Madeline Miller. Kirkė.

Madeline Miller. Kirkė.

MILLER, Madeline. Kirkė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

Ir staiga sužinojau, kad turiu galios palenkti pasaulį pagal savo norą, kaip kad lankas įtempiamas strėlei.

Saulė. Knygą skaičiau tikriausiai pačią karščiausią šios vasaros dieną. Termometro stulpelis blaškėsi kažkur ties 36 laipsniais, saulė tiesiog spigino – Helijas tikrų tikriausiai siautėjo. Šiek tiek pasukau knygą ir ji suspindėjo tikra aukso spalva. Gražu.

Graikų legendos ir mitai. Olimpo dievai. Titanai. Nerimstantis šmaikštuolis ir gandų nešiotojas Hermis. Grėsmingoji Atėnė. Klajoklis Odisėjas… Ikaras ir Dedalas. Minotauras, Scilė, Charibdė… Mitologijos ekspertė tikrai nesu, bet pabaigoje paaiškinta, kas yra kas. Tiesa, tu paaiškinimų gali ir neužtekti – didelė tikimybė, kad beskaitant norėsis sužinoti dar daugiau, netgi tokią knygą iš mokyklinių laikų – Senovės Graikijos legendos ir mitai – pavartyti. Ar bent jau pasigūglinti, tai tikrai.

Tikėjausi kažkokios gražios, romantiškos legendos, tinkančios vasarai. Ją ir gavau. Sudomina nuo pat pirmo sakinio, stebina netikėtumais, jaudina ir tikrai įstringa atmintin. Tai kas ta Kirkė? Ji nimfa, nepritampanti dievų ir titanų pasaulyje. Nuo vaikystės pasijutusi atstumta, vis žvalgosi toliau, už savo tėvo rūmų ir menių ribos. Žinoma, žvilgsnis nukrypsta į mus, žmones, visiškai beviltiškus ir mirtingus padarus. Keli netikėti poelgiai, ir Kirkė visa jėga pajus savo tėvo, titano ir Saulės dievo Helijo rūstybę. Laukia nuotykiai ir netikėtumai. Mano knyga, mano. Ir taškas.

Yra dar vienas dalykas, kuris mane iš pradžių baugino. Moteris. Ne, moterys. Feminizmas. Nemėgstu kraštutinumų. Bet perskaičiau.. ir ne. Nežinau, kodėl iš viso tai buvo pabrėžta knygos aprašymuose. Taip, Kirkė stipri. Taip, Kirkė galinga. Taip, Kirkė gali vyrus paversti kiaulėmis. Bet kaip kitaip jai būtų pavykę išlikti?

Labai patiko. Gražus tekstas, malonu skaityti, pasakojimas nuolat išlaiko dėmesį. Kas gi nežino to jausmo, kuris vadinasi, na, dar vieną skyrių, ir dar, o dabar tai tikrai paskutinį… Beje, tos pačios autorės yra jau ankščiau išleista kita knyga „Achilo giesmė“. Tąsyk tiesiog praslydo pro akis. O dabar, įtariu, gali prireikti ir pakartotinio leidimo. Prekyboje jau nebėra.

Vėlei pažvelgiau į tą mišką. Vakar – tik vakar? – laukiau, kad kas apsirodytų ir nuramintų, jog ten saugu. Bet kas tai padarys? Tėvas? Ajetas? Tremtis tai ir reiškė: niekas niekada neateis, nei dabar, nei vėliau. Tai buvo gąsdinanti mintis, tačiau po siaubo pilnos nakties jau nebeėmiau jos giliai į širdį. Didžiąją dalį baimės išprakaitavau. Ją dabar pakeitė nerimastinga kibirkštėlė. „Nebūsiu kambarinis paukštis narvelyje, – tariau sau, – nedrįstantis skristi durelėmis atsivėrus.“
Aš įžengiau į tą girią ir mano gyvenimas prasidėjo.

Herman Koch. Vakarienė

Herman Koch. Vakarienė

KOCH, Herman. Vakarienė [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 304 p.

