Samanta Schweblin. Stiklo akys.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

SCHWEBLIN, Samanta. Stiklo akys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Augustė Čeberytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 236 p.

Ne visi šeimininkai nori žinoti, ką apie juos mano jų augintiniai. Staiga jai dingtelėjo, kad visa tai tėra spąstai. Ryšys su kitu vartotoju, informacija apie jį buvo jos stiprybės. Žinoma, kentukis apie ją žinos gerokai daugiau nei ji apie jį, bet ji, šeimininkė, turėjo galios neleisti, kad tas žaislas būtų kažkas daugiau nei augintinis.

Pirmas sakinys: Iš pradžių parodė papus. Gal nelabai intriguoja, ar ne? Bet knygos tema ir pristatymas – labai. Tik paskaitykite: Samanta Schweblin išmoningai kalba apie riziką, kurią patiria visi šiuolaikiniai technologijų ir interneto vartotojai. Ant svarstyklių lėkštelių ji deda troškimą bendrauti ir žmogiškojo ryšio trapumą, gerumą ir blogį, pakantumą ir žiaurumą. Tai pasaulis, kuriame įkliuvęs į spąstus nebegali ištrūkti.

Dar nesinori paskaityti?

Kentukis – tiesiog išmanus žaislas. Žaidžiama dviese. Vienas žaidėjas nusiperka kokį nors mielą žaisliuką juodomis akimis (triušiuką, šuniuką, kačiuką, pandą, o gal varną). Kitas – programinę įrangą, kurios pagalba, būdamas bet kokiame pasaulio kampelyje, gali šį žaisliuką valdyti. Po ilgokai trunkančio pasikrovimo ir prisijungimo prie serverių pirmasis žaidėjas džiaugiasi atgijusiu kentukiu, antrasis – galimybe patekti į kito žmogaus gyvenimą. O, kiek netikėtumų ir staigmenų. Žaidimas prasideda!

Labai patiko. Visiškai nepanašu į Prieraišumo laisvę (o ji man labai patiko). Čia viskas kitaip – pasakojamas trumpos istorijos, galbūt net nepersipinančios viena su kita. Tiesiog žmonių gyvenimai: ir tų, kurie viską drąsiai atskleidžia ir rodo, ir tų, kurie slepiasi už mielų žaisliuko akučių. Situacijos įvairios: jautrios, nejaukios, juokingos, bet dažniausiai ganėtinai absurdiškos. Pabaiga labai patiko. Labai.

Na o pati idėja? Puiki. Kur einam? Nežino niekas. Kiek dar galėsime patys viską kontroliuoti? Nežino niekas. Kaip nepraleisti to momento, kada reikia sustoti? Irgi nežino niekas….

Jane Harper. Gamtos galia.

Jane Harper. Gamtos galia.

HARPER, Jane. Gamtos galia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 384 p.

Trobelė buvo tuščia. Kad ir kas nutiko Alisai, ji buvo laukinėje gamtoje. Ir Falkui pasirodė, kad kažkur už kaukiančio vėjo ir aimanuojančių medžių aidi laidotuvių varpas.

Būrelis darbuotojų išeina į orientacinį žygį, kažkur prie Australijos Giralengo kalnagūbrio. Kuprinės, palapinės, žiebtuvėliai, šiek tiek maisto. Ir žemėlapis, kuriame sužymėti žygio punktai. Vyrai ir moterys eis atskirai ir susitiks tik sekmadienį popiet. Bus tikrai šaunus, įdomus ir linksmas komandos stiprinimo projektas.

Bent jau turėjo būti. Mat finalą pasiekė ne visi dalyviai.

Dingusios žygeivės ieškos gausios pajėgos, tarp kurių ir Aronas Falkas, jau pažįstamas iš tokio pat įdomaus detektyvo Sausra. Veiksmai standartiniai – paieškos būriai šukuoja apylinkes, policija apklausia visus, ką tik įmanoma apklausti, aplinkiniai spėlioja, kuo viskas baigsis, o vyresni gyventojai prisimena senai pamirštus, bet taip iki šiol ir neišaiškintus nusikaltimus.

