Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

LLOYD, Amy. Nekaltoji žmona [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Aš mylių jį, mama.
– Jis mane baugina.
– Kodėl?
– Dvidešimt metų praleidęs kalėjime negali būti normalus žmogus. Tiesiog negali.
– Bet jis normalus, – Samanta pasitraukė į šešėlį. – Jis mielas, geras ir drovus.
– Bet jis yra žudikas.
– Jis nėra žudikas, mama. Tai ir esmė. Visi kaltinimai jam buvo panaikinti.

Suintrigavo siužetas. Samanta skrenda iš Anglijos į JAV pas tik iš laiškų pažįstamą vyrą. Jis kalėjime, yra neteisingai apkaltintas ir jau dvidešimt metų laukia mirties bausmės. Tačiau yra neprarandančių vilties, kad Denisą pavyks išteisinti ir galbūt net išlaisvinti. Samanta – viena iš jų. O dar ta meilė…

Ką gi, jau baigiu didžiąją rudeninę trilerių krūvą ir šis ko gero vienas iš paskutiniųjų. Tikrai būna ir blogiau. Nors ir norisi pasukinėti pirštą prie smilkinio – kai kurie poelgiai tikrai stulbinantys, tad nėra ko stebėtis, kad vėliau Samantai „suka skrandį“ (taip parašyta). Tema, aišku, tokia kiek stereotipinė. Bet klausimų kyla ir diskutuoti norisi. Ar gali būti tiek metų kalėjime prabuvęs žmogus būti tikrai nekaltas, gerutis ir visiškai normalus? Ar visgi ne? Ar tikrai ta psichika gali atlaikyti tiek metų mirtininkų kameroje? Variantų tikriausiai yra daug ir visokių, tad autorė vieną iš jų ir pasakoja.

Labai kritikuoti nėra ką, kaip ir labai kuo žavėtis. Trilerių skaitymo reikalavimus atitinka (pakankamai įtraukė ir puslapiai labai greitai verčiasi), bet, žinoma, nuo skandinavų detektyvų meistrų atsilieka per kelis šviesmečius. Ko gi norėti – kaip rašoma, tai pirmoji autorės knyga. Galbūt net nevertėjo gaišti laiko, juk tikrai yra ir geriau. Betgi neperskaitęs – nesužinosi. Tiesa, beveik 16,00 Eur kaina už tokio lygio skaitinį tikrai neadekvati. Tikrai tiek neverta, pataupykite geresniems.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

ENORANTA, Siiri. Graudaragio užkalbėjimas [romanas]. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 464 p.

– Įsakau tau galingiausios Vakarinio jūržemio valdovės teise, įsakau tau kaip Skaisčioji Aušros princesė. Imk šias knygas ir grįžk į salas, perskaityk jas ir tada parašyk apie mane. Parašyk kur nors kitur, ne smėlyje ir ne ant grindų.

Perskaičiau kelis puslapius ir atmintyje iškilo kita distopija – Vandens skonis – taip pat suomių, ir tokia pat graži. Šį kartą – ne distopija, tiesiog graži pasaka apie gyvenimą, meilę, valdžią, turtus, šeimą ir dar daug ką.

Tikrai labai patiko, labai gera buvo ją skaityti. Tiesa, linksmybių ir džiaugsmo mažai. Priešingai. Vienoje pusėje – Graudaragio salose visi šešerių sulaukę vaikai keliauja į Graudaragio įlanką. Ten jiems pasirodo paslaptingas žvėrelis Graudaragis ir nuo to pasimatymo trukmės priklauso, kiek liūdesio teks visam gyvenimui. Kitoje pusėje – Sidrinėjos pusiasalis, kuriame viešpatauja Skaisčioji Aušros Princesė Sadėja. Šalis klesti, išvystyta prekyba, amatai, ypač garbingiausias jų – stikladirbystė. Tik vyrai šioje šalyje neturi jokių teisių, jie niekinami ir nevertinami.

