Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

KELLY, Erin. Jis pasakė, ji pasakė. [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 488 p.

– Kur buvai?
Nežinau, kodėl taip pasakiau.
– Išėjau pasivaikščioti. Palei upę, netoliese.
Tai buvo pirmas mano melas. 

Ir paskutinis trileris šiais metais! Nors taip pavadinti gal nėra labai tikslu – greičiausiai tai tiesiog santykių drama. Ir daug daug melo.

Kitas ir Laura – pora, kurių pomėgis keliauti po pasaulį ir stebėti Saulės užtemimus. Vienais metais, kai užtemimas bus beveik visai nematomas, nutiks dalykų, kurie iš esmės pakeis jų gyvenimą. Išgelbėtos merginos dėkingumas išaugs į gana keistokus poelgius. Gero darbo pasekmė taps baimė ir slapstymasis. Bet pasislėpk tu žmogau, kai yra internetas ir feisbukas….

Stebuklo tikrai jokio, bet skaityti visai įdomu. Iš pradžių kiek nuobodu, bet kai galutinai įsitikinau, kad tai nebus koks nors veiksmo trileris ir susitaikiau su lėtoku tempu, ganėtinai įtraukė. Autorė pamėtėja šiokių tokių intrigų, ir, jei netyčia neatsiversite paskutiniųjų puslapių, gal jai pavyks nustebinti ir jus. Bet tik gal.

Vidutiniškai intriguojanti. Bet užburianti? Hipnotizuojanti? Nepamirštama? Toli, labai toli gražu.

Alina Bronsky. Paskutinė babos Dunjos meilė.

BRONSKY, Alina. Paskutinė babos Dunjos meilė [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 130 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Aš nebijau mirties. Bet tais momentais, kai prarandu ramybę, vėl prisimenu, kaip būna, kai bijai. Ne dėl vaikų. Dėl savęs. Nors gal ir kvaila taip laikytis įsikibus į kūną, kuris savo jau atliko. Bet tokios sekundės kaip ši aiškiai parodo, kad dar nesu pasirengusi. Dar yra darbų, kuriuos reikia atlikti. Žodžių, kurie turi būti užrašyti.

Jau iš karto aišku, kad knyga man patiks. Gal kalta ta Černobylio manija ar kaip, bet ji kol kas geriausia iš Keliautojų laiku (tiesa, spręsti dar anksti, dar perskaitytos tik trys knygos) serijos. Tokia paprasta ir šiek tiek tragikomiška. Apie žmones, kurie po Černobylio AE sprogimo grįžo į savo namus „mirties zonoje“, nekreipdami dėmesio, kad viskas užteršta. radioaktyvu ir gyventi čia tiesiog pavojinga.

Viena tokia gyvenvietė – Černovo kaimas. Istorija pasakoja apie babą Dunją, vyriausią gyventoją, kuri pirmoji grįžo namo. Vėliau vienas po kito atvyko ir daugiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenimą čia pasirinkusių žmonių. Jie – tokia atskira bendruomenė, kiti jų kiek privengia dėl radiacijos. Bet nelegalai į nieką nekreipia dėmesio, gyvena savo gyvenimus ir išgyvena kiekvienas savo dramas.

Postapokaliptinis kaimas. Bet be jokios panikos. Tiesiog pavydėtina ramybė. Jokių planų, jokių darbų, jokios skubos. Nors ne, darbų baba Dunja turi daug, ir nors jai jau seniai virš aštuoniasdešimt, puikiausiai tvarkosi savo ūkelyje. Kodėl? Gal dėl radiacijos, bet greičiausiai dėl požiūrio į gyvenimą. Ir tas požiūris labiausiai žavi, tiesiog taip gera skaityti babos prisiminimus ir pamąstymus. Rodos, skaitytum ir skaitytum, bet nelemta – tas šimtas puslapių netrukus baigiasi. Ir nejučia imi pavydėti tiems černoviečiams, net žinodamas, kad vienintelis kelias jiems – į vietines kapinaites…

Puiki knyga. Duokit tokių dar.

Gipi. vienaistorija.

GIPI. vienaistorija [grafinė novelė]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 128 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Ar supranti, ką noriu pasakyti? Praktiškai manau, jog mūsų dabartinę formą, mūsų veidą su skruostikauliais, žandais, duobutėmis, smakru ir lūpomis, visa tai, visas šias formas amžių amžiais formavo tekančios ašaros. 

