Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

HAWKINS, Paula. Mergina traukinyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 376 p.

Dabar jau aš – ne vient tik šiaip mergina traukinyje, važinėjanti pirmyn ir atgal be tikslo ar prasmės.

Pirmas sakinys: Ji palaidota po sidabriniu beržu, netoli senojo geležinkelio, jos kapą ženklina iš akmenų sukrauta piramidė.

Na štai, tiek atgarsių sulaukusi knyga perskaityta! Ir ką? Na, ją tikriausiai galima rekomenduoti daugeliui – paprasta, įtraukianti, greita. Atitinka visiškus žanro reikalavimus.

Reičelė kasdien į darbą ir atgal važiuoja traukiniu. Penkiasdešimt keturios minutės ryte ir vakare. Galima skaityti, klausytis muzikos, dirbti kompiuteriu. Ai, dar galima žvalgytis pro langą ir įsivaizduoti, kaip netoli geležinkelio stovinčiuose namukuose gyvena žmonės.

O gražiuose namuose už gražių langų ir užuolaidų gyvenimų būna įvairiausių. Ir labai gražių, ir nelabai. Ir tokių, apie kuriuos nieko nesinori net žinoti. Reičelei pastabumas pravers. Logika irgi. Tačiau… ji nepatikima liudytoja…. Bus reikalų.

Tai va, skaitykit. Ne veltui antras leidimas, ne veltui pagyros. Jokių stebuklų, mistikos ar fantastikos. Tik gerokai sutrumpėjusi naktis ir paaukotas miegas.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

Ariel Lawhon. Kodinis vardas – Helena.

LAWHON, Ariel. Kodinis vardas – Helena [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 608 p.

Karas yra per daug svarbus reikalas, kad galėtumėm jį patikėti tik generolams. – Prancūzų ministras pirmininkas Georges Clémenceau, 1917.

Pirmas sakinys: Esu turėjusi daugybę vardų.

Oi, kaip patiko! Su kokiu malonumu perskaičiau visus 600 psl.! Visi viršelio pažadai tikrai išsipildė. Pasitaiko retokai, ar ne?

Prancūzija 1936. Prancūzija 1944. Toks trumpas laiko tarpas, ta pati šalis, o tokie milžiniški pokyčiai. Kurių niekas nelaukė ir nesitikėjo.

Jauna gražuolė Nensė irgi nelaukė ir nesitikėjo, kad jos gyvenimas taip drastiškai keisis. Kai širdyje liepsnoja meilė, nesinori net galvoti apie kažkur Vienoje žudomus žmones ar į Ameriką bandančius pabėgti žydus. Visgi Nensė pagalvojo. Dar. Ir dar kartą.

Apie prancūzų pasipriešinimą okupantams WW2 karo metais tikriausiai nesu skaičiusi nei vienos grožinės knygos. Buvo nelabai atmintin įstrigusių filmų ar serialų…. Ir kas tie makiai, apie kuriuos taip įdomu skaityti? Nors.. kažin kaip ten būtų buvę, jei ne Helena.

Jei ne Helena, tai būtų buvusios kitos istorijos. O dabar tai tikras labai moteriškos, užsispyrusios, bet drąsios ir ryžtingos, o svarbiausiai – tikros moters tikras gyvenimas. Pilnas visokiausių išbandymų. Įdomus, greitas siužetas, paprastas tekstas, dažnai sukrečiantys momentai…. Norisi skaityti, skaityti, skaityti. Daug įvairių ryškių, įstrigusių personažų, linksmų bei graudžių išgyvenimų.

Ir žinoma, Nensė. Jos lūpdažis. Jos French 75. Jos Pikonas. Jos Henris Fioka.

Patiko be jokių abejonių. Pirmus puslapius skaitydama dar pagalvojau, kad ai, kažkaip gal neįdomu, bus eilinė istorija apie kokią nors supermoteriškę. Nieko panašaus. Gyvenimas būna žiaurus. Moterims nieko kito nelieka, tik imtis veiksmų.

Matt Strandberg. Pabaiga.

Matt Strandberg. Pabaiga.

STRANDBERG, Matt. Pabaiga [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2022. 478 p.

– Ar spėjai apsiprasti su mintimi, kad mirsi? – paklausiau.