Falkas su savo kolege susitelkia tik ties žygio dalyviais. Dar šiek tiek ties vaikyste, jaunyste, tėvo meile ir nemeile, bei visokiomis gyvenimiškomis nuoskaudomis. Šiek tiek.

Žinoma, yra šiokių tokių gijų, kurios kažkur veda ir būtinai kur nors nuveda. Atokiai nuo didmiesčių, nuošaliame viešbutyje prie miško, bandysime įspėti, kas iš tikrųjų nutiko ir kur dingo Alisa Rasel. Juk nutikti galėjo bet kas. Kaip pasakoja viena dalyvė, tiesiog sudėtinga paaiškinti, ką reiškia būti tuose miškuose. Atrodo, lyg būtumėm vieninteliai Žemėje likę žmonės.

Puikus savaitgalio skaitinys. Ir ne, artimiausiu metu stovyklauti miške nenorėčiau…

S. K. Barnett. Saugi.

S. K. Barnett. Saugi.

BARNETT, S. K. (tikr. James Barnett Siegel) Saugi [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

Po septynerių metų, kai pirmasis plakatas buvo jau vos įžiūrimas, išblukęs iki beveik visiško baltumo – menkos šmėklos, kai lietus, sniegas, purvas ir laikas mane beveik ištrynė, aš pagaliau grįžau namo.

Dingsta vaikas. Šešiametė mergaitė išėjo pas šalimais gyvenančią draugę ir pradingo. Dvylikai metų. Kai visi jau seniausiai buvo praradę bet kokią viltį, ji grįžo namo.

Pirmą plakatą pakabino dingimo dieną… Toks pirmasis sakinys. Iš karto įtraukia, nedaugžodžiaujant pradedama pasakoti istorija, ir ji tikrai dirgina nervus. Klausimai du: kas bus toliau ir kaip neatsiversti paskutinio puslapio? Tenka pasikankinti, nors ir trumpam. Veiksmo daug, tekstas paprastas, perskaityti neužtrunka.

Kaip jaučiasi tėvai, kuomet jų apverktas vaikas grįžta namo? Kaip jaučiasi brolis, kurio sesuo netikėtai atsiranda? Kaip jaučiasi kaimynė mergaitė, sutikusi vaikystės draugę, kurios gal ir nelabai bepamena? Veiksmą papildo ir artimųjų emocijos. O dar tas svarbiausias klausimas – kur gi ta mergaitė buvo pastaruosius dvylika metų?

Taigi, įtampos tikrai pakanka. Neapleidžia mintis – o kaipgi autorius dabar išsisuks? Kokį kelią pasirinks? Kaip padės tašką? Kaip viskas baigsis? Galiu pasakyti tik tiek – toks autoriaus pasirinkimas nustebino. Kategoriškai nesutinku! Galiu pasakyti ir dar – mergina nesugrįžo iš paralelinio pasaulio. Tad fantastikos nemėgėjai gali nesibaiminti. Mistikos jokios.

Tiesa, gal reiktų užsiminti – tamsos daug. Jau pati tema – vaiko pagrobimas – baisi. Ir kažin, ar kokios nors šmėklos iš paralelinių pasaulių galėtų būti baisesnės už tikrus žmones, kurie ima ir pavirsta pačiais tikriausiais demonais.

Tai va. Toks greitas veiksmo trileris. Drąsesniems skaitytojams.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

McKENZIE, Catherine. Niekada nepasakysiu [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 384 p.

Kaip tik dėl to ji nenori su šiuo sprendimu turėti nieko bendro. Dėl to ji visus tuos metus norėjo, kad tėvas pratęstų turto patikėjimo teisės galiojimą ir jiems netektų priimti šio sprendimo. Vietoje to jis juos visus įmetė į Agatos Kristi detektyvą, bet nebuvo jokio Erkiulio Puaro, kuris galėtų jiems padėti.

Nežinau, kaip vadinasi knygos (filmai), kurių siužetas vyksta konkrečioje erdvėje. Tarp atsitiktinai (arba neatsitiktinai) susirinkusių dalyvių kuris nors tikrai būna koks nors žudikas maniakas. Įtarinėji tai vieną, tai kitą, intriga tik didėja, didėja. O dar jei tas susirinkęs būrelis – vienos šeimos nariai….

