S. K. Barnett. Saugi.

S. K. Barnett. Saugi.

BARNETT, S. K. (tikr. James Barnett Siegel) Saugi [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

Po septynerių metų, kai pirmasis plakatas buvo jau vos įžiūrimas, išblukęs iki beveik visiško baltumo – menkos šmėklos, kai lietus, sniegas, purvas ir laikas mane beveik ištrynė, aš pagaliau grįžau namo.

Dingsta vaikas. Šešiametė mergaitė išėjo pas šalimais gyvenančią draugę ir pradingo. Dvylikai metų. Kai visi jau seniausiai buvo praradę bet kokią viltį, ji grįžo namo.

Pirmą plakatą pakabino dingimo dieną… Toks pirmasis sakinys. Iš karto įtraukia, nedaugžodžiaujant pradedama pasakoti istorija, ir ji tikrai dirgina nervus. Klausimai du: kas bus toliau ir kaip neatsiversti paskutinio puslapio? Tenka pasikankinti, nors ir trumpam. Veiksmo daug, tekstas paprastas, perskaityti neužtrunka.

Kaip jaučiasi tėvai, kuomet jų apverktas vaikas grįžta namo? Kaip jaučiasi brolis, kurio sesuo netikėtai atsiranda? Kaip jaučiasi kaimynė mergaitė, sutikusi vaikystės draugę, kurios gal ir nelabai bepamena? Veiksmą papildo ir artimųjų emocijos. O dar tas svarbiausias klausimas – kur gi ta mergaitė buvo pastaruosius dvylika metų?

Taigi, įtampos tikrai pakanka. Neapleidžia mintis – o kaipgi autorius dabar išsisuks? Kokį kelią pasirinks? Kaip padės tašką? Kaip viskas baigsis? Galiu pasakyti tik tiek – toks autoriaus pasirinkimas nustebino. Kategoriškai nesutinku! Galiu pasakyti ir dar – mergina nesugrįžo iš paralelinio pasaulio. Tad fantastikos nemėgėjai gali nesibaiminti. Mistikos jokios.

Tiesa, gal reiktų užsiminti – tamsos daug. Jau pati tema – vaiko pagrobimas – baisi. Ir kažin, ar kokios nors šmėklos iš paralelinių pasaulių galėtų būti baisesnės už tikrus žmones, kurie ima ir pavirsta pačiais tikriausiais demonais.

Tai va. Toks greitas veiksmo trileris. Drąsesniems skaitytojams.

Dainius Vanagas. Oderis.

Dainius Vanagas. Oderis.

VANAGAS, Dainius. Oderis [distopinis romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 268 p.

Keletą dienų dar girdi, kaip Adomas ir Ieva trinasi aplink sieną ir kūkčiodami prašo įsileisti atgal.
Bet tu tyli.
Jie žada pasitaisyti, niekad nebenuvilti.
Bet tu tyli ir lauki, kol jie pavargs ir ims kurti tai, kas dar nesukurta. Ne kaip kūrėjo kūriniai, o kaip kūrėjai be kūrėjo.
Va tada tai bus į ką pažiūrėti.

Išskirtiniame mieste gyventi tiesiog svajonė ir privilegija. Kol dirbi, kol paklūsti, kol esi naudingas Oderiui. Čia nėra jokių pašalpų, išmokų ir išmaldos prašytojų. Tampi nenaudingas – varai už Miesto sienų. O ten, taip sakant, jokių patogumų. Gyveni kaip išmanai ir savimi rūpiniesi pats.

Istorija pasakojama net iš kelių perspektyvų. Alano. Oderio mero. Dar kažkokios tarnybos darbuotojo B. Alanas tampa tuo nereikalinguoju, kuris ištremiamas į užmiestį ir bando išgyventi tarp dviejų pasaulių (realių ir nelabai). Miesto meras Endriu visiškai įsitikinęs savo teisingumu, autoritetu, neliečiamybe. Tyrėjas B. rašo laiškelius savo mylimajai. O viską sujungia nuostabios ištraukos iš vieno esė rinkinio. Nerealios ir taiklios, visiškai sužavėjo tiek mintimis, tiek pačiu stiliumi. Tik skaityt, ir mėgaukis. Puiku.

