Stefan Ahnhem. Beveidės aukos.

Stefan Ahnhem. Beveidės aukos.

AHNHEM, Stefan. Beveidės aukos [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 581 p.

Užsimerkęs susimąstė, kiek žmonių dabar bandė įminti šią dėlionę, išsiaiškinti, kaip viskas susiję. Net nesvarbu, kad tai tik pradžia. Paskutinė mintis prieš užmiegant nuvilnijo per kūną it šilta banga.
Tuoj visa klasė nebegalės užmigti.

Nekenčiu mokyklos Nekenčiu! Visi mato . Žinau, kad mato. Ir vis tiek niekas nieko nedaro. Arba daro. Juokiasi ir nusuka akis…. Tad, jei kada nors nusukai akis ir apsimetei, kad nematai skriaudžiamo klasioko, gal geriau ir neskaityk tos knygos. Nes taip jau yra, kad net labiausiai skriaudžiami vaikai užauga. O tada…

Dar atsimenu laikus, kaip supermamų knygų skaitytojų forume gaudžiau kiekvieną žinutę apie geresnį šiuolaikinį detektyvą. Rodos, viskas jau buvo perskaityta, o skandinavų detektyvų era dar nebuvo pasiekusi Lietuvos. Va jei tuomet kas nors būtų davęs tas Beveides aukas!

Čia yra visko, ko reikia tikram detektyvui. Baisu ir liūdna. Žiauru ir kruvina. Daug veiksmo ir intrigos. Detalių, iš kurių pamažu dėliojama dėlionė. Tipiškas skandinaviškas detektyvo personažas. Fabianas Riskas gyvena ne pačius geriausius laikus, jo praeitis miglota, namuose nesklandumai… Daugiau ne kažin kiek ir atskleista. Nereikia būti detektyvu, kad suprastum – bus dar (goodreads patikina, kad laukia mažiausiai keturios dalys).

Yra ir to, ko reikia kiekvienai laisvalaikio knygai. Lapai verčiasi nejučiomis, atsiplėšti neįmanoma. Bandai neatsilikti ir kartu sudėlioti tą dėlionę. Kas gi jis, užsigeidęs išžudyti visą savo buvusią klasę?

Po mokyklos priėjo keli seni draugai pakalbėti, bet aš juos pasiunčiau po velnių. Daugiau draugų neturiu. Vietoj to padaužiau Joną. Mane visada erzino, kaip bjauriai jis rengiasi. Trankiau į pilvą kol jis nukrito. Jo akyse mačiau baimę. Jėga.

Jau dabar labai laukiu kitos knygos.

Sarah Pinborough. Prisiekiu jos gyvybe.

Sarah Pinborough. Prisiekiu jos gyvybe.

PINBOROUGH, Sarah. Prisiekiu jos gyvybe [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 350 p.

Bet, Dieve, kodėl žmonės tiesiog negali įsidiegti mesendžerio telefone? Tarsi kiekvieno duomenys čia nebūtų jau vienaip ar kitaip pateikti? Visi, kuriems dar nėra dvidešimt penkerių, ramiai su tuo susitaikytų. Tik suaugusieji mano, jog kam nors tai rūpi. Kokia prasmė turėti žinučių paslaugą, jeigu ja gali naudotis tik iš kompiuterio?
Kitoks privatumas.
Galvon įsėlina mintis. Tai toks privatumas, kurio tau reikia, kai saugai paslaptis nuo artimiausių žmonių. Galbūt nuo žmonos? Kad ir kokia būtų jo priežastis, tai privertė mane išjungti pranešimus.
Mes visi turim paslapčių.
Pradedu suprasti, kad galbūt paslaptys yra nuostabu.

