Geriausia Lietuvos fantastika 1998

Geriausia Lietuvos fantastika 1998. Sudarytojas Gediminas Beresnevčius. Kaunas: Eridanas, 1999. 384 p. Iliustratoriai: Arnoldas Kalnikas, Gintaras Vaišnoras, Janina Strockienė, Egidijus Šantaras.

– Kuo esu kaltinamas? – klausiu sunkiai nurijęs seiles.

Pirmas sakinys: Deja, mano mintys neturėjo tiek galios, kad užkištų tai jankei gerklę.

O dabar keliamės 20 metų į praeitį. Ir vėl – Lietuvių fantastika! Ir štai, euforija po truputį slūgsta. Išlindo išpuikęs ir išlepintas skaitytojas, per 20 metų prisiskaitęs ir prisižiūrėjęs ir šilto, ir šalto. Kur jau ten devyniasdešimtųjų lietuvių bandymai fantazuoti. Ar nustebins?

Turiu pripažinti – didžiąją rinktinės dalį nuobodžiavau. Na žinot, dabar tai galima per minutę susikurti paskyrą bet kuriame soc. tinkle ir ten publikuoti savo kūrybą. Rašai kiek nori ir ką nori, vieta neribojama. Tai įspūdis toks, kad ir popierius buvo neribojamas, nes dauguma kūrinių, per ilgi, per daug ištęsti, o šriftas mažutis ir suspaustas, tarsi buvo norima kuo daugiau sutalpinti teksto.

Pirmasis – alternatyvios istorijos pasakojimas, o jie jau savaime labai įdomūs. Bet kol dasikasiau iki pabaigos, net kelis kartus pasimečiau siužeto vingiuose. Na, galvoju, nieko tokio – kito veiksmas vyks kosmose, tikrai labai patiks. Deja… filosofinė pabaiga kažkiek dar bandė gelbėti padėtį, bet įspūdžio nebepataisė. Per daug viskas ištęsta. Trečiojo nesupratau. Pasitaiko… ir tai jau intriga, įdomu, bet verčiu toliau. Siaubinga iškyla šiek tiek pavirpina nervus, palengvėja, verta skaityti toliau, gal dar ne viskas prarasta.

Toliau pora alternatyviosios istorijos pasakojimų. Pirmasis neįsiminė, nors ir nominuotas III vieta, o va Karūna ir kraujas tikrai labai patiko. Paskui randu perliuką. Nors parašytas anuomet, visiškai nesiskiria nuo užsieninių apsakymų. Nubrauk sapnus man nuo akių. Nieko nereikalingo. Jokio tuščiažodžiavimo. Viskas. Puikumėlis. Galėčiau jau toliau ir nebeskaityti, bet nebedaug paliko. Kas ten toliau? Susipažinau su žymiuoju Gugiu. Ir su visai nežinoma Dalia.

Na, o netrukus po jų – pirmųjų vietų laimėtojai. Dar kartą su siaubu įsitikinau, kad maginė fantastika manęs nebežavi, nes pirmąja vieta nominuotas kūrinys buvo tiesios ilgas, nuobodus ir neatsimenu apie ką. Kita veidrodžio pusė šiek tiek sudomino savo atomazga, nors nesu tikra, ar ją supratau.

Tai įspūdžiai tokie labai dviprasmiški. Ar norėčiau dar lietuviškos fantastikos? Taip. Yra dar 1997 metų rinktinė, bet gal kada nors vėliau. Tas 20+ metų tarpas ir senovinis smulkus šriftas nelabai traukia.

Pabaigai šiek tiek statistikos. Po sėkmingo pirmojo, antrajam buvo pateikti 103 kūriniai. Laimėtojai:

I-oji vieta – Lina Darbutaitė „Sakmė apie Tjordilį, žmogų, berserką ir skaldą, surašytą Pilkosios Sesers Likimų Knygoje“.

II-oji vieta – Nigelis „Kitoje veidrodžio pusėje“.

III-ioji vieta – Gediminas Kulikauskas „Nenugalėtieji“.