Tai viena pirmųjų projekto Keliautojai laiku knygų. Grafinė novelė. Kažkas visiškai nauja ir netikėta, tuo labiau, kad autorius tikrai patyręs, tikrai daug pripiešęs ir pelnęs visokiausių apdovanojimų. Bet ne apdovanojimai ir premijos domina, domina įspūdis ir 1915-ieji.

Novelėje pasakojama dviejų giminaičių istorija – pirmasis, garsus krizę išgyvenantis rašytojas, antrasis – jo prosenelis (ar senelis?), skaičiuojantis begalines minutes Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Abiems reikės išgyventi. Ir dar klausimas, kuriam bus lengviau.

Skaityti / vartyti – tikras malonumas. Žodžių mažai, pauzių daug, mėgaujiesi tomis akvarelinėmis iliustracijomis (ir ne tik) ir nieko per daug nesitiki, tik nuotykio. Bet gauni kur kas daugiau, nei vieną istoriją ar vieną nuotykį. Daug visokių minčių, daug tylos, daug vietos ir laiko interpretuoti. Dviejų valandų kelionė laiku gali prasitęsti žymiai ilgiau, nes užvertus paskutinį puslapį vėl norisi atsiversti pradžią, ar bent paskaitinėti šen bei ten. Ir padiskutuoti – nors žodžių ir nedaug, jie labai paprasti, bet veikia stipriai.

Goodreads skaitau apie kitus autoriaus darbus (kažkokia 15 knygų GIPI Opera Completa – Repubblica Series, vienaistorija yra antroji knyga), su google translate verčiuosi pirmosios aprašymą ir taip užsimanau paskaityti…. Ir iš kur dabar gauti?

„Net tamsiausią nakties valandą…“
„Danguje esama šviesos.“
Klausykis.
„Klausiu savęs, meile mano…“
„Iš kur sklinda toji šviesa?“
„Ne iš žvaigždžių, jos pernelyg toli…“
Kas tai?
„Ne iš pasislėpusio mėnulio“
Ji sklinda galbūt iš mūsų troškimų? Galbūt tai mūsų širdys, mūsų lūkesčiai nušviečia dangų?
Ar mūsų šeimos.
Jų maldos.
Mūsų vaikai.
Tu.

Austin Kleon. Vok kaip menininkas.

KLEON, Austin. Vok kaip menininkas [10 dalykų, kurių tau niekas nesakė apie kūrybiškumą]. Iš anglų k. vertė Ramūnas Sungaila. Vilnius: forSMART, 2015. 162 p.

„Viskas, ką buvo verta išsakyti – jau pasakyta. Bet kadangi niekas nesiklausė, viską reikia pakartoti“ -André Gide.

Kas, kas, bet šiandieniniame gyvenime labiausiai praverčiantis dalykas yra kūrybiškumas. Naudingas visokiausiose srityse, padeda įvairiausiose situacijose. Tai toks dalykas, kurio niekada nebus per daug. Tad, kai viename seminare šią mažą knygutę rekomendavo, iš karto ją ir perskaičiau.

Stebuklo neįvyko. Kūrybiškumo daugiau tikrai neatsirado. Knygelė – tai citatų rinkinys, kurias visas tikriausiai galima rasti internete, tik tiek, kad čia viskas susisteminta ir vienoje vietoje. Kokia mintis? Mintis liūdna – originalaus nieko nėra. Kūryba – tai nuolatiniai vagiliavimai. Kaip tai daryti ir patariama šioje gražiai išleistoje ir apipavidalintoje knygutėje. Tiesa, pradinė auditorija buvo kūrėjai, menininkai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad patarimai tinka visiems. Tikrinam.

Taigi – dešimt konkrečių patarimų. Dešimt trumpų skyrelių. Apie tai, kaip svarbu viską, kas tinkama, perkurti, rinkti į „vagysčių“ aplankus, apie tai, kaip neklausyti tų senovinių patarimų (pvz. Rašyt tik apie tai, ką geriausiai išmanai…), apie tai, kaip svarbu turėti kokį nors pomėgį, kuris gal kada nors taps pagrindiniu užsiėmimu. Kad originalumas – nebeegzistuojanti sąvoka (juokiuosi iš IG karts nuo karto kylančių audrų dėl „tai mano idėja…“ ir „Aš pirma“). Apie dvi linijas, kurių iš tiesų yra visai ne dvi. Apie tai kaip naudinga būti nuobodžiam – juk krapštant nosį, nieko neveikiant, tiesiog nuobodžiaujant gali gimti genialios idėjos. Ir daug daug citatų Norit keletą? Prašom!

