Ben Elton. Du broliai.

Ben Elton. Du broliai.

ELTON, Ben. Du broliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 496 p.

– Ajajai, pone Kacai, – švelniai priekaištavo ji. – Juk žinote, kad uždraudžiau piktnaudžiauti šia fraze. Pabandykite pasakyti kitaip.
– Na, gerai, ponia daktare, – susiraukęs tarė Kacas. – Gal šitaip: galas, kur jis visiems ateis?
– Neblogai, – pagyrė Fryda. – Taisyklingas angliškas sakinys būtų: Kuo visa tai baigsis?

Pirmas sakinys: Fryda Štengel pabudo susapnavusi besispardančias kojytes ir pamatė, kad naktiniai ir patalas peršlapę.

Rodos, viskas, užteks tų knygų apie holokaustą. Kokia tema bebūtų baisi, grožiniai romanai anksčiau ar vėliau supanašėja, subanalėja ir tampa tik paprastais skaitalais. Bet pasirodo dar viena knyga, ir nejučia vėl norisi skaityti. Gal bus kokia nors kitokia.

Brolių Otto ir Pauliaus, kaip ir daugumos vaikų, gyvenimas smagus ir nerūpestingas. Pati didžiausia berniukų svajonė – mergaitė Dagmar. Pats didžiausias berniukų noras – kad ji pasirinktų būtent jį, kad jos meilė būtų skirta būtent jam. Laikas bėga, vaikai auga, ir viskas siaubingai keičiasi. Bet meilė viską nugali. Jeigu tai tikra meilė.

Ir ne, knyga kitokia nebus. Taip, istorija įtraukianti, nekasdienė, kitokia. Daug dėmesio skirta tai artėjančio siaubo nuojautai ir neigimui. Ne, taip negali būti. Ne, to niekada nebus. Ne, tai neįmanoma. Ne, pasaulis to neleis. Įdomūs personažai: broliai ir panašūs, ir labai skirtingi, kaip ir jų geriausios draugės Zilkė ir Dagmar. Yra ir paslapčių, nes skaityti vien meilės istoriją būtų tikrai nuobodu. Stilius nėra ypatingas, labai paprastas, be įmantrybių, toks daugiau dokumentuojantis neįtikėtinus įvykius ir visai tikėtinus jausmus. Tiek broliai, tiek ir abi mergaitės išlieka atmintyje. Yra ir šiokio tokio istorinio fono, galbūt užvertus knygą galvoje išliks vienas ar kitas faktas.

Bet kas gali pranokti Sofi pasirinkimo siaubą? Kad gali pranokti Keleivio autentiškumą, spektaklio Kai žmonės vaidino dievą įtaigą, ar filmo Berniukas dryžuota pižama kulminaciją? Mažai kas. Du broliai nebloga knyga, bet kažko ypatingo tikėtis tikrai neverta.

Margaret Atwood. Liudijimai.

Margaret Atwood. Liudijimai.

ATWOOD, Margaret. Liudijimai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 478 p.

Žmonės įsibaugino. Pasidarė pikti.
Nesiimta jokių veiksmingų priemonių padėčiai gerinti. Ieškoma kaltų.
Kodėl aš maniau, kad gyvenimas vis tiek kaip nors susitvarkys? Matyt todėl, kad metų metus girdėjome vis tą patį. Nesitiki, kad dangus griūva, kol jo gabalas neužkrinta tau ant galvos.

Pirmas sakinys: Tiktai mirusiesiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi.

Na na, vėl pranašiška knyga apie ateitį. Kažkaip jau nebelabai jauku jas ir beskaityti. Visokie fantastiniai dalykai linkę ankščiau ar vėliau išsipildyti. Atidėliojau, kiek galėjau. Ir visai be reikalo.

Gal ir gerai, kad išlaukiau tinkamo meto. Knygai reikia daugiau laisvo laiko, norisi skaityti be ilgesnių pertraukų, visą iš karto, vienu prisėdimu. Istorija labai paprasta ir tikrai labai įtraukia. Trys pasakotojos. Trys skirtingos patirtys, trys skirtingi požiūriai, trys skirtingi gyvenimai. Trys skirtingos asmenybės. Net šalyje, kurioje asmenybės nėra pageidaujamos.

