Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

KELLY, Erin. Jis pasakė, ji pasakė. [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 488 p.

– Kur buvai?
Nežinau, kodėl taip pasakiau.
– Išėjau pasivaikščioti. Palei upę, netoliese.
Tai buvo pirmas mano melas. 

Ir paskutinis trileris šiais metais! Nors taip pavadinti gal nėra labai tikslu – greičiausiai tai tiesiog santykių drama. Ir daug daug melo.

Kitas ir Laura – pora, kurių pomėgis keliauti po pasaulį ir stebėti Saulės užtemimus. Vienais metais, kai užtemimas bus beveik visai nematomas, nutiks dalykų, kurie iš esmės pakeis jų gyvenimą. Išgelbėtos merginos dėkingumas išaugs į gana keistokus poelgius. Gero darbo pasekmė taps baimė ir slapstymasis. Bet pasislėpk tu žmogau, kai yra internetas ir feisbukas….

Stebuklo tikrai jokio, bet skaityti visai įdomu. Iš pradžių kiek nuobodu, bet kai galutinai įsitikinau, kad tai nebus koks nors veiksmo trileris ir susitaikiau su lėtoku tempu, ganėtinai įtraukė. Autorė pamėtėja šiokių tokių intrigų, ir, jei netyčia neatsiversite paskutiniųjų puslapių, gal jai pavyks nustebinti ir jus. Bet tik gal.

Vidutiniškai intriguojanti. Bet užburianti? Hipnotizuojanti? Nepamirštama? Toli, labai toli gražu.

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

AHNHEM, Stefan. 9 kapas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 588 p.

Praėjo trys bemiegės naktys po to, kai perskaitė žiaurųjį pasakojimą, tada, šiek tiek paieškojusi internete, ji užklijavo ant voko pašto ženklą, užrašė visą adresą ir atidavė artimiausiam pašto padaliniui. Nė nenutuokdama apie būsimas pasekmes.

Paskutiniu metu šio tinklaraščio sraute vien trileriai ir detektyvai. Ne, tai nėra koks nors mėgstamiausias žanras. Tiesiog jų tiek daug leidžiama, o naujienos visada traukia akį. Bet. Perskaičiau 9 kapą, sėdžiu ir galvoju, kad nei vieno to ankščiau skaityto trilerio galėtų ir nebūti – pakaktų vien to vieno autoriaus ir vien jo knygų.

Fabianas Riskas gauna naują slaptą bylą – dingo Švedijos teisingumo ministras. Negana to, kad kol kas nėra net už ko užsikabinti, dar reikia dirbti visiškai konfidencialiai, kad šios sensacingos naujienos nepasičiuptų žiniasklaida. Tuo tarpu Kopenhagoje tyrėja Dunja Hougard turi išnarplioti ne tik kruviną nužudymą, bet ir kažkaip tvarkytis su vis įžūlėjančiu savo viršininku. Kur tie jų tyrimai nuves ir kur susikirs, kol kas sunku ir įsivaizduoti, bet įvykių, veiksmo, kraujo ir net siaubo bus pakankamai.

Labai patiko. Tiesa, autoriaus detektyvai žiauroki. Na, tokie gerai papipirinti. Baisiausioje vietoje reikėjo šiek tiek įkvėpti oro. Bet jau kažko tokio ir tikėjausi. Nes tai jau antroji autoriaus knyga, tarsi pirmosios (Beveidės aukos) priešistorė. Daugiau informacijos apie tyrėjus, jų praeitį ir daugiau aiškumo, kodėl jie yra tokie, kokie buvo (bus) Beveidėse aukose. Beveik 600 puslapių tirpte tirpsta ir jau naršau Goodreads, ieškau, kiek Fabiano Risko serijos knygų jau yra parašyta (penkios), peržvelgiu anotacijas ir jau iš anksto mėgaujuosi būsimais skaitiniais.

Bus daug pakraupusių dėl mano veiksmų. Kai kurie laikys juos kerštu už visas įvykdytas neteisybes. Kiti – neįtikėtinu žaidimu, siekiant apgauti sistemą, parodyti, kaip toli galima nueiti. Tačiau dauguma manys, kad tai visiško pamišėlio nusikaltimai.
Visi jie klys…

Liz Lawler. Neprabusk.

Liz Lawler. Neprabusk.

LAWLER, Liz. Neprabusk [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Balčiūnaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 422 p.

Prieš šešias savaites ji turėjo mylimą vaikiną, mėgstamą darbą ir visavertį gyvenimą. Tačiau per kelias valandas tas normalus gyvenimas sudužo. Dabar jį teršė netikrumas, nerimas ir didelės nežinomybės dėmės. Jėgų ji sėmėsi tik iš darbo ir mažų mėlynų tablečių. 