Paskatinamosios premijos:
Gintautas K. Ivanickas „Nubrauk sapnus man nuo akių“ – mano favoritas.
Pranas Šarpnickas „Keturi“
Mindaugas Šyvis „Siaubinga iškyla, arba Per smėlį ir varines triūbas“
Justinas Žilinskas „Sakmė apie Gugį, smeiguolį ir geležinius žmones.

DANgus griūva.

DANgus griūva. Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Sudarytojai Egidijus Zaikauskas, Andrius Guzaitis, Jurgita Balčiūnienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 160 p.

Ir nušvinta aušra, ir ateina liepsnojančiais slėniais.

Pirmas sakinys: FANTASTIKA!

Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Va kokį lobį ištraukiau vieną dieną vienoje mažoje IKI parduotuvėlėje iš prekių vežimėlyje sumestos nukainotų knygų krūvos. Ne bet kokia rinktinė. Magiška. Nes netikėtai suvokiau, kaip įdomu skaityti trumpus fantastinius apsakymus.

Nes čia jų rasi visokių. Vieni patiks, kiti – ne. Vieni šokiruos, kiti gal net išgąsdins. Lietuviški, tad neapsieita be vietinių realijų. Su humoru, kuris, kaip pasirodo, visai puikiai dera su fantastika. Vėliau temos rimtėja, grįžtama prie tų filosofinių pamąstymų: kas mes tokie ir kas po mūsų. Bet tikrai patraukliai ir įdomiai.

Bet va parašyti ką nors daugiau apie tokias knygas – sunkoka. Ką apie tuos apsakymus papasakoti? Svarbi tik emocija. Koncentruota emocija, kai nėra nei laiko, nei vietos labai daug kažkur išsiplėtoti ir išsifilosofuoti. Štai kitas apsakymas visai trumpas. Gauni tarsi net kažkokią užuominą į laiką, vietą, ir netikėtą atomazgą, netgi sakyčiau, tokią be pabaigos. Užbaik mintį pats. Labai šaunu. Kiti apsakymai iš karto užsimiršta, galbūt skaitymo momentu ir įtraukia, bet ilgesnio įspūdžio nepalieka. Bet, na, čia kiekvieno skonio reikalas. Mane kiekvienas apsakymas kažkuo sudomino, po kabliuką buvo visuose, skirtingai nei kitoje lietuvių apsakymų rinktinėje, apie kurią vėliau.

Ai, apsakymų rinktinės labai tinka, kai visiškai nesinori nieko skaityti, kai užklumpa vadinami neskaitadieniai. Apsakymai, nebūtinai fantastiniai, tinka visi, bet būtinai geri, įtraukiančio siužeto, trumpi, puikiai gali sugražinti skaitymo džiaugsmą.

Šaunu. Patiko. Gaila, kad tokias knygas galima rasti tik tarp nukainotų knygų, o ateityje, greičiausia, tik elektroniniu formatu, kurio neskaitau. Suprantu, kad auditorija per daug maža ir popieriaus gadinti neapsimoka, nes ankščiau ar vėliau vis tiek atsidurs kur nors nukainotų knygų vežimėliuose. Tikrai gaila.

Dave Eggers. Ratas.

EGGERS, Dave. Ratas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Balto, 2016. 454 p.

Ateitis siūlo neribotas, nežabotas galimybes. Netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti. John Steinbeck. Į rytus nuo rojaus.

Pirmas sakinys: Dieve mano, pagalvojo Mėja.

Labai gera knyga. Džiaugiuosi, kad ir nuo jos nubraukiau dulkes. Kažkada mačiau filmą, patiko, nusipirkau knygą. Tuomet, atrodė, bus neįdomu skaityti, viską juk gerai pamenu. Aha, pamenu. Kol prisiruošiau ją atsiversti, praėjo aštuoneri metai. Tai apie ką buvo ten tas filmas?

