Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

GREBE, Camilla. Meilužis ir drugys [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 394 p.

Atsitūpiau.
Ant grindų buvo pažirusios stiklo šukės. Sausų senų šakelių gniužulas gulėjo pasienyje, o šalia jo – drugelis. Vienas sparnelis sudrįskęs į dvi dalis, kūnas keistai susiplojęs. Atsargiai atkišau pirštą ir paliečiau jį.
Mėlynasis drugelis buvo negyvas.

Pirmas sakinys: Kai paskambina, aš stoviu sniege prie mamos kapo.

Autorę įsidėmėjau perskaičiusi Naminį gyvūną. Geras, įtraukiantis siužetas su įsimintinais veikėjais ir tokia, kaip čia parašyti, labai kinematografiška vietove. Tarsi pats ten, tame Švedijos užkampyje gyventum ir žūtbūt norėtum ištrūkti.

Meilužis ir drugys – pirmoji serijos knyga, mat jame sutinkame policininką Peterį ir kriminalinių nusikaltimų psichologę Hanę. Ir keistuolį Manfredą. Nors detektyvų serijas ne visada būtina skaityti iš eilės, bet keletas momentų iš karto tampa aiškesni. Šį kartą porelei tenka toks keistokas nusikaltimas, kuriam tikrai reikės psichologės įžvalgų. Ir tikrai gilių.

Labai patiko. Tas toks detektyvo ir dramos susiejimas, veikėjai, jau šiek tiek pažįstami iš antrosios knygos, pats pasakojimas. Tikrai, šaunu, kuomet yra tas balansas – įvykiai negriūva vienas ant kito, viskas vyksta ganėtinai ramiai, bet įtampa nuolat vibruoja kažkur šalia. Yra laiko jausmams, gailesčiui, liūdesiui, nuostabai, vilčiai. Džiaugsmui, kad skaitai lyg ir tiesiog eilinį detektyvą, bet gauni žymiai daugiau.

Kažin, ar yra vilties sulaukti likusių serijos knygų?

Sarah Pearse. Sanatorija.

Sarah Pearse. Sanatorija.

PEARSE, Sarah. Sanatorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Justė Povilaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 448 p.

– Taip. Ši vieta… Jis to niekada nesakė, bet aš manau, kad tai yra praeities vaiduoklių išvarymas. Tai buvo neįmanomas projektas. Beveik visi sakė, kad šio pastato niekada nebus galima prikelti naujam gyvenimui. – Sesilė gūžteli pečiais. – Kaip ir jo paties. Niekas negalvojo, kad jis taps to, tuo, kuo dabar yra.

Pirmas sakinys: Ant grindų mėtosi nebereikalingi medicininė įranga: surūdiję chirurginiai įrankiai, sudaužyti buteliai, stiklainiai, sulaužyta seno neįgaliojo vežimėlio nugaros atrama.

Tradicinis detektyvas. Veiksmas uždaroje erdvėje, kalnuose, buvusios sanatorijos vietoje įrengtame viešbutyje. Netikėtos sniego lavinos laikinai atskiria viešbutį nuo pasaulio ir kas tada atsitinka? Taip, kažkas nužudomas!

Gerai, kad tarp viešbučio svečių yra buvusi detektyvė Elina. Blogai, kad tas toks svarbus romanui personažas daro ne kokį pirmą įspūdį. Vaikystės traumos, darbinės klaidos, psichologinės, asmeninės ir visokios kitokios problemos. Bėdų daug, bet nieko naujo. Kaip ir visų, jau nebesuskaičiuoju kelių, knygynių detektyvų problemų.

Taigi bus mirtis, bus tyrimas, bus praradimų ir atradimų. Didžiausias pliusas, kad knyga parašyta „detektyviškai“ – skyriai trumpi, ir kiekvieno pabaigoje įtampa kyla iki maksimumo. Įtraukia normaliai, galima aukoti ir miegą. Net tas ganėtinai varganas Elinos personažas nebeatrodo toks blogas. Norisi išsiaiškinti, kaip kas ir kodėl.

