Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

LÄCKBERG, Camilla. Pamokslininkas [romanas]. Iš švedų k. vertė Vytenė Muschick. Vilnius: Tyto alba, 2012. 376 p.

Po dviejų valandų atsilošė ir nusivylęs šveitė rašiklį į sieną. Jokio pranešimo apie dingusią moterį, kuri bent iš tolo panašėtų į žuvusiąją. Ir ką dabar daryti?

Internetas sako: pasidžiauk, pasidžiauk, kol gali, daugiau tos autorės knygų lietuviškai nebeskaitysi. O parašiusi ji tai ne vieną detektyvą. Daug. Ir dar bent kelis, kuriuose mįslingas mirtis ir jų aplinkybes narplioja Patrikas Hedstriomas. Toks detektyvas iš ramaus ir jaukaus miestelio Fjelbaka, kuriame, rodos, galima tik ilsėtis ir atostogauti.

Bet, kaip pasirodo, trenktų maniakų būna ir ten.

Patiko. Ledo princesę skaičiau, koks bus stilius maždaug nujaučiau. O toks man tinka. Niekur neskubam, veiksmas vyksta tykiai ramiai, kraujais nesitaškom. Bet intrigų ir mįslių užtenka. Ir personažai – visi tokie tinkamai sukurti, siužetas apmąstytas, nebanalus. Pabaiga kaip ir aiški, bet puslapių ne per daug. Tiesiog malonu skaityti lėtą detektyvą ir tiek

Nežinau, bet matyt skubantiems lietuviams toks stilius netiko. Gaila.

Lisa Ballantyne. Kaltas.

Lisa Ballantyne. Kaltas.

BALLANTYNE, Lisa. Kaltas. Ne viskas atleidžiama [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 416 p.

Danielis vėl pajuto užuojautą vaikui. Prisiminė, kaip vyriškos rankos gniaužė gerklę jo paties mamai. Prisiminė, kokią neviltį jautė atskirtas, negalėdamas jos apginti. Tai jį vertė daryti siaubingus dalykus.

„Kaltas“ visiškai atsitiktinai ir netyčia įkrito į pirkinių krepšelį labai mažoje parduotuvėje už 2,05 pinigų. Už tokią sumą gavau tikrai puikų psichologinį ir šiek tiek detektyvinį romaną. Ir, nors išleistą dar 2013 metais, visiškai nematytą ir negirdėtą.

Leidykla „Gimtasis žodis“ kažkodėl asocijuojasi su paaugliais ir jaunimu, viršelis nuteikia labiau jaunatviškams tekstui, o knygos gale pateikti klausimai pamąstymui primena mokyklinius laikus. Bet neišsigąskite. Net jei ir sapnai apie laikytus egzaminus jau kažkur toli praeity. Skaitom.

Tai tas romanas, kurį atsiverti… ir atia. Gerai, kad diena buvo labai lietinga, ir gerai, kad ta diena buvo skirta tingėjimui (tai atskira tema, ir atskira knyga, ir apie ją jau greitai). Tai šiek tiek detektyvas – rastas nužudytas berniukas. Įtariamasis – kitas berniukas. Ir viskas. Teismas.  Kartu su advokatu berniukui buvo paskirtas ir solisitorius (negirdėta….), kuris, kaip vėliau pasirodo, irgi nepaprastą vaikystę išgyvenęs Danielis. Apie jį ir yra romanas. Ir dar apie Minę. Ir dar apie vaikystę, paauglystę. Ir dar apie kaltę. Ir…

Pati didžioji paslaptis (tiksliau, dvi, ne – trys) tikrai nenustebino. Tai labiau psichologinis romanas, o jiems nebūtina kuo nors stebinti. Jis apie vaikus. Vaikus, kurie vietoj vaikiškų žaidimų dažnai užsiima kitokiais dalykais. Ne visada maloniais. Kuriems, rodos jau nuo pat gimimo tenka tapti suaugusiais… Autorius labai įtaigiai vaizduoja vaikų (suaugusiųjų beje, irgi) jausmus, emocijas, baimę, pyktį… Situacijas, apie kurias vaikai ir suaugusieji turi skirtingas nuomones. Gyvenimą, kurį kartais tikrai sunku gyventi.

Labai patiko. Atsitiktinumai kartais maloniai nustebina.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

KING, Stephen. Ponas Mersedesas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2017. 480 p.

Breidžiui reikia pamąstyti, bet jo galvoje siaučia uraganas, žiaurioji penktos kategorijos Kotryna, ir viskas skrieja nesustabdomu ratu.

Jau nepamenu, kaip vadinosi ten tas, dar gal net blokadinis laikraštis, kuriame perskaičiau istorijos apie ypatingą šunį ištraukas. Tai buvo taip fantastiška ir nerealu, o taip pat ir apmaudu (viskas nutrūko įdomiausioje vietoje), kad to, vėliau perskaityto romano (žinoma, kad tai buvo „Kudžas“) niekada nepamiršiu. Nors jis tikrai nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs.