Klerė ir aš. Klerė, Mišelis ir aš. Mes kartu saugojome paslaptį. Paslaptį, kurios prieš tai neturėjome. Tiesa, visi trys saugojome ne po vienodą paslaptį, bet gal to nė nereikia. Nereikia visko apie vienas kitą žinoti. Paslaptys neužkerta kelio laimei.

Seržas ir Polas – broliai. Vienas galimai greitai taps ministru pirmininku. Antrasis istorijos mokytojas. Buvęs. Šiandien jiedu su žmonomis vakarieniaus prabangiame restorane. Laukia puikus vakaras. Na, bent jau turėtų toks būti.

Nuojauta. Ne autoriaus šlovė, ne leidykla, ne rekomendacijos…. Geriausiai knygas parenka paprasčiausia nuojauta. Tiesiog juste jaučiau, kad bus kažkas ypatingo. Įtrauks ir intriguos. Neapsirikau.

Labai patiko. Siužeto išdėstymas tikrai kaip kokiame prestižiniame restorane: užkandžiai, karštasis patiekalas, kava, desertas. Digestyvas… Ir, žinoma, žinoma, arbatpinigiai. Pasakojimas vingiuoja, karts nuo karto grįždamas į praeitį, užsimindamas apie kažką, kas galbūt bus svarbu tik ateityje, palikdamas neužbaigtų minčių, spėlionių. Labai įtraukia. Tikrai neįmanoma padėti į šalį. Ir nors pati istorijos esmė jau kažkur matyta ir girdėta, susižavėjimas knyga niekur nedingsta. Šeimos, tėvų ir vaikų ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad net sunku įsivaizduoti… Na gerai, įsivaizduoti gal ir nėra sunku, bet tikriausiai kiekviena šeima norėtų, kad tokių gebėjimų niekada nereiktų pademonstruoti realiame gyvenime.

Šio olandų rašytojo pavardė ankščiau nereiškė nieko (bus tiesiog prasprūdusi pro šalį). Dabar gi  ją mintyse apibrėžiu storu raudonu markeriu. Verta dėmesio. Ir labai įdomu, ką nuojauta pakuždės apie kitas jo knyga.

John Williams. Stouneris.

John Williams. Stouneris.

WILLIAMS, John. Stouneris [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 328 p.

Jis pajuto, kad bendravimas su juo varžo tiek jo draugus, tiek priešus, tad laikėsi vis atokiau nuo jų.

Prie šios knygos mane atvedė Visas gyvenimas – be galo graži knyga apie Andrėją Egerį. Ne, neieškojau ir nesitikėjau nieko panašaus, bet vis tiek tikėjausi puikaus ir kokybiško turinio.

Viljamas Stouneris – paprastas vaikinukas iš atokaus ir nedidelio ūkio, kažkur Misūrio valstijos viduryje. Nuo mažens jis padėjo tėvams dirbti žemę, kuri buvo jų pragyvenimo šaltinis, ir, atėjus laikui, įstojo į Kolumbijos universiteto Žemės ūkio koledžą. Tačiau, dėl tam tikrų priežasčių, jo žemės ūkio mokslai greitai baigėsi. Filologija. Ta sritis jį užbūrė, paviliojo ir nepaleido dar metus, paskui dar keletą, ir dar, kol Viljamas tapo šio universiteto dėstytoju. Jis nekūrė ateities planų, nesiekė ypatingų tikslų, ir, nors ir mėgstamas studentų, pamažu tapo savyje užsidaręs, atsiskyręs ir į į savo darbą pasinėręs vienišius.

Knyga niūroka. Na, Kolumbija tai ne Alpės. Skaitydama galvojau, ar tikrai jo gyvenimas nenusisekęs, ar tik aplinkiniams jis atrodė toks. Ar tikrai jis, laikydamasis savo prigimties, pasirinko vienatvę, ar vienatvė pasirinko jį. Aplinkybės tikrai nebuvo ganėtinai draugiškos. Ir nors gali atrodyti, kad istorija nuobodi ir migdanti – atvirščiai. Juk tikriausiai ir autorius aukštinamas už savo kūrybą ne veltui – pasakojimas labai gražus, meniškas, labai įtaigus, o kiekvienas žmogus, su kuriuo susiduria Stouneris – įdomus ir unikalus. Na, pavyzdžiui, Edita. Arba Karolina… Tos moterys… Ką jos gali padaryti su vyru?