Pirmas sakinys: Kojos keistai nelanksčios, kai nešamas srauto einu koridoriumi.

Liko viena minutė. Simonas eilinis septyniolikmetis, gyvena kažkur Švedijoje ir be proto laukia vasaros atostogų. Po minutės visi sužinos, kad daugiau į mokyklą eiti niekada nebereikės. Nieko nebereikės. Nes vos po trijų mėnesių žus visa žmonija ir ateis tikrų tikriausia pasaulio pabaiga.

Mano žanras. Kai galimybių tiek daug, o nežinomybės dar daugiau. Na ir kaip dabar gyventi? Kaip viskas dabar bus iki tos rugsėjo šešioliktosios?

O bus taip, kaip ir visada. Pramogos, alkoholis, žolė, meilė ir neapykanta, pyktis ir susitaikymas. Dar bus mirusi draugė ir noras išsiaiškinti žudiką. Ką gi, likus mėnesiui iki pabaigos, pažaiskime detektyvus. Lyg tai ką nors dar reikštų.

Skaityti labai įdomu. Siužetas tikras, ne dirbtinis, visi jausmai irgi, kaip tai bebūtų sunku įsivaizduoti, atrodo tikri. Nors ir paskutinės, dienos eina kaip visada, bet siužetas nepergrūstas, įvykiai nelekia vienas po kito, yra laiko pagalvoti, pasvarstyti. Ir Simonui, ir Liusindai. Skaitytojams irgi. Ir tos kylančios mintys, sakyčiau, labai filosofinės.

Ką čia daugiau ir bepridurti. Pabaiga.

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

HAWKINS, Paula. Lėta ugnis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 320 p.

Detektyvuose kas nors iškart prisikabintų.

Pirmas sakinys: Permirkusi krauju mergina nusvirduliuoja į tamsą.

Kol kas nežinau, kas per mergina buvo traukinyje (greitai išsiaiškinsiu), bet lėta ugnimi alsuojančios trys moteriškės buvo puikios. Liaudies išmintis sako, kad moterų geriau neerzinti, nes liepsnos gali išplisti į visas puses. Gali būti aukų.

Aukų buvo. Tiek mirusių, tiek gyvų. Kažin kaip tarpusavyje susipynusių. Eiliniam kriminalistui bus sunku. Praverstų kokia nors psichologė Hanė. Gal lengviau išpainiotų liepsnojančių moterų dramas.

Bet Hanės nebuvo, kitų tyrėjų – taip pat. Tik skaitytojas ir žemėlapis knygos pradžioje. Galima stengtis kažką spėlioti, galima tiesiog mėgautis. Nors mėgautis nelabai tinkamas žodis. Likaimai skaudūs. Net ir tų, kuriems, atrodo, viskas yra gerai.

Skaitytojų klube nesenai buvo tema apie žiaurius detektyvus. Ar patinka žiaurumai? Ne, nelabai. Labiau patinka va tokie – neskubūs, klasikiniai, bet ir nenuobodūs. Nors kartais iki raudonumo įkaitintas žarsteklis atrodo mažiau baisus nei tragediją išgyvenančių žmonių skausmas.

Mergina traukinyje jau pas mane. Pagaliau sužinosiu ir aš, kas tai per istorija.

Andy Weir. Projektas „Sveika, Marija“.

Andy Weir. Projektas „Sveika, Marija“.

WEIR, Andy. Projektas „Sveika, Marija“ [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 534 p.

Modifikuoti svetimą gyvybės formą. Kas gali būti lengviau?

Pirmas sakinys: – Kiek bus dukart du?

Marsiečio sarkazmas grįžta! Railandas Greisas – nelabai vykęs mokslininkas, bandęs įrodyti, kad gyvybei nereikia vandens. Nesėkmingai. Todėl dabar jis – pagrindinės mokyklos mokytojas, tiesa, labai mėgiamas vaikų.

Ir dar jis – pasaulinio projekto „Sveika, Marija“ mokslininkas. Mat Žemei iškilo grėsmė – Saulė pamažu gęsta ir žmonijai gresia išnykimas.

Standartinis fantastinis romanas. Mokslinis. To mokslo buvo kiek per daug. Ne humanitarams perprasti tiek daug informacijos, kuri praverstų, jei netyčia tektų atsidurti kažkur kosmose. Vienui vienam. Tiesa, labai įdomu skaityti, kaip pati paprasčiausia virvutė, tinkamai ją panaudojus, gali atsakyti į pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus. Arba kokia nors ritė.

