Emmi Itäranta. Vandens skonis.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

ITÄRANTA, Emmi. Vandens skonis [romanas]. Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 312 p.

Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių, gal kokį šaukštelį.
Žinau, ką tai reiškia.
Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supyliau į puodą, iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį, kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre.
Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai, kur aš ruošiausi.
Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo svetimas, ir tiesa man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti. Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei lėčiau, nei greičiau.
Už mūsų liks šviesa paviršiuje, arba blėstantis šešėlis.

Tikras atradimas. Prieš du (!) metus išleista distopija jaunimui vos nepradingo tame didžiuliame knygų naujienų sraute. Būtų ypač gaila, nes ji tikrai kitokia, nei įprastos distopijos.

Norija – jauna arbatos meistrė. Ji šias ypatingas pareigas paveldėjo iš neseniai mirusio tėvo. Dar paveldėjo ir paslaptį, kurios jokiu būdu negali niekam patikėti. Dar reiktų paminėti, kad pasaulis smarkiai pasikeitęs. Po naftos karų, gamtos kataklizmų, tamsiųjų laikų ir visų kitų nelaimių, didžiausiu žmonių turtu tampa… taip, vanduo. Dabar vandens resursus kontroliuoja kariuomenė, jis visa kaip normuojamas, o gyventojai, bandantys kaip nors apeiti įstatymus, baudžiami.

Norija ir jos draugė Sanja – visiškai paprastos merginos. Jos neturi jokių ypatingų stebuklingų galių. Monotonišką kasdienybę kartais paįvairina kelionės į plastiko sąvartynus – palikimą, kurį paliksime tiems, kas gyvens ir po tūkstančio metų. Ir ne, nei viena iš jų neįsimylės jokio įtakingo kariuomenės pareigūno sūnaus, su kuriuo vėliau galėtų stoti į kovą prieš rėžimą.

Sakiau, kad istorija tikrai kitokia. Tiesa, Norija turi tą didžiąją tėčio paslaptį, su kuria turi dorotis. Ramiai ir viena pati. Tad knygoje greito siužeto, gaudynių ir šaudynių nėra. Bet yra daug labai gražiai užrašytų jaunos merginų minčių, pastebėjimų, dvejonių. Daug gražaus ir prasmingo teksto.

Tikrovės audinys vėl gulė aplink mane taip, kad negalėjau nusisukti. Gyvenimo gijos driekėsi viena per kitą skersai ir įstrižai, raizgėsi tarpusavyje ir vėl išsiskirdavo, sudarė tinklą, kuris viską laikė krūvoje. Galėjau aiškiai matyti jo įtrūkimus, plaušus, kurie iro ir slydo man iš rankų. Pasaulis augo ir vis dar pulsavo istorijomis, bet aš jose nebeturėjau kur pastatyti kojos.

Taip, ši knyga – kitokia. Būtų buvę labai gaila, jei ji taip ir būtų likusi nepastebėta. Visiškai atsitiktinai patraukusi mano dėmesį, šiandien ji yra tikriausiai gražiausia mano skaityta distopinė istorija.

Anne Swärd. Vera.

Anne Swärd. Vera.

SWÄRD, Anne. Vera [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2019. 336 p.

Ne, daugiau manęs niekas negąsdina. Dėl ko dar nerimauti, kai blogiausia jau nutiko? Baimė? Manyje jos nebėra. Išnyko paskutinę žiemą kalnuose.

Pirmiausia suintrigavo knygos aprašymas. „1945 m. gruodis. Aristokratų Sederių šeima ruošia prabangias vestuves vyriausiam sūnui. Nors aplinkui stingdanti žiema, ceremonija vyks jiems priklausančioje saloje Stokholmo archipelage. “ O, galvojau, dabar dings elektra, pūgos užkirs visus kelius ir vestuvininkai bus įkalinti kelioms dienoms ar savaitėms saloje. Gal kas nors ką nors nužudys… Toliau skaitau, „Vestuvių metu saloje įsišėlsta galinga pūga ir šventės dalyviai negali grįžti namo. Kita staigmena – nėriniais išpuošta nuotaka bešokdama ima gimdyti. Dar dienai neišaušus gimsta mergaitė Vera… Ir pradeda aiškėti tiesa.“

Tiesa yra ta, kad gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Ir tai yra nuostabiausia. Anotacija tik iš dalies buvo teisinga. Bet kam ji rūpi, kai gali skaityti tokį gražų, skandinavišku stiliumi parašytą pasakojimą. Nors Sandrinai dar tik septyniolika, ji jau daug, ir ne visai malonios patirties turinti moteris. Niekas nežino, kas ji, iš kur ji, ir ką ji slepia. Tuo tarpu Sandrina jaučiasi svetima turtingoje šeimoje ir kartas nuo karto nuklysta į prisiminimus. Skaitytojo džiaugsmui. Nes lėtas ir ramus pasakojimas slepia savyje tokią galingą jėgą. Skaitytojui tereikia ją pajusti. Išjausti. Kam pasiseks, galės mėgautis nuostabiu tekstu ir puikiai parašyta moters istorija. Man pasisekė. Nuoširdžiausi aplodismentai rašytojai.

