Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.

Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

HENDRICKS, Greer; PEKKANEN, Sarah. Anonimė [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė Vilnius: Sofoklis, 2022. 384 p.

Tu priklausai man.

Pirmas sakinys: Daug moterų nori, kad pasaulis matytų jas tam tikru kampu.

Jau girdėtas scenarijus. Žmonės kviečiami dalyvauti psichologiniame tyrime. Ir ne už ačiū. Ir jokios fantastikos, pvz. kaip Protuose. Viskas – pati tikriausia realybė.

Faina. Patiko. Džesika – visažistė, vykstanti pas klientus į namus. Tampo savo kosmetikos rankinę po miestą iš vieno kliento pas kitą ir nelabai suduria galą su galu. Tad gavusi šansą lengvai užsidirbti ir sudalyvauti psichologiniame tyrime, ilgai negalvoja. Pirmą etapą keičia kitas, paskui dar, kol 52 tyrimo dalyvė pajunta įsitraukusi į visai nelinksmus dalykus.

Viskas – tik dėl pinigų. Nepaisant nemeilės psichologijai buvo tikrai įdomu. Nors tų pokalbių buvo labai daug, bet daug ir veiksmo. Džesika tampa priklausoma nuo kitų ir net pati nebesusigaudo, kuo tikėti, kuo ne. Visi tie psichologiniai pamąstymai nė kiek netrukdo, viskas susinchronizuota. Ir ne, negalvokite, kad čia viskas taip paprasta.

Šaunu. Skaitai sulaikęs kvapą ir lengvai aukoji nakties miegą, kad tik dar truputį galėtum paskaityti. Tikrai prikausto, tikrai neįmanoma atsiplėšti. Koks geresnis pagyrimas dar galėtų būti trileriui?

Jane Harper. Paklydėlis.

Jane Harper. Paklydėlis.

HARPER, Jane. Paklydėlis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Bandžiau tau pasakyt, – pasigirdo balsas. – Neitenai, niekada nesiklausai.

Pirmasis sakinys: Iš viršaus, iš toli žymės dulkėse sudarė aiškų ratą.

O štai šiai knygai pliusų negaila. Ne todėl, kad rašytoja būtų kokia nors ypatingai talentinga. Ne todėl, kad nusikaltimai, jų tyrimai, personažai ar siužetas žavėtų ir stebintų. Visos trys skaitytos knygos – nepamirštamos savo atmosfera. Tiek ta tikrąja, geografine, tiek jutimine, psichologine. Nei begalę mėnesių lietaus nemačiusios žemės, nei klaidinančių miškų, nei dabar, tų begalinių tyrų įspūdžio pamiršti tikrai lengvai nepavyks.

O pačios istorijos tai jokiu būdu negalima vadinti nei trileriu, nei detektyvu. Tai tikrų tikriausias romanas. Tiesa, mirtis neišvengiama. Mirtis, kaip ir kitose knygose – tarsi atspirties taškas. Kad būtų galima pradėti kurti siužetą. Įsivaizduokite – Australija. Tyrai. Artimiausias kaimynas už kelių šimtų kilometrų. Lauke dieną galima išbūti vos keliasdešimt minučių. Išeinant iš namų privaloma parašyti, kur išeini/išvažiuoji ir kada grįši. Automobilyje visada pilnas bakas, šaldiklis, pilna bagažinė atsargų ir daug, daug vandens. Ir, visa tai žinodamas, vietinis gyventojas visgi sugeba taip nutolti nuo automobilio, kad sugrįžti jau nebepajėgia.

Lieka šeima, motina ir du broliai. Dar didelis, labai didelis galvijų ūkis. Ir klausimas, kas gi iš tikrųjų nutiko? Kaip žmogus, čia gimęs ir užaugęs, galėjo taip suklysti? O galbūt tai joks atsitiktinumas?

