Citatos [44]

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Tu privalai kurti gera iš bloga. Nes nėra daugiau iš ko tai daryti. Robert Penn Warren.

Ne taip svarbu, kas buvo tie ateiviai, iš kur jie atvyko, ko atvyko, kodėl taip neilgai pabuvo ir kur dėjosi po to. Svarbu tai, kad žmonija dabar tvirtai žino: ji nevieniša Visatoje (psl. 9).

— Jūs, matyt, turite galvoje stalkerius?
— Aš nežinau, kas tai yra.
— Taip pas mus Charmonte vadinami nutrūktgalviai vaikinai, kurie rizikuodami prasigauna į Zoną ir iš ten velka viską, ką tik jiems pavyksta rasti.
— Suprantu. Ne, tai ne mūsų kompetencija. (psl. 10).

Redrikas išlipo aštuntame aukšte ir, norėdamas truputį prasimankštinti, garsiai ir aiškia ištarė:
— Dušion tavo apšepusio, sena šluota, sutrauka tu, sukriošelio perpista, kartu su apsiseilėjusiu šokoladiniu snarglium… (psl. 90).

— Taip. Ir viskas būtų labai gerai, jei mes žinotumėm, kas yra protas. (psl. 136).

— Prašom, – pasakė Valentinas. – Įsivaizduokite pikniką…
Nunanas krūptelėjo.
— Ką jūs pasakėte?
— Pikniką. Įsivaizduokite: miškas, keliukas, pievelė. Nuo keliuko į pievelę įvažiuoja automobilis, iš automobilio išvirsta jaunimas, buteliai, krepšiai su gėrybėmis, merginos, tranzistoriai, fotokinoaparatai… Sukuriamas laužas, statomos palapinės, įjungiama muzika. O ryte jie išvažiuoja. Žvėrys, paukščiai ir vabzdžiai, visą naktį su siaubu stebėję, kas dėjosi, išlenda iš savo urvų. Ir ką gi jie mato? Ant žolės pritekėję autolo, išlietas benzinas, išmėtytos sugedusios žvakės ir tepalo filtrai. Visur pilna skudurų, perdegusių lempučių, kažkas pametė skečiamąjį raktą. Nuo protektorių nubyrėjęs purvas, kuris buvo prilipęs galas žino kokioje pelkėje… na ir, pats suprantate, laužavietė, obuolių graužtukai, saldainių popieriukai, konservų dėžutės, tušti buteliai, kažkieno nosinė, kažkieno kišeninis peiliukas, seni suplėšyti laikraščiai, monetos, nuvytusios kitų laukymių gėlės…
— Aš supratau, – pasakė Nunanas. – Pikninkas šalikelėje. (psl. 139).

— Palaukite, – pasakė Valentinas. – Paklausykite. „Jūs paklausite mane: kuo didingas žmogus? – pacitavo jis. – Kad sukūrė antrąją gamtą? Kad išjudino beveik kosmines jėgas? Kad per trumpą laiką užvaldė planetą ir prakirto langą į Visatą? Ne! Tuo, kad, nepaisant viso šito, išliko ir ketina gyvuoti ir toliau.“ (psl. 139).

— A, gravitacijos koncentratai… Kryptinė gravitacija. Va apie tai aš su malonumu pasikalbėčiau, bet jūs nieko nesuprasite.
— Kodėl gi nesuprasiu? Aš vis dėlto inžinierius…
— Todėl, kad pats nieko nesupratu, – pasakė Valentinas. (psl. 141).

— F-fu-u… – papurtė jis galvą, taškydamas purviną vandenį. – Kas tai buvo, misteri Šuhartai?
— Mirtis buvo, – neaiškiai ištarė Redrikas ir užsikosėjo. (psl. 182).

— Laimės visiems!.. Už dyką!.. Laimės kiek tik nori!.. Visi šen!.. Užteks visiems!.. Niekas neišeis nuskriaustas!.. Už dyką! Laimė! Už dyką!… (psl. 195).

