Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

GORDON, Noah. Gydytojas iš Saragosos [romanas]. Iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 462 p.

Matyt, tam tikru momentu mokydamasis pas Nunją Fierą jis peržengė savotišką ribą. Būti gydytoju ir kovoti su mirtimi buvo esminis jo būties uždavinys, tarsi inkaras pririšęs jį prie žemės. Tai buvo jo kunigystė, atstojanti jam religiją, kultūrą ir šeimą, kur kas svarbesnė už bet kokį šaltą ir nuožmų pasitenkinimą įvykdant kerštą, vis tiek nebeprikelsiantį jo mylimų žmonių.

Nusivyliau – toks buvo pirmasis įspūdis, kai pamačiau knygą. Kokia ji plona, palyginus su Gydytoju! Autoriaus knygos vis plonėja ir plonėja… Bet visgi atsivertusi pajutau ploną popierių ir grįžo viltis – bent 450 puslapių bus.

Ir buvo. Tikrai labai daug įdomių ir įtraukiančių puslapių. Ispanija, XV a. Siautėja inkvizicija ir žydų persekiojimas. Net ir atsivertę į katalikybę žydai kelia įtarimą ir net dėl menkiausio skundo gali labai greitai patekti ant laužo.  Jona – penkiolikmetis paauglys, per sumaištį netekęs savo šeimos ir nespėjęs, kartu su kitais, pabėgti iš Ispanijos. Jis – tarsi paskutinis žydas, kuris klajodamas iš vienos vietos į kitą, turės kažkaip išgyventi.

Nuostabiausia šios knygos dalis yra istorija. Taip, be jokių mandrumų, skirta paprastam eiliniam skaitytojui. Tiesa, pradžioje buvo daug paties autoriaus ir jo sūnaus surinktos medžiagos, kuri kaip ir buvo įvadas į tą laikmetį, kas ką ten valdė, vogė, žudė ar degino. Bet jei 1492 metai mažai ką sako, tai visai įdomu paskaityti. Ir dar vienas, gal dar nuostabesnis dalykas – kelionės. Jona – bėglys. Vos pajutęs nors menkiausią pavojų, viską palieka ir leidžiasi ieškoti kito prieglobsčio. Keliauja po visą XV amžiaus Ispaniją. Bus įdomu. Pasiruoškite žemėlapį.

Labai patiko. Galėtų būti ir puikus filmas. Kada laukti kitų autoriaus knygų?

Anna Day. Fandom.

Anna Day. Fandom.

DAY, Anna. Fandom [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis. Vilnius: Alma littera, 2018. 438 p.

Nejučia atsisuku į Keitę. Ji stovi lyg paralyžuota, iki baltumo sugniaužusi sužalotus kumščius ir prispaudusi juos prie veido. Tada susirandu Alisą – jos padažytos lūpos yra išžiotos nebyliame klyksme, o akys kupinos ašarų. Ir aš vis dar jaučiu mano ranką gniaužiantį Neitą – jis tampo mano tunikos kraštą lyg penkiametis.
Ir žinau, kad mes visi galvojame tą patį:
Čia ne vaidinimas.

Nežinau, nežinau, ar būčiau skaičiusi knygą, kuri, kaip pasirodo, turi tęsinį, kuris, kaip pasirodo, nėra išleistas lietuviškai. Ir dar klausimas, ar iš vis bus. Bet knygą pirkau už keletą eurų per kažkokį stebuklingą išpardavimą, o pati tema, kad ir skirta paaugliams, mane be galo intriguoja.

Tai kas tas Fandom? Na, tai žmonės, kurie labai įsijaučia į mylimų (dažniausiai fantastinių ar distopinių) istorijų herojų gyvenimą, viską apie juos žino ir, žinoma, juos dievina. Kažkaip taip. Tad knygos mintis labai įdomi – ketveriukė draugų kažkokiu tai stebuklingu būdu viename Comic Con renginyje patenka į mylimiausios istorijos pasaulį. Tai aišku, sukrečia. Nes gerai būtų, kad ta mylimiausia istorija tebūtų kokia ašaringa meilės drama su saldžiai laiminga pabaiga. Ne, kur tau. Tai žiauriausias distopinis pasaulis, kuriame vyksta kova dėl išlikimo. Na, nepaskutinėj vietoj ir meilė. Tik ar dėl jos tikrai šiuo atveju verta mirti?

