Alyson Richman. Prarasta žmona.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

RICHMAN, Alyson. Prarasta žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 360 p.

Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis akimis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad dabar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pareiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau geriausiai.

Ką tik perskaičiau straipsnį Kičinis holokausto apdaras. Dvejopi jausmai. Pirma, taip, iš esmės tai gali būti tiesa. Antra – kaip toli toli profesionali literatūros kritika yra nutolusi nuo eilinio skaitytojo? Toli. Kaip iki mėnulio ir atgal.

Taip, ir ši knyga bus apie holokaustą. Kičinė. Rezervavau ją bibliotekoje. Atšaukiau. Kam gaišti brangų laiką? Tada rezervavau dar kartą. Laiko knygoms atrasiu visada. O knyga labai populiari. Tarp paprastų ir eilinių skaitytojų.

Apie ką ši kičinė knyga? Apie paprastus žmones. Jozefas ir Lenka – du Prahoje gyvenantys įsimylėję jaunuoliai. Pasaulyje jiems egzistuoja tik meilė. Gal taip ir būtų, bet už lango XX a. penktas dešimtmetis ir fašizmas su visomis savo idealogijomis skverbiasi vis giliau į Europą. O tiedu nieko nematantys įsimylėjėliai…. Taip, jie abu žydai.

Galvoju, tai daugiau istorinis, ar tai tiesiog meilės romanas? Tikriausiai ir tas, ir tas. Bet labai gerai subalansuotas – istorijos detalių nemažai, išgyvenimai labai jautrūs, meilės irgi netrūksta. Ir parašytas jis gražiai, tikru romano stiliumi. Skaičiau, kad autorę įkvėpė tikri žmonės ir tikri gyvenimai, bet ji kažkaip sugebėjo sukurti romaną, o ne atpasakojimą. Ir, o koks didelis džiaugsmas, ne tuo banaliu atpasakojamuoju stiliumi!

Ką gi, patinka man ta pop literatūra apie holokaustą. Kiek joje tiesos, o kiek pramano? Nežinau. Bet tikrai žinau, kad tokių knygų, neleidžiančių pamiršti tų juodųjų istorijos metų, kol kas dar tikrai labai reikia.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

TREMAYNE, S.K. Ugnies vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2019. 398 p.

– Džeimi, aš nesupratau. Ką tai reiškia? Žinoma, kad per Kalėdas būsiu čia.
Dar kartą giliai ir nuoširdžiai atsidusęs, Džeimis, tarsi išduodamas siaubingą paslaptį, labai lėtai sako:
– Iki Kalėdų tu mirsi.

Pradžia – banalus pelenės ir princo scenarijus. Sunki pelenės Reičelės vaikystė ir jaunystė, sutiktas turtuolis Deividas, didžiulė meilė, vestuvės ir gyvenimas dvare. Meilės romanas? Ne. Yra šiek tiek mistikos. Seną dvarą gaubia legendos, pirmosios žmonos žūtį – neatsakyti klausimai, o vyro sūnus Džeimis, netekęs motinos, atrodo ne tik sutrikęs, bet ir nelabai stabilios psichikos. Bus paslapčių. Bus detektyvo. Bus nerimo.

Autorius jau pažįstamas iš pirmosios knygos Ledo dvynės. Negalėčiau teigti, kad ji buvo geresnė ar blogesnė. Buvo daugiau slogios nuotaikos ir niūrumo, patiko netikėta ir nelabai aiški pabaiga. Kas atsitiko, kaip atsitiko, kas iš tiesų yra kas? Šaunu, kai kyla klausimų ir knygos dar kurį laiką neišeina pamiršti. Ugnies vaiką rizikuoja užgožti banalybė ir stereotipai: iš pirmo žvilgsnio pamiltas turtingo dvaro paveldėtojas galbūt visai ne tas, kas dedasi. Klausimų yra, bet atsakymų taip pat netrūksta. Pasukti galvos nėra kur. Atsakymai – kaip ant delno.