Citatos [43]

Pedro Lenz. Čia aš varatarius.

Bet staiga visi klausimai dinga i lika tik viens:
Klausyk, Regula, sakau, o negalėčiau aš tavęs paprašyt’ mažos paslaugas, a? Galėtum iki pirmadienia pidisoką paskolint’? Žinai, man čia kai katrie da nemažai skolingi, bet va daba kišenes tuščias, visa problema įsivaizduojamoj pelna apskaitoj, supranti, ką aš turiu galvoj. (psl. 6).

O Regula. Būtų irgi visai nieka. Daba čia paskutiniu metu kartais slankiodams po namus galvoju apie Regulą, bandau įsivaizduot’, ką aš jai sakyčiau, o da svarbiau – ko nesakyčiau. O paskui bandau įsivaizduot’, ką ji sakytų, ką darytų, ką galvotų, i tada atroda, ka viskas būtų normaliai. Keista, kai pagalvoji. Tiek laika pažįsti, i tik grįžtu iš Vycvylia, pradedu apie ją galvot’, tiksliau nuo to vakara, kai ji man paskolin pidiskoką. Tikrai keista. Nesuprasi čia. (psl. 11).

Jo, jo, pasaka, maladiec, Varatariau, da žmona auksine, vaikiška kėdute mašinoj, sodyba prie ežeriuka, metinis fitnesa abonements, tu supranti, ką tu čia neši, Varatariau? Kaip tau atroda, kas tu per čiuvaks? Gal tau atroda, ka tu čia naujas švarus žmogus, Paulius iš Damaska a kažkas tokia, ane? Nusileisk biški. (psl. 12).

Nu, Varatariau, pasakyk, nu pasakyk man, kaip tu įsivaizduoji, kas tu esi, i kas tu toks galėtum būt’?
Nieka aš neįsivaizduoju, Uoli, visai nieka, aš tik noriu baigt’ su tuo šūdu, nes gyvenime da turiu pora planų. (psl. 13).

Bet aš i idiots esu. Reikeja man čia eit’. Laikraštyje nieka nėr. Nu bent jau nieka gera. Gal man vėl sena profesija užsiimt’. Arba eit’. Va, papraščiausiai eit’ kur nors kitur, kur manęs nieks nepažįst. (psl. 17).

Žinai, tu jau švarus, jokia šūda nebėr, nu bent jau kūne, bet smegeninėj liek. Visad. (psl. 19).

Aš i pats nesuprantu, kode i kaip, bet vienintelis, su katruo aš da galiu apie tuos laikus pašnekėt’, yr Uolis. Kiti arba seniai dingę kažkur, arba negal’ prisimint’, negal’, nes nenor’. Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur’ atminties. Sėkmė negal’ pernešt’ atminties. I nieks nenor’ atsimint’, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fytas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis, visi jie saka tipo reik’ žiet’ i priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susergi – žiek į priekį!
Sorry, kur tiksliai man žiet’? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet’, kai matai, ka tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonem, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal. (psl. 26).

Jeigu aš kažką i supratau, jeigu ką i išmokau ant šio svieta iki sava trimtrijų, tai ką: prie motes nereik’ norėt’ per greit prieit’. Piano, low profile, tiesiog palaukt’, kol kažkas prasidės arba ne. Palėčiukais, švelniai, atsargiai – kaip fains šilts vėjuks vasarą – sukies aplink, i visada lauki to momenta. Bet jeigu tik pradėsi moterį spaust’, skaityk, ka jau nebeturi, net jeigu iškart to i nesimata. (psl. 29).

Namuose įkalu da pora Troipelia nuo skausma, profilaktiškai, i da gerą gurkšnį, Veterana brendžiuka. Da galiu perskaityt’ kokį dešimt a penkiolika puslapių, parsinešiau tokią knygą aną savaitę iš bibles. Raides taip fainai liejas, ka net tai istorijai, katrą skaitau, suteik’ tokią savotišką atmosferą. O paskui pamažiukais viršugalvy praded tem’ i aš neriu į gilų miegą. (psl. 31).