Taigi, filmo ir knygos siužeto lyginti negaliu, bet knyga tikrai patiko. 1984-ieji jaunimui. Svajonių darbas, svajonių projektai, svajonių ateitis. Ne veltui tokia žavinga įžanga – netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti… Viskas apgalvota, viskas įmanoma, viskas skaidru, jokios neteisybės, jokių apgavysčių, jokių nusikaltimų. Ir tai padarys geriausias svajonių darbdavys pasaulyje.

Kaip vienam iš tų svajonių komandos narių sukirba pirmosios dvejonės, jos, žinoma, atrodo, visiškai absurdiškos. Kai dvejonės pasitvirtina ir pasikartoja… Na ką, čia net ne utopija, čia paprastas romanas jaunimui apie nuostabų pasaulį, kuris nebūtinai toks ir bus.

Šiaip man labiausiai patiko, o gal turėčiau rašyti gąsdino, ta technologijų pažanga. Praėjo maždaug 8 metai nuo lietuviško knygos vertimo. Mėja atėjusi į darbą pamažu gauna vis po vieną naują monitorių. Aš šiandien dirbu su trim monitoriais, ir, mano darbo vieta, palyginti su Mėjos, dirbančios tobuliausioje kompanijoje pasaulyje, jau yra geresnė. Ir ausines jau seniai belaides turime. Va taip. Skaitykit greičiau, nes aprašytos technologijos tuoj tuoj pasens.

Ir dar labai galvą suko informacijos srautai. Kaip romane gerai pamačiau, kokie jie visiškai nebevaldomi. Kiek Mėja turi visur virtualiai ir realiai sudalyvauti, palaikinti, sučiulbėti (romane niekur tiesiogiai nerašoma, bet asociacijos panašios), pakomentuoti, parašyti atsiliepimų, įvertinimų, parašyti įrašų grupėse ir panašiai. Viskas skaičiuojama šimtais, kuo daugiau šimtukų surenkama, tuo didesnis tavo reitingas, ir taip toliau, ir panašiai.

Nebereikia būti Žiuliu Vernu, kad galėtum numatyti ateitį.

Rachel Abbott. Šeštasis langas

ABBOTT, Rachel. Šeštasis langas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 416 p.

Tik ji nieko nemelavo. Žinojo, ką matė, o policijos reikalas išsiaiškinti tiesą.

Pirmas sakinys: Naktis buvo kaip ir daugelis kitų naktų kelias pastarąsias savaites, ir žvelgdama į siaurą, šią priešaušrio valandą vis dar tamsią gatvę iš antro aukšto lango ji pagaliau pripažino, kad ilgiau taip gyventi negali.

Žinau, kad tai serija apie vyriausiąjį inspektorių Tomą Daglasą, tad ir skaityti reiktų iš eilės, bet kiek tų serijų jau buvo, o čia tik dar vienas detektyvas… Tad skaitau chaotiškai, kokia dalis papuola į rankas, tokia. Tikriausiai reiks pasistengti, kad tas Daglasas papultų dažniau, nes knygos tikrai visai neblogos.

Apie tokius nereikalingus langus tikriausiai visi esate skaitę bent vieną knygą ar matę bent vieną filmą. Bet siužetas vis tiek labai įtraukus. O dar pasitikėjimo tema… Vaikų išnaudojimas… Ar žuvusio vyro geriasias draugas yra tikrai tas, kas yra? O gal jis tas serijinis žudikas, na, žinot, iš to nepamirštamo Stephen Kingo apsakymo? Nemėgstat Kingo? Na, nieko tokio. Čia siaubo nebus. Tiksliau, kraujo tiek nebus. Siaubo, bent jau to, įsivaizduojamo, bus, o kas jei, o gal jis, o gal viskas buvo melas, o jei tavo vaikas būtų nukentėjęs, o jei policija – pedofilų klano įkaitai, o kas jeigu….

Na va, tema tikrai karšta, ir nors tai tik antra kaityta knyga iš Daglaso serijos, neabejotinai reikės prie progos paieškoti ir kitų dalių. Ar būtinai iš eilės? Nemanau. Nelabai trūko Tomo asmenino gyvenimo detalių, kai aplink siautė tikra suirutė.

