Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

HARUF, Kent. Mūsų sielos naktyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 144 p.

Apie ką nori pasikalbėti šiąnakt?

Pats rudeniškiausias knygos viršelis… Nors gal nelabai teisingas. Nukritę lapai juk nieko nebenuveikia. O gyvenimo rudenį pasitinkantys žmonės gali nuveikti dar daug, labai daug…

Du vieniši kaimynai meta iššūkį vienatvei ir nusprendžia naktis leisti kartu. Ir ką veiks?… Ogi kalbėsis.  Miegos. Tiesiog bus kartu. Jaus vienas kito šilumą. Įsivaizduojate, kiek džiaugsmo kaimynams? O kiek pykčio vaikams! Dar ką mat įsigalvojo! Kur reiks slėptis nuo apkalbų… Tik nei Edei, nei Luisui tai visiškai nerūpi.

Pagauna jau pirmas sakinys. Smalsauji, kaip ir kiti gatvelės kaimynai. Dienomis tvarkaisi ir kapstaisi sode. Naktis leidi drauge. Pyksti ant tėvų gyvenimą reguliuojančių vaikų. Jaudiniesi dėl Džeimio. Džiaugiesi ir semiesi gerų emocijų. Viskas bus gerai. Turi būti.

Įdomu. Pasakojama be jokių dialogų, tiesioginė kalba niekaip neišskirta… Bet tai nė kiek nestebina. Stebina tik tai, kaip galima visiškai paprastais žodžiais ir trumpais sakiniais sukurti tokią įspūdingą bendrą visumą! Na, jokių auksinių minčių lyg ir nėra (kuomet norisi tiesiog viską iš eilės cituoti), sakiniai visai paprasti. Kaip ir paprasčiausioje kasdienybėje. Juk paprastai aforizmais ir sentencijomis nekalbame. Taip lengva įsijausti ir mėgautis. Puiku.

Maža plona knygelė talpina savyje tiek daug…. Labai patiko.

Man labai gera, pasakė ji. Net nemaniau, kad taip bus. Lyg koks stebuklas. Man patinka, kad mes – kaip draugai. Gera būti kartu. Gulėti naktį tamsoje. Kalbėtis. Naktį pabudus girdėti tavo kvėpavimą.
Ir man.
Tai papasakok man ką nors.
Apie ką?
Dar apie save.
Ar nenusibodo?
Ne. Pasakysiu, kai nusibos.
Duok pagalvoti. Įsivaizduok, tas šuo guli pas jį lovoje.
To ir reikėjo laukti.
Supurvins visą patalynę.
Išskalbsiu. O dabar pasikalbėkim. Papasakok man ką nors. Ko aš dar negirdėjau.

Kotryna Zylė. Sukeistas.

Kotryna Zylė. Sukeistas.

ZYLĖ, Kotryna. Sukeistas. [romanas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2019,  232 p.

Toms vorėms visiškai nusispjaut, kas mirs. Ar mirs.
„Tokia pasaulio tvarka“, – sako. „Jūs jau mums atleiskit“!
Aš puikiai žinojau pasaulio tvarką, prieš jai sugalvojant apsiversti aukštyn kojomis.

Šiek tiek lietuviškos mistikos paaugliams. Smalsu. Nors abejonių būta, visokios ten kartelės užkeltos aukštai lyg dangaus, tad ko čia dar tikėtis…

Ir tikrai, pirmas įspūdis silpnokas. Gabė – viena iš daugelio dailės mokyklos mokinių. Visgi ji perkeliama į vyresniųjų klasę, kad greičiau galėtų imtis diplominio darbo. Gedas – toje vyresniųjų klasėje sutiktas vaikinas, kuris yra kažkoks kitoks, keistesnis, nei visi. Tad Gabės širdis ima plakti greičiau… Va, va, galvojau, viskas aišku, jau galiu ir nebeskaityti, nebeįdomu. Ir šimtas metų iki to vaikiškų Klampynių kronikų grožio.

Bet… romanas juk mistinis! Po kelių lapų patekau į kažkokį keistą, raudona spalva išterliotą skyrių, dar keli lapai, dar, jau neblogai, jau įdomiau, viskas labai greitai įsisuko ir knyga baigėsi. Bendras įspūdis? Labai teigiamas.

