Citatos [53]

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga.

— Aš tik žinau, kad tai iš tikrųjų pradžios pabaiga. Akmens amžius, žalvario amžius, geležies amžius – nuo šios dienos visus juos pavadinsime vienu skambiu vardu, nes tai buvo amžius, kai mes vaikščiojome žeme, o rytais klausydavomės paukščių ir kone verkdavome iš pavydo. Gal pavadinsime jį Žemės amžiumi, o gal Gravitacijos? Milijonus metų mes stengėmės įveikti gravitaciją. Būdami amebos ir žuvys, veržėmės iš vandenyno, saugodamiesi, kad svorio jėga mūsų nesutraiškytų. Sėkmingai išlipę į krantą, kiek galėdami stengėmės atsitiesti, kad svorio jėga nesulaužytų naujo mūsų išradimo – stuburo; mokėmės vaikščioti nekliuvinėdami ir bėgioti nepavirsdami. Milijonus metų gravitacija laikė mus pririštus prie namų, o vėjas su debesimis ir žiogai su peteliškėmis šaipėsi iš mūsų. Štai kodėl šis vakaras toks svarbus… Atėjo galas senolei Gravitacijai ir jos vardu pavadintam amžiui, – galas visiems laikams. Nežinau, nuo ko bus pradėtas skaičiuoti naujasis amžius – nuo persų, svajojusių apie skraidančius kilimus, ar kinų, kurie švęsdami gimtadienius kažkodėl laidydavo į dangų aitvarus ir fejerverkus, o gal nuo sekančios valandos kurios nors minutės ar sekundės. Šiaip ar taip, dabar baigiasi milijonus metų trukęs bandymų laikotarpis – užsitęsęs, bet mums, žmonėms, vis dėlto teikiantis garbės (psl. 23, „Pradžios pabaiga“).

Nuo to laiko, kai išmokome kalbėti, tolydžio vis klausdavome: „Kokia gyvenimo prasmė?“ Tai buvo pats svarbiausias klausimas, kol mes jautėme giltinę pustant dalgį už nugaros. Bet tik leiskite mums įsikurti dešimtyje tūkstančių pasaulių, skriejančių apie dešimtį tūkstančių nežinomų saulių, ir niekam nebereikės šito klausti. Žmogus bus toks pat begalinis ir beribis kaip begalinė ir beribė pati visata. Žmogus bus amžinas kaip amžina visata. Atskiri žmonės mirs kaip ir ankščiau, bet mūsų istorija bus pažengusi taip toli, kad galėsime numatyti ateitį, o žinojimas, jog gyvensime visais laikais, suteiks mums ramybės ir tvirtumo – tatai ir bus ilgai ieškotas atsakymas į mūsų klausimą. Gavę gyvenimo dovaną, mes visada galėsime bent jau ją išsaugoti ir perduoti begalybei Argi ne kilnus tikslas? (psl. 24, „Pradžios pabaiga“).

Iškelia aukštai sireną ir pučią nelyginant ragą, pučia, kol garsas pasiekia tą vietą, kur guli tu, nugrimzdęs į ilgesingus sapnus apie tuos laikus, kai buvo tūkstančiai tokių kaip tu, o dabar esi vienas, vienui vienas pasaulyje – pasaulyje, kuris sutvertas ne tau ir kuriame reikia slėptis. Bet sirena vis šaukia ir šauki, ir tu pakirsti iš gelmių dumblo ir akys atsimerkia lyg gigantiško fotoaparato linzės, ir tu pradedi judėti… lėtai, lėtai, nes ant tavo pečių vandenynas, didžiulis svoris. O sirena vis šaukia iš už tūkstančių mylių, vos girdima ir pažįstama, ir tavo pilve įkaista aukštakrosnė, ir tu pradedi kilti į viršų – lėtai, lėtai. Pakeliui surydamas stambius būrius menių ir rainių, ištisus srautus medūzų pamažėle kyli į viršų – kyli visą rudenį: rugsėjį, kai prasideda rūkai, spalį, kai rūkai jau tirštesni, o sirena vis dar kviečia, paskui lapkritį; kasdien vis labiau prisitaikydamas prie slėgimo, kas valandą pakildamas per pėda aukščiau, tu vis artėji prie paviršiaus ir tebesi gyvas. Tu negali pasiskubinti: jeigu staiga iškiltum į viršų – suplyštum į gabalus. Todėl ir sugaišti tris mėnesiu, o paskui dar šitiek dienų plauki per ledinius vandenis iki švyturio. Pagaliau tu jau čia, naktyje, Džoni, tu – pati didžiausia žemės pabaisa. O štai ir švyturys, kuris kviečia tave. Toks pat ilgas kaklas kyšo iš vandens, toks pat kūnas ir, svarbiausia, toks pat balsas kaip tavo. Ar supranti dabar, Džoni, ar supranti?
Sirena suūkė.
Pabaisa atsakė. (psl. 31, „Sirena“).

