Dmitry Glukhovski. FUTU.RE

Dmitry Glukhovski. FUTU.RE

GLUKHOVSKY, Dmitry. FUTU.RE. Ateitis. [romanas]. Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. Vilnius: Novelita, 2014. 512 p.

Kodėl metei mane, kodėl taip lengvai metei? Aš nepaklusau Šrejeriui, spjoviau į įsakymus, nusišlapinau ant mūsų šventojo Kodekso, nesugebėjau tavęs nužudyti, slėpiau tave savo namuose, pamečiau galvą, mačiau tave visuose savo sapnuose, nedulkinau tavęs, kai buvai apkvaitusi ir siūleisi man, nes norėjau ne išdulkinti, o mylėtis su tavimi, nepaisydamas visų draudimų mačiausi su tavimi antrą ir trečią kartą, svajojau gyventi su tavimi – įsisvajojau – galvodamas, kaip mane už tai kastruos ir gyvą įmes į šiukšlių smulkintuvą! Kaip galėjai mane čia palikti vieną? Aš juk be tavęs negaliu gyventi! Girdi!

Na kur girdėta, kad distopiniame romane būtų tiek ašarų! Dėl meilės. Nors, gal ir gerai, kad dėl meilės – visos kitos priežastys, galėjusios palaužti Nemirtingąjį, būtų nepateisinamos.

Jei nemaišau – FUTU.RE yra kūrybos internete rezultatas. Pradėtas publikuoti internete, sulaukęs skaitytojų palaikymo, laisvai prieinamas, o, galų gale ir išleistas standartiniu knygos pavidalu. O gal ir ne, gal tai buvo Metro. Bet kuriuo atveju ji turi ne tik savo skaitytoją, bet ir savo svetainę.

Trečioji šio autoriaus istorija iškrapšto žmoniją iš požeminio Metro į žemės paviršių. Tiksliau į keliasdešimt ar daugiau kilometrų į dangų besistiebiančius dangoraižius. Mat 25 amžiuje tos žemės ne kas ir belikę, vis gausėjančiai žmonių populiacijai jau nebeužtenka vietos. Kadangi amžino gyvenimo eliksyras jau seniai atrastas, belieka imtis radikalių priemonių: visiškai apriboti gimstamumą. Kaip visada tokiais atvejais atsiras maištininkų, kuriuos tenka kontroliuoti Nemirtingiesiems. Janas Nachtigalis Du Tė – vienas iš jų.

Distopinis romanas apie ateities Europą. Pakankamai įtraukiantis ir įdomus, 500 puslapių neprailgo, nebent tik tie momentai, kai Nemirtingasis Septyni Šimtai Septynioliktas verkšlena dėl nenusisekusios meilės. Kas tai (ir dar kelioliką kitų savigraužos epizodų) ištvers, turės gana neblogą distopinį skaitinį.

Google sako, kad autorius yra parašęs ir daugiau knygų. Skaityčiau.

Reklama
S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

TREMAYNE, S.K. Ledo dvynės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 328 p.

— Bet Kirstė  vis dar gyva. Ji čia, Lidijos viduje.
— Taip.
— Užspeista Lidijos ir kovojanti, kad būtų išgirsta.
— Taip.
— Velnias, – tarstelėjo Džošas. — Kokia painiava!

Iš kart vos perskaičius, viskas buvo aišku. Kas žuvo, kaip žuvo ir kas kaltas. Vėliau suabejojau: juk galėjo būti ir visai priešingai. Dabar, kai rašau, aišku tik viena – pabaigos taip ir nesupratau. Greitai perverčiu paskutinius skyrius ir visai susipainioju. Puiku. Neprošal kartais pakrutinti smegenis ir skaitant paprastą detektyvą.

Nors gal jis ir ne visai paprastas. Jokios mistikos kaip ir nėra. Tiesiog nelaimė po nelaimės. Vienas vaikas žuvo, kitas sakosi esąs ne tas, kuo jį laiko tėvai. Mat jie buvo dvyniai. Identiški. Tėvai suabejoja – man šiek tiek jų abejonės keistos (neskirti savo vaikų?). Dar įdomiau, kad šeima nusprendžia atsiskirti nuo visuomenės ir persikelti gyventi į kažkokią salą. Į namus, kurie tik dar labiau slegia, gniuždo ir neleidžia pasveikti.

Bet viskas nėra šiaip sau. SK Tremayne yra rašytojo, kurio tikrosios pavardės dabar neatsimenu, pseudonimas. Rašytojas su patirtimi, ne koks naujokas.  Audrius Ožalas romaną apibūdina kaip protingą psichologinį trilerį. O man tai buvo visai neblogas paskutinis metų detektyvas. Tik fotografijos, kurios kaip ir turėjo būti gražios, tokios nebuvo.

Tai kuri visgi liko gyva? Kirstė ar Lidija?

Gin Phillips. Baimės karalystė.

Gin Phillips. Baimės karalystė.