Menas – tai vagystė. -Pablo Picasso. Daugiau….

Knyga populiari, yra išleistos ir dar dvi panašios. Galvoju, būtinai kada nors reiks pavartyti ir jas.

Ascanio Celestini. Karo kvailio istorijos.

CELESTINI, Ascanio. Karo kvailio istorijos [romanas]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 158 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Ir su svogūnu rankoje Ninas bandė užkalbėti anam dantį, pasakodamas viską, ką žinojo apie didžiąją Istoriją. Istoriją, kuri mainėsi kaip tik tomis paskutinėmis valandomis. Pasaulinę istoriją, kuri įspūdingai judėdama į priekį rengėsi sutraiškyti žmones ir svogūnus.

Trečioji kelionė laiku. Keliamės į 1944 m. birželio 04 dieną, į Romą. Karas baigiasi, naciai traukiasi ir kažkas tuoj įžengs į miestą. Vieni sako, kad amerikiečiai, kiti – gal rusai. Treti žino geriausiai – tai bus ne kas kitas, o tie patys užsimaskavę vokiečiai. Tuo tarpu aštuonerių Ninas viską mato savaip. Tai jo karo istorija, kurią, jau suaugęs, net trisdešimt metų, iki pat mirties, pasakos savo vaikams.

4 valandų kelionė neprailgo. Vos viena diena, o istorijų, nuotykių, veikėjų gausu. Netgi absurdo gausu. Netgi pagalvojau, kad, ei, gal jau per daug, kažkaip jau viskas per daug fantastiška. Bet ne, tik šiek tiek siurrealistiška. Aštuonmečio, kuriam rudenį bus devyneri, žvilgsnis skvarbus, protas aštrus, bet vis dėlto vaikiškas. Tik nieko vaikiško karo istorijose nėra. Tiesiog viskas taip susipina ir diena prasitęsia į ilgesnius ar trumpesnius žmonių gyvenimus. O pats skaitymas – kaip spektaklis – kuomet visą visumą gali įvertinti tik nusileidus uždangai. Tada viskas staiga susidėlioja, viską suvoki ir arba šiek tiek netekęs žado stojiesi ir ploji, arba tiesiog…

Aš plojau. Patiko. Po Babos Dunjos atrodė, kad kažko lyg per daug. O gal priešingai. Bet niekas nekaltas, nereikia visų trijų istorijų praryti iškart, nes nuo tokios jų įvairovės tikrai gali šiek tiek apsvaigti. Beje, pasirodo, pirma buvo spektaklis, tik vėliau pasakojimas pavirto knyga. O tai daug ką paaiškina.

Kur keliausim toliau?

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

DICK, Philip K. Žmogus aukštoje pilyje [mokslinės fantastikos romanas]. Iš anglų k. vertė Danutė Šimkienė. Kaunas: Eridanas, 2014. 256 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 497 knyga.

O kas liks po trečiojo pasaulio pamišimo? Nejaugi ateis galas gyvybei, visur, visokiai? Nejaugi mūsų planeta mirs, nužudyta mūsų pačių rankomis?
Negalėjo tuo patikėti. Net jei bet kokia planetos gyvastis bus pražudyta, turi egzistuoti kažkokia kita gyvybė, apie kurią nieko nežinome. Neįmanoma, kad mūsų pasaulis būtų vienintelis; turi būti kiti, nematomi mums pasauliai, kažkokie kitose vietose, kituose išmatavimuose, kurių mūsų juslės paprasčiausiai neužčiuopia.

Kažkokioje feisbuko grupėje jau seniausiai mačiau rekomenduojamą serialą The Man in the High Castle – antrasis pasaulinis baigėsi nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkės Japonijos pergale. Vis ruošiausi, ruošiausi pažiūrėti… ir staiga pamačiau, kad yra išleista ir knyga. Lietuviškai! Senojoje Eridano serijoje.