Bet negalėčiau pasakyti, kad knyga nepatiko. Patiko, parašyta labai įtraukiančiai. Galima perskaityti per kelis prisėdimus, o užėjus nemigai – galbūt net per naktį. Tas geras jausmas, kai skaitai gerą trilerį ir negali atsitraukti – yra. Tik siužetas vietomis nuviliantis. Nieko ypatingo.

Užkietėjusį trilerių ir detektyvų faną nustebinti sunku net ir patyrusiems rašytojams.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

IVANICKAS, Gintautas K. Tamsa ryja tamsą [romanas]. Gintautas K. Ivanickas, 2019. 294 p.
Ciklo „Umbros kronikos“ I-oji knyga.

O kas gi yra tiesa? Čia mes galime prisiminti žodžius, pasakytus Kopfo VIII Vanherno po pralaimėjimo prie Bliucheno: „Jau dabar, šią akimirką yra mažiausiai trys tiesos. Mūsų tiesa, priešo tiesa ir tai, kas mūšio lauke įvyko iš tikrųjų. Ak, taip. Vėliau atsiras ir ketvirtoji – ta, kurią koks nors plunksnagraužys įrašys į kronikas. Tad įpilkite kiekvienam kareiviui vyno, pasirūpinkite, kad jie būtų pamaitinti. O rytoj… Rytoj mes vėl kursime istoriją.“

Kažkada labai labai seniai per Videokauką pamačiau filmą Vilou / Willow (1988), ir sužinojau, kad yra toks maginės fantastikos žanras, supratau, kad tai man patinka. Labai patinka. Ir nors praėjo daug metų ir nei konkrečiai šio žanro, nei apskritai fantastikos eksperte netapau, negaliu ramiai praeiti pro tokias knygas. Tokias, kurias skaitydamas pamiršti, kaip kažkada rašė Kingas, neapmokėtas sąskaitas už elektrą, kasdienybės siaubą, ir gali ramiai viską pamiršti. Bent laikinai.

Umbra – tai panašus į viduramžių laikus pasaulis. Pasaulis, kuriame gali įvykti patys kasdieniškiausi, ir kartu patys stebuklingiausi dalykai. Kuriame gali pasižaisti su nuodais. Pakariauti su priešais. Paplaukioti su piratais. Pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Kiekviename skyriuje vis naujas pasakojimas ir nauji nuotykiai. Gali pasirodyti, kad jie tarsi ir padriki, painūs, herojų vardai, vietovės ir titulai sunkiai įsimenami, bet tik ne man – galvą pasukti smagu, o kelis puslapius atsiversti atgal tikrai nesunku. Ir su nauju pasauliu susipažinau puikiai. Nes kaip tik tokie man patinka. Patinka į viduramžius panašūs laikai. Patinka, kad primena mano mėgiamus Sostų karus, Kvoutą ir Raganių. Patinka, kad yra rizika pasimesti tarp veikėjų ir pasiklysti nežinomose vietovėse. Labai patinka pats rašymo stilius, pajuokavimai ir siužeto vingiai. Galų gale patinka, kad tai lietuviška fantastika. Puiki lietuviška fantastika.

„…kartais tai aš, kartais nebe…
…kai dar viską suvokiu, vis retesnės. Palikau perspėjimą ir švyturį. Jei supras, jei pakus, ateis…
…be reikalo. Nepadės, tik pražus. Bet bent…
…galbūt išprotėjau. Bet tikiu, kad ji ruošia… įsiveržimą?..“

Neįmanoma atsitraukti. Ir nėra ką čia daug šnekėti – duokite greičiau antrąją knygą.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

LUNDBERG, Sofia. Klaustukas – tai pusė širdies [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 392 p.

– Tu esi vienas didelis klaustukas. Mums ir sau pačiai. Klaustukas visuomet tėra pusė širdies, ar kada pagalvojai apie tai? Neįmanoma mylėti žmogaus, kurio širdis pilna paslapčių. Tiesiog neišeina.

