Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

SEGOVIA, Sofia. Bičių dūzgesys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

Tad, man regis, metai, kuriuos nugyvenau tuose namuose, paliko ir mano aidą, – cit, vaikeli, sakydavo mama, nesvirpk kaip cikada, – o namai paliko manyje savo aidą. Ligi šiol jį nešiojuosi savyje. Neabejoju, kad savo ląstelėse nešiojuosi ne tik mamą ir tėtį, bet ir levandas, apelsinžiedžius, mamos paklodes, atsargius močiutės žingsnelius, spragintas karijas, išdavikės plytelės klaktelėjimą, karamelizuotą cukrų, minkštas pieno karameles, beprotiškas cikadas, senos medienos kvapus ir mozaikines grindis. Taip pat esu pertekęs apelsinų, žalių, saldžių ir sugedusių, apelsinžiedžių medaus ir bičių pienelio. Esu pertekęs visko, ką tuo metu patyriau savo jausmais ir kas įėjo į tą mano smegenų dalį, kur saugau prisiminimus.

Magiškas realizmas. Tereikia užuominos ir knyga neabejotinai keliaus į skaitytinų knygų sąrašus. Šįsyk tas magiško realizmo dvelksmas nukels į Meksiką, XX a. pradžią, į vienos niekuo neišsiskiriančios šeimos gyvenimą.

Tikriausiai ji tokia ir būtų buvusi, jei vieną dieną į jų gyvenimą bitės nebūtų atlydėjusios  Simonopijo – naujagimio, sužalotu veidu, kurį kažkas paliko tiesiog numirti. Vaiko išvaizda neišgąsdino dvaro šeimininkų Beatrisės ir Francisko. Jie priėmė Simonopiją į savo šeimą, augino ir rūpinosi.

Nuojauta. Tokia svarbi šioje istorijoje. Bitės, kurios nuolat lydi vaiką. Žemė, kuri tokia brangi, bet kurią taip sunku išsaugoti. Ir aplesinai, kurie taip skaniai kvepia ir suteikia vilties, kad viskas šioje istorijoje bus gerai. Bet ar buvo?

Gal. Ir nesvarbus tas ispaniškasis gripas. Nesvarbu, kokia ateis valdžia. Nesvarbu, kokius įstatymus ji priims. Nesvarbu, kokių piktų ir pagiežingų žmonių yra. Svarbu, kokį tikslą turi pats žmogus ir kaip jo siekia. O šiame romane kiekvienas Moralesų šeimos narys tokį tikslą turėjo.

Graži, jauki, šiek tiek paslaptinga ir magiška istorija. Gražus tekstas, tikrai kvepiantis medumi, apelsinais, karamele ir gaivuma. Tiesiog gera tokias skaityti. Magiškojo realizmo niekada nebus per daug.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

ARIKAWA, Hiro. Keliaujančio katino kronikos [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Marijus Kriaučiūnas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 254 p.

Gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Būna, pamatai knygą ir iš karto supranti – ji parašyta tau. Ir skaityti ją turi nedelsiant. Tad sėdam į sidabrinės spalvos furgoną ir leidžiamės į kelią kartu su katinu ir jo vairuotoju Satoru.

Nana – gyvenimo matęs katinas. Kol nepažinojo Satoru, gyveno gatvėje. Dabar abu leidžiasi į kelionę, nes gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Nanos logika katiniška. Kada nors auginę ar auginantys katiną tai pajus, supras ir įvertins. Kiekviena situacija vertinama per jo, subrendusio ir išmintingo katino, prizmę. O vertinti yra ką. Satoru užsuka pas savo vaikystės draugą, prisimena kartu praleistus metus, vėliau dar aplanko keletą mokyklos, jaunystės draugų. Kiekvienas apsilankymas sukelia nemažai prisiminimų ir emocijų. Nanai belieka tik juos stebėti ir vertinti. Na, gal dar bandyti ką nors pakeisti. Ko tik nepadarytum dėl savo bendrakeleivio…

O žmogaus gyvenimas juk gali būti dar spalvingesnis nei gatvėje gimusio ir benamiu buvusio katino.

