Suada. (2004). Sudeginta gyva. Iš prancūzų k. vertė Laima Račienė. Vilnius: Mūsų knyga, 240 p.
Kokios istorijos vertos tapti knygomis? Ir nepaprastomis, o kultinėmis?
Šiaip knygų apie arabiškų šalių moterų likimus neskaitau. Kažkada seniai perskaičiau „Tik su dukra“ (apie amerikietės vargus su iraniečiu vyru), labai patiko, bet tuo viskas ir pasibaigė. Todėl negaliu knygos palyginti ir įvertinti kitų, panašių istorijų kontekste. Bet buvo labai smalsu: kas tai per knyga, kurios tiražai jau seniai parduoti, kuriai skiriami tik geriausi atsiliepimai, o gerbėjos įvairiems perpardavinėtojams pasiruošusios sumokėti bet kokią kainą.
Prisipažinsiu, skaičiau įdomiai ir greitai. Istorija paprasta ir liūdna. Suados likimas tikrai nelepino. Gaila moterų, kurios net nesuvokia, kad su jomis blogai elgiamasi. Tačiau daugiau pamąsčius, čia ir prasideda tarpkultūriniai skirtumai. Tai mums atrodo baisu. O toms moterims gerai. Jos nori tik ištekėti, ir vergauti savo vyrui iki mirties.
Tačiau, nors ir būsiu mušama, aš vis tiek norėjau ištekėti labiausiai už viską pasaulyje. Šiaip ar taip, arabių moterų likimas mano kaimelyje yra įdomus dalykas. Su juo natūraliai susitaikoma. Nė menkiausia mintis mums nekyla tam priešintis. Moterys net nežino, kad reikia priešintis. (psl. 67).
Bet juk bet kokia gyva būtybe engiama priešinasi… Ir dar juk palyginus taip neseniai ir lietuvės moterys buvo engiamos, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, gimnazijose būdavo tik berniukų klasės, o Veroniką skandintis ėjo tikrai ne per didelio artimųjų supratimo ir meilės. Bet laikai keičiasi. Jei tiktai yra noro.
Todėl nors ir kaip žiauru yra deginti gyvus žmones, per didelis nuolankumas knygoje tikrai atstumiantis. Niekas už tas moteris nepakovos – tik jos pačios.
Labai knygos kritikuoti net negalėčiau, ji visgi kultinė ir ją perskaityti bent jau dėl to tikrai verta.
kaskaityti.lt 