Kuo knyga skiriasi iš kitų šimtų panašių? Nežinau. Niekuo. Esu jau ne vieną panašią skaičiusi. Bet tai mano mėgstama fantastika (labai tikiuosi, kad fantastika ir liks), tai gyvenimas kažkada ateityje, kai viską ėmėm ir tiesiog… sugriovėm.

Ir kuo tekstas, istorija paprastesnė, tuo labiau tas šiurpiai realistiškas ateities scenarijus baugina. Viskas taip greitai gali pasikeisti. Ir visas pasaulis visiškai greitai gali nugarmėti kažkur ten giliai į absurdišką prarają. Labai įstrigo tas momentas, kai vieną dieną, tiesiog dabar, visi pinigai bankuose tiesiog dingsta. Staiga tiesiog dingsta internetas (šiuo metu kaip tik daugelyje pasaulio šalių jau dvi (!) valandas neveikia FB ir IG). O gal užtektų, kad tiesiog dingtų elektra? Be vilties, kad vėl kada nors atsiras.

Vėl nenoriu nieko daug rašyti – te lieka ta nuostaba, netikėtumai, tas tikrasis skaitymo džiaugsmas. Patiko, aš tokių knygų fanė, nors ir nuspėjamų vietų buvo, ir galvos nebuvo kur pernelyg pasukti. Reiktų nepamiršti, kad tai tikrai nėra Tarnaitės pasakojimas. Neprisikūrusiems nepamatuotų iliuzijų, laiko, praleisto su šia knyga, gailėtis tikrai neteks. Bent jau man neteko.

Ką gi, autorės Oriksė ir Griežlys dar vis tebėra mano favoritė.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

BOND, Gwenda. Įtarūs protai [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2021. 336 p.

Taigi šio tyrimo tikslas – atskleisti paslaptis.

Pirmas sakinys: Vyras nepriekaištingu juodu automobiliu važiavo tiesiu Indianos keliu ir priartėjęs prie vielinės tvoros vartų, pažymėtų ženklu DRAUDŽIAMA ZONA, sumažino greitį.

Bus paslapčių. Kaip tik įtariems protams.

Tikriausiai daugeliui girdėtas serialas Stranger Things. Girdėjau, mačiau, ta devyniasdešimtųjų atmosfera puiki. Kaip ir tie keturi jaunieji tyrėjai.

Knygoje jų irgi keturi. Tik jie jau daugiau matę ir daugiau patyrę. Ar bus lengviau? Kažin. Įvykiai tokie pat paslaptingi, gal net labiau įtartini. Pagrindinė herojė – Terė. Ji bus labai svarbi seriale. O kol kas čia – tik serialo priešistorė. Keturi jaunuoliai atrenkami dalyvauti universiteto psichologijos katedros tyrime. Koks jis bus – prognozuoti anksti. Bet juk smalsu, ar ne? Smalsu ateitį nujaučiančiam Kenui, juodaodei Glorijai, keistuolei mechanikei Alisai. Smalsu ir, rodos visai eilinei studentei, Terei.

Toks paprastas ir greitas skaitinys. Kažkuo labai nenustebino, bet, mano dideliam džiaugsmui, ir nenuvylė, kaip tie garsieji Grišai. Gal todėl, kad įvykiai realesni ir herojai daugiau visko matę ir patyrę. Ir Vudstoką, ir Vietnamo karą, ir Bitlus. Na, ir Žiedų valdovą, tą keistą knygą, kuri, pasirodo, visai netikėtai, bet labai įtraukia.

O daugiau nieko stebuklingo. Ketveriukė bando suktis iš susidariusios situacijos, bet jie jau giliai įklimpę ir nežinia, kuo čia viskas pasibaigs.

Tikrinam goodreads. Priešistorės serijoje – bent keturios knygos. Klausimas, ar turėsime jas visas lietuviškai, bet visai būtų smagu paskaityti.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

OGAWA, Yoko. Atminties policija [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 348 p.

– Bet kas nutiks, jei absoliučiai visi saloje esantys daiktai ir dalykai išnyks? – sukuždėjau aš.

Pirmas sakinys: Įdomu, koks daiktas pirmasis dingo iš šios salos?

Žinoma, metai dar nesibaigė, bet, peržvelgus šių metų skaitytų knygų sąrašą, jau aišku, kad ši knyga keliaus į Metų dvyliktuką. Paprastai ir ramiai papasakota alegorinė istorija apie atmintį.