„Laimė“ buvo pirmasis mano išmoktas žodis naująja kalba. Pasak Ivano, iš pradžių jis reiškė netikėtą kiškio judesį laukuose, stengiantis išvengti persekiotojo. Daugiau švedų kalbos manęs nemokė. Tarsi nenorėdamas, kad kalbėčiausi dar su kuo nors, išskyrus jį patį.
Laimė – su baime sumišusi kiškio euforija. O kas toliau?

Romain Gary. Aušros pažadas.

Romain Gary. Aušros pažadas.

GARY, Romain. Aušros pažadas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2009. 360 p.

Negera, kai esi taip mylimas toks jaunas, taip anksti. Taip įgyji blogų įpročių. Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažkur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj tau duoda pažadą, kurio neištesi. Paskui iki gyvenimo pabaigos esi priverstas valgyti šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris priima tave į savo glėbį, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai tėra užuojauta. Visada grįžti prie motinos kapo pastaugti kaip benamis šuo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai tave vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tik miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu tu labai kruopščiai ištyrei meilę ir nešiojies su savimi jos dokumentinį patvirtinimą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi savyje palyginimų nuodą ir leidi laiką laukdamas to, ką jau gavai.

Jau antrąsyk skaitau rašytojo autobiografiją, prieš tai neperskaičiusi nei vieno jo romano. Ir tai nei kiek netrukdo. Gary, kaip ir Grass rašo puikiai ir tos autobiografijos gali būti net įdomesnės už pačius romanus. Gal.

Žymaus XX a. prancūzų rašytojo (ir ne tik) vardas siejamas su Vilniumi, ir tai vienintelis faktas, kurį žinojau. Vilniuje, Pohuliankos 16-ame name jis gyveno vaikystėje, Vilniuje jis sutiko poną Piekielny, Vilniuje valgė kaliošą ir kitus visiškai nevalgomus daiktus. Vardan meilės.

Tačiau knygoje svarbesnė kita meilė. Be kaliošo, su „šeimos brangenybėmis“, bet ne mažiau didi. Galinti ne tik auginti, bet ir griauti. Kad ir netyčia. Autorius turėjo ypatingą motiną, kurios meilė sūnui buvo begalinė. Tikėjimas – irgi. Nuo pat mažumės Romain buvo sakoma, kad jis bus didis žmogus. Rašytojas, smuikininkas, lakūnas, muzikantas, tenisininkas, ambasadorius, diplomatas – kas tik nori. Bet didis žmogus. Vaikas neturėjo kito pasirinkimo – kaip tik juo ir tapti.

Jei kam nors atrodo, kad autobiografijas skaityti nuobodu – nieko panašaus. Siužetas, kaip ir gyvenimas, dažnai netikėtas. Rusija – Lietuva – Lenkija – išsvajotoji Prancūzija. Skurdas – prabangus gyvenimas – skurdas.. Tekstas gražus, autoriui nestinga humoro ir tokios švelnios ironijos. Nors vietomis skaityti buvo ir nejauku, ir gaila – kartais ta meilė tikrai aptemdo akis ir sujaukia protą. Kiek toli ji gali eiti? Kiek ji gali nulemti? Ką tik perskaičiau rašytojo biografiją wikipedijoje. Esu truputį sukrėsta. „Na štai ir viskas“. Viskas?

Lūkesčiai pasitvirtino – Aušros pažadas tikrai ta knyga, kurios greitai nepamirši, prie kurios norisi sugrįžti. Komplimentai jai nė kiek neperdėti. Tikra rinktinė proza. Mėgaukitės.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

SMAGURAUSKAITĖ, Dalia. Madraso deimantas [romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 236 p.

Senis palingavo galva, giliai atsiduso ir nušlubavo durų link. Prieš palikdamas Pitų namus trumpam stabtelėjo ir atsisukęs tarė:
– Tavo tėvas norėjo, kad jį parduotum, paklausyk paskutinio jo patarimo.

Gera knyga – nuotykių trileris – lietuvių romanai. Galima pasirinkti tik du variantus. Trijų kombinacija paprasčiausiai neegzistuoja. Nors gal… Gal šį kartą?

Kas nors vis paklausia, kaip pasirenkate knygas? Va taip – pasižiūri į šią magišką akį ir jau aišku, kad skaitysi. Tiesiog jauti, kad ji parašyta būtent tau, nes šiuo metu taip norisi gero lietuviško nuotykių romano! Iki begalybės…

Taigi, bus šiek tiek praeities legendų, užkeiktų deimantų, drąsių šiandieninių avantiūristų, gabių vagių, ir laimingų įsimylėjėlių.

