Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

LODGE, Gytha. Ji vis dar laukia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 428 p.

Ji staiga apsisuko, širdis krūtinėje plakė kaip pašėlusi.
Aurora paklaikusiomis akimis apžvelgė medžius, nuo žiūrėjimo į laužo liepsną jos regėjimas mirgėjo šviesiai mėlynomis dėmėmis. Nieko negalėjo įžiūrėti. Pamanė, kad tai turbūt tebuvo jos vaizduotė, kol galiausiai pastebėjo kažką sujudant.
Kažkas ten stovėjo.

O, turim dar vieną tyrėją. Ne skandinavų, bet tiks. Susipažinkite – Džonas Šynsas. Kol kas gal net nelabai apie jį yra ką pasakyti, standartas ir tiek. Bet goodreads sako, kad dar viena knyga tikrai bus.

Patiko aprašymas (ir vėl gana šiurpokas) – grupė jaunuolių susiruošia stovyklauti miške. Bus visko, alkoholio, narkotikų, sekso. Smagu ir linksma. Nebesmagu bus ryte – dingo viena mergina. Jos taip ir nepavyksta surasti.

Tai buvo prieš trisdešimt metų. Ir staiga – nauji įrodymai. Naujos mįslės ir iššūkiai detektyvui Šynsui bei jo komandai. Ne tokie ten jie keistuoliai, kaip pas skandinavus, bet irgi pakankamai. Neapleidžia ir toks slogutis… gaila merginos, atsidūrusios ne vietoje ir ne laiku. Siužetas šokinėja čia pirmyn, čia atgal. Čia dar beveik vaikai, čia jau visiškai subrendę.. Kaltas šitas.. O gal šitas… O gal visi.. O gal? Puikiausias būdas išlaikyti ne tik intrigą, bet ir skaitytojo dėmesį.

Stebuklo gal ir nebuvo, bet užteko, kad prireiktų ir kitos rašytojos knygos. Jei tik ji kada pasirodys lietuviškai. 

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

ELLWOOD, Nuala. Namas prie ežero [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 320 p.

Jei tau kada reikės pabėgti, šis namas tavo paslaugoms. Ten ramu ir saugu.

Rodos, tikrai graži draugės paslauga. Leisti apsistoti kelioms dienoms nuo despoto vyro bėgančiai mamai su sūneliu. Vieta atoki, ji čia saugiai galės pasislėpti ir šiek tiek atsipūsti….

Taip… dar viena knyga į sąrašą, kurią buvo šiurpu skaityti, nors autorius ir ne S. Kingas. Tikrai buvo nejauku. Trimetis isterikuoja, mama stresuoja, o namas baugina. Mažų mažiausiai baugina. Žiema, šalta, o jame nėra nieko. Nei elektros, nei vandens, nei šilumos. Tik kažkokie nuo drėgmės suplėkę ir susmirdę čia ankščiau gyvenusiųjų daiktai. Nesunku įsivaizduoti Lizos neviltį, kuriai reikia pamaitinti supykusį sūnų ir saugiai jį užmigdyti. Bet čia dar tik smulkmenos.

Istorija šiek tiek primena Ledo dvynes. Kai nelaimės ištikta šeima irgi atsibeldžia į atokų užkampį, kuris mažiausiai tinka gydytis žaizdas. Čia panašiai – įtampos ir baimės atsikratyti sunku, nes kiekviename tamsaus ir seno namo užkaboryje slypi kokie nors praeities šešėliai.

Patiko. Pabaigoje netgi nebegalėjau sustoti skaityti – norėjosi sužinoti, kaip čia viskas susiję. Susiję bus. Labai nenustebino, bet tikrai paskatino įtraukti ir kitas autorės knygas į begalinį skaitytinų knygų sąrašą.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

DRISCOLL, Teresa. Aš stebiu tave [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 352 p.

Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Nie-ka-da.

Nelauktai geras detektyvas. Netikėtai pakliuvęs į rankas. Nenuvylė.

Kaip gerai nieko nesitikėti iš knygos ir neturėti jokių išankstinių lūkesčių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi. O siužetas visai paprastas – vieną dieną važiuodama traukiniu moteris pamato dvi paaugles ir du jaunus vyrukus. Nors nuojauta kužda, kad merginoms gali grėsti pavojus, tačiau vis dėl to ji nusprendžia nesikišti. Ir be reikalo.

