Joy Fielding. Bloga duktė.

Joy Fielding. Bloga duktė.

FIELDING, Joy. Bloga duktė [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė. Vilnius: Balto, 2019. 416 p.

Robina labai troško atsisėsti. Praeitą naktį prasivartė lovoje nerimaudama dėl Aleko, tėvo, Kasidės, dėl visko, kas atsitiko ir kas galėjo atsitikti, nė nesumerkė akių. Nors nekantravo sprukti iš Red Blafo, argi galėjo išvykti nesužinojusi, kas atsitiko?

O va šitas trileris turi vieną išskirtinį bruožą. Tokio iš pažiūros banalaus teksto dar reiktų paieškoti. Ištisas dialogas. Reikėjo šiek tiek laiko priprasti. Ir, chm…, bet surašytas jis tai meistriškai. O gi todėl, kad veiksmas vyksta žaibu, lapų nespėju versti, o tarp tiesioginės kalbos vienur kitur prikaišiota netgi Robinos minčių ir svarstymų.

Tai kas gi ta Robina? Ji psichoterapeutė, kamuojama nerimo priepuolių (kaip netikėta…). Nors gal ir suprantama – juk ką tik išgirdo žinią, kad jos tėvą kažkas norėjo nužudyti. Sužeista ir jo žmona bei podukra. Robina kraunasi lagaminą, nieko nepadarysi, teks grįžti į nemėgiamus buvusius namus kažkur Red Blafe. Taigi judam kartu!

Ir vis tiek neišeina parašyti, kad knyga – niekalas. Knyga – gal ir taip. Bet tas skaitymo procesas! Kaip įtraukia! Norisi sužinoti, koks čia detektyvas nutiko, kaip tai susiję su šeima. Ir kodėl Robinai atrodo visi įtartini? Nejučia pasijauti kriminalistu ir bandai suvokti, kokie ryšiai siejo tos šeimynėlės narius. Tas banalusis stilius labai kinematografiškas, veikėjai ryškūs (vien Melanija ko verta), įvykiai įsimintini. Netgi pagalvojau, kad siužetas ko gero išliks ilgiau, nei įprasto trilerio.

O dabar duokite kokių nors normalių tradicinių knygų! Trilerių kol kas užteks.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

ABBOTT, Rachel. Svetimas vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2019. 384 p.

Pašėlusiai besidaužančia širdimi ir įtampos sukaustyta gerkle Ema stebeilijosi į priešais stovinčią žmogystą; gyslomis plūstant adrenalinui, ji buvo pasiruošusi tučtuojau pulti arba sprukti.
Priešais Emą stovėjo mergaitė, dar visai vaikas.

Gal ir neblogas dalykas tas goodreads! Būtent ten ir pastebėjau, jog ši yra ketvirtoji (!) Tomo Daglaso serijos knyga…. Ką gi, pradėjau nuo ketvirtosios. Paprastai tokiose serijose po detektyvų gyvenimai atsiskleidžia po truputį, bet jokių didelių neaiškumų nepasitaikė, o jei kas ir buvo, tai tik paskatins perskaityti ir likusias.

Sudomino siužetas. Avarija, vairuotoja žūsta, o šešiametė duktė, važiavusi kartu, dingsta. Po kelerių metų šis bei tas nutinka ir Tomui Daglasui reiks kažkaip viską išpainioti ir susieti nutikusius įvykius.

Patiko. Skyriai trumpi, įvykių daug, nenuobodu, didelių logikos nesąmonių nėra. Svarbiausia, kad nėra ir per daug banalu. Nors skaitinys labai lengvas ir greitais, priskirčiau jį prie tų šiek tiek geresnių. Pakankamai  viskas apgalvota, surašyta ir užbaigta. Pats tas savaitgaliui.

Ką gi, trilerių maratone kol kas į priekį veržiasi Jotemos knygos, o Balto atsilieka. Koks bus kitas?

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

JEWELL, Lisa. Tada ji dingo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislavas Bružas. Kaunas: Jotema, 2019. 304 p.

