Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

LARBALESTIER, Justine. Mano sesuo Roza [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 378 p.

– Aš gailiuosi.
– Ir yra dėl ko gailėtis, Roza. Linkėti žmonėms mirties nėra pokštas! Negalima šitaip kalbėti.

Nepaisant prastų komentarų, visada norėjau perskaityti šį romaną. Galvojau, kad jis mistinis, gal koks fantastinis (gal paaiškės, kad ta Roza – kokia vampyrė). Ar bent jau bus kažkiek siaubo.

Iš karto reikia pasakyti, kad knyga – jaunimui. Pagrindinis veikėjas – Čė – septyniolikmetis vaikinas. Kartu su tėvais ir seserimi Roza atvyksta gyventi į Niujorką, kur viskas nauja ir yra ką veikti. Tik šalia bokso ir visų kitų paaugliškų reikalų jis turi vieną didelį rūpestį – seserį. Jos elgesys keistokas, vaikinui dažnai kelia nerimą, tačiau aplinkiniai, o ypač tėvai, tą paprasčiausiai ignoruoja. Juk ko ta dešimtmetė mergaitė gali prišnekėti ir prisifantazuoti. Juk ji dar tik vaikas.

Ganėtinai smagus skaitinys, nors visiškai jokių lūkesčių ir nepateisino. Visas romanas – tai nenuobodus, ką tik į Niujorką atvykusio septyniolikmečio gyvenimas. Šeima, seni ir nauji draugai, boksas, treniruotės, bėgimas, ateities planai. Ir neperprantama mažoji sesutė.

Nors puslapių (kaip ir teksto ganėtinai mažu šriftu) tikrai daug, šiek tiek nustebti autorė leido tik pačioje knygos pabaigoje. Bet skaityti neprailgo – jaučiuosi, kaip pažiūrėjusi holivudinį filmą apie paauglių gyvenimą. Ir tiek.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

KELLY, Erin. Jis pasakė, ji pasakė. [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 488 p.

– Kur buvai?
Nežinau, kodėl taip pasakiau.
– Išėjau pasivaikščioti. Palei upę, netoliese.
Tai buvo pirmas mano melas. 

Ir paskutinis trileris šiais metais! Nors taip pavadinti gal nėra labai tikslu – greičiausiai tai tiesiog santykių drama. Ir daug daug melo.

Kitas ir Laura – pora, kurių pomėgis keliauti po pasaulį ir stebėti Saulės užtemimus. Vienais metais, kai užtemimas bus beveik visai nematomas, nutiks dalykų, kurie iš esmės pakeis jų gyvenimą. Išgelbėtos merginos dėkingumas išaugs į gana keistokus poelgius. Gero darbo pasekmė taps baimė ir slapstymasis. Bet pasislėpk tu žmogau, kai yra internetas ir feisbukas….

Stebuklo tikrai jokio, bet skaityti visai įdomu. Iš pradžių kiek nuobodu, bet kai galutinai įsitikinau, kad tai nebus koks nors veiksmo trileris ir susitaikiau su lėtoku tempu, ganėtinai įtraukė. Autorė pamėtėja šiokių tokių intrigų, ir, jei netyčia neatsiversite paskutiniųjų puslapių, gal jai pavyks nustebinti ir jus. Bet tik gal.

Vidutiniškai intriguojanti. Bet užburianti? Hipnotizuojanti? Nepamirštama? Toli, labai toli gražu.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė.

DICKENS, Charles. Kalėdų giesmė [dvi apysakos]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2019. 192 p.
H. Ch. Anderseno medalis.

Šlovinsiu Kalėdas savo širdyje ir stengsiuosi išsaugoti jų dvasią ištisus metus. (Skrudžas, Kalėdų giesmė).

Šiemet pirmoji šventinio laikotarpio knyga tebus tradicinė Kalėdų giesmė. Joje yra net dvi istorijos, parašytos tuo laikotarpiu, kai Anglijoje vėl atgijo paprotys švęsti Kalėdas.

