Marina Stepnova. Sodas.

Marina Stepnova. Sodas.

STEPNOVA, Marina. Sodas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2020. 344 p.

Už lango buvo sodas.
Tai viskas, kas jai dabar liko.
Per stebuklą neprarastas kūdikis.
Ir sodas.

Aha, tas įsitikinimas, kad tai, kas svarbu tėvams, bus svarbu ir jų vaikams. Bet gal šiems bus svarbiau kas nors kitas? Pavyzdžiui, žirgai? O gal…

Buvo labai gerai. Geras kiekvienas skyrius, kiekvienas puslapis, kiekviena pastraipa. Skaitai ir džiaugiesi. Ir pavydi. Na kaip, kaip žmonės geba taip rašyti? Daug jausmų, emocijų, įdomi šalis ir laikmetis, (ne)laimingi žmonės. Yra visko. Kaip ir dideliame, sename sode.

Trečioji, bet ne paskutinė autorės knyga. Tikrai, patiko taip, kad, jei ne karantinas, jau skaityčiau ir ketvirtąją. Rusiškai. Nes na.. originalas turėtų būti dar geriau, ar ne?

Taigi, viskas labai paprasta. XIX amžius, Rusija. Mylinti pora, pabėga iš triukšmingo didmiesčio į nuošalų dvarą. Čia galės ramiai pagyventi. Sau. Bet et.. tas gyvenimas, vis pateikia staigmenų, kurie tokius planus visada sujaukia. Blogai tai ar gerai – kas ten žino…. Bet kuriuo atveju svarbu kiekviena detalė. Kiekvienas žmogus. Tie, kuriuos buvai sutikęs praeityje. Ir tie, kuriuos galbūt dar sutiksi. O susitikimai čia svarbūs.

Mėgaukitės.

Antonis Samarakis. Klaida.

Antonis Samarakis. Klaida.

SAMARAKIS, Antonis. Klaida [romanas]. Iš graikų k. vertė Diana Bučiutė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Žinoma, buvo pavojinga vaidinti spektaklį, apsimesti, kad jis yra žmogus, kad turi tai, kas vadinama jausmais. Jeigu valdžia būtų iš jo pareikalavusi tardyti įtariamąjį iš „Sporto“ kavinės taip, kad šis išsektų, nusigaluotų, prarastų sąmonę daugybei valandų arba visam laikui, – jei valdžia būtų iš jo norėjusi ko nors tokio, tebūnie. Bet užsidėti  kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties. Tačiau jį viliojo kaip tik tas naujumas ir nežinomybė. Sakytum būtų ėjęs paklaidžioti po vietovę. kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, išžvalgyti jos pėda po pėdos. Planas kerėjo kaip visa tai, kas rizikinga.

Jėga! Kaip man patinka tos net 200 psl. nesiekiančios, bet tiek daug savyje turinčios istorijos! O dar aprašyme paminėtas Kafka ir jo Procesas! Ir dar Orwell! Pradedam.

Maždaug to ir tikėjausi. Geros istorijos. Nors su Kafka nelygintina, bet parašyta gerai. Įtraukia, sutrikdo, nustebina…

Kažkur nežinomoje šalyje gyvenimą valdo Režimas. Viskas turi būti pagal jo nustatytas taisykles. Netgi daugiau. Visi, kas neprisideda ir neprijaučia Režimui, yra jo priešai. Vieną dieną kavinėje sulaikomas įtariamasis. Nežinia, kuo jis kaltinamas, ir ar iš vis prieš jį yra kokių įkalčių – dviem specialiesiems agentams liepiama nugabenti jį į Centrinę būstinę sostinėje.

Kelionė prasideda.

Ir toje kelionėje patiko viskas. Specialieji agentai ir jų istorijos, įtariamojo laikysena, siužeto vingiai, tikėtumai ir netikėtumai. Pasakojimo stilius. Pabaiga. Įspūdis greit neišblės. Istorija, kurioje supintas trileris, politika, satyra ir psichologija, tikrai verta dėmesio.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

DRISCOLL, Teresa. Aš stebiu tave [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 352 p.

Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Nie-ka-da.

Nelauktai geras detektyvas. Netikėtai pakliuvęs į rankas. Nenuvylė.

Kaip gerai nieko nesitikėti iš knygos ir neturėti jokių išankstinių lūkesčių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi. O siužetas visai paprastas – vieną dieną važiuodama traukiniu moteris pamato dvi paaugles ir du jaunus vyrukus. Nors nuojauta kužda, kad merginoms gali grėsti pavojus, tačiau vis dėl to ji nusprendžia nesikišti. Ir be reikalo.