Niekada nepasakysiu irgi patenka į tą kategoriją. Tik veiksmas vyksta dabar, kažkur buvusioje vaikų stovykloje. Stovyklos nebėra, kaip ir tėvų. Liko tik vaikystės atsiminimai, jaunystės nuoskaudos ir daugiau mažiau įelektrinti tarpusavio santykiai. Ai, tiesa, dar liko tėvo testamentas, kuriame aiškiai nurodytas prieš daugelio metų įvykdyto nusikaltimo kaltininkas. Ką gi, pabūsim detektyvais!

Įtraukė. Spėlionės, kaip visada, buvo neteisingos, kaltininkas liko neatspėtas. Ta tokia klasikinio detektyvo bruožų turinti atmosfera tikrai įtraukia, skaityti smalsu ir įdomu. Detektyvų fanai gal ir galėtų prie ko nors prisikabinti, bet kokybiškam savaitgalio poilsiui – pats tas. Laikas nuo laiko tikrai tokių norisi.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

SEGOVIA, Sofia. Bičių dūzgesys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

Tad, man regis, metai, kuriuos nugyvenau tuose namuose, paliko ir mano aidą, – cit, vaikeli, sakydavo mama, nesvirpk kaip cikada, – o namai paliko manyje savo aidą. Ligi šiol jį nešiojuosi savyje. Neabejoju, kad savo ląstelėse nešiojuosi ne tik mamą ir tėtį, bet ir levandas, apelsinžiedžius, mamos paklodes, atsargius močiutės žingsnelius, spragintas karijas, išdavikės plytelės klaktelėjimą, karamelizuotą cukrų, minkštas pieno karameles, beprotiškas cikadas, senos medienos kvapus ir mozaikines grindis. Taip pat esu pertekęs apelsinų, žalių, saldžių ir sugedusių, apelsinžiedžių medaus ir bičių pienelio. Esu pertekęs visko, ką tuo metu patyriau savo jausmais ir kas įėjo į tą mano smegenų dalį, kur saugau prisiminimus.

Magiškas realizmas. Tereikia užuominos ir knyga neabejotinai keliaus į skaitytinų knygų sąrašus. Šįsyk tas magiško realizmo dvelksmas nukels į Meksiką, XX a. pradžią, į vienos niekuo neišsiskiriančios šeimos gyvenimą.

Tikriausiai ji tokia ir būtų buvusi, jei vieną dieną į jų gyvenimą bitės nebūtų atlydėjusios  Simonopijo – naujagimio, sužalotu veidu, kurį kažkas paliko tiesiog numirti. Vaiko išvaizda neišgąsdino dvaro šeimininkų Beatrisės ir Francisko. Jie priėmė Simonopiją į savo šeimą, augino ir rūpinosi.

Nuojauta. Tokia svarbi šioje istorijoje. Bitės, kurios nuolat lydi vaiką. Žemė, kuri tokia brangi, bet kurią taip sunku išsaugoti. Ir aplesinai, kurie taip skaniai kvepia ir suteikia vilties, kad viskas šioje istorijoje bus gerai. Bet ar buvo?

Gal. Ir nesvarbus tas ispaniškasis gripas. Nesvarbu, kokia ateis valdžia. Nesvarbu, kokius įstatymus ji priims. Nesvarbu, kokių piktų ir pagiežingų žmonių yra. Svarbu, kokį tikslą turi pats žmogus ir kaip jo siekia. O šiame romane kiekvienas Moralesų šeimos narys tokį tikslą turėjo.

Graži, jauki, šiek tiek paslaptinga ir magiška istorija. Gražus tekstas, tikrai kvepiantis medumi, apelsinais, karamele ir gaivuma. Tiesiog gera tokias skaityti. Magiškojo realizmo niekada nebus per daug.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

ARIKAWA, Hiro. Keliaujančio katino kronikos [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Marijus Kriaučiūnas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 254 p.

Gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Būna, pamatai knygą ir iš karto supranti – ji parašyta tau. Ir skaityti ją turi nedelsiant. Tad sėdam į sidabrinės spalvos furgoną ir leidžiamės į kelią kartu su katinu ir jo vairuotoju Satoru.