Alternatyvi istorija (ar kaip ji besivadintų) nėra mano mėgstamiausias fantastikos žanras. Bet tikrai ne kartą esu pagalvojusi, kas būtų buvę, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi nacistinė Vokietija? Kas būtų su mumis, su Lietuva? O kas būtų vykę pasaulyje? Sutikite, intriguoja. Intriguoja ir knygos siužetas. Apie pasaulį skaitytojas sužino prekybininko, japonų konsulo, slaptųjų agentų, apsimetusių verslininkais, akimis. Vyksta kažkokie tai darbo, verslo, gyvenimo įvykiai. Netgi parašyta populiari (ir vokiečių pusėje uždrausta) fantastinė knyga apie tai, koks būtų buvęs pasaulis, jei karą būtų laimėjusi kokia kita pusė….

Labai patiko, tikrai įtraukiantis skaitinys. Kai norisi daugiau pasiskaityti, daugiau pasidomėti, dar kažką sužinoti… Ir pabaiga gera. Tik perskaičiusi knygą pastebėjau, kad leidykla kitosknygos neseniai išleido autoriaus Ar androidai sapnuoja elektronines avis? (irgi buvo kažkada išleista Eridano serijoje). Tema taip pat intriguoja, reikės paskaityti. Bet dabar metas serialui.

Carolina Setterwall. Tikėkimės geriausio.

SETTERWALL, Carolina. Tikėkimės geriausio [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Ingeborga Elena. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 356 p.

Kai paskutinį kartą tariu tau labanakt, nežinau, kad darau tai paskutinįkart. Jeigu būčiau žinojus, tikriausiai būčiau skyrusi tam daugiau energijos. Būčiau pabučiavusi, pasakiusi, kad labai tave myliu ir gailiuosi dėl to, kaip elgiausi su tavimi pastaraisiais mėnesiais. Bet tik atsargiai ištraukiu katę iš Ivano nešioklės ir paleidžiu ant grindų. Sakau, kad jau turbūt eisiu gulti pas Ivaną. Man nereikia aiškinti kodėl, mes abu žinom, kad jis tuoj prabus ir šauksis manęs, reikalaus pieno iš mano krūtų. Tu neprotestuoji. Įsmeigęs žvilgsnį į ekraną leidi man eiti, ir aš nueinu, paskutinį kartą pasitraukiu nuo tavęs. Manau, kad ryt anksti pasimatysim. Bet nebepasimatom. Niekada.

O čia antroji knyga, kurią skaitydama šiemet laukiau švenčių. Galbūt tai netgi geriausia, ką šiemet skaičiau. Galbūt. Bet tokios liūdnos, skaudžios ir kartu tokios viltingos, emociškai stiprios knygos tikrai reikia paieškoti.

Karolina ir Akselis – jauna pora, išgyvenanti visokiausius džiaugsmus ir vargus, kaip ir tūkstančiai kitų porų. Darbai, laisvalaikis, pramogos, sužadėtuvės, būsto pirkimas, sūnaus gimimas…. Visas gyvenimas, rodos, prieš akis. Deja, ne šiai porai – Akselis netikėtai miršta. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių sūneliu ir didžiuliu skausmu.

Naiviai viliuosi, kad tas didžiulis skausmas laikui bėgant sumažėjo ar bent pasidarė sugyvenamas. Ir kad ši knyga, tiksliau, jos rašymas, labai prie to prisidėjo. Taip, nepaminėjau – tai iš tikrųjų išgyventos meilės ir netekties istorija. Parašyta iš pačios širdies – ir kaži, ar būtų paprasta rasti ką nors panašaus. Kur ta tikros netekties emocija  dar daugiau jaustųsi ir tokie banalūs pasakymai kaip „iš širdies į širdį“ ar pan. būtų tokie apčiuopiami. Esu kažką lyg girdėjusi apie rašymo terapiją, terapinį rašymą. Šios knygos istorija nesidomėjau ir nežinau, kokiu tikslu ji buvo parašyta. Bet rezultatas, be abejonės, tiesiog nuostabus.

Ir nors gali atrodyti, kad knyga slogi, tamsi ar depresyvi – taip tikrai nėra. Taip, ji liūdna, labai liūdna – Karolina juk išgyveno didžiulę netektį. Bet pasakojimas persipynęs laike, dabarties epizodus keičia prisiminimai apie tai, kaip jiedu susipažino, kaip pradėjo bendrauti, kaip nusipirko bendrą būstą, kaip…. Ir tas mano (kaip skaitytojos) liūdesys kažkaip natūraliai susiformuoja į suvokimą, kokie esame laimingi čia ir dabar ir kaip kartais sunku pastebėti, suvokti, pajusti tą patį paprasčiausią ir nuostabiausią čia ir dabar žavesį.