Perskaičiau su malonumu, bet tai nėra ta literatūra, kuria ypatingai žavėčiausi, ar kurią norėčiau skaityti ir skaityti. Nežinau, kuo ji užbūrė pasaulį. Seethaler savo žymiai trumpesniame pasakojime pasakė žymiai daugiau, išraiškingiau ir įspūdingiau. Nors, čia kaip kam. Kas ko ieško ir kas ko tikisi.

Ramiai, nepasiduodamas jausmams, blaiviai mąstė apie tą nesėkmę, kaip, regis, buvo galima pavadinti jo gyvenimą. Jis troško draugystės, bet tokios artimos, kad jaustųsi priklausąs žmonių padermei; ir jis turėjo du draugus, bet vienas jų beprasmiškai mirė dar net nepasireiškęs, o kitas pasitraukė taip toli į gyvųjų gretas, kad…

Jis troško išskirtinės, aistra pagrįstos santuokos; jis turėjo ir ją, bet nežinojo, ką su ja daryti, ir ji nunyko. Jis troško meilės; ir jis turėjo meilę, bet jos išsižadėjo, išleido ją iš rankų į potencialių galimybių chaosą […].

Ir jis norėjo būti dėstytoju ir tapo juo, tačiau žinojo, visada žinojo, kad didžiąją savo gyvenimo dalį buvo abejingas dėstytojas. Svajojo apie nepažeidžiamą vientisumą ir savotišką tyrumą, o susidūrė su kompromisu ir smurtinga banalybe. Tikėjo protu, o po daugybės metų susidūrė su neišmanymu. „Ir kas dar? – galvojo. – Kas dar?“.

„Ko tu tikėjaisi“ – paklausė pats savęs.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

WINTHROP, Elizabeth H. Paskutinė malonė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 258 p.

Vaizdas akyse išsilieja. Čia praleisti aštuoni mėnesiai buvo ilgesni už visą jo nugyventą gyvenimą. Jis atsimena tą gyvenimą, bet nebeprisimena, koks jausmas jį gyventi. Prisimena, kad parėjęs namo rasdavo šilto maisto ir minkštą lovą, bet nebejaučia motinos patiekalų skonio ir kaip nuo jo svorio įdubdavo čiužinys. Prisimena, kad patikdavo basomis braidyti po purvą, bet nebejaučia slidžios drėgmės tarp pirštų. Prisimena, kaip laikė apkabinęs Greisę, bet nebejaučia jos kūno šilumos ir svorio, nebeįstengia sužadinti to neįveikiamo troškimo – to nenugalimo meilės troškimo, dėl kurio juos ištiko toks likimas. Tarsi atsimintų skausmą šiam jau atslūgus. Jis atsimena, bet skausmas praėjo.

Nedidelėje knygoje, trumpuose skyreliuose papasakota istorija apie praeitame tūkstantmetyje (kaip keistai skamba) nutikusį įvykį: vaikinas išprievartauja jauną merginą, kuri vėliau nusižudo, ir yra nuteisiamas mirties bausme. Tiesa, vaikinas – juodaodis – ir tai velniškai svarbus faktas.

Galvoju, kiek esu skaičiusi knygų apie vergovę, juodaodžių išnaudojimą. Mažai (Auksinės šaknys, Sula). Labiau įstrigo filmai – 12 vergovės metų (12 Years a Slave), o dar labiau – Tarnaitė (The Help). Tarnaitė ypatingai: šeštojo dešimtmečio Amerika, juodaodžiai vis dar nėra laikomi pilnaverčiais žmonėmis. Jie – niekas. Tarnai. Vos po pusę amžiaus toje pačioje šalyje, tų pačių gyventojų vaikai ar anūkai prezidentu išsirinks juodaodį. Ką apie tai manytų knygos veikėjai?