Patiko, kad pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų. Tokia struktūra atsibodusi? Anaiptol. Kiekvienas turi savų paslapčių, savų istorijų ir savų priežasčių nerimauti. Kiekvienas jaučiasi kažkiek kaltas. Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Kas tie du vėliau dingę vyrukai ir kas siuntinėja grasinančias žinutes? Suvokti, kad tave kažkas persekioja ir stebi – ne visai maloniausia būsena, ypač kai jautiesi dėl kažko kaltas.

Tiesa, pavadinti romaną psichologiniu galgi pernelyg drąsu. Nors kiekvienas ir turi kažkokių paslapčių, kalčių, pergyvenimų, bet tai nėra labai gilu, greičiau – paviršutiniška. Man tiko. Visai geras detektyvas savaitgaliui.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

MUSSO, Guillaume. Slaptas rašytojų gyvenimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 240 p.

– Kas yra geras romanas?
– Sukuriate personažus, kurie sužadina skaitytojų meilę ir simpatijas. Paskui tuos personažus nužudote. Ir įskaudinate skaitytoją. Taip jis visada prisimins jūsų romaną.
/ John Irving.

Ne, Musso ne toks geras, kaip R.R.Martin. Taip pasišvaistyti kalavijais, kaip pastarasis, daugiau nesugeba niekas. Bet savo stilių turi. Tokį, kad pamačius naujai išleistą knygą, visada norisi tuoj pat ją perskaityti.

Taip.. vienos yra įdomesnės, kitos – nelabai. Stebuklų jose tikėtis tikrai nereikia. Vienintelis stebuklas, kurį šis autorius moka padaryti, tai kiekvieno skyriaus pabaigoje parašyti tokį miglotą / paslaptingą / intriguojantį sakinį, kuris tiesiog priverstų skaityti toliau.

Yra labai labai garsus rašytojas, kurias staiga nustoja rašyti ir atsiskiria nuo visuomenės nuošalioje saloje. Yra jaunas pradedantysis rašytojas, svajojantis parašyti pirmąją knygą. Yra daug tokių, kurių tikslas patekti pas šį rašytoją ir išsiaiškinti jo netikėto atsiskyrimo paslaptį.

Ir yra moters lavonas, prikaltas prie medžio. Pasiruoškite. Autorius, kaip visada, šiek tiek pavedžios už nosies.

Taigi, koks tas Slaptas rašytojų gyvenimas? Iš tikrųjų ganėtinai viskas painu. Ir veiksmo daug. Abejoju, kad po gero pusmečio iš siužeto dar kažkas bus išlikę. Bet tas visiškas įsitraukimas ir tas tikras skaitymo džiaugsmas tikrai džiugina.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

GAIMAN, Neil. Vandenynas kelio gale [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2018. 192 p.

– Žinau, – pasakė Letė. – Viską žinau. Garbės žodis. Mums viskas baigsis geruoju.
Taip ji sakė. Bet geruoju mums nesibaigė.

Žinot tas istorijas, kai suaugusieji, dažniausiai prispirti ne pačių maloniausių reikalų, grįžta į vaikystės namus kokiame nors mažame miestelyje? Dažniausiai tai pasitaiko kokiuose nors detektyvuose, kuomet seniai pamirštoje byloje atsiranda naujų įrodymų ar pan. Bet būna ir kitokių istorijų. Fantastinių. Maginių. Stebuklingų.

Autorius jau pažįstamas, Niekurniekada jau perskaityta, rodos, jau galėjau numanyti, ko tikėtis iš šios trumpos apysakos. Bus magijos, bus netikėtumų. Bus tikrai labai graži istorija.

Vaikščiodamas po vaikystės vietas vyras panyra į prisiminimus, kuriuos jau buvo pamiršęs. Nors pamiršti tokias patirtis sunkoka, nesvarbu, kad tuomet buvai tik septynerių. Tais metais berniukas, gyvenantis kelio pradžioje, patiria rimtų išbandymų. Jam į pagalbą ateina kaimynų mergaitė, gyvenanti kelio gale. Letė Hemstok.

Ir kaip dabar parašyti, dėl ko taip susižavėjau? Istorija juk visiškai paprasta: blogis bando pakenkti žmonėms, bet gėris visada nugali. Bet tas toks magiškas stilius, tarsi kokia burtų lazdele ima ir akimirksniu perkelia į septynmečio pasaulį: vaikišką, naivų, stebuklingą. Fantastišką. Tai tikriausiai ir padarė didžiausią įspūdį.

O tiksliausiai knygą apibūdina šie žodžiai ant viršelio (o tai, kaip žinia, būna labai retai). „Vandenynas kelio gale“ – poetiškas ir liūdnas, nuostabiai realus maginės fantastikos žanro kanonus keičiantis kūrinys. Tai pasaka, kurią privalu perskaityti suaugusiems, kad neužmirštų, jog stebuklai visada šalia.