Pabaigoje… na pabaigą aiškinkitės patys arba lyginkite ją su savąja versija. Su manąja nesutapo. Nes beskaitant tų versijų kyla pačių įvairiausių. Minčių irgi visokių. Nuo visiško susižavėjimo iki šiokio tokio nusivylimo. Nuo tokių visiškai tikėtinų bauginančios ateities nuojautų, iki banalokų ir jau šimtą kartą girdėtų, skaitytų ar matytų šablonų. Bet bendras įspūdis puikus. Tikrai. Tikrai, net nesitikėjau.

Tai tokia ta lietuviška distopija. Noriu dar.

Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

VESAAS, Tarjei (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) Ledo rūmas [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Justė Liepaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 186 p.

Sniego, mirties ir uždarų kambarių laikas praėjo – Sisė ištrūko iš jo džiaugsmu žibančiomis akimis, nes berniukas pasakė: tavo skruostuose duobutės.
Pakelėse groja mediniai pučiamieji. Eini, kaip galėdama greičiau, o kartu norisi, kad kelias niekada nesibaigtų.

Skandinaviška. Turi jie savitą stilių, tikrai turi. Nesu nei šių šalių literatūros, nei geografijos ekspertė, bet iš perskaitytų knygų visada dvelkia toks kitoniškumas, atskirtis, tyla, lėtumas. Dažnai ir šaltis. O kur to šalčio daugiausia, jei ne Norvegijoje?

Šioje plonoje knygoje yra visko. Tikrai visko. Nedideliame kaimelyje, rodos, kažkur toli nuo civilizacijos, susitinka dvi mergaitės. Labai nedrąsiai, bet abi vienu metu pajunta – būtent jos bus geriausios draugės. Jau yra. Nuo šiandien jos yra geriausios draugės. Ir gyvenimas taps visiškai kitoks, ir pamokos mokykloje taps visai kitokios, ir pasaulis bus visai kitoks – nes visame jos dalyvaus kartu. Jos – geriausios draugės.

Bet taip nenutiko. Viena mergaitė tiesiog dingo.

Ir ne, tai nėra detektyvas. Tiesiog šoksim nuo skardžio į bedugnę, nes visko, kiek apima tas netuščiažodžiaujantis tekstas, nelabai ir įmanoma aprašyti. Mergaitei Sisei gyvenimas atsiskleidžia visomis savo spalvomis: liūdesiu, sielvartu, kančia, tyla, vienatve, tikėjimu. Nedrąsiu džiaugsmu. Viltimi. Meile. Viskuo ir iš karto. Tarsi didžiulis užšalusio krioklio ledo rūmas prieš nedidelį, dar nesubrendusį ir pirmuosius atradimus darantį žmogutį.

Juk ledo rūmas gali viską – savo kerinčiu grožiu, ledo menėmis ir išradingais raižiniais užburti, įtraukti, apakinti. Visiškai užvaldyti. Amžiams.

Bet gal ir negali. Su vis skaisčiau šviečiančia saule, artimųjų meile, draugų jautrumu viskas gali pasikeisti. Arba viską gali pakeisti tas netoliese gyvenantis berniukas.

Plonos knygos dažnai būna tobulos. O jei plonos knygos netuščiažodžiaudamos pasakoja prasmingą istoriją, tada jos tikrai tokios ir yra. Tą puikiai suprantu. Tikrai, galima skaityti, dar kartą skaityti ir žavėtis viskuo. Istorija, pasakojimu, nuojautomis, gamtos aprašymais.

Žavėjausi. Skaitau jau klasika tapusį (parašytas maždaug prieš 50 metų), talentingo rašytojo (bent kelis kartus nominuoto Nobielio premijai) romaną, suprantu, kad tai bene šedevras, bet širdies kažkodėl nebepaliečia. Ir nieko čia nepadarysi. Ir sisės, ir unės, ir ledo kalnai atrodo jau išgyventi tiek gyvenime, tiek knygose.

