Lisa Jewell. Stebiu tave.

JEWELL, Lisa. Stebiu tave [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2020. 352 p.

Kol nepajusi neįtikėtino jausmų sąmyšio, kurį į gyvenimą įneša brolis ar sesuo, tol sunku bus įsivaizduoti, ką tai reiškia. Įsivaizduoti tą meilę, neapykantą, džiaugsmą, pykčius, konkurenciją ir giminystę. Niekas kitas nepažįsta tavo pasaulio taip, kaip brolis ar sesuo. Jie šalia per kiekvienas sumautas vasros atostogas, per kiekvieną laisvadienį, kaskart, kai susipyksta tėvai, per visas nuobodžias kalėdines šventes, per visus gimtadienius. Jie tampa tavo dalimi.

Pirmas sakinys: Detektyvė Rouzė Pelham priklaupia: už virtuvės durų, priešais šiukšlių dėžę, kažką pastebi.

Žmogžudystė. Įtarimai. Apklausos. Kaimynai. Tokie, kurie viską mato ir viską girdi.

Toks geras, paprastas detektyvas. Jokių baisybių ir trykštančio kraujo. Daug veikėjų, kurie visi kartu sulipdo paprastą, bet tokį įtraukiantį ir įdomų siužetą. Labai patiko, kad veikėjai tikrai įvairūs: suaugę ir dar visai paaugliai. Kiekvienas savitas, savi išgyvenimai, savas mąstymas. Visi, ir eilinės merginos, ir talentingas paauglys, ir beveik paranojikė motina, ir jauna, pas gimines gyvenanti porelė – visi yra įdomūs ir nei vieno nuobodaus.

Žudiką pradėjau įtarinėti dar nepabaigusi knygos, bet nelaikau to trūkumu. Detektyvų skaitau daug, jau, rodos, buvo visko. Bet vis tiek istorija įtraukia, jokių didelių galvosūkių, jokių painių filosofijų, jokios maišalynės. Tikram poilsiui.

Epiloge skaitau: autorė parašiusi net šešiolika (!), ar dar daugiau detektyvų. Nieko sau produktyvumas. Ar netampa jie visi vienas į kitą panašūs, ar autorė dar suranda, kaip nustebinti skaitytoją? Stebiu tave – antrasis skaitytas ir nenuvylęs. Norėčiau kada paskaityti ir kitus.

Donato Carrisi. Blogio labirintas.

CARRISI, Donato. Blogio labirintas [trileris]. Iš italų k. vertė Emilija Kuprelytė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 448 p.

Kas aš esu?

Pirmas sakinys: Didžiajai daliai žmonijos tas vasario dvidešimt trečiosios rytas buvo toks pat, kaip ir visi kiti.

Vieną dieną, po penkiolikos metų nuo pagrobimo, netikėtai atsiranda moteris. Ji, žinoma, sunkiai orientuojasi dabartyje, mažai ką atsimena ir yra labai nusilpusi, nes ilgus metus buvo kalinta labirinte. Samantą prižiūri ir į realybę padeda grįžti daktaras Grinas.

Girdėtas siužetas, ar ne? Bet šiuo atveju jį pasakoja Carrisi – tikrai vienas naujausių mano atradimų detektyvų pasaulyje. Pasakoja paprastai, bet kartu ir taip, kad galvoje viskas susisuka. Pabaigus knygą mintys tik dvi. Ką aš čia ką tik perskaičiau? Ir kada, kada pagaliau lietuviškai pasirodys ketvirtoji serijos knyga?

Visos trys knygos – intelektualūs trileriai. Visose trijose knygose yra tokių filosofinių momentų ir pamąstymų, kur slypi tos blogio šaknys, ir ne tik. Blogis ir gėris. Kas tai yra blogis, kiek jis įsišaknijęs žmoguje, ir kiek priklausomas nuo aplinkybių? Kaip gėris gali paskatinti blogį? Ir kaip jie abu susiję?

Ir visų pabaigos tokios, kaip ir gerame seriale. Paskutinė serija turi būti tokia, kad nedelsiant norėtųsi žiūrėti kitą sezoną. Jei jo kol kas nėra – kankintis, laukti ir tikėtis, kad finalinis sezonas visko nesugadins ir pateisins tuos ganėtinai aukštus lūkesčius.