Galvoju, kad gal net geriau, nei pvz. Angela Marsons.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika. Redakcija: Gintaras Aleksonis, Rolandas Maskoliūnas, Gediminas Beresnevičius, Jūratė Čirūnaitė. Vilnius: Alna litera, 1991. 160 p.

Periodinis leidinys Pasaulinės fantastikos Aukso Fondas, Nr. 1.

– Aš mėgstu ramią protoplazmą, – tarė ji, ir milžiniška burna išsižiojo virš Parko, – bet aš mėgstu ir judrią protoplazmą.

Pirmas sakinys: Atonas 77, Saro universiteto rektorius, karingai atvėpė apatinę lūpą ir įniršęs įsistebeilijo į jaunąjį žurnalistą.

Valiau dulkes ir radau tikrą lobį. Pirmą leidimą, nekoreguotą ir nepapildytą. Pirmą numerį serijos, kuri įsivažiavo taip, kaip tikriausiai nei viena kita Lietuvos leidyboje.

Šį 1991-ųjų rinkinuką vienija viena mintis. Toji filosofinė. Kas po to. Kada nors vis tiek ateis toji paskutinioji. Kokia ji? Kaip visa tai įvyks? O kol ji tik dar kažkur ateityje, beskaidydama atradau kelis dalykus. Mėgstu apsakymus. Vis labiau nuvilia maginė fantastika. O pilnas knygų stalčiau, kur man dabar visą tave reikės dėti, jei ta maginė fantastika visa bus tokia neįtrauki? Kas čia dabar atsitiko su tais visais elfais ir magais? Burtai išsisklaidė?

Na bet prie rinkinuko. Aišku, kiekvieno skonio reikalas. Vartau dar kartą. Tas apsakymų skaitymo džiaugsmas! Pirmasis ne toks įdomus, kito, žiūrėk, jau pavadinimas tokį emocijų pliūpsnį šliūkšteli, kad oi, tik laikykis. Bausmė – mėnesį tavęs niekas nematys. Na, apsimes, kad tu net neegzistuoji. Gali daryti, ką nori. Gali užeiti, ir pasiimti kokį užkandį iš parduotuvės (mokėti nereiks, pardavėjas neturi teisės su tavimi kalbėtis). Manai – smagu? O jei susirgsi? Gydytojas tavęs juk irgi „nematys“. Išimčių nėra jokių. (Pamatyti nematomą žmogų).

Kitas dar geresnis. Gyveni tik antradieniais. Likusias šešias dienas būdrauji cilindre. Įprasta, toks pasaulis. O jei jis šiek tiek pasislenka ir kitame cilindre pamatai žmogų, kuris gyvena pirmadieniais. Ir, o dieve, jį įsimyli? Ar meilė gali pakeisti nepakeičiamą? (Antradienio pasaulis).

Bet paskui buvo ilga ir neįdomi maginės fantastikos istorija. Po jos dar keletas įdomių trumpų apsakymų, kurių vien pavadinimai sužadina emocijas. Šaunu, smagu skaityti. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti įdomu 1991-aisiais, kai dar nebuvo tokios filmų ir knygų pasirinkimo gausos, kai nebuvo beveik nieko. Kai kiekviena tokia plona knygelė buvo šventė.

Na, o pabaigai… pabaigai irgi būčiau parinkusi ką nors iš Bredberio. Jaučiuosi perskaičiusi labai daug jo apsakymų, bet šio neprisiminiau. Nepaliko įspūdžio? Gal. Skaičiau kaip pirmą kartą. Ir jausmas toks, kad apsakymas rašytas seniai, jau labai, labai seniai. Nors tą laiko išbandymą tikrai išlaikęs.

Skaityti buvo stebėtinai įdomu. Kitokie laikai. Kitokie žmonės. O nuojauta ta pati. Naktis tikrai užslinks. Kada nors. Tikrai. O kas tada?

Nina de Gramont. Ponios Kristi apgaulė.