Įdomus buvo tas drugelio efektas. Kad ne laiku (arba laiku) nusičiaudėjęs, gali pakeisti istorijos eigą (aišku, čia labai jau tą drugelio efektą sumenkinu, bet esmė panaši). Violetai su broliu ir draugėmis tenka spręsti – kiek išlaikyti (ir ar išvis tai įmanoma) originalios istorijos siužetą, ir kiek galima nukrypti į šalį. O nukrypti norisi, ypač kai sode susitinki su mėlyniausių pasaulyje akių savininku.

Bet norisi ir namo. Labai.

Nors knyga ir paaugliška, bet mintis tikrai patiko, perskaičiau su malonumu ir taip sumažinau, bent laikinai, distopinių istorijų badą.

Jaan Kross. Lyno akrobatas.

Jaan Kross. Lyno akrobatas.

KROSS, Jaan. Lyno akrobatas [romanai]. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 564 p.
Tarp trijų marų. Baltazaro Rusovo istorija.

– Kaipgi?.. Šrioderis juk pasimirė ir…
– Ir todėl kas nors kitas turi parašyti tokį laišką.
– Kas?
– Mes neturime geresnio vyro už tave.

Oi, kaip mane apgavo viršelis! Maniau bus paprastas istorinis romanas apie Livonijos metraštininką Baltazarą Rusovą. Paprastas. Bet paprastų romanų aprašymuose nerašoma, kad rašytojas yra prestižinių premijų laureatas ir daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas? Nerašoma. Taigi, šie romanai tikrai nepaprasti. Netgi labai ypatingi.

Čia nepralėksi akimis per porą vakarų. Tekstu mėgaujiesi, nesvarbu, kad skaitai ne originalo kalba. Ta visa senovinė atmosfera greitai įsiurbia ir labai nesunkiai nukelia beveik pusę tūkstantmečio atgal, į Livoniją, į tų laikų gyvenimą. Labai priminė kažkada skaitytus Matininkų laikus. Bet šalis ir laikas ne tas.  Čia XVI a., Talinas. Lyno akrobato istorija prasideda paprasto berniūkščio Palo gyvenimu ir įspūdžiais. O tai didžiulis pliusas – įdomu skaityti apie žmones nuo pat jų mažų dienų. Metai bėga, Talino gatvėmis vaikštinėja jau jaunuolis Palas ir stebėtinai sugeba visur įsivelti. Kur reikia, ir kur nelabai. O čia, kur buvus, kur nebuvus, jau ir pirmoji meilė…

Taip, be to įspūdingo senovę primenančio teksto romanai išsiskiria ir istoriniu kontekstu. Juk pasakojama apie būsimąjį garsiausią Livonijos metraštininką. Tų laikų šalių istorija tikrai nėra mano stiprioji pusė, o čia jos pakankamai daug ir įtaigios. Tikras tų laikų paveikslas, intrigos, karo nuojautos. Baltazaras juk paprasto vežiko sūnus. Todėl viską stebi ir iš paprasto kaimiečio, ir iš įtakingo valdininko pusės. Pamažu, pamažu, jis kyla vis aukščiau ir aukščiau, kol pradeda dalyvauti svarbiuose, ne tik atskirų žmonių, bet ir šalių likimus lemiančiuose įvykiuose.

Knygoje romanų tetralogijos pirmi du romanai. Aišku, istorija baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje. Nekantriai laukiu likusių dviejų!