Tai va, ir iš tų dviejų pusių audžiama istorija. Įvairiausi personažai, maži ir dideli, dori ir nelabai. Nė kiek nesistebiu, kad knyga sužavėjo Suomiją, sužavėjo ir mane. Gražus tas tekstas, nebanalus. Tiesa, tos ant viršelio žadamos magijos nebus, kaip ir kokių nors elfų, fėjų ar dar kokių fantasy būtybių. Viskas taip realu… Įpranti prie pasakojimo, norisi daugiau lapų. Jų nėra. Guodžia, kad tai šeštasis autorės romanas. Tikiesi, kad kiti tokie pat gražūs ir verti išleisti lietuviškai. Dar įsidėmi – Suomija. Ką gražaus jie dar yra parašę?

Dar viena knyga, kurią gaila grąžinti bibliotekai. Jau antra per mėnesį. Neblogai.

Joy Fielding. Bloga duktė.

Joy Fielding. Bloga duktė.

FIELDING, Joy. Bloga duktė [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė. Vilnius: Balto, 2019. 416 p.

Robina labai troško atsisėsti. Praeitą naktį prasivartė lovoje nerimaudama dėl Aleko, tėvo, Kasidės, dėl visko, kas atsitiko ir kas galėjo atsitikti, nė nesumerkė akių. Nors nekantravo sprukti iš Red Blafo, argi galėjo išvykti nesužinojusi, kas atsitiko?

O va šitas trileris turi vieną išskirtinį bruožą. Tokio iš pažiūros banalaus teksto dar reiktų paieškoti. Ištisas dialogas. Reikėjo šiek tiek laiko priprasti. Ir, chm…, bet surašytas jis tai meistriškai. O gi todėl, kad veiksmas vyksta žaibu, lapų nespėju versti, o tarp tiesioginės kalbos vienur kitur prikaišiota netgi Robinos minčių ir svarstymų.

Tai kas gi ta Robina? Ji psichoterapeutė, kamuojama nerimo priepuolių (kaip netikėta…). Nors gal ir suprantama – juk ką tik išgirdo žinią, kad jos tėvą kažkas norėjo nužudyti. Sužeista ir jo žmona bei podukra. Robina kraunasi lagaminą, nieko nepadarysi, teks grįžti į nemėgiamus buvusius namus kažkur Red Blafe. Taigi judam kartu!

Ir vis tiek neišeina parašyti, kad knyga – niekalas. Knyga – gal ir taip. Bet tas skaitymo procesas! Kaip įtraukia! Norisi sužinoti, koks čia detektyvas nutiko, kaip tai susiję su šeima. Ir kodėl Robinai atrodo visi įtartini? Nejučia pasijauti kriminalistu ir bandai suvokti, kokie ryšiai siejo tos šeimynėlės narius. Tas banalusis stilius labai kinematografiškas, veikėjai ryškūs (vien Melanija ko verta), įvykiai įsimintini. Netgi pagalvojau, kad siužetas ko gero išliks ilgiau, nei įprasto trilerio.

O dabar duokite kokių nors normalių tradicinių knygų! Trilerių kol kas užteks.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

ABBOTT, Rachel. Svetimas vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2019. 384 p.

Pašėlusiai besidaužančia širdimi ir įtampos sukaustyta gerkle Ema stebeilijosi į priešais stovinčią žmogystą; gyslomis plūstant adrenalinui, ji buvo pasiruošusi tučtuojau pulti arba sprukti.
Priešais Emą stovėjo mergaitė, dar visai vaikas.

Gal ir neblogas dalykas tas goodreads! Būtent ten ir pastebėjau, jog ši yra ketvirtoji (!) Tomo Daglaso serijos knyga…. Ką gi, pradėjau nuo ketvirtosios. Paprastai tokiose serijose po detektyvų gyvenimai atsiskleidžia po truputį, bet jokių didelių neaiškumų nepasitaikė, o jei kas ir buvo, tai tik paskatins perskaityti ir likusias.