Lėta, daug tylos, daug minčių, daug įtarimų, pamąstymų, prisiminimų. Tikrai ne kiekvienam. Bet aplinka, atmosfera tokia įspūdinga, taip įdomu tuos tyrus įsivaizduoti, pabandyti pajausti tą atskirtį, vienišumą, ramybę. Mielai pažiūrėčiau ir filmą.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

CROUCH, Blake. Laiko kilpos [mokslinės fantastikos trileris]. Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 396 p.

Laikas yra tai, kas neleidžia viskam įvykti vienu metu. – Ray Cummings.

Pirmasis sakinys: Beris Satonas įsuka į pagalbos tarnyboms skirtą juostą priešais pagrindinį įėjimą į Po pastatą – art deco bokštą, apšviestą baltais šviestuvais.

Nagi, norit šiek tiek dėlionės, šiek tiek filosofijos, šiek tiek fantastikos ir šiek tiek trilerio? Prašom. Laiko kilpos laukia.

Pradinis taškas paprastas – nuo dangoraižio ruošiasi nušokti moteris, o policininkas turi ją išgelbėti. Išgelbės, neišgelbės, įtampa auga ir žada gerą trilerį. Veiksmas sukasi ir gudrusis policininkas Beris Satonas netrunka išsiaiškinti, kad šią moterį iš proto veda tokia keista liga – klaidinančios atminties sindromas. Žmogus prisimena įvykius iš gyvenimo, kurio niekada negyveno. Štai jums ir fantastikos linija.

O paskui prasideda tikra dėlionė. Ir greitai (juk žanras šiek tiek trileris) tenka spręsti įvairiausius klausimus – kas tas laikas, kas tas gyvenimas, kaip viskas susiję, nesusiję, kur viskas sukasi ir tenka griebtis filosofijos, kad neišprotėtum ir irgi netaptum ta ant dangoraižio stogo stovinti moteris. Vyksta eksperimentai, atradimai, bandymai – dėlionės detalės išskraido po visą kambarį ir jas vėl tenka rinkti iš naujo.

Ir tada ateina meilė, kuri ima ir įsispraudžia jau ir į taip daugiažanrį romaną.

Ne tik įtraukia, bet ir pareikalauja šiek tiek pastangų. Neatsilik nuo siužeto ir nesusimaišyk. Kuris laikas dabar? Ar tie atsiminimai tikri? O kuris laikas dabar? Ar kas nors pasikeitė? Veiksmas sukasi, dėlionė maišosi, ir rodos vėl grįžti į pradinį tašką. Ar tikrovė ir laikas išsiskyrė, ar ne?

Nuobodu nebus, siužetas nelaukia, o jo vingiuose pasimesti negalima. Ko nors panašaus lietuviškai yra mažai ir mano fantastiniai poreikiai tikrai nėra patenkinti. Tenka pripažinti, kad po kiek laiko galima būtų knygą skaityti dar kartą. Ir būtų visai taip pat įdomu.

Kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje <…>. Visoks laikas, ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. <…> Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui ktią lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai. – Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“.

Gyvenimą suprasti galima tik žvelgiant atgal, o gyventi reikia į priekį. – Soren Kierkegaard.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

HAIG, Matt. Kaip sustabdyti laiką [romanas]. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 288 p.

Žmonės mato tik tai, ką nori matyti.

Pirmas sakinys: Dažnai prisimenu, ką savo Niujorko bute daugiau nei prieš šimtą metų pasakė Hendrichas.

Kai visi pradėjo kalbėti apie Vidurnakčio biblioteką, atsiminiau kitą, seniau lietuviškai išleistą autoriaus knygą. Ir net kelis atsiliepimus apie ją, kurie gal nebuvo labai teigiami, bet tikrai labai sužadino norą knygą perskaityti.

