Jodi Picoult. Kai tu išeini.

Picoult Kai tu iseiniPICOULT, Jodi. Kai tu išeini [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 400 p.

Visada maniau, kad yra didelis skirtumas tarp dvasios ir vaiduoklio, bet nesuvokiau, koks mažas tarpelis tarp mirusiųjų ir gyvųjų. (psl. 372).

Ką gi – pasiruoškite. Knyga žada, kad bus gana netikėtas siužeto posūkis. Ir, bent šį kartą – nemeluoja. Man patiko.

Ką žinote apie dramblius? Perskaitę be abejonės žinosite daugiau. Jei patiko vilkai, garantuotai, patiks ir drambliai, nes informacijos apie dramblių gyvenimą tikrai daug. Ir įdomiai… Kur kitur būtų surinkta tiek faktų apie dramblių gyvenimą vienoje vietoje? Tikrai sudomins (pati ką tik aplankiau panašią į romane aprašytą dramblių prieglaudą ir pažiūrėjau, ką drambliai veikia dabar – http://www.elephants.com).

Be dramblių, bus ir žmonių, žinoma. Paauglė Džena, kurios mama paslaptingomis aplinkybėmis dingo prie gerą dešimtmetį, kuomet jai tebuvo treji, nepaprastai norėtų ją susirasti. Ar bent sužinoti, kodėl mama ją paliko, kodėl ji tapo nebereikalinga? O gal mama nesugrįžo jos pasiimti, nes mirė? Klausimų daug, ir į juos rasti atsakymus mergaitei padeda tikrai spalvingos asmenybės: buvęs detektyvas Virdžilas, nesėkmingai ekstrasensės karjerą baigusi Serenitė….

O toliau? Eeeee, ne – toliau tikrai nieko nebesakysiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei mėgstate Picoult romanus, snaiges jau visas iškarpėte, namus ir eglutę pasipuošėte, netgi dovanėles supakavote, galite švenčių laukti būtent su šia knyga. Skaitymo malonumas – garantuotas. Ir tiesa, pabaigoje praverstų viena kita nosinė…

Aš žinau atsakymą.
Jei nuolat galvoji apie žmogų, kurį mylėjai ir kurio netekai, tu visada esi su juo.
Visa kita tik smulkmenos. 

Reklama

Stephen King. Švytėjimas. Daktaras Miegas.

KING, Stephen.
Švytėjimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 504 p.
Daktaras Miegas [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2015. 544 p.

Gyvenimas – tai ratas, sukasi ir sukasi be perstojo grįždamas į pradinį tašką (Daktaras Miegas, psl. 536).

Tai va, internetas sako – kad Daktaras Miegas – tai betselerio Švytėjimas tęsinys. Vargiai ką iš to kažkada skaitytojo Švytėjimo beatsiminiau, tai nusprendžiau pakartoti.

Torensų šeimynėlė – Džekas, Vendė ir penkiametis (ar aštuonmetis?) Denis – gauna šansą – darbą prestižiniame „Panoramos“ viešbutyje. Darbas tikrai idealus – žiemą viešbutis nedirba, tad jie bus prižiūrėtojai. Ten gyvens dėl nieko nesirūpindami – stogas virš galvos yra, maisto pilnas restorano virtuvės sandėliukas, ir daug daug daug laiko. Laiko sau, laiko šeimai, laiko nebaigtai pjėsei, laiko…

Kai jau pradėjau fantazuoti, ką veikčiau ten aš, viskuo aprūpinta, bet atkirsta nuo žmonių (interneto ir kompiuterių tuomet dar irgi nebuvo), šeimynėlei ima sektis ne taip, kaip tikėtasi. Pamažu ima atrodyti, kad būti atskirtam nuo žmonijos ne tokia ir puiki idėja, kad likus vienam, į paviršių ima kilti visokie vidiniai ir išoriniai demonai, kuriems tik ir knieti viską sugadinti….King Daktaras miegas

Tikrai skaitinys buvo geras. Tad tikrai džiaugiausi, kad iš karto galiu atsiversti tęsinį, kur mažasis Denis jau subrendęs, bet savo ypatingųjų gebėjimų nepraradęs vyriškis. Kaip gi viskas klostosi toliau? Su kokiais dar dabarties, praeities, savais ar svetimais vaiduokliais susidurs Denis?

