Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

SEGOVIA, Sofia. Bičių dūzgesys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

Tad, man regis, metai, kuriuos nugyvenau tuose namuose, paliko ir mano aidą, – cit, vaikeli, sakydavo mama, nesvirpk kaip cikada, – o namai paliko manyje savo aidą. Ligi šiol jį nešiojuosi savyje. Neabejoju, kad savo ląstelėse nešiojuosi ne tik mamą ir tėtį, bet ir levandas, apelsinžiedžius, mamos paklodes, atsargius močiutės žingsnelius, spragintas karijas, išdavikės plytelės klaktelėjimą, karamelizuotą cukrų, minkštas pieno karameles, beprotiškas cikadas, senos medienos kvapus ir mozaikines grindis. Taip pat esu pertekęs apelsinų, žalių, saldžių ir sugedusių, apelsinžiedžių medaus ir bičių pienelio. Esu pertekęs visko, ką tuo metu patyriau savo jausmais ir kas įėjo į tą mano smegenų dalį, kur saugau prisiminimus.

Magiškas realizmas. Tereikia užuominos ir knyga neabejotinai keliaus į skaitytinų knygų sąrašus. Šįsyk tas magiško realizmo dvelksmas nukels į Meksiką, XX a. pradžią, į vienos niekuo neišsiskiriančios šeimos gyvenimą.

Tikriausiai ji tokia ir būtų buvusi, jei vieną dieną į jų gyvenimą bitės nebūtų atlydėjusios  Simonopijo – naujagimio, sužalotu veidu, kurį kažkas paliko tiesiog numirti. Vaiko išvaizda neišgąsdino dvaro šeimininkų Beatrisės ir Francisko. Jie priėmė Simonopiją į savo šeimą, augino ir rūpinosi.

Nuojauta. Tokia svarbi šioje istorijoje. Bitės, kurios nuolat lydi vaiką. Žemė, kuri tokia brangi, bet kurią taip sunku išsaugoti. Ir aplesinai, kurie taip skaniai kvepia ir suteikia vilties, kad viskas šioje istorijoje bus gerai. Bet ar buvo?

Gal. Ir nesvarbus tas ispaniškasis gripas. Nesvarbu, kokia ateis valdžia. Nesvarbu, kokius įstatymus ji priims. Nesvarbu, kokių piktų ir pagiežingų žmonių yra. Svarbu, kokį tikslą turi pats žmogus ir kaip jo siekia. O šiame romane kiekvienas Moralesų šeimos narys tokį tikslą turėjo.

Graži, jauki, šiek tiek paslaptinga ir magiška istorija. Gražus tekstas, tikrai kvepiantis medumi, apelsinais, karamele ir gaivuma. Tiesiog gera tokias skaityti. Magiškojo realizmo niekada nebus per daug.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

ARIKAWA, Hiro. Keliaujančio katino kronikos [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Marijus Kriaučiūnas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 254 p.

Gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Būna, pamatai knygą ir iš karto supranti – ji parašyta tau. Ir skaityti ją turi nedelsiant. Tad sėdam į sidabrinės spalvos furgoną ir leidžiamės į kelią kartu su katinu ir jo vairuotoju Satoru.

Nana – gyvenimo matęs katinas. Kol nepažinojo Satoru, gyveno gatvėje. Dabar abu leidžiasi į kelionę, nes gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Nanos logika katiniška. Kada nors auginę ar auginantys katiną tai pajus, supras ir įvertins. Kiekviena situacija vertinama per jo, subrendusio ir išmintingo katino, prizmę. O vertinti yra ką. Satoru užsuka pas savo vaikystės draugą, prisimena kartu praleistus metus, vėliau dar aplanko keletą mokyklos, jaunystės draugų. Kiekvienas apsilankymas sukelia nemažai prisiminimų ir emocijų. Nanai belieka tik juos stebėti ir vertinti. Na, gal dar bandyti ką nors pakeisti. Ko tik nepadarytum dėl savo bendrakeleivio…

O žmogaus gyvenimas juk gali būti dar spalvingesnis nei gatvėje gimusio ir benamiu buvusio katino.

Labai patiko. Toks minimalistinis pasakojimas su ramiais, filosofiškais išmintingo katino pastebėjimais. Įtraukia, sujaudina, bet ir nuramina. Pabaigoje gali prireikti nosinių.

Mūsų kelionių prisiminimai nutiesia kelius į ateities keliones.
Prisiminimai apie tuos, kurie išsirengė į kelią anksčiau už mus. Apie tuos, kurie mus pasivys vėliau.
Kada nors mes vėl sutiksime visus savo mylimus žmones tenai, toli už horizonto.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

MORREY, Beth. Išgelbėti Misę Karmaikl [romanas]. Iš anglų k. vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: baltos lankos, 2020. 364 p.