Vienoje saloje dingsta daiktai. Vieną kartą – visi kaspinai. Kitą kartą – balionai. Dar kitą – kvepalų buteliukai. Bet salos gyventojų tai, rodos, visai nejaudina. Jie tiesiog atsisveikina su tais daiktais ir netrukus visiškai juos pamiršta.

Tai va toks siužetas. Kas nenorėtų atsikratyti tais pertekliniais daiktais? Minimalizmas ganėtinai populiarus, bet… Bet čia ne apie tai.

Čia apie žmogiškumą, kitoniškumą, meilę, prisirišimą, pasiaukojimą, netektį, atjautą. Apie kontrolę. Apie tą gyvenimo laikinumą ir trapumą. Apie laiką, kurio niekaip negalime suvaldyti. Ir apie Atmintį, kuri, nors ir kaip mažai apie ją galvotumėm, yra tai, kas padeda mums būti tuo, kuo esame.

Labai patiko. Lyg ir nieko naujo. Prisiminiau 451 Farenheito, Šuns archipelagą, 1984-uosius, dar vieną kitą panašias emocijas sukėlusią knygą. Bet jei yra istorija apie baltąjį Aklumas, kodėl negali būti ir panašios istorijos apie Atmintį? Manau, jau tikrai laikas.

Ir skaityti – tikras malonumas. Lėtai, ramiai, neskubant. Nespėliojant, kas bus toliau. Puslapis po puslapio iki pabaigos, kuri, rodos, kitokia būti net negalėtų. Kuri mane, asmeniškai sukrėtė, tiesiog laikiau knygą rankoje, ir galvojau. Galvojau, galvojau…

O knygai tai, manau, aukščiausias įvertinimas.

Apie žmonių gyvenimą, kuris kiek kitoks nei mūsų… Bet ar tikrai kitoks?

Buvo labai sunku apsispręsti, kurias knygas pasilikti, o kurias sudeginti. Paėmusi bet kurį tomą į ranką jau nebegalėjau prisiminti, apie ką jis. Greičiau pasirinkti spaudė baimė, kad bet kada čia gali vėl pasirodyti slaptoji policija. Galiausiai nusprendžiau pasilikti tik tuos romanus, kuriuos buvau gavusi dovanų iš brangių žmonių, ir tuos, kurių viršeliai buvo patys gražiausi.

Jane Corry. Vos nusigręžiau.

Jane Corry. Vos nusigręžiau.

CORRY, Jane. Vos nusigręžiau [romanas. Iš anglų kalbos vertė Violeta Meiliūnaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 448 p.

Nors ką gali žinoti, kas vyksta kitų žmonių galvose?

Pirmas sakinys: 2019 metų rugpjūčio 17-oji.

Labai nebloga knyga. Nepavadinsi jos nei kažkokiu detektyvu (nors prasideda nelaimingu atsitikimu), nei kokiu nors trileriu (veiksmas šuoliais nelekia). Tiesiog sumaniai užrašyta vieno gyvenimo istorija.

Nors pradžia ganėtinai šiurpi (galvojau toliau net neskaityti), siužetas visai ramus. Sąlyginai. Vis neapleidžia ta tokia nelaimės nuojauta. Jau kad bus kažkas, tai bus. Bet istorija dėliojama pamažu, skaitytojas tarsi erzinamas. Viskam bus savas laikas ir gal kas nors paaiškės. Paaiškėjo.

Šiek tiek nustebino 49-erių močiutė. Tokių tikriausiai retai sutiksi. Ir gyvenimas jos neeilinis. Išbandymų nepagailėta. Kaip jų nepagailėta ir benamei Džo, dienas leidžiančiai gatvėje.

Neatsimenu, ar ką nors skaičiau apie benamių gyvenimą. Apie visišką nežinomybę. Ką valgysi, kur nakvosi, ką veiksi, su kuo susitiksi? Kaip pragyvensi dar dieną?

Bet ir atsibudęs šiltuose namuose vargiai gali nujausti, ką atneš vakaras.

Patiko: įdomus siužetas įtraukė, buvo šiek tiek (bet ne per daug) psichologijos), o ir pabaiga nustebino. Perspėjimas: neskaitykite paskutinių skyrių! Jei iškęsite, būsite apdovanoti!

