Dmitry Glukhovski. FUTU.RE

Dmitry Glukhovski. FUTU.RE

GLUKHOVSKY, Dmitry. FUTU.RE. Ateitis. [romanas]. Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. Vilnius: Novelita, 2014. 512 p.

Kodėl metei mane, kodėl taip lengvai metei? Aš nepaklusau Šrejeriui, spjoviau į įsakymus, nusišlapinau ant mūsų šventojo Kodekso, nesugebėjau tavęs nužudyti, slėpiau tave savo namuose, pamečiau galvą, mačiau tave visuose savo sapnuose, nedulkinau tavęs, kai buvai apkvaitusi ir siūleisi man, nes norėjau ne išdulkinti, o mylėtis su tavimi, nepaisydamas visų draudimų mačiausi su tavimi antrą ir trečią kartą, svajojau gyventi su tavimi – įsisvajojau – galvodamas, kaip mane už tai kastruos ir gyvą įmes į šiukšlių smulkintuvą! Kaip galėjai mane čia palikti vieną? Aš juk be tavęs negaliu gyventi! Girdi!

Na kur girdėta, kad distopiniame romane būtų tiek ašarų! Dėl meilės. Nors, gal ir gerai, kad dėl meilės – visos kitos priežastys, galėjusios palaužti Nemirtingąjį, būtų nepateisinamos.

Jei nemaišau – FUTU.RE yra kūrybos internete rezultatas. Pradėtas publikuoti internete, sulaukęs skaitytojų palaikymo, laisvai prieinamas, o, galų gale ir išleistas standartiniu knygos pavidalu. O gal ir ne, gal tai buvo Metro. Bet kuriuo atveju ji turi ne tik savo skaitytoją, bet ir savo svetainę.

Trečioji šio autoriaus istorija iškrapšto žmoniją iš požeminio Metro į žemės paviršių. Tiksliau į keliasdešimt ar daugiau kilometrų į dangų besistiebiančius dangoraižius. Mat 25 amžiuje tos žemės ne kas ir belikę, vis gausėjančiai žmonių populiacijai jau nebeužtenka vietos. Kadangi amžino gyvenimo eliksyras jau seniai atrastas, belieka imtis radikalių priemonių: visiškai apriboti gimstamumą. Kaip visada tokiais atvejais atsiras maištininkų, kuriuos tenka kontroliuoti Nemirtingiesiems. Janas Nachtigalis Du Tė – vienas iš jų.

Distopinis romanas apie ateities Europą. Pakankamai įtraukiantis ir įdomus, 500 puslapių neprailgo, nebent tik tie momentai, kai Nemirtingasis Septyni Šimtai Septynioliktas verkšlena dėl nenusisekusios meilės. Kas tai (ir dar kelioliką kitų savigraužos epizodų) ištvers, turės gana neblogą distopinį skaitinį.

Google sako, kad autorius yra parašęs ir daugiau knygų. Skaityčiau.

Reklama
Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

MUSSO, Guillaume. Dabarties akimirka [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 288 p.

– Tai ir yra antroji sąlyga, Arturai, – pasakė atgavęs kvapą. – Nieku gyvu neturi atidaryti šių durų.

Musso yra tik geras šiuolaikinių pop knygų rašytojas. Ne tik mokantis sumaniai regzti siužetą, bet ir puikiai išmanantis skaitytojų norus. Norite gražių citatų? Prašom, knygose jų pilna (gal net kartais ir per daug). Norite intrigos? Prašom, nuo pat pirmo puslapio. Norite romantikos, detektyvo, trilerio, mistikos? Be problemų. Yra visko. Vienose knygose daugiau, kitose – mažiau.

Dabarties akimirka – šauni knyga puikiu pavadinimu. Dabar kai tik toms akimirkoms dažniausiai laiko ir nėra. Bet turėtų būti. Kitaip būsite kaip Arturas, kadaise nepaklausęs tėvo ir atvėręs paslaptingąsias duris.