Kažin, kas svarbiau trilerių ir detektyvų skaitytojams? Gana lėtokas gal net nuobodokas siužetas ir geras driokstelėjimas pabaigoje, ar kuomet įtampa išlaikoma tolygiai ir didelio aiktelėjimo pabaigoje nebūna? Tikriausiai kiekvienam skaitytojui savaip. Šį kartą aš labiau tikėjausi antrojo varianto, kad būtų smalsu nuo pat pirmojo puslapio ir kad sunku būtų užversti knygą. Sakyčiau, lūkesčiai daug maž ir išsipildė.

Taip, tai žymiojo trilerio „Ydingas ratas“ autorės dar viena knyga lietuviškai. Kad tas „Ydingas ratas“ patiko skaitytojams – tai faktas. Kad nelabai patiko man – irgi. Bet vis tiek labai knietėjo perskaityti dar nors vieną autorės knygą.

Liza kartu su paaugle dukra Eiva gyvena gana paprastą gyvenimą. Liza mielai leidžia laiką su geriausia drauge Merilin, Eiva – su savo geriausiomis draugėmis iš plaukimo treniruočių. Bet ore sklando kažkokios paslaptys: paslaptys tarp mamos ir paauglės dukters, paslaptys tarp geriausių draugių. Paslaptys, paslaptys, paslaptys, ir keistoki Lizos būgštavimai dėl praeities. Kai vieną dieną Eiva išgelbėja skęstantį berniuką ir kartu su mama patenka į laikraščių puslapius viskas iš esmės pasikeičia, ramus gyvenimas pranyksta ir, rodos, jau niekada nebesugrįš.

Tai toks paprastas siužetas, skaičiau labai įsitraukusi, nors buvo vietų, kai norėjau padėti knygą į šalį ir padaryti pertrauką. Jau labai gaila buvo to Danieliaus, kurį norėjosi paimti ant rankų, prisiglausti, nuraminti ir pasakyti, kad dabar viskas bus gerai. Apie Šarlotę jau net nekalbu.

Labai įdomu, kaip patiks knyga Ydingo rato fanams?

Yaa Gyasi. Auksinės šaknys.

GYASI, Yaa. Auksinės šaknys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 346 p.

Taip jie gyveno krūmynuose: valgyk arba būsi suvalgytas. Gaudyk arba būsi pagautas.

Man labai patinka knygos, kurios verčia pasukti smegeninę. Na, kai ne viskas tiesiai šviesiai parašyta, kai gali interpretuoti, suprasti ir vienaip, ir kitaip… kai yra šiokios tokios painiavos, o kitas skyrius neabejotinai kažkuo nustebins. Ir ne, čia aš ne apie detektyvą. Gal netgi geriau – apie šeimos, netgi dviejų šeimų, aštuonių kartų sagą.

Auksinės šaknys yra toks milžiniškas netikėtumas, kad net sunku apsakyti. Prieš tai tik daugmaž žinojau, kur yra Gana. Tik miglotai galėjau įsivaizduoti, kaip tampama vergu. Kai tavo namai pamažu tolsta, o horizonte tik beribis vandenynas, kuris kažkada XVIII amžiuje buvo tik dar didesnis. Prieš tai kažkaip galvojau, kad kolonistai baltieji gaudė vietinius gyventojus ir plukdė juos į Ameriką, vergijon. Bet juk vien gerų ir vien blogų žmonių nebūna, tiesa?

Kai kartą seniai seniai siautėjo gaisras ir sėkmingai naikino jamsų derlių, gimė mergaitė Efija. Ji dar nežino, kad kažkur gyvena jos sesuo. Nežino, kad jai bus lemta likti gimtinėje, kai tuo tarpu sesuo patirs vergės dalią. Ji dar nežino, kad galbūt yra laimingesnė. Bet tik galbūt. Kas nutuokia, kaip klostysis jos vaikų, anūkų, proanūkių, likimas? Niekas. Bet skaitytojui pasiseka, jis tarsi koks visagalis peržvelgia ištisų kartų gyvenimus, nors tie prisilietimai tokie trumpi ir fragmentiški. Mardžorei ir Markusui sunkiau, savo šaknų ir tapatybės jie neras jokiame epavelde ir jokiose metrikų knygose. Jiems liks tik nuojauta. Homegoing. Yra vilties, kad jiems pasiseks.