Tai ar dar nepamiršote, kad stebuklų tikrai būna?

–  Maniau, sakei, kad čia vandenynas, tariau jai. – O iš tiesų tai viso labo kūdra.
–  Čia yra vandenynas, – atšovė ji. – Mes jį perplaukėme, kai aš dar buvau kūdikis, po to, kai išvykome iš senosios šalies…

Graham Swift. Regimybės.

Graham Swift. Regimybės.

SWIFT, Graham. Regimybės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 172 p.

Na tai pirmyn, pone mage. Parodykit mums, ką sugebate.

Tikrai, parodykite, ką sugebate, pone Swift! Nes pirmoji knyga Motinų sekmadienis, sakykim, šiek tiek nuvylė ar bent jau tikėjausi ne to, kas buvo žadama ant viršelio. Netgi šios knygos nelabai norėjau skaityti. Kol neatsiverčiau pirmojo puslapio.

Šaunu! Tikra fantastika. Kaip ir toks šiek tiek magiškas siužetas, taip ir pats tekstas įtraukė taip, kad perskaičiau akimirksniu. Labai jau viskas intrigavo. Knyga nedidukė. Istorija, rodos, labai paprasta. Bet būtent dabar ir pajutau tą rašytojo talentą, apie kurį ankščiau tik skaičiau. Paprasta ir gražu.

O kas per istorija? Apie berniuką, vaikystėje sutikusi savo gyvenimo mokytoją. Apie vyrą, suradusi amžiną meilę. Apie sprendimus, keičiančius viską. Kaip ir sakiau, viskas paprasta. Ir kartu – stebuklinga.

Knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, nors tokias istorijas gal reiktų skaityti neskubant, pasimėgaujant. Gal.. Kaip kam patogu. Nesvarbu, vis tiek po kiek laiko norėsis vėl paimti knygą į rankas, pavartyti, ir vėl paskaitinėti tą magišką, bet kartu labai paprastą ir taip gražiai surašytą tekstą.

O jos neklauskite – neklauskite Ivės Vait. Nors tik ji viena, neskaitant Ronio, galėjo viską žinoti. Net Džekas jai sakė: „Negali būti, kad tu nežinotum. Po velnių, vaivorykštė per visą sceną. Eina sau, kaip jis šitą padarė?“ Bet ji tik papurtė galvą, gal net rodydama, tarsi turėtų ką slėpti, tarsi būtų įspeista į kampą ir reikalaujama ką nors išduoti. Išduoti? Ją išduoti? O gal jie abu atrodė nelabai kaip – nervingi, susigėdę. Įveikti ir pranokti vaivorykštės.

Bet ir tai nebuvo geriausias jo fokusas. Tas dar bus.

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

CARRISI, Donato. Blogio šnabždesys [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Gyvename šalia žmonių, apie kuriuos manome žinantys viską, tačiau nežinome nieko…
O paskui pridūrė:
– Mus apmovė.

Ilgiausiai skaitytas trileris. Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, visai ne kaip trilerį, kurį reiktų praryti per naktį ar dvi. Bet to priežastis galbūt visai kiti dalykai, o ne knyga. Kai pagaliau galėjau susitelkti vien į ją, reikalai pajudėjo. Ir ką gi, viskas buvo ganėtinai neblogai.

Kaip visada. Vėl gana standartinė tyrėjų grupelė – yra vadovas, kuris baisiai priklausomas nuo aukščiau esančios valdžios, yra žmogaus ir visokių maniakų psichologijas išmanantys kriminologai, yra IT specialistė. Ir, aišku, dar yra gyvenimo laužyta ir nelaimių užgrūdinta detektyvė, kuri ir suvaidins svarbią rolę šioje istorijoje.

O čia ir minusas – istorija vėl nepasieis be vaikų. Su labai greitai pamėgtais detektyvais reiks ištirti nusikaltimą ir išsiaiškinti paslaptingą serijinį žudiką, o gal pagrobėją, o gal maniaką, dar net neaišku ką. Kad būtų lengviau ir tas pabaisa įgautų žmogaus pavidalą, jam suteikiamas vardas – Albertas. Kaip sekasi? Visaip. Bet tie detektyvai reikalų tikrai turės.