PHILLIPS, Gin. Baimės karalystė [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Aistė Kvėdaraitė – Nichols. Vilnius: baltos lankos, 2017. 235 p.

— Ša, – sušnabžda ji Linkolnui. – Tylėk. Sėdėk ramiai kaip statula. Jis ateina.

Trileris? Gerai! Psichologinis? Chm… intriguoja. Rašytoja iš JAV? Bus holivudo. Arba nebus. Bet greičiausiai bus. Aprašymas intriguoja? Netgi labai.

Nieko nelaukiu – imu ir skaitau.

Knyga visai nedidukė. Perskaitei – pamiršai? Ot ir ne! Jau daug metų nejaučiau tokios įtampos. Bent jau pirmame trečdalyje. Jeigu bus holivudo, tai tikriausiai viskas bus gerai. O jei ne? O gal tiesiog imti ir atsiversti pabaigą? Nė už ką!

Zoologijos sodas, mama, sūnus ir pora pamišėlių. Argi tai gali nustebinti detektyvų skaitytoją, kuris jau visko persisotinęs, viską žino, viską yra skaitęs, o žudiką atspėtų greičiau, nei pats knygos autorius? Nesugalvoju nieko. Nors ne. Nustebinti gali paprasčiausia tikrovė. Kada personažo pulsas pulsuoja kartu su skaitytojo. Kada sėdi tyliai tyliai ir bijai sujudėti. Tau gal ir pavyks. O kaip tavo keturmečiui nenuoramai? Kuris net kelių minučių ramiai nepasėdės? Tiesa, antroje knygos pusėje įtampa kažkaip atslūgsta, tas stiprus tikrovės pojūtis dingsta, bet vis tiek nuotaika išlieka – mamą ir jos sūnų sieja labai stiprūs saitai. Nors, juk nereikia net trilerio, kad tai suprastum, tiesa?

Kitoks detektyvas. Tikrai nėra nei top, super, geriausias, metų…, puikiausias dar dar koks nors. Bet kad šiek tiek kitoks – tai faktas. Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti, sakyčiau labai banaliai – geras. Siūlau patiems įsitikinti, ar tai tiesa.

 

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

MUSSO, Guillaume. Dabarties akimirka [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 288 p.

– Tai ir yra antroji sąlyga, Arturai, – pasakė atgavęs kvapą. – Nieku gyvu neturi atidaryti šių durų.

Musso yra tik geras šiuolaikinių pop knygų rašytojas. Ne tik mokantis sumaniai regzti siužetą, bet ir puikiai išmanantis skaitytojų norus. Norite gražių citatų? Prašom, knygose jų pilna (gal net kartais ir per daug). Norite intrigos? Prašom, nuo pat pirmo puslapio. Norite romantikos, detektyvo, trilerio, mistikos? Be problemų. Yra visko. Vienose knygose daugiau, kitose – mažiau.

Dabarties akimirka – šauni knyga puikiu pavadinimu. Dabar kai tik toms akimirkoms dažniausiai laiko ir nėra. Bet turėtų būti. Kitaip būsite kaip Arturas, kadaise nepaklausęs tėvo ir atvėręs paslaptingąsias duris.

Ranka nusišluostau ašaras. Jaučiu užgriuvusią atsakomybės naštą, bet tas jausmas sumišęs su laime.
Žinau, kad po kelių valandų manęs čia nebebus.
Ir pirmą kartą jaučiuosi tvirtesnis, labiau susitelkęs.
Žiūriu į miegantį žmogutį, semiuosi jėgų iš jo ir šypsausi.
„Na ir nuotykis, velniai rautų!“
Permąstau viską, ką išgyvenau, kol pasiekiau šią akimirką.
Turiu ir toliau ištverti visus smūgius. Dėl jo.
Ateis diena, kai nelemtas ciklas sustos.
Ši diena žymi vieną etapą. Laukia dar ilgas karas, bet aš jaučiu, kad ką tik laimėjau svarbų mūšį.
Niekas nebebus kaip ankščiau.
Dar pasimėgauju šia akimirka.
Prasideda naujas gyvenimas.

Patiko. Kaip ir visos kitos knygos. Kaip ir visada, kai yra nors lašelis intriguojančios mistikos, kurią vėliau galima logiškai paaiškinti. Viršelyje rašoma, kad atskleisti knygos pabaigą būtų tikras nusikaltimas, tai to ir nedarysiu. Gal tik parinksiu porą citatų, kurias autorius rūpestingai išrinkęs ir jų šaltinius atskirai pateikęs knygos pabaigoje. Kaip ir visada…

Sarah Pinborough. Ydingas ratas.

PINBOROUGH, Sarah. Ydingas ratas [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: baltos lankos, 2017. 360 p.

Jam atrodė, kad tai, kas įvyko, neišvengiamai atsispindės pasaulio spalvų paletėje, bet žemės ir dangaus atspalviai išliko tokie pat blankūs, o medžiai nė nevirptelėjo iš pykčio.