Paskutinį mirksnį prieš išnykdama Suzana žvilgtelėjo į langą: ten žaliavo pieva, aplink – alyvinės, geltonos, melsvos, raudonos sienos, tartum upės vingiavo akmenimis grįsti šaligatviai; per saulės išdegintą kalvą ant asiliuko jojo kaimietis; berniukas gėrė apelsinų sultis, ir Suzana pajuto kvapnaus gėrimo skonį; medžio šešėlyje stovėjo vyras su gitara, ir Suzana pajuto po pirštais stygas; tolumoje plytėjo jūra – mėlyna, švelni, – ir jos bangos pagavo ją ir nusinešė.
Ir ji išnyko. Ir jos vyras išnyko. (psl. 235, „Pelės po šluota“).

Reklama

Citatos [52]

Guillaume Musso. Centrinis parkas.

Man regis, kiekviename žmoguje gyvena kitas žmogus, nepažįstamasis. Piktadarys. Stephen King.

Sunkumuose visada slypi galimybės. Albert Einstein.

Vienus dalykus geriau išmokstame tvyrant ramybei, o kitus – audroje. Willa Cather.

Pasenti – juk tai reiškia nebebijoti praeities. Stefan Zweig.

Visada galime daugiau, nei manėme galintys. Joseph Kessel.

Vis dėlto mūsų skausmas
Ne tai, ką pavagia metai,
Bet tai, ką jie palieka išeidami. William Wordsworth.

Priešas – geriausias jūsų mokytojas. Laodzi.

Pabaisos tikrai egzistuoja, vaiduokliai taip pat… Jie gyvena mumyse ir kartais laimi… Stephen King.

Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti. Mokytojo knyga 4, 10.

–Iš kur žinai, kad aš kvaištelėjusi? – paklausė Alisa.
–Jei nebūtum kvaiša, – atsakė Katinas, – nebūtum čia atėjusi. Lewis Carroll.

Citatos [51]

Albert Camus. Maras.

Tiek pat yra pagrindo vieną kalinimo rūšį parodyti per kitą, kaip ir pavaizduoti bet kurį tikrai esantį dalyką pasigavus ką nors tokio, ko išvis nėra. Danielis Defo.

Norint susipažinti su kuriuo nors miestu, pravartu pasidairyti, kaip ten dirbama, kaip mylimasi ir kaip mirštama. (psl. 7).

Be abejo, galima atkirsti, jog tai būdinga ne vien mūsų miestui, jog apskritai visi mūsų amžininkai tokie. Be abejo, nūdien atrodo visiškai natūralu, kad žmonės dirba nuo ryto lygi vakaro, o likusį jiems gyventi laiką geriau pragaišta prie kortų, kavinėj ar beplepėdami. Bet yra miestų ir kraštų, kur žmonėms kada ne kada kyla nujautimas, jog esama dar kažko kito. Šiaip jų gyvenimas nuo to nesikeičia. Bet nujautimas smilktelėjo, ir tai jau gerai. (psl. 8).