Anika… matai, aš atsistoju nuo sijos krašto ir žingsniuoju pagal saulę, išilgai akmeninės baliustrados su pilioriais aplinkui varpus. Žemai – to didžiulio svetimo miesto gelsvai raudoni stogai. Po kairei – tos žemės vėjas ir debesų šešėliai, ir saulės ribuliai. Po dešinei – negirdimas varpų skambėjimas. Ir saujoje laikau šį tavo laišką, kuris spurda vėjyje it gyva kielė… Prisipažįstu pačiam sau ir tau: jeigu Viešpats dabar man duotų ženklą, jeigu balsas dabar tartų čia aukštai: „Baltazarai, kodėl tu nori nuleisti inkarą tame svetimame mieste, toje svečioje žemėje? Kodėl tu nori atsidėti tiems svetimiems kivirčams, kurių knibždėte knibžda ta šalis? Jeigu dar iki to, kai tu prasižiojai, ketindamas išsakyti tai, ką savo širdyje manei esant mano valią, taip, tau dar iki to atėjo įsakyti, ką tu turi manyti esant mano valią! Baltazarai, tau jau dvi su puse dešimtys metų, ir to ganėtinai daug pradėti galvoti ir apie tėvo kapą, ir apie savo vaikų lopšį. Baltazarai, nuodugniai pasverk savo širdį ant svarstyklių lėkštės, ar visa tat ne grynai tavo puikybė, verčianti tave gvieštis tos marmuro sakyklos čia, žemai, šioje bažnyčioje, kad tu nepajėgi savęs paklausti: kokią dalį tavo siekio likti čia sudaro troškimas tarnauti (man, tikrai taip, tačiau, beje, ir sidabrui, pripažink!) ir kokio dydžio dalį – išdavystė daugelio tolimų nebylių dalykų, kuriuos lengviau išduoti negu mane… ir sidabrą… Ir pasvarstyk, ar tu tikrai bijai pargrįžti namo dėl to, ką vienas atgulęs žemėn žmogus apie tave pasakė Anikai, – ir, ko gero, ne vien jai, tad tavo pasilikimas čia iš tiesų bus bėgimas?! Baltazarai – argi tu jau nebetiki galia to stebuklingo gėrimo, kurio gurkštelėjai tame, dar aukštesniame už šitą, bokšte?.. Baltazarai…“

Alyson Richman. Prarasta žmona.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

RICHMAN, Alyson. Prarasta žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 360 p.

Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis akimis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad dabar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pareiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau geriausiai.

Ką tik perskaičiau straipsnį Kičinis holokausto apdaras. Dvejopi jausmai. Pirma, taip, iš esmės tai gali būti tiesa. Antra – kaip toli toli profesionali literatūros kritika yra nutolusi nuo eilinio skaitytojo? Toli. Kaip iki mėnulio ir atgal.

Taip, ir ši knyga bus apie holokaustą. Kičinė. Rezervavau ją bibliotekoje. Atšaukiau. Kam gaišti brangų laiką? Tada rezervavau dar kartą. Laiko knygoms atrasiu visada. O knyga labai populiari. Tarp paprastų ir eilinių skaitytojų.

Apie ką ši kičinė knyga? Apie paprastus žmones. Jozefas ir Lenka – du Prahoje gyvenantys įsimylėję jaunuoliai. Pasaulyje jiems egzistuoja tik meilė. Gal taip ir būtų, bet už lango XX a. penktas dešimtmetis ir fašizmas su visomis savo idealogijomis skverbiasi vis giliau į Europą. O tiedu nieko nematantys įsimylėjėliai…. Taip, jie abu žydai.

Galvoju, tai daugiau istorinis, ar tai tiesiog meilės romanas? Tikriausiai ir tas, ir tas. Bet labai gerai subalansuotas – istorijos detalių nemažai, išgyvenimai labai jautrūs, meilės irgi netrūksta. Ir parašytas jis gražiai, tikru romano stiliumi. Skaičiau, kad autorę įkvėpė tikri žmonės ir tikri gyvenimai, bet ji kažkaip sugebėjo sukurti romaną, o ne atpasakojimą. Ir, o koks didelis džiaugsmas, ne tuo banaliu atpasakojamuoju stiliumi!