Patiko taip, kad perskaičiau pabaigą! Autorius labai sėkmingai pasinaudojo skandinaviško trilerio pliusais. Viskas ganėtinai įdomu, teksto tikrai daug, viskas išsamu, skaityti tikrai yra ką. Azartas kyla pamažu, lėtai, bet kaip atsirandi finišo tiesiojoje, tai tikrai nebegali atsiplėšti. Taip, nebeiškenčiau ir perskaičiau paskutinius puslapius. Susigadinau malonumą? Ne. Visko gausu ir net jau žinant pabaigą įdomu. Jei nebūčiau jau kažko panašaus skaičiusi ir jei nebūčiau mačiusi bent keleto panašių filmų, būčiau tikrai sukrėsta. Šiek tiek ir buvau – kurį laiką net nesinorėjo pradėti kitos knygos. Vis kirbėjo galvoje mintys ir persukinėjau siužetą nuo pradžių, norėdama surasti kokių nors užuominų, kurias, žinoma, kaip ir visada, praleidau ar nepastebėjau.

Beje, lietuviškai yra išleista dar viena autoriaus knygą „Mergina rūke“. Galvoju, kai vėl užsimanysiu kokio nors neblogo trilerio, reikės susirasti ir ją.

Jussi Adler-Olsen. Palaidotas.

Jussi Adler-Olsen. Palaidotas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Palaidotas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 560 p.
Knygų serijos „Department Q“ 5-oji knyga.

Markas sulaikė kvapą. Jie visi ieško jo.

Su šia knyga viskas labai aišku ir daug pasakoti nereikia. Paprasta – Jussi Adler-Olsen vienas įdomesnių skandinaviškų trilerių autorių. Danas, buvęs žurnalistas ir leidėjas, įdomiai ir intriguojančiai pasakoja apie rūsyje įsikūrusio Q departamento (beviltiškų bylų) reikalus. Ir tai jau penktoji knyga. Ir ne, tikrai neatsibodo.

Knygoje vėl ta pati trijulė kaip ir ankščiau: Karlas Mjorkas, Asadas ir Rouzė. Keistuoliai, turintys paslapčių, bet puikiai dirbantys vienoje komandoje. Šį kartą jiems teks išpainioti vieno paauglio paslaptis. Nepagaunamo paauglio.

Nežinau, ar knyga realistiška, ar taip galėtų būti (bet iš grožinio kūrinio autentiškumo labai nesitikiu) – bet ta istorija buvo ganėtinai įdomi. Tarsi Oliveris Tvistas persikeltų į šiuos laikus. Tik šiais laikais, kaip bebūtų keista, esi labiau pažeidžiamas – tave gali išduoti telefonas, ar kompiuterio, prie kurio neseniai sėdėjai, IP adresas. Galbūt net pasislėpti sunkiau – tave gali nufotografuoti bet kuris praeivis ir įkelti tavo nuotrauką į socialinius tinklus. Privatumo mažoka, ypač jei esi medžiojamas daugybės įvairių žmonių. Bėk!

O daugiau viskas kaip ir visada. Trijulės buvau gerokai pasiilgusi, tad knyga patiko, nei kiek nenuvylė ir puslapius verčiau smagiai. Liūdna tik dėl to, kad labai labai abejoju, ar ši liūdnai pagarsėjusi leidykla dar įstengs išleisti kitas Department Q knygas. O jų tikrai norėtųsi.

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

NORDBO, Mads Peder. Ledynų alsavimas [kriminalinis romanas]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 388 p.
Grenlandijos bylos Nr. 1

– Kas čia?
– Tiesiog keli dalykai. Atmink, kad istorija visada turi dvi puses, ir kad tiesa dažnai slypi melo detalėse.

Dar viena skandinaviškų detektyvų serija. Žiaurumas, ilgos ir šaltos žiemos, tik skandinavų romanams būdinga atmosfera… Bet yra ir šiokių tokių skirtumų.

Veiksmas vyksta Grenlandijoje. Vieta, ne taip ir dažnai pasitaikanti knygose. Jei Grenlandija – tik kažkur girdėtas žodis, užvertus paskutinį puslapį jis įgaus šalies, žmonių ir konkrečios vietovės formą.

Tyrėjas – žurnalistas. Ne naujiena, žurnalistai mėgsta kapstytis po visokius, ypač nelabai švarius, reikalus. Bet ar jų buvo iki šiol skaitytuose skandinavų trileriuose? Nepamenu. Gal ir ne. O gal ir buvo. Nesvarbu. Nuo tradicijų nutolti nereiks. Policininkų bus. Tokių, be kokių skandinaviško trilerio neįsivaizduoju. Netgi viena kita kieta moteriškė yra. Kaip gi be jų?

Nusikaltimas nėra kuo nors išskirtinis, bet tikrai labai baisus, kaip baisu viskas, kas nors kažkiek sutrikdo laimingą ir nerūpestingą vaikystę. O dar tie pjaustomi žmonės, moterų diriami ruoniai ir kraujas. Pakankamai daug kraujo.

Kažkiek primena Ahnhem. Žiauru, įtempta, intriguoja, bet greitai ir pasimiršta!

Bus serija. Laukiu antros Grenlandijos bylos.