Tai va, toks sakyčiau visiškas standartas. Tiesa, pabaiga nustebino. Netgi kilstelėjo bendrą įspūdį. Ėjau gūglinti, kaip čia ir kas galėjo būti. Panašu, kad autorė taško dar nepadėjo ir su Elina dar susitiksime kitose knygose. Tik dar kol kas nežinau, ar laukiu.

B. A. Paris. Grąžink mane.

B. A. Paris. Grąžink mane.

PARIS, B. A. Grąžink mane [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 360 p.

Nežinojau, ką daryti. Supratau, kad turiu pranešti apie tavo dingimą, bet turėjau sukurti istoriją, kitaip viskas bus sužinota, ir jei tu nepasirodysi, būsiu suimtas už tavo nužudymą. Štai ką aš padariau: nuvažiavau iki artimiausios degalinės, nes nebuvo telefono ryšio, ir sukūriau istoriją.

Pirmas sakinys: Paslidinėję Meževe, važiavome namo.

O, dar viena porelė. Nieko keisto – toks autorės braižas. Meilės sukeltam aklumui pradėjus sklaidytis, viskas ima atrodyti tarsi kitaip. Mylimas žmogus tarsi kitoks, žodžiai kitokie, jausmai irgi. Dar žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad antroji pusė turi kažkokių paslapčių. Štai jums ir detektyvo siužetas.

Bet šį kartą šiek tiek kitoks. Lėja dingo. Be žinios. Seniai. Finui, jos draugui, gedėti padėjo Lėjos sesuo Elena. Na, kas čia keisto, jog jiedu tapo pora. Viskas gal ir būtų nuostabiai pasibaigę, jei ne tos rusiškos matrioškos. Viena, antra, trečia. Ir dar. Visur.

Nebloga ši autorė, tikrai. Gal ir daug knygose panašumų, ypač jei skaitai jas viena po kitos. Gal ir nėra ypatingai unikalios, bet savo darbą atlieka. Įtraukia, padeda užsimiršti, neleidžia normaliai išsimiegoti.

Kulminaciją pergalvojau tikrai ne vieną kartą. Ar gali taip būti? Žinoma, gali. Knygose. Bet ar gali taip būti gyvenime? Ar tikrai sugebėčiau būti tokia akla? Ar tikrai nekiltų jokių įtarimų? Kažkodėl labai abejoju… Bet ne, neįtikinama tikrai nebuvo. O ko daugiau detektyvui reikia?

Tik geros istorijos. Prašom.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

PARIS, B. A. Psichoterapeutas [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 408 p.

– Čia nuostabu, – atsakau, mintyse sukryžiuodama pirštus, nes man čia visai nepatiko, nė kiek nepatiko. Bet dėl jo išmoksiu pamėgti šią vietą. Bėgs laikas, ir ji taps man niela.
Tik, deja, netapo.

Pirmas sakinys: Mano kabinetas nedidukas, tobulai minimalistinis.

Net nežinau, ką parašyti. Ką berašyčiau, viskas kartojasi. Taip, detektyvas nieko neypatingas. Taip, jau matyta, skaityta, girdėta. Taip, stereotipiška, neoriginalu ir nenustebino….

O tai kodėl patiko? Kodėl visas keturias autorės knygas perskaičiau vieną po kitos?

Čia ir yra tos pop literatūros žavesys. Didžiulis terapinis poveikis. O dabar tos terapijos reikia kaip niekada ankščiau.

Na, o knyga?

Visai tokia pati, kaip ir likusios trys. Jauna, dar neseniai susipažinusi, dar tik bendrą gyvenimą bandanti pradėti pora nusiperka tobulą būstą. Tobula, aptverta ir saugoma teritorija, tobuli kotedžai, tobuli kaimynai. Bet… Žinoma! Kažkas ne taip. Alisai reikės pabūti šiokiai tokiai paranojikei ir imtis seklio darbų. Tai prisidirbo Leo, ar ne? Duš širdys, ar ne? Praeis paranoja, ar ne?