Kai kyla karas, žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas tikrai yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, tai būtų nesunku pastebėti, jeigu ištisai nebūtų galvojama apie save. Šiuo atžvilgiu mūsų bendrapiliečiai buvo kaip visi, galvojo apie save, kitaip tariant, buvo humanistai: netikėjo Dievo rykštėmis. Dievo rykštė ne pagal žmogų, užtat sakoma, kad Dievo rykštė ireali, kad tai blogas, greit praeisiantis sapnas. Bet visada ne jis praeina, o žmonės praeina iš vieno blogo sapno į kitą blogą sapną, ir pirma humanistai, nes nesiėmė atsargumo priemonių. (psl. 38).

Tik jūra ten, už namų, tarsi už neryškios šaškių lentos, bylojo, kad nei nusiraminimo, ne atilsio širdis pasauly rast negali. (psl. 41).

– Atvirai pasakykit man, ką jūs turit galvoj, ar esat tikras, jog čia kalbama apie marą?
– Jūs ne taip keliat problemą. Tai ne žodyno klausimas, tai tik laiko klausimas. (psl. 51).

– Matot, daktare, aš noriu, kad tą dieną, kai rankraštis atsidurs pas leidėją, tas, jį perskaitęs, atsistotų ir pasakytų savo bendradarbiams: „Nukelkite skrybėles, ponai!“.
[….]
– Ištisus vakarus, ištisas savaites galuojuosi dėl vieno kokio žodžio… kartais dėl paprasto jungtuko.
Čia Granas stabtelėjo ir paėmė daktarui už apsiausto sagos. Jam pynėsi žodžiai bedantėje burnoje.
– Suprantate, daktare, jei yra reikalo, gana nesunku pasirinkti, katrą dėti: bet ar ir. Jau sunkiau apsispręsti, katras tinka: ir ar apskritai. Bet, aišku, sunkiausia, kai nežinai, ar reikia dėti ir, ar nereikia.
[….]
– Gražų gegužės rytmetį elegantiška amazonė jojo ant puikios kaštonės žydinčioms Bulonės miško alėjom. (psl. 99).

Maras – tai visų pirma apdairi, nepriekaištinga, gerai veikianti administracija (psl. 168).

– Viena, kas mums belieka, tai buhalterija! (psl. 191).

Ir iš tiesų, klausydamasis iš miesto atlekiančių džiūgavimo šūksnių, Rijė prisiminė, jog tam džiūgavimui visada gresia pavojus. Mat jis žinojo tai, ko ši įsilinksminusi minia nenumanė ir ką galima perskaityti knygose, kad maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, kad ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors laimingą miestą (psl. 280).

Citatos [50]

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

Vis dėlto vakare po audiencijos, žaisdamas domino, su neslepiamu nusivylimu pasiguodė generolui Rodrigui de Agilarui, jog skurdžių karalienė neverta nė šokio, kurį su ja sušoko, jog šunų pjautynių kvartale tokių paprastučių Manuelų Sančes gyvas velnias, tik pamanyk, nimfos suknele su muslino rauktinukais, auksuota karūna su dirbtiniais brangakmeniais ir su rože rankoje, ir dar prižiūrima motinos, sergstinčios dukrą, lyg toji būtų buvusi iš gryno aukso, žodžiu, patenkinęs jos prašymą, o prašiusi ji viso labo įvesti elektrą ir vandentiekį į tą savo šunų pjautynių kvartalą, tačiau jis perspėjęs, kad daugiau nebelįstų į akis su visokiais prašinėjimais, velniai rautų, nebesileisiu į kalbas su skurdžiais, tarė ir, nebaigęs partijos, išėjo trenkęs durimis, išgirdo laikrodį mušant aštuonias, pasuko į karvides, įmetė pašaro karvėms, Skaityti toliau

Citatos [49]

Mika Waltari. Sinuhė Egiptietis.

Tai rašau aš, Sinuhė, Senmučio ir jo žmonos Kipos sūnus. Ne Kemi žemės dievų garbei, nes dievų man jau gana. Ne faraonų garbei, nes jų darbų man jau gana. Tik sau tai rašau. Ne dievams ir ne valdovams įtaikaudamas, ne iš baimės ir ne dėl viltingos ateities. Gyvenime patyriau ir praradau tiek, kad bergždžios baimės jau neturiu, ir nemirtingumo man jau gana, kaip ir gana dievų ir valdovų. Tik sau tai rašau ir manau, jog tuo skiriuosi nuo visų praeities ir ateities rašytojų. (psl. 7).