Perskaičiau. Tema nuostabi. Pasaulyje yra žmonių, sergančių paslaptinga liga. Ligos, kaip žinia, niekada daug džiaugsmo neatneša. O dar tokios ypatingos. Ja sergantys žmonės sensta, bet labai, labai lėtai. Tad XVI a. viduryje gimęs Tomas gali sėkmingai dėstyti istoriją šiuolaikiniams Londono mokinukams.

Oi, kaip buvo įdomu skaityti! Juk vieno žmogaus gyvenimas – ištisa istorija. Turėtų būti taip lengva dėstyti, o teorinę medžiagą visada gali paįvairinti savo paties atsiminimais. Bet yra keletas „bet“.

Tai skaudina. Per tiek metų daug išgyventa, daug patirta, ir daug prarasta. Ir tai pavojinga. Tokie žmonės, kaip Tomas, turi slapstytis, nes yra įdomūs visiems, tiek mokslo, tiek verslo, tiek nusikaltimų pasauliui.

Tai gražioji, įdomioji ir nuostabioji knygos pusė. Kai tikrai skaitai ir kiekvienas intarpas „iš senovės“ įtraukia ir nepaleidžia. Gausu visokių pamąstymų, žinomų ir nežinomų citatų, minčių. Kurgi ne, Tomui juk daugiau nei 400 metų….

Pats siužetas…. Na, tiesa pasakius, pabaigoje kažkur nuvažiavo ne ten, ir, tiesa pasakius, dabar jau nebeatsimenu, kaip viskas baigėsi. Tikriausiai gerai. Ir ta pagrindinė taisyklė – niekada neįsimylėti – tikriausiai buvo sėkmingai sulaužyta.

Bet už pačią mintį tikrai – visi 10 balų!

Keista, kaip arti yra praeitis, nors ją ir įsivaizduoji kaip labai tolimą. Keista, kaip ji gali iššokti iš sakinio ir tau smogti. Keista, kaip kiekviename daikte ar žodyje gali slypėti vaiduoklis.

Praeitis – ne kokia nors paskira vieta. Tai daugybė vietų ir visos jos pasiruošusios kiekvieną akimirką iškilti dabartyje. Vieną minutę 1590-ieji, o kitą – jau 1920-ieji. Viskas susiję. Viskas yra laiko sankaupa. Jis kaupiasi, kaupiasi ir bet kurią akimirką gali užgriūti tave nepasiruošusį. Praeitis gyvena dabartyje, kartojasi, žagsi, primindama visus dalykus, kurių seniai nebėra. Ji plūsta krauju iš kelio ženklų, užrašų ant parko suoliukų, dainų, pavardžių, veidų ir knygų viršelių. Kartais vieno medžio ar saulėlydžio vaizdas trenka tau su visų kada nors matytų medžių ar saulėlydžių jėga, ir niekaip neapsisaugosi. Neįmanoma gyventi be knygų, medžių ar saulėlydžių. Tiesiog neįmanoma.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

GREBE, Camilla. Meilužis ir drugys [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 394 p.

Atsitūpiau.
Ant grindų buvo pažirusios stiklo šukės. Sausų senų šakelių gniužulas gulėjo pasienyje, o šalia jo – drugelis. Vienas sparnelis sudrįskęs į dvi dalis, kūnas keistai susiplojęs. Atsargiai atkišau pirštą ir paliečiau jį.
Mėlynasis drugelis buvo negyvas.

Pirmas sakinys: Kai paskambina, aš stoviu sniege prie mamos kapo.

Autorę įsidėmėjau perskaičiusi Naminį gyvūną. Geras, įtraukiantis siužetas su įsimintinais veikėjais ir tokia, kaip čia parašyti, labai kinematografiška vietove. Tarsi pats ten, tame Švedijos užkampyje gyventum ir žūtbūt norėtum ištrūkti.

