Alex North. Šnabždėtojas.

Alex North. Šnabždėtojas.

NORTH, Alex. Šnabždėtojas [mistinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 384 p.

Vos tik paliksi pravertas duris, tuoj pasigirs tylus šnabždesys.

O, pagaliau, pagaliau – trileris, kuris gerokai įtraukė. Gal todėl, kad jis šiek tiek mistinis? O visokias mistikas ir fantastikas taip mėgstu!

Daug išgyvenęs berniukas su savo tėčiu atvyksta į naujus namus Federbanke. Tačiau išsiilgtos ramybės čia neras: apylinkėse dingo vaikas, vyksta jo paieškos. Be to, prieš daugelį metų šiose apylinkėse buvo pagrobti dar keli berniukai ir tos praeities paslaptys kėsinasi vėl apie save priminti. Tikrai ne kokia vieta pradėti gyvenimą iš naujo.

Kodėl patiko? Todėl, kad realiai keliose vietose tikrai buvo šiurpu. O ir su savimi besikalbantys vaikai šiek tiek neramina. Ar vaikui viskas gerai? Ką jis mąsto ir išgyvena? Paskui ir tie šiurpai, ir mistika ėmė sklaidytis, tačiau labai nusivilti nespėjau – knyga intriguoja ir perskaityti ją ilgai netrunka. Be to, visi trys mano mėginimai nustatyti žudiką nebuvo sėkmingi.

Visai geras savaitgalio skaitinys, bet į biblioteką grąžinu be jokio gailesčio – tikriausiai greitai ir pasimirš. Toks jau tas trilerių likimas. Deja.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

MICHAELIDES, Alex. Tylioji pacientė [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Neišsakyti jausmai niekada nemiršta. Jie tiesiog palaidojami gyvi, bet kada nors vis tiek išlįs į dienos šviesą, tik gerokai bjauresni. – Sigmund Freud.

Knygų internetuose kažkokios nesąmonės. Vieni pešasi dėl perskaitytų knygų skaičiaus, kitiems kažkodėl labai aktualu, gauta knyga dovanų iš leidyklos, ar ne… Net intelektualiais skaitytojais save laikantys asmenys nevaldo emocijų, o visos diskusijos ankščiau ar vėliau tampa paprasčiausiu apsižodžiavimu. Tad jungiu internetus lauk ir sėdu parašyti apie dar vieną knygą, kuri yra dovana. Tiesa, ją man padovanojo ne leidykla, o biblioteka. Visam mėnesiui! Deja, užteko jos vos keletui vakarų.

Bus šiek tiek psichologijos. Alicija Berenson – garsi dailininkė, kuri nužudo savo vyrą ir nutyla ištisiems šešeriems metams. Žinoma nuteisiama, bausmę atlieka saugomų pacientų skyriuje psichiatrinėje ligoninėje. Teo Faberis – jaunas psichoterapeutas, kurį Alicijos atvejis labai sudomina ir kuris nusprendžia žūtbūt ją prakalbinti. Kažkas tą dieną buvo ne taip, jis tą jaučia ir nusprendžia išsiaiškinti tiesą. Ką gi, aiškinsimės kartu.

Šiaip tikrai nesu prijaučianti psichologijai, bet knyga patiko. Netgi labai. Autorius tikrai labai smagiai mėgaujasi apgaudinėdamas skaitytoją. Vėl du spėjimai, ir vėl jie neteisingi. Tada baisiai prisireikia pavartyti paskutinius puslapius, bet šiaip taip susiimi – nesinori sugadinti azarto. Siužetas tvarkingai išsiraizgo, užverti knygą ir toks geras jausmas, kad autoriui pavyko mane nustebinti. Aišku, kabinėtis visada galima, bet to visai nesinori. Gerai, gerai, „medinė skardinė“ 152 psl. – keistokas žodžių derinys.

Liuks detektyvas! Gal ir bukina mano protą, bet atgaivina širdį. Ir nebėkite tos knygos dabar pirkti už 16,00 Eur – nes tai būtų reklama! Be to, ji jau išparduota! 😉

Cara Hunter. Arti tiesos.

Cara Hunter. Arti tiesos.

HUNTER, Cara. Arti tiesos [kriminalinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Ketinu tai pasakyti dabar, kol dar nepradėjome. Jums gali nepatikti, bet patikėkite, man teko tai daryti daugiau kartų, nei norėčiau prisiminti. Tokiu atveju – vaiko atveju – devynis kartus iš dešimties kaltas būna kas nors iš artimos aplinkos. Šeimynykštis, draugas, kaimynas, bendruomenės narys. Neužmirškite to. Kad ir kokie nuliūdę jie atrodytų, kad ir kaip tai būtų nepanašu į tiesą, jie žino, kas tai padarė. Gal nesąmoningai, gal ne iš karto, bet žino.
Jie žino.

