Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

NG, Celeste. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 360 p.

Šeiker Haitsas buvo būtent toks. Čia galiojo savos taisyklės, daugybė taisyklių, nurodančių, kas galima, o ko ne, ir apsigyvenus naujuosiuose namuose Mijai su Perla teko su jomis susipažinti. 

Šeiker Haitsas – Klivlendo priemestis. Tobula aplinka, tobulos šeimos, tobuli gyvenimai… ir pokyčiai, kurie yra neišvengiami, kuomet į šitą tobulą kampelį atsikrausto dvi klajoklės: mama Mija su dukra Perla.

Jau pačiame pirmame puslapyje prasideda ypač kinematografiški įvykiai. Žvalgaisi, kur ta ponia Ričardson, kur ta mašina, ant kurios sėdi jos vaikai: Leksė, Mudis ir Tripas. Keistuolės Izės nesimato, kaip ir Perlos su Mija. Iš pradžių viskas primena tą seną gerą serialą Beverli Hills ( kuris kažkada buvo ganėtinai populiarus). Perlos gyvenimas ne toks, kaip vietinių, jai reikia laiko šiek tiek apsiprasti. Na o apsipratus prasideda paaugliška kasdienybė, nuotykiai ir paslaptys. Kaipgi be jų.

Bet tai dar ne viskas. Dar yra mamos. Mama Maištininkė, mama Tobuloji, mama Nelaimingoji, mama… Jos ryžtingos, jos atkaklios, jos viską padarytų, kad apsaugotų savo vaikus. Kliūtys? Jos turi būti panaikintos. Paslaptys? Jos turi būti išaiškintos. Tobulas gyvenimas? Jis turi būti išsaugotas. Gal. Bent jau ginamas iš paskutiniųjų. Taisyklės? Žinoma. Juk tobulo gyvenimo be taisyklių nebūna? Ar būna?

Tačiau, mąstė jis, taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas, ir niekas negali tiksliai pasakyti, kurioje linijos pusėje tu stovi. Jį visada žavėjo žmonos idealizmas, tikėjimas, kad pasaulis gali tapti geresnis, tvarkingesnis, gal netgi tobulas. Ir pirmą kartą susimąstė, ar ir jis galvoja taip pat.

2017 metais „Goodreads“ geriausiu išrinktas romanas. Paliko labai gerą įspūdį. Tikrai.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

BJØRK, Samuel. Pelėda medžioja naktį [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2019. 462 p.

Jis grįžo.
Izabelė pajuto, kad krūtinėje suspurdėjo širdis.
Ar nori susitikti su manimi? Paslapčia.
Tik tu ir aš?
Penkiolikmetė nusišypsojo.
Žinoma, kad noriu.
Ji nekantravo.

Antroji Mios Kriuger ir Holgerio Munko trilogijos dalis (pirmoji – Aš keliauju viena). Žmogžudysčių skyrius Maribu gatvėje dirba visu pajėgumu.  Šį kartą plunksnų patale randama nužudyta jauna mergina, aplink ją pentagramos forma išdėliotos degančios žvakės. Sekta? Religiniai fanatikai? Ar šiaip koks nors išprotėjęs maniakas? Jei taip, kiek liko laiko iki kitos aukos? Ar jo užteks?

Tai tas žanras, kurį mėgstu, kurį skaitau labai nesirinkdama, ir kuris retai kada nuvilia. Kai jau kažkada rašiau, geriausias detektyvas tas, kurį skaitau dabar. Labiausiai patiko, kad autorius veikėjų netaupo, jų daug, jie tarsi nesusiję ir, jei bus lemta, visi susitiks vėliau. Dar  autorius nevengia visokių kibernetinių reikalų, DDos atakų, interneto, kuris, kaip tas didžiulis ledlaužis, slypi giliai vandenyne. Visiems matoma tik nedidelė jo dalis, ir tikrai mažai kas norėtų sužinoti, kas yra ten, giliau.

O daugiau detektyvas, kaip detektyvas. Lauksim trečiosios dalies.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

BJØRK, Samuel. Aš keliauju viena [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2018. 462 p.

Tu ypatinga, ar žinai tai? Kiti vaikai taip pat puikūs, bet tu juk žinai, Mia, ar ne? Tu matai dalykus, kurių kiti nesupranta.