Detektyvų kategorijoje autorė būtų kažkur pirmame dešimtuke. Vieną knygą perskaitei, norisi dar. Na tai kas, kad ir kitoje bus panašu. Panaši jauna pora, panašios problemos, tamsios paslaptys, intrigų viražai ir skaitymo malonumas. Bet… Už uždarų durų kol kas vis dar laimi.

O ką sako Psichoterapeutas?

– Ar žinote, kuo tikėjo Henris Deividas Toro? „Laimė tarsi drugelis, kuo daugiau ją vaikysies, tuo greičiau išsprūs iš rankų. Bet jei nukreipsi dėmesį į kitus dalykus, ji atskris ir švelniai nutūps tau ant peties.“

Ar norėtumėte turėti tokį psichoterapeutą? Tikrai?

Clare Mackintosh. Įkaitė.

Clare Mackintosh. Įkaitė.

MACKINTOSH, Clare. Įkaitė [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 400 p.

Žiūriu į juos ir sunku patikėti, jog gyvenimas tęsiasi toliau ir niekas nežino, kad visų gyvybė – mano rankose.

Pirmas sakinys: OPERATORĖ: Klausau, kas atsitiko?

Pažiūrėjau kažkokį filmą apie lėktuve skrydžio metu paimtus įkaitus ir va, knyga, labai panaši. Kodėl filmas kažkoks? Na, tikriausiai visi esame matę ne vieną tokio siužeto įkaitų dramą. Net nekeista, kad ir pavadinimai, ir istorijos lengvai pasimiršta.

Lengvai pasimiršo ir šios knygos siužetas. Mėnuo, ir… panašu, kad galėčiau skaityti iš naujo. Gal knyga ir nekalta – toks jau dabar laikas. O ir autorė tikrai nebloga, jos trileriai prie tų geresnių, įtraukiančių ir nenuobodžių. Tik va, viskas ankščiau ar vėliau susiveda į šeimynines dramas, paslaptis ir, žinoma, vaikystes traumas. Jau šimtą kartų skaityta, matyta, girdėta.

Įkaitė gi – Mina, stiuardesė. Norėdama pabėgti nuo tolstančio vyro ir kasdienės rutinos, susikeičia pamainomis ir išskrenda į pirmąjį tiesioginį skrydį iš Londono į Sidnėjų. Įkaitas – Adamas. Mina, kuo toliau, tuo labiau tolsta, dukrai irgi jaučiasi nereikalingas, o pečius slegia visokios vyriškos paslaptys. Įkaitai ir keleiviai – nežinia, ko reikia saugotis. Tos juodaplaukės merginos, kažką naršančios telefone, tariamos medikės, sėdinčios antroje eilėje, o gal ten tos poros su kūdikiu? Įtampėlės šiokios tokios bus. O ir lėktuvui nutūpti kažkaip reikės.

Ne, knyga tikrai nėra prasta. Gal siužetą ir įmanoma nuspėti, bet stilius nėra banalus, įtraukia. Puslapiai verčiasi greitai, ypač pabaigoje. Užskaitau, pailsėti tikrai galima. Liko dar viena lietuviškai išleista autorės knyga. Skaitysiu. Ir lauksiu kitų.

M. V. Craven. Marionetės.

M. V. Craven. Marionetės.

CRAVEN, M.W. Marionetės [romanas]. Iš anglų k. vertė Gerda Šalengvaitė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 352 p.

– Na, ko lauki? Varom gaudyti serijinio žudiko.

Pirmas sakinys: Šis akmeninis ratas – senovinė, rami vieta.

