Sharon Bolton. Skilimas.

Sharon Bolton. Skilimas.

BOLTON, Sharon. Skilimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Jai belieka tik viena vienintelė išeitis. Bėgti.

Pirmas sakinys: Ten ne laivas.

Na, o čia visai kitokia knyga. Iš Australijos tyrų keliaujame į Pietų Džordžiją. Visur aplink tik sniegas ir ledas. Esi tik tu ir tavo komanda. Bet … kartais taip norisi pabėgti. Ne tik nuo kolegų, bet ir nuo savęs. Paprasta nebus.

Visiškai nieko nežinojau apie šią knygą. Įdomus potyris, nes paprastai, prieš pradėdama skaityti, jau ką nors jau būnu girdėjusi. Dabar – nieko. Tad pirmiausia vėl suveikė atmosfera, tik šį kartą labiau geografinė. Teko pasigūglinti, pasivaikščioti po tą Pietų Džodžiją, po knygoje minimą gyvenvietę. Taip. Fantazijai vietos tikrai yra.

Ir gal čia jau ir galima dėti tašką. Nes ką daugiau čia ir bepasakysi. Nuo savęs pabėgti labai sunku, net ir nuskridus į Pietų Džordžiją. Gaila, kad ten užtruksim trumpai. Siužetas vyksta civilizuotame pasaulyje, kur, kartais netgi sunkiau išgyventi, nei kokioje atšiaurioje Antarktidoje. Jauna moteris Felisitė pradeda keistai elgtis. Daktaras Grantas ją konsultuoja, bando padėti susigaudyti savyje. Skaitytojas stebinamas vienu po kito vis šiurpesniais momentais, kurie vėliau susiveda į baisius ir sunkiai protu suvokiamus dalykus.

Tikrai, būna ir geresnių trilerių. Liūdna, nes ant viršelio užrašyta, kad tai geriausias autorės kūrinys. Gaila, kitų tada gal net neverta skaityti. Nors vėlgi, ko čia kabinėtis – paslapčių yra, greičio irgi, yra netgi įtampos ir ganėtinai šiurpių vietų. Ir psichologijos. Vos vos…

Savaitgalinis trileris. Dabar jau tikrai taškas.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

HENDRICKS, Greer; PEKKANEN, Sarah. Anonimė [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė Vilnius: Sofoklis, 2022. 384 p.

Tu priklausai man.

Pirmas sakinys: Daug moterų nori, kad pasaulis matytų jas tam tikru kampu.

Jau girdėtas scenarijus. Žmonės kviečiami dalyvauti psichologiniame tyrime. Ir ne už ačiū. Ir jokios fantastikos, pvz. kaip Protuose. Viskas – pati tikriausia realybė.

Faina. Patiko. Džesika – visažistė, vykstanti pas klientus į namus. Tampo savo kosmetikos rankinę po miestą iš vieno kliento pas kitą ir nelabai suduria galą su galu. Tad gavusi šansą lengvai užsidirbti ir sudalyvauti psichologiniame tyrime, ilgai negalvoja. Pirmą etapą keičia kitas, paskui dar, kol 52 tyrimo dalyvė pajunta įsitraukusi į visai nelinksmus dalykus.

Viskas – tik dėl pinigų. Nepaisant nemeilės psichologijai buvo tikrai įdomu. Nors tų pokalbių buvo labai daug, bet daug ir veiksmo. Džesika tampa priklausoma nuo kitų ir net pati nebesusigaudo, kuo tikėti, kuo ne. Visi tie psichologiniai pamąstymai nė kiek netrukdo, viskas susinchronizuota. Ir ne, negalvokite, kad čia viskas taip paprasta.

Šaunu. Skaitai sulaikęs kvapą ir lengvai aukoji nakties miegą, kad tik dar truputį galėtum paskaityti. Tikrai prikausto, tikrai neįmanoma atsiplėšti. Koks geresnis pagyrimas dar galėtų būti trileriui?

Jane Harper. Paklydėlis.

Jane Harper. Paklydėlis.

HARPER, Jane. Paklydėlis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Bandžiau tau pasakyt, – pasigirdo balsas. – Neitenai, niekada nesiklausai.

Pirmasis sakinys: Iš viršaus, iš toli žymės dulkėse sudarė aiškų ratą.

