Kotryna Zylė. Sukeistas.

Kotryna Zylė. Sukeistas.

ZYLĖ, Kotryna. Sukeistas. [romanas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2019,  232 p.

Toms vorėms visiškai nusispjaut, kas mirs. Ar mirs.
„Tokia pasaulio tvarka“, – sako. „Jūs jau mums atleiskit“!
Aš puikiai žinojau pasaulio tvarką, prieš jai sugalvojant apsiversti aukštyn kojomis.

Šiek tiek lietuviškos mistikos paaugliams. Smalsu. Nors abejonių būta, visokios ten kartelės užkeltos aukštai lyg dangaus, tad ko čia dar tikėtis…

Ir tikrai, pirmas įspūdis silpnokas. Gabė – viena iš daugelio dailės mokyklos mokinių. Visgi ji perkeliama į vyresniųjų klasę, kad greičiau galėtų imtis diplominio darbo. Gedas – toje vyresniųjų klasėje sutiktas vaikinas, kuris yra kažkoks kitoks, keistesnis, nei visi. Tad Gabės širdis ima plakti greičiau… Va, va, galvojau, viskas aišku, jau galiu ir nebeskaityti, nebeįdomu. Ir šimtas metų iki to vaikiškų Klampynių kronikų grožio.

Bet… romanas juk mistinis! Po kelių lapų patekau į kažkokį keistą, raudona spalva išterliotą skyrių, dar keli lapai, dar, jau neblogai, jau įdomiau, viskas labai greitai įsisuko ir knyga baigėsi. Bendras įspūdis? Labai teigiamas.

Kas patiko? Patiko, kaip pamažu į siužetą įslenka kitokio pasaulio būtybės. Patiko Gabės didelė šeima: tėvai, sesės, močiutės ir seneliai, proseneliai. Patiko bitės ir vorės. Raudonų raidžių skyriai ir raudonos terlionės. Suplyšusio viršelio įspūdis (ne šiaip sau). Ir tarmiška kalba. Susidūrus akis į akį su mirtimi, senolio Juozuko mintys ramina ir suteikia vilties.

Ir dar…. Tik dabar pamačiau, kad romanas pateko į Metų knygos paaugliams ketvertuką. Ar balsuosiu? Tikriausiai. O kol kas norisi perskaityti ir kitas tris knygas.

Gąsdinančios istorijos intriguoja tol, kol jas pasakoja kažkas kitas. Kai tokie dalykai nutinka pačiam, kūną ir mintis ima nuodyti siaubas.

Jonas Bonnier. Pakibę.

Jonas Bonnier. Pakibę.

BONNIER, Jonas. Pakibę [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Padvelskytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 478 p.

Niklas sustojo, likus dviem centimetrams nuo stogo krašto
Nėra laiko išsigąsti ar ką nors sumąstyti.
Pasinaudodamas kabančiu maišu kaip atsvara, vyras sugrįžta prie išdaužto lango ir staigiai ištraukia maišą ant stogo.
Kaip tik tuo metu jam už nugaros nutūpia sraigtasparnis.

Romanas paremtas tikrais įvykiais. Šimtmečio apiplėšimas. Didžiausia grynųjų pinigų vagystė Švedijoje. 2009 m. rugsėjo mėn. keli vyrukai sraigtasparniu nusileidžia ant G4S apsaugos kompanijos Stokholme stogo ir įsilaužią į grynųjų pinigų saugyklą. Ne, kažkodėl man šito aprašymo nebūtų užtekę. Ir taip, man viršelis kažkoks keistas. Nuojauta. Eilinį sykį kažkas kuždėjo, kad bus gerai. Labai gerai. Taip ir buvo. Įsitraukiau nuo pat pirmos pastraipos.

Gana solidžios apimties romano siužetas neskubrus. Kas tie avantiūristai, pasiryžę įvykdyti didįjį apiplėšimą? Ar čia tik nebus įsipainiojusi kokia nors moteris? Išvis, kaip reikia sugalvoti tokį dalyką?  Jam pasiruošti? Akivaizdu, tas pasiruošimas bus kruopštus ir ilgas.