Žmonės sako, oi, kaip greitai skaitai, oi, kiek daug knygų perskaitai, ajajai, ar ką nors atsimeni? Aha – štai jums knyga, kuriai tereikia maks 4 dienų. Detektyvas. Trileris. Argi išeitų skaityti ilgiau?

Kambrijos grafystėje, garsėjančioje priešistoriniais akmeniniais ratais, vienas po kito randami sudeginti vyrai. Visi jie – pagyvenę, visi – žiauriai nukankinti ir tarsi paaukoti akmeninio rato viduryje. Kas gi tas Aukotojas? Ir kodėl ant vieno jų krūtinės išpjaustinėtas vietinio detektyvo vardas?

Tiesa, iš karto sakau: ne, jei knygos neperskaitysite, plaukų rautis tikrai neteks. Ir ne, tai tikrai ne geriausias detektyvas, kurį perskaitysiu šiais metais. Jeigu perskaitytų knygų sąrašas ganėtinai ilgas, tikrai prie ko nors norėsis prisikabinti. Pavyzdžiui, prie šabloniško, vienišiaus, praeityje profesinių klaidų padariusio tyrėjo. Arba prie nesocializuoto IT genijaus. Arba prie sumaltos pabaigos. Nors gal ji visai ir nesumalta – tęsinių bus. Vašingtonas Po – produktyvus detektyvas, dar ištirs ne vieną sunkią bylą.

Man labiausiai patiko jausmas. Emocija. Kai skaitai knygą ir gali užsimiršti. Kai vienu prisėdimu perskaitai šimtą puslapių ir to net nepajauti. Kai trumpi skyreliai keičia vienas kitą, valandos, beje, irgi, bet taip norisi sužinoti, kaip viskas pasibaigs. Kai pradeda patikti koks nors personažas ir jau norėtum su juo susitikti tęsinyje. Kai tiesiog galima mėgautis.

Praėjus kuriam laikui ir atslūgus emocijoms supranti – gal tai ir ne stebuklas. Detektyvinių knygų pasaulio nesusprogdins. Bet…. Geriausias detektyvas yra tas, kurį skaitai dabar. Taip jau su jais būna.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

LIGGETT, Kim. Skaistybės metai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 380 p.

Žmonės mato tai, ką nori matyti. Net ir aš.

Pirmas sakinys: Apie skaistybės metus niekas nekalba.

Garnerio grafystė – ne pati geriausia vieta gyventi moterims. Gal čia ir ramu, gal nieko netrūksta, bet visos, vienodai susišukavusios ir įsipynusios į plaukus juodus kaspinus, vaikšto, rodos, nieko nematydamos. Gal tik savo vaikus, mažas mergaites su baltais kaspinėliais, kurios dar džiaugiasi gyvenimu. Ir merginas, ryšinčias raudoną kaspiną. Jos, šios istorijos herojės, vieneriems metams išsiunčiamos į atokią stovyklą. Ne, ne pailsėti. O atsikratyti savo moteriškos magijos ir demonų, galinčių pakenkti vyrams.

Va toks štai feministinis siužetas. Lengvas, bet įtraukiantis. Apgaulingas ir nustebinantis. 45 puslapyje jau galvojau, kad štai, jau šablonas, jau žinau, kaip viskas baigsis. Ne, pasirodo suklydau. Skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Kas vyksta toje atokioje stovykloje? Išgyvenimas. Savęs ir aplinkinių pažinimas. Minčių išgryninimas. Skamba gal ir patraukliai, ar ne? Tai kodėl tada tiek daug merginų negrįžta? O likusios atrodo taip, lyg būtų grįžusios iš tikro pragaro? Atsakymai tiesiog akivaizdūs, bet tarsi nesinori jų matyti. Norisi tiesiog nepaleisti siužeto su visais netikėtumais, sprendimais, pasekmėmis.