Ar žinojote, kad Norvegijoje yra tradicija per Velykų atostogas skaityti visokius detektyvus? Reikia manyti, kad jie skaitomi ištisus metus, bet prieš šventes jų išleidžiama daugybė (šaltinis). Nežinau, kiek čia tiesos, bet panašu, kad norvegai tikrai išprotėję dėl kriminalinių istorijų. Aš irgi – tai su džiaugsmu perskaičiau pirmąją Mios Kriuger ir Holgerio Munko serijos knygą (randu, kad bent kol kas yra parašytos trys knygos).

Ir galiu daryti prielaidą, kad geriausias detektyvas yra tas, kurį skaitai dabar. Tiesiog čia toks žanras, kad jei įtraukia, tai negali atsiplėšti ir vargiai prisimeni, ar skaitei ką nors geriau. Keistuolių detektyvų porelė privalo sujungti savo pajėgas ir išsiaiškinti kraupius nusikaltimus. Nužudytos kelios mergaitės, kurios rudenį turėjo pradėti eiti į mokyklą. Turėjo… Ir tai tikriausiai šios knygos minusas – baisu, kai tokios nors ir išgalvotos istorijos yra susijusios su vaikais.

O daugiau tai vieni pliusai. Iš pradžių kiekvienas skyrius tarsi atskiras pasakojimas, personažų vis daugėja, daugėja ir tai yra nuostabu. Kuo didesnis voratinklis, tuo geresnis detektyvas. Aišku, kažkur pabaigoje išmuš tiesos valanda ir visa susijungs į vieną. Taip, kai priklauso tikram detektyvui. Kad norėtum imti kitą dalį ir pasinerti į dar vieną istoriją. Nes koks gi kitas galėtų būti detektyvų tikslas…

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

ITÄRANTA, Emmi. Vandens skonis [romanas]. Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 312 p.

Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių, gal kokį šaukštelį.
Žinau, ką tai reiškia.
Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supyliau į puodą, iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį, kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre.
Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai, kur aš ruošiausi.
Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo svetimas, ir tiesa man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti. Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei lėčiau, nei greičiau.
Už mūsų liks šviesa paviršiuje, arba blėstantis šešėlis.

Tikras atradimas. Prieš du (!) metus išleista distopija jaunimui vos nepradingo tame didžiuliame knygų naujienų sraute. Būtų ypač gaila, nes ji tikrai kitokia, nei įprastos distopijos.

Norija – jauna arbatos meistrė. Ji šias ypatingas pareigas paveldėjo iš neseniai mirusio tėvo. Dar paveldėjo ir paslaptį, kurios jokiu būdu negali niekam patikėti. Dar reiktų paminėti, kad pasaulis smarkiai pasikeitęs. Po naftos karų, gamtos kataklizmų, tamsiųjų laikų ir visų kitų nelaimių, didžiausiu žmonių turtu tampa… taip, vanduo. Dabar vandens resursus kontroliuoja kariuomenė, jis visa kaip normuojamas, o gyventojai, bandantys kaip nors apeiti įstatymus, baudžiami.

Norija ir jos draugė Sanja – visiškai paprastos merginos. Jos neturi jokių ypatingų stebuklingų galių. Monotonišką kasdienybę kartais paįvairina kelionės į plastiko sąvartynus – palikimą, kurį paliksime tiems, kas gyvens ir po tūkstančio metų. Ir ne, nei viena iš jų neįsimylės jokio įtakingo kariuomenės pareigūno sūnaus, su kuriuo vėliau galėtų stoti į kovą prieš rėžimą.

Sakiau, kad istorija tikrai kitokia. Tiesa, Norija turi tą didžiąją tėčio paslaptį, su kuria turi dorotis. Ramiai ir viena pati. Tad knygoje greito siužeto, gaudynių ir šaudynių nėra. Bet yra daug labai gražiai užrašytų jaunos merginų minčių, pastebėjimų, dvejonių. Daug gražaus ir prasmingo teksto.