DE GRAMONT, Nina. Ponios Kristi apgaulė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 378 p.

Aplink karaliauja diena. Tik trumpai, nes gyvenime nėra nieko amžino. Nėra ko klausinėti, kas buvo paskui, ar skubėti į priekį, už šios akimirkos ribų.

Pirmas sakinys: Prieš daugelį metų kitoje šalyje aš vos nenužudžiau moters.

Faktas – 1926 metais detektyvų karalienė Agata Kristi buvo dingusi ir atsirado tik po 11 dienų. Niekas taip ir nesužinojo, kur ji tuo metu buvo, ką veikė, ir kodėl pasielgė taip, kaip pasielgė.

Visa kita – fikcija. Ir, sakyčiau, labai nebloga.

Patiko. Įdomu skaityti romanus apie to meto Angliją, patinka ta atmosfera, o čia ji buvo net šiek tiek detektyvinė. Patiko dingimo interpretacija, ypač Agatos vyro Arčio meilužės Nanos istorija. Patiko pats pasakojimo stilius, kuomet siužetas įsivažiuoja lėtai, tada pamažu, pamažu faktai dėliojasi, ir, kaip paprastai tokiais atvejais, bent 70 paskutinių puslapių perskaitomi vienu prisėdimu. Ir ne, ne detektyvas čia, o tiesiog vieno gyvenimo istorija. Išgalvoto gyvenimo.

Tikrai gera tema romanui. Nes niekas nežino, kaip buvo iš tikro, ir niekada nebesužinos. Įdomi interpretacija. Tik dabar pamačiau, kad ji – ne pirmoji. Lietuviškai išleista dar bent viena knyga apie tą patį. Na, Agatos dingimo faktą. Galbūt ji norėjo tiesiog patikrinti kokią nors savo teoriją. Galbūt norėjo sužinoti, ar tokie personažai, kaip ponia Marpl ir ponas Puaro gali egzistuoti realybėje. O gal ją tiesiog visi užkniso, ir ji nusprendė truputį atitrūkti nuo kasdienybės rutinos. Kas ten supras tas moteris….

Prie geresnių. Bent jau tais atvejais, kai net skaitymas nebeteikia džiaugsmo, prireikia atsipalaiduoti ir užsimiršti, kad su nauju pasimėgavimu vėl grįžtum prie šio malonaus pomėgio.

Tiesa, o kodėl Artūras atsiuntė jai tas pirštines?

David Koepp. Saugykla L-4.

KOEPP, David. Saugykla L-4 [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Austėja Banytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 334 p.

Žmonės užmiršo ir gyveno toliau.

Pirmas sakinys: Didžiausias pasaulyje gyvas organizmas yra Armillaria solidipes, geriau žinomas kaip tamsusis kelmutis.

Tai va, keisčiausias dalykas yra žmogaus atmintis. Na, ir pats žmogus, žinoma. Kad ir kokie baisumai nutiktų, kad ir kokius sunkumus tektų įveikti, jis prisitaiko ir gyvena toliau. Taip pat kaip ir Armillaria solidipes.

Prie šio įrašo turėtų būti užrašyta – super subjektyvu. Neįmanoma objektyviai vertinti mėgiamo žanro knygas. Kai eilutės bėgte bėga ir lapai verčiasi dvigubu greičiu nei paprastai. Kai norisi greitai sužinoti, kaip viskas baigsis ir kartu nori, kad knyga nesibaigtų.

Iš tikrųjų tai ne detektyvas, tad paslapčių nedaug. Ir ne fantastika. Gerai, šiek tiek fantastika, nes mėginta paanalizuoti, ką gali grybai, priešiški žmonijai. Įvertinus jų atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti prie kintančios aplinkos – gali daug.

Tai ir paslaptingos žmogžudystės viename Australijos miestelyje suteikia vienam tokių grybų puikų šansą – sunaikinti žmoniją. O kadangi, kaip minėta anksčiau, žmonių atmintis trumpa, tai jam visai gerai sekasi. Kol kas. Kol kelią pastos narsieji žmonijos gelbėtojai. Ir vis tiek dar ne fantastika. Nes tie gelbėtojai tai ne koks Raganius su kalaviju, bet paprasti žmonės. Gerai, turintys daugiau specifinių žinių, tad ne visai paprasti, bet vis tiek.