Labai patiko. Galbūt priminė seniai skaitytą Musių valdovą (kuris nepatiko, arba tuomet jo tiesiog nesupratau). Bet čia ne berniukų, čia merginų stovykla, čia viskas kitaip. Nors.. gal krizės akivaizdoje išlaikyti žmogiškumą ir šaltą protą sudėtinga ir tiems, ir tiems.

– Grafystėje nėra nieko pavojingiau už moterį, kuri išsako savo nuomonę. Taip pasielgė Ieva ir dėl jos kaltės buvom išmesti iš rojaus. Mes pavojingos būtybės. Valdomos velnio kerų. Vos gavusios progą, magiškai paversim vyrus nusidėjėliais, piktadariais, pražudysim juos. – Akys tokios sunkios, kad nė nebeišeina ironiškai pavartyti. – Todėl mus čia ir siunčia.
– Kad išnaikintų magiją, – prataria jis.
– Ne, – sukuždu promiegiu. – Kad mus palaužtų.

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

IVANICKAS, Gintautas K. Laumės mėnuo [fantastinis romanas]. Kaunas: Eridanas, 2008. 176 p.
Serija „Lietuvių fantastikos biblioteka“, 1 knyga.

Mirtis ne visuomet reiškia Pabaigą.

Pirmas sakinys: Jis gulėjo aukštoje žolėje surištomis rankomis ir kojomis, įsmeigęs akis į sidabro taškeliais nušlakstytą dangų.

bookswap.lt galima ne tik keistis knygomis. Galima ir sužinoti, kokių knygų iš vis esama. Taip būtent ir atsitiko: na tikrai nežinojau, kad kažkur kažkada tarp Eridano būta ir tokios knygelės.

Aprašyme rašoma, kad istorija bus apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Lietuvą, kurios pagrindinėse miesto aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai. Našlaitis Domantas grįžta į Kauną iš kryžiaus žygių, net nenumanydamas, ką veiks toliau. O toliau – Pilkoji sargyba, inkvizicija, kaimynų skundai, laužai ir visi kiti panašūs reikalai. Dar kažkur aplinkui sukinėjasi laumės, kaukai, bezdukai, aitvarai ir vilkatai. Domantui teks rinktis tarp įsakymų, paklusnumo, nuolankumo, žmogiškumo, draugystės ir, žinoma, meilės.

Mano knyga. Stilius dar toks priešumbriškas, bet vis tiek smagu skaityti. Intrigos yra, nors siužetas toks gana keistokas pasirodė, vienas skyrius per ilgas, kitas – per trumpas. Aišku, tokios apimties romane kažkokio ypatingo pasaulio nesukursi, herojų paveikslų neišplėtosi, tenka tenkintis jaunatvišku maksimalizmu, naivumu ir aistringos meilės paskatintais poelgiais. O pabaiga… tikrai išspaudė ašarą, ir ne vieną. Taip jau viskas sutapo. Še tau ir fantastinė knyga, suveikė ir biblioterapiškai.

Labai suintrigavo laužai. Tai degė jie ar ne Lietuvoje? Google sako, kad laužų visgi būta – XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (šaltinis).

Taigi, belaukiant Umbros tęsinio, Laumės mėnuo tiko puikiai. Kas dar ten gero tarp tų senų Eridano knygų?

Donato Carrisi. Mergina rūke.

Donato Carrisi. Mergina rūke.

CARRISI, Donato. Mergina rūke [trileris]. Iš italų k. vertė Morta Simonaitytė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 320 p.

– Pirmoji kiekvieno didžiojo romanisto taisyklė yra kopijuoti.

Pirmas sakinys: Naktis, kai viskas amžiams pasikeitė, prasidėjo nuo telefono skambučio.

Ketvirtosios Mila Vasquez serijos knygos laukimą bandau sutrumpinti kitu autoriaus romanu. Mažame miestuke, beveik uždaroje bendruomenėje dingsta mergaitė, pareigingos bendruomenės šeimos dukra. Nėra veik jokių įkalčių, tad tenka kviestis agentą Fogelį. Jo reputaciją ne kažin kokia, bet tai vienintelė viltis pajudėti į priekį.