Nors…. tie užšalę kriokliai vis tiek žavi.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

SHALEV, Meir. Mėlynasis kalnas [romanas]. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

– Senelis mirė, kai baigėsi svajonės, – atsakiau. – Kaip ir visi kiti, ne?

Galvoju – knyga man taip patiko, tai kodėl kažkaip sunku apie ją papasakoti? Tai tikrai nėra standartinė kelių kartų gyvenimo saga. Kitokia, tikrai kitokia, ir kitokia ją daro tikrai ne tie stebuklingi žodžiai – magiškas realizmas. Ne, kažkas kita.

Labai, tikrai labai patiko stilius. Pasakojimas nenuoseklus. Užtinki užuominų, kurių gal nelabai supranti, bet istorija plėtojasi, tos užuominos įgauna formas ir ankščiau ar vėliau viskas stoja į savo vietas. Arba ne. Pažaidžiama su skaitytojo smalsumu. Nors ir kaip knieti ką nors sužinoti, tikėtina, kad kitame skyriuje aiškiau nebus. Skaitykit, mielieji, iki paskutinio puslapio. 

Dar pati istorija. Iš pradžių pagalvojau, kad tai bus vos ne biblinė žydų kelionė į Pažadėtąją Žemę. Suintrigavo. Vėliau perskaičiau, kad laikai tai visai kiti, nors tikslas tikriausiai tas pats. Kažkada XX a. pradžioje naujakuriai keliavo į Palestiną, ieškojo vietų, kur galėtų įsikurti, gyventi, auginti savo vaikus ir anūkus. Tai visko ir yra. Kelionių, vestuvių, krikštynų, karo nuojautų, meilės, neapykantos, ligų ir mirčių. Ir daug daug tos paprasčiausios kasdienybės. Ką veikė žmonės visą dieną. Visus metus. Visą gyvenimą.

Ir nežinia kodėl, gal dėl tos gražios bitės, labai labai priminė kitą puikią knygą – Bičių dūzgesys. Bet Mėlynasis kalnas – geriau. Gal dėl tos menkai pažįstamos kultūros, sunkiai įsivaizduojamo gyvenimo ar pačios istorijos. O gal dėl to, kad joje šiek tiek daugiau kažko magiško. 

Dar vienas dalykas. Veikėjų gausa. Jų daug, o pasakojimo stilius nepadeda visų lengvai įsiminti. Nepadeda ir šiek tiek neįprastai skambantys vardai – Baruchas, Pinesas, Feigė, Cirkinas, Margulis…. Bet, pamažu, pamažu, iš detalių išryškėja kiekvieno veikėjo paveikslas. Kiekvienas toks unikalus! Pabaigoje (ne tik knygos, bet ir personažų gyvenimo), gaila skirtis. 

O tas sodrus, įdomus pasakojimas, unikalūs veikėjai, intriguojanti istorija yra būtent tas derinys, kai norisi knygą perskaityti dar kartą. Kada nors. Tikrai norisi.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

McKENZIE, Catherine. Niekada nepasakysiu [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 384 p.

Kaip tik dėl to ji nenori su šiuo sprendimu turėti nieko bendro. Dėl to ji visus tuos metus norėjo, kad tėvas pratęstų turto patikėjimo teisės galiojimą ir jiems netektų priimti šio sprendimo. Vietoje to jis juos visus įmetė į Agatos Kristi detektyvą, bet nebuvo jokio Erkiulio Puaro, kuris galėtų jiems padėti.

Nežinau, kaip vadinasi knygos (filmai), kurių siužetas vyksta konkrečioje erdvėje. Tarp atsitiktinai (arba neatsitiktinai) susirinkusių dalyvių kuris nors tikrai būna koks nors žudikas maniakas. Įtarinėji tai vieną, tai kitą, intriga tik didėja, didėja. O dar jei tas susirinkęs būrelis – vienos šeimos nariai….

