Gabrielis Garsija Markesas. Šimtas metų vienatvės.

Markesas, G. G., (1991). Šimtas metų vienatvės. Iš ispanų k. vertė Elena Treinienė. Vilnius: Lietuvos fotomeninkų sąjunga, 335 p.

– Ką veikiate, pulkininke?
– Nagi sėdžiu, – atsakė šis, – ir laukiu, kada pro šalį neš mano grabą (psl. 165).

Ilgai skaičiau šią nuostabią knygą, o dar ilgiau ruošiausi parašyti šį įrašą. Nes apie tokias knygas ir nereikia nieko rašyti, jas reikia skaityti. Dažnai pagalvodavau, kas tai yra gera knyga, kaip ją atpažinti, juk kiekvienas skaitytojas turi savo, individualų skonį. Patikėkit, Markeso kūrybai sunku atsispirti, neįmanoma pasakyti: „neįdomu, nuobodu, migdo…“.

Istorija įtraukia iš karto, nes juk įdomu, kaip kuriasi mažas kaimelis Makondas, tuo labiau, kad ir naujieji gyventojai labai unikalūs. Žavesio prideda ir Melkiadas su savuoju čigonų taboru, nuolat pristatantis į kaimą kokių nors naujovių.

– Čia didžiausias pasaulio deimantas.
– Ne, – pataisė čigonas. – Čia ledas. (psl. 18).

Taip nepastebimai bėga laikas, puslapis po puslapio, viena karta po kartos, Chosė Arkadijas, Aurelianas Buendija, Aurelianas, paskui vėl Aurelianas Antrasis ir taip iki septintos kartos. Makondo įkūrimo, klestėjimo ir pražūties istorija. Tarsi alegorija apie žmogaus, tiksliau žmonių, visos civilizacijos, likimą.

Labiausiai man patiko tai, kad nors knygoje siužetas vystomas vyriškąja Buendijų dinastijos linija, labai daug vietos skirta moterims. Nuostabi visos šeimos Motina Ursula. Pažemintoji Amaranta. Ypatingoji Rebeka, valganti žemes ir čiulpianti nykštį…  Nematomoji Santa Sofija de la Piedad, reiklioji Fernanda. Jų gal ne tiek daug, kiek vyrų, bet jos tokios ypatingos. Nepamirštamos. Kol vyrai kariauja (taip, kur dar karas: „Pulkininkas Aurelianas Buendija surengė trisdešimt du ginkluotus sukilimus ir visus pralaimėjo“ psl. 88), jos… Ai, bet paskaitykite patys.

Nes tik perskaitęs sužinai, kuo Markeso kūryba taip vilioja. Nes tik perskaitęs supranti, kad kartais magiški dalykai būna daug realesni, nei gali tikėtis. Nes tik perskaitęs suvoki, kas tai yra šedevras ir už ką skiriamos literatūrinės Nobelio premijos…

„Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“ (psl. 322).

Tobula knyga. Būtina perskaityti visiems.

Reklama