Arūna Kaminskienė. Dana Loher. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija.

KAMINSKIENĖ, Arūna; LOHER, Dana. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija. Vilnius, Aukso pieva, 2017 – 352 p. iliustr.

Bet kurioje kelionėje nėra didesnio malonumo už jos pradžią. Charles Dudley Warner.

Vieną dieną dvi mėgstančios keliauti bendramintės susėdo ir nutarė parašyti knygą. Kaip tarė, taip ir padarė… Aha. Taip būna tik pasakose. Iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, nors ir esi aplankęs daug miestų ir miestelių, nors ir esi prikaupęs begalę įvairiausių įspūdžių. Ne veltui dažnoje knygoje skaitome autorių padėkas, kurios kartais užima ir keletą puslapių.

Taigi, skaitau tuos gražius, paprastai ir nuoširdžiai parašytus pasakojimus ir taip gerai jaučiuosi. Todėl, kad jie – apie Vokietiją. Todėl, kad knyga labai labai graži. Todėl, kad viena autorių – Danutė – gera mano draugė. Skaitau ir atrodo, kad sėdime, lėtai gurkšnojame karštą vyną ir kalbamės, kalbamės… Todėl, kad viską savo akimis mačiusių keliautojų pasakojimų nepranoks joks enciklopedinis turizmo vadovas.

įspūdžiai, kuriais daliniesi, tik dar labiau stiprėja, ar ne?

Paskaitykite patys.

Chammiunsteris yra visai šalia Chamo, kokie keturi, penki kilometrai kelio. O jame mums labiausiai rūpėjo vienintelis dalykas: kaukolės. […]. Apžiūrinėdami bažnyčią nerandame jokios užuominos apie osuarijų, išskyrus atvirukus. Tyliai pasikuždame, kam tokį galėtume nusiųsti. Dar kartą apsidairę nutariame pasižvalgyti aplink bažnyčią. Kairėje pusėje pamatome baltą pastatą. Tikriausiai ten. Dideliam mūsų nusivylimui, durys užrakintos. Einame toliau. Prieiname tvarkingas kapinaites. Norėtųsi sakyti, gražias. Taip, jos gražios. Gražus būna ir liūdesys. Energingas senukas neša laistytuvą. Sustojame, jis, nelaukęs, kol mes prasižiosime, sveikinasi pirmas: „Grüß Gott“ (Garbė Dievui). Sveikinamės ir mes. Klausiame, kur tos kaukolės. „Štai ten, – mosteli ranka, – šalia šarvojimo pastato. Dešinėje. O jei apeisite iš kairės ir nusileisite kelis laiptelius žemyn, rasite ir kaulų stirtą.“ Stato laistytuvą ant žemės. Suprantame, kad dar ne viską pasakė. „Iš viduramžių čia viskas. Aš dažnai nueinu su tais žmonėmis pasikalbėti. Žinoma, mintyse…“ – sako ir, lyg susigėdęs savo išpažinties, nuleidžia akis ir nusišypso. O mums įdomu, tad klausiamai žvelgiame į jį. Supratęs, kad nė neketiname šaipytis, tęsia: „Man jie visi – lyg būtų čia pat. Aš matau juos, jie mato mane… Ne taip, kaip čia (parodo ranka į kapines), kur viskas po žeme, po gėlėmis, po akmenimis. Čia nieko nematai, nieko nežinai – daug jų, ar mažai. O ten – penki tūkstančiai. Taip sako. Pats neskaičiavau. Štai ten…“ – dar sykį parodo ranka ir ima laistytuvą. O mes, apimti keistų minčių, einame „štai ten“. Ir visai nesinori gilintis, kodėl ten visa tai taip. Tik ausyse tebeskamba: „Man jie visi – lyg būtų čia pat.“

Norom nenorom vis mąstau, ar šis žmogus tikrai taip jaučia? Turbūt… Juk, kaip kartą rašė Gendrutis Morkūnas: „Žmonės, kurių rankos panašios į pušies šaknis, meluoti nemato reikalo“.

O čia daugiau šių keliautojų pasakojimų.

Marcus Blake. Atlantidos atradimas.

Blake AtlantidosBLAKE, Marcus. Atlantidos atradimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Milda Dyke. Vilnius: Aukso pieva, 2013. 432 p.

— O Dieve, Achilai, pasakyk man, kad aš sapnuoju košmarą. Pasakyk man, kad sapnuoju. (psl. 141).

Mergina, vardu Marta Ancheles nusprendė keisti savo gyvenimą ir pradėti gyventi taip, kaip visi. Deja, deja… kelyje kaip tyčia pasitaikė nepažįstamas žavus jaunuolis ir ankstesnės problemos su muitininkais ir konkurentais kontrabandininkais pasirodė tik vaikų žaidimai… Pradžia intriguojanti, bet beveik puikus įspūdis kuo toliau, tuo labiau blėso…

Stulbinamas veiksmo ir nuotykių trileris. Verta dėmesio, tiesa? Nors mane labiau domino pati tema, mat mėgstu visokias fantastikas ir mistikas, tad ir į jaunimo literatūrą nespjaunu. Šį kartą… nežinau, kažkaip veiksmas nestulbino, o trileris…. Galvočiau, kad trilerius geriausia yra matyti. Skaityti… chm.. labai greitai atsibosta. Bėgam, gaudom, šaudom… galbūt man trūksta fantazijos veiksmą pamatyti? O gal šį kartą pritrūko ir noro.

Ne, kitų trilogijos knygų tikrai neskaitysiu, nors filmą gal ir pažiūrėčiau. Įdomu, kaip visas tas veiksmas bus realizuotas.