Ką gi, patinka man ta pop literatūra apie holokaustą. Kiek joje tiesos, o kiek pramano? Nežinau. Bet tikrai žinau, kad tokių knygų, neleidžiančių pamiršti tų juodųjų istorijos metų, kol kas dar tikrai labai reikia.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

TREMAYNE, S.K. Ugnies vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2019. 398 p.

– Džeimi, aš nesupratau. Ką tai reiškia? Žinoma, kad per Kalėdas būsiu čia.
Dar kartą giliai ir nuoširdžiai atsidusęs, Džeimis, tarsi išduodamas siaubingą paslaptį, labai lėtai sako:
– Iki Kalėdų tu mirsi.

Pradžia – banalus pelenės ir princo scenarijus. Sunki pelenės Reičelės vaikystė ir jaunystė, sutiktas turtuolis Deividas, didžiulė meilė, vestuvės ir gyvenimas dvare. Meilės romanas? Ne. Yra šiek tiek mistikos. Seną dvarą gaubia legendos, pirmosios žmonos žūtį – neatsakyti klausimai, o vyro sūnus Džeimis, netekęs motinos, atrodo ne tik sutrikęs, bet ir nelabai stabilios psichikos. Bus paslapčių. Bus detektyvo. Bus nerimo.

Autorius jau pažįstamas iš pirmosios knygos Ledo dvynės. Negalėčiau teigti, kad ji buvo geresnė ar blogesnė. Buvo daugiau slogios nuotaikos ir niūrumo, patiko netikėta ir nelabai aiški pabaiga. Kas atsitiko, kaip atsitiko, kas iš tiesų yra kas? Šaunu, kai kyla klausimų ir knygos dar kurį laiką neišeina pamiršti. Ugnies vaiką rizikuoja užgožti banalybė ir stereotipai: iš pirmo žvilgsnio pamiltas turtingo dvaro paveldėtojas galbūt visai ne tas, kas dedasi. Klausimų yra, bet atsakymų taip pat netrūksta. Pasukti galvos nėra kur. Atsakymai – kaip ant delno.

Bet negalėčiau pasakyti, kad knyga nepatiko. Patiko, parašyta labai įtraukiančiai. Galima perskaityti per kelis prisėdimus, o užėjus nemigai – galbūt net per naktį. Tas geras jausmas, kai skaitai gerą trilerį ir negali atsitraukti – yra. Tik siužetas vietomis nuviliantis. Nieko ypatingo.

Užkietėjusį trilerių ir detektyvų faną nustebinti sunku net ir patyrusiems rašytojams.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

IVANICKAS, Gintautas K. Tamsa ryja tamsą [romanas]. Gintautas K. Ivanickas, 2019. 294 p.
Ciklo „Umbros kronikos“ I-oji knyga.

O kas gi yra tiesa? Čia mes galime prisiminti žodžius, pasakytus Kopfo VIII Vanherno po pralaimėjimo prie Bliucheno: „Jau dabar, šią akimirką yra mažiausiai trys tiesos. Mūsų tiesa, priešo tiesa ir tai, kas mūšio lauke įvyko iš tikrųjų. Ak, taip. Vėliau atsiras ir ketvirtoji – ta, kurią koks nors plunksnagraužys įrašys į kronikas. Tad įpilkite kiekvienam kareiviui vyno, pasirūpinkite, kad jie būtų pamaitinti. O rytoj… Rytoj mes vėl kursime istoriją.“

Kažkada labai labai seniai per Videokauką pamačiau filmą Vilou / Willow (1988), ir sužinojau, kad yra toks maginės fantastikos žanras, supratau, kad tai man patinka. Labai patinka. Ir nors praėjo daug metų ir nei konkrečiai šio žanro, nei apskritai fantastikos eksperte netapau, negaliu ramiai praeiti pro tokias knygas. Tokias, kurias skaitydamas pamiršti, kaip kažkada rašė Kingas, neapmokėtas sąskaitas už elektrą, kasdienybės siaubą, ir gali ramiai viską pamiršti. Bent laikinai.