Vis dar tebesu skeptiška tų populiariųjų kriminalinių trilerių atžvilgiu. Paskutiniu metu skaičiau jų tikrai daug, ir, tiesa pasakius, jau šiek tiek atsibodo. Visi jie ankščiau ar vėliau supanašėja. Taigi, kuo šis kitoks?

Beveik niekuo. Autorė manipuliuoja jautria tema – dingo maža mergaitė. Tiesiog taip – tėvų, artimųjų, kitų vakarėlio dalyvių akivaizdoje – ėmė ir dingo. Ir nei vienas liudininkas negali pasakyti nieko gero, nieko konkretaus. Nieko, kas gali padėti surasti mažą vaiką. Laikas šiuo atveju skubina – pirmosios 48 valandos gyvybiškai svarbios. Gal keista, gal ir ne, bet darbą trukdo ir apsunkina ne kas kitas, o… tėvai.

Pradžia buvo nuobodi. Esamasis laikas labai balansuoja ties banalumo riba, bet gerai jau gerai, čia tiesiog paprastas eilinis detektyvas. Kartelę leidžiu dar žemiau. Maždaug nuo vidurio visai įsitraukiau. Tai tas paaiškėja, tai anas. O kuo toliau, tuo įdomiau. Detektyvas inspektorius Adamas Folis, kaip jau įprasta beveik visose panašiose knygose, psichologiškai gerokai aplaužytas, bet autorė į asmeniškumus daug nesileidžia. Tai pirmoji serijos knyga ir, tikėtina, intriga kuriama kitoms dalims. Kol kas noru jas perskaityti netrykštu – iki gero trilerio pritrūko ir įtampos, ir tempo. Bet autorės nenurašau – matysim, kas bus toliau.

 

Karen M. McManus. Vienas iš mūsų meluoja.

Karen M. McManus. Vienas iš mūsų meluoja.

MCMANUS, Karen M. Vienas iš mūsų meluoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2019. 368 p.

– Viskas taip siurrealu, ar ne? Dabar žmonės galvoja, jog kas nors iš mūsų galėjo nužudyti Saimoną.

Ir kaip gi negalvoti – juk klasėje jie buvo tik penki. Penki gimnazistai, palikti po pamokų. Vienas iš jų iš mokyklos nebeišėjo. Kas gi nutiko toje klasėje?

Iš tikrųjų aprašymas intrigavo labiau, nei pati knyga. Nors ką ten jai prikiši, yra bent penki keistuoliai, kurie turės susidoroti ne su sunkiais namų darbais, bet su policijos, žiniasklaidos ir bendraamžių dėmesiu. Būti įtariamuoju, ar bent jau ypatinguoju liudytoju tenka ne kasdien. Ne pati maloniausi patirtis. Ypač, jei kiekvienas jų turi pakankamai paslapčių, kurių pasakoti nenorėtų niekam. Bent jau kol kas.

Perskaičiau greitai, bet įspūdis menkas. Labai jau šabloniška, visiškai nieko netikėto. Viskas matyta ir girdėta. Tiesiog visiškai neįpareigojantis laisvalaikio skaitinys. O dar Goodreads sako, kad tai tik pirmoji dalis. Tikriausiai ankščiau ar vėliau pasirodys ir tęsinys One of Us Is Next. Tikriausiai nelabai nusiminsiu, jei ir nebus išleista lietuviškai. Neseniai skaityta Mano sesuo Roza buvo kur kas įdomesnė.

Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

LARBALESTIER, Justine. Mano sesuo Roza [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 378 p.

– Aš gailiuosi.
– Ir yra dėl ko gailėtis, Roza. Linkėti žmonėms mirties nėra pokštas! Negalima šitaip kalbėti.

Nepaisant prastų komentarų, visada norėjau perskaityti šį romaną. Galvojau, kad jis mistinis, gal koks fantastinis (gal paaiškės, kad ta Roza – kokia vampyrė). Ar bent jau bus kažkiek siaubo.

Iš karto reikia pasakyti, kad knyga – jaunimui. Pagrindinis veikėjas – Čė – septyniolikmetis vaikinas. Kartu su tėvais ir seserimi Roza atvyksta gyventi į Niujorką, kur viskas nauja ir yra ką veikti. Tik šalia bokso ir visų kitų paaugliškų reikalų jis turi vieną didelį rūpestį – seserį. Jos elgesys keistokas, vaikinui dažnai kelia nerimą, tačiau aplinkiniai, o ypač tėvai, tą paprasčiausiai ignoruoja. Juk ko ta dešimtmetė mergaitė gali prišnekėti ir prisifantazuoti. Juk ji dar tik vaikas.

