Hugh Howey. Dulkės.

Hugh Howey. Dulkės.

HOWEY, Hugh. Dulkės [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2017. 397 p.

Didžiausia žmogaus beprotybė, didžiausia šių prakeiktų šachtų, kurias jis padėjo pastatyti, beprotybė yra manyti, kad reikia kažką gelbėti. Viską reikėjo palikti kaip yra, ir žmones, ir planetą. Žmonija turi teisę išmirti. Tokia jau yra gyvybė – ji miršta. Ir palieka vietos ateinantiems. Tačiau kai kurie žmonės stojo prieš natūralią tvarką. Jie įsigudrino turėti nelegaliai klonuotų vaikų, gydytis nanotechnologijomis, užsimanė atsarginių kūno dalių ir savų kriogeninių kapsulių. Kaip kurie žmonės, kaip tie, kurie visa tai ir padarė.

Paskutinė trilogijos dalis, dar viena postapokalipsės versija. Gal net ne postapokalipsės, o žmonių smegenų plovimo versija. Bet tokio galingo, masinio, politinio, globalaus.

Kaip jau žinome iš ankstesnių dalių, žmonija gyvena po žeme, sumaniai įrengtose šachtose. Gyvena, gimsta, miršta… tokia kasdienė monotonija sakyčiau. Bet visada atsiranda kitokių, gal kitaip mąstančių, gal truputį į paranoją linkusių, gal kažkokių paslaptis mėgstančių narplioti, kurie pradeda kastis gilyn ir atranda ten, ne ne aukso gyslą, bet krūvą paslapčių, kurias reiks įveikti. Tikriausiai niekas nenustebs, kad herojė supermenė yra moteris, tokia Džiuljeta ir kuriai, galima sakyti, viskas visai neblogai pavyks.

Trečia dalis, kaip ir pirmosios man labai patiko, keletas vakarų ir su naują gyvenimą galbūt pradėsiančiais žmonėms atsisveikinau. Šiek tiek stebino tas finišo tempimas, žiūrėk, liko vos trys skyriai, o dar veiksmas vyksta pilnu tempu. Ar tik nebus dar vienos dalies? Nors pati pabaiga pranašauja, kad gal ir ne.

Nebuvo nei mutantų, nei zombių, nei kokių didelių karų. Vietoj jų truputį filosofijos. Kur einame ir kas gi laukia žmonijos? Įtariu, kad nieko gero.

Visiems, mėgstantiems tokio žanro knygas, irgi turėtų patikti.

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

CHAMBERLAIN, Diane. Apsimesk, kad šoki [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 416 p.

Aš – puiki melagė (psl. 7).

Taip jau gavosi, kad perskaitytų knygų krūvelė vis didėja, o parašyti įspūdžius apie jas – vis nėra kada. Chamberlain jau gerai žinoma tiek man, tiek tinklaraščio skaitytojams, žinomas jos rašymo stilius, nuspėjamas siužetas ir visa kita. Bet įtraukia tos knygos, ir viskas. Toks sakyčiau Picoult (panašaus stiliaus knygų autorės) sindromas.

„Apsimesk, kad šoki“ – knyga apie paauglę. Dar visai mergaitę, vos keturiolikos, laimingą, svajotoją, augančią didelėje ir darnioje šeimoje. Gerai, ne viskas jau taip paprasta ir gražu – mergaitė yra įvaikinta, ir dar ne bet kaip, o atviru įvaikinimu. Paslaptys šioje knygoje tuo tik prasideda (įvaikinimas net nebuvo paslaptis), o eilinei, nors ir protingai paauglei nelabai jos ir rūpi. Juk tas vyresnis vaikinas, drąsi ir lengvabūdė draugė Steisė, mergaitiški vakarėliai ir visokie jaudinantys pasakojimai apie atsisveikinimą su nekaltybe, kurie tuoj tuoj turėtų pavirsti tikrove, daug svarbesni, ar ne?