Būtent – knygos veikėjai. Čia klausiu savęs, kas svarbiau – pati istorija, jos siužetas, ar tai, kokie žmonės jame dalyvauja? Ir iš karto dedu knygai pliusą.  Taip, žmonės čia ypatingai svarbūs. Būtent jie, jų požiūris, jų veiksmai tuo metu, likus dienai ar dviem iki egzekucijos, tokie svarbūs ir reikšmingi, kad skaitymas tampa jaudulio ir įtampos kupina būsena. Laukimo būsena.

O koks laukimas būna žinant, kad tau liko gyventi vos kelios valandos, ir kad sulaukęs vidurnakčio sėsi elektros kėdėn? Kaip to vidurnakčio laukia tavo mama, tėvas, kaimynai, draugai ir nedraugai? Kaip laukia vyras, norintis pakalbėti su žmona? Po to pokalbio galbūt negrįžtamai pasikeis jų gyvenimas. Kaip pakelėje, šalia vežimo ir vos gyvos asilės laukia senyvas vyras? Kaip laukia berniukas, kol jo tėtis priims žmogaus gyvenimą nulemsiantį sprendimą?

Bet dar ne viskas. Dar yra vienas be galo svarbus dalykas, kuris labai patiko. Malonė. Šis žodis puikuojasi ant viršelio. Šis žodis kaip ir leidžia daryti prielaidas, susijusias su Viliu. Bet tik skaitydamas imi suvokti, kad šis žodis susijęs ne tiktai su pasmerktuoju. Jis susijęs su visais, knygoje veikiančiais personažais. Kaip? O tai palikta nuspręsti pačiam skaitytojui. Kiekvienam asmeniškai.

Giliai įtraukia tėvo odos kvapą, jo tarpuakį tiksliai užpildo tėvo peties raumuo – idealiai tinka. Ant pakaušio jaučia tėvo pirštus, jie raminamai glaudžia Vilį, spaudžia artyn, Jis paklūsta, leidžiasi laikomas, kad ir kokia nepatogi poza dėl surakintų rankų. Tėvo glėbyje pranyksta viskas: karštis, daugybė susirinkusių žmonių, laukianti elektros kėdė, jo likimas. Pirmą kartą nuo tada, kai buvo apkaltintas, pasijunta saugus ir dar labiau priglaudžia  galvą prie tėvo peties, smarkiai prisispaudžia visu savo meilės svoriu.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

WELLS, Herbert George. Nematomas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „scriptus“, 2017. 216 p.

Atsargiai atstūmiau laukujų durų sklendes ir išėjau į gatvę. Aš buvau nematomas ir vos tepradėjau suprasti, kokį dėl to turiu pranašumą. Mano smegenyse kilo šimtai pačių drąsiausių ir fantastiškiausių planų. Man svaigo galva žinant, kad dabar man viskas galima.

Apie Nematomą žmogų žinojau ir daug, ir nieko. Vaikystėje tikriausiai būta visokių pasakojimų ir istorijų, bet jų nelabai prisimenu. Vėliau buvo filmas, kurio išlikę tik fragmentai. Matyt, buvo lėtas ir nuobodus, tuo metu niekaip nespėjantis su vaikiškomis fantazijomis.

O knyga taip ir liko neskaityta. Tad puikiai tiko vasarasuknyga.lt „Knyga geltonu viršeliu“ užduočiai.

Tai pati tikriausia fantastikos klasika.  Į vieną nedidelį miestelį atklysta keistas, drabužiais apsimuturiavęs ir veidą slepiantis nepažįstamasis. Išsinuomoja kambarį vietinėje smuklėje ir paprašo jo netrukdyti. Na, mažo miestelio žmonėms tai pernelyg sudėtingas prašymas, tad greitai ima aiškėti visokie keisti dalykai ir sklisti dar keistesni gandai. Po dienos kitos svečias visiškai sujauks nuobodų miestelio gyvenimą, o tolimesni įvykiai sutrikdys ir mane pačią, nes nieko panašaus nesitikėjau. Tiksliau pasakius, kas vyko paskui, niekaip nesisiejo su mano vaikystės Nematomo žmogaus legenda. Sužinojau, kas ir kaip iš tikrųjų ten buvo. Vaikas manyje nuliūdo, bet labai džiaugiuosi, pagaliau perskaičiusi tikrąją šios istorijos versiją.