Ranka nusišluostau ašaras. Jaučiu užgriuvusią atsakomybės naštą, bet tas jausmas sumišęs su laime.
Žinau, kad po kelių valandų manęs čia nebebus.
Ir pirmą kartą jaučiuosi tvirtesnis, labiau susitelkęs.
Žiūriu į miegantį žmogutį, semiuosi jėgų iš jo ir šypsausi.
„Na ir nuotykis, velniai rautų!“
Permąstau viską, ką išgyvenau, kol pasiekiau šią akimirką.
Turiu ir toliau ištverti visus smūgius. Dėl jo.
Ateis diena, kai nelemtas ciklas sustos.
Ši diena žymi vieną etapą. Laukia dar ilgas karas, bet aš jaučiu, kad ką tik laimėjau svarbų mūšį.
Niekas nebebus kaip ankščiau.
Dar pasimėgauju šia akimirka.
Prasideda naujas gyvenimas.

Patiko. Kaip ir visos kitos knygos. Kaip ir visada, kai yra nors lašelis intriguojančios mistikos, kurią vėliau galima logiškai paaiškinti. Viršelyje rašoma, kad atskleisti knygos pabaigą būtų tikras nusikaltimas, tai to ir nedarysiu. Gal tik parinksiu porą citatų, kurias autorius rūpestingai išrinkęs ir jų šaltinius atskirai pateikęs knygos pabaigoje. Kaip ir visada…

Lars Kepler. Persekiotojas.

Lars Kepler. Persekiotojas.

KEPLER, Lars. Persekiotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2016. 606 p.

Tarpduryje į prieškambarį stovėjo žmogus su virtuviniu peiliu rankoje.

Beskaitydama pradėjau nuobodžiauti, tad ėmiau ir perskaičiau knygos pabaigą, ko gyvenime nesu dariusi. Gailėjausi? Nelabai. Nes skaitymo džiaugsmas nuo to tikrai niekur nedingo. Mat penktąją knygą rašydami autoriai pasistengė ir surado dar vieną niuansą, kaip suintriguoti skaitytoją. Suintrigavo.

Man be galo keistas įprotis palikti neužrakintas virtuvės ar kitas duris į kokią nors lauko terasą. Arba rūsį. Čia panašiai, kad seniau kaime, kada atremta į duris lazda būdavo ženklas, kad šeimininkų nėra namie. Bet tokia drąsa šiuolaikiniame pasaulyje vis tiek stebina. O jau kada ateina suvokimas, kad būtų gerai, jog tos durys būtų užrakintos, dažniausiai jau būna per vėlu. Šioje knygoje per vėlu buvo net trims moteriškėms. Ir vienai – vos vos.

Knyga šiek tiek žiauroka, bet ne per daug (po Hipnotizuotojo kartais tamsoje būdavo baisu vaikščioti. O ar užrakintos durys – tikrindavau net po kelis kartus…).  Veiksmo scenos – kaip ir kitose knygose – pati neįdomiausia dalis. Bet iš esmės – tai gėris. Jau maniau, kad tai paskutinė Jono Linos serijos dalis (nes kam tada būtų išleidę tą „Žaidimų aikštelę“?). Pasirodo – ne. Labai norėčiau paskaityti tęsinį. Dabar.

Google sako, kad tęsinys bus. Mes laukiam.

Lars Kepler. Smėlio žmogus

Lars Kepler. Smėlio žmogus

KEPLER, Lars. Smėlio žmogus [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2014. 587 p.

– Aš neturiu laiko, – pertraukė jis. – Einu sunaikinti Jono Linos. 

Ketvirtoji knyga apie komisarą Joną Liną. Be abejonės, tai kol kas geriausia iš visų skaitytų dalių (Hipnotizuotojo gerbėjai tikriausiai pasiginčytų), bet man tos supermoters Sagos Bauer personažas šį kartą labai patiko.

