausių atsiliepimų aišku, kad sunku bus skirtis ir su kitomis knygomis, kurių lietuviškai išversta nemažai. Ir kodėl gi ne – dabar net sunku greitai sugalvoti, koks čia dar galėtų būti panašus geras, greitas, įtraukiantis trileris laisvalaikiui.

Tegyvuoja tamsūs žiemos vakarai ir gerai pailsėti padedantys trileriai! Būūūū!