Bet vieną rytą jos mergaitė, auksinė mergaitė, pagrandukė, mažylė, gimininga siela, džiaugsmas ir pasididžiavimas, išėjo iš namų ir nebegrįžo.

Kas tai yra trileris? Tai žanras, kurį skaitai nekvėpuodamas, viską aplink pamiršęs. Dažnai tik per porą, ar kelis prisėdimus. Pabaigoje dažniausiai laukia šioks toks nusivylimas. Ne todėl, kad knyga būtų nepatikusi, o todėl, kad jau žinai, kaip ji baigėsi. Viskas. Tik laiko klausimas, kada ji visiškai pasimirš.

Siužetas intriguoja. Dingsta paauglė, mylima duktė ir sesuo, gera mokinė, stropiai ir be baimės laukusi baigiamųjų egzaminų. Bet baigiamųjų egzaminų nebus, kaip ir išleistuvių, atostogų ir visų kitų jaunatviškų norų ir siekių. Viskas, ji dingo. Jos nebėra. Bet gal?

Ir ar galite įsivaizduoti motinos emocijas, kuomet ji sutinka mergaitę, visiškai panašią į savo dingusią dukrą? Dirgina smalsumą? Žadina fantaziją? Tikrai!

Tokią knygą skaityti tikras malonumas. Pats skaitymo procesas labai patiko. Parašyta taip, kad norėtum versti skyrių, dar, ir dar vieną. Bet juk taip ir turi būti, juk trileris! Siužetas rutuliojasi greitai. Kylančios mintys, kad kažkas panašaus jau skaityta, matyta ar girdėta, nespėja realizuotis. Viskas. Knyga baigėsi. Beliko pagūžčioti pečiais ir nusistebėti vienu kitu įvykiu ar sprendimu. Bet smalsumas patenkintas.

Duokite trilerių dar.

A. J. Rich. Ranka, kuri tave maitina.

A. J. Rich. Ranka, kuri tave maitina.

RICH, A. J. Ranka, kuri tave maitina [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 318 p.

Į galvą atėjo keista mintis: ar galima paskelbti dingusio asmens paiešką, jei tas žmogus negyvas? Kodėl Benetas man davė neteisingą adresą? Ką jis slėpė? Žmoną? Šeimą? Gal turėjo problemų su policija? Štai dėl ko jis visad atvykdavo pas mane. Vadinasi, visi tie viešbučiai su įkyriais šeimininkais ir per saldžiais pusryčiais buvo dėl slaptumo,  o ne romantikos. Apie ką dar jis man melavo?
Ko tokio aš iš tiesų gedėjau?

Joks čia ne trileris. Trileris – kai lapai verčiasi patys. Kai skaitai ilgai ir lėtai, tai romanas. Ir taip, tikrai psichologinis. Pagrindinė veikėja teismo psichologijos studijų studentė ir rengia baigiamąjį darbą. Apie sociopatus, psichopatus, aukas ir grobuonis reikalų bus. Daug.

Pradžia žiauri. Po paskaitų grįžusi namo, ji randa savo sužadėtinį negyvą, o savo tris šunis – susitepusius krauju. Akivaizdu, kad šunys sudraskė jos mylimą žmogų. Kodėl? Policijai tai viskas aišku, o Morganai tas „kodėl“ vis neduoda ramybės. Ji imasi savo tyrimo. Reikia sutvarkyti Beneto daiktus. Reikia nuvykti pas sužadėtinio tėvus. Reikia pranešti jiems kraupią žinią. Reikia suprasti, kodėl šunys taip pasielgė. Ir tada prasideda visokie keistumai.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Skaityti įdomu, bet siužetas lėtokas. O ir įtampos galėjo būti daugiau. Dabar pradžia sukrečia, o kol perskaitai iki pabaigos, tas sukrėtimas spėja išblėsti. Ilgai netrukus ir siužetas pasimirš. O įvertinus, kad knygą rašė net dvi slapyvardžiu A. J. Rich pasivadinusios moterys, tikėjausi šiek tiek daugiau.

Jonas Bonnier. Pakibę.

Jonas Bonnier. Pakibę.

BONNIER, Jonas. Pakibę [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Padvelskytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 478 p.