Tai va. Apie tokias knygas aš visada neturiu ką daugiau rašyti. Koks tai yra gėris skelbia visi įmanomi medijų kanalai. Pripažinimas, apdovanojimai, stebuklas ir visa kita. Belieka tik patvirtinti – taip. Tema labai skaudi. O knyga labai gera. Tikrai.

Guillaume Musso. Mergaitė ir naktis.

Guillaume Musso. Mergaitė ir naktis.

MUSSO, Guillaume. Mergaitė ir naktis [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 318 p.

Turėjau paimti akinius į rankas, kad įsitikinčiau, jog tai ne haliucinacija. Kai juos pakėliau, pamačiau, jog ant žurnalo iškarpos dar buvo ir kažkas parašyta. Dailia apskrita rašysena buvo išvežiotas vienas vienintelis žodis: Kerštas.

Kas pasakė, kad skaityti vieną trilerį po kito neįdomu? Aš juk Musso fanė. Daugelis jo knygų geros, o visos jo knygos velniškai įtraukiančios. Čia buvo toji, kurią skaičiau miego sąskaita. Koks gali būti miegas, jei su kiekvienu puslapiu vis geriau.

Tai kol kas pirmoji knyga, kur veiksmas vyksta Prancūzijoje. Nors autorius prancūzas, paprastai siužetas perkeliamas už Atlanto. Gal kokiame Niujorke trileriai įtakingesni ir įspūdingesni? Kad labiau holivudiniai, tai jau tikrai. Taip, šis irgi bus holivudinis, bet šį kartą tas būdvardis nieko nereiškia. Šiaip juk žmonės neskaito neįdomių knygų miego sąskaita, ar ne?

Siužetas tai neįtikėtinas. Po 25 metų mokyklos jubiliejuje susitinka trys draugai, kurie jau regi save su antrankiais. Mat jie įvykdė žmogžudystę, o kad kūno tikrai niekas niekada nerastų – jį užmūrijo į Sent Egziuperi licėjaus sporto salės sieną. Atrodė patikima… prieš 25 metus… iki tol, kol mokykla negavo lėšų plėtrai. Dabar gi viskas išaiškės.

Tai va tokie rimti reikaliukai.

Autoriui fantazijos netrūksta. Trys geri draugai, mokslų / paauglystės / meilės ir visos kitos kančios, kaltė, neišsipildžiusios viltys, nesuprasti tėvai, – vienu žodžiu, visa žmogiškų jausmų maišalynė pasūdyta kerštu ir dar tik nujaučiama, bet labai realia bausme. Į pabaigą tas Keršto Kalavijas įsisiautės kaip pas kokį R. R. Martin, bet viskam bus priežastis. Ir viskas bus paaiškinta – čia tikriausiai ir bus vienintelis knygos minusas. Va, tas atsitiko todėl, o anas – todėl. Bet gal tai tik autoriaus versija? Kuri nebūtinai turi sutapti su skaitytojo. Čia juk detektyvinis trileris!

Jau laukiu kito!

Žinojo, kad kiša nagus velniui į nasrus, bet jam patiko mintis, kad gyvenimas niekada nesiunčia išbandymų, kurių negalime pakelti. Gėris vedasi paskui save blogį, o blogis – gėrį.

Ir pabaigai, kaip jau įprasta, kelios citatos iš tikriausiai neišsenkamo Musso citatų lobyno.