Įdomus šis rašytojas, įdomus. Tai, žinoma, kitoks romanas, nei Milos serija, bet irgi turi tokių savitų, ne detektyvo bruožų. Konkrečiau – šokiruojančios antraštės ir žiniasklaida. Ko reikia skaitytojams/žiūrovams? Ar jiems svarbu, kad būtų surasta dingusi mergaitė? Ar jiems svarbu, kad būtų surastas žudikas? Ar jiems svarbu, kad nusikaltimas būtų išaiškintas?

Atsakymai nuspėjami, bet pasvarstymai įdomūs. Fogelio darbo metodai ciniški ir neįprasti. O dienos eina, vis labiau sumenkindamos laimingos pabaigos viltį.

Tikras Carrisi trileris, patiko. Tikrai, tai vienas geriausių atradimų detektyvų pasaulyje. Skaitau, kad yra ir to paties pavadinimo filmas, mėgstantiems lyginti filmus ir knygas. Džiaugiuosi, nes goodreads užtikrintai teigia, kad autorius jau parašęs ne vieną ir ne dvi knygas. Skaityti tikrai bus ką. Kad tik kas išleistų.

Taigi, nežinia, kaip reiktų sužinoti naujienas, bet akivaizdu, kad populiariausius naujienų portalus reiktų tiesiog užblokuoti.

Lisa Jewell. Stebiu tave.

Lisa Jewell. Stebiu tave.

JEWELL, Lisa. Stebiu tave [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2020. 352 p.

Kol nepajusi neįtikėtino jausmų sąmyšio, kurį į gyvenimą įneša brolis ar sesuo, tol sunku bus įsivaizduoti, ką tai reiškia. Įsivaizduoti tą meilę, neapykantą, džiaugsmą, pykčius, konkurenciją ir giminystę. Niekas kitas nepažįsta tavo pasaulio taip, kaip brolis ar sesuo. Jie šalia per kiekvienas sumautas vasros atostogas, per kiekvieną laisvadienį, kaskart, kai susipyksta tėvai, per visas nuobodžias kalėdines šventes, per visus gimtadienius. Jie tampa tavo dalimi.

Pirmas sakinys: Detektyvė Rouzė Pelham priklaupia: už virtuvės durų, priešais šiukšlių dėžę, kažką pastebi.

Žmogžudystė. Įtarimai. Apklausos. Kaimynai. Tokie, kurie viską mato ir viską girdi.

Toks geras, paprastas detektyvas. Jokių baisybių ir trykštančio kraujo. Daug veikėjų, kurie visi kartu sulipdo paprastą, bet tokį įtraukiantį ir įdomų siužetą. Labai patiko, kad veikėjai tikrai įvairūs: suaugę ir dar visai paaugliai. Kiekvienas savitas, savi išgyvenimai, savas mąstymas. Visi, ir eilinės merginos, ir talentingas paauglys, ir beveik paranojikė motina, ir jauna, pas gimines gyvenanti porelė – visi yra įdomūs ir nei vieno nuobodaus.

Žudiką pradėjau įtarinėti dar nepabaigusi knygos, bet nelaikau to trūkumu. Detektyvų skaitau daug, jau, rodos, buvo visko. Bet vis tiek istorija įtraukia, jokių didelių galvosūkių, jokių painių filosofijų, jokios maišalynės. Tikram poilsiui.

Epiloge skaitau: autorė parašiusi net šešiolika (!), ar dar daugiau detektyvų. Nieko sau produktyvumas. Ar netampa jie visi vienas į kitą panašūs, ar autorė dar suranda, kaip nustebinti skaitytoją? Stebiu tave – antrasis skaitytas ir nenuvylęs. Norėčiau kada paskaityti ir kitus.