Patiko, kad pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų. Tokia struktūra atsibodusi? Anaiptol. Kiekvienas turi savų paslapčių, savų istorijų ir savų priežasčių nerimauti. Kiekvienas jaučiasi kažkiek kaltas. Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Kas tie du vėliau dingę vyrukai ir kas siuntinėja grasinančias žinutes? Suvokti, kad tave kažkas persekioja ir stebi – ne visai maloniausia būsena, ypač kai jautiesi dėl kažko kaltas.

Tiesa, pavadinti romaną psichologiniu galgi pernelyg drąsu. Nors kiekvienas ir turi kažkokių paslapčių, kalčių, pergyvenimų, bet tai nėra labai gilu, greičiau – paviršutiniška. Man tiko. Visai geras detektyvas savaitgaliui.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

MUSSO, Guillaume. Slaptas rašytojų gyvenimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 240 p.

– Kas yra geras romanas?
– Sukuriate personažus, kurie sužadina skaitytojų meilę ir simpatijas. Paskui tuos personažus nužudote. Ir įskaudinate skaitytoją. Taip jis visada prisimins jūsų romaną.
/ John Irving.

Ne, Musso ne toks geras, kaip R.R.Martin. Taip pasišvaistyti kalavijais, kaip pastarasis, daugiau nesugeba niekas. Bet savo stilių turi. Tokį, kad pamačius naujai išleistą knygą, visada norisi tuoj pat ją perskaityti.

Taip.. vienos yra įdomesnės, kitos – nelabai. Stebuklų jose tikėtis tikrai nereikia. Vienintelis stebuklas, kurį šis autorius moka padaryti, tai kiekvieno skyriaus pabaigoje parašyti tokį miglotą / paslaptingą / intriguojantį sakinį, kuris tiesiog priverstų skaityti toliau.

Yra labai labai garsus rašytojas, kurias staiga nustoja rašyti ir atsiskiria nuo visuomenės nuošalioje saloje. Yra jaunas pradedantysis rašytojas, svajojantis parašyti pirmąją knygą. Yra daug tokių, kurių tikslas patekti pas šį rašytoją ir išsiaiškinti jo netikėto atsiskyrimo paslaptį.

Ir yra moters lavonas, prikaltas prie medžio. Pasiruoškite. Autorius, kaip visada, šiek tiek pavedžios už nosies.

Taigi, koks tas Slaptas rašytojų gyvenimas? Iš tikrųjų ganėtinai viskas painu. Ir veiksmo daug. Abejoju, kad po gero pusmečio iš siužeto dar kažkas bus išlikę. Bet tas visiškas įsitraukimas ir tas tikras skaitymo džiaugsmas tikrai džiugina.

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

CARRISI, Donato. Blogio šnabždesys [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Gyvename šalia žmonių, apie kuriuos manome žinantys viską, tačiau nežinome nieko…
O paskui pridūrė:
– Mus apmovė.

Ilgiausiai skaitytas trileris. Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, visai ne kaip trilerį, kurį reiktų praryti per naktį ar dvi. Bet to priežastis galbūt visai kiti dalykai, o ne knyga. Kai pagaliau galėjau susitelkti vien į ją, reikalai pajudėjo. Ir ką gi, viskas buvo ganėtinai neblogai.

Kaip visada. Vėl gana standartinė tyrėjų grupelė – yra vadovas, kuris baisiai priklausomas nuo aukščiau esančios valdžios, yra žmogaus ir visokių maniakų psichologijas išmanantys kriminologai, yra IT specialistė. Ir, aišku, dar yra gyvenimo laužyta ir nelaimių užgrūdinta detektyvė, kuri ir suvaidins svarbią rolę šioje istorijoje.

O čia ir minusas – istorija vėl nepasieis be vaikų. Su labai greitai pamėgtais detektyvais reiks ištirti nusikaltimą ir išsiaiškinti paslaptingą serijinį žudiką, o gal pagrobėją, o gal maniaką, dar net neaišku ką. Kad būtų lengviau ir tas pabaisa įgautų žmogaus pavidalą, jam suteikiamas vardas – Albertas. Kaip sekasi? Visaip. Bet tie detektyvai reikalų tikrai turės.