Ir, beje, džiaugiuosi, kad vis gražėjančiame mano mieste jau beveik neliko suskilinėjusių plytelių. Nes buvo laikas, kai ant tokių jokių būdu nebuvo galima užlipti.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

BENNETT, Brit. Nykstantys saitai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kartais smulkmenos lemia tai, kas esi.

Pirmas sakinys: Tą rytą, kai viena iš dingusių dvynių grįžo į Malardą, Lu Lebonas atbėgo į užkandinę pranešti naujienos – dar ir dabar, praėjus daugeliui metų, visi prisimena, kaip sunkiai dūsuodamas ir suprakaitavęs, net patamsėjusia iškirpte ir persimainęs iš nuostabos jis įskubėjo pro stiklines duris.

Buvau kažką blogo prisiskaičiusi apie šią knygą. Neatsimenu, kur ir ką, bet gal ir gerai. Nes nuomonės – puiku, bet jos yra kitų. O man patinka turėti savąją.

Gera knyga. Ypač atostogoms. Skaityčiau tokias ir skaityčiau, nors amžinos atostogos tikriausiai greit pabostų. Viskas paprasta – dvi seserys, du skirtingi likimai, dvi skirtingos istorijos.

Ir kas gi čia tokio? Ogi nieko. Ir tai puiku. Dvynės seserys, žinoma, yra neišskiriamos. Iki tos dienos, kai viena iš jų pasirenka savąjį kelią. Kitokį, nei sesers.

Labai patiko pats istorinis fonas. Nuo septintojo dešimtmečio iki pat tūkstantmečio pabaigos. Kaip gyveno žmonės, kaip viskas keitėsi (arba ne). Patiko pasakojimas skirtingų personažų lūpomis. Lėtas ir ramus. Meilės nemeilės istorijos. Tapatybės kančios, savęs paieškos. Visko buvo. Kaip ir priklauso šiais laikais parašytoje knygoje.

O išsiskyrimai…. Kiek jie visko pakeičia žmoguje? Netgi nereikia būti dvyniais, kad tai pajustum.

Ji uždėjo ranką Stelai ant pečių, žiūrėdama į jos sprandą apsimetė nematanti juoduose plaukuose žibančių žilų sruogų. Visada jautėsi lyg vyresnioji sesuo, nors pasaulį išvydo vos kelioms minutėms anksčiau. Bet gal per tas septynias minutes, kai pirmą kartą atsiskyrė, abi išgyveno visą amžinybę ir pasuko skirtingais keliais. Kiekviena ieškodama savęs.

Mario Escobar. Aušvico lopšinė.

Mario Escobar. Aušvico lopšinė.

ESCOBAR, Mario. Aušvico lopšinė [romanas]. Iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. Vilnius: Tyto alba, 20212. 232 p.

Apsupti kapinių mes šventėme gyvenimą. Staiga man tai pasirodė šventvagystė, bet paskui pagalvojau, kad kol vaikai dainuoja, pasaulis dar turi vilties išsigelbėti.

Pirmas sakinys: Lėktuvui kylant man net užėmė kvapą.

Dar viena knyga apie Holokaustą. Galėčiau pasakyti, kad tiek to dėmesio ji ir teverta. Bet neišeina. Tai teks paieškoti, kuo ji yra ypatinga.

Tai ne tik vienos šeimos istorija. Ji apie romų (ne apie žydų, su kuo dažniausiai tapatinama) tautos holokaustą. Kaip bebūtų baisu, istorija yra tikra. Helenė Haneman buvo grynakraujė vokietė ištekėjusi už romo. Kai naciai išsiveža jos vyrą ir penkis vaikus, Helenė vis dar turi galimybę išsigelbėti ir likti laisvėje. Bet kokia motina paliktų savo vaikus?

Helenė visaip stengiasi panaudoti savo tautybės privilegijas. Likimas ją suveda su žymiuoju daktaru Mengele, kuris pasiūlo jai įkurti vaikų darželį ir pradinę mokyklėlę. Neįtardama tikrųjų daktaro planų, Helenė daro viską, kad kiekviena diena vaikams būtų kiek įmanoma lengvesnė.