Bet aš tada šiaip a taip buvau jau užsivedęs. I jie toliau dubasina, vis stipriau, vis šiukrščiau, vis žiauriau, kol gulėjau ant žemes, jie vis toliau muše, kol vos neuždusau. I trumpai prieš tai, kai man užgesa šviesas, tai yra prieš man apalpstant, da kartą iššvokščiau: čia aš varatarius! Čia aš… I tada man aptema akys, i po to prisimenu, ka jau atsibudau namuose lovoj. O tėvs padare didelį spektaklį, o motina pasake, ka ji labai susirūpinus, kas iš manęs bus. (psl. 98).

Aš jau išsikalbėjau. Aš daba žinau, kas mana draugai i kas nelabai. (psl. 109).

I jeigu per sava gyvenimą ne taip daug i išmokau, viena išmokau tikrai: jei kokia moteris tavęs iš tikrųjų nenor’ o tu negali su tuo susitaikyt’, tada tu žlugęs. Reik’ mokėt’ i pralaimėt, ypač meilėj. (psl. 113).

A aš iš jo irgi norėč’ sužinot’ kokią teisybę, da paklause manęs Pako.
Nebūtinai, pasakiau, bet jei jis būtinai nor’ atsikratyt’ tiesa, tai man tas pats.
Aš tipo atrodau kaip ankščiau, pasake jis, kaip toks, katras vartoj narkotikus, nu ligots ta prasme.
Man buva gaila, bet ne savęs, o daugiau Paka, nes man atroda, ka aš jam iš tikrųjų rūpėjau. (psl. 114).

Citatos [42]

Marcelijus Martinaitis. Kaip katinai uodega peles gaudo.

Svarbiausia – geriau nei artimieji jei pažįsta daugybę mūsų silpnybių ir jas puikiai išnaudoja. Jie priverčia jiems pataikauti, nusileisti, eiti paskui juos ten, kur mus veda grakščiai iškėlę uodegas. (psl. 10).

Esu sutikęs ne vieną katinų vergą, tarną, kalinį. Keista, bet tokie žmonės gali ilgai ir su malonumu pasakoti apie tą savo vergystę. Jie užmiršta negandas, nemalonumus darbe ar šeimose, netikusią valdžią, šlykštų savo viršininką. Sužinai, ką jų katinėlis labiausiai mėgsta ėsti, kokias išdaigas iškrečia, koks būna meilus, iš tolo pažįsta savo šeimininkus, apsidžiaugia jų sulaukęs, kaip jis nuliūsta, kai namuose jų nebūna, kaip sugrįžus jiems šoka į glėbį (psl. 10-11).

Bet štai būna ir didingų, tiesiog istorinių su katinais susijusių vaizdų. Prisimenu vieną istorinį paveikslą, tik neįsidėmėjau jo autoriaus. Ten vaizduojama, kaip po laimėtų mūšių grįžta pergalės regalijomis apsikarstęs didingas karo vadas, o jį pro rūmų duris, lyg pergalės vėliavą iškėlęs uodegą, įveda paprastas, menkutis katinėlis.

Ar reikia jums dar gražesnio vaizdo?! (psl. 13).

Dabar pagalvoju, kad ne tik katinui, o ir žmogui neretai kažkokia nežinoma, bet tikrai aukštesnė jėga staiga atsiunčia signalą  – ateik, tau jau gana. Tu padirbai viską, kas buvo tau skirta ir liepta! Eikš, nelauk, kol iškliš tavo kojos, susimesi į kuprą ir nepabaigdamas imsi pliaukšti niekus! (psl. 42).

Dabar jau nebežinia, kuris – vyras ar jo moteris prisiminė, kokių būdavę juokų, kai tokiam miegančiam rainiui prie uodegos vaikai imdavo ir pririšdavo gerai išdžiovintą kiaulės pūslę su žirniais… gal pamėginam? Kodėl gi ne, tų pūslių virš krosnies kabo visa virtinė.