Nes piktybės apimtas žmogus baisesnis ir nuožmesnis už upės krokodilą. Jo širdis kietesnė už akmenį. Jo tuštybė už dulkes lengvesnė. Nugramzdink jį į upę, o jis išsidžiovins drabužius ir bus toks, koks buvęs. Nugramzdink jį į liūdesį, į neviltį nugramzdink ir, jeigu pakils, bus toks, koks buvęs. Per savo gyvenimą aš, Sinuhė, daug permainų mačiau, bet viskas tebėra po senovei ir žmogus nepasikeitė. Kai kas sako, kad to, kas nutiko, ankščiau nėra buvę, bet tai bergždžios šnekos. (psl. 8).

Parsivedžiau jį namo ir kieme, po sikomoru, jis iš molio nulipdė panašų į mane pavidalą ir braižikliu parašė ant jo mano vardo raides. Mano motina Kipa atnešė mums pyragėlių, bet išvydusi statulėlę baisiai nusigando ir pasakė, kad čia kerai. O tėvas pasakė, kad, patekęs šventyklos mokyklon, Totmesas galėtų tapti rūmų menininku. Aš juokais nusilenkiau Totmesui ir, nuleidęs rankas prie kelių, pasveikinau jį kaip kilmingąjį. Totmesui akys suspindo, bet jis atsiduso ir pasakė, kad nieko iš to nebus, nes tėvas reikalaująs sugrįžti į karių namus ir stoti į karo vežimų dalinio karių mokyklą. Totmesas jau mokėjo rašyti tiek, kiek būsimam karo vadui reikėjo. Mano tėvas išėjo, o mudu su Totmesu dar ilgai girdėjom virtuvėje murmančią Kipą, bet šveitėme pyragėlius – riebius, gardžius – ir mums buvo gera.
Tada dar buvau laimingas. (psl. 24).

Vis dėlto noriu dar paminėti, kad tuo metu gydant neturtėlius man teko du kartus atverti kaukolę: vienas mano ligonis buvo tvirtas vyras, o kitas – neturtinga moteris, kuri tarėsi esanti didžioji valdovė Hačepsuta. Abudu pagijo ir visai pasitaisė, todėl labai džiaugiausi savo išmoningumu, bet manau, kad senutė, tikėdama esanti didžioji valdovė, buvo laimingesnė, negu pasveikusi. (psl.316).

Mat žmogui niekada nevalia būti labai laimingam, nes nėra nieko greičiau prabėgančio ir tirpesnio nei laimė. (psl. 432).