Kas patiko? Patiko, kaip pamažu į siužetą įslenka kitokio pasaulio būtybės. Patiko Gabės didelė šeima: tėvai, sesės, močiutės ir seneliai, proseneliai. Patiko bitės ir vorės. Raudonų raidžių skyriai ir raudonos terlionės. Suplyšusio viršelio įspūdis (ne šiaip sau). Ir tarmiška kalba. Susidūrus akis į akį su mirtimi, senolio Juozuko mintys ramina ir suteikia vilties.

Ir dar…. Tik dabar pamačiau, kad romanas pateko į Metų knygos paaugliams ketvertuką. Ar balsuosiu? Tikriausiai. O kol kas norisi perskaityti ir kitas tris knygas.

Gąsdinančios istorijos intriguoja tol, kol jas pasakoja kažkas kitas. Kai tokie dalykai nutinka pačiam, kūną ir mintis ima nuodyti siaubas.

Jonas Bonnier. Pakibę.

Jonas Bonnier. Pakibę.

BONNIER, Jonas. Pakibę [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Padvelskytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 478 p.

Niklas sustojo, likus dviem centimetrams nuo stogo krašto
Nėra laiko išsigąsti ar ką nors sumąstyti.
Pasinaudodamas kabančiu maišu kaip atsvara, vyras sugrįžta prie išdaužto lango ir staigiai ištraukia maišą ant stogo.
Kaip tik tuo metu jam už nugaros nutūpia sraigtasparnis.

Romanas paremtas tikrais įvykiais. Šimtmečio apiplėšimas. Didžiausia grynųjų pinigų vagystė Švedijoje. 2009 m. rugsėjo mėn. keli vyrukai sraigtasparniu nusileidžia ant G4S apsaugos kompanijos Stokholme stogo ir įsilaužią į grynųjų pinigų saugyklą. Ne, kažkodėl man šito aprašymo nebūtų užtekę. Ir taip, man viršelis kažkoks keistas. Nuojauta. Eilinį sykį kažkas kuždėjo, kad bus gerai. Labai gerai. Taip ir buvo. Įsitraukiau nuo pat pirmos pastraipos.

Gana solidžios apimties romano siužetas neskubrus. Kas tie avantiūristai, pasiryžę įvykdyti didįjį apiplėšimą? Ar čia tik nebus įsipainiojusi kokia nors moteris? Išvis, kaip reikia sugalvoti tokį dalyką?  Jam pasiruošti? Akivaizdu, tas pasiruošimas bus kruopštus ir ilgas.

Labai patiko. Autorius tuos visus paruošiamuosius įvykius aprašo įdomiai ir nenuobodžiai. Vis labiau įsijauti ir tarsi tampi tos grupelės dalis. Pamažu, atsargiai, viską apgalvoti… Kai jau artėja ta neišvengiama rugsėjo diena, imi abejoti, kaip čia kas bus. Įtampa kyla. Ir, nors gali tiesiog įsijungti paiešką ir lengvai rasti šio nusikaltimo baigtį – to nedarai (bet taip, pabaigus knygą panaršyti ir pažiūrėti nuotraukas bus labai smalsu). Kol kas dar nieko neieškai. Leidi širdžiai plakti greičiau ir net abejoti – ar tikrai šis planas pavyks?

Beje, policija irgi nesnaudė. Ir taip, Karolina Turn visiškai atitiko skandinaviško detektyvo tradiciją. Kažin, ar ten pas juos yra kriminalistų, kurie nebūtų psichologiškai palaužti, nesirgtų nemigomis ir depresijomis, saujomis nerytų vaistų ir neturėtų įvairiausių keistenybių? Toks įspūdis, kad tie geriausieji policininkai, detektyvai ar tyrėjai – nelaimingiausio ir tragiškiausio likimo žmonės. Bet pasauliui tai kažkodėl patinka. Man kažkodėl irgi.

Taigi, o tie Pakibę? 10 balų jiems. Ir dar vienas – už pabaigą. Smagu, kad yra tokių žmonių, kurie taip įdomiai geba rašyti istorijas. Debiutines. Ar galiu jų tikėtis daugiau?