Didžiausia problema su tokiomis knygomis būna veiksmo dalis. Kai ateina kulminacija ir reikia kinematografiškai ir įtikinamai aprašyti, kas kur šaudo, kur bėga ir kaip bando išgelbėti save ir kitus. Knygoje ta dalis nėra bloga, holivudinė aišku, bet visai nebloga. Gal kad autorius scenaristas ir įtikinamai aprašyti veiksmo scenas nebuvo sudėtinga. Valio narsuoliams! Žmonija išgelbėta!

Laisvalaikiui. Poilsiui. Lengvos fantastikos mėgėjams.

Beje, siaubo tai nebuvo. Širdžiai daužytis nereikėjo.

Abraham Verghese. Vienuoliktas įsakymas.

VERGHESE, Abraham. Vienuoliktas įsakymas [romanas]. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. Vilnius: Alma littera, 2022. 592 p.

– Marijonai, prisimink vienuoliktą įsakymą, – tarė švelniai, lyg kalbėtų su jaunesniu bendradarbiu, o ne su sūnumi. – Neoperuok ligonio jo mirties dieną.

Pirmas sakinys: Vėlyvą 1954 Dievo malonės metų rugsėjo dvidešimtosios popietę po aštuonių mėnesių motinos įsčių nežinomybės mudu su broliu Šiva išvydome pasaulį.

Tik vos vos 30 knygų per metus! Dar nėra buvę tokių neskaitymo metų. Gerai, daug iš tų trisdešimties buvo ne brošiūros, o solidžios storulės. Bet pasiteisinimo vis tiek nėra.

O prie skaitymo grąžino Vienuoliktas įsakymas. Tikriausiai daugumai patiktų, kad jis skambėtų – Skaityk! ar kaip nors panašiai, bet šį kartą jis kitoks. Bus kitokie veikėjai, kitos šalys, kiti laikai.

Afrika, Adis Abeba, Etiopijos sostinė.. Ligoninė, priimanti visus negaluojančius, nesvarbu, turtingi ar vargšai. Gydytojai, bandantys turimomis priemonėmis padėti kuo daugiau žmonių. Ir du broliai, kurie gimė šiek tiek mįslingomis, netgi detektyvą primenančiomis aplinkybėmis ir iš karto įtraukė į istoriją.

Toks labai tipinis romanas. Jokios fantastikos, mistikos, laiko šuolių, pasakojimų iš skirtingų veikėjų perspektyvos. Klasikinis. Bet tikrai įdomus, intriguojantis, nenuobodus. Tik kažkodėl neskubrus, skaičiau lėtai, nesinorėjo skubėti.

Kas įtraukė labiausiai? Aprašyme paminėta frazė „Jaudinanti šeimos saga“. Tikriausiai visų mūsų šeimų gyvenimai ypatingi ir jaudinantys. Bet knygoje tolimos šalys, kiti laikai ir kiti gyvenimai. Nors koks ten kitas: ta pati meilė, toks pat noras atrasti save, mylėti, būti mylimam, gyventi prasmingai ir nešvaistyti tokio brangaus gyvenimo. Nors, kaip ir knygoje, nežinia, kada ir kokiu pavidalu ateis ta tavo auksinė valanda.

Patiko. Visų laikų ir visais laikais šeimos sagos jaudina ir traukia.

Donato Carrisi. Tamsos medžiotojas.

CARRISI, Donato. Tamsos medžiotojas [trileris]. Iš italų k. vertė Lina Gaučytė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 384 p.

Jis matė tai, ko nematė kiti. Matė blogį.

Pirmas sakinys: Į pasaulį ateiname ir jį paliekame pamiršdami.