O štai šiai knygai pliusų negaila. Ne todėl, kad rašytoja būtų kokia nors ypatingai talentinga. Ne todėl, kad nusikaltimai, jų tyrimai, personažai ar siužetas žavėtų ir stebintų. Visos trys skaitytos knygos – nepamirštamos savo atmosfera. Tiek ta tikrąja, geografine, tiek jutimine, psichologine. Nei begalę mėnesių lietaus nemačiusios žemės, nei klaidinančių miškų, nei dabar, tų begalinių tyrų įspūdžio pamiršti tikrai lengvai nepavyks.

O pačios istorijos tai jokiu būdu negalima vadinti nei trileriu, nei detektyvu. Tai tikrų tikriausias romanas. Tiesa, mirtis neišvengiama. Mirtis, kaip ir kitose knygose – tarsi atspirties taškas. Kad būtų galima pradėti kurti siužetą. Įsivaizduokite – Australija. Tyrai. Artimiausias kaimynas už kelių šimtų kilometrų. Lauke dieną galima išbūti vos keliasdešimt minučių. Išeinant iš namų privaloma parašyti, kur išeini/išvažiuoji ir kada grįši. Automobilyje visada pilnas bakas, šaldiklis, pilna bagažinė atsargų ir daug, daug vandens. Ir, visa tai žinodamas, vietinis gyventojas visgi sugeba taip nutolti nuo automobilio, kad sugrįžti jau nebepajėgia.

Lieka šeima, motina ir du broliai. Dar didelis, labai didelis galvijų ūkis. Ir klausimas, kas gi iš tikrųjų nutiko? Kaip žmogus, čia gimęs ir užaugęs, galėjo taip suklysti? O galbūt tai joks atsitiktinumas?

Lėta, daug tylos, daug minčių, daug įtarimų, pamąstymų, prisiminimų. Tikrai ne kiekvienam. Bet aplinka, atmosfera tokia įspūdinga, taip įdomu tuos tyrus įsivaizduoti, pabandyti pajausti tą atskirtį, vienišumą, ramybę. Mielai pažiūrėčiau ir filmą.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

HANNAH, Sophie, PARIS, B. A., MACKINTOSH, Clare, BROWN, Holly. Dublerė [psichologinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ilona Šalnienė. Vilnius: Balto, 2022. 336 p.

Šios nesąmonės geruoju nesibaigs. Nei mamoms, nei jų dukroms.

Pirmas sakinys: Akimirką matai tik grožį.

Ar jūs matote tą patį, ką ir aš? Žinomas pramoginės literatūros autorių pavardes? Keturias? Keturias! Taip, akimirką man net užgniaužė kvapą. Nes bent dvi rašytojas žinau – Paris ir Mackintosh trileriai yra tie, dėl kurių ir miegą paaukotum. Bet pirma susižavėjimo akimirka praėjo, knyga perskaičiau, ir…. Keturios autorės! O rezultatas tik toks?

Prestižinėje aktorių mokykloje keturių paauglių grupelė susiduria su sunkumais. Tokiais, kuomet tėvams reikia eiti pas direktorių. Iš pradžių tai atrodo tik konkuruojančių merginų pokštai, bet vėliau jau nebejuokinga – merginos (ar jų mamos?) susiduria su tikrais iššūkiais.

Ir, deja, tik tiek. Aišku, psichologijos yra. Tai ir galėtų gelbėti knygą – keturios paauglės, keturios mamos. Skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai. Panarpliojami visokie variantai, galima pasvarstyti, kas čia turi daugiau problemų: mamos ar dukros? Ir kurioms labiau reikia pagalbos. Kas kam labiau padės? Mamos dukroms, dukros mamoms, o gal visos aštuonios susiburs ir kartu viską išspręs.

Dar knygą galėtų išgelbėti šiek tiek nestandartinis stilius. Keturios autorės, įdomu, kaip čia bus, kaip tos keturios istorijos susipins, ar jausis kokie nors ryškūs skirtumai, ar ne. Ir įdomu, kas čia sugalvojo parašyti tokią knygą. Ir kas iš to išėjo.

O išėjo tai ne kažkas. Perskaičiau ją, žinoma, kaipgi. Pasižavėjau tomis keturiomis pavardėmis ant viršelio. Ir viskas. Net gaila rašyti, bet visiškas standartinis ir visiškai, tikrai visiškai nieko ypatingo.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

GREBE, Camilla. Meilužis ir drugys [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 394 p.