Kalėdų giesmėje (1843 m.) pasakojama apie net ir knygų neskaitantiems girdėtą šykštuolį Skrudžą, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios. Istorija jausminga, kvietimas dovanoti gerumą kitiems šiltas ir jaudinantis, tad visiškai nekeista, kodėl ji tokia populiari. Prie to populiarumo dar tikriausiai prisidėjo ir laikmetis. Tuo metu Anglijoje paprotys švęsti Kalėdas dar tik formavosi, o autoriaus siūlomas būdas – visiems kartu susirinkti, džiaugtis, vaišintis ir žaisti buvo labai priimtinas.

Dar vienas paprotys buvo visai šeimai susirinkus skaityti kalėdines istorijas. Antrasis pasakojimas – Kalėdų eglutė (1850 m.) būtent tam tikslui ir parašytas. Eglutės ir jų puošimas dar buvo naujiena, ji džiugino ne tik vaikus, bet ir suaugusius (kaip tikriausiai ir šiandien). Man ji kažkodėl pasirodė skirta vyresniam skaitytojui, ne vaikui. Bet ką gali žinoti, tikriausiai tinka ir jaunam intelektualiam skaitytojui.

Kaip ir kitose serijos knygose trumpai papasakota apie autorių, apie knygoje esančias istorijas (iš kur galvojate aš čia viską žinau). Ir, žinoma, ji puikiai iliustruota, tikras malonumas tokią knygą vartyti, skaityti, ja grožėtis, ir netgi galbūt padovanoti kam nors Kalėdoms.

Laimingos, laimingos Kalėdos, kurios gali sugrąžinti mums vaikystės dienų iliuzijas, priminti seniui jaunystės džiaugsmus ir perkelti jūreivį arba keliauninką iš už daugelio tūkstančių mylių atgal, prie gimtojo židinio, į jaukiuosius namus! (Čarlzas Dikensas, Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai, 1836.).

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

AHNHEM, Stefan. 9 kapas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 588 p.

Praėjo trys bemiegės naktys po to, kai perskaitė žiaurųjį pasakojimą, tada, šiek tiek paieškojusi internete, ji užklijavo ant voko pašto ženklą, užrašė visą adresą ir atidavė artimiausiam pašto padaliniui. Nė nenutuokdama apie būsimas pasekmes.

Paskutiniu metu šio tinklaraščio sraute vien trileriai ir detektyvai. Ne, tai nėra koks nors mėgstamiausias žanras. Tiesiog jų tiek daug leidžiama, o naujienos visada traukia akį. Bet. Perskaičiau 9 kapą, sėdžiu ir galvoju, kad nei vieno to ankščiau skaityto trilerio galėtų ir nebūti – pakaktų vien to vieno autoriaus ir vien jo knygų.

Fabianas Riskas gauna naują slaptą bylą – dingo Švedijos teisingumo ministras. Negana to, kad kol kas nėra net už ko užsikabinti, dar reikia dirbti visiškai konfidencialiai, kad šios sensacingos naujienos nepasičiuptų žiniasklaida. Tuo tarpu Kopenhagoje tyrėja Dunja Hougard turi išnarplioti ne tik kruviną nužudymą, bet ir kažkaip tvarkytis su vis įžūlėjančiu savo viršininku. Kur tie jų tyrimai nuves ir kur susikirs, kol kas sunku ir įsivaizduoti, bet įvykių, veiksmo, kraujo ir net siaubo bus pakankamai.

Labai patiko. Tiesa, autoriaus detektyvai žiauroki. Na, tokie gerai papipirinti. Baisiausioje vietoje reikėjo šiek tiek įkvėpti oro. Bet jau kažko tokio ir tikėjausi. Nes tai jau antroji autoriaus knyga, tarsi pirmosios (Beveidės aukos) priešistorė. Daugiau informacijos apie tyrėjus, jų praeitį ir daugiau aiškumo, kodėl jie yra tokie, kokie buvo (bus) Beveidėse aukose. Beveik 600 puslapių tirpte tirpsta ir jau naršau Goodreads, ieškau, kiek Fabiano Risko serijos knygų jau yra parašyta (penkios), peržvelgiu anotacijas ir jau iš anksto mėgaujuosi būsimais skaitiniais.