Labai patiko, net nesitikėjau tokio stipraus įspūdžio. Geras skaitinys, labai emociškai paveikus, o taip pat puikiai tikęs tam prieššventiniam laikotarpiui. Ir nors vėlesni Karolinos poelgiai gal ir nebuvo visiškai suprantami, bet tikrai knyga drąsiai pretenduoja į geriausių ir didžiausią įspūdį padariusių knygų gretas.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė.

DICKENS, Charles. Kalėdų giesmė [dvi apysakos]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2019. 192 p.
H. Ch. Anderseno medalis.

Šlovinsiu Kalėdas savo širdyje ir stengsiuosi išsaugoti jų dvasią ištisus metus. (Skrudžas, Kalėdų giesmė).

Šiemet pirmoji šventinio laikotarpio knyga tebus tradicinė Kalėdų giesmė. Joje yra net dvi istorijos, parašytos tuo laikotarpiu, kai Anglijoje vėl atgijo paprotys švęsti Kalėdas.

Kalėdų giesmėje (1843 m.) pasakojama apie net ir knygų neskaitantiems girdėtą šykštuolį Skrudžą, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios. Istorija jausminga, kvietimas dovanoti gerumą kitiems šiltas ir jaudinantis, tad visiškai nekeista, kodėl ji tokia populiari. Prie to populiarumo dar tikriausiai prisidėjo ir laikmetis. Tuo metu Anglijoje paprotys švęsti Kalėdas dar tik formavosi, o autoriaus siūlomas būdas – visiems kartu susirinkti, džiaugtis, vaišintis ir žaisti buvo labai priimtinas.

Dar vienas paprotys buvo visai šeimai susirinkus skaityti kalėdines istorijas. Antrasis pasakojimas – Kalėdų eglutė (1850 m.) būtent tam tikslui ir parašytas. Eglutės ir jų puošimas dar buvo naujiena, ji džiugino ne tik vaikus, bet ir suaugusius (kaip tikriausiai ir šiandien). Man ji kažkodėl pasirodė skirta vyresniam skaitytojui, ne vaikui. Bet ką gali žinoti, tikriausiai tinka ir jaunam intelektualiam skaitytojui.

Kaip ir kitose serijos knygose trumpai papasakota apie autorių, apie knygoje esančias istorijas (iš kur galvojate aš čia viską žinau). Ir, žinoma, ji puikiai iliustruota, tikras malonumas tokią knygą vartyti, skaityti, ja grožėtis, ir netgi galbūt padovanoti kam nors Kalėdoms.

Laimingos, laimingos Kalėdos, kurios gali sugrąžinti mums vaikystės dienų iliuzijas, priminti seniui jaunystės džiaugsmus ir perkelti jūreivį arba keliauninką iš už daugelio tūkstančių mylių atgal, prie gimtojo židinio, į jaukiuosius namus! (Čarlzas Dikensas, Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai, 1836.).

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

AHNHEM, Stefan. 9 kapas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 588 p.

Praėjo trys bemiegės naktys po to, kai perskaitė žiaurųjį pasakojimą, tada, šiek tiek paieškojusi internete, ji užklijavo ant voko pašto ženklą, užrašė visą adresą ir atidavė artimiausiam pašto padaliniui. Nė nenutuokdama apie būsimas pasekmes.

Paskutiniu metu šio tinklaraščio sraute vien trileriai ir detektyvai. Ne, tai nėra koks nors mėgstamiausias žanras. Tiesiog jų tiek daug leidžiama, o naujienos visada traukia akį. Bet. Perskaičiau 9 kapą, sėdžiu ir galvoju, kad nei vieno to ankščiau skaityto trilerio galėtų ir nebūti – pakaktų vien to vieno autoriaus ir vien jo knygų.

Fabianas Riskas gauna naują slaptą bylą – dingo Švedijos teisingumo ministras. Negana to, kad kol kas nėra net už ko užsikabinti, dar reikia dirbti visiškai konfidencialiai, kad šios sensacingos naujienos nepasičiuptų žiniasklaida. Tuo tarpu Kopenhagoje tyrėja Dunja Hougard turi išnarplioti ne tik kruviną nužudymą, bet ir kažkaip tvarkytis su vis įžūlėjančiu savo viršininku. Kur tie jų tyrimai nuves ir kur susikirs, kol kas sunku ir įsivaizduoti, bet įvykių, veiksmo, kraujo ir net siaubo bus pakankamai.