Meilužis ir drugys – pirmoji serijos knyga, mat jame sutinkame policininką Peterį ir kriminalinių nusikaltimų psichologę Hanę. Ir keistuolį Manfredą. Nors detektyvų serijas ne visada būtina skaityti iš eilės, bet keletas momentų iš karto tampa aiškesni. Šį kartą porelei tenka toks keistokas nusikaltimas, kuriam tikrai reikės psichologės įžvalgų. Ir tikrai gilių.

Labai patiko. Tas toks detektyvo ir dramos susiejimas, veikėjai, jau šiek tiek pažįstami iš antrosios knygos, pats pasakojimas. Tikrai, šaunu, kuomet yra tas balansas – įvykiai negriūva vienas ant kito, viskas vyksta ganėtinai ramiai, bet įtampa nuolat vibruoja kažkur šalia. Yra laiko jausmams, gailesčiui, liūdesiui, nuostabai, vilčiai. Džiaugsmui, kad skaitai lyg ir tiesiog eilinį detektyvą, bet gauni žymiai daugiau.

Kažin, ar yra vilties sulaukti likusių serijos knygų?

Sarah Pearse. Sanatorija.

Sarah Pearse. Sanatorija.

PEARSE, Sarah. Sanatorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Justė Povilaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 448 p.

– Taip. Ši vieta… Jis to niekada nesakė, bet aš manau, kad tai yra praeities vaiduoklių išvarymas. Tai buvo neįmanomas projektas. Beveik visi sakė, kad šio pastato niekada nebus galima prikelti naujam gyvenimui. – Sesilė gūžteli pečiais. – Kaip ir jo paties. Niekas negalvojo, kad jis taps to, tuo, kuo dabar yra.

Pirmas sakinys: Ant grindų mėtosi nebereikalingi medicininė įranga: surūdiję chirurginiai įrankiai, sudaužyti buteliai, stiklainiai, sulaužyta seno neįgaliojo vežimėlio nugaros atrama.

Tradicinis detektyvas. Veiksmas uždaroje erdvėje, kalnuose, buvusios sanatorijos vietoje įrengtame viešbutyje. Netikėtos sniego lavinos laikinai atskiria viešbutį nuo pasaulio ir kas tada atsitinka? Taip, kažkas nužudomas!

Gerai, kad tarp viešbučio svečių yra buvusi detektyvė Elina. Blogai, kad tas toks svarbus romanui personažas daro ne kokį pirmą įspūdį. Vaikystės traumos, darbinės klaidos, psichologinės, asmeninės ir visokios kitokios problemos. Bėdų daug, bet nieko naujo. Kaip ir visų, jau nebesuskaičiuoju kelių, knygynių detektyvų problemų.

Taigi bus mirtis, bus tyrimas, bus praradimų ir atradimų. Didžiausias pliusas, kad knyga parašyta „detektyviškai“ – skyriai trumpi, ir kiekvieno pabaigoje įtampa kyla iki maksimumo. Įtraukia normaliai, galima aukoti ir miegą. Net tas ganėtinai varganas Elinos personažas nebeatrodo toks blogas. Norisi išsiaiškinti, kaip kas ir kodėl.

Tai va, toks sakyčiau visiškas standartas. Tiesa, pabaiga nustebino. Netgi kilstelėjo bendrą įspūdį. Ėjau gūglinti, kaip čia ir kas galėjo būti. Panašu, kad autorė taško dar nepadėjo ir su Elina dar susitiksime kitose knygose. Tik dar kol kas nežinau, ar laukiu.

B. A. Paris. Grąžink mane.

B. A. Paris. Grąžink mane.

PARIS, B. A. Grąžink mane [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 360 p.

Nežinojau, ką daryti. Supratau, kad turiu pranešti apie tavo dingimą, bet turėjau sukurti istoriją, kitaip viskas bus sužinota, ir jei tu nepasirodysi, būsiu suimtas už tavo nužudymą. Štai ką aš padariau: nuvažiavau iki artimiausios degalinės, nes nebuvo telefono ryšio, ir sukūriau istoriją.