Niklas sustojo, likus dviem centimetrams nuo stogo krašto
Nėra laiko išsigąsti ar ką nors sumąstyti.
Pasinaudodamas kabančiu maišu kaip atsvara, vyras sugrįžta prie išdaužto lango ir staigiai ištraukia maišą ant stogo.
Kaip tik tuo metu jam už nugaros nutūpia sraigtasparnis.

Romanas paremtas tikrais įvykiais. Šimtmečio apiplėšimas. Didžiausia grynųjų pinigų vagystė Švedijoje. 2009 m. rugsėjo mėn. keli vyrukai sraigtasparniu nusileidžia ant G4S apsaugos kompanijos Stokholme stogo ir įsilaužią į grynųjų pinigų saugyklą. Ne, kažkodėl man šito aprašymo nebūtų užtekę. Ir taip, man viršelis kažkoks keistas. Nuojauta. Eilinį sykį kažkas kuždėjo, kad bus gerai. Labai gerai. Taip ir buvo. Įsitraukiau nuo pat pirmos pastraipos.

Gana solidžios apimties romano siužetas neskubrus. Kas tie avantiūristai, pasiryžę įvykdyti didįjį apiplėšimą? Ar čia tik nebus įsipainiojusi kokia nors moteris? Išvis, kaip reikia sugalvoti tokį dalyką?  Jam pasiruošti? Akivaizdu, tas pasiruošimas bus kruopštus ir ilgas.

Labai patiko. Autorius tuos visus paruošiamuosius įvykius aprašo įdomiai ir nenuobodžiai. Vis labiau įsijauti ir tarsi tampi tos grupelės dalis. Pamažu, atsargiai, viską apgalvoti… Kai jau artėja ta neišvengiama rugsėjo diena, imi abejoti, kaip čia kas bus. Įtampa kyla. Ir, nors gali tiesiog įsijungti paiešką ir lengvai rasti šio nusikaltimo baigtį – to nedarai (bet taip, pabaigus knygą panaršyti ir pažiūrėti nuotraukas bus labai smalsu). Kol kas dar nieko neieškai. Leidi širdžiai plakti greičiau ir net abejoti – ar tikrai šis planas pavyks?

Beje, policija irgi nesnaudė. Ir taip, Karolina Turn visiškai atitiko skandinaviško detektyvo tradiciją. Kažin, ar ten pas juos yra kriminalistų, kurie nebūtų psichologiškai palaužti, nesirgtų nemigomis ir depresijomis, saujomis nerytų vaistų ir neturėtų įvairiausių keistenybių? Toks įspūdis, kad tie geriausieji policininkai, detektyvai ar tyrėjai – nelaimingiausio ir tragiškiausio likimo žmonės. Bet pasauliui tai kažkodėl patinka. Man kažkodėl irgi.

Taigi, o tie Pakibę? 10 balų jiems. Ir dar vienas – už pabaigą. Smagu, kad yra tokių žmonių, kurie taip įdomiai geba rašyti istorijas. Debiutines. Ar galiu jų tikėtis daugiau?

Alice Feeney. Žinau, kas tu esi.

Alice Feeney. Žinau, kas tu esi.

FEENEY, Alice. Žinau, kas tu esi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 361 p.

Mes ne visuomet buvome tokie, kokie esame dabar.

Valio, dar vienas patikusios autorės trileris! Tiesa, panašu, kad ji naujovių neieško (o gal čia toks sumanymas?). Kaip ir pirmoje knygoje Kartais aš meluoju, jauna sutrikusi moteris nebesuvokia, kur tiesa, o kur tik fantazijos. Dingo josios vyras. O ji pati nieko neprisimena. Ir kuo daugiau stengiasi, tuo galvoje daugiau painiavos.