Patiko, kaip ir visas fantastikos žanras. Jis tikriausiai tuo ir nuostabus, kad prieš beveik pusantro šimto metų parašytą istoriją įdomu skaityti ir šiandien.

Rašytojas laikomas šiuolaikinės mokslinės fantastikos tėvu, parašė Pasaulių karą ir dar du kol kas neskaitytus romanus „Daktaro Moro sala“ ir „Laiko mašina“.

Algimantas Zurba. Integralas.

Algimantas Zurba. Integralas.

ZURBA, Algimantas. Integralas [romanas]. Vyr mokykl. amž. Vilnius: Vaga, 1983. 286 p.

O aš jaučiu, kad be galo didelė našta iš kažkur – tikriausiai iš tolimų galaktikų, kur blykčioja meteorų ugnys ir ūkais pavirsta žvaigždžių spiečiai, – nusileidžia ir pamažėle užgula mano pečius. 

Laimis Kupstas – eilinis vienuoliktokas. Na, gal ne visai eilinis – jam labai patinka ir gerai sekasi matematika. Dar jis – vienišius ir cinikas, pašiepiantis visus iš eilės. Artėja baigiamieji egzaminai, bet ne jie yra didžiausias vaikino rūpestis. Kaip tik dabar gyvenimas su visa savo realybe užgriuvo kaip reikiant. Viduje – tikras chaosas.

Vėl suplėšiau knygą. Skaičiau ją tikrai ilgai – išleista taupiai, senoviškai, plonu viršelio. Nenuostabu, kad vienas spaudos lankas ėmė ir iškrito… Ir taip, taip vėl jis – projektas Vasara su knyga. „Perskaityk knygą, kurios pavadinimas prasideda iš tos pačios kaip ir tavo vardas“. Puiku, pagaliau perskaitysiu knygą, kuri nuolat kartas nuo karto vis pasimaišydavo akiratyje.

Taigi, keliamės kažkur į praeito amžiaus devintą dešimtmetį. Mokykloje tvyro komjaunuoliška dvasia, asmeniniai darbo tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai. Tik niekam jie nerūpi. Rūpi šimtadienis sodyboje, butelio žaidimas, plotai ir vakarėliai. O Laimio galvoje ne tai. Jam rūpi kaip išgyventi yrančioje šeimoje, kaip išgyventi kvailių klasėje, kaip išgyventi visokius brendimo reikalus ir visą kitą. Ai, dar yra kartingai, draugystė ir nepagražinta gyvenimo realybė. Tiksliai tokia, kokia buvo maždaug prieš beveik keturis dešimtmečius.

Patiko. Kartais tik atrodė, kad mąsto ir kalba ne Laimis Kupstas. Tai labiau suaugusio, labiau patyrusio ir daugiau mačiusio žmogaus mintys. Nors… gal Laimis ir galėjo būti toks – be išmaniųjų, interneto ir kompiuterių jis turėjo pakankamai laiko stebėti, klausytis, pažinti ir suprasti. Tiesa, Zurbos pavardė man kažkodėl visada asocijavosi su istorijomis apie karą ir pokarį. Na, dar su vaikiškomis knygelėmis. Bet pasirodo, labiausiai jis išgarsėjo romanais apie jaunimą. Būtent šiuo ir 1975 metais parašytu „Šimtadieniu“.

Pasiknisti po senų knygų lentynas kartais verta.