Kai rinkausi knygą, galvojau, kad ji bus tiesiog paprasta sentimentali istorija. Ideali, kuomet galva visko pilna ir daugiau joje niekas nebetelpa. Bet atsivertusi pamačiau, kad tai ne amerikiečių, o švedų autorė. Lūkesčiai iš karto padvigubėjo. Jei ir bus holivudas, tai europietiškas. Skandinaviškas. Kodėl gi ne?

Taip, tai yra sentimentali istorija. Garsi ir talentinga fotografė, nesuprasta artimųjų ir aplinkinių. Tamsi jos praeitis, apie kurią niekam nėra užsiminusi. Siužetas vis labiau intriguoja, nes keliamės į praeitį, į Elinos vaikystę, kuomet ji gyveno Švedijoje, nedideliame Heividės miestelyje. O ten! Pasakojimas, kurio tikrai nesitikėjau. Greitai pervertusi dabarties intarpus, pasinerdavau į tą tuometinį, aštuntojo dešimtmečio gyvenimą, kuris buvo ir skurdus, ir skausmingas, ir neteisingas.

Gal todėl, kad pasakojama apie vaikus, o gal todėl, kad vis tikėjausi kažkokios staigmenos, bet skaičiau su didžiuliu malonumu. Net tuomet, kai protagonistė ašarojo, dejavo, kaltino save ir užsiiminėjo savigrauža (daugelio skaitytojų siaubui) neskubėjau nusivilti rašytoja. Va, tuoj perversiu puslapį ir vėl atsidursiu Gotlando saloje, kažkur prie Švedijos krantų. Pas vaikus, kurių širdys pilnos meilės net tiems, kurie to nelabai verti.

Patiko. Lietuviškai yra išleista ir dar viena autorės knyga, dažnai minima skaitytojų tarpe – Raudona užrašų knygelė. Kada nors, kai galva vėl bus viskuo perpildyta, būtinai reikės paskaityti.

Alex North. Šnabždėtojas.

Alex North. Šnabždėtojas.

NORTH, Alex. Šnabždėtojas [mistinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 384 p.

Vos tik paliksi pravertas duris, tuoj pasigirs tylus šnabždesys.

O, pagaliau, pagaliau – trileris, kuris gerokai įtraukė. Gal todėl, kad jis šiek tiek mistinis? O visokias mistikas ir fantastikas taip mėgstu!

Daug išgyvenęs berniukas su savo tėčiu atvyksta į naujus namus Federbanke. Tačiau išsiilgtos ramybės čia neras: apylinkėse dingo vaikas, vyksta jo paieškos. Be to, prieš daugelį metų šiose apylinkėse buvo pagrobti dar keli berniukai ir tos praeities paslaptys kėsinasi vėl apie save priminti. Tikrai ne kokia vieta pradėti gyvenimą iš naujo.

Kodėl patiko? Todėl, kad realiai keliose vietose tikrai buvo šiurpu. O ir su savimi besikalbantys vaikai šiek tiek neramina. Ar vaikui viskas gerai? Ką jis mąsto ir išgyvena? Paskui ir tie šiurpai, ir mistika ėmė sklaidytis, tačiau labai nusivilti nespėjau – knyga intriguoja ir perskaityti ją ilgai netrunka. Be to, visi trys mano mėginimai nustatyti žudiką nebuvo sėkmingi.

Visai geras savaitgalio skaitinys, bet į biblioteką grąžinu be jokio gailesčio – tikriausiai greitai ir pasimirš. Toks jau tas trilerių likimas. Deja.

Hannah Richell. Povų dvaras.

Hannah Richell. Povų dvaras.

RICHELL, Hannah. Povų dvaras [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Mes, žmonės, mokame sukurti vieni kitiems nuostabių iliuzijų.

