Kazys Saja. Skudurėlių takas.

Saja_Skudureliu takasSAJA, Kazys. Skudurėlių takas. [prisiminimai (apmatams) / pamąstymai (ataudams)].  Iliustracijoms panaudota medžio drožėjo Stanislovo Riaubos „Faifoklio“ skulptūrėlė. Vilnius: Petro ofsetas, 2011. 296 p.

Smegduobės atsiveria pačios, o piliakalnius tenka supilti. (psl. 101).

Saja, Saja… Magiškos apysakos, taip gerai atmenamos iš vaikystės, su visomis obuolio sėklomis, gvidono apsiaustais ir nevarstomomis durimis. Ir ta skulptūrėlė viršelyje, tarsi primindama tų laikų herojus, paskatino atsiversti šią knygą.

Tačiau atvertus knygą – pasakos ir magija dings. Dings jau pirmame skyriuje, kartu su be galo sunkia rašytojo vaikyste, tad vieną skyrių po kito teliks tik dūsauti. Ir kuo daugiau skyrių, tuo tie dūsavimai darysis gilesni. Tikrai liūdna knyga. Tikrai kitokia, nei ankščiau skaitytos lietuvių rašytojų atsiminimų knygos. Gal todėl, kad didžiąją jos dalį užima pamąstymai? Gal todėl, kad labai daug tikros, ir ne visada malonios, tiesos?

O tos tiesos šioje knygoje tikrai daug. Pasiruoškite ją priimti tokią, kokią tiki autorius, arba net nepradėkite skaityti. Nes galėsite, kaip tos vaikiškos Kazio Sajos apysakos „Gvidono apsiaustas“ skaitytojas, pasirinkti bet kokį skyrių – vis tiek pabaiga bus ta pati. Nuostaba ir didelis noras užversti knygą, kurioje taip nevaržomai leista prasiveržti pykčiui. Pykčiui ant savų – lietuvių, tegu ir prasigėrusių, prasivalkatavusių, praradusių sąžinę ir žmogiškumą.

Ir nors visoje knygoje skaitytoją lydi medžio drožėjo Stanislovo Riaubos Faifoklio skulptūrėlė, lengviau nepalieka.

Liūdni pamąstymai su padūsavimais.

Reklama