Iš pradžių buvo visai smagu ir pašėlusiai juokinga. Katinas pajudino uodegą vieną, antrą kartą, o trečiąjį, kai jos priedėlis sutarškėjo kaip kulkosvaidis, šoko nuo sofos ir klykdamas iš siaubo puolė po lova, paskui šoko ant stalo, nuo jo ant indaujos, lentynų, kol versdamas žemėn puodus su pelargonijomis pro langą išlėkė lauk…

Pasakotojas teigė, kad net buvusi sustabdyta kuliamoji, nes katinėlis kaip paklaikęs blaškėsi po kiemą, tai puldamas į klojimą, kur tikriausiai tikėjosi išsigelbėti nuo jį persekiojančio baisaus tratėjimo, tai šokdamas ant žmonių ir maniežą varančių arklių nugarų. Paskui beprotišku greičiu nėrė į sodą ir eglyną…

Niekas nesijuokė. Anaiptol. Pasakotojas prisipažino, kad gyvenime jam neteko patirti didesnės gėdos, kaip tada, kai tėvas padėjo šalin šakes, priėjo prie jųdviejų ir tik paprašė susikrauti daiktus.

Vėliau sužinota, jog katinas parsirado tik kitos dienos pavakare, ant visiškai nušiurusios uodegos jam karojo sudriskusios pūslės skivytai. Buvo smarkiai apsidraskęs: matyt, brovėsi per krūmus. Žvelgė sužeistomis ir ašarojančiomis akimis, tarsi klausdamas – už ką mane taip nuskriaudėte? Ar už tai, kad aš mažas ir beveik beginklis? Ką aš jums padariau? (psl. 90-91).

Citatos [40]

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

Tikrovė, niekada negalinti prilygti grynam idealui, tokia, kad I ir II krematoriumai neišgali sudeginti daugiau kaip du tūkstančius vienetų per parą, ir nevalia didinti to kiekio, nerizikuojant sukelti avarijos.
– O kiti du? – lenkdamas ketvirtą taurę, paklausė daktaras Foigtas.
– Trečias ir ketvirtas – tai mano kryžius: sudoroja ne daugiau kaip pusantro tūkstančio vienetų per parą. Labai nuvylė naujieji modeliai. Jeigu vyresnybė klausytų išmanančių žmonių… Tik prašom negalvoti, daktare, kad aš kritikuoju viršininkus, – pasakė jis per vakarienę, maukdamas, ko gero, penktą taurę. – Turint prieš akis tokį svarbų uždavinį, SS vyrams iš sąmonės būtina ne tik šalinti jausmus, panašius į užuojautą, bet ir griežtai bausti ištižėlius, idant dirbtų tėvynės labui.
– O kur dedate… atliekas?
– Pelenus krauname į sunkvežimius ir verčiame į Vyslą. Kiekvieną dieną upė plukdo tonas pelenų į jūrą, lotynų klasikų vadinama mirtimi, kaip Cheronoje mus, naujokus, per savo nepamirštamas paskaita mokė brolis Anzelmas Koponsa.
– Ką?
– Aš esu tik notaro pavaduotojas, jūsų ekselencija. Aš…
– Ką čia skaitei, nelaimingasis?
– Na… kad Žuzepas Šaromas prakeikė jus ant laužo…
– Jam nebuvo nupjautas liežuvis?
– Brolis Mykolas neleido. jam suteiktais įgaliojimais…
– Brolis Mykolas? Brolis Mykolas Suskedietis? – Tragiška pusės sveikamarijos pauzė. – Atveskite čionai tą maitą. (psl. 309).