Netikėtai atsiranda mirusiu laikytas vyriškis. Jis buvo pagrobtas dar paauglystėje ir senai laikytas mirusiu. Panašu, kad kartu pagrobta jo sesuo irgi galėtų būti gyva. Atsinaujina senos neišaiškintos bylos, prisimenami įtariamieji, kurie saugiai sėdi sustiprinto rėžimo psichiatrijos skyriuose, sugrįžta senos širdgėlos. Komisarui tai irgi ne tik nauja byla, bet, galima sakyti, tai ir jo viso gyvenimo kova. Kas laimės? Klaustukas. Penktąją šios serijos dalį būtinai pasidėkite kur nors netoliese.

Knyga sunki, daug storų lapų, prirašytų dideliu šriftu. Atrodo daug, o prisėdi – ir nebėra. Šiek tiek trikdo pastraipos, kuriuose tik vienas sakinys. Kartais jame tik keletas žodžių. Tikriausiai autoriai taip bando sukelti įtampą ir įtempto veiksmo filmo įspūdį. Vertinant knygų populiarumą, panašu, kad jiems tai pavyksta. Nors finalines gaudynes tikrai leidau sau praleisti, nes na ir be aprašymų visiems aišku, kaip vyksta kovos, kuriuose nugali gerieji.

Daugiau.. Neturiu laiko daugiau rašyti. Einu skaityti penktosios dalies.

 

Guillaume Musso. Centrinis parkas.

MUSSO, Guillaume. Centrinis parkas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 308 p.

Gyvenime pasitaiko retų akimirkų, kai atsiveria durys ir tavo gyvenimą užlieja šviesa. Retų akimirkų, kai kažkas tavyje atblokuojama. Skrieji nesvarumo sąlygomis, leki autostrada, kur greičio nematuoja jokie radarai. Pasirinkimai tampa aiškūs, klausimus pakeičia atsakymai, baimė užleidžia vietą meilei.
Reikia pažinti šias akimirkas.
Jos dažniausiai būna trumpos. (psl. 80).

Alisa ir Gabrielius pabunda Centriniame parke Niujorke, surakinti vienas su kitu. Ji – iš Eliziejaus Laukų, jis – iš Dublino. Kišenėje – nei telefonų, nei piniginių. Kas čia juos atvežė ir paliko surakintus?

Musso visai šaunus populiariosios literatūros autorius, tekstas lengvas, o siužetas intriguojantis ir, kartais, nelabai lengvai nuspėjamas. Bet jau kažkada rašiau, kad geriausi siužetai – tai prarasti telefonai ir naudotas kompiuteris. Centrinio parko pradžia irgi beprotiškai intrigavo, bet vėliau…  Juk detektyvai negali taip baigtis, taip? Nors, ar čia tikrai detektyvas?  Gal trileris? O gal šiaip kažkoks mistinis romanas. Ne, ne mistinis. Bet jau geriau ant to suoliuko juos būtų prirakinę marsiečiai.

Sudėtinga su tais Bestseleriais Nr. 1. Bet kokiu aveju viskas gražiai apgalvota. Poilsiui sunku būtų rasti ką nors geresnio. Skaitai, užsimiršti, atsipalaiduoji… Knygoje išlaikyta tradicija kiekvieną skyrelį pradėti kokia nors citata. Norit kelių perliukų? Prašom!

Lars Kepler. Ugnies liudininkas

KEPLER, Lars. Ugnies liudininkas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013. 587 p.

Visur kraujas – teška, blizga, teka.

Žinoma, ko daugiau tikėtis detektyvuose… Bet man patinka tie, kiek kitokie, kur kraujo mažiau, o paslapčių ir visokių netikėtumų daugiau. Tai pradžia sakyčiau baisoka – daug kraujo ir vemiančių policininkų. Po jos, viskas rutuliojasi ganėtinai sklandžiai ir labai, labai įtraukiančiai.