Po keliasdešimt metų Molė (toks buvo laimingosios (?) paauglės vardas) su savo vyru Eidanu taip pat ruošiasi įsivaikinti mažylį. O primeluota tiek, kad mažai tikrai neatrodo. Melas kaip faktas įdomus tuo, kad galų tiesa vis tiek išaiškės, o knyga – kad baigsis taip, kaip ir visos kitos. Chamberlain meistriškai užgydo savo kuriamų personažų sielos žaizdas (bent jau dalinai), negailestingai sužeisdama skaitytojų širdis, kurie lauks dar vieno jos romano. Paskui ir dar. Ir gal dar.

Pomirtiniu gyvenimu aš netikiu.
Netikiu, kad tėtis mus mato.
Netikiu, kad jis mane girdi.
Bet labai trokštu apsimesti, kad taip ir yra. (psl. 407).

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

BRADBURY, Ray. Akies mirksniu. [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. Vilnius: Alma littera, 1999. 237 p. (XX a. amžiaus fondas).

Aš juk nesu mokslinės fantastikos ar fantasy nei magiškojo realizmo atstovas, nekuriu pasakų ir siurrealistinių eilėraščių. „Akies mirksniu“, ko gero, yra geriausias pavadinimas, kokį tik kada įstengiau sugalvoti naujam savo apsakymų rinkiniui. Apsimetu ketinąs daryti visai ką kita, jūs nespėjat nė mirktelėti, o aš ir bedugnės skrybėlės jau traukiu spalvotus šilkinius kaspinus. („Skubėkit gyventi: pabaigos žodis“, psl. 232).

Iš gausiausiai prikrautos knygų lentynos, kaip spalvotą kaspiną, knygą ištraukiau ir aš. Ieškomų „Marso kronikų“ nebuvo. O kas čia? Negirdėta. Imu. Bet apsakymai man nepatinka! Tikrai? Jau patinka…

Tiesiog atsiverskite bet kurio apsakymo pradžią. Ar įmanoma atsitraukti? Įmanoma? Tuomet Jums į kitą skyrių (bibliotekos). Neįmanoma? Netgi tada, kai perskaityta, rodos, tūkstančiai knygų, apie nesuskaičiuojamus personažus ir jų nuotykius. Kai nustebinti nebegali niekas. Ar tikrai? Bradbury – tikras magas, kaip jis pats sako, iš bedugnės skrybėlės traukia spalvotus šilkinius kaspinus. Vienas rožinis – apie meilę, kuri jau praeityje, oi ne – jai dar viskas prieš akis; kitas oranžinis – apie beprotį, svaičiojantį apie laikus, kai nebereiks nei arklių, nei mėšlo; tas mėlynas, mėlynas apie išsipuščiusią, išsidažiusią, išsikvėpinusią moterį su aukštais kulniukais, mini sijonėliu, išpešiotais antakiais, deimantiniais žiedais ir šilkinėmis kojinėmis, netikėtai susiklosčius aplinkybėmis patekusiai, tarkim į 1680 metų Salemo miestelį. Žalias – žalias, apie Sašą, kuri ar kuris po vos devynių mėnesių gali tapti Aleksandra, Aleksandru ar dar kuo tik norite. Dar baltas, baltas gražiausias, švariausias skaidriausias apie viltį kiekvienam visų pamirštam kūrėjui, kažkur merdinčiam vienatvėje – kad jo kūryba išliks šimtą, du, tris o gal… galas kiek žino šimtų metų. Ir kaspinai dar nesibaigia, dar traukiami geltoni, juodi, violetiniai, o kur dar margi, ir visi kiti, įvairių spalvų ir atspalvių. Kitas, dar kitas. Ir dar. Iš viso – tik 22. Ir kiekvienas jų sukelia ne mažesnį vaikišką žavesį, nei buvęs prieš tai.