Tokie siužetai intriguoja. Nežinai, kas nutiks kitame puslapyje. Eimė juk pati nesusigaudo, kas vyksta, tai ką kalbėti apie skaitytoją. Juk kitame puslapyje gali nutikti bet kas. Seku siužetą sulaikiusi kvapą, taip, kaip ir priklauso, dar vieną skyrių, dar…. Dabar Eimė suaugusi aktorė, o tuomet – dar visai maža mergaitė… Dabar kliaujasi tik pati savimi, o anuomet galėjo kliautis tik suaugusiais. O kokie tie suaugusieji buvo?  Ir netikėtai, pamažu pradedu jausti tarsi tokį šleikštulį. Iš pradžių tik šiek tiek, bet kuo toliau, tuo labiau ir labiau. Vienu atsikvėpimu užbaigiu skaityti, bet tas nemalonus jausmas nesitraukia ir viską sugadina. Kodėl aš ją iš vis skaičiau? Bet juk pirmoji knyga buvo tikrai nebloga, ar ne?

Šį kartą autorės sugalvotas siužetas ir jos vingiai nepatiko. Pastangos šokiruoti skaitytoją – gerai. Bet kad labai jau persistengta. Net išgalvotos istorijos apie skriaudžiamus vaikus liūdina.

Ateinu anksti, taigi slankioju po Waterstones knygyną Pikadilio gatvėje. Pirmą kartą po ilgos pertraukos šiek tiek užsimirštu, o tokioje vietoje užsimiršti gera; čia tokia daugybė knygų po vienu stogu Ateinu į knygyną gana dažnai ir mėgaujuosi, kad niekas nežino, kas aš esu. Kartais apima noras čia pasislėpti ir išlįsti tik tada, kai visi lankytojai jau bus išsiskirstę, o darbuotojai irgi išėję namo ir užrakinę duris. Kiaurą naktį skaityčiau kokią senieną, o auštant atsiversčiau naują knygą. Nevalia leisti praeičiai pavogti dabarties, bet jei atsirieksi reikiamą kiekį, ji gali įkvėpti tavo ateitį.
Knygynuose visuomet jaučiuosi saugi. Tarsi čia saugomi pasakojimai galėtų išgelbėti mane nuo manęs pačios ir likusio pasaulio. Literatūrinė priebėga, pilna lentynose išrikiuotų popierinių parašiutų, kurie išgelbės tave, kai krisi. Kai kuriems žmonėms pavyksta išpūsti naivumo burbulus ir pasislėpti juose nuo pasaulio tikrovės. Bet net jei plevensi per gyvenimą saugiai tūnodamas savo burbule, vis tiek matysi, kas vyksta aplink. Neįmanoma visiškai nematyti siaubo, nebent užmerktum akis.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

BJØRK, Samuel. Pelėda medžioja naktį [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2019. 462 p.

Jis grįžo.
Izabelė pajuto, kad krūtinėje suspurdėjo širdis.
Ar nori susitikti su manimi? Paslapčia.
Tik tu ir aš?
Penkiolikmetė nusišypsojo.
Žinoma, kad noriu.
Ji nekantravo.

Antroji Mios Kriuger ir Holgerio Munko trilogijos dalis (pirmoji – Aš keliauju viena). Žmogžudysčių skyrius Maribu gatvėje dirba visu pajėgumu.  Šį kartą plunksnų patale randama nužudyta jauna mergina, aplink ją pentagramos forma išdėliotos degančios žvakės. Sekta? Religiniai fanatikai? Ar šiaip koks nors išprotėjęs maniakas? Jei taip, kiek liko laiko iki kitos aukos? Ar jo užteks?

Tai tas žanras, kurį mėgstu, kurį skaitau labai nesirinkdama, ir kuris retai kada nuvilia. Kai jau kažkada rašiau, geriausias detektyvas tas, kurį skaitau dabar. Labiausiai patiko, kad autorius veikėjų netaupo, jų daug, jie tarsi nesusiję ir, jei bus lemta, visi susitiks vėliau. Dar  autorius nevengia visokių kibernetinių reikalų, DDos atakų, interneto, kuris, kaip tas didžiulis ledlaužis, slypi giliai vandenyne. Visiems matoma tik nedidelė jo dalis, ir tikrai mažai kas norėtų sužinoti, kas yra ten, giliau.

O daugiau detektyvas, kaip detektyvas. Lauksim trečiosios dalies.