Alice Feeney. Žinau, kas tu esi.

Alice Feeney. Žinau, kas tu esi.

FEENEY, Alice. Žinau, kas tu esi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 361 p.

Mes ne visuomet buvome tokie, kokie esame dabar.

Valio, dar vienas patikusios autorės trileris! Tiesa, panašu, kad ji naujovių neieško (o gal čia toks sumanymas?). Kaip ir pirmoje knygoje Kartais aš meluoju, jauna sutrikusi moteris nebesuvokia, kur tiesa, o kur tik fantazijos. Dingo josios vyras. O ji pati nieko neprisimena. Ir kuo daugiau stengiasi, tuo galvoje daugiau painiavos.

Tokie siužetai intriguoja. Nežinai, kas nutiks kitame puslapyje. Eimė juk pati nesusigaudo, kas vyksta, tai ką kalbėti apie skaitytoją. Juk kitame puslapyje gali nutikti bet kas. Seku siužetą sulaikiusi kvapą, taip, kaip ir priklauso, dar vieną skyrių, dar…. Dabar Eimė suaugusi aktorė, o tuomet – dar visai maža mergaitė… Dabar kliaujasi tik pati savimi, o anuomet galėjo kliautis tik suaugusiais. O kokie tie suaugusieji buvo?  Ir netikėtai, pamažu pradedu jausti tarsi tokį šleikštulį. Iš pradžių tik šiek tiek, bet kuo toliau, tuo labiau ir labiau. Vienu atsikvėpimu užbaigiu skaityti, bet tas nemalonus jausmas nesitraukia ir viską sugadina. Kodėl aš ją iš vis skaičiau? Bet juk pirmoji knyga buvo tikrai nebloga, ar ne?

Šį kartą autorės sugalvotas siužetas ir jos vingiai nepatiko. Pastangos šokiruoti skaitytoją – gerai. Bet kad labai jau persistengta. Net išgalvotos istorijos apie skriaudžiamus vaikus liūdina.

Ateinu anksti, taigi slankioju po Waterstones knygyną Pikadilio gatvėje. Pirmą kartą po ilgos pertraukos šiek tiek užsimirštu, o tokioje vietoje užsimiršti gera; čia tokia daugybė knygų po vienu stogu Ateinu į knygyną gana dažnai ir mėgaujuosi, kad niekas nežino, kas aš esu. Kartais apima noras čia pasislėpti ir išlįsti tik tada, kai visi lankytojai jau bus išsiskirstę, o darbuotojai irgi išėję namo ir užrakinę duris. Kiaurą naktį skaityčiau kokią senieną, o auštant atsiversčiau naują knygą. Nevalia leisti praeičiai pavogti dabarties, bet jei atsirieksi reikiamą kiekį, ji gali įkvėpti tavo ateitį.
Knygynuose visuomet jaučiuosi saugi. Tarsi čia saugomi pasakojimai galėtų išgelbėti mane nuo manęs pačios ir likusio pasaulio. Literatūrinė priebėga, pilna lentynose išrikiuotų popierinių parašiutų, kurie išgelbės tave, kai krisi. Kai kuriems žmonėms pavyksta išpūsti naivumo burbulus ir pasislėpti juose nuo pasaulio tikrovės. Bet net jei plevensi per gyvenimą saugiai tūnodamas savo burbule, vis tiek matysi, kas vyksta aplink. Neįmanoma visiškai nematyti siaubo, nebent užmerktum akis.

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

MESSNER, Susan. Šilko siūlų dėžutė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 396 p.

Emi, nors ir miglotai, žinojo, kad gyvenime pasitaiko akimirkų, kai žmogus atsiduria ties kryžkele, ir kad kelias kairėje veda visiškai priešinga kryptimi nei kelias dešinėje. Žengęs vienu keliu, jau nebesugrįši į tų dviejų kelių sankirtą. Todėl turi pasverti padarinius. Turi numatyti pasekmes. Kelią rinktis turi neskubėdamas.
Tačiau ji nežinojo, kad gyvenime taip pat pasitaiko akimirkų, kai prieš tave driekiasi du keliai, bet tu matai tik vieną, nes nori matyti tik jį.
Tada nepasveri padarinių. Nenumatai pasekmių. Ir rinkdamasis skubi.