Il gioco del Suggeritore – labai laukiu tavęs.

Donato Carrisi. Blogio teorija.

CARRISI, Donato. Blogio teorija [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Šešios aukos per mažiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas, – pradėjo inspektorius. – O už tai atsakingi asmenys kol kas tekelia mums klausimus. Kodėl šie žmonės prie keletą metų nusprendė dingti? Kur jie šitiek laiko buvo? Kodėl būtent dabar grįžta žudyti? Koks planas už viso to slypi?

Pirmas sakinys: Trylikta valstybinio morgo kamera buvo vadinama miegančiųjų ratu.

Visi geriausi skandinavų detektyvai – traukitės į šalį. Šiuo metu šitas italų rašytojas – visiškas mano favoritas.

Limbas – patalpa, kurioje nėra langų. Vietoj jų – tūkstančiai akių, žiūrinčių į kiekvieną, čia užklydusį. Ant sienų sukabinti šimtai fotografijų tų, kurie nei gyvi, nei mirę. Kažkada šie žmonės dingo, ir iki šiol jokių gerų naujienų apie juos nėra.

Užtai blogų naujienų yra. Staiga vienas, antras, trečias dingusysis atsiranda, bet niekas dėl to nesidžiaugia. Nes kiekvieną kartą kažkas kitas miršta. Mila Vaskez ir specialusis agentas Saimonas Berišas imasi darbo.

Kuo galima nustebinti detektyvais persisotinusi skaitytoją? Ypatingais personažais? Nebūtinai. Mila ir Saimonas jau tokie stereotipiniai, nelaimingi, atstumtieji, gyvenantys su savo košmarais. Gal siužetu? Detektyvų siužetų detalės, ypač jei skaitai tikrai daug, greitai pasimiršta. Visgi šio rašytojo knygos kažkokios kitokios. Svarstoma, kas tai yra gėris ir blogis, kaip jie susiję, kaip veikia vienas kitą. Galima sutikti ar nesutikti, bet detektyvas tampa kažkoks tarsi intelektualesnis, ne toks vienkartinis skaitinys. O jei dar ir netikėtumų šiokių tokių yra…

Netikėtumų buvo. Net nesupratau, kas čia įvyko. Liuks. Labai patiko. Panašiai, kaip baigiasi mėgiamos serialo sezonas ir paskutinėmis minutėmis nutinka kažkas tokio… Gerai, kad turiu trečią serijos dalį – iškart jos ir imsiuosi. Po tokios knygos nieko daugiau ir nesinori.

Vienų gėris visuomet sutampa su kitų blogiu ir atvirkščiai.…

Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

GREBE, Camilla. Naminis gyvūnas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 560 p.

– Turiu galvoje, kad ir tau galėjo tekti bėgti nuo karo ir bado.

Pirmas sakinys: Kai traukėm per tą tamsų mišką, laikiausi tvirtai įsikibusi Kenio rankos.

Dar įdomesnis skaitinys. Jautrus, nes knygoje minimi pabėgėliai. Mažame, visų pamirštame miestelyje, kur tvyro nedarbas ir neviltis, pabėgėliai saugiai įkurdinti, jais rūpinamasi, teikiama visokeriopa pagalba ir tenkinami reikalavimai. Tuo tarpu vietiniai gyventojai ir jų vargana būtis niekam nerūpi, jie gyvena savo pilkus, varganus gyvenimus užkampyje, kuriame niekas nevyksta.

Bet knyga ne apie pabėgėlius. Tai standartinis skandinaviškas detektyvas. Policininkė Malin priversta grįžti į vaikystės miestelį (kaip netikėta!) – čia tirs senų seniausiai įvykusį, neištirtą ir senų seniausiai pamirštą nusikaltimą. Komanda atrodo ganėtinai stipri, pakviečiami prisijungti ir policijos psichologė bei patyręs tyrėjas. Atsižvelgiant į per tiek metų patobulėjusius metodus panašu, kad nusikaltimas bus greitai išaiškintas ir visi keliaus savo keliais. Bet… Policijos psichologė staiga randama pasiklydusi miške, sužeista, ir, svarbiausia, praradusi atmintį.