Gerai, nesibaigė dar ta trilerių krūva, nesibaigė. Dar vienas medicininis psichologinis trileris. Psichologinis gal todėl, kad pagrindinė veikėja vėl dažnai kvėpuos į popierinį maišelį ir nebeįsivaizduos savo gyvenimo be tablečių ir alkoholio. Medicininis tikriausiai todėl, kad ji medikė ir ligoninėje bus daug veiksmo.

Taigi, skubios pagalbos skyriuje streso tikrai netrūksta. Lyg to dar būtų mažai, gydytoją Teilor užklumpa dar didesnės bėdos ir jai vos pavyksta išsigelbėti. Lyg dar visko būtų mažai – ja niekas netiki. Nes mėlynas tabletes visai patogu užgerti alkoholiu, o kai esi ne visai blaivi, aplinkiniams tavo pasakojimai atrodo mažų mažiausiai keistoki. Baimę dėl gyvybės dar sustiprina panika, nepasitikėjimas ir nusivylimas. Va čia ir psichologija. Tiksliau, išgyvenimo menas.

Labai greitai perskaičiau. Tokia stora knyga, o užteko tik porai vakarų. Tad trilerio reikalavimus atitiko – įtraukė ir norėjosi skaityti čia ir dabar. Viskas labai kinematografiška – jau ir įsivaizduoju filmą. Jis gal būtų įdomesnis – knygoje per daug intensyvus veiksmas greitai nusibosta, pradedi galvoti, kad skaitai tiesiog bevertį skaitalą (taip ir yra, bet kad smagu ir tokius skaityti). Kaip nors iš kitų skaitytų psichologinių trilerių išskirti niekaip neišeitų – toks, kaip visi, nieko ypatingo. Po savaitės, tikėtina, pasimirš.

Kitas!

Louise Jensen. Pasimatymas.

Louise Jensen. Pasimatymas.

JENSEN, Louise. Pasimatymas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. Vilnius: Balto, 2019. 352 p.

Pamačiusi atspindį veidrodyje, apima išgąstis ir sąmyšis, man užima kvapą, bet galiausiai iš gerklės išsiveržia riksmas. Įtikinėju save, kad tikriausiai sapnuoju. Tai turbūt košmaras. Turi būti košmaras.
Bet taip nėra.

Prosopagnozija. Tai esminė šio trilerio intriga. Kas tai? O tai būklė, kai visi veidai tampa nepažįstami. Skamba siaubingai. Dar baisiau, kad ima pavesti ir atmintis. Buvai pasimatyme? Buvai. Jis baigėsi ne taip, kaip tikėjaisi? Tikrai ne taip… Ar atpažinsi tą gerbėją, kai sutiksi gatvėje? Ne. Juk nebegali pažinti veidų.

O gerbėjas pasitaikė psichopatas. Palikinėja žinutes, užuominas, rašo grasinimus, gąsdina naktimis ir panašiai bando sugadinti gyvenimą. Siužetas įtraukia nuo pirmo sakinio, tas nežinomas atminties sutrikimas sunkiai suvokiamas, pabaigos spėlioti nemėginu. Keli vakarai ir perskaityta. Kažkaip vis norisi patikrinti, ar durys tikrai užrakintos.

Patiko. Daug geriau, nei ankstesni banaloki trileriai. Balto gauna taškų!

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

LLOYD, Amy. Nekaltoji žmona [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Aš mylių jį, mama.
– Jis mane baugina.
– Kodėl?
– Dvidešimt metų praleidęs kalėjime negali būti normalus žmogus. Tiesiog negali.
– Bet jis normalus, – Samanta pasitraukė į šešėlį. – Jis mielas, geras ir drovus.
– Bet jis yra žudikas.
– Jis nėra žudikas, mama. Tai ir esmė. Visi kaltinimai jam buvo panaikinti.

Suintrigavo siužetas. Samanta skrenda iš Anglijos į JAV pas tik iš laiškų pažįstamą vyrą. Jis kalėjime, yra neteisingai apkaltintas ir jau dvidešimt metų laukia mirties bausmės. Tačiau yra neprarandančių vilties, kad Denisą pavyks išteisinti ir galbūt net išlaisvinti. Samanta – viena iš jų. O dar ta meilė…

Ką gi, jau baigiu didžiąją rudeninę trilerių krūvą ir šis ko gero vienas iš paskutiniųjų. Tikrai būna ir blogiau. Nors ir norisi pasukinėti pirštą prie smilkinio – kai kurie poelgiai tikrai stulbinantys, tad nėra ko stebėtis, kad vėliau Samantai „suka skrandį“ (taip parašyta). Tema, aišku, tokia kiek stereotipinė. Bet klausimų kyla ir diskutuoti norisi. Ar gali būti tiek metų kalėjime prabuvęs žmogus būti tikrai nekaltas, gerutis ir visiškai normalus? Ar visgi ne? Ar tikrai ta psichika gali atlaikyti tiek metų mirtininkų kameroje? Variantų tikriausiai yra daug ir visokių, tad autorė vieną iš jų ir pasakoja.