Kai auštant jums galvoje suskamba Rytinio teatro balsai, negaiškite. Šokit iš lovos. Kol norėdamas atsigaivinti palįsit po dušu, tie balsai jau gali būti dingę.
Svarbiausia – veikti greitai. 90 mylių per valandą greičiu dumkit prie mašinėlės. Tai puikus vaistas nuo nevaldomo gyvenimo šėlsmo ir neišvengiamos mirties.
Skubėkite gyventi.
Ak, Dieve, taip!
Gyvenkit. Ir rašykit. Rašykit kiek galit greičiau....[daugiau]

Skaitykite irgi!

Caroline Eriksson. Dingę.

Caroline Eriksson. Dingę.

ERIKSSON, Caroline. Dingę [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2017. 232 p.

— Štai taip. Dabar duok man tą kirvį ir aš jį padėsiu kur nors toliau. Tada galėsime susėsti ir pasišnekėti. Galėsi klausti, ko panorėjus. Suprantu, kad nori žinoti.

Ką ir bepridurti: jau po 20 puslapių tariesi žinantis, kas ir kaip. Gal tik tai, kad tie žinojimai dar po 20 puslapių ima ir sugriūna? O paskui dar ir dar sykį. Reikia valios, kad neatsiverstum pabaigos. Tada visas įdomumas ir baigsis.

Nežinau, kokiu principu rašomi tie psichologiniai trileriai, bet kol kas toks įspūdis, kad jie daugmaž vienodi. Gal reikia pasakyti kitaip – neskaitykite vieno psichologinio trilerio po kito. Nes tiek siužetas, tiek veikėjai pradės maišytis. Šiek tie smurto, šiek tiek šiurpuliukų, šiek tiek nežinios, šiek tiek mistikos… Ir nors vienoje knygoje gerai buvo parašyta, kad … Iš tolo žmogų, jo poelgius lengva pasmerkti. Tik atsidūręs jo kailyje, tik tris mėnulius pavaikščiojęs su jo mokasinais, suprasi, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip…. vis tiek niekaip nesuprantu moterų, kurios leidžia save skriausti. Niekaip. Tikrai niekaip. Iš baimės? Meilės? Kvailystė… juk meilė baigiasi sulyg pirmuoju smūgiu.

Bet knyga – ne apie tai. Nejau imsiu ir išduosiu tuos siužeto vingius? Jokiu būdu. Tik rekomenduočiau neskubėti  pirkti. Bent jau mano lentynoje sunkiai rastųsi jai vietos….

Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

mandel_vienuolikta-stotisMANDEL, Emily St. John. Vienuolikta stotis [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 420 p.

— Buvau viešbutyje, – pasakė jis. – Atsekiau jūsų pėdomis sniege. – Jo veidu sruvo ašaros.
— Gerai, – pasakė kažkas. – Bet ko tu verki?
— Maniau, kad esu likęs vienas, – atsakė jis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Gripo virusas. Taip, šie du sakiniai reiškia, kad mano rankose naujas, ir tikrai kokybiškas postapokalipsinės tematikos romanas. Puikumėlis.

Leidykla tokių knygų skaitytojų simpatijas užsitarnavo dar 2008 m., kuomet pasirodė garsusis „Kelias“. Bandau surasti, ar per tą ilgoką laikotarpį nepraleidau dar kokio panašaus šioje leidykloje išleisto romano? Nerandu. Gaila, bet gal ir gerai. Įspūdžių, bent kol kas, tikrai užtenka.

Nežinau, kodėl visokių tipų pasaulio pabaigos taip kaitina vaizduotę? Kas, jeigu? Kaip, jeigu? Ką, jeigu? Gal todėl, kad variantų – daugybė, o tikrojo atsakymo nežino niekas. Šį kartą visiems gerai pažįstamą pasaulį neatpažįstamai pakeičia gripo virusas. Miestai sugriauti. Pasaulis pasikeitęs. Žmonės – irgi.