Štai pavyzdys, kad knygos pavadinimas ir viršelis negali būti pagrindiniai kriterijai renkantis knygą…. Argi vos užmetus akį neatrodo, kad bus per daug saldu, per daug jausminga ir per daug moteriška? Nes juk norisi to modernumo, šiuolaikiškumo, fantastikos, mistikos, nenuspėjamų siužetų, dar kažko tokio… Taip ir praslysta tokie pavadinimai ir viršeliai naujų knygų sraute. Gerai, kad nuojauta pakuždėjo, kad gal bus ir visai įdomu. Nesuklydo.

Siužetas paprastas. Jaunai merginai tenka laimė pakalbinti vieną žymią menininkę, kuri visiškai nebendrauja su žiniasklaida ir nedalina interviu. Tikra sėkmė. Dar didesnė sėkmė skaitytojui, nes tos paslaptingos senjoros papasakota istorija tikrai labai įtraukianti, nuostabi ir nenuobodi. Ir baisi taip pat. 1940 m. Europoje – karas, tuo tarpu penkiolikmetei Emi jokie karai ne motais – rodos tuoj tuoj ims pildytis jos paaugliškos svajonės… Bet artėja rugsėjis, baisusis Britanijos mūšis, kuomet nacistinės Vokietijos oro pajėgos ims bombarduoti Londoną ir kitus miestus. O tada… Tada reiks atidėti visus reikalus į šoną ir visą laiką skirti vien knygai.

Istorija papasakota intriguojančiai, tas „dar vieną puslapį“ stilius išlaikytas tobulai, kažkokia detalė, mintis ar įvykis skatina skaityti, skaityti.. Skaičiau. Ir mielai paskaityčiau dar ką nors panašaus.

Emi dar ne kartą mintimis grįš į tą mėnesienos apšviestą naktį ir galybę kartų savęs klaus, kas būtų buvę, jeigu ji būtų susimąsčiusi, kad pelėda, pažadinusi Džuliją, buvo siųsta Dievo, kad ji nepaliktų Usnių namo tą naktį. Kad toji pelėda ne šiaip sau buvo nutūpusi ant medžio už lango ir iš miego pabudinusi jos mažąją sesutę, o tam, kad Emi stabtelėtų ir susimąstytų, jog visada yra kitas kelias, net jei jis atrodo niekas daugiau – tik klampus purvynas Dievo pamirštame užkampyje?

Viljo Saraja. Išpirktasis kraštas.

Viljo Saraja. Išpirktasis kraštas.

SARAJA, Viljo. Išpirktasis kraštas [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Juozas Kruminas-Palionis. Antrasis fotografuotas leidimas. Kaunas: Menta,1990. 160 p. Originaaus leidimo duomenys: Kaunas: Br. Daunoro leidykla, 1943.

Premijuotas suomių literatūros premija, kaip geriausias 1939-1940 metų žiemos karo atvaizdavimas.

Dabar mūsų kraštas buvo užpultas. Išdidžiai buvo pakeltas kumštis, pateikti reikalavimai. Buvo pasakyta visai atvirai: tai priklauso mums, kadangi mes esame stipresni už jus. Tačiau mes nenusileidome jokiems reikalavimams. Mes nenorėjome parduoti savo pirmgimio teisės – teisės gyventi šitame krašte – už pigią kruopienę, už apgaulingus pažadus, kurie tikriausiai niekad nebūtų buvę išlaikyti.

Tikriausiai yra atsimenančių, kaip po ilgokai užtrukusio knygų badmečio staiga atsirado galimybė laisvai leisti knygas. Skaitytojų alkis tikriausiai buvo begalinis, tad jį patenkinti padėjo fotografuotiniai leidimai. Ir staiga tų taip lauktų nematytų ir neregėtų knygų atsirado tiek daug ir tokių įvairių… Visai kaip dabar. Tik tuomet mažai kam rūpėjo korektūros ar stiliaus klaidos, vertimų subtilybės, viršelio grožis ar popieriaus baltumas…

Taigi ši knyga ir yra ta „fotografuota“ – 1943 metais išleista Kaune, o 1990 metais leidimas pakartotas. Skaitau ją dar po trijų dešimtmečių ir jau galiu mėgautis ne tik pačia knyga, siužetu, bet ir jau beveik istorine penktojo dešimtmečio rašytine lietuvių kalba… Išlikusi net kaina RM 1,50.