Viskas – niekai, viskas – praeina, viskas – prisimiršta. Tai ko dabar draskyti, žmogau, ko dilinti sau nervus? Suirs jie ir taip, tad gyvenk, klampok savo taku – kur dera, ir liaukis svaičiojęs. Ūkuose besislepiančioms galaktikos, pačiai visatai – niekam nereikalingos kažkokio menko gyvūno, žemės knygose įrašyto Laimono Kupsto vardu, vidinės audros, nes jos yra niekas, palyginus su neaprėpiamais dydžiai ir ir pačia begalybe. Viskas susipina, bet ir vėl išsiskiria… Išsiskiria, vėl susipina. Taip buvo. Yra. Bus.

Už romaną „Integralas“ autoriui 1982 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės.

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės.

GUDONYTĖ, Kristina. Drugeliai virš bedugnės: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 356 p.

– Aš kartais pagalvoju, kad gal išvis nėra tokių „kaip visi“? Tokie „kaip visi“ jie atrodo tik tol, kol jų nepažįsti, o kai pasikapstai giliau, pamatai, kad kiekvienas turi kokį nors nikį… Net Kipras, ir jis, bijo kai kurių skaičių! Be to, visi juk slepiasi, neišsiduoda, dedasi esą teisingi, tvarkingi, kaip visi. Gal to nedarytų, bet juk laužia ir tėvai, ir mokykla, ir valstybė… Visa aplinka nuo pat vaikystės mums rėkia:  Būkite kaip visi!“ O ką, gal ne?

Tos knygos nesirinkau, ji pasirinko mane pati. Gulėjo sau rekomenduojamų knygų lentynoje ir puikavosi užrašu „aštraus siužeto psichologinis…“.  Kur jau čia nepasiimsi.

Įspūdžiai dvejopi. Pastaruoju metu kažkaip visi yra tarsi įsipareigoję sukurti, padaryti, parašyti, nufilmuoti ką nors tokio, kas mažintų atskirtį ir patyčias, skatintų toleranciją ir supratingumą ir panašiai. Jautrus, tėvų netektį išgyvenęs vaikinas turi būtent psichologę seserį, kuri, kaip tyčia tiki tik tuo, kuo buvo mokyta. Senas gyvenamas malūnas, į kurį, atvykęs net po septynerių metų gali iš karto (lengvai ranka prasklaidęs dulkių debesį) kristi į lovą, arba pasiimti ledukų iš stebuklingai tebeveikiančio šaldytuvo. O jau psichiatrijos ligoninė! Taip gražiai aprašyta, kaip kokia sanatorija, kurioje tikriausiai daugelis norėtų pailsėti. Visi labai malonūs, draugiški ir pasiruošę padėti. Kažkaip įtartina.

Kita vertus, tai visai įdomus, kartais tikrą trilerį primenantis romanas. Yra veiksmo, netikėtumų, įdomių, kartais net baisių situacijų.  Juk kur nuotykiai, ten ir kokie nors nemalonumai. Arba atvirkščiai. Jei naktį rengiesi pabėgti iš ligoninės su svetimu automobiliu, tikrai nereiškia, kad saugiai grįši. Jei matai valkatą, slampinėjantį aplinkui, visiškai nereiškia, kad jis ten šiaip sau. Jeigu nieko neužuodi, tai nereiškia, kad kitiems nesmirdi. Jeigu kamuoliukas rieda pats, tai juk nereiškia, kad tau vaidenasi. Jeigu bobulytė mirė, bet tu su ja vis dar šneki, tai juk nereiškia, kad išprotėjai. O gal? Aišku, bučinių ir romantikos irgi šiek tiek yra. Knyga juk paaugliams.

Na, o kai skaitinėjau apie knygą internete (pliusas, jei perskaičius knygą noriu sužinoti apie ją daugiau), labiausiai patiko pačių paauglių pasisakymai – kad tai puiki knyga, labai įtraukė, daug nuotykių, ir jei mokykloje visos tokios privalomos knygos būtų, tai skaitytų jie ir skaitytų… Na, ar ne puiki rekomendacija knygai?

Bet kuriuo atveju sukelia ji visokiausių jausmų, tikrai sukelia. Ir, matyt, ne tik paaugliams.