Įdomu knygas ir palyginti. Viena 1977 metų. Kita – 2013-ųjų. Jau su kompiuteriais, planšetėmis, feisbukais. Sostų karais ir Žiedų valdovais. Vienos siužetas – ypatingai originalus, stebinęs skaitytojus. Kitos gi – fantastikų, mistikų ir visų kitų dalykų persisotinusiems – paprastas ir gal net šiek tiek vaikiškas. Bet vaiduokliai, tiek ankščiau, tiek dabar – tokie patys. Gal vienas ar keli dabar kaip tik ir sėdi šalia jūsų. Aaaaaaaa…..

Pasisuk pasauli!

George R. R. Martin. Šokis su drakonais.

Martin_šokisMARTIN, George R. R. Šokis su drakonais. [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė.  Vilnius: Alma littera, 2015.

Ledo ir ugnies giesmė, kn. 5-6.
I dalis – Sapnai ir dulkės – 600 psl.
II dalis – Po puotos – 520 psl.

Kas bus toliau?

Sakykit ką norit, bet šių knygų skaitymas tikrai didelis malonumas. Džiaugiuosi, kad kažkada per vargus ir ašaras šiaip ne taip išmokau skaityti. Nes serialas – tai tik nedidelė dalis to, kas yra knygose. O ypač šiose dalyse.

Drakonai 2Knygas skaičiau ir penktąjį serialo sezoną žiūrėjau vienu metu. Ir ką? Skaitytojai dažnai mėgsta diskutuoti: filmas ar knyga… knyga ar filmas… O šiuo atveju būtų ir knyga, ir filmas. Nes vietomis galvojau, kad knyga ir serialas – tarsi du atskiri kūriniai. Tik su tais pačiais veikėjais.

Penktame sezone tikrai pasistengta, kad žiūrovas būtų šokiruotas. Taip jau taip, jau nuo pirmų sezonų esame pratę, kad autorius nukirs galvą kuriam nors iš mūsų mėgiamų veikėjų, bet čia tikrai bus dėl ko paaikčioti. Knygose viskas lyg daug nuosekliau ir ramiau, šokas praskiedžiamas istorijomis apie kitus, mažiau žinomus ar seriale visai nepasirodžiusius veikėjus. Nuotykiai sukasi, lapai verčiasi ir daugiau kaip tūkstančio puslapių – kaip nebūta.

Ką gi – ir kas bus toliau?

Undinė Radzevičiūtė. 180.

Radzeviciute 180RADZEVIČIŪTĖ. Undinė. 180 [romanas]. Vilnius: Baltos lankos, 2015. 278 p.

Kartais, kad sumažėtų atstumas tarp pačių artimiausių žmonių, reikia, kad viskas aplink apsiverstų…

Labiausiai tai mane šioje knygoje pritrenkė tiražas – 1800 egzempliorių. Aš visiškai nežinau šiandieninių knygų tiražų (gal ir nelabai noriu žinoti), bet tas skaičius pasirodė be galo mažas. Kaži kiek Lietuvoje yra bibliotekų (google sufleruoja, kad šiek tiek daugiau nei tūkstantis)? O kiek knygas perkančių žmonių (google sufleruoja, kad 3 proc. nusiperka daugiau kaip 10 knygų per metus)? Bet vis tiek, man šis skaičius stebėtinai mažas. Nors ir asocijuojasi su pavadinimu – 180.

Ir atleiskite, bet jau aštuntame puslapyje neištvėriau, pradėjau juoktis. Garsiai. Ne, ne dėl siužeto, bet dėl to autorės stiliaus. Dėl sakinio iš dviejų žodžių. Netgi iš vieno. Kartais rašydama irgi mėgstu taip taupyti žodžius. O kalbėdama – dar dažniau. Bet vis tiek keista man ta rašymo maniera. Reikia perskaityti žymiai daugiau nei aštuonis puslapius, kad priprastum ir nebegalvotum, kad tekstas skirtas šiek tiek atsilikusiems…

Jei rimtai – tai geriau už Frankburgą, šiek tiek prasčiau už Žuvis ir drakonus, ir žymiai žymiai prasčiau už Baden badeno nebus.. Nors patiko ir šis, viskas pakankamai įdomu, skaityti smagu ir lengva. Bet gal per lengva? Ir per greita. Šast, ir baigėsi. O pala, tai gi kur įspūdis? Ką, irgi nelabai liko?

Ką gi. Gaila.

Kazys Saja. Mamutų medžioklė. Devynbėdžiai.

Saja_MamutuSAJA. Kazys. Mamutų medžioklė. Devynbėdžiai [pjesės]. „Mokinio skaitiniai“ Vilnius: Žaltvykslė, 2006. 142 p.

Ne tik veršiai, paršai, katinai, bet ir mūsų dūšios, mūsų širdys prieš tuos ketverius metus buvo lengvesnės! (psl. 126).