Tikrovės audinys vėl gulė aplink mane taip, kad negalėjau nusisukti. Gyvenimo gijos driekėsi viena per kitą skersai ir įstrižai, raizgėsi tarpusavyje ir vėl išsiskirdavo, sudarė tinklą, kuris viską laikė krūvoje. Galėjau aiškiai matyti jo įtrūkimus, plaušus, kurie iro ir slydo man iš rankų. Pasaulis augo ir vis dar pulsavo istorijomis, bet aš jose nebeturėjau kur pastatyti kojos.

Taip, ši knyga – kitokia. Būtų buvę labai gaila, jei ji taip ir būtų likusi nepastebėta. Visiškai atsitiktinai patraukusi mano dėmesį, šiandien ji yra tikriausiai gražiausia mano skaityta distopinė istorija.

Anne Swärd. Vera.

Anne Swärd. Vera.

SWÄRD, Anne. Vera [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2019. 336 p.

Ne, daugiau manęs niekas negąsdina. Dėl ko dar nerimauti, kai blogiausia jau nutiko? Baimė? Manyje jos nebėra. Išnyko paskutinę žiemą kalnuose.

Pirmiausia suintrigavo knygos aprašymas. „1945 m. gruodis. Aristokratų Sederių šeima ruošia prabangias vestuves vyriausiam sūnui. Nors aplinkui stingdanti žiema, ceremonija vyks jiems priklausančioje saloje Stokholmo archipelage. “ O, galvojau, dabar dings elektra, pūgos užkirs visus kelius ir vestuvininkai bus įkalinti kelioms dienoms ar savaitėms saloje. Gal kas nors ką nors nužudys… Toliau skaitau, „Vestuvių metu saloje įsišėlsta galinga pūga ir šventės dalyviai negali grįžti namo. Kita staigmena – nėriniais išpuošta nuotaka bešokdama ima gimdyti. Dar dienai neišaušus gimsta mergaitė Vera… Ir pradeda aiškėti tiesa.“

Tiesa yra ta, kad gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Ir tai yra nuostabiausia. Anotacija tik iš dalies buvo teisinga. Bet kam ji rūpi, kai gali skaityti tokį gražų, skandinavišku stiliumi parašytą pasakojimą. Nors Sandrinai dar tik septyniolika, ji jau daug, ir ne visai malonios patirties turinti moteris. Niekas nežino, kas ji, iš kur ji, ir ką ji slepia. Tuo tarpu Sandrina jaučiasi svetima turtingoje šeimoje ir kartas nuo karto nuklysta į prisiminimus. Skaitytojo džiaugsmui. Nes lėtas ir ramus pasakojimas slepia savyje tokią galingą jėgą. Skaitytojui tereikia ją pajusti. Išjausti. Kam pasiseks, galės mėgautis nuostabiu tekstu ir puikiai parašyta moters istorija. Man pasisekė. Nuoširdžiausi aplodismentai rašytojai.

„Laimė“ buvo pirmasis mano išmoktas žodis naująja kalba. Pasak Ivano, iš pradžių jis reiškė netikėtą kiškio judesį laukuose, stengiantis išvengti persekiotojo. Daugiau švedų kalbos manęs nemokė. Tarsi nenorėdamas, kad kalbėčiausi dar su kuo nors, išskyrus jį patį.
Laimė – su baime sumišusi kiškio euforija. O kas toliau?

Romain Gary. Aušros pažadas.

Romain Gary. Aušros pažadas.

GARY, Romain. Aušros pažadas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2009. 360 p.

Negera, kai esi taip mylimas toks jaunas, taip anksti. Taip įgyji blogų įpročių. Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažkur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj tau duoda pažadą, kurio neištesi. Paskui iki gyvenimo pabaigos esi priverstas valgyti šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris priima tave į savo glėbį, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai tėra užuojauta. Visada grįžti prie motinos kapo pastaugti kaip benamis šuo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai tave vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tik miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu tu labai kruopščiai ištyrei meilę ir nešiojies su savimi jos dokumentinį patvirtinimą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi savyje palyginimų nuodą ir leidi laiką laukdamas to, ką jau gavai.

Jau antrąsyk skaitau rašytojo autobiografiją, prieš tai neperskaičiusi nei vieno jo romano. Ir tai nei kiek netrukdo. Gary, kaip ir Grass rašo puikiai ir tos autobiografijos gali būti net įdomesnės už pačius romanus. Gal.