Nana – gyvenimo matęs katinas. Kol nepažinojo Satoru, gyveno gatvėje. Dabar abu leidžiasi į kelionę, nes gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Nanos logika katiniška. Kada nors auginę ar auginantys katiną tai pajus, supras ir įvertins. Kiekviena situacija vertinama per jo, subrendusio ir išmintingo katino, prizmę. O vertinti yra ką. Satoru užsuka pas savo vaikystės draugą, prisimena kartu praleistus metus, vėliau dar aplanko keletą mokyklos, jaunystės draugų. Kiekvienas apsilankymas sukelia nemažai prisiminimų ir emocijų. Nanai belieka tik juos stebėti ir vertinti. Na, gal dar bandyti ką nors pakeisti. Ko tik nepadarytum dėl savo bendrakeleivio…

O žmogaus gyvenimas juk gali būti dar spalvingesnis nei gatvėje gimusio ir benamiu buvusio katino.

Labai patiko. Toks minimalistinis pasakojimas su ramiais, filosofiškais išmintingo katino pastebėjimais. Įtraukia, sujaudina, bet ir nuramina. Pabaigoje gali prireikti nosinių.

Mūsų kelionių prisiminimai nutiesia kelius į ateities keliones.
Prisiminimai apie tuos, kurie išsirengė į kelią anksčiau už mus. Apie tuos, kurie mus pasivys vėliau.
Kada nors mes vėl sutiksime visus savo mylimus žmones tenai, toli už horizonto.

Marina Stepnova. Sodas.

Marina Stepnova. Sodas.

STEPNOVA, Marina. Sodas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2020. 344 p.

Už lango buvo sodas.
Tai viskas, kas jai dabar liko.
Per stebuklą neprarastas kūdikis.
Ir sodas.

Aha, tas įsitikinimas, kad tai, kas svarbu tėvams, bus svarbu ir jų vaikams. Bet gal šiems bus svarbiau kas nors kitas? Pavyzdžiui, žirgai? O gal…

Buvo labai gerai. Geras kiekvienas skyrius, kiekvienas puslapis, kiekviena pastraipa. Skaitai ir džiaugiesi. Ir pavydi. Na kaip, kaip žmonės geba taip rašyti? Daug jausmų, emocijų, įdomi šalis ir laikmetis, (ne)laimingi žmonės. Yra visko. Kaip ir dideliame, sename sode.

Trečioji, bet ne paskutinė autorės knyga. Tikrai, patiko taip, kad, jei ne karantinas, jau skaityčiau ir ketvirtąją. Rusiškai. Nes na.. originalas turėtų būti dar geriau, ar ne?

Taigi, viskas labai paprasta. XIX amžius, Rusija. Mylinti pora, pabėga iš triukšmingo didmiesčio į nuošalų dvarą. Čia galės ramiai pagyventi. Sau. Bet et.. tas gyvenimas, vis pateikia staigmenų, kurie tokius planus visada sujaukia. Blogai tai ar gerai – kas ten žino…. Bet kuriuo atveju svarbu kiekviena detalė. Kiekvienas žmogus. Tie, kuriuos buvai sutikęs praeityje. Ir tie, kuriuos galbūt dar sutiksi. O susitikimai čia svarbūs.

Mėgaukitės.

George R.R. Martin. Ugnis ir kraujas.

George R.R. Martin. Ugnis ir kraujas.

MARTIN, George R. R. Ugnis ir kraujas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė, iliustravo Doug Wheatley. Vilnius: Alma littera, 2020. 720 p.

Vesterosą valdžiusių Targarienų dinastijos karalių istorija. 
Pirmas tomas
nuo Eigono I (Užkariautojo) iki Eigono III (Drakonų Prakeiksmo) regentystės.

Iki mūsų laikų išliko ir septynių kovojusių Kario sūnų vardai: seras Deimonas Morigena, dar vadinamas Deimonu Pamaldžiuoju, didysis Kario sūnų ordino kapitonas seras Lailas Breikenas, seras Haris Horpas, vadinamas Hariu Mirties Galva, seras Eigonas Ambrosas, seras Dikonas Flauersas, Bisburio Pavainikis, seras Viljamas Keliautojas ir seras Garibaldas iš Septynių Žvaigždžių, septonas ir riteris.