Umbra – tai panašus į viduramžių laikus pasaulis. Pasaulis, kuriame gali įvykti patys kasdieniškiausi, ir kartu patys stebuklingiausi dalykai. Kuriame gali pasižaisti su nuodais. Pakariauti su priešais. Paplaukioti su piratais. Pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Kiekviename skyriuje vis naujas pasakojimas ir nauji nuotykiai. Gali pasirodyti, kad jie tarsi ir padriki, painūs, herojų vardai, vietovės ir titulai sunkiai įsimenami, bet tik ne man – galvą pasukti smagu, o kelis puslapius atsiversti atgal tikrai nesunku. Ir su nauju pasauliu susipažinau puikiai. Nes kaip tik tokie man patinka. Patinka į viduramžius panašūs laikai. Patinka, kad primena mano mėgiamus Sostų karus, Kvoutą ir Raganių. Patinka, kad yra rizika pasimesti tarp veikėjų ir pasiklysti nežinomose vietovėse. Labai patinka pats rašymo stilius, pajuokavimai ir siužeto vingiai. Galų gale patinka, kad tai lietuviška fantastika. Puiki lietuviška fantastika.

„…kartais tai aš, kartais nebe…
…kai dar viską suvokiu, vis retesnės. Palikau perspėjimą ir švyturį. Jei supras, jei pakus, ateis…
…be reikalo. Nepadės, tik pražus. Bet bent…
…galbūt išprotėjau. Bet tikiu, kad ji ruošia… įsiveržimą?..“

Neįmanoma atsitraukti. Ir nėra ką čia daug šnekėti – duokite greičiau antrąją knygą.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

LUNDBERG, Sofia. Klaustukas – tai pusė širdies [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 392 p.

– Tu esi vienas didelis klaustukas. Mums ir sau pačiai. Klaustukas visuomet tėra pusė širdies, ar kada pagalvojai apie tai? Neįmanoma mylėti žmogaus, kurio širdis pilna paslapčių. Tiesiog neišeina.

Kai rinkausi knygą, galvojau, kad ji bus tiesiog paprasta sentimentali istorija. Ideali, kuomet galva visko pilna ir daugiau joje niekas nebetelpa. Bet atsivertusi pamačiau, kad tai ne amerikiečių, o švedų autorė. Lūkesčiai iš karto padvigubėjo. Jei ir bus holivudas, tai europietiškas. Skandinaviškas. Kodėl gi ne?

Taip, tai yra sentimentali istorija. Garsi ir talentinga fotografė, nesuprasta artimųjų ir aplinkinių. Tamsi jos praeitis, apie kurią niekam nėra užsiminusi. Siužetas vis labiau intriguoja, nes keliamės į praeitį, į Elinos vaikystę, kuomet ji gyveno Švedijoje, nedideliame Heividės miestelyje. O ten! Pasakojimas, kurio tikrai nesitikėjau. Greitai pervertusi dabarties intarpus, pasinerdavau į tą tuometinį, aštuntojo dešimtmečio gyvenimą, kuris buvo ir skurdus, ir skausmingas, ir neteisingas.

Gal todėl, kad pasakojama apie vaikus, o gal todėl, kad vis tikėjausi kažkokios staigmenos, bet skaičiau su didžiuliu malonumu. Net tuomet, kai protagonistė ašarojo, dejavo, kaltino save ir užsiiminėjo savigrauža (daugelio skaitytojų siaubui) neskubėjau nusivilti rašytoja. Va, tuoj perversiu puslapį ir vėl atsidursiu Gotlando saloje, kažkur prie Švedijos krantų. Pas vaikus, kurių širdys pilnos meilės net tiems, kurie to nelabai verti.

Patiko. Lietuviškai yra išleista ir dar viena autorės knyga, dažnai minima skaitytojų tarpe – Raudona užrašų knygelė. Kada nors, kai galva vėl bus viskuo perpildyta, būtinai reikės paskaityti.