Ganėtinai smagus skaitinys, nors visiškai jokių lūkesčių ir nepateisino. Visas romanas – tai nenuobodus, ką tik į Niujorką atvykusio septyniolikmečio gyvenimas. Šeima, seni ir nauji draugai, boksas, treniruotės, bėgimas, ateities planai. Ir neperprantama mažoji sesutė.

Nors puslapių (kaip ir teksto ganėtinai mažu šriftu) tikrai daug, šiek tiek nustebti autorė leido tik pačioje knygos pabaigoje. Bet skaityti neprailgo – jaučiuosi, kaip pažiūrėjusi holivudinį filmą apie paauglių gyvenimą. Ir tiek.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

KELLY, Erin. Jis pasakė, ji pasakė. [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 488 p.

– Kur buvai?
Nežinau, kodėl taip pasakiau.
– Išėjau pasivaikščioti. Palei upę, netoliese.
Tai buvo pirmas mano melas. 

Ir paskutinis trileris šiais metais! Nors taip pavadinti gal nėra labai tikslu – greičiausiai tai tiesiog santykių drama. Ir daug daug melo.

Kitas ir Laura – pora, kurių pomėgis keliauti po pasaulį ir stebėti Saulės užtemimus. Vienais metais, kai užtemimas bus beveik visai nematomas, nutiks dalykų, kurie iš esmės pakeis jų gyvenimą. Išgelbėtos merginos dėkingumas išaugs į gana keistokus poelgius. Gero darbo pasekmė taps baimė ir slapstymasis. Bet pasislėpk tu žmogau, kai yra internetas ir feisbukas….

Stebuklo tikrai jokio, bet skaityti visai įdomu. Iš pradžių kiek nuobodu, bet kai galutinai įsitikinau, kad tai nebus koks nors veiksmo trileris ir susitaikiau su lėtoku tempu, ganėtinai įtraukė. Autorė pamėtėja šiokių tokių intrigų, ir, jei netyčia neatsiversite paskutiniųjų puslapių, gal jai pavyks nustebinti ir jus. Bet tik gal.

Vidutiniškai intriguojanti. Bet užburianti? Hipnotizuojanti? Nepamirštama? Toli, labai toli gražu.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė.

DICKENS, Charles. Kalėdų giesmė [dvi apysakos]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2019. 192 p.
H. Ch. Anderseno medalis.

Šlovinsiu Kalėdas savo širdyje ir stengsiuosi išsaugoti jų dvasią ištisus metus. (Skrudžas, Kalėdų giesmė).

Šiemet pirmoji šventinio laikotarpio knyga tebus tradicinė Kalėdų giesmė. Joje yra net dvi istorijos, parašytos tuo laikotarpiu, kai Anglijoje vėl atgijo paprotys švęsti Kalėdas.

Kalėdų giesmėje (1843 m.) pasakojama apie net ir knygų neskaitantiems girdėtą šykštuolį Skrudžą, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios. Istorija jausminga, kvietimas dovanoti gerumą kitiems šiltas ir jaudinantis, tad visiškai nekeista, kodėl ji tokia populiari. Prie to populiarumo dar tikriausiai prisidėjo ir laikmetis. Tuo metu Anglijoje paprotys švęsti Kalėdas dar tik formavosi, o autoriaus siūlomas būdas – visiems kartu susirinkti, džiaugtis, vaišintis ir žaisti buvo labai priimtinas.

Dar vienas paprotys buvo visai šeimai susirinkus skaityti kalėdines istorijas. Antrasis pasakojimas – Kalėdų eglutė (1850 m.) būtent tam tikslui ir parašytas. Eglutės ir jų puošimas dar buvo naujiena, ji džiugino ne tik vaikus, bet ir suaugusius (kaip tikriausiai ir šiandien). Man ji kažkodėl pasirodė skirta vyresniam skaitytojui, ne vaikui. Bet ką gali žinoti, tikriausiai tinka ir jaunam intelektualiam skaitytojui.

Kaip ir kitose serijos knygose trumpai papasakota apie autorių, apie knygoje esančias istorijas (iš kur galvojate aš čia viską žinau). Ir, žinoma, ji puikiai iliustruota, tikras malonumas tokią knygą vartyti, skaityti, ja grožėtis, ir netgi galbūt padovanoti kam nors Kalėdoms.

Laimingos, laimingos Kalėdos, kurios gali sugrąžinti mums vaikystės dienų iliuzijas, priminti seniui jaunystės džiaugsmus ir perkelti jūreivį arba keliauninką iš už daugelio tūkstančių mylių atgal, prie gimtojo židinio, į jaukiuosius namus! (Čarlzas Dikensas, Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai, 1836.).