Patiko taip, kad perskaičiau pabaigą! Autorius labai sėkmingai pasinaudojo skandinaviško trilerio pliusais. Viskas ganėtinai įdomu, teksto tikrai daug, viskas išsamu, skaityti tikrai yra ką. Azartas kyla pamažu, lėtai, bet kaip atsirandi finišo tiesiojoje, tai tikrai nebegali atsiplėšti. Taip, nebeiškenčiau ir perskaičiau paskutinius puslapius. Susigadinau malonumą? Ne. Visko gausu ir net jau žinant pabaigą įdomu. Jei nebūčiau jau kažko panašaus skaičiusi ir jei nebūčiau mačiusi bent keleto panašių filmų, būčiau tikrai sukrėsta. Šiek tiek ir buvau – kurį laiką net nesinorėjo pradėti kitos knygos. Vis kirbėjo galvoje mintys ir persukinėjau siužetą nuo pradžių, norėdama surasti kokių nors užuominų, kurias, žinoma, kaip ir visada, praleidau ar nepastebėjau.

Beje, lietuviškai yra išleista dar viena autoriaus knygą „Mergina rūke“. Galvoju, kai vėl užsimanysiu kokio nors neblogo trilerio, reikės susirasti ir ją.

Jussi Adler-Olsen. Palaidotas.

Jussi Adler-Olsen. Palaidotas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Palaidotas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 560 p.
Knygų serijos „Department Q“ 5-oji knyga.

Markas sulaikė kvapą. Jie visi ieško jo.

Su šia knyga viskas labai aišku ir daug pasakoti nereikia. Paprasta – Jussi Adler-Olsen vienas įdomesnių skandinaviškų trilerių autorių. Danas, buvęs žurnalistas ir leidėjas, įdomiai ir intriguojančiai pasakoja apie rūsyje įsikūrusio Q departamento (beviltiškų bylų) reikalus. Ir tai jau penktoji knyga. Ir ne, tikrai neatsibodo.

Knygoje vėl ta pati trijulė kaip ir ankščiau: Karlas Mjorkas, Asadas ir Rouzė. Keistuoliai, turintys paslapčių, bet puikiai dirbantys vienoje komandoje. Šį kartą jiems teks išpainioti vieno paauglio paslaptis. Nepagaunamo paauglio.

Nežinau, ar knyga realistiška, ar taip galėtų būti (bet iš grožinio kūrinio autentiškumo labai nesitikiu) – bet ta istorija buvo ganėtinai įdomi. Tarsi Oliveris Tvistas persikeltų į šiuos laikus. Tik šiais laikais, kaip bebūtų keista, esi labiau pažeidžiamas – tave gali išduoti telefonas, ar kompiuterio, prie kurio neseniai sėdėjai, IP adresas. Galbūt net pasislėpti sunkiau – tave gali nufotografuoti bet kuris praeivis ir įkelti tavo nuotrauką į socialinius tinklus. Privatumo mažoka, ypač jei esi medžiojamas daugybės įvairių žmonių. Bėk!

O daugiau viskas kaip ir visada. Trijulės buvau gerokai pasiilgusi, tad knyga patiko, nei kiek nenuvylė ir puslapius verčiau smagiai. Liūdna tik dėl to, kad labai labai abejoju, ar ši liūdnai pagarsėjusi leidykla dar įstengs išleisti kitas Department Q knygas. O jų tikrai norėtųsi.

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

NORDBO, Mads Peder. Ledynų alsavimas [kriminalinis romanas]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 388 p.
Grenlandijos bylos Nr. 1

– Kas čia?
– Tiesiog keli dalykai. Atmink, kad istorija visada turi dvi puses, ir kad tiesa dažnai slypi melo detalėse.

Dar viena skandinaviškų detektyvų serija. Žiaurumas, ilgos ir šaltos žiemos, tik skandinavų romanams būdinga atmosfera… Bet yra ir šiokių tokių skirtumų.

Veiksmas vyksta Grenlandijoje. Vieta, ne taip ir dažnai pasitaikanti knygose. Jei Grenlandija – tik kažkur girdėtas žodis, užvertus paskutinį puslapį jis įgaus šalies, žmonių ir konkrečios vietovės formą.