„Ponas Mersedesas“ irgi nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs, taigi užrašas Geriausias 2014 metų detektyvas šiokių tokių abejonių tikrai kelia. Geriausias detektyvas tikrai ne, o jei turėta mintyje geriausias būtent šio autoriaus detektyvas, gal ir taip. Bet nesigilinant į tuos užrašus (juk žinome, kiek juose yra tiesos) – tai tikrai puiki knyga. Apie realybę, realybę ir kuo tikriausią realybę. Nes ir ji kartais būna ne mažiau baisi ir siaubinga, negu pats baisiausias siaubo romanas. O kas geriausiai moka rašyti siaubo romanus? Taigi….

Kas gi tas Ponas Mersedesas atskleidžiama kone iš pat pradžių. Kartais net šiurpu, kaip autoriui gerai pavyksta įsiskverbti į pačias giliausias ir juodžiausias tokių būtybių (ar jie žmonės? Tikriausiai taip, ir net labai gyvybingi) mintis. Knygos personažai sukurti meistriškai. Be jau minėtojo, įspūdingas ir tyrimą atliekantis buvęs policininkas, ir jo pagalbininkai. Geras skaitinys. Jau buvau pasiilgusi Kingo.

Mes jau kaip ir sotūs skandinaviškų detektyvų. O va Kingo stiliaus, rašymo manieros ir talento – tikrai ne.

Caroline Eriksson. Dingę.

Caroline Eriksson. Dingę.

ERIKSSON, Caroline. Dingę [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2017. 232 p.

— Štai taip. Dabar duok man tą kirvį ir aš jį padėsiu kur nors toliau. Tada galėsime susėsti ir pasišnekėti. Galėsi klausti, ko panorėjus. Suprantu, kad nori žinoti.

Ką ir bepridurti: jau po 20 puslapių tariesi žinantis, kas ir kaip. Gal tik tai, kad tie žinojimai dar po 20 puslapių ima ir sugriūna? O paskui dar ir dar sykį. Reikia valios, kad neatsiverstum pabaigos. Tada visas įdomumas ir baigsis.

Nežinau, kokiu principu rašomi tie psichologiniai trileriai, bet kol kas toks įspūdis, kad jie daugmaž vienodi. Gal reikia pasakyti kitaip – neskaitykite vieno psichologinio trilerio po kito. Nes tiek siužetas, tiek veikėjai pradės maišytis. Šiek tie smurto, šiek tiek šiurpuliukų, šiek tiek nežinios, šiek tiek mistikos… Ir nors vienoje knygoje gerai buvo parašyta, kad … Iš tolo žmogų, jo poelgius lengva pasmerkti. Tik atsidūręs jo kailyje, tik tris mėnulius pavaikščiojęs su jo mokasinais, suprasi, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip…. vis tiek niekaip nesuprantu moterų, kurios leidžia save skriausti. Niekaip. Tikrai niekaip. Iš baimės? Meilės? Kvailystė… juk meilė baigiasi sulyg pirmuoju smūgiu.

Bet knyga – ne apie tai. Nejau imsiu ir išduosiu tuos siužeto vingius? Jokiu būdu. Tik rekomenduočiau neskubėti  pirkti. Bent jau mano lentynoje sunkiai rastųsi jai vietos….

Clare Mackintosh. Leidau tau išeiti.

Clare Mackintosh. Leidau tau išeiti.

MACKINTOSH, Clare. Leidau tau išeiti [romanas]. Iš anglų k. vertė Akvilina Cicėnaitė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Užsimerkiu, lėtai atsidūstų. Laikas liautis apsimetinėjus.

Seniai beskaičiau knygų, kurių viršelius puošia išdidus užrašas: psichologinis trileris. Ko reiktų tikėtis? Iš filmo – daugmaž aiškų. Iš knygos… Iš knygos – gero siužeto, intrigos ir įtampos, kuri neleis jos užversti iki pat paskutinio puslapio. O pagaliau tą puslapį atsivertus – nuostabos, kad gal nelabai to ir tikėjausi. Arba, kad ir nelabai tesupratau, kaip gi viskas baigėsi?

Bet kokiu atveju – mano atsiliepimai teigiami.  Avarija, mažo berniuko žūtis, pabėgęs vairuotojas ir kaltės jausmas, kuris jį (arba ją) kankina. Detektyvai inspektoriai, kantriai žingsnelis po žingsnelio narpliojantys įvykį ir ieškantys galimo nusikaltėlio, nors pačių namuose rūpesčių irgi netrūksta. Jūra, paplūdimys, šuo ir jo (šuns) gydytojas, pamažu vėl bandantis pamilti (ne, ne šunį). Vyras, kurį kiekviena normali moteris paprasčiausiai nušautų. Gal ir ne, bet iš namų ir iš savo gyvenimo tikrai išmestų. Visi kiti psichologiniai reikalai. Netikėtai ir išeina visai neblogas romanas, atsiprašau, psichologinis trileris. Mėgaukitės.

