Romualdas Drakšas. Žmonija: maištas.

DRAKŠAS, Romualdas. Žmonija: maištas [fantastinis romanas]. Vilnius: Eurigmas, 2009. 271 p.

— Palauk dar, – niekaip nenurimo sekretorius. — Jūs kovėtės kosminėje erdvėje? Be skafandrų? Kaip tai įmanoma?

601-asis tinklaraščio įrašas (!), o knyga, kuriai jis bus skirtas, net nelabai patiko.  Žmonija prabudo, susigrąžino savo galias ir… prasidėjo karas. Karai. Kosminiai ir tarpgalaktiniai. Kaip gi….

Įspūdžiais apie pirmąją dalį jau dalinausi. Nors tęsinio ėmiausi mieliau: prie veikėjų jau pripratau, kai kurie personažai sudomino, net patikti pradėjo. O ir apimtys visai kitos, dalis knygos skirta apsakymui. Bet… perskaičiau, o parašyti nėra apie ką. Tikrai nėra… nes ar turi tie žmonės kokių galių, ar neturi, bet į karą eis. Gaila, kad ne tik knygose.

Su apsakymu reikalai visai liūdni. Na, gal ir ne visai – impulsas pasidomėti, ar bent pagalvoti apie tų puolusiųjų angelų istoriją, yra. Bet tik tiek. Kas ten vyko ir kaip viskas baigėsi net atpasakoti negalėčiau. Nepatiko, ir tiek.

Kol kas lietuvių fantastikos užteks. Nors… gal kas žinote, ką tikrai vertėtų paskaityti?

Romualdas Drakšas. Žmogus.

DRAKŠAS, Romualdas. Žmogus: prabudimas, kova už išlikimą [dviejų dalių fantastinis romanas]. Vilnius: Eurigmas, 2007. 384 p.

— Supratau. Pradedam, — sumurmėjo žmogus ir puolė į priekį.

O ši knyga dėmesį patraukė tuomet, kai vos už eurą kitą nusipirkau jos tęsinį. Neskaitysiu juk tęsinio, pradžios neskaičiusi. Tuo labiau, kad ta pradžia jau sulaukusi tarptautinio pripažinimo ir 2009 metais išleista vienoje iš didžiausių JAV leidyklų (informacija pateikta ant knygos nugarėlės). Na išleista, tai išleista. Na gali ją skaityti viso pasaulio fantastikos mėgėjai, tai gali. O man? Man nepatiko.

Žinoma, tai būtų pernelyg griežtas vertinimas, juk skaičiau, ir perskaičiau. Lietuvių fantastikos žinovė tikrai nesu, vertinti sunku. O įspūdis? Nežinau, kažkoks neaiškus, toks šiaip sau. Pradžia labai priminė Makso Frajaus „Atėjūną“. Irgi gyveno sau eilinis žmogelis, nieko blogo nenujausdamas. Irgi pateko jis į tokią… chm… tarkim paralelinę visatą… Irgi buvo labai šaunus, visko greitai mokėsi ir stebino vietinius savo talentais… Su siaubu varčiau likusius tris šimtus puslapių. Nebeskaityti?

Perskaičiau. Gerai, kad į sceną įžengė Chrzas. Tai tokios būtybės, kurios… Na, jei skaitysite, tai patys ir sužinosite. Jos tiesiog paskatino tęsti ir net pabaigti šį tiek vilčių teikusį fantastinį romaną. Valio! O tęsinys dar laukia (užbėgant įvykiams už akių – taip, jis jau perskaitytas. Ne, geriau nebuvo)….

Jonas Užurka. Mindaugas – karališkasis kraujas.

UŽURKA, Jonas. Mindaugas – karališkasis kraujas. [dviejų dalių istorinis romanas]. Vilnius: Eurigmas, 2007. 422 p.

Mėgstu istoriją. Istorines knygas. Į Užurkos istorinius, puikiuose futliaruose po tris supakuotus romanus knygynuose ilgesingai žiūrėjau maždaug porą metų. Gerai, kad tik žiūrėjau. Nes atsitiktinai vieną iš tų gražiųjų knygų radau bibliotekoje. Ilgai norėtos knygos sugebėjau teperskaityti tik pirmąją dalį. Daugiau nebeįveikiau. Nepatiko.

Taip, aš beveik nieko nežinau apie Mindaugą. Būtų puiku sužinoti ką nors daugiau, nei kad jis buvo pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius. Taip, aš suprantu, kaip sunku surinkti duomenis apie prieš 800 metų vykusius įvykius. Netgi sudėtinga juos įsivaizduoti. Bet knyga – tokia kankynė… Kankinasi veikėjai, su jais ir skaitytojas… Žinoma, sunkus tas gyvenimas, kai reikia apsaugoti žmones nuo nuolat puolančių priešų, bandyti suvienyti nuolat nepatenkintus kunigaikštukus, suprantama, kad tenka pasikankinti, padvejoti ar paabejoti savo sprendimais ar jų tikslingumu. Bet knygoje tų abejonių, dvejonių, nuojautų, sapnų tiek daug, jei tokie svarbus, kad net užgožia pačius veikėjus, laikotarpį ir net įvykius, kurie turėtų būti svarbiausi istoriniame romane.

Gal dar kada pabandysiu skaityti kurį nors romaną apie iškiliausias Lietuvos moteris. Tik tikriausiai, juose bus dar daugiau dvejonių ir apmąstymų…

Tikrai žinau, kad Lietuvos istorija įdomi.  Gaila, kad įdomių knygų apie Lietuvos istoriją mažai teko skaityti.