Niekada nepasakysiu irgi patenka į tą kategoriją. Tik veiksmas vyksta dabar, kažkur buvusioje vaikų stovykloje. Stovyklos nebėra, kaip ir tėvų. Liko tik vaikystės atsiminimai, jaunystės nuoskaudos ir daugiau mažiau įelektrinti tarpusavio santykiai. Ai, tiesa, dar liko tėvo testamentas, kuriame aiškiai nurodytas prieš daugelio metų įvykdyto nusikaltimo kaltininkas. Ką gi, pabūsim detektyvais!

Įtraukė. Spėlionės, kaip visada, buvo neteisingos, kaltininkas liko neatspėtas. Ta tokia klasikinio detektyvo bruožų turinti atmosfera tikrai įtraukia, skaityti smalsu ir įdomu. Detektyvų fanai gal ir galėtų prie ko nors prisikabinti, bet kokybiškam savaitgalio poilsiui – pats tas. Laikas nuo laiko tikrai tokių norisi.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

YANAGIHARA, Hanya. Mažas gyvenimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 668 p.

Štai jis, mano mažas pasaulis, o aš nežinau, ką man daryti.

Ką gi, čia tai knyga. Tikra, atvira, nejauki, šokiruojanti, nepatogi…. Tikrai ne kiekvienam.

Universiteto bendrabutyje susitinka ketvertas studentų. Vilemas, Džudas, Džei Bi ir Malkolmas. Vaikinų kasdienybė niekuo neypatinga, visas gyvenimas sukasi apie tris esminius dalykus: pinigus, seksą ir darbą. Pamažu susipažįstame su kiekvienu iš jų, su jų gyvenimais, artimaisiais, mylimosiomis ir mylimaisiais. Su jų projektais, karjera ir darbais. Su jų vaikystės norais ir svajonėmis. Su jų paslaptimis.

Ir čia jau iš karto pirmasis pliusas. Įdomu, įtraukia, tie visi projektai iš skardinių, plaukų iš bet ko. Ir linksmina, ir žavi. Draugai palaiko vienas kito net pačias keisčiausias mintis, nors ir neaišku, ar jos į ką nors pavirs (dažniausiai – nepavirs niekuo). Bet viena aišku – jiems tikrai lemta būti draugais, ir, tikriausiai, visam gyvenimui.

Personažai – tai antras didelis pliusas. Įdomūs, įsimintini, pabaigoje realiai gaila skirtis. Kiekvienas kažkuo įdomus, kažkuo patraukiantis dėmesį. Vilemas su Malkolmu. Džei Bi. Ir Džudas. Džudas, paslaptingiausias iš ketvertuko. Keliauja skaitytojas su jais per gyvenimą, viską pamiršęs. O ir tas gyvenimas, nors ir su jaunystėje taip norėtais pinigais, seksu ir darbu, nėra labai jau paprastas. Priešingai. Siužetas taip išsivinguriuoja, kad jau nebežinai, kur ta autorės fantazija nuves ir nebesi tikras, ar tikrai nori keliauti kartu. Taigi, siužetas – dar vienas knygos pliusas.

Būtų knyga, kaip knyga. Bet tokia nėra. Ir neeiline ją daro tikriausiai dvi temos, šnekėtos, apšnekėtos, ir jau net šiek tiek atsibodusios. Meilė XXI amžiuje. Bet kokios lytinės tapatybės normos jau išsitrynusios. Santykiai gali būti visokie, heteroseksualsūs, homoseksualūs, arba kartu ir tie, ir tie. Pralinksmino scena, kuomet Malkolmas pareiškė tėvams apie savo homoseksualumą, o po metų, įsimylėjęs merginą, turėjo tą pareiškimą atšaukti. Norma. Kas bebūtų, viskas jau yra norma.

