Citatos [48]

Jevgenij Zamiatin. Mes.

Prieš tūstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. Jums teks įvykdyti dar šlovingesnį žygdarbį: integruoti neaprėpiamą Visatos lygį stikliniu, elektra ir ugnimi alsuojančiu „Integralu“. Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms – galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis – nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti jas būti laimingas. (psl. 7).

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent „MES“. Ir tebūnie šie užrašai taip vadinami). (psl. 8).

Užtat dangus! Mėlynas, nesuterštas nė vieno debesėlio (na ir keistas gi buvo senųjų skonis, jei jų poetus galėdavo įkvėpti šitie absurdiški, netvarkingi, vienas su kitu kvailiausiai besigrumdantys garų kamuoliai). Aš mėgstu, – esu tikras, neapsiriksiu sakydamas: mes mėgstame tik tokį – sterilų, nepriekaištingą – dangų. Toliomis dienomis – visas pasaulis nulietas iš tvirto, amžino stiklo, to paties, kaip ir Žalioji Siena, kaip ir visi mūsų statiniai. Tokiomis dienomis gali įžvelgti pačią mėlyniausią daiktų gelmę, kažin kokias ankščiau neregėtas, stulbinamas jų lygtys, – įžvelgti tai, kas regis, labai įprastas ir kasdieniška. (psl. 9).

Nejaugi negalėjo patylėti. Taip ne laiku… Ir apskritai, ta meilutė O… Kaip čia pasakyti… Jos liežuvio greitis apskaičiuotas netinkamai… Sekundinis liežuvio greitis visada turėtų būti šiek tiek mažesnis už sekundinį minties greitį. Ne kitaip. (psl. 14).

– Prasti Jūsų popieriai! Matyt, susidarė siela.
Siela? Tai keistas, senas, seniai pamirštas žodis. Kartais sakome: „siela į sielą“, „sielotis“, „sielgaudis“, bet siela –
– Tai … labai pavojinga, – išveblenau.
– Nepagydoma, – nukirpo žirklės. (psl. 90).

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Žmogiškoji istorija aukštyn kyla ratais – kaip aero. Ratai skirtingi – auksiniai, kruvini, bet visi vienodai dalijami į 360 laipsnių. Ir prašome – nuo nulio pirmyn: 10, 20, 200, 360 laipsnių – ir vėl nulis. Taip, mes sugrįžome prie nulio, taip. Tačiau mano matematiškai mąstančiam protui aišku, tai visiškai kitas nulis, naujas. Eidami nuo nulio į dešinę, mes sugrįžome prie nulio iš kairės, ir todėl: vietoj plius nulio turime minus nulį. Suprantate? (psl. 116).

– Atleisk, mieloji I! Nieko nesuprantu: kalbu kvailystes…
– O kodėl manai, kad kvailystės yra blogai? Jei žmonės šimtus metų būtų puoselėję ir ugdę savo kvailumą taip, kaip protą, galbūt iš jo būtų išėję kas nors nepaprastai vertinga. (psl. 129).

Kas bus rytoj? Kuo aš tapsiu rytoj? (psl. 144).

Kas mes? Kas aš? (psl. 212).

– Klausykite, – timptelėjau kaimyną, – Klausykite g, jums sakau! Jūs privalote – jūs privalote man atsakyti: o ten, kur baigiasi mūsų baigtinė visata? Kas ten – toliau? (psl. 223).

Citatos [47]

José Saramago. Kainas.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip ir abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tuomet viešpats tarė, Pažinęs gėrį ir blogį, žmogus tapo panašus į dievą, dabar betrūksta, kad pasiimtum, ir vaisių nuo gyvybės medžio, valgytum ir gyventum amžinai, tik to dar betrūktų, du dievai visatoje, todėl išvarau tave ir tavo moterį iš edeno sodo, prie kurio vartų pastatysiu cherubiną, ginkluotą ugnies kalaviju, ir jis niekam neleis įeiti, o dabar eikite šalin, nešdinkitės man iš akių, nebenoriu daugiau niekad jūsų matyti. Nešdamiesi ant pečių dvokiančius  kailius, svirduliuodami ir kliuvinėdami, adomas ir ieva atrodė kaip du orangutanai, pirmąkart atsistoję ant kojų Už edeno sodo žemė buvo išdžiūvusi, nesvetinga, viešpats neperdėjo pagąsdinęs adomą erškėčiais ir usnimis. Kaip jis ir sakė, geras gyvenimas pasibaigė. (psl. 18).