Atsitūpiau.
Ant grindų buvo pažirusios stiklo šukės. Sausų senų šakelių gniužulas gulėjo pasienyje, o šalia jo – drugelis. Vienas sparnelis sudrįskęs į dvi dalis, kūnas keistai susiplojęs. Atsargiai atkišau pirštą ir paliečiau jį.
Mėlynasis drugelis buvo negyvas.

Pirmas sakinys: Kai paskambina, aš stoviu sniege prie mamos kapo.

Autorę įsidėmėjau perskaičiusi Naminį gyvūną. Geras, įtraukiantis siužetas su įsimintinais veikėjais ir tokia, kaip čia parašyti, labai kinematografiška vietove. Tarsi pats ten, tame Švedijos užkampyje gyventum ir žūtbūt norėtum ištrūkti.

Meilužis ir drugys – pirmoji serijos knyga, mat jame sutinkame policininką Peterį ir kriminalinių nusikaltimų psichologę Hanę. Ir keistuolį Manfredą. Nors detektyvų serijas ne visada būtina skaityti iš eilės, bet keletas momentų iš karto tampa aiškesni. Šį kartą porelei tenka toks keistokas nusikaltimas, kuriam tikrai reikės psichologės įžvalgų. Ir tikrai gilių.

Labai patiko. Tas toks detektyvo ir dramos susiejimas, veikėjai, jau šiek tiek pažįstami iš antrosios knygos, pats pasakojimas. Tikrai, šaunu, kuomet yra tas balansas – įvykiai negriūva vienas ant kito, viskas vyksta ganėtinai ramiai, bet įtampa nuolat vibruoja kažkur šalia. Yra laiko jausmams, gailesčiui, liūdesiui, nuostabai, vilčiai. Džiaugsmui, kad skaitai lyg ir tiesiog eilinį detektyvą, bet gauni žymiai daugiau.

Kažin, ar yra vilties sulaukti likusių serijos knygų?

Sarah Pearse. Sanatorija.

Sarah Pearse. Sanatorija.

PEARSE, Sarah. Sanatorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Justė Povilaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 448 p.

– Taip. Ši vieta… Jis to niekada nesakė, bet aš manau, kad tai yra praeities vaiduoklių išvarymas. Tai buvo neįmanomas projektas. Beveik visi sakė, kad šio pastato niekada nebus galima prikelti naujam gyvenimui. – Sesilė gūžteli pečiais. – Kaip ir jo paties. Niekas negalvojo, kad jis taps to, tuo, kuo dabar yra.

Pirmas sakinys: Ant grindų mėtosi nebereikalingi medicininė įranga: surūdiję chirurginiai įrankiai, sudaužyti buteliai, stiklainiai, sulaužyta seno neįgaliojo vežimėlio nugaros atrama.

Tradicinis detektyvas. Veiksmas uždaroje erdvėje, kalnuose, buvusios sanatorijos vietoje įrengtame viešbutyje. Netikėtos sniego lavinos laikinai atskiria viešbutį nuo pasaulio ir kas tada atsitinka? Taip, kažkas nužudomas!

Gerai, kad tarp viešbučio svečių yra buvusi detektyvė Elina. Blogai, kad tas toks svarbus romanui personažas daro ne kokį pirmą įspūdį. Vaikystės traumos, darbinės klaidos, psichologinės, asmeninės ir visokios kitokios problemos. Bėdų daug, bet nieko naujo. Kaip ir visų, jau nebesuskaičiuoju kelių, knygynių detektyvų problemų.

Taigi bus mirtis, bus tyrimas, bus praradimų ir atradimų. Didžiausias pliusas, kad knyga parašyta „detektyviškai“ – skyriai trumpi, ir kiekvieno pabaigoje įtampa kyla iki maksimumo. Įtraukia normaliai, galima aukoti ir miegą. Net tas ganėtinai varganas Elinos personažas nebeatrodo toks blogas. Norisi išsiaiškinti, kaip kas ir kodėl.

Tai va, toks sakyčiau visiškas standartas. Tiesa, pabaiga nustebino. Netgi kilstelėjo bendrą įspūdį. Ėjau gūglinti, kaip čia ir kas galėjo būti. Panašu, kad autorė taško dar nepadėjo ir su Elina dar susitiksime kitose knygose. Tik dar kol kas nežinau, ar laukiu.