Pirmas sakinys: Paslidinėję Meževe, važiavome namo.

O, dar viena porelė. Nieko keisto – toks autorės braižas. Meilės sukeltam aklumui pradėjus sklaidytis, viskas ima atrodyti tarsi kitaip. Mylimas žmogus tarsi kitoks, žodžiai kitokie, jausmai irgi. Dar žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad antroji pusė turi kažkokių paslapčių. Štai jums ir detektyvo siužetas.

Bet šį kartą šiek tiek kitoks. Lėja dingo. Be žinios. Seniai. Finui, jos draugui, gedėti padėjo Lėjos sesuo Elena. Na, kas čia keisto, jog jiedu tapo pora. Viskas gal ir būtų nuostabiai pasibaigę, jei ne tos rusiškos matrioškos. Viena, antra, trečia. Ir dar. Visur.

Nebloga ši autorė, tikrai. Gal ir daug knygose panašumų, ypač jei skaitai jas viena po kitos. Gal ir nėra ypatingai unikalios, bet savo darbą atlieka. Įtraukia, padeda užsimiršti, neleidžia normaliai išsimiegoti.

Kulminaciją pergalvojau tikrai ne vieną kartą. Ar gali taip būti? Žinoma, gali. Knygose. Bet ar gali taip būti gyvenime? Ar tikrai sugebėčiau būti tokia akla? Ar tikrai nekiltų jokių įtarimų? Kažkodėl labai abejoju… Bet ne, neįtikinama tikrai nebuvo. O ko daugiau detektyvui reikia?

Tik geros istorijos. Prašom.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

PARIS, B. A. Psichoterapeutas [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 408 p.

– Čia nuostabu, – atsakau, mintyse sukryžiuodama pirštus, nes man čia visai nepatiko, nė kiek nepatiko. Bet dėl jo išmoksiu pamėgti šią vietą. Bėgs laikas, ir ji taps man niela.
Tik, deja, netapo.

Pirmas sakinys: Mano kabinetas nedidukas, tobulai minimalistinis.

Net nežinau, ką parašyti. Ką berašyčiau, viskas kartojasi. Taip, detektyvas nieko neypatingas. Taip, jau matyta, skaityta, girdėta. Taip, stereotipiška, neoriginalu ir nenustebino….

O tai kodėl patiko? Kodėl visas keturias autorės knygas perskaičiau vieną po kitos?

Čia ir yra tos pop literatūros žavesys. Didžiulis terapinis poveikis. O dabar tos terapijos reikia kaip niekada ankščiau.

Na, o knyga?

Visai tokia pati, kaip ir likusios trys. Jauna, dar neseniai susipažinusi, dar tik bendrą gyvenimą bandanti pradėti pora nusiperka tobulą būstą. Tobula, aptverta ir saugoma teritorija, tobuli kotedžai, tobuli kaimynai. Bet… Žinoma! Kažkas ne taip. Alisai reikės pabūti šiokiai tokiai paranojikei ir imtis seklio darbų. Tai prisidirbo Leo, ar ne? Duš širdys, ar ne? Praeis paranoja, ar ne?

Detektyvų kategorijoje autorė būtų kažkur pirmame dešimtuke. Vieną knygą perskaitei, norisi dar. Na tai kas, kad ir kitoje bus panašu. Panaši jauna pora, panašios problemos, tamsios paslaptys, intrigų viražai ir skaitymo malonumas. Bet… Už uždarų durų kol kas vis dar laimi.

O ką sako Psichoterapeutas?

– Ar žinote, kuo tikėjo Henris Deividas Toro? „Laimė tarsi drugelis, kuo daugiau ją vaikysies, tuo greičiau išsprūs iš rankų. Bet jei nukreipsi dėmesį į kitus dalykus, ji atskris ir švelniai nutūps tau ant peties.“

Ar norėtumėte turėti tokį psichoterapeutą? Tikrai?