— Žmonės vienodi – visi į pasaulį ateina nuogi, o žmogaus širdis – vienintelis juos skiriantis matas. Žmogaus nevalia matuoti odos spalva, kalba, žmogaus nevalia matuoti drabužiais ir papuošalais, nevalia matuoti turtu ar skurdu, o vien širdimi matuoti valia. Todėl geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą – daugiau nežinau nieko ir tai visos mano žinios.
Šitaip vakaro žaroj kalbėjau prie jų molinių trobelių, žmonoms gatvėse uždegus laužus ir keptos žuvies tvaikui užliejus neturtėlių miesto dalį. Jie juokėsi ir sakė man:
— Tu paikas, Sinuhe, jei mokėdamas skaityti ir rašyti dirbi vergų darbą. Bet turbūt įsivėlei į nusikaltimus, jeigu slapstaisi pas mus, o tavo kalbos atsiduoda Atonu, kurio vardo jau nevalia minėti. Bet neįduosim tavęs sargybiniams, o laikysime tave čia, kad pasismagintum mus juokingomis kalbomis. Juk neprilyginsi mūsų nevaliems sirams ir bjauriems negrams: nors mes tik vergai ir nešikai, vis dėlto esame egiptiečiai ir kaip egiptiečiai didžiuojamės savo oda ir savo kalba, praeitim ir ateitim.
Aš atsakiau jiems:
— Tai negera kalba, nes kol žmogus didžiuosis savimi ir laikys save geresniu už kitus, tol jam įpėdžiui seks grandinės ir lazdos smūgiai, ietys ir varnai. Žmogų reikia vertinti tik pagal širdį, o visų žmonių širdys lygiavertės – vieno širdis ne geresnė už kito, nes visų ašaros – tas pats vanduo ir vienodo sūrumo – juodojo ir rudojo, siro ir negro, skurdžiaus ir kilmingojo.
Tačiau jie, mušdami per kelius, garsiai juokėsi iš manęs ir sakė:
— Tu išties paikas ir tikriausiai visai nematei gyvenimo, o užaugai maiše. Nes žmogus neišgyvens nesijausdamas geresnis už kitus, ir nėra tokio nelaimėlio, kuris nesijaustų kuo nors už kitus geresnis. Vienas didžiuojasi rankų miklumu, kitas – pečių tvirtumu, vagis didžiuojasi klasta, teisėjas – išmintimi, godišius – godumu, švaistūnas – švaistymu, žmona – padorumu, o kekšė – dosniu būdu. Niekas nesuteikia žmogui didesnio malonumo nei suvokimas, kad jis kuo nors gabesnis už kitus. Ir mes patiriame didelį malonumą, pastebėję esą už tave išmintingesni ir gudresni, nors mes tik skurdžiai, vertai, o tu moki skaityti ir rašyti.
Aš atsakiau:
— Vis tiek geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą.
Tačiau jie užsigavo ir tarė:
— Kas yra gėris ir kas yra piktybė? Jeigu užmušame piktą šeimininką, kuris mus muša lazda, gvelbia mūsų valgį, marina badu mūsų žmonas ir vaikus – vadinasi, mūsų darbas geras, bet sargybiniai nuves mus pas teisėjus, nupjaus mums ausis bei nosis ir pakabins mus ant mūro galva žemyn. Šitokia yra tiesa, tačiau tiesą lemia svarsčiai, kuriais ji sveriama, ir pernelyg dažnai teisingumas mums tampa skriauda, nes savo svarsčių ant teisingumo svarstyklių padėti negalime, o faraono teisėjų svarsčiai kitokie nei mūsų.
Jie davė man žmonų iškeptos žuvies ir aš, gerdamas jų skystą alų, pasakiau:
— Žmogžudystė – niekingiausias nusikaltimas, tad vienodai niekinga žudyti ir dėl gėrio, ir dėl blogio – nereikia žudyti žmogaus, o reikia gydyti nuo piktybės.
Tada jie užsiėmė delnais burnas, apsižvalgė, šūktelėjo ir atsakė:
— Tikrai nenorime nieko žudyti, nes rimbas ir lazdos padarė mus klusnius: iškęsime visus spyrius, įžeidimus, pažeminimus ir daugiau nežudysime. Bet jei nori išgydyti žmones nuo piktybės, skriaudą pakeisti teisingumu, tai eik pas kilminguosius, turtinguosius, faraono teisėjus ir jiems apie tai kalbėk, nes manome, kad jie turi daugiau piktybės ir netiesos, negu mes.
Šitaip jie pasakė, juokėsi tarp savęs ir kumšnojosi alkūnėmis žvilgčiodami vienas į kitą. Bet atitariau jiems:
— Verčiau kalbėsiu jums, nes jūs esate liaudis, jūsų tiek kiek smilčių ir žvaigždžių ir iš jūsų kyla visa piktybė ir neteisybė, lygiai kaip ir visas gėris kyla iš jūsų. Nesate be kaltės, nes kai jums sakoma: „Eikite“ – einate ir darote visa, kas liepta. Ir faraono karių šaukliai dažnai ateina pas jus, duoda jums vario, audinio atraižų, įbruka į rankas ietis ir veda į karą. Jeigu neitumėt paskui juos – surištų jus virvėmis bei grandinėmis ir sukaustytus nusivestų į karą. Kare jūs smaigstot ir žudote žmones, panašius į save. Perveriat ietimi savo broliams pilvus ir labai didžiuojatės tokiais darbais. Vis dėlto visos žudynės niekingos ir kraujas, kurį praliesite, kris ant jūsų galvų. Todėl nesate visai be kaltės.
Keletas jų permąstė mano žodžius ir atsiduso:
— Iš tiesų nesame be kaltės, bet gimėme piktame pasaulyje ir, išėję iš motinos įsčių, verksmu pradėjom gyvenimą. Todėl verksmas lydi mus visuose gyvenimo keliuose, vergija – amžina mūsų dalia, šventikai mus savo kerais prikaustė net po mirties dirbt ponų labui, duodami mūsų vardus medinėms statuloms, kurios lydi ponus į kapą. Vis dėlto nueik ir pas turtinguosius bei kilminguosius apie tai pakalbėti, nes mes manome, kad piktybė ir gėris kyla iš jų, mat valdžia jų, bet nekaltink mūsų, jei už kalbas jie nupjaus tau ausis ir išsiųs į kasyklas arba pakabins tave ant mūro galva žemyn, nes tavo kalbos pavojingos. Jeigu kas kitas mums šitaip kalbėtų – nedrįstume jo klausytis, bet tavęs klausomės, nes tu tikrai paikas ir nepavojingas. O pavojingiausiai kalbi apie karą, nes vyrui žudyti kare – garbė, ir Horemhebas, didysis mūsų karo vadas, išgirdęs tave šitaip liaudžiai kalbant, nedvejodamas tave nužudytų, nors šiaip jis nepajėgus vyras – net savo žmonos negali patenkinti. (psl. 635 – 637).