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Ir labai gali būti, kad sandora, kuri, kai kurių teigimu, sudaryta tarp dievo ir žmonių, susideda tik iš dviejų punktų, būtent, tu pasitarnauji mums, jūs pasitarnaujate man. Neabejotina tik tai, kad viskas labai pasikeitė. Senovėje viešpats, pasirodydavo žmonėms asmeniškai, taip sakant, visu kūnu, ir, matyt, net jautė tam tikrą pasitenkinimą rodytis pasauliui, tegu tai patvirtina adomas ir ieva, kurie iš jo akivaizdos turėjo naudos, tegu tai patvirtina kainas, nors jo atvejis ir liūdnesnis, nes aplinkybės – aišku, kad turime galvoje abelio nužudymą – nebuvo tinkamiausios itin reikšti pasitenkinimą. Dabar viešpats slepiasi dūmų stulpuose, tarsi nenorėtų būti matomas. Mūsų, paprastų įvykių stebėtojų, nuomone, ko gero, gėdijasi kai kurių apgailėtinų savo poelgių, kai kad ir to, kai nekaltus sodomos vaikus sudegino savo dieviškąja ugnimi. (psl. 86).

Iš staigios nuostabos jozuei atvipo burna, Ar negali sustabdyti saulės, perklausė, ir balsas jam drebėjo, nes pats manėsi tariąs baisią ereziją, Negaliu sustabdyti saulės, nes ji jau stovi, visada stovėjo nuo tada, kai palikau ją toje vietoje, Tu esi viešpats, tu negali klysti, bet mano akys mato ką kita – saulė pateka šioje pusėje, visą dieną keliauja dangumi ir pranyksta priešingoje pusėje, iki kol sugrįžta kitą rytą, Kai kas tikrai juda, bet ne saulė, o žemė, Žemė stovi, viešpatie, tarė jozuė įsitempęs ir su neviltimi balse, Ne, žmogau, tavo akys tave apgauna, žemė juda, sukasi apie save ir skrieja erdve aplink saulę, Jei taip, tuomet liepk sustoti žemei, nesvarbu, ar saulė sustos, ar žemė, man vis tiek, kad tik galėčiau pabaigti su amoriečiais, Jei sustabdyčiau žemę, baigta būtų ne tik su amoriečiais, sunaikintas būtų pasaulis, visa žmonija, viskas, visos čia esančios būtybės ir daiktai, net daugelis medžių, nepaisant šaknų, kurios juos laiko prie žemės, viskas būtų išsviesta lauk tarsi akmuo iš svaidyklės, maniau, kad pasaulio tvarka priklauso vien nuo tavo valios, viešpatie, Jau per daug ja pasikliauju, aš pats ir kiti mano vardu, todėl yra tiek nepasitenkinimo, žmonės atsuko man nugaras, o kai kurie net ima neigti mano buvimą, Nubausk juos, Jie – už mano įstatymo, man nepasiekiami, negaliu jų paliesti, dievo gyvenimas nėra toks lengvas, kaip jūs manote, dievas ne visada gali pasakyti noriu, galiu ir valdau, kaip įsivaizduojama ne visada galite eiti tiesiai prie tikslo, reikia sukti ratais, taip, tiesa, kad ant kaino galvos aš uždėjau žymę, niekada jo nematei, nežinai, kas jis toks, bet žmonės nesupranta, kad neturiu pakankamai galios uždrausti jam eiti ten, kur jį kojos neša, ir daryti tai, ko nori, O kaip mes čia, paklausė jozuė, vis galvodamas apie amoriečius, Darysi, ką buvai sumanęs, neatimsiu iš tavęs šlovės žmogaus, kuris kreipėsi tiesiai į dievą, O tu viešpatie, Aš išsklaidysiu danguje debesis, kurie jį dengia šiuo metu, šitai galiu padaryti nesunkiai, bet mūšį teks laimėti tau, Jei mums suteiksi drąsos, jis bus baigtas prieš saulei nusileidžiant, Padarysiu, kas įmanoma, neįmanomo negaliu.  (psl. 94).

Tačiau su vienaragiu sudėtinga dar ir dėl to, kad šis gyvūnas niekada nebūna moteriškos giminės, tad negali daugintis įprastu, apvaisinimo ir nėštumo, būdu, nors geriau pa galvojus, gal jam to ir nereikia, pagaliau biologinis tęstinumas nėra viskas, pakanka, kad žmogaus protas nuolat kuria ir perkuria tai, kuo neaiškiai tiki. (psl. 122).

Dievas, kai laivas buvo nuleidžiamas į vandenį, nepasirodė. Buvo užsiėmęs, peržiūrinėjo hidraulinę planetos sistemą, tikrino vožtuvų būklę, priveržę vieną kitą blogai priderintą varžtą, kad nelašėtų ten, kur neturi, tikrino įvairius vietinius paskirstymo tinklus, stebėjo manometrų slėgį, buvo begalės kitų didelių ir mažų užduočių, kiekviena iš jų vis svarbesnė už ankstesnę, kurias tik jis, kaip visatos mechanizmų kūrėjas, inžinierius ir administratorius, galėjo tinkamai atlikti ir patvirtinti savo šventu ok. (psl. 127).

Citatos [46]

Ray Bradbury. Marso kronikos.

Didelis daiktas – mokėti stebėtis, – pasakė filosofas. – Kosminiai skrydžiai mus visus vėl pavertė vaikais. (psl. 6).