Taigi, mokslo pradžioje buvo kiek per daug. Bet tas Marsiečio stiliaus sarkazmas labai padėjo. Kurgi ne, pačiais sudėtingiausiais išlikimo momentais gera nuotaika tokia pat svarbi kaip ir oras. Kaip ir paliepimas sau kvėpuoti. Kaip ir patikimų keiksmažodžių rinkinys.

Ir dar vienas dalykas svarbus – bendravimas. Žmogus sociali būtybė, atskirtyje gali ir neišgyventi. Bet o jeigu tokių socialių būtybių yra ir daugiau? Gal tada ir pavyktų išgelbėti žmoniją? Ar bent išsigelbėti pačiam?

Labai patiko, kaip ir kitos knygos. Apimtis jokios reikšmės neturi. Pabaiga.. chm… vaikiška. Bet gal vaikiški sprendimai dažniausiai ir būna patys teisingiausi? Tikriausiai.

Tiesa, nesupratau, kodėl visgi projektas „Sveika, Marija“?

Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

DI FULVIO, Luca. Amžinojo miesto baladė [romanas]. Iš italų k. vertė Gintautė Norkūnaitė ir Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2022. 670 p.

Gyvenimas nebūtinai turi būti sušiktas.

Pirmas sakinys: Šutvė buvo niekinga ir apgailėtina.

Trečioji italų autoriaus knyga lietuviškai. Pirmoms dviem pagyrimų gausu, o be to juk smalsu, kas per knyga už tokią nemažą kainą. Siunčiu padėkas miesto bibliotekai, kurioje galima rasti pačių naujausių knygų ir keliauju į 1870-ųjų Italiją.

Buvau jau pasiilgusi tokio lengvo, paprasto, bet intriguojančio ir gerai parašyto istorinio romano. Jausmas, lyg skaityčiau kokius nors „Žemės stulpus“ (gerai, Stulpai buvo geriau). Veiksmas, istorinė aplinka, ryškūs veikėjai, šiek tiek, nors ir lengvai įmenamų, bet vis tiek, paslapčių. Dar dramos, cirko gyvenimo, XIX a. pabaigos kasdienybės, karo, gyvenimo ir mirties. Ir meilės, meilės, meilės.

Marta keliauja kartu su cirku, jame ir užaugo, o jos ankstyvą vaikystę gaubia paslaptis. Pjetras – pamestinukas, kuriam labai dosniai nusišypsojo likimas. Nelė – paslaptinga moteris, kurios gyvenimas visiškai drastiškai pasikeičia. Liudovikas, princo sūnus, nelabai sutariantis su savo turtuoliu tėvu. Ir Italijos karalystė, kuriai labai trūksta Romos, vis dar priklausančios Popiežiaus valstybei.

Visa kita galima numanyti, bet tas skaitymas toks malonus. Yra kur pasišypsoti, jo veikėjai karštakošiai (kaipgi kitaip!), dažnai nesirenka žodžių ir šneka, o tik paskui galvoja. Yra ir visokių antraplanių herojų, jų istorijas irgi smagu skaityti. Gaila, kad dažna jų taip ir nutrūksta, ir lieka taip ir neaišku, reikėjo jos išvis, ar ne.

Pabaigą galima vadinti tragedija, visko tiek privelta, viskas taip greitai vyksta, akys tiesiog jau slysta tekstu. Tarsi viską reikėjo suspausti į ribotą puslapių skaičių. Nors ką ten apie tokią pabaigą ir parašysi, viskas ir taip aišku.

Tiesa, vienoje vietoje paminėtas Edmondas de Amičis. Pagalvojau, kad tai jis parašė garsiąją „Širdį“. Bet kažkodėl jo paveikslas, nors tik kelios pastraipos, tikrai ne koks. Edmondas atgrasus. Pasipūtęs. Ir Pjetrui labai nepatinka. O juk Širdis – apie kilnumą, draugystę ir drąsą. O gal ką nors ne taip pamenu? Įdomu, kodėl autorius jį taip pavaizdavo? Teks eiti paskaityti apie šio rašytojo gyvenimą.