Nors ankstesnėje pastraipoje ir buvo paminėtos bent trys kriminalinio romano klišės, skaityti labai įdomu. Tekstas įtraukia, tų 560 psl. nelieka per porą dienų. Pasakojimas labai labai tikroviškas, rodos, viskas vyksta čia ir dabar, personažai, kokie jie bebūtų, tikrai egzistuojantys. Problemos, kokios jos bebūtų, irgi tikrai esančios visai čia, šalia mūsų.

Pabaigos žodyje autorė rašo, kad tokio miestelio – Urmbergo – Švedijoje nėra. Jis yra šalia, šalia kiekvieno iš mūsų. Gerai, jei nesileidi į jį įviliojamas. Nes jei ten patenki…

Mano Urmbergo iš tiesų nėra, bet jis vis tiek egzistuoja – visur aplink mus. Galbūt ir tu gyveni Urmberge net to nežinodamas, o gal pravažiuoji jį pakeliui į darbą arba lankydamas savo seną mamą. Urmbergas yra greičiau būklė nei geografinė vieta – būklė, kuri prasideda tada, kai persirita didžiulė permaina, tarsi koks miško gaisras. Urmbergas yra tai, kas išauga iš pelenų juodai apdegusioje dirvoje. Jis minta pasidavimu, nepasitenkinimu, o gal tiesiog nuoboduliu.

Nors dalinai ir klišinis skandinaviškas, bet labai gerai suręstas detektyvas tokiame, sakyčiau, labai aktualiame fone.

Naomi Novik. Šimtas metų žiemos.

NOVIK, Naomi. Šimtas metų žiemos [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Leidausi nuvedama atgal prie ugnies, dėkinga už jos rūpinimąsi, ir nenorėjau sakyti – viskas yra atvirkščiai.

Pirmas sakinys: Tikroji istorija toli gražu ne tokia graži, kaip girdėjote.

Na, ar ne taip prasideda pasakos? Gal ir nebūtinai. Bet iš karto pajutau – istorija bus verta geros pasakos titulo, o gal ir dar daugiau.

Vanda, Irina ir Mirijama – trys merginos, kurios galbūt niekada ir nebūtų susitikusios. Jos iš skirtingų visuomenės sluoksnių, jų gyvenimai, nors ir nelengvi, bet visiškai skirtingi. Tačiau vieną dieną tie skirtingi gyvenimai, kiti pasauliai ir kiti likimai susikirs. Save, savo mylimuosius ir savo kraštą gali išgelbėti tik… Taip. Moterys.

Šiek tiek juokauju. Knyga stebėtinai panaši į Grišus ir keista, kad ji taip labai patiko, kaip labai nepatiko Grišai. O juk viskas daugmaž tas pats. Nors ne. Tekstas, nors vietomis ir ganėtinai keistas (gal keistai išverstas, o gal keistai redaguotas – nežinau; ir tai vienintelis knygos minusas), bet gerokai gilesnis, brandesnis. Veikėjos irgi. Perskaičiau pusę knygos, o merginos kenčia, dantis sukandusios. Ašarų išlieta dar labai mažai. Visą siužetą vertinant, tikrai labai mažai.

Įdomi autorės kilmė. Tėvo šeima buvo Lietuvos žydai, o mamos tėvai emigravo iš Lenkijos. Todėl knygoje yra slaviškų vardų, yra caras, yra carienė ir daug kitų, bent jau akyse kylančių slaviškų vaizdų. Neišbrendami pusnynai, spaudžia normalus šaltukas, pro šalį prašvilpia rogės, kuriose įsitaisiusi, nuostabiais baltais kailiniais pasipuošusi, sidabro karūna pasidabinusi, sėdi jaunoji carienė. 

Sakiau gi, pasaka. Patiko. Labai. Gaila skirtis…

Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai.

KEEGAN, Claire. Tokie smulkūs dalykai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 102 p.

Kalėdos visada ištraukia paviršiun tai, kas žmonėse geriausia ir kas blogiausia.

Pirmas sakinys: Spalį geltonavo medžiai.

Visada keista, kai tokie kūriniai vadinami romanais. Kokie kriterijai tai lemia? Šią istoriją, sutalpinta mažoje plonoje knygelėje, geriausiu atveju pavadinčiau apysaka. Bet smogiančia stipriai, ir į pačią širdį.