Taigi, knyga apie karą. Žiemos karą. 1939-1940 m. maža suomių tauta 100 dienų atsilaikė prieš Sovietų Sąjungą. Ir nors baigėsi jis ne suomių naudai, tauta gynėsi narsiai. Pasakojama apie keliolika karių, kurie ištisas valandas šąla žiemos speige, vėliau laukia komandos pulti ar atsitraukti, kovoja, gelbsti sužeistus draugus ir panašiai. Daug minčių, jausmų. Labai labai daug patriotizmo. Gal dėl to romanas netrukus sulaukė pripažinimo, buvo apdovanotas ir laikomas vienu geriausiu šio karo „atvaizdavimu“.

Kiekviena akimirka dabar pavirsta amžinybe. Ji išsiplečia neapribrėžiama, skaudžia tikrove. Mes gulime pasiruošę šuoliui, tačiau dar nesame gavę jokio įsakymo. Aš žinau, kad ten, už šimto metrų, priešakyje, guli priešas, masė, kuri turi būti prispirta prie žemės ir sunaikinta. Jie suniekino tai, kas mums yra šventa, jie įsiveržė terioti tai, kas yra mūsų. Su šitomis mintimis aš pastebiu, kaip keršto troškimas uždega mano kraują. Ir man sunku ramiai išsilaikyti, nepašokti, nešaukti ir nemušti, kol pats parkrisiu – būsiu sunaikintas, kaip kad karas ši viso viską naikina.

Noah Gordon. Šamanas.

Noah Gordon. Šamanas.

GORDON, Noah. Šamanas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 604 p.

Žiūrovų eilėse visiškai tylu. Būtume girdėję menkiausią atodūsį ar dejonę. Vorenas vėl imasi darbo. Antras pjūvis, paskui trečias. Jis sparčiai ir rūpestingai išpjauna auglį, išvalo likučius, susiuva žaizdą, stabdydamas kraujavimą, prispaudžia kempinę.
Pacientas miega. Pacientas miega. Vorenas atsitiesia. Robai, nepatikėsi, tas kandus aristokratas stovi ašarų kupinomis akimis!
– Ponai, – sako jis, – tai ne apgavystė.

Ne, ne apgavystė, o tiesiog operacija taikant bendrą nejautrą. XIX. a. Amerikoje tai buvo nemažas laimėjimas.  O tas Robas.. teisingai, jis yra Robo Koulo (iš knygos Gydytojas: Avicenos mokinys) provaikaitis, kuriam, kaip ir kitiems Koulų giminės pirmagimiams, lemta tapti gydytoju.

Tuo metu Amerikoje neramu. Atėjūnai ir indėnai. Baltieji ir juodaodžiai. Vietiniai ir imigrantai. Reikalų daug, nuomonių daug, situacijos vis aštrėja… Prasideda JAV pilietinis karas.

O prie ko čia tas Šamanas? Knyga juk apie jo tėvo – Robo Džeremio Koulo gyvenimą. Apie atvykimą į Ameriką, meilės ir savų namų paieškas, nuotykius, mokslus, darbus. Apie tai, kaip pamažu keičiasi pasaulis. Apie karą. Darbą sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, bandant sulopyti sprogimų sudarkytus kūnus. Apie vaikus, jų ligas, bėdas ir kovą po saulę…. Gerai, bus ir apie Šamaną – vaikystėje apkurtusį berniuką. Sunkoka bus tapti gydytoju, jei nieko negirdi, tiesa? Bet ar jau taip visiškai ir neįmanoma?

Patiko, kaip ir pirmoji dalis. Nors…. gal pirmoji buvo įdomesnė. Kitą vertus, šioje yra ir šiokio tokio detektyvo. Ir istorijos. Bet kokiu atveju grožinė istorinė drama daugiau ar mažiau visada yra gėris.