Tyrėjas – žurnalistas. Ne naujiena, žurnalistai mėgsta kapstytis po visokius, ypač nelabai švarius, reikalus. Bet ar jų buvo iki šiol skaitytuose skandinavų trileriuose? Nepamenu. Gal ir ne. O gal ir buvo. Nesvarbu. Nuo tradicijų nutolti nereiks. Policininkų bus. Tokių, be kokių skandinaviško trilerio neįsivaizduoju. Netgi viena kita kieta moteriškė yra. Kaip gi be jų?

Nusikaltimas nėra kuo nors išskirtinis, bet tikrai labai baisus, kaip baisu viskas, kas nors kažkiek sutrikdo laimingą ir nerūpestingą vaikystę. O dar tie pjaustomi žmonės, moterų diriami ruoniai ir kraujas. Pakankamai daug kraujo.

Kažkiek primena Ahnhem. Žiauru, įtempta, intriguoja, bet greitai ir pasimiršta!

Bus serija. Laukiu antros Grenlandijos bylos.

Jaroslovas Melnikas. Adata.

Jaroslovas Melnikas. Adata.

MELNIKAS, Jaroslavas. Adata [skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą]. Vilnius: Alma littera, 2019. 430 p.

Kad ir kaip būtų keista, Butkus jį suprato. Jie abu vyrai, ir skirtumas tarp jų tik tas, kad jis Butkus, niekad tam nebūtų ryžęsis, o šis žmogus neturi vidinių barjerų ir ryžosi. Beje, kuo jis rizikavo, rizikuoja. Niekuo. Įstatymo, draudžiančio tokius dalykus, Lietuvoje, o ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje, nėra. Tai ne prostitucija. O kas neuždrausta, tas leidžiama.

Maša, arba Postfašizmas – ši knyga jau senokai buvo norimų perskaityti knygų sąraše, tačiau Aš skaitau dėka į mano rankas Adata pakliuvo ankščiau. Labai smalsu, kaip skandinaviškas detektyvinių romanų tradicijas pavyko perteikti lietuvių rašytojui. Ir ką? Užskaitau. Pavyko.

Yra viskas, kas man patinka skandinaviškuose detektyvuose. Tyrėjų grupė, kuriai vadovauja asmeninių problemų turintis tyrėjas. Komanda, kurios visi nariai turi kokių nors keistenybių, kurios, kaip vėliau paaiškėja, visai praverčia. Nusikaltimas, kurį išpainioti, kaip pasirodo, gali tik tas ankščiau minėtas tyrėjas. Kažkur antrame plane sužinome apie jo subyrėjusią santuoką, atitolusius giminaičius ir prastą sveikatą. Yra intrigos ir įdomių siužeto vingių. Valdžios kišimosi į ne savo reikalus. Netgi besilaukianti bendradarbė, kuriai jau tuoj tuoj gimdyti, o ji tebelaksto paskui įtariamuosius, yra. Kaip tai panašu į mano mėgstamus skandinavų rašytojų detektyvus! Ir kaip įdomu skaityti.

Buvo gerai. Žinoma, tas nusikaltimas toks nelabai tipiškas ir ganėtinai šlykštokas. Bet čia gi detektyvas. Daug kam užkliuvo seksizmas ir n kartų pakartotas žodis „krūtys/krūtinė“. Bet čia gi detektyvas. Aš gal labiau atkreipiau dėmesį į tuos paaiškinimus, kurie galbūt buvo skirti ne lietuviui skaitytojui. Kaip kas ir kodėl yra Lietuvoje. Bet ir nekeista – knyga, kiek suprantu, jau yra išleista ir Prancūzijoje, o kitataučiams skaitytojams paaiškinimai reikalingi.

Ką gi, pagal geriausias skandinaviško detektyvo tradicijas romanų apie Algimantą Butkų turėtų būti ne vienas. Skaityčiau.

„Kai rašiau romaną „Maša, arba Postfašizmas“ aš irgi rizikavau. Detektyvas yra laikomas nerimtu žanru, kaip ir fantastika. Neva rimti rašytojai nerašo fantastikos nei detektyvų. Tai netiesa. Džordžas Orvelas, Bredberis – tai fantastika. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – detektyvas. Svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti.“

Taylor Adams. Be išeities.

Taylor Adams. Be išeities.

ADAMS, Taylor. Be išeities [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė. Vilnius: Balto, 2018. 336 p.