Kaip ir žadėta, pradžia buvo žiauriai gera. Pasijutau taip gerai, kaip ankstyvoje paauglystėje skaitydama Sidabro ežero turtus ir išgyvendama kiekvieną puslapį tarsi tikrą nuotykį. XVIII amžiaus Indija ir Anglija buvo tobulos. 2011-ųjų Belgija buvo gniaužianti kvapą. O 2011-ųjų metų Marokas… buvo tiek visko, kad visas stebuklingumas ėmė ir baisiai greitai išsikvėpė. Ech… gal tiesiog nebespėjau kartu, o gal pasimečiau kažkur Tandžero gatvėse…

Tiesa, pati pabaiga patiko. Dar labiau būtų patikę, jei daugiau laiko būtumėm praleidę toje XVIII, o gal ir XIX amžiaus Indijoje. Arba Anglijoje. Praeitis visada intriguoja labiau, ko nepasakysi apie šiandieną. Nežinau kodėl. Bet man visada ima darytis nuobodu.

Na o kaip su ta trijule… Yra kaip yra, gal laikas parodys. O tuo tarpu skaitykite ir džiūgaukite, juk tokių knygų lietuvių literatūroje yra baisiai mažai.

Hugh Howey. Smėlis.

Hugh Howey. Smėlis.

HOWEY, Hugh. Smėlis [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Būtent netikrumas dėl rytdienos ginė žmones. Dabar Koneris tai suprato. Pasaulį anapus įsivaizduodavo kaip didžią paslaptį, nežinomybę, tačiau permainingo gyvenimo kankynė tarp kopų buvo daug baisesnė. Čia tik dėl vieno galėjai būti tikras, kad kažkur kitur gyvenimas kitoks.

Smėlis – yra tokia knyga, kurią vos pamačius būtinai turi paskaityti. Ateities pasaulis, palaidotas po smėliu be galo žadina smalsumą, skatina fantazija ir visokias filosofijas, kas bus, kaip bus, verčia širdį plakti greičiau. Tai knyga, kurią perskaitai akimirksniu (mano atveju neatlaikė net knygos įrišimas – iškrito keletas lapų). Poilsis ir visiškas relaksas – garantuoti.

Tiesa, yra viena būtina sąlyga – turi būti išprotėjęs šio žanro fanas.

Kai blaivus protas pamažu grįžta, apima abejonės. Taip, Šachtos trilogija buvo tikrai gera. Tokia gera, kad lauki kitų šio autoriaus knygų, o vos sulaukęs – iš karto perki. Ir šiek tiek nusivili. Ar tai ir viskas? Gūgle negailestinas – taip. Bet kartu ir guodžiantis – autoriaus bibliografija tuo nesibaigia. Ką skaityti dar bus. O tuo tarpu turim Raganių, Miglos vaikus, Perėją ir Karaliaus žudiko kronikas.

Na, o jei nesi tokių knygų fanas….  Ką gi, gal ir negaišk. Yra šimtai kitokių žanrų įdomių knygų!

Stefan Ahnhem. Beveidės aukos.

Stefan Ahnhem. Beveidės aukos.

AHNHEM, Stefan. Beveidės aukos [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 581 p.

Užsimerkęs susimąstė, kiek žmonių dabar bandė įminti šią dėlionę, išsiaiškinti, kaip viskas susiję. Net nesvarbu, kad tai tik pradžia. Paskutinė mintis prieš užmiegant nuvilnijo per kūną it šilta banga.
Tuoj visa klasė nebegalės užmigti.

Nekenčiu mokyklos Nekenčiu! Visi mato . Žinau, kad mato. Ir vis tiek niekas nieko nedaro. Arba daro. Juokiasi ir nusuka akis…. Tad, jei kada nors nusukai akis ir apsimetei, kad nematai skriaudžiamo klasioko, gal geriau ir neskaityk tos knygos. Nes taip jau yra, kad net labiausiai skriaudžiami vaikai užauga. O tada…

Dar atsimenu laikus, kaip supermamų knygų skaitytojų forume gaudžiau kiekvieną žinutę apie geresnį šiuolaikinį detektyvą. Rodos, viskas jau buvo perskaityta, o skandinavų detektyvų era dar nebuvo pasiekusi Lietuvos. Va jei tuomet kas nors būtų davęs tas Beveides aukas!

Čia yra visko, ko reikia tikram detektyvui. Baisu ir liūdna. Žiauru ir kruvina. Daug veiksmo ir intrigos. Detalių, iš kurių pamažu dėliojama dėlionė. Tipiškas skandinaviškas detektyvo personažas. Fabianas Riskas gyvena ne pačius geriausius laikus, jo praeitis miglota, namuose nesklandumai… Daugiau ne kažin kiek ir atskleista. Nereikia būti detektyvu, kad suprastum – bus dar (goodreads patikina, kad laukia mažiausiai keturios dalys).

Yra ir to, ko reikia kiekvienai laisvalaikio knygai. Lapai verčiasi nejučiomis, atsiplėšti neįmanoma. Bandai neatsilikti ir kartu sudėlioti tą dėlionę. Kas gi jis, užsigeidęs išžudyti visą savo buvusią klasę?

Po mokyklos priėjo keli seni draugai pakalbėti, bet aš juos pasiunčiau po velnių. Daugiau draugų neturiu. Vietoj to padaužiau Joną. Mane visada erzino, kaip bjauriai jis rengiasi. Trankiau į pilvą kol jis nukrito. Jo akyse mačiau baimę. Jėga.

Jau dabar labai laukiu kitos knygos.

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.