Skaityti tikrai neprailgo. Apsigauti buvo kur. Nustebti – irgi. Ir pasvarstyti kas ir kaip. Tiesa sakant, nelabai suprantu  ir dabar, kaip ten viskas galų gale tai Dženai baigėsi. Variantų – bent du. O tai ir reiškia, kad visgi trileris buvo visa neblogas.

Lars Kepler. Hipnotizuotojas.

kepler_hipnotizuotojasKEPLER, Lars. Hipnotizuotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 622 p.

— O ką aš sakiau?
— Ką?
— Aš buvau teisius, ar ne?

Trampampam, žengiame į naujo skandinavų tyrėjo, Jono Linos, valdas. Girdėjau girdėjau, koks jis įdomus personažas, kaip įtraukia tie detektyvai ir kiek daug suteikia skaitytojams laimės ir nepamirštamų įspūdžių. Ir?

Vargeli…. Nelabai man patinka kraujingos istorijos apie visokius ten psichopatus. Kuomet kartais šlykštu ir bjauru. Kažin, kiek kartu kartojosi žodis pize? Kažin, kiek motinų, dingus vieninteliui sūnui, elgtųsi taip, kaip Simona? Bet nepaisant šių minusų, knyga veikia tikrai kaip kokia hipnozė. Lyg ir nieko ypatingo, o užverst negali. Neužsiverčia.

Jei rimtai, tai autoriai tikrai žinojo, kaip pavergti skaitytoją. Man labai patiko, o va dabar bandau sugalvoti, kodėl. Ir nesugalvoju. Paaiškinimo nėra. Nes istorija visai paprasta ir net banali, o pabaiga tai iš vis graudžiai tragiška. Kažkur antrame plane šmėžavo komisaras Jonas Lina, ten pat siautėjo  išprotėjęs paauglys, dar kažkokie sadistiškai nusiteikę vaikai-pokemonai. Savotiškai įdomus fiziškai ir psichiškai palaužtų rinkinys-2016012004asmenybių, besigydančių hipnoze, būrelis. O pačiame centre Erikas Marija Barkas, ūmių traumų gydymo specialistas… Ai, dar jo ligotas sūnus ir ankščiau minėta žmona. Visi jie, kažkaip vienas su kitu psichologiškai sąmoningai ar nelabai susisaistę, išprovokavo tokius įvykius, kurie gerokai pakoregavo, paįvairino, ir krauju aplaistė kasdienę rutiną.

Tiesa, personažai įdomūs, siužetas sukinėjasi į visas puses, netikėtumų pakanka ir še tau, topų topas, skandinaviškojo detektyvo elitas.

Patiko, ir viskas. Matomai, ką tik įstojau į Lars Kepler detektyvų gerbėjų gretas.

Jussi Adler-Olsen. Fazanų žudikai.

Aolsen_fazanu-zudikaiDLER-OLSEN, Jussi. Fazanų žudikai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Agnė Mackevičiūtė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013.  503 p.
Knygų serijos„Department Q“ 2-oji knyga.

Mano širdis plakė taip smarkiai, kad net skaudėjo.

Po sėkmingai išaiškintos pirmosios bylos ir po to sekusių atostogų, detektyvas Karlas Mjorkas grįžta į darbą. O ten vieni nemalonumai. Kažkokia kolegų iš Norvegijos delegacija, kuriai reikės viską svetingai aprodyti; neaišku, ko norintys viršininkai; net nauja darbuotoja, kurios, kam jau kam, bet Karlui Mjorkui tikrai nereikia. Nors neišaiškintų nusikaltimų dar daug, šį kart dėmesį patrauks  ant stalo paslapčia kažkieno palikta seniausiai baigta ir visų pamiršta byla.Taigi, kas 1987 metais nužudė du jaunuolius?

Daug smurto. Ne kraujo, žudymų (buvo ir jų, kaipgi), bet įtampos ir pykčio, kurį reikia kažkur ir ant kažko išlieti. Po to palengvėja, bet tik trumpam. Nes žinia, paskui daug metų slėgs kaltė ir priklausomybė nuo šutvės (keistas man tas žodis) ir suvokimas, kad kelio atgal nebėra.

Kelio atgal nebėra ir skaitytojui. Įtraukia. Stipriai. Ryškūs veikėjai (tikrai spalvingos asmenybės), vietoje nestovintis siužetas, intriga. Čia man ką, gali būt gaila žudikės ir jos tragedijos? Na jau! Bet… Chm. Keistas tas gyvenimas. O knyga gera.

Ruduo nuobodus nebus. Kitos dvi šios serijos knygos jau išleistos ir lietuviškai.

Pirmoji Department Q knyga:
Jussi Adler-Olsen. Moteris narve.