Populiaru šiuo žiemos šventiniu laikotarpiu rinktis knygas, kurios savyje turi kažkokios kalėdinės nuotaikos. Ši knyga puiki pretendentė. Tiesa, šiek tiek keista, nes krikščionys čia pavaizduoti tikrai ne kaip. Bet Kalėdos juk seniai jau nebe tik religinė, bet ir pasaulietinė šventė.

Taigi, Bilas Ferlongas pardavinėja malkas ir anglis. Žiema spaudžia kaip reikiant, tad paskutinė savaitė iki Kalėdų labai įtempta – visi nori per šventes nešalti ir apsirūpinti kuru. O kur dar tie visi paruošiamieji prieššventiniai darbai. Reikalų iki soties. Negana to, atvežęs užsakymą į vienuolyną, jis randa užrakintą, pusnuogę, basą ir, aišku, labai išsigandusią jauną merginą.

Tema nėra nauja – apie Airijos skalbyklas, kurios buvo įsikūrusios vienuolynuose, ir kuriose vyko pasibaisėtinų dalykų, jau teko skaityti. Pribloškė tas 1985-ųjų skurdas ir vargas kažkur mažame Airijos miestelyje. Ir žmonių apsimetinėjimas, veidmainystė, abejingumas. Kuomet ką nors pakeisti tikriausiai gali tik tikras kalėdinis stebuklas.

Viena valanda ir bomba emocijų. Tikriausiai, tai pats tinkamiausias romanas Kalėdoms.

Jiems traukiant tolyn ir sutinkant daugiau žmonių, kuriuos Ferlongas pažinojo ir nepažinojo, jis pagavo save klausiantį: ar esama kokios nors prasmės gyvuoti nepadedant vieni kitiems? Ar įmanoma skintis kelią per visus tuos metus, dešimtmečius, per visą gyvenimą neišdrįsus nors kartą pasipriešinti esamai tvarkai ir vadintis krikščioniu, ir žiūrėti į save veidrodyje?

Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Murkiantis Buda [romanas]. Kaunas: Obuolys, 2019. 192 p.

– O kas tas stresas?
– Niekada nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad vienas stresas yra Mildos darbe, o kitas – Jorio darželyje.

Pirmas sakinys: – Buda!

Na, jei būčiau pamačiusi tą užrašą ant viršelio „Saviugdos knyga, lavinanti sąmoningumą“ tai tikrai niekas nebūtų privertęs net į rankas knygos paimti. Bet tų pompastiškų užrašų neskaičiau, pas Budą mane atvedė Torė.

Buda – išmintingas, garbingo amžiaus katinas. Patiko jis man. Nereikia net svarstyti, kas geriau, šuo ar katė. Knygos panašios, gyvūnai jose atlieka beveik identiškus vaidmenis. Bet katinas… Taip, kažkaip viskas artimiau. Visas tas elgesys, katiniškumas, išdidumas ir darbai, laukiantys toje keistoje žmonių šeimoje.

Viskas kaip ir su Tore. Katinas patiko, žmonių istorija… Na, visi gi žinome, kad jei turi kokių užslėptų ir nuo senų senovės širdyje laikomų blogumų – reikia jais atsikratyti. Kokiu tik nori būdu, nesvarbu. Nes jei neatsikratai, kenki ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tikrai ne kas.

Taigi su žmogiška linija – šiaip sau. Nors, kuomet sujungi ją su Buda, gaunasi visai nebloga, lengva, paprasta, visai jauki ir pabaigoje vėl kokią vieną ar kitą ašarą galinti išspausti istorija. Oi, geri tie mūsų augintiniai. Beje, jei patinka gyvūnai knygose, labai rekomenduoju Keliaujančio katino kronikos Labai, labai gera.

Žiūriu dabar į savo miegantį juodą nebudą ir taip norisi pasakyti: – Ei tu, tinginy, miegi ir miegi. Ar turi kokią nors misiją, ar tik tingėti, valgyti ir miegoti? Esu tikra, kad, jei galėtų kalbėti, tikrai jis man daug ką pasakytų.