Tačiau sušiurkštėjau ir atsakiau savo širdžiai: „Žuvys – mano broliai, nes jos nemoka tuščiai kalbėti. Dykumos vilkai – mano broliai, plėšrūs liūtai – mano broliai, o ne žmogus, nes žmogus žino, ką daro.“ (psl. 634).

— Mano pone Sinuhe, kai žmogus ganėtinai turtingas, jis jau nebenuskurs, o tik toliau, net pats to nenorėdamas, turtės – tokia nuostabi pasaulio tvarka. Bet mano turtai kilo iš tavęs, Sinuhe, todėl visada laikysiu tave savo ponu ir gyvenime tau nieko netrūks, nors tau pačiam geriau, kad nesi turtingas, juk nemokėtum tinkamai naudotis turtais, o savo turtu sėtum vien nerimastį ir daug žalos pridarytum. Gerai, kad prapuldei savo turtus blogais neteisėtojo faraono laikas, nes aš žiūrėsiu tavo naudos ir pasirūpinsiu, kad tau netrūktų nieko, ko su protu paprašysi. (psl. 647).

Citatos [48]

Jevgenij Zamiatin. Mes.

Prieš tūstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. Jums teks įvykdyti dar šlovingesnį žygdarbį: integruoti neaprėpiamą Visatos lygį stikliniu, elektra ir ugnimi alsuojančiu „Integralu“. Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms – galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis – nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti jas būti laimingas. (psl. 7).

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent „MES“. Ir tebūnie šie užrašai taip vadinami). (psl. 8).

Užtat dangus! Mėlynas, nesuterštas nė vieno debesėlio (na ir keistas gi buvo senųjų skonis, jei jų poetus galėdavo įkvėpti šitie absurdiški, netvarkingi, vienas su kitu kvailiausiai besigrumdantys garų kamuoliai). Aš mėgstu, – esu tikras, neapsiriksiu sakydamas: mes mėgstame tik tokį – sterilų, nepriekaištingą – dangų. Toliomis dienomis – visas pasaulis nulietas iš tvirto, amžino stiklo, to paties, kaip ir Žalioji Siena, kaip ir visi mūsų statiniai. Tokiomis dienomis gali įžvelgti pačią mėlyniausią daiktų gelmę, kažin kokias ankščiau neregėtas, stulbinamas jų lygtys, – įžvelgti tai, kas regis, labai įprastas ir kasdieniška. (psl. 9).

Nejaugi negalėjo patylėti. Taip ne laiku… Ir apskritai, ta meilutė O… Kaip čia pasakyti… Jos liežuvio greitis apskaičiuotas netinkamai… Sekundinis liežuvio greitis visada turėtų būti šiek tiek mažesnis už sekundinį minties greitį. Ne kitaip. (psl. 14).