Labai patiko. Autorius tuos visus paruošiamuosius įvykius aprašo įdomiai ir nenuobodžiai. Vis labiau įsijauti ir tarsi tampi tos grupelės dalis. Pamažu, atsargiai, viską apgalvoti… Kai jau artėja ta neišvengiama rugsėjo diena, imi abejoti, kaip čia kas bus. Įtampa kyla. Ir, nors gali tiesiog įsijungti paiešką ir lengvai rasti šio nusikaltimo baigtį – to nedarai (bet taip, pabaigus knygą panaršyti ir pažiūrėti nuotraukas bus labai smalsu). Kol kas dar nieko neieškai. Leidi širdžiai plakti greičiau ir net abejoti – ar tikrai šis planas pavyks?

Beje, policija irgi nesnaudė. Ir taip, Karolina Turn visiškai atitiko skandinaviško detektyvo tradiciją. Kažin, ar ten pas juos yra kriminalistų, kurie nebūtų psichologiškai palaužti, nesirgtų nemigomis ir depresijomis, saujomis nerytų vaistų ir neturėtų įvairiausių keistenybių? Toks įspūdis, kad tie geriausieji policininkai, detektyvai ar tyrėjai – nelaimingiausio ir tragiškiausio likimo žmonės. Bet pasauliui tai kažkodėl patinka. Man kažkodėl irgi.

Taigi, o tie Pakibę? 10 balų jiems. Ir dar vienas – už pabaigą. Smagu, kad yra tokių žmonių, kurie taip įdomiai geba rašyti istorijas. Debiutines. Ar galiu jų tikėtis daugiau?

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

MESSNER, Susan. Šilko siūlų dėžutė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 396 p.

Emi, nors ir miglotai, žinojo, kad gyvenime pasitaiko akimirkų, kai žmogus atsiduria ties kryžkele, ir kad kelias kairėje veda visiškai priešinga kryptimi nei kelias dešinėje. Žengęs vienu keliu, jau nebesugrįši į tų dviejų kelių sankirtą. Todėl turi pasverti padarinius. Turi numatyti pasekmes. Kelią rinktis turi neskubėdamas.
Tačiau ji nežinojo, kad gyvenime taip pat pasitaiko akimirkų, kai prieš tave driekiasi du keliai, bet tu matai tik vieną, nes nori matyti tik jį.
Tada nepasveri padarinių. Nenumatai pasekmių. Ir rinkdamasis skubi.

Štai pavyzdys, kad knygos pavadinimas ir viršelis negali būti pagrindiniai kriterijai renkantis knygą…. Argi vos užmetus akį neatrodo, kad bus per daug saldu, per daug jausminga ir per daug moteriška? Nes juk norisi to modernumo, šiuolaikiškumo, fantastikos, mistikos, nenuspėjamų siužetų, dar kažko tokio… Taip ir praslysta tokie pavadinimai ir viršeliai naujų knygų sraute. Gerai, kad nuojauta pakuždėjo, kad gal bus ir visai įdomu. Nesuklydo.

Siužetas paprastas. Jaunai merginai tenka laimė pakalbinti vieną žymią menininkę, kuri visiškai nebendrauja su žiniasklaida ir nedalina interviu. Tikra sėkmė. Dar didesnė sėkmė skaitytojui, nes tos paslaptingos senjoros papasakota istorija tikrai labai įtraukianti, nuostabi ir nenuobodi. Ir baisi taip pat. 1940 m. Europoje – karas, tuo tarpu penkiolikmetei Emi jokie karai ne motais – rodos tuoj tuoj ims pildytis jos paaugliškos svajonės… Bet artėja rugsėjis, baisusis Britanijos mūšis, kuomet nacistinės Vokietijos oro pajėgos ims bombarduoti Londoną ir kitus miestus. O tada… Tada reiks atidėti visus reikalus į šoną ir visą laiką skirti vien knygai.

Istorija papasakota intriguojančiai, tas „dar vieną puslapį“ stilius išlaikytas tobulai, kažkokia detalė, mintis ar įvykis skatina skaityti, skaityti.. Skaičiau. Ir mielai paskaityčiau dar ką nors panašaus.