Labai patiko. Toks minimalistinis pasakojimas su ramiais, filosofiškais išmintingo katino pastebėjimais. Įtraukia, sujaudina, bet ir nuramina. Pabaigoje gali prireikti nosinių.

Mūsų kelionių prisiminimai nutiesia kelius į ateities keliones.
Prisiminimai apie tuos, kurie išsirengė į kelią anksčiau už mus. Apie tuos, kurie mus pasivys vėliau.
Kada nors mes vėl sutiksime visus savo mylimus žmones tenai, toli už horizonto.

Marina Stepnova. Sodas.

Marina Stepnova. Sodas.

STEPNOVA, Marina. Sodas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2020. 344 p.

Už lango buvo sodas.
Tai viskas, kas jai dabar liko.
Per stebuklą neprarastas kūdikis.
Ir sodas.

Aha, tas įsitikinimas, kad tai, kas svarbu tėvams, bus svarbu ir jų vaikams. Bet gal šiems bus svarbiau kas nors kitas? Pavyzdžiui, žirgai? O gal…

Buvo labai gerai. Geras kiekvienas skyrius, kiekvienas puslapis, kiekviena pastraipa. Skaitai ir džiaugiesi. Ir pavydi. Na kaip, kaip žmonės geba taip rašyti? Daug jausmų, emocijų, įdomi šalis ir laikmetis, (ne)laimingi žmonės. Yra visko. Kaip ir dideliame, sename sode.

Trečioji, bet ne paskutinė autorės knyga. Tikrai, patiko taip, kad, jei ne karantinas, jau skaityčiau ir ketvirtąją. Rusiškai. Nes na.. originalas turėtų būti dar geriau, ar ne?

Taigi, viskas labai paprasta. XIX amžius, Rusija. Mylinti pora, pabėga iš triukšmingo didmiesčio į nuošalų dvarą. Čia galės ramiai pagyventi. Sau. Bet et.. tas gyvenimas, vis pateikia staigmenų, kurie tokius planus visada sujaukia. Blogai tai ar gerai – kas ten žino…. Bet kuriuo atveju svarbu kiekviena detalė. Kiekvienas žmogus. Tie, kuriuos buvai sutikęs praeityje. Ir tie, kuriuos galbūt dar sutiksi. O susitikimai čia svarbūs.

Mėgaukitės.

George R.R. Martin. Ugnis ir kraujas.

George R.R. Martin. Ugnis ir kraujas.

MARTIN, George R. R. Ugnis ir kraujas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė, iliustravo Doug Wheatley. Vilnius: Alma littera, 2020. 720 p.

Vesterosą valdžiusių Targarienų dinastijos karalių istorija. 
Pirmas tomas
nuo Eigono I (Užkariautojo) iki Eigono III (Drakonų Prakeiksmo) regentystės.

Iki mūsų laikų išliko ir septynių kovojusių Kario sūnų vardai: seras Deimonas Morigena, dar vadinamas Deimonu Pamaldžiuoju, didysis Kario sūnų ordino kapitonas seras Lailas Breikenas, seras Haris Horpas, vadinamas Hariu Mirties Galva, seras Eigonas Ambrosas, seras Dikonas Flauersas, Bisburio Pavainikis, seras Viljamas Keliautojas ir seras Garibaldas iš Septynių Žvaigždžių, septonas ir riteris.

Pirmas tomas. Ką tai sako… Kad bus dar mažiausiai du. Du tomai po daugiau nei 700 puslapių Martino parašyto teksto. Bet čia dar bus.

O kol kas.. Kaip tas pirmasis? Ne, visai ne toks, kokio tikėjausi. Jei kada nors savarankiškai domėjotės savo giminės istorija, tikriausiai ankščiau ar vėliau atėjote iki to momento, kada jau nebesupratote, kas ten ir kaip. O čia ne šiaip giminės, čia Targarienų dinastijos valdovų istorija!