Labai kritikuoti nėra ką, kaip ir labai kuo žavėtis. Trilerių skaitymo reikalavimus atitinka (pakankamai įtraukė ir puslapiai labai greitai verčiasi), bet, žinoma, nuo skandinavų detektyvų meistrų atsilieka per kelis šviesmečius. Ko gi norėti – kaip rašoma, tai pirmoji autorės knyga. Galbūt net nevertėjo gaišti laiko, juk tikrai yra ir geriau. Betgi neperskaitęs – nesužinosi. Tiesa, beveik 16,00 Eur kaina už tokio lygio skaitinį tikrai neadekvati. Tikrai tiek neverta, pataupykite geresniems.

Joy Fielding. Bloga duktė.

Joy Fielding. Bloga duktė.

FIELDING, Joy. Bloga duktė [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė. Vilnius: Balto, 2019. 416 p.

Robina labai troško atsisėsti. Praeitą naktį prasivartė lovoje nerimaudama dėl Aleko, tėvo, Kasidės, dėl visko, kas atsitiko ir kas galėjo atsitikti, nė nesumerkė akių. Nors nekantravo sprukti iš Red Blafo, argi galėjo išvykti nesužinojusi, kas atsitiko?

O va šitas trileris turi vieną išskirtinį bruožą. Tokio iš pažiūros banalaus teksto dar reiktų paieškoti. Ištisas dialogas. Reikėjo šiek tiek laiko priprasti. Ir, chm…, bet surašytas jis tai meistriškai. O gi todėl, kad veiksmas vyksta žaibu, lapų nespėju versti, o tarp tiesioginės kalbos vienur kitur prikaišiota netgi Robinos minčių ir svarstymų.

Tai kas gi ta Robina? Ji psichoterapeutė, kamuojama nerimo priepuolių (kaip netikėta…). Nors gal ir suprantama – juk ką tik išgirdo žinią, kad jos tėvą kažkas norėjo nužudyti. Sužeista ir jo žmona bei podukra. Robina kraunasi lagaminą, nieko nepadarysi, teks grįžti į nemėgiamus buvusius namus kažkur Red Blafe. Taigi judam kartu!

Ir vis tiek neišeina parašyti, kad knyga – niekalas. Knyga – gal ir taip. Bet tas skaitymo procesas! Kaip įtraukia! Norisi sužinoti, koks čia detektyvas nutiko, kaip tai susiję su šeima. Ir kodėl Robinai atrodo visi įtartini? Nejučia pasijauti kriminalistu ir bandai suvokti, kokie ryšiai siejo tos šeimynėlės narius. Tas banalusis stilius labai kinematografiškas, veikėjai ryškūs (vien Melanija ko verta), įvykiai įsimintini. Netgi pagalvojau, kad siužetas ko gero išliks ilgiau, nei įprasto trilerio.

O dabar duokite kokių nors normalių tradicinių knygų! Trilerių kol kas užteks.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

ABBOTT, Rachel. Svetimas vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2019. 384 p.

Pašėlusiai besidaužančia širdimi ir įtampos sukaustyta gerkle Ema stebeilijosi į priešais stovinčią žmogystą; gyslomis plūstant adrenalinui, ji buvo pasiruošusi tučtuojau pulti arba sprukti.
Priešais Emą stovėjo mergaitė, dar visai vaikas.

Gal ir neblogas dalykas tas goodreads! Būtent ten ir pastebėjau, jog ši yra ketvirtoji (!) Tomo Daglaso serijos knyga…. Ką gi, pradėjau nuo ketvirtosios. Paprastai tokiose serijose po detektyvų gyvenimai atsiskleidžia po truputį, bet jokių didelių neaiškumų nepasitaikė, o jei kas ir buvo, tai tik paskatins perskaityti ir likusias.

Sudomino siužetas. Avarija, vairuotoja žūsta, o šešiametė duktė, važiavusi kartu, dingsta. Po kelerių metų šis bei tas nutinka ir Tomui Daglasui reiks kažkaip viską išpainioti ir susieti nutikusius įvykius.

Patiko. Skyriai trumpi, įvykių daug, nenuobodu, didelių logikos nesąmonių nėra. Svarbiausia, kad nėra ir per daug banalu. Nors skaitinys labai lengvas ir greitais, priskirčiau jį prie tų šiek tiek geresnių. Pakankamai  viskas apgalvota, surašyta ir užbaigta. Pats tas savaitgaliui.

Ką gi, trilerių maratone kol kas į priekį veržiasi Jotemos knygos, o Balto atsilieka. Koks bus kitas?