Klausyk, mielas bičiuli: esu taip tvirtai įsitikinęs savo sprendimu, kad nuėjau dar toliau ta kryptimi: įstojau į liaudies armiją. Žodžiu, vietoj sutanos paėmiau šautuvą. Esu naudingesnis stengdamasis savo artimus apsaugoti nuo Blogio. Nebeliko jokių abejonių, bičiuli Ardevoli. Ankščiau kalbėjau apie Blogį, Nelabąjį, Šetoną… ir negebėjau suprasti Blogio prigimties, samprotavau apie nuodėmės blogį, kančios blogį, metafizinį blogį, absoliutų blogį ir santykinį blogį, o svarbiausia – apie tikrąją blogio priežastį. Ir tiek metų studijavęs, tiek kartų svarstęs tuos klausimus, pasirodo, turiu klausytis savo parapijos davatkų, išpažįstančių didžiausią savo nuodėmę po vidurnakčio nesilaikius griežto pasninko prieš rytinę Komuniją. Dieve mano, širdis man sakė: negali būti, negali būti, Dragai, argi tik tokią prasmę turi gyvenimas, jei trokšti būti naudingas žmonijai. Galutinai tuo įsitikinau, kai viena motina  man pasakė: dvasiškasis tėve, kaip dievas leidžia, kad mirtų mano duktė, kęsdama tokias kančias; kodėl Dievas jų nenutraukia, o aš nežinojau, ką atsakyti, ir nutilau susigėdęs, kai susigriebiau sakąs jai pamokslą apie tikrąją Blogio priežastį, atsiprašiau ir prisipažinau, kad nežinau. Pasakiau jai: nežinau, Andrėja, atleisk, bet aš nežinau. (psl. 434).

O paskui pusbalsiu pridūrė: mirties aš nebijau; ji mane siutina, ir tiek. Mirtis man atgrasi, bet nebaisi. Kai esi kur nors, ten nėra mirties, o ten, kur yra mirtis, tavęs nebėra. Žodžiu, bijoti mirties – tai tuščiai gaišinti laiką. Iš jo kalbų apie mirtį padariau išvadą, kad jos bijo. Ko gero, ne mažiau nei aš. O paskui pridūrė: pasak Vitgenšteino, mirtis nepriskirtina prie gyvenimo faktų. Ir Adrianui dingtelėjo mintis paklausti, kuo labiausiai jį yra nustebinęs gyvenimas.
– Nustebinęs? –  Jis susimąstė. Laikrodžio tiksėjimas, lyg atsėlinęs iš tolių toliausių, įsismelkė į kambarį ir į mūsų mintis. – Nustebinęs… –  pakartojo ir pagaliau ryžosi: – Štai kuo: paprasčiausiai tuo, kad taip ramiai ir patogiai išgyvenau siaubo metus viename iš baisiausių žmonijai žinomų šimtmečių. Todėl, kad jis buvo nepalyginamai baisesnis už visus kitus. ir ne tik žydams. (psl. 572).

Todėl stabdau laiką, kurdamas De consolatione philosophiae, ir laukiu pabaigos rašydamas tau šiuos prisiminimus, kurių kitaip ir neįmanoma pavadinti. Merdėsiu ilgai, visiškai ne taip, kaip mirė Boetijus. Mano imperatoriaus žudikas – ne Teodorikas, o Alzheimeris Didysis. (psl. 770).

Nepakartojamų įspūdžių….

Citatos [39]

Andy Weir. Marsietis.

Įrašas: 381 solas

Mąsčiau apie Marso įstatymus.

Taip, žinau: kvaila apie tai galvoti, bet turiu nemažai laisvo laiko.

Pagal vieną tarptautinį susitarimą, jokia šalis negali reikšti pretenzijų į jokius objektus, kurie nėra Žemėje. Kitame susitarime sakoma, kad, jei esi jokios valstybės teritorijoje, joje galioja jūrų teisė. Taip išeina, kad Marsas – „tarptautiniai vandenys“.

NASA – amerikiečių nekarinė organizacija, kuriai priklauso Bazė. Vadinasi, kol esu Bazėje, tol čia galioja Amerikos įstatymai. Vos iš jos išlindęs, atsiduriu tarptautiniuose vandenyse. Įlipęs į marsaeigį, grįžtu prie Amerikos įstatymų.