Viskas, išskyrus dabar išgyvenamą akimirką, tėra prisiminimai. Tennessee WILLIAMS.
Advokato žmonėms dažniausiai prireikia tada, kai pradeda sakyti tiesą. P. D. JAMES.
Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. George ORWELL (visų taip mylimi 1984 – ieji).
Jei sėdi krentančiame lėktuve, kad ir kiek veržtumeisi diržus, naudos iš to jokios. Haruki MURAKAMI (IQ84).

 

Emma Rowley. Kur išnyksta dingusieji.

ROWLEY, Emma. Kur išnyksta dingusieji [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau. Nė kiek nepasistūmėjau, ieškodama savo dukros. Policija nutraukė tyrimą.
Ne. Pasitaisau. Yra kur kas blogiau. Policija manimi nepasitiki.

Tai viena iš tų retų knygų, kai, vos pamačiusi, iš karto užsimanau paskaityti. Čia ir dabar. Nesvarbu, apie ką ji. Suintriguoja vienintelis žodis, vienintelis sakinys ant viršelio, ir viskas. Man jos reikia.

Esu labai neatspari reklamai.

Bet dėl to visai nesuku galvos. Knyga patiko, netgi sakyčiau, labai. Nuo paskutinio skaityto trilerio praėjo jau mėnuo, ne, du, o gal ir daugiau! Kaip tik metas naujam.

Pavadinimas kiek klaidina.  Dingti – tai tiesiog pabėgti iš namų dėl daugybės priežasčių. Tiesiog vieną dieną išnyksti, ir viskas. Kartais gali paskambinti telefonu „Žinutė butelyje“ ir padiktuoti žinutę artimiesiems – man viskas gerai, nesirūpinkite, bet neieškokite ir panašiai. Pirma mintis – nežinau, koks turi būti žmogus, kuris taip baustų jį mylinčius artimuosius. Bet knyga ne apie tai. Knyga apie Keitę, kuri dirba tokioje lapdaros organizacijoje. Ir vieną dieną, kaip ir reikia tikėtis, jai paskambina… dukra. Kuri jau du metus laikoma dingusia.

Ir kas tada? Tada ir prasideda lapų vertimas. Pageturneris. Keitė pamažu jau eina iš proto. Tai yra, tokia atrodo aplinkiniams. Juk tokia netektis. Maža ką gali išgirsti sielvartaujanti motina. Tikriausiai vertėtų nueiti pas gydytoją.. Tyrimas įsisuka. Vieni tiki Keite. Kiti – ne. Tiksliau – netiki niekas. Bet yra motiniška nuojauta, kurią sunku apgauti. Beveik neįmanoma. O ypač vyrams.

Jei kas ir galėtų mane surasti, tai tik ji…

Alice Feeney. Kartais aš meluoju.

FEENEY, Alice. Kartais aš meluoju [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2017. 334 p.

Žmonės gėrį ir blogį laiko priešingybėmis, bet jie klysta, gėris ir blogis yra tik vienas kito atspindys sudužusiame stikle.

Trileris – literatūros, televizijos ir kino žanras, kuriame įtampa, nerimas, laukimas bei jaudulys laikomi pagrindiniais elementais. Trileriai veikia žiūrovo nuotaiką: verčia jį nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuoja netikrumo jausmą, nuostabą, susierzinimą ir/arba siaubą. Trileriai skatina adrenalino išsiskyrimą ir sužadina emocijas. Kuriant filmą, priskiriamą trilerio žanrui, dažnai įpinami netikėti siužeto vingiai bei pasirenkamos žiūrovą klaidinančios situacijos. Trilerio siužete antagonistas įvairiais būdais kliudo protagonistui pasiekti savo tikslo.

Wikipediją pacitavau neatsitiktinai. Nors pradžia buvo labai šiaip sau, vėliau trileris įsisuko kaip tame apibūdinime. Amberė yra komoje, bet ta koma kitokia, mat moteris viską puikiai suvokia, mąsto, prisimena, jaučia. Tiesa, tie prisiminimai grįžta labai pamažu, kaip kokia dėlionė pažengusiems. Įvyko kažkokia nelaimė, greičiausiai avarija. Amberė klausosi jos aplankyti atėjusių artimųjų, mėgina prisiminti įvykius ir dar labiau painiojasi.