Ir Martinas čia bus ne toks, kaip savo Ledo ir ugnies giesmėje. Tikrai ne. Čia juk memuarai. Tikrų tikriausi memuarai su daugybe įvairiausių svarbių, nesvarbių ir šiaip tik minėtinų asmenų vardais ir titulais. O memuarų ir stilius kitas, ir tikslas kitoks. Tai per karališkos dinastijos giminę reikėjo brautis kaip per nepereinamas džiungles. Rodos, įvairiausiems vardams, pavardėms, titulams, vietovėms, pilims ir giminystės ryšiams galo nebus. Ištrauka viršuje įdėta ne šiaip sau. Pradžioje, rodos, net rankos nusviro. Bet įsivažiavau, įsiskaičiau. Įsijaučiau. Juk čia tas pats Martin, kuris juk pažįsta savo tuos tikruosius fanus. Tikiuosi…

Skaityčiau ir antrą tomą, laukiu ir serialo, bet tikriausiai daugelis sutiktų, kad geriau jis jau eitų rašyti tos visų laukiamos, paskutinės Ledo ir ugnies giesmės knygos.

Antonis Samarakis. Klaida.

Antonis Samarakis. Klaida.

SAMARAKIS, Antonis. Klaida [romanas]. Iš graikų k. vertė Diana Bučiutė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Žinoma, buvo pavojinga vaidinti spektaklį, apsimesti, kad jis yra žmogus, kad turi tai, kas vadinama jausmais. Jeigu valdžia būtų iš jo pareikalavusi tardyti įtariamąjį iš „Sporto“ kavinės taip, kad šis išsektų, nusigaluotų, prarastų sąmonę daugybei valandų arba visam laikui, – jei valdžia būtų iš jo norėjusi ko nors tokio, tebūnie. Bet užsidėti  kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties. Tačiau jį viliojo kaip tik tas naujumas ir nežinomybė. Sakytum būtų ėjęs paklaidžioti po vietovę. kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, išžvalgyti jos pėda po pėdos. Planas kerėjo kaip visa tai, kas rizikinga.

Jėga! Kaip man patinka tos net 200 psl. nesiekiančios, bet tiek daug savyje turinčios istorijos! O dar aprašyme paminėtas Kafka ir jo Procesas! Ir dar Orwell! Pradedam.

Maždaug to ir tikėjausi. Geros istorijos. Nors su Kafka nelygintina, bet parašyta gerai. Įtraukia, sutrikdo, nustebina…

Kažkur nežinomoje šalyje gyvenimą valdo Režimas. Viskas turi būti pagal jo nustatytas taisykles. Netgi daugiau. Visi, kas neprisideda ir neprijaučia Režimui, yra jo priešai. Vieną dieną kavinėje sulaikomas įtariamasis. Nežinia, kuo jis kaltinamas, ir ar iš vis prieš jį yra kokių įkalčių – dviem specialiesiems agentams liepiama nugabenti jį į Centrinę būstinę sostinėje.

Kelionė prasideda.

Ir toje kelionėje patiko viskas. Specialieji agentai ir jų istorijos, įtariamojo laikysena, siužeto vingiai, tikėtumai ir netikėtumai. Pasakojimo stilius. Pabaiga. Įspūdis greit neišblės. Istorija, kurioje supintas trileris, politika, satyra ir psichologija, tikrai verta dėmesio.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

DRISCOLL, Teresa. Aš stebiu tave [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 352 p.

Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Nie-ka-da.

Nelauktai geras detektyvas. Netikėtai pakliuvęs į rankas. Nenuvylė.