Emi dar ne kartą mintimis grįš į tą mėnesienos apšviestą naktį ir galybę kartų savęs klaus, kas būtų buvę, jeigu ji būtų susimąsčiusi, kad pelėda, pažadinusi Džuliją, buvo siųsta Dievo, kad ji nepaliktų Usnių namo tą naktį. Kad toji pelėda ne šiaip sau buvo nutūpusi ant medžio už lango ir iš miego pabudinusi jos mažąją sesutę, o tam, kad Emi stabtelėtų ir susimąstytų, jog visada yra kitas kelias, net jei jis atrodo niekas daugiau – tik klampus purvynas Dievo pamirštame užkampyje?

Noah Gordon. Šamanas.

Noah Gordon. Šamanas.

GORDON, Noah. Šamanas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 604 p.

Žiūrovų eilėse visiškai tylu. Būtume girdėję menkiausią atodūsį ar dejonę. Vorenas vėl imasi darbo. Antras pjūvis, paskui trečias. Jis sparčiai ir rūpestingai išpjauna auglį, išvalo likučius, susiuva žaizdą, stabdydamas kraujavimą, prispaudžia kempinę.
Pacientas miega. Pacientas miega. Vorenas atsitiesia. Robai, nepatikėsi, tas kandus aristokratas stovi ašarų kupinomis akimis!
– Ponai, – sako jis, – tai ne apgavystė.

Ne, ne apgavystė, o tiesiog operacija taikant bendrą nejautrą. XIX. a. Amerikoje tai buvo nemažas laimėjimas.  O tas Robas.. teisingai, jis yra Robo Koulo (iš knygos Gydytojas: Avicenos mokinys) provaikaitis, kuriam, kaip ir kitiems Koulų giminės pirmagimiams, lemta tapti gydytoju.

Tuo metu Amerikoje neramu. Atėjūnai ir indėnai. Baltieji ir juodaodžiai. Vietiniai ir imigrantai. Reikalų daug, nuomonių daug, situacijos vis aštrėja… Prasideda JAV pilietinis karas.

O prie ko čia tas Šamanas? Knyga juk apie jo tėvo – Robo Džeremio Koulo gyvenimą. Apie atvykimą į Ameriką, meilės ir savų namų paieškas, nuotykius, mokslus, darbus. Apie tai, kaip pamažu keičiasi pasaulis. Apie karą. Darbą sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, bandant sulopyti sprogimų sudarkytus kūnus. Apie vaikus, jų ligas, bėdas ir kovą po saulę…. Gerai, bus ir apie Šamaną – vaikystėje apkurtusį berniuką. Sunkoka bus tapti gydytoju, jei nieko negirdi, tiesa? Bet ar jau taip visiškai ir neįmanoma?

Patiko, kaip ir pirmoji dalis. Nors…. gal pirmoji buvo įdomesnė. Kitą vertus, šioje yra ir šiokio tokio detektyvo. Ir istorijos. Bet kokiu atveju grožinė istorinė drama daugiau ar mažiau visada yra gėris.

Neil Gaiman. Niekurniekada.

Neil Gaiman. Niekurniekada.

GAIMAN, Neil. Niekurniekada: [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2016. 346 p.

Jis norėjo, kad kas nors jį padrąsintų, pasakytų, kad viskas bus gerai, kad jis tuoj pasijus geriau, kad kas nors duotų jam aspirino ir stiklinę vandens, kad paguldytų į jo lovą. Bet niekas to nepadarė, o jo lova liko aname gyvenime. 

Tik ženk žingsnį ne ten ir nepajusi, kaip atsidursi kažkokiame išvirkščiame pasaulyje. Arba ne, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, gali atsidurti ten, kur net sapnuose atsidūręs nebuvai. Kaip tik tai ir nutiko Ričardui. Tik stabtelėjo padėti merginai, o gyvenimas ėmė, ir pasikeitė. Akimirksniu. Nepasisekė žmogui, ir tiek.