Gyvendamas tarp žmonių suvokiau vieną dalyką – jie galvoja, kad viskas turi vykti taip, kaip jie nori. Jiems sunku susitaikyti, jei vyksta kitaip. Štai, tarkim, Solveiga labai liūdi dėl to, kad aš prastai jaučiuosi. Nejau ji nori, kad visą laiką būčiau jaunas, jėgų kupinas kačiukas ir visai nesikeisčiau bėgant laikui? Juk ji tiek ilgai gyveno. Jau turėjo suprasti, kurie dalykai įmanomi, o kurie ne. Bet va – nesupranta. Juk pokyčiai yra būtini.

Karl Olsberg. Mergaitė keistoje šalyje.

OLSBERG, Karl. Mergaitė keistoje šalyje [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2020. 334 p.

Prašau, Dieve, – maldauju mintyse. – Tegul tai būna tikra!

Pirmas sakinys: – Kur Paulius? – klausiu.

Čia tikriausiai pirmoji serija, kurios knygas skaitau viena po kitos. Ką ten skaitau, ryju. Apie Manuelį jau rašiau čia ir čia. O dabar apie mergaitę Sofiją. Ir ne tik ją. 

Dar apie Štillacho slėnį, apie vietinę bendruomenę ir papročius, apie evoliuciją, apie uždraustas knygas, apie ateitį, apie simpodus, apie draugystę, pasitikėjimą. Apie realybę ir iliuziją. Apie mąstymą ir savęs suvokimą. Apie Mirką. Ir apie meilę, meilę, meilę… 

Kaip ir pimosios dvi, ši irgi kėlė tokius dviprasminškus jausmus. Viena vertus, linkstam į holivudinę pusę, pirmos meilės, pirmos kančios. Bet knyga skirta jauniems, iki 18 metų. Tai gal čia viskas ok. Kita vertus, labai gerai parodomi du kraštutinumai, kad kai kada net skauda. Net atgrąsu skaityti apie uždarą Apšviestųjų visuomenę, kurioje iš pirmo žvilgsnio, vyrauja taika ir darna. Bet Biblija skaitoma ir suprantama pažodžiui. Kitas kraštutinumas – laisvas ir nerūpestingas artimos ateities pasaulis, kuriame nieko netrūksta, visi viskuo aprūpinti, jokių rūpesčių, jokių problemų. Tik daug, daug laisvo laiko, kuris leidžiamas (daugelio jaunų svajonė!) – virtualiuose pasauliuose. Pojūčiai ten tokie spalvingi, tokie tikri, tokie jaudinantys ir užburiantis, galimybės tokios fantastiškos ir neribotos, kad ta pilka tikrovė nė kiek nebedomina. 

Bet iš istorijos žinome, kad visuotinė darna ir taika… neegzistuoja jokiose bendruomenėse. Kaip bebūtų gaila.

Tikrai įdomių potyrių sukėlusi knyga. Skaitytojų klubuose mačiau, kad ši trilogija žavi net vienuolikmečius. Tikrai keista, nes Dekarto filosofija nėra labai paprastai įkandama. Nors… gal į viską reiktų žiūrėti kur kas paprasčiau.

Pro mane nekreipdami dėmesio skuba žmonės. Ar išties kažkas slypi už tų abejingų akių? Ar jie suvokia, mąsto, turi tikslų, kap detektyvas, o gal tai tik tušti apvalkalai, panašiai kap maža žaislinė išardoma beždžionėlė, kurią man kitados padovanojo mama?

 

Karl Olsberg. Berniukas akligatvyje.

OLSBERG, Karl. Bernukas akligatvyje [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2021. 336 p.

Juk gyvenimas – tai akligatvis kiekvienam iš mūsų. Skirtumas tik toks, kad aš jau galiu matyti tą kelio galą.

Pirmasis sakinys: Atsargiai iškišu galvą iš už apgriuvusio biurų pastato kampo ir dirsteliu į akligatvį.

Nors skaitydama pirmąją knygą net keliose vietose tikrai galvojau, kas čia per nesąmonė, bet vos tik baigusi užsisakiau ir antrąją dalį. Įspūdžiai tikrai labai keisti: tai įdomu, tai nuobodu. Ir keičiasi jie kiekviename skyriuje. Tiesiog linksmieji kalneliai kažkokie.

Antroje knygoje realybės daugiau. O tikroje realybėje ir dramos, ir skausmo, ir liūdesio daugiau, nei bet kuriame kompiuteriniame žaidime. Gal todėl taip visus ir masina ta virtualybė. Nes tiek realūs egzistenciniai klausimai kas esu, kam esu, kur esu, kada esu dažnai būna ganėtinai sunkūs.