Pasakojimas padalintas į tris sluoksnius – Dabar-Anksčiau-Tada. Ir jei skaitytojas galvos (aš galvojau!), kad aha, taip ir maniau, čia gi viskas aišku, na taip tikriausiai ir baigsis, – tai nieko panašaus. Baigsis taip, kaip norės autorė, o skaitytojui liks bendraminčių komentarai feisbuke, goodreads spoileriai ir keli galimi variantai, iš kurių tikriausiai nei vienas nėra teisingas.

Trileris su pagreičiu. Šaunu, kad net pati paprasčiausia knyga priverčia pasukti smegenis.

Jana Vagner. Viešbutis

VAGNER, Jana. Viešbutis [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 480 p.

Dabar jie žino, kad jų sielvartas nesimetriškas. Nevienodas. Kažkuris vienas, kažkuris jų, niūriai stovinčių aplink stalą su mirguliuojančiomis žvakėmis, tik apsimeta, kad sielvartauja. Kažkuris lygiai taip pat kaip jie raukosi ir tylomis ryja tamsų skystimą iš sunkios stiklinės, bet jis nenuoširdus. Kažkuris meluoja. Jiems atrodo, kad šis kažkuris, vienas jų, mielai pergalingai nusikvatotų ir aplėktų svetainę ratu, bet šito nedaro tik nenorėdamas išsiduoti. Žmonėms, kurie kartu daugybę metų, tai pernelyg baisi prielaida. Kaip tik ji ir atima žadą. 

Kaip smagu skaityti kokybišką prozą! Net nežinau kodėl knyga man taip patiko. Gal įdomia istorija, gal įvairiaspalviais veikėjais, gal kažkokiu kažkur giliai slypinčiu artumu, gal tiesiog tuo tekstu, kuris tikrų tikriausiai prikausto ir nepaleidžia, kviečia atsiversti knygą dar ir dar kartą. Ir tada nebesvarbu, kad veiksmo kaip ir nebėra (žiemos pūga ir dingusi elektra užspeičia draugų kompaniją viešbutyje), laikas kaip ir sustojęs – tai juk pats tinkamiausias metas pabendrauti, prisiminti, atrasti. Savo draugus ir save patį.

Taigi, turtingų draugų kompanija savaitei išsinuomoja viešbutį kalnuose su puikiomis slidinėjimo trasomis, ramybe, poilsiu ir neišsenkamu kiekiu alkoholio. Bet visai ne jis paskui sekančių įvykių kaltininkas. Laikinai nuo pasaulio atskirtame viešbutyje nužudoma jų draugė. Įtariamasis – vienas jų. Arba jie visi.

Pirma mintis buvo: ai, gal čia gal bus kaip kokiame S. Kingo „Švytėjime“. Arba A. Kristi detektyvuose. Bet lai tie palyginimai nesuklaidina – tie daugumai žinomi siužetai buvo visai laiku, vietoje ir tikrai nieko nesugadino, nieko nepamaišė. Ir visai neberūpėjo, kad čia ne Vongo ežeras, mirtino viruso nebusi, pasaulio pabaigos nebus. Nors… Gal nereikia nei mirtinų epidemijų, užtenka vieno viešbučio, vienos mirties, kelių vakarų prie žvakių šviesos. Ir…

Kažkur skaičiau, kad rusų kalba – turtingiausia. Nežinau, tikriausia, literatūrinė kalba – tai tikrai: net verstas tekstas toks sklandus, taip laisvai liejasi, teka, na, tiesiog yra labai gražus. Tikriausiai čia ir vertėjos talentas, ant viršelio esantis antspaudas dar labiau patvirtina vertimo kokybę. Na, bet spręskite patys.