Miesto/šiuolaikinė fentezi. Esu visiška fantastikos fanė, net pačiai keista, kodėl ta knyga iki šiol buvo neskaityta. Iki šiol. Skaityti toks malonumas, visiška pasaka suaugusiems, tiesa, gana tamsi. Ko gi norėti, veiksmas vyksta kažkur Londono kanalizacijose, pasaulyje, apie kurio egzistavimą net neįsivaizduojame. Yra ir gėrio, ir blogio, veikėjai atrodo tokie aiškūs: arba tu gerietis, arba nelabai. Bet visko gali būti. Nors po R.R. Martin susuktų siužetų sunku dar kažkuo stebėtis, bet vis tiek pasileidi istorijos nešamas ir pamiršti viską aplinkui. Fantastika veža!

Tiesa, yra vienas dalykas. Knyga labai britiška. Bent jau taip sakoma/rašoma. O tai reiškia, kad teisingiausiai ją skaityti būtų anglų kalba, be to, nepakenktų pažinti ir tą britišką aplinką. O ką – jeigu šioje srityje visiškai plynas laukas? Jokių ryšių ir sąsajų? Ogi nieko. Čia gi fantastika, fantazuok sau į sveikatą, o autorius lai pavydi, nes kažin ar kada supras, kaip jo tą pakankamai britišką kūrinį išjaučia ir išgyvena ne britai.

Na o tas vargšas Ričardas? Kaip ten jam viskas baigsis? Paprastai. Kad ir kaip nesinorėtų, pabaiga bus. Gera žinia ta, kad lyg ir laukiama knygos tęsinio ar kažko panašaus. Na o tuo tarpu – yra dar ne viena lietuviškai išleista autoriaus knyga. Jų ilgai nelaukusi ir imsiuosi. Fantastikai visada pirmenybė!

Atsargiai, kraštas!

Madeline Miller. Kirkė.

Madeline Miller. Kirkė.

MILLER, Madeline. Kirkė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

Ir staiga sužinojau, kad turiu galios palenkti pasaulį pagal savo norą, kaip kad lankas įtempiamas strėlei.

Saulė. Knygą skaičiau tikriausiai pačią karščiausią šios vasaros dieną. Termometro stulpelis blaškėsi kažkur ties 36 laipsniais, saulė tiesiog spigino – Helijas tikrų tikriausiai siautėjo. Šiek tiek pasukau knygą ir ji suspindėjo tikra aukso spalva. Gražu.

Graikų legendos ir mitai. Olimpo dievai. Titanai. Nerimstantis šmaikštuolis ir gandų nešiotojas Hermis. Grėsmingoji Atėnė. Klajoklis Odisėjas… Ikaras ir Dedalas. Minotauras, Scilė, Charibdė… Mitologijos ekspertė tikrai nesu, bet pabaigoje paaiškinta, kas yra kas. Tiesa, tu paaiškinimų gali ir neužtekti – didelė tikimybė, kad beskaitant norėsis sužinoti dar daugiau, netgi tokią knygą iš mokyklinių laikų – Senovės Graikijos legendos ir mitai – pavartyti. Ar bent jau pasigūglinti, tai tikrai.

Tikėjausi kažkokios gražios, romantiškos legendos, tinkančios vasarai. Ją ir gavau. Sudomina nuo pat pirmo sakinio, stebina netikėtumais, jaudina ir tikrai įstringa atmintin. Tai kas ta Kirkė? Ji nimfa, nepritampanti dievų ir titanų pasaulyje. Nuo vaikystės pasijutusi atstumta, vis žvalgosi toliau, už savo tėvo rūmų ir menių ribos. Žinoma, žvilgsnis nukrypsta į mus, žmones, visiškai beviltiškus ir mirtingus padarus. Keli netikėti poelgiai, ir Kirkė visa jėga pajus savo tėvo, titano ir Saulės dievo Helijo rūstybę. Laukia nuotykiai ir netikėtumai. Mano knyga, mano. Ir taškas.