Būtinai skaitysiu ir kitas autoriaus knygas, norisi tokių epinių istorijų.

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.

Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

HENDRICKS, Greer; PEKKANEN, Sarah. Anonimė [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė Vilnius: Sofoklis, 2022. 384 p.

Tu priklausai man.

Pirmas sakinys: Daug moterų nori, kad pasaulis matytų jas tam tikru kampu.

Jau girdėtas scenarijus. Žmonės kviečiami dalyvauti psichologiniame tyrime. Ir ne už ačiū. Ir jokios fantastikos, pvz. kaip Protuose. Viskas – pati tikriausia realybė.

Faina. Patiko. Džesika – visažistė, vykstanti pas klientus į namus. Tampo savo kosmetikos rankinę po miestą iš vieno kliento pas kitą ir nelabai suduria galą su galu. Tad gavusi šansą lengvai užsidirbti ir sudalyvauti psichologiniame tyrime, ilgai negalvoja. Pirmą etapą keičia kitas, paskui dar, kol 52 tyrimo dalyvė pajunta įsitraukusi į visai nelinksmus dalykus.

Viskas – tik dėl pinigų. Nepaisant nemeilės psichologijai buvo tikrai įdomu. Nors tų pokalbių buvo labai daug, bet daug ir veiksmo. Džesika tampa priklausoma nuo kitų ir net pati nebesusigaudo, kuo tikėti, kuo ne. Visi tie psichologiniai pamąstymai nė kiek netrukdo, viskas susinchronizuota. Ir ne, negalvokite, kad čia viskas taip paprasta.

Šaunu. Skaitai sulaikęs kvapą ir lengvai aukoji nakties miegą, kad tik dar truputį galėtum paskaityti. Tikrai prikausto, tikrai neįmanoma atsiplėšti. Koks geresnis pagyrimas dar galėtų būti trileriui?

Jane Harper. Paklydėlis.

Jane Harper. Paklydėlis.

HARPER, Jane. Paklydėlis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Bandžiau tau pasakyt, – pasigirdo balsas. – Neitenai, niekada nesiklausai.

Pirmasis sakinys: Iš viršaus, iš toli žymės dulkėse sudarė aiškų ratą.

O štai šiai knygai pliusų negaila. Ne todėl, kad rašytoja būtų kokia nors ypatingai talentinga. Ne todėl, kad nusikaltimai, jų tyrimai, personažai ar siužetas žavėtų ir stebintų. Visos trys skaitytos knygos – nepamirštamos savo atmosfera. Tiek ta tikrąja, geografine, tiek jutimine, psichologine. Nei begalę mėnesių lietaus nemačiusios žemės, nei klaidinančių miškų, nei dabar, tų begalinių tyrų įspūdžio pamiršti tikrai lengvai nepavyks.

O pačios istorijos tai jokiu būdu negalima vadinti nei trileriu, nei detektyvu. Tai tikrų tikriausias romanas. Tiesa, mirtis neišvengiama. Mirtis, kaip ir kitose knygose – tarsi atspirties taškas. Kad būtų galima pradėti kurti siužetą. Įsivaizduokite – Australija. Tyrai. Artimiausias kaimynas už kelių šimtų kilometrų. Lauke dieną galima išbūti vos keliasdešimt minučių. Išeinant iš namų privaloma parašyti, kur išeini/išvažiuoji ir kada grįši. Automobilyje visada pilnas bakas, šaldiklis, pilna bagažinė atsargų ir daug, daug vandens. Ir, visa tai žinodamas, vietinis gyventojas visgi sugeba taip nutolti nuo automobilio, kad sugrįžti jau nebepajėgia.

Lieka šeima, motina ir du broliai. Dar didelis, labai didelis galvijų ūkis. Ir klausimas, kas gi iš tikrųjų nutiko? Kaip žmogus, čia gimęs ir užaugęs, galėjo taip suklysti? O galbūt tai joks atsitiktinumas?

Lėta, daug tylos, daug minčių, daug įtarimų, pamąstymų, prisiminimų. Tikrai ne kiekvienam. Bet aplinka, atmosfera tokia įspūdinga, taip įdomu tuos tyrus įsivaizduoti, pabandyti pajausti tą atskirtį, vienišumą, ramybę. Mielai pažiūrėčiau ir filmą.