Ir antroji, toji skaudžiausia tema, vaikystės traumos. Tokios, apie kurias sunku skaityti, kurių nesinori įsivaizduoti, kurios visiškai užvaldo žmogų, ir, netgi jau suaugusį, genealų ir daug pasiekusį, visiškai žlugdo ir gniuždo. Tikrai, labai daug savigailos, saviplaikos, savęs kaltinimo, nepilnavertiškumo, ir vėl savigailos, savęs žalojimosi, ir vėl savigailos, ir vėl. Ir kas tų traumų didžiausi kaltininkai? Ar tik ne katalikais save vadinantys nusikaltėliai. Tikrai taip!

Ir tada pajutau šiokį tokį nusivylimą – panašiai, kai kažkuriais metais įvairūs kino apdovanojimai dažniausiai buvo skiriami filmams apie rasizmą. Tiesiog kiekvienais metais kažkokia tema yra „ant bangos“ ir visus apdovanojimus nuskina. Šį kartą ant tos bangos buvo (knyga parašyta 2015 m.) katalikais save vadinantys pedofilai, išaiškėjusios skandalingos istorijos, lytiškumo laisvė. Viską sudėjus bet kokiu atveju gausis šokiruojanti ir skaitytojų dėmesio sulauksianti istorija. Laiku ir vietoje. Sėkminga. Ir labai populiari.

Bet visa tai tikrai to teigiamo įspūdžio neužgožė. Meistriškai parašyta, nepamirštama istorija, kokybiškas skaitinys. Brandžiam, drąsiam (nevilties, tamsos, skausmo, ašarų tikrai daug). O ar knyga suteiks tos vilties šviesos, ar nugramzdins į tamsą – tai jau priklausys nuo paties skaitytojo.

Mažas gyvenimas jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas. Jon Michaud.

Tara Westover. Apšviestoji.

Tara Westover. Apšviestoji.

WESTOVER, Tara. Apšviestoji [biografija]. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 454 p.

Stovėjau it stabo ištikta. Apsvaigusi lyg nuo vyno norėjau visam pasauliui sušukti: štai įrodymas – niekas negali manęs įveikti!

Bandau sugalvoti nors vieną tvirtą priežastį, kodėl ši knyga prieš du metus buvo daugumos skaitytojų mylimiausia/mėgiamiausia/metų topas/labiausiai rekomenduojama knyga. Ar todėl, kad atvarte išvardyti bent aštuoni pagyrimai? Gal todėl, kad rekomendavo JAV prezidentas? O gal todėl, kad ji apie daug pasiekusią moterį? Nors gal tikriausiai dėl to, kad ant viršelio parašytas tas stebuklingas, bet jau toks nuvalkiotas žodis bestseleris?

Sugalvoti nesiseka.

Tai istorija apie mergaitę, gimusią mormonų šeimoje. Šeimos galva visiškai apribojo kontaktus su visuomene: vaikai gimė namuose, neturėjo dokumentų, buvo nematę gydytojų, nesimokė mokykloje. Mat tėvui visur vaidenosi priešai, o įsitikinimas apie artėjančią dienų pabaigą (artėjo 2000-ieji….) temdė protą. Tarai visa tai atrodė natūralu ir suprantama, ji leido dienas padėdama ruošti homeopatinius mišinius pribuvėjai mamai arba dirbdama su tėčiu metalo laužo aikštelėje.

Panašių istorijų apie kenčiančias mergaites, moteris, ypač iš Rytų kraštų, yra tikrai nemažai, jos populiarios, ir tikrai jau nieko nebestebina. Tai kuo ypatinga ta Taros istorija? Tiesa, jai pasisekė ištrūkti į pasaulį, pabaigti mokslus, tapti mokslų daktare ir parašyti knygą. Labai atvirą, vietomis kraupią, bet tikrai ne išskirtinę.

Skaityti įdomu. Pati puikiai prisimenu tą 2000-ųjų laukimą. Senesniuose kompiuteriuose metai buvo rašomi tik dviem skaičiais – 98, 99… Ar bus tinkamai pasirengta? Ar tikrai nedings elektra išmušus dvylika? Bet smalsumas tikrai neperaugo į maniją, kaip Taros tėčiui. Niekas nelaukė dienų pabaigos ir neruošė konservų. Net neištuštino parduotuvių kruopų ir tualetinio popieriaus lentynų….