Tikriausiai laukiamiausia knyga. Sielų teismo tęsinys. Na, gal ne tęsinys, bet pažįstamų bus: Markusas, Sandra, Klementė, penitenciarijai… Gėris ir blogis.

Šiek tiek nusivyliau. Na taip, puslapius verčiau greitai, knyga įtraukianti, parašyta gerai ir labai intriguojančiai. Bet jei ne veikėjai iš pirmosios dalies, galvočiau, kad tai net ne ta serija. Net autoriaus koks nors kitas.

Tema tradicinė: gėris ir blogis. Siužetas tradicinis: kažkas žudo jaunas poreles, ir, akivaizdu, ypač nemėgsta merginų. Visuomenė įsitempusi, spauda gaudo menkiausius kvėptelėjimus. Bet, žinoma, gerų žinių mažai. Nes tik skaitytojai žino, kad vyksta ne tik oficialus, bet ir neoficialus tyrimas. Ir ne vienas.

Su detektyvine linija viskas gerai. Su filosofija irgi. Daug gerų pastebėjimų, minčių apie gėrį ir blogį atskirai ir apie abu kartu. O toliau.. Tai kur, atsiprašau, paslaptys? Kur siužeto vingiai, kurie išmuša iš vėžių taip, kad nebesupranti, ką skaitai? Kur staigmenos? Netikėtumai ir apgavystės?

Tikriausiai tęsinyje, ar ne?

Laukiu!

Stephen King. Jei bus kraujo.

KING, Stephen. Jei bus kraujo. [Apysakos]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2023. 414 p.

Pono Harigano telefonas; Čako gyvenimas; Jei bus kraujo; Žiurkė;

Manau, dvidešimt pirmame amžiuje ne kas kitas, o mobilieji mus jungia su pasauliu. Jeigu taip, mes veikiausiai susipančioję nekokių jungtuvių saitais.

Pirmas sakinys: Gimtasis mano miestelis tebuvo kaimas, kuriame gyveno apie šeši šimtai žmonių (toks jis iki šiol, tik aš pats jau persikėlęs į kitą vietą), bet jame, visai kaip didmiesčiuose, veikė internetas, tad popieriniai laiškai mudu su tėvu pasiekdavo vis rečiau.

O, kaip įdomu, kad prie rašymo mane grąžino nekoks atsiliepimas apie šią knygą Knygų klube. Ar Kingo knygos gali būti prastos? Taip, gali. Ar Kingo knygos gali būti prastos Kingo fanams? Ne, negali.

Juokauju, žinoma, bet gerumą ir išskirtinumą geriausia tikrina laikas. Neatsimenu, kada skaičiau (nusipirkau, vos tik pasirodė prekyboje), bet apysakas atsimenu puikiai. Keturios istorijos, eiliniai pavadinimai, ko tikėtis, nežinai. Tai štai jums keturios užuominos: iPhonas, palėpė, Holė ir žiurkė. Kas intriguoja labiausiai? Ar labiau patiktų skaityti apie pirmos kartos iPhoną, ar apie atokią, įkvėpimo turėjusią suteikti trobelę? O gal apie iš ankstesnių knygų pažįstama Holę Gibni? Ar vis dėlto apie Čako gyvenimą? Beje, jo iki galo nesupratau. Klausimų liko. Gal tai irgi kokio nors dar neskaityto romano fragmentas? Bandau surišti tos apysakos gijas. Neaa, nieko neišeina, teks googlinti.

O labiausiai patiko kas? Taip, talentas. Kad tokias, rodos, dėmesio neverto žanro istorijas galima drąsiai laikyti gera literatūra. Skaitai, ir džiaugiasi širdis. Jokio banalumo, jokio lėkštumo, jokio ji atsikėlė, mėlynu šepetuku išsivalė dantis, juodu šepečiu persibraukė susivėlusias garbanas, pavartė akis... Neaaa… Skaitai ir gali mėgautis tekstu, rinktis citatas. Dar gali pavydėti, kad o kaip, o kaip galima taip paprastai ir įtraukiančiai rašyti?

Tai gal visgi žiurkė? Gal.