Žymaus XX a. prancūzų rašytojo (ir ne tik) vardas siejamas su Vilniumi, ir tai vienintelis faktas, kurį žinojau. Vilniuje, Pohuliankos 16-ame name jis gyveno vaikystėje, Vilniuje jis sutiko poną Piekielny, Vilniuje valgė kaliošą ir kitus visiškai nevalgomus daiktus. Vardan meilės.

Tačiau knygoje svarbesnė kita meilė. Be kaliošo, su „šeimos brangenybėmis“, bet ne mažiau didi. Galinti ne tik auginti, bet ir griauti. Kad ir netyčia. Autorius turėjo ypatingą motiną, kurios meilė sūnui buvo begalinė. Tikėjimas – irgi. Nuo pat mažumės Romain buvo sakoma, kad jis bus didis žmogus. Rašytojas, smuikininkas, lakūnas, muzikantas, tenisininkas, ambasadorius, diplomatas – kas tik nori. Bet didis žmogus. Vaikas neturėjo kito pasirinkimo – kaip tik juo ir tapti.

Jei kam nors atrodo, kad autobiografijas skaityti nuobodu – nieko panašaus. Siužetas, kaip ir gyvenimas, dažnai netikėtas. Rusija – Lietuva – Lenkija – išsvajotoji Prancūzija. Skurdas – prabangus gyvenimas – skurdas.. Tekstas gražus, autoriui nestinga humoro ir tokios švelnios ironijos. Nors vietomis skaityti buvo ir nejauku, ir gaila – kartais ta meilė tikrai aptemdo akis ir sujaukia protą. Kiek toli ji gali eiti? Kiek ji gali nulemti? Ką tik perskaičiau rašytojo biografiją wikipedijoje. Esu truputį sukrėsta. „Na štai ir viskas“. Viskas?

Lūkesčiai pasitvirtino – Aušros pažadas tikrai ta knyga, kurios greitai nepamirši, prie kurios norisi sugrįžti. Komplimentai jai nė kiek neperdėti. Tikra rinktinė proza. Mėgaukitės.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

SMAGURAUSKAITĖ, Dalia. Madraso deimantas [romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 236 p.

Senis palingavo galva, giliai atsiduso ir nušlubavo durų link. Prieš palikdamas Pitų namus trumpam stabtelėjo ir atsisukęs tarė:
– Tavo tėvas norėjo, kad jį parduotum, paklausyk paskutinio jo patarimo.

Gera knyga – nuotykių trileris – lietuvių romanai. Galima pasirinkti tik du variantus. Trijų kombinacija paprasčiausiai neegzistuoja. Nors gal… Gal šį kartą?

Kas nors vis paklausia, kaip pasirenkate knygas? Va taip – pasižiūri į šią magišką akį ir jau aišku, kad skaitysi. Tiesiog jauti, kad ji parašyta būtent tau, nes šiuo metu taip norisi gero lietuviško nuotykių romano! Iki begalybės…

Taigi, bus šiek tiek praeities legendų, užkeiktų deimantų, drąsių šiandieninių avantiūristų, gabių vagių, ir laimingų įsimylėjėlių.

Kaip ir žadėta, pradžia buvo žiauriai gera. Pasijutau taip gerai, kaip ankstyvoje paauglystėje skaitydama Sidabro ežero turtus ir išgyvendama kiekvieną puslapį tarsi tikrą nuotykį. XVIII amžiaus Indija ir Anglija buvo tobulos. 2011-ųjų Belgija buvo gniaužianti kvapą. O 2011-ųjų metų Marokas… buvo tiek visko, kad visas stebuklingumas ėmė ir baisiai greitai išsikvėpė. Ech… gal tiesiog nebespėjau kartu, o gal pasimečiau kažkur Tandžero gatvėse…

Tiesa, pati pabaiga patiko. Dar labiau būtų patikę, jei daugiau laiko būtumėm praleidę toje XVIII, o gal ir XIX amžiaus Indijoje. Arba Anglijoje. Praeitis visada intriguoja labiau, ko nepasakysi apie šiandieną. Nežinau kodėl. Bet man visada ima darytis nuobodu.

Na o kaip su ta trijule… Yra kaip yra, gal laikas parodys. O tuo tarpu skaitykite ir džiūgaukite, juk tokių knygų lietuvių literatūroje yra baisiai mažai.