Dabar smagiausia dalis: ankščiau ar vėliau nuvažiuosiu į Skaparelį ir pasisavinsiu Ares 4 Pakilimo iš Marso aparatą. Niekas aiškiai man nedavė leidimo tą daryti, ir negalės, kol neįjungsiu Ares 4 erdvėlaivio komunikacijų sistemos. Įlipęs į Ares 4 aparatą, prieš pradėdamas kalbėtis su NASA, užimsiu jį ir be leidimo valdysiu tarptautiniuose vandenyse.

Tai reiškia, kad būsiu piratas!

Kosmoso piratas! (psl. 394-395).

Citatos [38]

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Sunku būti dievu.

— Kaltinamas ir yra baisiai, neatleidžiamai nusikaltęs dievui, karūnai ir ramybei! (psl. 25).

— Prasčioko liežuvis turi žinoti savo vietą. Dievas davė prasčiokui liežuvį ne tam, kad postringautų, o tam, kad laižytų savo ponui batus, ponui, kuris duotas prasčiokui nuo amžių… (psl. 28).

O per tamsią Arkanaro karalystės lygumą, nušviestą gaisrų pašvaisčių ir balanų kibirkščių, keliais ir takeliais, sugraužti uodų, iki kraujo nutrintomis kojomis, srūvantys prakaitu ir apnešti dulkių, nukamuoti, įbaiminti, smaugiami nevilties, bet tvirti it plienas savo vieninteliu tikėjimu, bėga, eina, slenka aplenkdami užkardas šimtai nelaimingųjų, paskelbtų už įstatymo ribų, už tai, kad moka ir nori gydyti ir mokyti ligų išsekintą ir tamsume skendinčią savo tautą; už tai, kad jie, tarsi dievai, iš molio ir akmens kuria antrąją gamtą siekdami papuošti tautos, nepažįstančios grožio, gyvenimą; už tai, kad jie prasiskverbia į gamtos paslaptis vildamiesi priversti tas paslaptis tarnauti neišmanėlei, senovinių nesąmonių įbaugintai savo tautai… Bejėgiai, geri, nepraktiški, toli pralenkę savąjį amžių… (psl. 31).

Donas Reba, donas Reba! Ne aukštas, bet ir ne mažutis, nei storas, nei labai liesas, ne koks tankiaplaukis, bet toli gražu ne plikas. ne staigių, bet ir nelėtų judesių, veidas neįsimintinas, panašus į tūkstančius veidų. Mandagus, galantiškas su damomis, dėmesingas pašnekovas, beje, nažaižaruojantis kokiomis ypatingomis mintimis… (psl. 81).

Man dabar jau ne teorija rūpi, pagalvojo Rumata. Žinau tik vieną dalyką: žmogus yra objektyvus proto turėtojas, visa, kas trukdo žmogui ugdyti protą, – blogis, ir šį blogį reikia šalinti kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėmis. Bet kokiomis? Ar bet kokiomis?… Ne, turbūt ne bet kokiomis. O gal bet kokiomis? Ištiža! – pagalvojo apie save Rumata. Reikia apsispręsti. Ankščiau ar vėliau vis tiek teks apsispręsti. (psl. 83).

— Žmogaus esmė, – lėtai kramtydamas kalbėjo Budachas, – įstabus gebėjimas prie visko priprasti. Gamtoje nėra nieko, su kuo žmogus neapsiprastų. Nei arklys, nei pelė, nei šuo tokios savybės neturi. Matyt, kurdamas žmogų, dievas numanė, kokiomis kančioms jį pasmerkia, ir davė jam didžiulę jėgų ir kantrybės atsargą. Sunku pasakyti, gerai tai ar blogai. jeigu žmogus nebūtų toks kantrus ir atsparus, visi geri žmonės jau seniai būtų pražuvę, ir pasaulyje būtų likę tik blogi ir bedvasiai. Kita vertus, įprotis kentėti ir prisitaikyti paverčia žmones bežadžiais galvijais, niekuo, išskyrus anatomiją, nesiskiriančiais nuo gyvulių ir netgi bejėgiškesniais už juos. Ir kiekviena nauja diena gimdo naują blogio ir ir prievartos siaubą…