Sudomino siužetas. Avarija, vairuotoja žūsta, o šešiametė duktė, važiavusi kartu, dingsta. Po kelerių metų šis bei tas nutinka ir Tomui Daglasui reiks kažkaip viską išpainioti ir susieti nutikusius įvykius.

Patiko. Skyriai trumpi, įvykių daug, nenuobodu, didelių logikos nesąmonių nėra. Svarbiausia, kad nėra ir per daug banalu. Nors skaitinys labai lengvas ir greitais, priskirčiau jį prie tų šiek tiek geresnių. Pakankamai  viskas apgalvota, surašyta ir užbaigta. Pats tas savaitgaliui.

Ką gi, trilerių maratone kol kas į priekį veržiasi Jotemos knygos, o Balto atsilieka. Koks bus kitas?

Naomi Alderman. Galybė.

Naomi Alderman. Galybė.

ALDERMAN, Naomi. Galybė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 388 p.

Tundė viską kruopščiai žymisi ir dokumentuoja. Priduria: „Ore kažkas tvyro – lyg lietaus kvapas po ilgos sausros. Pirma vienas žmogus, paskui penki, tada penki šimtai; tada kaimai, tada miestai, tada valstybės. Pumpurėlis prie pumpurėlio, lapelis prie lapelio. Vyksta kažkas nauja. Dalyko mastas išaugo.“

Nemėgstu vertinti knygų. Na, ta prasme – ši būtinai gera, o ana tai jau tikrai bloga. Kiekvieno savi skoniai ir savos knygos. Ir kol prisiruošiau parašyti, šiek tiek apsiraminau. Bet visi tie, kam, Tarnaitės pasakojimas buvo per lėtas ir nuobodokas, turėtų suklusti! Galybė – daug geriau! Postapokalipsės versija čia šiek tiek kitokia. Gyvesnė. Tikresnė. Labai plačiam skaitovų ratui.

Jaunos merginos, dar paauglės pajaučia turinčios savyje kažkokia galią. Na, tarsi galėtum įjungti elektrą. Įskelti žiežirbą. Pašviesti tamsoje. Gali ir daugiau – nukrėsti elektra kokį per daug įkyrų gerbėją. Arba net ką nors stipriau sužeisti. O gal net nužudyti. Jei tik to panorėtum.

Labai patiko. Užkabino iki begalybės, sunku buvo atsitraukti. Iš pradžių, aišku, tai tarsi įdomus nuotykis. Įsisuki į įvykius, lakstai nuo vieno veikėjo, prie kito… O paskui, kai pradedi galvoti… Politika. Nusikaltimai. Religija. Žurnalistika. Juk tai pagrindiniai civilizacijos gyvybės šaltiniai. O kas viską valdo? Tas, kas turi daugiau galios. O ar vien galios užtenka? Gal. O gal ir ne.  Kas būtų, jeigu būtų…. O, tikrai. Įelektrina. Šokiruoja. Pribloškia.

Valio Margaret Atwood. Ne tik už tuos tris 100 proc. teisingai knygą apibūdinančius žodžius. Bet ir už tai, kad pačios kūryba įkvepia kurti tokias istorijas! Beje, su Tarnaite dar ne pabaiga. Internetai kalba, kad tęsinys – jau netrukus.

Žmonės, man pirmą kartą taip gaila grąžinti knygą bibliotekai.

 

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

JEWELL, Lisa. Tada ji dingo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislavas Bružas. Kaunas: Jotema, 2019. 304 p.

Bet vieną rytą jos mergaitė, auksinė mergaitė, pagrandukė, mažylė, gimininga siela, džiaugsmas ir pasididžiavimas, išėjo iš namų ir nebegrįžo.