Labiausiai mane nuvylė citata ant viršelio. Autorius, kurio visos knygos perskaitytos, kuris ir iš paprasto siužeto geba padaryti kažką tokio, kuris yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų dar nuo paauglystės laikų… Ir jis bando mane įtikinti, kad ta knyga kažkokia ypatinga? Ir ką jis sau galvoja? Juk tą pačią istoriją būtų parašęs šimtą kartų įtempčiau, įtaigiau ir įdomiau.

Stebuklo nebuvo. Jei ne pabaiga, tai būtų pats paprasčiausias skaitaliukas su atodūsiais, prakaituotais delnais, akių pavartymais ir kitais moteriškų meilės romanų elementais. Tačiau reklama šaukte šaukia, kad pabaiga mane šokiruos. Greitai verčiam puslapius ir laukiam, kada jau čia tas netikėtumas bus. Tiesa, jis buvo ir visai neblogas. Pagalvojau, kaip čia viskas būtų. Baisoka? Gal kažkur ir girdėta, kažkokiame filme matyta, bet vis tiek – pabaiga tikrai turi tam tikro žavesio. Bet tai ir viskas.

Knyga apgavikė. Reklama – irgi.

Lars Kepler. Persekiotojas.

Lars Kepler. Persekiotojas.

KEPLER, Lars. Persekiotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2016. 606 p.

Tarpduryje į prieškambarį stovėjo žmogus su virtuviniu peiliu rankoje.

Beskaitydama pradėjau nuobodžiauti, tad ėmiau ir perskaičiau knygos pabaigą, ko gyvenime nesu dariusi. Gailėjausi? Nelabai. Nes skaitymo džiaugsmas nuo to tikrai niekur nedingo. Mat penktąją knygą rašydami autoriai pasistengė ir surado dar vieną niuansą, kaip suintriguoti skaitytoją. Suintrigavo.

Man be galo keistas įprotis palikti neužrakintas virtuvės ar kitas duris į kokią nors lauko terasą. Arba rūsį. Čia panašiai, kad seniau kaime, kada atremta į duris lazda būdavo ženklas, kad šeimininkų nėra namie. Bet tokia drąsa šiuolaikiniame pasaulyje vis tiek stebina. O jau kada ateina suvokimas, kad būtų gerai, jog tos durys būtų užrakintos, dažniausiai jau būna per vėlu. Šioje knygoje per vėlu buvo net trims moteriškėms. Ir vienai – vos vos.

Knyga šiek tiek žiauroka, bet ne per daug (po Hipnotizuotojo kartais tamsoje būdavo baisu vaikščioti. O ar užrakintos durys – tikrindavau net po kelis kartus…).  Veiksmo scenos – kaip ir kitose knygose – pati neįdomiausia dalis. Bet iš esmės – tai gėris. Jau maniau, kad tai paskutinė Jono Linos serijos dalis (nes kam tada būtų išleidę tą „Žaidimų aikštelę“?). Pasirodo – ne. Labai norėčiau paskaityti tęsinį. Dabar.

Google sako, kad tęsinys bus. Mes laukiam.

Lars Kepler. Smėlio žmogus

Lars Kepler. Smėlio žmogus

KEPLER, Lars. Smėlio žmogus [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2014. 587 p.

– Aš neturiu laiko, – pertraukė jis. – Einu sunaikinti Jono Linos. 

Ketvirtoji knyga apie komisarą Joną Liną. Be abejonės, tai kol kas geriausia iš visų skaitytų dalių (Hipnotizuotojo gerbėjai tikriausiai pasiginčytų), bet man tos supermoters Sagos Bauer personažas šį kartą labai patiko.

Netikėtai atsiranda mirusiu laikytas vyriškis. Jis buvo pagrobtas dar paauglystėje ir senai laikytas mirusiu. Panašu, kad kartu pagrobta jo sesuo irgi galėtų būti gyva. Atsinaujina senos neišaiškintos bylos, prisimenami įtariamieji, kurie saugiai sėdi sustiprinto rėžimo psichiatrijos skyriuose, sugrįžta senos širdgėlos. Komisarui tai irgi ne tik nauja byla, bet, galima sakyti, tai ir jo viso gyvenimo kova. Kas laimės? Klaustukas. Penktąją šios serijos dalį būtinai pasidėkite kur nors netoliese.

Knyga sunki, daug storų lapų, prirašytų dideliu šriftu. Atrodo daug, o prisėdi – ir nebėra. Šiek tiek trikdo pastraipos, kuriuose tik vienas sakinys. Kartais jame tik keletas žodžių. Tikriausiai autoriai taip bando sukelti įtampą ir įtempto veiksmo filmo įspūdį. Vertinant knygų populiarumą, panašu, kad jiems tai pavyksta. Nors finalines gaudynes tikrai leidau sau praleisti, nes na ir be aprašymų visiems aišku, kaip vyksta kovos, kuriuose nugali gerieji.

Daugiau.. Neturiu laiko daugiau rašyti. Einu skaityti penktosios dalies.