Taigi diena pasibaigė taip pat apgailėtinai, kaip ir prasidėjo. Bet aš vis dar jaučiau – tą kibirkštelę. Kažkas prasidėjo. Arba pasibaigė. Kas žino?

Na, parašyti reikia iš karto – Uvė buvo geriausias, yra geriausias ir geriausias bus dar ilgai. Tai nereikia jo kaskart minėti. Palikime jį savo miestelyje kažkur Švedijoje ir keliamės į Londoną. Pas Misę.

Misė man labiau priminė Eleonorą. Tik Misės vienatvė labiau suprantama. Likus vienai, jai belieka tik atsiminimai apie užaugusius ir jau nutolusius vaikus, kažkur už tūkstančių kilometrų gyvenantį anūką, vaikystę, jaunystę, mylimą vyrą. O viską tą prisiminus – liūdėti.

Arba išeiti į parką ir susipažinti su šiek tiek ekscentriškais žmonėmis.

O jie – tikrai spalvinga kompanija. Ir visai nekeista, kad į vienišos, priekabios, užsispyrusios Misės gyvenimą tų spalvų tikrai įneš. Taip ir romanas – ir liūdnas, ir linksmas, ir šviesus, kartais šiek tiek pilkesnis. Kartais spalvingesnis. Kaip ir kiekvieno mūsų gyvenimas.

O ir staigmenų tikriausiai bus. Kaipgi be jų.

Nežinia, ar tą Misę atsiminsiu ilgai, bet paskaityti apie ją tuo neeiliniu tarpšventiniu laikotarpiu buvo visai ne pro šalį.

Vanessa Springora. Abipusiu sutikimu.

Vanessa Springora. Abipusiu sutikimu.

SPRINGORA, Vanessa. Abipusiu sutikimu. (Ne)uždraustų santykių istorija [atsiminimai]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 136 p.

Kai pasakiau mamai, kad palikau G., iš pradžių ji netenka amo, o paskui liūdnai paklausia: „Vargšelis… Ar esi tikra? Jis juk tave dievina!“

Oho, kokia knyga! Ir ką dabar daryt? Stebėtis, baisėtis, piktintis ar ieškoti kokio logiško paaiškinimo?

Kaip reiktų vertinti santykius, kai skirtumas tarp mylimųjų kažkur 40 metų? Kas tai? Stebuklinga meilė, kuriai nieko nėra neįmanomo? Abipusis supratimas, kurį jaučia tik tie du, o aplinkiniai nieko nesupranta? Amūro žioplumas, kad paleido strėlę ne ten, kur turėjo? Galų gale visi apsiprastų ir pamirštų tą skirtumą. Gal ir būtų pamiršę. Bet šiuo atveju mylimajai tebuvo 14 metų. Keturiolika.

Tada dauguma tikriausiai sunerimtų. Dauguma. Be ne paauglė, kurios esminis troškimas – išsilaisvinti iš tėvų glėbio ir noras būti mylimai. Savo gyvenimo valdovei. Juk darau tai, ką noriu ir kažin, ar į mano gyvenimą kas nors gali kištis? O gal sunerims mama? Bet jai tai didelė garbė! Jos paauglės mylimasis – garsus menininkas ir rašytojas. Tėvas? Bet jam knieti tik pašūkauti ir apkaltinti motiną netinkamu dukters auklėjimu. O gal gydytojas? Taip, gydytojas sunerims ir atliks nedidelę procedūrą, kad paauglei lytiniai santykiai nekeltų jokios baimės!

Tai gal tada visuomenė? Aplinkiniai? Bet juk G. M. – žmogus žymus, garsus, populiarus, mėgstamas. Tai jis parašė esė „Jaunesni nei šešiolikos“, kuriai pritarė garsūs Prancūzijos elito vardai. Juk ir jaunesni asmenys pilnai gali priimti sprendimus dėl savo lytinio gyvenimo, ar ne? Tikrai? Ir taip, tai vyko ne kur nors tolimoje, nežinomoje ir civilizacijos nemačiusioje gentyje. Tai vyko Europoje, Prancūzijoje, vos prieš kokius 30 metų.

Paauglės V. stebuklinė pasaka pasibaigė suvokus, kad jos mylimasis tėra tik manipuliuotojas, paauglių kolekcionierius ir pedofilas. Motina tikriausiai nelabai ką suprato – juk jis toks žinomas ir gerbiamas žmogus! Visuomenė labai ir nesigilino, gal pradėjo šiek tiek garsiau šnabždėtis, bet iš letargo taip ir nepabudo. V. teko viską ištverti pačiai. Išgyventi, pasveikti, atrasti noro gyventi toliau. O šie atsiminimai – tarsi galutinė terapija. Ir įspėjimas kitiems.

Skaitykit, jei pajėgsit. Parašyta gerai. Bet malonu nebus. Logiško paaiškinimo – irgi.