Michael Crichton. Laiko linija

CRICHTON, Michael. Laiko linija [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Vilnius: Algarvė, 2011. 408 p.

– Praeitis egzistavo dar prieš Disnėjų ir Merdoką, Britų Telekomą ir „Nissan“, „Sony“, IBM ir visus kitus veiksnius, formuojančius dabartį. Praeitis kilo ir leidosi be jų įsikišimo, bandymų veikti. Praeitis yra tikroviška. Ji autentiška. Ir tai suteikia praeičiai neįtikėtino patrauklumo. 

Kelionės laiku tikriausiai kiekvieno fantasto svajonė. Knygos, filmai ta tema – viskas tinka ir viskas šaunu (tokiais atvejais minusų retai kada ieškau, o ši knyga dar ir su paveiksliukais). Ir kaip tik po ranka pasitaikė Laiko linija (o, čia tas Dinozaurų parko autorius ir o, pasirodo ir Andromedos štamo, tik pastarojoje buvo Maiklas Kraitonas). Šį kartą romanas siūlo nukeliauti į praeitį, į XIV a. Prancūziją, į tuos laikus, kai pagrindinės technologijos buvo šaunamieji ginklai ir parakas, o pagrindinis kilniųjų riterių užsiėmimas – aiškintis asmeninius reikalus kardais ir kalavijais.

Keista, kad tik jau įpusėjusi knygą prisiminiau, kad yra ir filmas (Timeline (2003) IMDb *5.6). Minutėlę sudvejojau, skaityti toliau, ar nebe, juk filmą mačiau bent keletą kartų, bet perverčiau puslapį ir… Ir taip, tas rašytojas tikrai gerai rašo. Nors pradžioje visada šiek tiek nuobodu. Buriamas būrelis, turintis nuveikti ką nors neįprasto (vieni jau leidosi po vandeniu, kiti keliavo į Dinozaurų parką, dar kiti – tyrė kažkokį tai štamą…). Vėliau išdėstomos mokslinės ir galimai galimos teorijos, prielaidos, ir t.t.  Kai visi pagaliau užima savo vietas, veiksmas prasideda. Įsisuka siužetas, įvykis po įvykio, o Prancūzijos šimtametis karas pasirodo nėra jau tas laikotarpis, į kurį labiausiai norėčiau nuvykti.

Bent jau teoriškai įrodyta, kad laiko kelionės tikrai yra neįmanomos. Bet kai atsivertusi paskutinius puslapius pamačiau keturių lapų bibliografinių šaltinių sąrašą, tikrai suabejojau. Nejau tikrai neįmanomos?

Ką gi, pirmyn į viduramžius?

Michael Crichton. Sfera.

CRICHTON, Chrichton_SferaMichael. Sfera [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Vilnius: Algarvė, 2000. 320 p.

— Pasakysiu jums, ką aš manau, – tarė Haris. – Aš manau, kad sfera – tuščiaviduris konteineris. Aš manau, kad viduje kažkas yra ir tai velniškai mane baugina.

Stratigrafija, boiliuminescensinės struktūros, chloroplastai, chromotoforai, antropomofinės problemos – jei šie žodeliai jūsų negąsdina, greičiausiai jums patinka, ar bent galėtų patikti mokslinė fantastika. Žanras šis keistas, dažniausiai tapatinamas su berniukais ir paauglyste, o paskui.. ką jau ten, tai tik fantastika….

Iš tikrųjų, labai neprasta. Paskutiniu metu jos po truputį paskaitau, pažiūriu vieną kitą filmą – ir ji, tiesa pasakius, mane dažniausiai žavi. Be to, argi galima norą pažinti tai, ko dar nėra, bet gal kada bus, pažinti tai, ko galbūt mes dar net nenujaučiame ar nesuprantame, įsprausti į vieno kurio nors amžiaus tarpsnio rėmus?…

Michael Chrichton daugeliui tikriausiai žinomas kaip Jūros periodo parko autorius. Sfera, parašyta keliais metais anksčiau (1987. Jūros periodo parkas – 1990-aisiais) – kažkuo panaši. Civilių gyventojų (tiesa, geriausių pasaulyje savo sričių žinovų) būrelis gauna užduotį prisijungti prie kariuomenės ir padėti išsiaiškinti paslaptingo laivo, gulinčio vandenyno dugne, kilmę. Tad leidžiamės po vandeniu. O tokiomis sąlygomis visai neblogai, kai šalia yra psichologas. Jo personažas ir buvo visos šios istorijos vinis…

Oi, kaip aš nemėgstu visokių psichologijų…. Ir oi, kokia ji knygoje buvo įdomi….. Normanas Džonsonas stebi visą grupelę, kiekvieną jos narį, tyrinėja situaciją, tikėdamasis užbėgti už akių, jei kuriam nors streso pasirodys pernelyg daug. O situacija neįprasta, klausimų daug,  paslapčių dar daugiau, atsakymų mažai. Iš tikrųjų, ką mes žinome apie žmogų, žmoniją, žvaigždes, galaktiką, ir visa ko esmę? Gal tiesa ta, kad pati didžiausia mįslė visoje visatoje esame mes patys?

Labai patiko. Jeigu esate smalsi esybė, rekomenduoju paskaityti. O kol įspūdžiai neišblėso, lekiame žiūrėti filmo.