Nors knyga didelio įspūdžio nepadarė, pati istorija, žinoma, sukrečia. Naršiau internete, ieškojau Helenės Haneman Kindergarten. Prisižiūrėjau visokių siaubų. Dar baisiau, kad visa tai sutapo su kartuves prie Seimo statančiais, Dovydo žvaigždėmis pasidabinusiais ir save holokausto aukomis laikančiais piliečiais. Yra tik du begaliniai dalykai: visata ir žmogaus kvailumas, – rašė Izaokas Niutonas, – nors dėl visatos nesu tikras….

Rašau ir galvoju, kad knygą gal kiek nuvertinau. Istorija tikra, o stilius tikrai nebanalus, vertinčiau net kur kas geriau nei Aušvico tatuiruotoją. Tokių knygų mėgėjams tikrai vertėtų paskaityti.

Karas tęsėsi, tą Kalėdų naktį atsiimdamas savo mirties ir nevilties auką. Norėjau, kad mano širdis būtų kupina meilės, kad neapykanta negraužtų manęs iš vidaus. Turėjau mylėti net savo priešus, tai buvo vienintelis būdas pačiai nevirsti žvėrimi.

Sarah Blau. Kitokios.

Sarah Blau. Kitokios.

BLAU, Sarah. Kitokios [romanas]. Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 270 p.

Tryškome energija, buvome visiškai kitokios, kokiomis tik įmanoma būti, ir tikrai neketinom žengti seniai pramintu taku, kitaip nei visos studentės, kurios jau trečiais studijų metais pradeda svajoti apie santuoką, apsipila vaikais, ir, kaip sakoma, tvirtai kojomis atsistoja ant žemės. Mes troškome pačios valdyti savo likimą, eiti pirmyn, atsispirti gimdos šauksmui ir traukti įkandin… Įkandin ko?

Pirmasis sakinys: Skambutis iš policijos man anaiptol nebuvo it perkūnas iš giedro dangaus.

Amžinas klausimas: kaip renkatės knygas? Viršelis, pavadinimas, siužetas, aprašymas? Šiuo atveju tinka visi keturi atsakymai. Intriguojantis siužetas, nuostabus viršelis, keistas pavadinimas ir miglotas, bet šį bei tą atskleidžiantis pristatymas. Ir dar buvo paminėtas žodis detektyvas. Ką gi.

Keturios draugės. Keturios studentės. Purimo vakarėlis. Jaunystė, draugystė, svajonės. Iššūkiai. Ir štai – mes ir taip esame kitokios, juk galime gyventi taip, kaip norime, taip? Galime būti ne tokios, kaip visos, galime neturėti vaikų. Galime būti kuo tik norime. Ir būsime.

O kuo tapsime, paaiškės po dvidešimties metų. Viena iš draugių, Šeila, susiduria su kraupiomis žmogžudystėmis ir permąsto savo gyvenimą. Savo draugių gyvenimą. Jautriai ir skausmingai.

Skaitytų knygų sąraše tikrai nėra daug Izraelio autorių knygų. Ši, galbūt, tik antra. Visai kitokia, nei Mėlynas kalnas, bet labai savita ir paveiki. Šiek tiek sunku įsivaizduoti moterų situaciją Izraelyje, bet jaučiu, kad tos Kitokios moterys jaučia didesnį spaudimą, nei pas mus. Nors… Kas gi nėra išgyvenęs tų visų klausimų apie planuojamus vaikus, jų vardus ir skaičių?

Ir detektyvo šiek tiek yra. Nes, kaip ir visur, tavo gyvenimas aplinkiniams juk labai rūpi. Kartais galbūt net per daug maniakiškai.

Ne, perskaičiusi knygą, feministe netapau. Bet įtaigių išgyvenimų ir įdomių dalykų tikrai pasisėmiau.

Tiesa, apie viršelį galima būtų parašyti atskirą įrašą, bet gal kol kas užsukite pasigrožėti čia: https://www.dariapetrilli.eu/

Noah Gordon. Mirties komitetas.

Noah Gordon. Mirties komitetas.

GORDON, Noah. Mirties komitetas [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Jis tupėjo griovyje šalia kelio ir žarstė smėlį. Tamsus jo veidas nušvito Adamui prisiartinus pavargusia ristele.
– Dėde, kas tave vejasi? – sušnibždėjo.
– Mirties komitetas, – atsakė Adamas.