Labai patiko. Tiesa, autoriaus detektyvai žiauroki. Na, tokie gerai papipirinti. Baisiausioje vietoje reikėjo šiek tiek įkvėpti oro. Bet jau kažko tokio ir tikėjausi. Nes tai jau antroji autoriaus knyga, tarsi pirmosios (Beveidės aukos) priešistorė. Daugiau informacijos apie tyrėjus, jų praeitį ir daugiau aiškumo, kodėl jie yra tokie, kokie buvo (bus) Beveidėse aukose. Beveik 600 puslapių tirpte tirpsta ir jau naršau Goodreads, ieškau, kiek Fabiano Risko serijos knygų jau yra parašyta (penkios), peržvelgiu anotacijas ir jau iš anksto mėgaujuosi būsimais skaitiniais.

Bus daug pakraupusių dėl mano veiksmų. Kai kurie laikys juos kerštu už visas įvykdytas neteisybes. Kiti – neįtikėtinu žaidimu, siekiant apgauti sistemą, parodyti, kaip toli galima nueiti. Tačiau dauguma manys, kad tai visiško pamišėlio nusikaltimai.
Visi jie klys…

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

KENT, Hannah. Gerieji žmonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 388 p.

Nora visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. „Bet galbūt, – mąstė, – esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.“

„Reto grožio grynuolis“ – taip parašyta ant viršelio. Visiška tiesa. Ilgai ji gulėjo lentynoje, o populiarūs detektyvai ir visokie laisvalaikio skaitiniai sėkmingai užlįsdavo be eilės. Bet gal ir gerai. Po tų visų skaitinių ypatingai jaučiasi skirtumas, jaučiasi, kad knyga kitokia, kad tas užrašas ne šiaip sau.

Labai intriguoja istorinis fonas. Mažas Airijos kaimelis, XIX a., kažkada prieš didįjį badą. Maža bendruomenė, sava tvarka, tradicijos ir papročiai. Gyventojai tiki, kad šalia jų gyvena nematomi Gerieji žmonės (panašiai, kaip pas mus – laumės). Mokyčiausias bendruomenės žmogus kunigas, gydytojų nėra, tik atsiskyrėlė žolininkė, mokanti vaistyti. O žmonių gyvenime kartais nuo karto nutinka įvykių, kai nei kunigas, nei žolininkė padėti nieko negali.

Įtraukė nuo pirmo sakinio. Šiek tiek priminė Stebuklą – iš tolimesnių apylinkių atvykusi tarnaitė Merė Kliford stengiasi išlaikyti sveiką protą ir susivokti įvykiuose. Bet kai sviesto piene vis mažėja, vištos nebededa kiaušinių, gyventojus persekioja bėdos, ir net žolininkei Nensei ima vis dažniau nesisekti, sunku paneigti tuos senuosius papročius. Norisi imtis bet ko, kad tik viskas susitvarkytų, būtų taip, kaip ankščiau, o mažasis ligoniukas Mycholas imtų ir pasveiktų. Argi per didelis noras?

Labai patiko. Labai detalus pasakojimas, lengva įsijausti į tuos laikus, į tą bendruomenės gyvenimą. Gražiai papasakotas ir surašytas – netgi žodynas nukelia kažkur į praeitį, kuomet vienoje trobelės gale gyveno žmonės, o kitoje – kapstėsi vištos ir mekeno ožkelės. Siužetas lėtas, liūdnas, įtaigus – kiekvienas atotrūkis nuo knygos palydimas skausmingu atodūsiu ir noru kuo greičiau vėl sėsti ir skaityti toliau. Pati istorija (kaip ir Paskutinės apeigos) paremta tikrais faktais. Tikiuosi, kad autorė jau vėl rašo ką nors panašaus…

„Niekada neplanavau rašyti istorinių romanų. „Paskutinės apeigos“ atsirado kaip mano susidomėjimas vienu atskiru įvykiu, bet ne kaip degantis noras ištirti visas istorines jo aplinkybes. Tačiau dabar aš jau turiu priklausomybę tyrimams. Užveda galimybė pažinti, kaip kažkada gyveno žmonės, galimybė matyti kas bėgant metams kinta, o kas lieka pastovu“, – pasakoja romano autorė Hannah Kent.

„Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame.“