Atsakymų šioje dalyje irgi daugiau. Autorius nevengia tos filosofijos, pamąstymų apie gyvenimo prasmę, apie religijas, apie mokslą, apie manipuliacijas… Knygos tikrai nebanalios. Gerokai išjudina mintis ir praplečia akiratį. Ar žinote, ką reiškia Cogito ergo sum? O Dubito ergo cogito?

Taip čia iš Renė Dekarto filosofijų, kuris, kažkada XVII a. (!!) rašė: „Galiu įsivaizduoti, kad viskas yra apgaulinga sapnų žaismė, kad neegzistuoja nei pasaulis, nei Dievas, kad esu kažkas skirtingo nuo kūno. Tačiau niekaip negaliu pamąstyti, kad nemąstau. Tik mąstymo negaliu jokiu būdu nuo savęs atskirti, tik jis yra būtina mano esybės savastis. Todėl į klausimą, kas aš esu, gali būti tik vienas atsakymas: esu mąstanti esybė, esybė, kuri abejoja, supranta, teigia, prieštarauja, jaučia. Apibrėžiu save kaip nematerialią sielą, kaip substanciją, kurios vienintelis atributas yra mąstymas ir kuri yra tapati mąstymui. Net ir tada, kai žvilgsnį nukreipiu į išorės pasaulį, pažįstu juk ne pasaulį, o savo paties psichines būsenas ir intelektinius aktus.“ (šaltinis wikipedia).

Šios įdomios mintys ir perkeltos į knygą. Tokiu savotišku, šiuolaikiniu, jauniems, tikėtina, priimtinu būdu. Tikriausiai dėl to tiek daug skirtingų emocijų ir kyla.

Ir taip, tikroji realybė daug dramatiškesnė. Pabaigoje didelė tikimybė paašaroti. Bendras įspūdis tikrai teigiamas, tad nieko nelaukdama pradėjau trečiąją dalį.

Bet tenai yra viena tikrovė – tvirtas, neįveikiamas tiesos pamatas po visais tais iliuzijų, klystkelių ir melagysčių sluoksniais. Nesiliauk jos ieškoti!

Karl Olsberg. Berniukas baltame kambaryje.

OLSBERG, Karl. Bernukas baltame kambaryje [romanas]. Iš anglų k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2020. 304 p.

 – Labai gerai, Manueli. Artėjame prie tiesos. Pagalvok! Koks yra kertinis klausimas? Klausimas, atsakymas į kurį paaiškintų visa, ką tu iki šiol patyrei?

Pirmasis sakinys: Kur aš esu?

Oho, kokia knyga! Susirinkusi bele kiek apdovanojimų! Skaitom.

Manuelis – penkiolikmetis vaikinas, atsibudęs kažkokiame baltame kambaryje. Jokių durų ir langų. Jokių prisiminimų.

Iš karto prisimenu bent keturis panašaus siužeto filmus. Skaitant jų skaičius tik didės. Ir taip, tai mano mėgiamas žanras. Fantastika? Mistika? Drama? Viskas viename.

Taigi, kas tas Manuelis, kuris žino tik tai, kad jis yra? Paslaptis. O siužetas vis greitėja. Sunku atsitraukti, nors tarpais ir nuobodu, bet tekstas tiesiog tirpsta. Vienu metu net aš pagalvojau, kas čia per nesąmonė.

Bet jokių nesąmonių nėra – paskutinius šimtą puslapių perskaičiau vienu prisėdimu. Intrigos pakanka, tuo labiau, kad nežinai, kas meluoja, kas ne. Nežinai, kas tikra, kas ne. Visiškai nenutuoki, kuo viskas baigsis. Ir nors esu mačiusi pakankamai filmų, kuriuose buvo panašių siužeto vingių, vis tiek intriga išliko iki pabaigos, kol visi klaustukai išaiškės. Dar daugiau beveik vienu prisėdimu perskaičiau ir kitas dvi autoriaus knygas. Bet apie jas – vėliau.

Ką aš žinau? Ką apskritai galiu žinoti? Kaip atskirti iliuziją nuo realybės, tikrus prisiminimus nuo tariamų prisiminimų?