Tekstas paprastas, akys greitai ir lengvai slysta eilutėmis. Bet minčių daug. Fanatiškas religingumas ir pažodinis Senojo Testamento interpretavimas stulbina. Mylintis tėvas dažnai virsta kraupiu despotu, o mylinti motina – nuolankia jo tarnaite. Sunkūs sužeidimai ir baisūs nudegimai gydomi žolelių mišiniais. Jei ligonis pasveiks – tokia bus Dievo valia. Jei numirs – irgi. Gaila Taros, kuri turi pasirinkti dabartį ir išsilavinimą arba savo šeimą, kuri jos išsižadėjo. Skaudu skaityti tuos išgyvenimus. Bet Tara susitvarkys ir atsakymus susiras.

O aš atsakymo, kuo ta knyga taip sužavėjo skaitytojus, taip ir neradau. Bet jo tikriausiai ir nereikia. Kiekvienam savo knygos ir savi topai.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

KAWAKAMI, Hiromi. Mokytojo portfelis [romanas]. Iš japonų k. vertė Jurgita Ignotienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Meilė – ne seilė, – mėgdavo sakyti ji. – Jei meilė tikra, ją kaip medį svarbu ir patręšti, ir apsaugoti – padaryti viską, kas tavo galioje. O jeigu netikra, tai belieka nusiraminti ir palikti ją likimo valiai nudžiūti.

Taip. Tai bus vienos meilės istorija. Gal kiek kitokia. Gal papasakota kiek kitaip, nei tikėjausi. Bet visgi nieko naujo. Myli. Arba ne.

Nors tiesa, gal bus ir kažkaip kitaip. Tunas su raugintomis sojų pupelėmis, karšta sojų varškė, aštuonkojo gabaliukai, lotosų šaknų griežinėliai. Ir sakė, sakė, sakė. Daug daug sakės.

Ir dar kažkas kitaip. Sakuros, savaitgalio išvykos traukiniu, grybai ir beisbolas. Ir jokios skubos. Rytas – vakaras. Pavasaris – ruduo. Viskas ratu. Ramiai, pamažu. Bet ratu.

Dar vienas įrodymas, kad ir nedaugiažodžiaujant galima pasakoti įdomias istorijas. Tiesa, viduryje kiek sunerimau – ir kiek ilgai mauksime dar tą sakę? Kur tie buvusios mokinės ir buvusio mokytojo pasisėdėjimai bare pas Satoru nuves? Na aišku gi, ne atgal į mokyklą….

Pabaiga palietė širdį. Ne, visai nieko ypatingo. Bet, pradedu galvoti, kad pats istorijos pateikimas tikriausiai pranoko ir pačius, gal kiek netipiškus, santykius.

Savaitgalio skaitinys kitokios prozos mėgėjams.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

TURTON, Stuart. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 526 p.

– Čia dedasi kažkas siaubinga, – sušnypščia Evelina. – Sužalota ranka, kvaišalai, Ana, o dabar štai kompasas. Lyg koks žaidimas, kurio mudu nė vienas nemokame žaisti. Išvyk, Sebastianai, bent dėl manęs. Tegul visa tai aiškinasi policija.

Net nežinau, ką parašyti. Imkim citatą nuo viršelio: „Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“.

O taip! Įsivaizduok, kad išgyventum, turi per aštuonias dienas išaiškinti žudiką. Bėda, kad nelabai atsimeni, kas toks esi. Kiekviena išaušusi diena tik dar labiau sujaukia protą ir viską tik dar labiau supainioja. O laikas tai tiksi. Tikriausiai sutriktų net pats Puaro, pamatęs tiek daug nežinomųjų. Bet bandom viską išpainioti.

