IVANICKAS, Gintautas K. Tamsa ryja tamsą [romanas]. Gintautas K. Ivanickas, 2019. 294 p.
Ciklo „Umbros kronikos“ I-oji knyga.
O kas gi yra tiesa? Čia mes galime prisiminti žodžius, pasakytus Kopfo VIII Vanherno po pralaimėjimo prie Bliucheno: „Jau dabar, šią akimirką yra mažiausiai trys tiesos. Mūsų tiesa, priešo tiesa ir tai, kas mūšio lauke įvyko iš tikrųjų. Ak, taip. Vėliau atsiras ir ketvirtoji – ta, kurią koks nors plunksnagraužys įrašys į kronikas. Tad įpilkite kiekvienam kareiviui vyno, pasirūpinkite, kad jie būtų pamaitinti. O rytoj… Rytoj mes vėl kursime istoriją.“
Kažkada labai labai seniai per Videokauką pamačiau filmą Vilou / Willow (1988), sužinojau, kad yra toks maginės fantastikos žanras, ir kad jis man patinka. Labai patinka. Praėjo daug metų, bet konkrečiai šio žanro, nei apskritai fantastikos eksperte netapau. Tačiau ramiai praeiti pro tokias knygas tikrai negaliu. Tokias, kurias skaitydamas pamiršti, kaip kažkada rašė Kingas, neapmokėtas sąskaitas už elektrą, kasdienybės siaubą, ir visus kitus reikalus. Bent laikinai.
Umbra – tai panašus į viduramžių laikus pasaulis. Pasaulis, kuriame gali įvykti patys kasdieniškiausi, ir kartu patys stebuklingiausi dalykai. Kuriame gali pasižaisti su nuodais. Pakariauti su priešais. Paplaukioti su piratais. Pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Kiekviename skyriuje vis naujas pasakojimas ir nauji nuotykiai. Gali pasirodyti, kad jie tarsi ir padriki, painūs, herojų vardai, vietovės ir titulai sunkiai įsimenami, bet tik ne man – galvą pasukti smagu, o kelis puslapius atsiversti atgal tikrai nesunku.
Ir su nauju pasauliu susipažinau puikiai. Nes kaip tik tokie man patinka. Patinka į viduramžius panašūs laikai. Patinka, kad primena mano mėgiamus Sostų karus, Kvoutą ir Raganių. Patinka, kad yra rizika pasimesti tarp veikėjų ir pasiklysti nežinomose vietovėse. Labai patinka pats rašymo stilius, pajuokavimai ir siužeto vingiai. Galų gale patinka, kad tai lietuviška fantastika. Puiki lietuviška fantastika.
„…kartais tai aš, kartais nebe…
…kai dar viską suvokiu, vis retesnės. Palikau perspėjimą ir švyturį. Jei supras, jei pakus, ateis…
…be reikalo. Nepadės, tik pražus. Bet bent…
…galbūt išprotėjau. Bet tikiu, kad ji ruošia… įsiveržimą?..“
Neįmanoma atsitraukti. Ir nėra ką čia daug šnekėti – duokite greičiau antrąją knygą.
kaskaityti.lt 