Kaip gerai nieko nesitikėti iš knygos ir neturėti jokių išankstinių lūkesčių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi. O siužetas visai paprastas – vieną dieną važiuodama traukiniu moteris pamato dvi paaugles ir du jaunus vyrukus. Nors nuojauta kužda, kad merginoms gali grėsti pavojus, tačiau vis dėl to ji nusprendžia nesikišti. Ir be reikalo.

Patiko, kad pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų. Tokia struktūra atsibodusi? Anaiptol. Kiekvienas turi savų paslapčių, savų istorijų ir savų priežasčių nerimauti. Kiekvienas jaučiasi kažkiek kaltas. Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Kas tie du vėliau dingę vyrukai ir kas siuntinėja grasinančias žinutes? Suvokti, kad tave kažkas persekioja ir stebi – ne visai maloniausia būsena, ypač kai jautiesi dėl kažko kaltas.

Tiesa, pavadinti romaną psichologiniu galgi pernelyg drąsu. Nors kiekvienas ir turi kažkokių paslapčių, kalčių, pergyvenimų, bet tai nėra labai gilu, greičiau – paviršutiniška. Man tiko. Visai geras detektyvas savaitgaliui.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

MUSSO, Guillaume. Slaptas rašytojų gyvenimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 240 p.

– Kas yra geras romanas?
– Sukuriate personažus, kurie sužadina skaitytojų meilę ir simpatijas. Paskui tuos personažus nužudote. Ir įskaudinate skaitytoją. Taip jis visada prisimins jūsų romaną.
/ John Irving.

Ne, Musso ne toks geras, kaip R.R.Martin. Taip pasišvaistyti kalavijais, kaip pastarasis, daugiau nesugeba niekas. Bet savo stilių turi. Tokį, kad pamačius naujai išleistą knygą, visada norisi tuoj pat ją perskaityti.

Taip.. vienos yra įdomesnės, kitos – nelabai. Stebuklų jose tikėtis tikrai nereikia. Vienintelis stebuklas, kurį šis autorius moka padaryti, tai kiekvieno skyriaus pabaigoje parašyti tokį miglotą / paslaptingą / intriguojantį sakinį, kuris tiesiog priverstų skaityti toliau.

Yra labai labai garsus rašytojas, kurias staiga nustoja rašyti ir atsiskiria nuo visuomenės nuošalioje saloje. Yra jaunas pradedantysis rašytojas, svajojantis parašyti pirmąją knygą. Yra daug tokių, kurių tikslas patekti pas šį rašytoją ir išsiaiškinti jo netikėto atsiskyrimo paslaptį.

Ir yra moters lavonas, prikaltas prie medžio. Pasiruoškite. Autorius, kaip visada, šiek tiek pavedžios už nosies.

Taigi, koks tas Slaptas rašytojų gyvenimas? Iš tikrųjų ganėtinai viskas painu. Ir veiksmo daug. Abejoju, kad po gero pusmečio iš siužeto dar kažkas bus išlikę. Bet tas visiškas įsitraukimas ir tas tikras skaitymo džiaugsmas tikrai džiugina.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

GAIMAN, Neil. Vandenynas kelio gale [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2018. 192 p.

– Žinau, – pasakė Letė. – Viską žinau. Garbės žodis. Mums viskas baigsis geruoju.
Taip ji sakė. Bet geruoju mums nesibaigė.

Žinot tas istorijas, kai suaugusieji, dažniausiai prispirti ne pačių maloniausių reikalų, grįžta į vaikystės namus kokiame nors mažame miestelyje? Dažniausiai tai pasitaiko kokiuose nors detektyvuose, kuomet seniai pamirštoje byloje atsiranda naujų įrodymų ar pan. Bet būna ir kitokių istorijų. Fantastinių. Maginių. Stebuklingų.

Autorius jau pažįstamas, Niekurniekada jau perskaityta, rodos, jau galėjau numanyti, ko tikėtis iš šios trumpos apysakos. Bus magijos, bus netikėtumų. Bus tikrai labai graži istorija.