Pirmas sakinys: Sperdženui Robinsonui, tris savaites atvažinėjusiam greituke trisdešimt šešių valandų pamainas, vairuotojas Mejersonas jau seniai gadino nervus, be to, šiurpino kraujas, gąsdino traumos ir apskritai budėti nė trupučio nepatiko.

Tikras tradicinis romanas. Parašytas 1969 metais, žmogaus, puikiai išmanančio skaitytojų lūkesčius. Gerai parašytas. Įdomu skaityti ir po pusės amžiaus.

Valstybinėje ligoninėje dirba internas ir du rezidentai. Knygoje jų vieneri gyvenimo metai. Ligoninėje ir už jos ribų.

Kas patiko? Visi personažai. Visi. Nebuvo taip, kuomet vienų istorijas norisi praleisti ir greičiau skaityti apie tuos, kurie patinka labiau. Patiko, kaip jie kuriami, kaip į pasakojimą įterpiami vaikystės, jaunystės atsiminimai. Nenuobodu, puslapiai verčiasi patys. Kas bus toliau?

Įdomus ir pats laikmetis. Autorius pagarsėjęs savo istoriniais romanais, kurių herojai vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su medicina. Mirties komitetas irgi jau beveik istorinis romanas. JAV, vis dar jaučiamas juodaodžių menkinimas, o inkstų persodinimo operacijų subtilybės dar ne visai išsiaiškintos. Tai koks turi būti vaistų santykis, kad donoro inkstas nebūtų atmestas, o pacientas neimtų ir nenumirti? Buvo ir šiek tiek Kubos. Dar įdomiau.

Rašoma, kad tai vienas pirmųjų autoriaus romanų. Na, bet tikrai nepasakytum. Kažkodėl galvoju, kad tokie patinka didžiajai skaitytojų auditorijai. Aišku, jei šie nesibaimina kraujo, ligoninės kasdienybės ir kartais ne visai laimingų pabaigų.

Taigi, turim dar vieną progą pasidžiaugti Gordon fanams, besidomintiems ligoninės ir gydytojų gyvenimo kasdienybe. Lauksim naujų.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

SALTERS, R. K. Drugelių kalnas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ligija Kaminskienė. Vilnius: Tyto alba, 2021. 264 p.

Kodėl neleidote man išeiti. Grifinas pasakė tiksliai taip. Kodėl neleidote man išeiti. Kodėl?

Pirmas sakinys: Aukštupyje, toli nuo sūrokų deltos vandenų, vinguriuoja Rio Grandė, kilpomis juosdama smaragdines Pietų Belizo kalvas.

Kokia keista situacija: norėjau bibliotekoje rezervuoti Alex North Draugą šešėliuose, o rezervavau Drugelių kalną. Neįsivaizduoju, kokios asociacijos sukosi galvoje. Keistos, matyt.

Keista ir knyga. Kažkur Pietų Amerikoje, San Antonijaus konsteblis Almontas gauna žinią, kad džiunglėse gyvenantiems dviem „britanams“ nutiko nelaimė. Vyras, žymus detektyvų autorius vos gyvas, o jo žmona dingusi. Abu su dukra Filomena keliauja aiškintis reikalų, netrukus prie jų prisijungia ir dingusios moters sesuo. Viską vainikuoja smarkus uraganas, atkirtęs juos nuo tos nedidelės, bet vis tiek šiokios tokios civilizacijos.

Keistas ir siužetas. Kaip ir viskas įdomu. Džiunglės, gamtos stichijos, keisti gyventojai, keisti įvykiai. Žmogžudystė. Arba nelaimingas atsitikimas. Aiškinsis policija. Bet detektyvu knygą pavadinti sunkoka. O jei ir tektų pavadinti, tai būtų ganėtinai prastas detektyvas. Taigi pavadinkime ją romanu, kurio veiksmas vyksta egzotiškoje vietoje.

Ir pabaiga. Kažkokia keistai netikėta, tarsi koks saulės spindulėlis prasiskverbęs per nepermatomą džiunglių sieną. Bet tik patrūkčiojau pečiais. Kas čia buvo? Epilogas…

Tai kokie tie įspūdžiai? Keisti. Knyga ir tiek. Nei patiko, nei nepatiko. Tiesiog daugiau nėra net ką parašyti.