Pirmas tomas. Ką tai sako… Kad bus dar mažiausiai du. Du tomai po daugiau nei 700 puslapių Martino parašyto teksto. Bet čia dar bus.

O kol kas.. Kaip tas pirmasis? Ne, visai ne toks, kokio tikėjausi. Jei kada nors savarankiškai domėjotės savo giminės istorija, tikriausiai ankščiau ar vėliau atėjote iki to momento, kada jau nebesupratote, kas ten ir kaip. O čia ne šiaip giminės, čia Targarienų dinastijos valdovų istorija!

Ir Martinas čia bus ne toks, kaip savo Ledo ir ugnies giesmėje. Tikrai ne. Čia juk memuarai. Tikrų tikriausi memuarai su daugybe įvairiausių svarbių, nesvarbių ir šiaip tik minėtinų asmenų vardais ir titulais. O memuarų ir stilius kitas, ir tikslas kitoks. Tai per karališkos dinastijos giminę reikėjo brautis kaip per nepereinamas džiungles. Rodos, įvairiausiems vardams, pavardėms, titulams, vietovėms, pilims ir giminystės ryšiams galo nebus. Ištrauka viršuje įdėta ne šiaip sau. Pradžioje, rodos, net rankos nusviro. Bet įsivažiavau, įsiskaičiau. Įsijaučiau. Juk čia tas pats Martin, kuris juk pažįsta savo tuos tikruosius fanus. Tikiuosi…

Skaityčiau ir antrą tomą, laukiu ir serialo, bet tikriausiai daugelis sutiktų, kad geriau jis jau eitų rašyti tos visų laukiamos, paskutinės Ledo ir ugnies giesmės knygos.

Antonis Samarakis. Klaida.

Antonis Samarakis. Klaida.

SAMARAKIS, Antonis. Klaida [romanas]. Iš graikų k. vertė Diana Bučiutė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Žinoma, buvo pavojinga vaidinti spektaklį, apsimesti, kad jis yra žmogus, kad turi tai, kas vadinama jausmais. Jeigu valdžia būtų iš jo pareikalavusi tardyti įtariamąjį iš „Sporto“ kavinės taip, kad šis išsektų, nusigaluotų, prarastų sąmonę daugybei valandų arba visam laikui, – jei valdžia būtų iš jo norėjusi ko nors tokio, tebūnie. Bet užsidėti  kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties. Tačiau jį viliojo kaip tik tas naujumas ir nežinomybė. Sakytum būtų ėjęs paklaidžioti po vietovę. kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, išžvalgyti jos pėda po pėdos. Planas kerėjo kaip visa tai, kas rizikinga.

Jėga! Kaip man patinka tos net 200 psl. nesiekiančios, bet tiek daug savyje turinčios istorijos! O dar aprašyme paminėtas Kafka ir jo Procesas! Ir dar Orwell! Pradedam.

Maždaug to ir tikėjausi. Geros istorijos. Nors su Kafka nelygintina, bet parašyta gerai. Įtraukia, sutrikdo, nustebina…

Kažkur nežinomoje šalyje gyvenimą valdo Režimas. Viskas turi būti pagal jo nustatytas taisykles. Netgi daugiau. Visi, kas neprisideda ir neprijaučia Režimui, yra jo priešai. Vieną dieną kavinėje sulaikomas įtariamasis. Nežinia, kuo jis kaltinamas, ir ar iš vis prieš jį yra kokių įkalčių – dviem specialiesiems agentams liepiama nugabenti jį į Centrinę būstinę sostinėje.

Kelionė prasideda.

Ir toje kelionėje patiko viskas. Specialieji agentai ir jų istorijos, įtariamojo laikysena, siužeto vingiai, tikėtumai ir netikėtumai. Pasakojimo stilius. Pabaiga. Įspūdis greit neišblės. Istorija, kurioje supintas trileris, politika, satyra ir psichologija, tikrai verta dėmesio.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.