Vaikščiodamas po vaikystės vietas vyras panyra į prisiminimus, kuriuos jau buvo pamiršęs. Nors pamiršti tokias patirtis sunkoka, nesvarbu, kad tuomet buvai tik septynerių. Tais metais berniukas, gyvenantis kelio pradžioje, patiria rimtų išbandymų. Jam į pagalbą ateina kaimynų mergaitė, gyvenanti kelio gale. Letė Hemstok.

Ir kaip dabar parašyti, dėl ko taip susižavėjau? Istorija juk visiškai paprasta: blogis bando pakenkti žmonėms, bet gėris visada nugali. Bet tas toks magiškas stilius, tarsi kokia burtų lazdele ima ir akimirksniu perkelia į septynmečio pasaulį: vaikišką, naivų, stebuklingą. Fantastišką. Tai tikriausiai ir padarė didžiausią įspūdį.

O tiksliausiai knygą apibūdina šie žodžiai ant viršelio (o tai, kaip žinia, būna labai retai). „Vandenynas kelio gale“ – poetiškas ir liūdnas, nuostabiai realus maginės fantastikos žanro kanonus keičiantis kūrinys. Tai pasaka, kurią privalu perskaityti suaugusiems, kad neužmirštų, jog stebuklai visada šalia.

Tai ar dar nepamiršote, kad stebuklų tikrai būna?

–  Maniau, sakei, kad čia vandenynas, tariau jai. – O iš tiesų tai viso labo kūdra.
–  Čia yra vandenynas, – atšovė ji. – Mes jį perplaukėme, kai aš dar buvau kūdikis, po to, kai išvykome iš senosios šalies…

Graham Swift. Regimybės.

Graham Swift. Regimybės.

SWIFT, Graham. Regimybės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 172 p.

Na tai pirmyn, pone mage. Parodykit mums, ką sugebate.

Tikrai, parodykite, ką sugebate, pone Swift! Nes pirmoji knyga Motinų sekmadienis, sakykim, šiek tiek nuvylė ar bent jau tikėjausi ne to, kas buvo žadama ant viršelio. Netgi šios knygos nelabai norėjau skaityti. Kol neatsiverčiau pirmojo puslapio.

Šaunu! Tikra fantastika. Kaip ir toks šiek tiek magiškas siužetas, taip ir pats tekstas įtraukė taip, kad perskaičiau akimirksniu. Labai jau viskas intrigavo. Knyga nedidukė. Istorija, rodos, labai paprasta. Bet būtent dabar ir pajutau tą rašytojo talentą, apie kurį ankščiau tik skaičiau. Paprasta ir gražu.

O kas per istorija? Apie berniuką, vaikystėje sutikusi savo gyvenimo mokytoją. Apie vyrą, suradusi amžiną meilę. Apie sprendimus, keičiančius viską. Kaip ir sakiau, viskas paprasta. Ir kartu – stebuklinga.

Knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, nors tokias istorijas gal reiktų skaityti neskubant, pasimėgaujant. Gal.. Kaip kam patogu. Nesvarbu, vis tiek po kiek laiko norėsis vėl paimti knygą į rankas, pavartyti, ir vėl paskaitinėti tą magišką, bet kartu labai paprastą ir taip gražiai surašytą tekstą.

O jos neklauskite – neklauskite Ivės Vait. Nors tik ji viena, neskaitant Ronio, galėjo viską žinoti. Net Džekas jai sakė: „Negali būti, kad tu nežinotum. Po velnių, vaivorykštė per visą sceną. Eina sau, kaip jis šitą padarė?“ Bet ji tik papurtė galvą, gal net rodydama, tarsi turėtų ką slėpti, tarsi būtų įspeista į kampą ir reikalaujama ką nors išduoti. Išduoti? Ją išduoti? O gal jie abu atrodė nelabai kaip – nervingi, susigėdę. Įveikti ir pranokti vaivorykštės.

Bet ir tai nebuvo geriausias jo fokusas. Tas dar bus.