Bus daug pakraupusių dėl mano veiksmų. Kai kurie laikys juos kerštu už visas įvykdytas neteisybes. Kiti – neįtikėtinu žaidimu, siekiant apgauti sistemą, parodyti, kaip toli galima nueiti. Tačiau dauguma manys, kad tai visiško pamišėlio nusikaltimai.
Visi jie klys…

Liz Lawler. Neprabusk.

Liz Lawler. Neprabusk.

LAWLER, Liz. Neprabusk [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Balčiūnaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 422 p.

Prieš šešias savaites ji turėjo mylimą vaikiną, mėgstamą darbą ir visavertį gyvenimą. Tačiau per kelias valandas tas normalus gyvenimas sudužo. Dabar jį teršė netikrumas, nerimas ir didelės nežinomybės dėmės. Jėgų ji sėmėsi tik iš darbo ir mažų mėlynų tablečių. 

Gerai, nesibaigė dar ta trilerių krūva, nesibaigė. Dar vienas medicininis psichologinis trileris. Psichologinis gal todėl, kad pagrindinė veikėja vėl dažnai kvėpuos į popierinį maišelį ir nebeįsivaizduos savo gyvenimo be tablečių ir alkoholio. Medicininis tikriausiai todėl, kad ji medikė ir ligoninėje bus daug veiksmo.

Taigi, skubios pagalbos skyriuje streso tikrai netrūksta. Lyg to dar būtų mažai, gydytoją Teilor užklumpa dar didesnės bėdos ir jai vos pavyksta išsigelbėti. Lyg dar visko būtų mažai – ja niekas netiki. Nes mėlynas tabletes visai patogu užgerti alkoholiu, o kai esi ne visai blaivi, aplinkiniams tavo pasakojimai atrodo mažų mažiausiai keistoki. Baimę dėl gyvybės dar sustiprina panika, nepasitikėjimas ir nusivylimas. Va čia ir psichologija. Tiksliau, išgyvenimo menas.

Labai greitai perskaičiau. Tokia stora knyga, o užteko tik porai vakarų. Tad trilerio reikalavimus atitiko – įtraukė ir norėjosi skaityti čia ir dabar. Viskas labai kinematografiška – jau ir įsivaizduoju filmą. Jis gal būtų įdomesnis – knygoje per daug intensyvus veiksmas greitai nusibosta, pradedi galvoti, kad skaitai tiesiog bevertį skaitalą (taip ir yra, bet kad smagu ir tokius skaityti). Kaip nors iš kitų skaitytų psichologinių trilerių išskirti niekaip neišeitų – toks, kaip visi, nieko ypatingo. Po savaitės, tikėtina, pasimirš.

Kitas!

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

LLOYD, Amy. Nekaltoji žmona [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Aš mylių jį, mama.
– Jis mane baugina.
– Kodėl?
– Dvidešimt metų praleidęs kalėjime negali būti normalus žmogus. Tiesiog negali.
– Bet jis normalus, – Samanta pasitraukė į šešėlį. – Jis mielas, geras ir drovus.
– Bet jis yra žudikas.
– Jis nėra žudikas, mama. Tai ir esmė. Visi kaltinimai jam buvo panaikinti.