— Nejaugi jūs tikrai laikote šį pasaulį tobulu? – nusistebėjo Rumata.  – Kai susitikote su donu Reba, kai pabuvote kalėjime…
— Na, žinoma, mano jaunasis drauge! Man daug kas pasaulyje nepatinka, norėčiau, kad daug kas atrodytų kitaip.. Bet ką daryti? Aukščiausiųjų jėgų akims tobulybė atrodo kitaip negu manosioms. Kokia prasmė skųstis medžiui, kad jis negali judėti, nors veikiausiai mielai bėgtų kiek įkerta nuo medkirčio kirvio. (psl. 183).

— Galėčiau padaryti ir tai, tarė jis. – Bet ar verta atimti iš žmonijos jos istoriją? Ar verta vieną žmoniją pakeisti kita? Ar nebus tas pats, tarsi nušluotum šią žmoniją nuo žemės paviršiaus ir jos vietoje sukurtum naują?
Budachas svarstė suraukęs kaktą. Rumata laukė. Už lango vėl gailiai sugirgždėjo vežimai. Budachas tyliai tarė:
— Tuomet, viešpatie, nušluok mus nuo žemės paviršiaus ir sukurk iš naujo, tobulesnius… arba, dar geriau, palik mus ir leisk eiti savo keliu…
— Mano širdis sklidina gailesčio, – lėtai ištarė Rumata. – Aš negaliu to padaryti. (psl. 185).

Et, užteks, argi perrašysi visą knygą….

Citatos [37]

Guillaume Musso. Rytoj.

Meilė ir ten prislinks, kur jai prieiti kliudo. William Shakespeare (psl. 5)

Esame ne tai, ką matome veidrodyje. Esame tai, kas atsispindime kitų akyse. Tarun J. Tejpal (psl. 11).

Šunys man niekada neįkando. Tik žmonės. Marilyn Monroe (psl. 25).

Baimė negali apsieiti be vilties, o viltis – be baimės. Baruch Spinoza (psl. 89).

Ateitis – tai vaiduoklis tuščiomis rankomis, kuris viską žada, bet nieko neturi. Victor Hugo (psl. 115).

Ranka, supanti lopšį, valdo ir pasaulį. William Wallace (psl. 131).

Meilė panaši į karą. Ovidijus (psl. 145).

Tiesa, kurią mažiausiai norime išgirsti, yra tiesa, kurią labiausiai norime žinoti. Kinų patarlė (psl. 201).

A woman is like a teabag, you never know how strogn she is until she gets into hot water. Eleanor Roosevelt (psl. 233).

Meilės žodžiai yra tartum medžiotojo paleistos strėlės. Elnias, į kurį pataikė, toliau bėga, ir niekas ir pradžių nežino, kad sužalojimas yra mirtinas. Maurice Magre (psl. 243).

Gaila tų, kurie bijo, nes jei patys susikuria sau košmarus. Stephen King (psl. 307).

Mes su gyvybe savo atsiskaitom tik vienąkart. William Shakespeare (psl. 283).

Jei iš tiesų gyvename tik dalelę to, kas yra mumyse, tai kas nutinka likusiai daliai? Pascal Mercier. (psl. 335).

Guillaume Musso. Angelo kvietimas.

O skausmas visuomet baisiausias būna tas, kur patys pasidarom. Sofoklis.

Vyrai kalbasi su moterimis, kad galėtų su jomis permiegoti, o moterys miega su vyrais, kad galėtų su jais pasikalbėti. Jay McInerney.

Kiekvienas iš mūsų yra mėnulis ir turi tamsiąją pusę, kurios niekas nemato. Mark Twain.