Gytha Lodge. Stebintis slapčia.

Gytha Lodge. Stebintis slapčia.

LODGE, Gytha. Stebintis slapčia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Brangioji, juk žinai, kad nė vienas iš čia neišeisim. Juk būtent taip turėtų viskas baigtis, ar ne?

Pirmas sakinys: Name pasigirdo spragtelėjimas ir jis sustingo žvelgdamas į uždarytas duris, o širdis greitai plakė.

Oi… pamiršau siužetą. Prisimenu, kad tai antroji autorės knyga, pirmoji buvo apie išleistuves atšventusį jaunimėlį. Reikia užuominos… Ai, tai juk Džona Šynsas – dar vienas nelabai laimingas tyrėjas. Gerai, kad savo slogučius gali bent laikinai pamiršti narpliodamas sudėtingas bylas.

Mintis šį kartą nėra įprasta – aplinkinams tik gerą darančiam žmogui viskas išeina į blogą. Dabar ji mirusi, o visi, jautę jos meilę ir gerumą, – įtariamieji. Įtartinos ir draugės, ir bendradarbiai, ir bendraminčiai. Visi.

Pačio detektyvo buvo mažai. Daug dėmesio psichologijai, bendravimui, tarpusavio ryšiams. Trilerio tikėtis tikrai neverta. Paslaptys… O taip, jų yra. Bet ne visos paslaptys stebinančios ir šokiruojančios. Būna ir paprastų, elementarių paslapčių. Toks jau tas gyvenimas.

Nežinau net, patiko, ar ne. Ne Paris, tikrai. Ir šiek tiek ne to tikėjausi. Bet jei užsinorėsiu dar vienos ramios, šiek tiek paslaptingos ir šiek tiek psichologinės istorijos, skaitysiu ir kitas knygas. O jų tikrai bus – patys detektyvai savo bėdų dar tikrai neišsprendė.

B. A. Paris. Grąžink mane.

B. A. Paris. Grąžink mane.

PARIS, B. A. Grąžink mane [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 360 p.

Nežinojau, ką daryti. Supratau, kad turiu pranešti apie tavo dingimą, bet turėjau sukurti istoriją, kitaip viskas bus sužinota, ir jei tu nepasirodysi, būsiu suimtas už tavo nužudymą. Štai ką aš padariau: nuvažiavau iki artimiausios degalinės, nes nebuvo telefono ryšio, ir sukūriau istoriją.

Pirmas sakinys: Paslidinėję Meževe, važiavome namo.

O, dar viena porelė. Nieko keisto – toks autorės braižas. Meilės sukeltam aklumui pradėjus sklaidytis, viskas ima atrodyti tarsi kitaip. Mylimas žmogus tarsi kitoks, žodžiai kitokie, jausmai irgi. Dar žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad antroji pusė turi kažkokių paslapčių. Štai jums ir detektyvo siužetas.

Bet šį kartą šiek tiek kitoks. Lėja dingo. Be žinios. Seniai. Finui, jos draugui, gedėti padėjo Lėjos sesuo Elena. Na, kas čia keisto, jog jiedu tapo pora. Viskas gal ir būtų nuostabiai pasibaigę, jei ne tos rusiškos matrioškos. Viena, antra, trečia. Ir dar. Visur.

Nebloga ši autorė, tikrai. Gal ir daug knygose panašumų, ypač jei skaitai jas viena po kitos. Gal ir nėra ypatingai unikalios, bet savo darbą atlieka. Įtraukia, padeda užsimiršti, neleidžia normaliai išsimiegoti.

Kulminaciją pergalvojau tikrai ne vieną kartą. Ar gali taip būti? Žinoma, gali. Knygose. Bet ar gali taip būti gyvenime? Ar tikrai sugebėčiau būti tokia akla? Ar tikrai nekiltų jokių įtarimų? Kažkodėl labai abejoju… Bet ne, neįtikinama tikrai nebuvo. O ko daugiau detektyvui reikia?

Tik geros istorijos. Prašom.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

PARIS, B. A. Psichoterapeutas [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 408 p.

– Čia nuostabu, – atsakau, mintyse sukryžiuodama pirštus, nes man čia visai nepatiko, nė kiek nepatiko. Bet dėl jo išmoksiu pamėgti šią vietą. Bėgs laikas, ir ji taps man niela.
Tik, deja, netapo.