Romantinė istorija. Kas galėjo pagalvoti, bet, pasirodo, kartais naudingos ir tokios knygos. Intriguoja siužetas – anūkė Megė sugrįžta iš klajonių po pasaulį į nuošalų Klaudeslio dvarą slaugyti savo senelės Lilianos. Bus paslapčių. Nes seni ir griūvantys šeimos dvarai Anglijoje visada ką nors slepia.

Labiausiai patiko mintis. Paprasta, kaip ir pati knyga. Bet daug sakanti – nebūtinai žmogus yra toks, koks atrodo aplinkiniams. Kaip paprasta, tiesa? Bet kaip dažnai tai tiesiog pasimiršta. Ir, žiūrėdama į Lilianą, Megė nebūtinai mato ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Jei kartais sunkoka įsivaizduoti savo tėvus jaunystėje, ką ten kalbėti apie senelius, jų kasdienybę, gyvenimus ir meiles.

Nors pastaruoju metu skaityta Šilko siūlų dėžutė patiko labiau (dėl istorinio fono), tačiau ir Povų dvaras gauna pliusų – parašyta paprastai, bet ne per daug banaliai. Aptriušusią dabartį ir ligotą senatvę keičia jaunystė, spindinti prabanga ir gražuoliai kieme vaikštantys povai… Tiks mėgstantiems romantiką ir norintiems bent trumpam nusikelti į šeštąjį dešimtmetį.

Taigi, ar pažįstame aplinkinius? Menkai, labai menkai.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

MICHAELIDES, Alex. Tylioji pacientė [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Neišsakyti jausmai niekada nemiršta. Jie tiesiog palaidojami gyvi, bet kada nors vis tiek išlįs į dienos šviesą, tik gerokai bjauresni. – Sigmund Freud.

Knygų internetuose kažkokios nesąmonės. Vieni pešasi dėl perskaitytų knygų skaičiaus, kitiems kažkodėl labai aktualu, gauta knyga dovanų iš leidyklos, ar ne… Net intelektualiais skaitytojais save laikantys asmenys nevaldo emocijų, o visos diskusijos ankščiau ar vėliau tampa paprasčiausiu apsižodžiavimu. Tad jungiu internetus lauk ir sėdu parašyti apie dar vieną knygą, kuri yra dovana. Tiesa, ją man padovanojo ne leidykla, o biblioteka. Visam mėnesiui! Deja, užteko jos vos keletui vakarų.

Bus šiek tiek psichologijos. Alicija Berenson – garsi dailininkė, kuri nužudo savo vyrą ir nutyla ištisiems šešeriems metams. Žinoma nuteisiama, bausmę atlieka saugomų pacientų skyriuje psichiatrinėje ligoninėje. Teo Faberis – jaunas psichoterapeutas, kurį Alicijos atvejis labai sudomina ir kuris nusprendžia žūtbūt ją prakalbinti. Kažkas tą dieną buvo ne taip, jis tą jaučia ir nusprendžia išsiaiškinti tiesą. Ką gi, aiškinsimės kartu.

Šiaip tikrai nesu prijaučianti psichologijai, bet knyga patiko. Netgi labai. Autorius tikrai labai smagiai mėgaujasi apgaudinėdamas skaitytoją. Vėl du spėjimai, ir vėl jie neteisingi. Tada baisiai prisireikia pavartyti paskutinius puslapius, bet šiaip taip susiimi – nesinori sugadinti azarto. Siužetas tvarkingai išsiraizgo, užverti knygą ir toks geras jausmas, kad autoriui pavyko mane nustebinti. Aišku, kabinėtis visada galima, bet to visai nesinori. Gerai, gerai, „medinė skardinė“ 152 psl. – keistokas žodžių derinys.

Liuks detektyvas! Gal ir bukina mano protą, bet atgaivina širdį. Ir nebėkite tos knygos dabar pirkti už 16,00 Eur – nes tai būtų reklama! Be to, ji jau išparduota! 😉