Yra dar vienas dalykas, kuris mane iš pradžių baugino. Moteris. Ne, moterys. Feminizmas. Nemėgstu kraštutinumų. Bet perskaičiau.. ir ne. Nežinau, kodėl iš viso tai buvo pabrėžta knygos aprašymuose. Taip, Kirkė stipri. Taip, Kirkė galinga. Taip, Kirkė gali vyrus paversti kiaulėmis. Bet kaip kitaip jai būtų pavykę išlikti?

Labai patiko. Gražus tekstas, malonu skaityti, pasakojimas nuolat išlaiko dėmesį. Kas gi nežino to jausmo, kuris vadinasi, na, dar vieną skyrių, ir dar, o dabar tai tikrai paskutinį… Beje, tos pačios autorės yra jau ankščiau išleista kita knyga „Achilo giesmė“. Tąsyk tiesiog praslydo pro akis. O dabar, įtariu, gali prireikti ir pakartotinio leidimo. Prekyboje jau nebėra.

Vėlei pažvelgiau į tą mišką. Vakar – tik vakar? – laukiau, kad kas apsirodytų ir nuramintų, jog ten saugu. Bet kas tai padarys? Tėvas? Ajetas? Tremtis tai ir reiškė: niekas niekada neateis, nei dabar, nei vėliau. Tai buvo gąsdinanti mintis, tačiau po siaubo pilnos nakties jau nebeėmiau jos giliai į širdį. Didžiąją dalį baimės išprakaitavau. Ją dabar pakeitė nerimastinga kibirkštėlė. „Nebūsiu kambarinis paukštis narvelyje, – tariau sau, – nedrįstantis skristi durelėmis atsivėrus.“
Aš įžengiau į tą girią ir mano gyvenimas prasidėjo.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

WELLS, Herbert George. Nematomas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „scriptus“, 2017. 216 p.

Atsargiai atstūmiau laukujų durų sklendes ir išėjau į gatvę. Aš buvau nematomas ir vos tepradėjau suprasti, kokį dėl to turiu pranašumą. Mano smegenyse kilo šimtai pačių drąsiausių ir fantastiškiausių planų. Man svaigo galva žinant, kad dabar man viskas galima.

Apie Nematomą žmogų žinojau ir daug, ir nieko. Vaikystėje tikriausiai būta visokių pasakojimų ir istorijų, bet jų nelabai prisimenu. Vėliau buvo filmas, kurio išlikę tik fragmentai. Matyt, buvo lėtas ir nuobodus, tuo metu niekaip nespėjantis su vaikiškomis fantazijomis.

O knyga taip ir liko neskaityta. Tad puikiai tiko vasarasuknyga.lt „Knyga geltonu viršeliu“ užduočiai.

Tai pati tikriausia fantastikos klasika.  Į vieną nedidelį miestelį atklysta keistas, drabužiais apsimuturiavęs ir veidą slepiantis nepažįstamasis. Išsinuomoja kambarį vietinėje smuklėje ir paprašo jo netrukdyti. Na, mažo miestelio žmonėms tai pernelyg sudėtingas prašymas, tad greitai ima aiškėti visokie keisti dalykai ir sklisti dar keistesni gandai. Po dienos kitos svečias visiškai sujauks nuobodų miestelio gyvenimą, o tolimesni įvykiai sutrikdys ir mane pačią, nes nieko panašaus nesitikėjau. Tiksliau pasakius, kas vyko paskui, niekaip nesisiejo su mano vaikystės Nematomo žmogaus legenda. Sužinojau, kas ir kaip iš tikrųjų ten buvo. Vaikas manyje nuliūdo, bet labai džiaugiuosi, pagaliau perskaičiusi tikrąją šios istorijos versiją.

Patiko, kaip ir visas fantastikos žanras. Jis tikriausiai tuo ir nuostabus, kad prieš beveik pusantro šimto metų parašytą istoriją įdomu skaityti ir šiandien.

Rašytojas laikomas šiuolaikinės mokslinės fantastikos tėvu, parašė Pasaulių karą ir dar du kol kas neskaitytus romanus „Daktaro Moro sala“ ir „Laiko mašina“.