Tada Derbė iškvėpė – klaida – ir stiklas aprasojo nuo kvapo. Bet ji matė ir to paneigti negalėjo.
Ji atsitraukė ant durų palikdama rankos atspaudą. Ant kaklo tvinkčiojo pulsas. Vis greičiau ir greičiau.
Ten..
Vaikas užrakintas furgone.

O štai pagaliau ir tikras trileris. Veiksmas veja veiksmą, siužetas sukiojasi šen bei ten, tik spėk sekti tekstą akimis. Atsiverti tokią knygą ir neužversi, kol nebaigsi. Ar patiko?

Standartinė situacija, kaip kokiame tradiciniame Kingo romane – mergina važiuoja namo, kai staiga pradeda snigti, keliai nepraeinami ir nepravažiuojami. Bet gerai, kad priešakyje pasirodo poilsio stotelė. Yra elektra, tualetas, kavos ir kakavos. Netgi kitų, taip pat kelyje įstrigusių žmonių yra. Tik jie kažkokie keistoki… Ai, tiesa apie išsikrovusius telefonus ir dingusį mobilų ryšį tikriausiai net nereikia minėti?

Klišių tikrai daug. Vieną akimirką jau išsigandau – knygą perskaičiau prieš porą dienų, bet nebelabai atsimenu, kas ten ir kaip buvo. Bet pamažu detalės sugrįžo. Aha, nėra blogai, šis tas galvoje užsiliko. Labai patiko skaityti – tikras skaitymo malonumas – kai užmiršti viską ir matai tik knygą. Tiesa, Derbė tikras nelaimių maišelis – suktis iš padėties jai sekasi nelabai kaip. Daug bėgimo, padažnėjusio pulso, greito alsavimo, šalto prakaito ir kraują stingdančios baimės. Gal daugumoje vietų ji buvo ir erzinanti, bet nesvarbu – paprastai knygų personažai, kad ir kokie nevykėliai bebūtų, manęs neerzina.

Patiko. Jau vien todėl, kad jei parašyta ant viršelio trileris – tai ir yra trileris. Greitas, šiurpus, nenuspėjamas ir ganėtinai įtemptas.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

TREMAYNE, S.K. Ugnies vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2019. 398 p.

– Džeimi, aš nesupratau. Ką tai reiškia? Žinoma, kad per Kalėdas būsiu čia.
Dar kartą giliai ir nuoširdžiai atsidusęs, Džeimis, tarsi išduodamas siaubingą paslaptį, labai lėtai sako:
– Iki Kalėdų tu mirsi.

Pradžia – banalus pelenės ir princo scenarijus. Sunki pelenės Reičelės vaikystė ir jaunystė, sutiktas turtuolis Deividas, didžiulė meilė, vestuvės ir gyvenimas dvare. Meilės romanas? Ne. Yra šiek tiek mistikos. Seną dvarą gaubia legendos, pirmosios žmonos žūtį – neatsakyti klausimai, o vyro sūnus Džeimis, netekęs motinos, atrodo ne tik sutrikęs, bet ir nelabai stabilios psichikos. Bus paslapčių. Bus detektyvo. Bus nerimo.

Autorius jau pažįstamas iš pirmosios knygos Ledo dvynės. Negalėčiau teigti, kad ji buvo geresnė ar blogesnė. Buvo daugiau slogios nuotaikos ir niūrumo, patiko netikėta ir nelabai aiški pabaiga. Kas atsitiko, kaip atsitiko, kas iš tiesų yra kas? Šaunu, kai kyla klausimų ir knygos dar kurį laiką neišeina pamiršti. Ugnies vaiką rizikuoja užgožti banalybė ir stereotipai: iš pirmo žvilgsnio pamiltas turtingo dvaro paveldėtojas galbūt visai ne tas, kas dedasi. Klausimų yra, bet atsakymų taip pat netrūksta. Pasukti galvos nėra kur. Atsakymai – kaip ant delno.

Bet negalėčiau pasakyti, kad knyga nepatiko. Patiko, parašyta labai įtraukiančiai. Galima perskaityti per kelis prisėdimus, o užėjus nemigai – galbūt net per naktį. Tas geras jausmas, kai skaitai gerą trilerį ir negali atsitraukti – yra. Tik siužetas vietomis nuviliantis. Nieko ypatingo.

Užkietėjusį trilerių ir detektyvų faną nustebinti sunku net ir patyrusiems rašytojams.