– Prasti Jūsų popieriai! Matyt, susidarė siela.
Siela? Tai keistas, senas, seniai pamirštas žodis. Kartais sakome: „siela į sielą“, „sielotis“, „sielgaudis“, bet siela –
– Tai … labai pavojinga, – išveblenau.
– Nepagydoma, – nukirpo žirklės. (psl. 90).

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Žmogiškoji istorija aukštyn kyla ratais – kaip aero. Ratai skirtingi – auksiniai, kruvini, bet visi vienodai dalijami į 360 laipsnių. Ir prašome – nuo nulio pirmyn: 10, 20, 200, 360 laipsnių – ir vėl nulis. Taip, mes sugrįžome prie nulio, taip. Tačiau mano matematiškai mąstančiam protui aišku, tai visiškai kitas nulis, naujas. Eidami nuo nulio į dešinę, mes sugrįžome prie nulio iš kairės, ir todėl: vietoj plius nulio turime minus nulį. Suprantate? (psl. 116).

– Atleisk, mieloji I! Nieko nesuprantu: kalbu kvailystes…
– O kodėl manai, kad kvailystės yra blogai? Jei žmonės šimtus metų būtų puoselėję ir ugdę savo kvailumą taip, kaip protą, galbūt iš jo būtų išėję kas nors nepaprastai vertinga. (psl. 129).

Kas bus rytoj? Kuo aš tapsiu rytoj? (psl. 144).

Kas mes? Kas aš? (psl. 212).

– Klausykite, – timptelėjau kaimyną, – Klausykite g, jums sakau! Jūs privalote – jūs privalote man atsakyti: o ten, kur baigiasi mūsų baigtinė visata? Kas ten – toliau? (psl. 223).

Citatos [47]

José Saramago. Kainas.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip ir abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tuomet viešpats tarė, Pažinęs gėrį ir blogį, žmogus tapo panašus į dievą, dabar betrūksta, kad pasiimtum, ir vaisių nuo gyvybės medžio, valgytum ir gyventum amžinai, tik to dar betrūktų, du dievai visatoje, todėl išvarau tave ir tavo moterį iš edeno sodo, prie kurio vartų pastatysiu cherubiną, ginkluotą ugnies kalaviju, ir jis niekam neleis įeiti, o dabar eikite šalin, nešdinkitės man iš akių, nebenoriu daugiau niekad jūsų matyti. Nešdamiesi ant pečių dvokiančius  kailius, svirduliuodami ir kliuvinėdami, adomas ir ieva atrodė kaip du orangutanai, pirmąkart atsistoję ant kojų Už edeno sodo žemė buvo išdžiūvusi, nesvetinga, viešpats neperdėjo pagąsdinęs adomą erškėčiais ir usnimis. Kaip jis ir sakė, geras gyvenimas pasibaigė. (psl. 18).

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Ir labai gali būti, kad sandora, kuri, kai kurių teigimu, sudaryta tarp dievo ir žmonių, susideda tik iš dviejų punktų, būtent, tu pasitarnauji mums, jūs pasitarnaujate man. Neabejotina tik tai, kad viskas labai pasikeitė. Senovėje viešpats, pasirodydavo žmonėms asmeniškai, taip sakant, visu kūnu, ir, matyt, net jautė tam tikrą pasitenkinimą rodytis pasauliui, tegu tai patvirtina adomas ir ieva, kurie iš jo akivaizdos turėjo naudos, tegu tai patvirtina kainas, nors jo atvejis ir liūdnesnis, nes aplinkybės – aišku, kad turime galvoje abelio nužudymą – nebuvo tinkamiausios itin reikšti pasitenkinimą. Dabar viešpats slepiasi dūmų stulpuose, tarsi nenorėtų būti matomas. Mūsų, paprastų įvykių stebėtojų, nuomone, ko gero, gėdijasi kai kurių apgailėtinų savo poelgių, kai kad ir to, kai nekaltus sodomos vaikus sudegino savo dieviškąja ugnimi. (psl. 86).