– Pone Aaa, prašom mane išklausyti. Mes sukorėme šešiasdešim milijonų mylių.
Ponas Aaa pagaliau atkreipė dėmesį į kapitoną.
– Iš kur jūs, sakote, atvykot?
Kapitonas blykstelėjo baltais dantimis. Atsisukęs jis sušnibždėjo savo žmonėms:
– Na, dabar jau… – Pokui Aaa jis sušuko: – Mes skridome šešiasdešimt milijonų mylių. Iš Žemės!
Ponas Aaa nusižiovavo.
– Šiuo metu laiku – tik penkiasdešimt. – Jis paėmė kažkokį grėsmingai atrodantį ginklą. – Na, man laikas. Pasiimkite savo popiergalį, nors, tiesą sakant, nesuprantu, kokia jums iš jo nauda, ir drožkite per tą kalniuką į Iopro miestelį: ten viską išklokite ponui Iii. Jis yra tas žmogus, kurio jums reikia. O ne pono Ttt. To idioto, – vieną dieną aš jį pribaigsiu. Ir ne manęs, nes jūs – ne mano sritis. (1999 metai, rugpjūtis, psl. 30). Skaityti toliau

Citatos [45]

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Kaip matote, Gustavas fon Zaiferticas išties buvo geras minų specialistas. Minų? Taip, nes juk mūsų problemos – tai nelyginant žemės minos, užraustos mūsų galvose. Tik pamėgink užlipti ant jų! Šoko terapija, kaip kartą pavadino jis, neradęs tinkamesnio žodžio. („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 7).

Jie visi buvo ten.
Tiek košmarų, kad būtų užtekę tūkstančiui filmų. Tiek vaiduoklių, kad būtų apgyvendinę dešimt tūkstančių pilių. Tiek siaubų, kad būtų ligi pamatų sudrebinę keturiasdešimt miestų.
Dieve mano, jis gi viso pasaulio studijas galėtų aprūpinti filmų scenarijais! – pamaniau („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 13). Skaityti toliau

Citatos [44]

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Tu privalai kurti gera iš bloga. Nes nėra daugiau iš ko tai daryti. Robert Penn Warren.

Ne taip svarbu, kas buvo tie ateiviai, iš kur jie atvyko, ko atvyko, kodėl taip neilgai pabuvo ir kur dėjosi po to. Svarbu tai, kad žmonija dabar tvirtai žino: ji nevieniša Visatoje (psl. 9).

— Jūs, matyt, turite galvoje stalkerius?
— Aš nežinau, kas tai yra.
— Taip pas mus Charmonte vadinami nutrūktgalviai vaikinai, kurie rizikuodami prasigauna į Zoną ir iš ten velka viską, ką tik jiems pavyksta rasti.
— Suprantu. Ne, tai ne mūsų kompetencija. (psl. 10). Skaityti toliau

Citatos [43]

Pedro Lenz. Čia aš varatarius.

Bet staiga visi klausimai dinga i lika tik viens:
Klausyk, Regula, sakau, o negalėčiau aš tavęs paprašyt’ mažos paslaugas, a? Galėtum iki pirmadienia pidisoką paskolint’? Žinai, man čia kai katrie da nemažai skolingi, bet va daba kišenes tuščias, visa problema įsivaizduojamoj pelna apskaitoj, supranti, ką aš turiu galvoj. (psl. 6).

O Regula. Būtų irgi visai nieka. Daba čia paskutiniu metu kartais slankiodams po namus galvoju apie Regulą, bandau įsivaizduot’, ką aš jai sakyčiau, o da svarbiau – ko nesakyčiau. O paskui bandau įsivaizduot’, ką ji sakytų, ką darytų, ką galvotų, i tada atroda, ka viskas būtų normaliai. Keista, kai pagalvoji. Tiek laika pažįsti, i tik grįžtu iš Vycvylia, pradedu apie ją galvot’, tiksliau nuo to vakara, kai ji man paskolin pidiskoką. Tikrai keista. Nesuprasi čia. (psl. 11). Skaityti toliau

Citatos [42]

Marcelijus Martinaitis. Kaip katinai uodega peles gaudo.

Svarbiausia – geriau nei artimieji jei pažįsta daugybę mūsų silpnybių ir jas puikiai išnaudoja. Jie priverčia jiems pataikauti, nusileisti, eiti paskui juos ten, kur mus veda grakščiai iškėlę uodegas. (psl. 10).

Esu sutikęs ne vieną katinų vergą, tarną, kalinį. Keista, bet tokie žmonės gali ilgai ir su malonumu pasakoti apie tą savo vergystę. Jie užmiršta negandas, nemalonumus darbe ar šeimose, netikusią valdžią, šlykštų savo viršininką. Sužinai, ką jų katinėlis labiausiai mėgsta ėsti, kokias išdaigas iškrečia, koks būna meilus, iš tolo pažįsta savo šeimininkus, apsidžiaugia jų sulaukęs, kaip jis nuliūsta, kai namuose jų nebūna, kaip sugrįžus jiems šoka į glėbį (psl. 10-11). Skaityti toliau