Pirmas sakinys: Mano kabinetas nedidukas, tobulai minimalistinis.

Net nežinau, ką parašyti. Ką berašyčiau, viskas kartojasi. Taip, detektyvas nieko neypatingas. Taip, jau matyta, skaityta, girdėta. Taip, stereotipiška, neoriginalu ir nenustebino….

O tai kodėl patiko? Kodėl visas keturias autorės knygas perskaičiau vieną po kitos?

Čia ir yra tos pop literatūros žavesys. Didžiulis terapinis poveikis. O dabar tos terapijos reikia kaip niekada ankščiau.

Na, o knyga?

Visai tokia pati, kaip ir likusios trys. Jauna, dar neseniai susipažinusi, dar tik bendrą gyvenimą bandanti pradėti pora nusiperka tobulą būstą. Tobula, aptverta ir saugoma teritorija, tobuli kotedžai, tobuli kaimynai. Bet… Žinoma! Kažkas ne taip. Alisai reikės pabūti šiokiai tokiai paranojikei ir imtis seklio darbų. Tai prisidirbo Leo, ar ne? Duš širdys, ar ne? Praeis paranoja, ar ne?

Detektyvų kategorijoje autorė būtų kažkur pirmame dešimtuke. Vieną knygą perskaitei, norisi dar. Na tai kas, kad ir kitoje bus panašu. Panaši jauna pora, panašios problemos, tamsios paslaptys, intrigų viražai ir skaitymo malonumas. Bet… Už uždarų durų kol kas vis dar laimi.

O ką sako Psichoterapeutas?

– Ar žinote, kuo tikėjo Henris Deividas Toro? „Laimė tarsi drugelis, kuo daugiau ją vaikysies, tuo greičiau išsprūs iš rankų. Bet jei nukreipsi dėmesį į kitus dalykus, ji atskris ir švelniai nutūps tau ant peties.“

Ar norėtumėte turėti tokį psichoterapeutą? Tikrai?

Clare Mackintosh. Įkaitė.

Clare Mackintosh. Įkaitė.

MACKINTOSH, Clare. Įkaitė [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 400 p.

Žiūriu į juos ir sunku patikėti, jog gyvenimas tęsiasi toliau ir niekas nežino, kad visų gyvybė – mano rankose.

Pirmas sakinys: OPERATORĖ: Klausau, kas atsitiko?

Pažiūrėjau kažkokį filmą apie lėktuve skrydžio metu paimtus įkaitus ir va, knyga, labai panaši. Kodėl filmas kažkoks? Na, tikriausiai visi esame matę ne vieną tokio siužeto įkaitų dramą. Net nekeista, kad ir pavadinimai, ir istorijos lengvai pasimiršta.

Lengvai pasimiršo ir šios knygos siužetas. Mėnuo, ir… panašu, kad galėčiau skaityti iš naujo. Gal knyga ir nekalta – toks jau dabar laikas. O ir autorė tikrai nebloga, jos trileriai prie tų geresnių, įtraukiančių ir nenuobodžių. Tik va, viskas ankščiau ar vėliau susiveda į šeimynines dramas, paslaptis ir, žinoma, vaikystes traumas. Jau šimtą kartų skaityta, matyta, girdėta.

Įkaitė gi – Mina, stiuardesė. Norėdama pabėgti nuo tolstančio vyro ir kasdienės rutinos, susikeičia pamainomis ir išskrenda į pirmąjį tiesioginį skrydį iš Londono į Sidnėjų. Įkaitas – Adamas. Mina, kuo toliau, tuo labiau tolsta, dukrai irgi jaučiasi nereikalingas, o pečius slegia visokios vyriškos paslaptys. Įkaitai ir keleiviai – nežinia, ko reikia saugotis. Tos juodaplaukės merginos, kažką naršančios telefone, tariamos medikės, sėdinčios antroje eilėje, o gal ten tos poros su kūdikiu? Įtampėlės šiokios tokios bus. O ir lėktuvui nutūpti kažkaip reikės.

Ne, knyga tikrai nėra prasta. Gal siužetą ir įmanoma nuspėti, bet stilius nėra banalus, įtraukia. Puslapiai verčiasi greitai, ypač pabaigoje. Užskaitau, pailsėti tikrai galima. Liko dar viena lietuviškai išleista autorės knyga. Skaitysiu. Ir lauksiu kitų.