Iš staigios nuostabos jozuei atvipo burna, Ar negali sustabdyti saulės, perklausė, ir balsas jam drebėjo, nes pats manėsi tariąs baisią ereziją, Negaliu sustabdyti saulės, nes ji jau stovi, visada stovėjo nuo tada, kai palikau ją toje vietoje, Tu esi viešpats, tu negali klysti, bet mano akys mato ką kita – saulė pateka šioje pusėje, visą dieną keliauja dangumi ir pranyksta priešingoje pusėje, iki kol sugrįžta kitą rytą, Kai kas tikrai juda, bet ne saulė, o žemė, Žemė stovi, viešpatie, tarė jozuė įsitempęs ir su neviltimi balse, Ne, žmogau, tavo akys tave apgauna, žemė juda, sukasi apie save ir skrieja erdve aplink saulę, Jei taip, tuomet liepk sustoti žemei, nesvarbu, ar saulė sustos, ar žemė, man vis tiek, kad tik galėčiau pabaigti su amoriečiais, Jei sustabdyčiau žemę, baigta būtų ne tik su amoriečiais, sunaikintas būtų pasaulis, visa žmonija, viskas, visos čia esančios būtybės ir daiktai, net daugelis medžių, nepaisant šaknų, kurios juos laiko prie žemės, viskas būtų išsviesta lauk tarsi akmuo iš svaidyklės, maniau, kad pasaulio tvarka priklauso vien nuo tavo valios, viešpatie, Jau per daug ja pasikliauju, aš pats ir kiti mano vardu, todėl yra tiek nepasitenkinimo, žmonės atsuko man nugaras, o kai kurie net ima neigti mano buvimą, Nubausk juos, Jie – už mano įstatymo, man nepasiekiami, negaliu jų paliesti, dievo gyvenimas nėra toks lengvas, kaip jūs manote, dievas ne visada gali pasakyti noriu, galiu ir valdau, kaip įsivaizduojama ne visada galite eiti tiesiai prie tikslo, reikia sukti ratais, taip, tiesa, kad ant kaino galvos aš uždėjau žymę, niekada jo nematei, nežinai, kas jis toks, bet žmonės nesupranta, kad neturiu pakankamai galios uždrausti jam eiti ten, kur jį kojos neša, ir daryti tai, ko nori, O kaip mes čia, paklausė jozuė, vis galvodamas apie amoriečius, Darysi, ką buvai sumanęs, neatimsiu iš tavęs šlovės žmogaus, kuris kreipėsi tiesiai į dievą, O tu viešpatie, Aš išsklaidysiu danguje debesis, kurie jį dengia šiuo metu, šitai galiu padaryti nesunkiai, bet mūšį teks laimėti tau, Jei mums suteiksi drąsos, jis bus baigtas prieš saulei nusileidžiant, Padarysiu, kas įmanoma, neįmanomo negaliu.  (psl. 94).

Tačiau su vienaragiu sudėtinga dar ir dėl to, kad šis gyvūnas niekada nebūna moteriškos giminės, tad negali daugintis įprastu, apvaisinimo ir nėštumo, būdu, nors geriau pa galvojus, gal jam to ir nereikia, pagaliau biologinis tęstinumas nėra viskas, pakanka, kad žmogaus protas nuolat kuria ir perkuria tai, kuo neaiškiai tiki. (psl. 122).

Dievas, kai laivas buvo nuleidžiamas į vandenį, nepasirodė. Buvo užsiėmęs, peržiūrinėjo hidraulinę planetos sistemą, tikrino vožtuvų būklę, priveržę vieną kitą blogai priderintą varžtą, kad nelašėtų ten, kur neturi, tikrino įvairius vietinius paskirstymo tinklus, stebėjo manometrų slėgį, buvo begalės kitų didelių ir mažų užduočių, kiekviena iš jų vis svarbesnė už ankstesnę, kurias tik jis, kaip visatos mechanizmų kūrėjas, inžinierius ir administratorius, galėjo tinkamai atlikti ir patvirtinti savo šventu ok. (psl. 127).