Kol neatplukdė piršliai jaučio Klemenso ir nepasirodė Devynbėdžių kaimas visu gražumu.

Po tokio spektaklio, knyga mano rankose atsidūrė kosminiu greičiu. Nors pjesių nesu daug skaičiusi, šitų neliko vos per kelis vakarus. Ir domino mane, žinoma, pirmiausiai Devynbėdžiai.

Taip, teksto čia tikrai daugiau. Ir jis toks lietuviškas, lietuviškas…. Ir kartu (kaip baisu), jau truputį primirštas. Tiek daug visokių palyginimų, patarlių, priežodžių, pajuokavimų… Senesnis katinas, kietesnė uodega… gyvensim šventų dūkų ir taboka… kaip ubagas, kruopas pabėręs…. peršokęs šunį, užkliuvau už uodegos.. kas gimė kovu – kovas, kas gimė povu – povas… Dėl ko biednas? Todėl kad durnas… O dėl ko durnas? Dėl to kad biednas… Reikia mokėti gyventi… O ką tu ten išmoksi, kai moko jautis…

Yra ir dar viena pjesė – groteskas „Mamutų medžioklė“. Iš pradžių aš jos neketinau skaityti, bet labai jau ji girdėta, tai pavarčiau… ir perskaičiau. Iš tikrųjų įdomi, Joje dar daugiau visko, nei Devynbėdžiuose. Žmonės sako, oi kokia buvo cenzūra, o va rašė tokias pjeses, žiūrėjo tokius spektaklius, kur meilės sovietų valdžiai ir santvarkai tikrai nebuvo. Ir nieko. Tiesa, ir pats Kazys Saja yra toks kažkoks autorius (beje, čia įdomus interviu), jo visuose, kiek teko skaityti, tekstuose gausu visokių paslėptų minčių… tai yra, palikta daug vietos skaitytojo fantazijai. Puiku. Scenoje kada nors norėčiau pamatyti ir kitas autoriaus pjeses.

Chm.. geras tas teatras, kuriame pabuvęs atrandi dar nematytų, negirdėtų ir netgi neskaitytų dalykų….

500

Štai ir penki šimtai. Tiksliau penkiašimtasis įrašas. Tik apie ką jis galėtų būti? Apie knygą, eilėraštį, spektaklį? Prieš kažkiek laiko gavau keletą vieno, man dar negirdėto, autoriaus eilėraščių (ačiū jam). Tebus šis įrašas vienam iš man labiausiai patikusių.

…netikrume,-
tikrumo
ieškau…
randu,-
vienatvę ,
tikrą ,
bet nuolat
trypiamą…
randu ,-
pavydą,
tikrą ,
bet vis
liguistą…
randu,-
skausmą,
tikrą ,
tik menkai
atjaučiamą…
randu,-
blogį,
tikrą
ir juodą,
mus visus
tepantį…
randu,-
ir gėrį,
tikrą…
graibstomą…
bandau
užgriebt…
*****
Algirdas Markevičius, 2011-07-14

Tai ką gi, judame link tūkstančio?

Anne Gesthuysen. Seserys.

Seserys

GESTHUYSEN, Anne. Seserys [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius. Vilnius: Alma littera, 2014. 392 p.

Mes juk seserys….

Tai, kas man patinka. Tikiuosi, ne tik man vienai. Šeima susitinka švęsti šimtojo vienos seserų gimtadienio. Jubiliejus solidus, ruošiamasi ramiai ir iš anksto. Laiko lieka ne tik šventei, bet ir viso gyvenimo prisiminimams.

Autorė visai ne vokiška pavarde pasakoja trijų seserų gyvenimo istoriją. Pasirodo, šios trys šimtametės buvo jos prosenelės. Vienas, antras karas, visas šimtmetis. Šeimai, matyt, jų gyvenimai pasirodė įdomūs, tad apie juos sužinojome ir mes, skaitytojai. O nuo tų laikų, kai dar beveik vaikas perskaičiau „Ditė – žmogaus kūdikis“, tokios ar panašios istorijos man patinka beveik visos. Ir beveik be išimties.

Ir dar daugiau. Va paskaitai tokių knygų, ir įsijungia fantazija. O kaip gyveno mano paties seneliai? Proseneliai? Visi kiti tie žmonės, kuriuos aš pažįstu tik iš šeimos albumų? Kurie buvo man artimi, bet ir nepažįstami: apie jų kasdienybę, mintis, gyvenimus jau niekas nebepapasakos.

O Seserys vis dar tebesikuždėjo. Apie ką jos gali tiek šnekučiuotis? Nesvarbu. Skaityčiau ir skaityčiau…