Trečias Jono Linos serijos detektyvas. Jonas Lina yra suomis, dirbantis Stokholmo kriminalinėje policijoje. Kaip ir visi dabartinių detektyvinių istorijų veikėjai – jis ir išsišokėlis, sistemai ir valdžiai nepaklūstantis pareigūnas, ir kenčiantis, paslapčių apgaubtas vyras. Kaip ten ir kas su juo nutiko? Iš kur tie migreniniai galvos skausmai? Kodėl jis toks, koks yra ir kaip jam taip gerai pavyksta išaiškinti nusikaltimus, netgi tada, kai pareigūnai paprastai pakelia rankas ir tyrimus nutraukia? Beje, šiame romane jis net nuo pareigų nušalintas! Bet ar tai jį sustabdys? Vargu… Sunkaus charakterio mergaičių namuose įvykdoma dviguba žmogžudystė, viena mergaitė pabėga ir pagrobia atsitiktinai kelyje pasimaišiusį keturmetį. Kaip ir viskas aišku, belieka tik ją susekti, pagauti, areštuoti, apkaltinti ir nuteisti. Bet Jonui čia kažkas nesutampa. Nustojame kvėpuoti ir panyrame į knygą.

Būtų per daug gražu, ar ne? Taip, yra ir nekokių vietų. Šiose knygose – tai epizodai, kuomet Jonas eina į kovą. Tie visi veiksmo, susišaudymų, gaudynių ir persekiojimų aprašymai tokie banalūs ir dirbtiniai, kad šiaip tokias knygas kažin, ar skaityčiau. Bet šį trūkumą glaisto visokie netikėtumai, sėkmingai savo darbą atlikusi intriga, o ir skyriai trumpučiai – tad skaityti nė kiek nenuobodu. Toliau. Toliau. O kas bus toliau?

Toliau bus gana netikėta pabaiga. Ir ketvirtosios knygos paieškos!

Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

ADLER-OLSEN, Jussi. Kaltė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 574 p.
Knygų serijos „Department Q“ 4-oji knyga.

Tai nežadėjo nieko gero.

Štai ir ketvirtoji Q departamento dalis. Jaučiuosi šiek tiek sutrikusi: kažkur skaičiau, kad yra tik keturios dalys, o visokių paslapčių tik daugėja. Tikiuosi, kad neliksim nežinioje ir tęsinių lietuviškai dar sulauksime.

Kas dabar? Viskas tas pats: rūsys, senų bylų krūva, įdomesnės, sujungtos mėlynomis ar raudonomis virvelėmis, kabo ant lentos. Detektyvas Karlas Mjorkas ir du jo galvos skausmo šaltiniai: Asadas ir Rouzė. Ta pati įtampa ir noras skaityti. Šiek tiek šiurpu, kai jau ne tik paminimi (kaip ankstesnėje knygoje), bet tikrai į siužetą įtraukiami lietuviai. Ir tikrai ne „gerųjų“ pusėje.

Tema žiauri. Eugenika. Na, toks reikalas, kai vieni jaučiasi protingesni už kitus ir žino, kas tai yra tobula rasė. Pavyzdžiui, danų. O visus, neatitinkančius tobulumo standartų, tereikia eliminuoti. Jei visiškai išvalyti negalima, tai bent priverstinai sterilizuoti, ar kitaip užkirsti kelią netinkamų individų dauginimuisi. Galvojot, šitokios praktikos jau praeityje? Gerai būtų. Panašu, kad po senus ir keistus nutikimus mėgstanti kapstytis trijulė tikrai turės ką veikti.

Dar pabaiga. Patiko. Nors pabaigos nėra šio rašytojo stiprioji pusė, bet valio, šį kartą aš klydau.

Ką tik pagūglinau – dar yra bent trys Q departamento dalys. Laukiam!