Suintrigavo siužetas. Samanta skrenda iš Anglijos į JAV pas tik iš laiškų pažįstamą vyrą. Jis kalėjime, yra neteisingai apkaltintas ir jau dvidešimt metų laukia mirties bausmės. Tačiau yra neprarandančių vilties, kad Denisą pavyks išteisinti ir galbūt net išlaisvinti. Samanta – viena iš jų. O dar ta meilė…

Ką gi, jau baigiu didžiąją rudeninę trilerių krūvą ir šis ko gero vienas iš paskutiniųjų. Tikrai būna ir blogiau. Nors ir norisi pasukinėti pirštą prie smilkinio – kai kurie poelgiai tikrai stulbinantys, tad nėra ko stebėtis, kad vėliau Samantai „suka skrandį“ (taip parašyta). Tema, aišku, tokia kiek stereotipinė. Bet klausimų kyla ir diskutuoti norisi. Ar gali būti tiek metų kalėjime prabuvęs žmogus būti tikrai nekaltas, gerutis ir visiškai normalus? Ar visgi ne? Ar tikrai ta psichika gali atlaikyti tiek metų mirtininkų kameroje? Variantų tikriausiai yra daug ir visokių, tad autorė vieną iš jų ir pasakoja.

Labai kritikuoti nėra ką, kaip ir labai kuo žavėtis. Trilerių skaitymo reikalavimus atitinka (pakankamai įtraukė ir puslapiai labai greitai verčiasi), bet, žinoma, nuo skandinavų detektyvų meistrų atsilieka per kelis šviesmečius. Ko gi norėti – kaip rašoma, tai pirmoji autorės knyga. Galbūt net nevertėjo gaišti laiko, juk tikrai yra ir geriau. Betgi neperskaitęs – nesužinosi. Tiesa, beveik 16,00 Eur kaina už tokio lygio skaitinį tikrai neadekvati. Tikrai tiek neverta, pataupykite geresniems.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

ENORANTA, Siiri. Graudaragio užkalbėjimas [romanas]. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 464 p.

– Įsakau tau galingiausios Vakarinio jūržemio valdovės teise, įsakau tau kaip Skaisčioji Aušros princesė. Imk šias knygas ir grįžk į salas, perskaityk jas ir tada parašyk apie mane. Parašyk kur nors kitur, ne smėlyje ir ne ant grindų.

Perskaičiau kelis puslapius ir atmintyje iškilo kita distopija – Vandens skonis – taip pat suomių, ir tokia pat graži. Šį kartą – ne distopija, tiesiog graži pasaka apie gyvenimą, meilę, valdžią, turtus, šeimą ir dar daug ką.

Tikrai labai patiko, labai gera buvo ją skaityti. Tiesa, linksmybių ir džiaugsmo mažai. Priešingai. Vienoje pusėje – Graudaragio salose visi šešerių sulaukę vaikai keliauja į Graudaragio įlanką. Ten jiems pasirodo paslaptingas žvėrelis Graudaragis ir nuo to pasimatymo trukmės priklauso, kiek liūdesio teks visam gyvenimui. Kitoje pusėje – Sidrinėjos pusiasalis, kuriame viešpatauja Skaisčioji Aušros Princesė Sadėja. Šalis klesti, išvystyta prekyba, amatai, ypač garbingiausias jų – stikladirbystė. Tik vyrai šioje šalyje neturi jokių teisių, jie niekinami ir nevertinami.

Tai va, ir iš tų dviejų pusių audžiama istorija. Įvairiausi personažai, maži ir dideli, dori ir nelabai. Nė kiek nesistebiu, kad knyga sužavėjo Suomiją, sužavėjo ir mane. Gražus tas tekstas, nebanalus. Tiesa, tos ant viršelio žadamos magijos nebus, kaip ir kokių nors elfų, fėjų ar dar kokių fantasy būtybių. Viskas taip realu… Įpranti prie pasakojimo, norisi daugiau lapų. Jų nėra. Guodžia, kad tai šeštasis autorės romanas. Tikiesi, kad kiti tokie pat gražūs ir verti išleisti lietuviškai. Dar įsidėmi – Suomija. Ką gražaus jie dar yra parašę?

Dar viena knyga, kurią gaila grąžinti bibliotekai. Jau antra per mėnesį. Neblogai.