Kas tai yra trileris? Tai žanras, kurį skaitai nekvėpuodamas, viską aplink pamiršęs. Dažnai tik per porą, ar kelis prisėdimus. Pabaigoje dažniausiai laukia šioks toks nusivylimas. Ne todėl, kad knyga būtų nepatikusi, o todėl, kad jau žinai, kaip ji baigėsi. Viskas. Tik laiko klausimas, kada ji visiškai pasimirš.

Siužetas intriguoja. Dingsta paauglė, mylima duktė ir sesuo, gera mokinė, stropiai ir be baimės laukusi baigiamųjų egzaminų. Bet baigiamųjų egzaminų nebus, kaip ir išleistuvių, atostogų ir visų kitų jaunatviškų norų ir siekių. Viskas, ji dingo. Jos nebėra. Bet gal?

Ir ar galite įsivaizduoti motinos emocijas, kuomet ji sutinka mergaitę, visiškai panašią į savo dingusią dukrą? Dirgina smalsumą? Žadina fantaziją? Tikrai!

Tokią knygą skaityti tikras malonumas. Pats skaitymo procesas labai patiko. Parašyta taip, kad norėtum versti skyrių, dar, ir dar vieną. Bet juk taip ir turi būti, juk trileris! Siužetas rutuliojasi greitai. Kylančios mintys, kad kažkas panašaus jau skaityta, matyta ar girdėta, nespėja realizuotis. Viskas. Knyga baigėsi. Beliko pagūžčioti pečiais ir nusistebėti vienu kitu įvykiu ar sprendimu. Bet smalsumas patenkintas.

Duokite trilerių dar.

Andy Weir. Artėmidė.

Andy Weir. Artėmidė.

WEIR, Andy. Artemidė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas. Vilnius: Balto, 2019. 394 p.

Tik nedaugelis gali pasigirti žinantys, kaip išmatuoti tėvo meilę. O aš žinau. Toks suvirinimo darbas šiaip jau truktų kokias keturiasdešimt penkias minutes, tačiau tėtis prie jo sugaišo tris su puse valandos. Tėtis myli mane trimis šimtais šešiasdešimt šešiais procentais labiau nei bet ką kitą gyvenime.
Kaip gera žinoti tokius dalykus.

Ką gi, galima pasakyti tik vieną – Markas buvo įdomesnis, patrauklesnis ir gilesnis personažas. Džiasmina Bašara… Na, autoriui tikriausiai nelabai sekasi rašyti apie moteris. Čia tai faktas.

Bet visa tai tik tarp kitko. Bet kokiu atveju knyga labai patiko. Kiek dabar tų fantastinių knygų leidžiama? Apie kosmosą? Apie gyvenimą kokiame Marse ar Mėnulyje? Retenybė… Tad ar galima objektyviai vertinti? Jokiu būdu. Koks dar objektyvus vertinimas, jei norisi nusipirkti knygą vos jai pasirodžius ir skaityti, skaityti…

Taigi, žmonės pasistatė sau namus Mėnulyje. Artemidė – tai didžiulis miestas. Į jį kraustosi gyventi turčiai. Jame nuolat pilna kosmoso turistų. Ir jame gyvena tie, vietiniai, kurių tai vieninteliai namai. Viskas beveik kaip Žemėje – meilė, džiaugsmai, pinigų stygius, korupcija, kontrabanda ir kiti dalykai.

Autorius vėl labai išsamiai fantazuoja: kaip pastatytas miestas, kaip jis apsaugotas nuo galimo deguonies stygiaus, koks tas kasdienis gyvenimas, ką kosmose valgyti ir kaip to valgio prasimanyti. Tikriausiai tie paaiškinimai vėl logiški ir pagrįsti, kaip ir Marsietyje. Nežinau, per daug nesigilinau. Juk Džiazės darbai ir žygiai daug įdomesni. Nors ji ir nemoka taip juokauti  kaip Markas, bet galvą turi. Pasiseks jai, ar visgi bus ištremta į Žemę? O astrofizika ir logika? Kam tai rūpi…

Patiko, duokit dar.