Tobula. Kiekviena nauja diena papildo ankstesnę vis naujomis detalėmis ir nuojautomis. Niekas nepaaiškėja. O gal jau kažkas aiškiau? Ne!!??? Pasirodo, saugotis reikia ne tik žudiko. O lapai tirpsta per greitai….

Kažkur skaičiau, kad knyga per paini. Bet oi, koks ten tas painumas, tik šiokia tokia smegenų mankšta. Ir idealus būdas pramušti visus skaitymo blokus. Aišku, tokiems klasikinio detektyvo, Dauntono serialo ir šiek tiek Švilpiko gerbėjams. Nuo savęs dar pridėčiau Kuždesių salos žiupsnelį. Visai, visai nedidelį.

Galiu skelbti – štai, Metų Detektyvas!!! Nelabai tikiu, kad bent artimiausiu metu pasitaikys kas nors geriau. O galėtų.

Liu Cixin. Trijų kūnų problema.

Liu Cixin. Trijų kūnų problema.

LIU, Cixin. Trijų kūnų problema [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2020. 358 p.
Trilogijos „Žemės praeities prisiminimui“ 1 dalis.

Į Saulę skriejančiame pranešime buvo sakoma: Atvykite! Aš jums padėsiu užkariauti šį pasaulį. Mūsų civilizacija nebeįstengia išspręsti savo problemų. Mums reikia išorinės jėgos įsikišimo.

Fizika. Daug, daug fizikos.

Bet juk skaitant mokslinę fantastiką kažko tokio mokslinio ir reikia tikėtis. Čia bus. Nelabai tuo apsidžiaugiau – fizika man mažai kuo skiriasi nuo mokslinės fantastikos – paslaptinga ir mažai suprantama.

Taigi, kas per knyga, kurios užsigeidžiau, vos tik apie išleidimą lietuviškai buvo užsiminta internetuose? Kas per knyga, kurią parašė kinų rašytojas, rodos, tolimos, egzotiškos ir mažai pažįstamos literatūros atstovas?  Ir kas tai per knyga, kuri gavo vieną iš svarbesnių fantastikos apdovanojimų – Hugo premiją?

Labai daugiasluoksnė. Pradžioje pažėrusi krūvą įdomių istorinių faktų apie kultūrinę revoliuciją, taip supažindinusi su laiku ir vieta, kuriame toliau vystysis siužetas, vėliau užmigti ir nuobodžiauti irgi neleidžia. Personažai – daugiausia mokslininkai ir savo srities ekspertai, kalbantys savo kalba. Tiesa, yra keletas eilinių personažų (tokių, kaip dauguma skaitytojų), kuriais naudojantis galima smulkiai išaiškinti kokią nors fizikos teoriją ir įvairias jos pritaikymo Danguje ir Žemėje galimybes. Vietomis nieko nesupratau. Nes taip, tikrai, fizika tikrai nėra mano sritis.

Užtai patinka vienetai ir nuliai. Balta ir juoda. Mintis, kad milžiniška kariuomenė su baltomis ir juodomis vėliavėlėmis gali tapti galinga skaičiavimo mašina. Trisoliario žaidimas su Chaoso ir Stabilumo eromis. Civilizacijos, kurioms buvo lemta išnykti ir vėl atgimti iš naujo….

O Žemėje reikalai žemiški. Politika. Pinigai. Socialinė nelygybė. Nafta. Ekologija. Užterštumas. Medžių sodinimas. Medžių kirtimas. Nykstančių rūšių išsaugojimas. Šylantis klimatas. Tirpstantys ledynai…

Bet ei, argi žmonėms tikrai reikia pagalbos iš šalies? Nežinomų civilizacijų iš kosmoso įsikišimo? Nes kažkokiu stebuklingu būdu Žmonijai atrodo, kad, jei kada ir bus užmegztas ryšis su kokia tolima civilizacija, toji būtinai bus protinga, draugiška, kultūringa ir atkeliaus į Žemę vežina namie keptų sausainių ir gero vyno lauktuvėmis. O jei ne?