Patiko, kad išlikusieji išvengė susidūrimų ir kovų su visokiais zombiais ir kitokiomis viruso sukurtomis būtybėmis. Tokių knygoje nėra. Patiko, kad pagrindiniai veikėjai yra nuolatiniame kelyje. Simfonija – keliaujančių artistų ir muzikantų būrelis, dovanojantis aplinkiniams valandelę džiaugsmo.  Patiko, kad romanas – ne tik apie postapokalipsę. Gal daugiau apie žmones ir jų santykius. Tokius, kokie buvo prieš Tai, ir tokius, kokie yra po To.

Jokių zombių. Jokios mistikos. Tik jokių postapokalipsių neįveikiamas žmogiškumas.

Diane Chamberlain. Slapti gyvenimai.

chamberlain_slapti-gyvenimaiCHAMBERLAIN, Diane. Slapti gyvenimai [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2014. 464 p.

Iden atsivertė dienoraštį ir pradėjo skaityti.

Trys savaitės. Tiek laiko praėjo, kai perskaičiau šią knygą. Ir sąžiningai: reikėjo ilgai galvoti, apie ką ji ten buvo….? Žinau tik vieną: tai buvo pats tikriausias malonumas. Kuomet skaitai ir niekaip nenori tos knygos, jos veikėjų paleisti.

Istorija istorijoje – puiku. Šeimų istorija – o tai dar puikiau. Garsi aktorė trumpam pabėga iš žvaigždžių pasaulio į tą paprastą, kasdienį ir pamato, kad čia irgi visai neblogai. Netgi galima sukurti kokį filmą. Pavyzdžiui, kad ir apie mamos gyvenimą. Tiesa, ta mama buvo garsi vaikų rašytoja. O Iden jos visai neprisimena. Tačiau yra dienoraščiai. Daug dienoraščių. Tada ir pasideda.

Knygoje yra visko. Tikrai visko. Kartais atrodė, kad net per daug. Juk ar įdomiai knygai neužtenka ir vienos ar kelių paslapčių? Užtektų.. O čia, rodos, sudėtos visos pasaulio negandos: ir smurtas prieš vaikus, ir ligos, ir neteisingi kaltinimai, ir žmonių žiaurumas, abejingumas, ir visai nepažinti artimieji ir dar ko tik norite. Bet tikriausiai taip ir turi būti – juk pavadinime yra žodis „slapti”, o tai jau daug ką sako.

Patiko. Kaip ir jau skaitytos. Kokia bus kita?

Diane Chamberlain. Nutraukta tyla.

chamberlain_tylaCHAMBERLAIN, Diane. Nutraukta tyla [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Ir Sara pradėjo pasakoti. Sakytum, Lora pabeldė į gilaus šulinio rentinį, į šulinio, kuris buvo gerokai gilesnis, nei ji tikėjosi. (psl. 54).

Apie šią knygą irgi galima pasakyti tą patį: jau po kelių savaičių siužetas buvo visai išgaravęs iš galvos. Ir ne todėl, kad buvo neįdomu – priešingai, knyga taip įtraukė, kad negalėjau jos padėti, kol neperskaičiau… O taip skaitydamas, ką tu žmogus beatsiminsi, teko imti knygą į rankas, ir ramiai ją pavartyti dar kartą.

Taip taip, čia viena tų pramoginių knygų, kurios leidžia bent keletui valandėlių viską aplinkui pamiršti. Pirmiausia dėmesį patraukia graži mergaitė, o daugiau daugmaž viskas parašyta ant viršelio: Loros vyras nusišauna, o dukrelė nustoja kalbėti po to, kai ji, vykdydama paskutinę tėvo valią, aplanko slaugos namuose gyvenančią vienišą senutę. Ir prasideda: įvykių netrūksta ir į dienos šviesą pradeda lysti pačios juodžiausios paslaptys, turėjusios taip ir likti praeityje.

Daugiau nieko ir nebegaliu pridurti. Ne todėl, kad neturėčiau ką, ne, ne, o todėl, kad kiekvienas tolimesnis sakinys gali ką nors atskleisti ir taip sugadinti visą skaitymo malonumą.

Ką gi, gyvenimas užkniso ir norisi nuo jo pailsėti? Griebkit kurią nors Chamberlain knygą!