Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

TURTON, Stuart. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 526 p.

– Čia dedasi kažkas siaubinga, – sušnypščia Evelina. – Sužalota ranka, kvaišalai, Ana, o dabar štai kompasas. Lyg koks žaidimas, kurio mudu nė vienas nemokame žaisti. Išvyk, Sebastianai, bent dėl manęs. Tegul visa tai aiškinasi policija.

Net nežinau, ką parašyti. Imkim citatą nuo viršelio: „Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“.

O taip! Įsivaizduok, kad išgyventum, turi per aštuonias dienas išaiškinti žudiką. Bėda, kad nelabai atsimeni, kas toks esi. Kiekviena išaušusi diena tik dar labiau sujaukia protą ir viską tik dar labiau supainioja. O laikas tai tiksi. Tikriausiai sutriktų net pats Puaro, pamatęs tiek daug nežinomųjų. Bet bandom viską išpainioti.

Tobula. Kiekviena nauja diena papildo ankstesnę vis naujomis detalėmis ir nuojautomis. Niekas nepaaiškėja. O gal jau kažkas aiškiau? Ne!!??? Pasirodo, saugotis reikia ne tik žudiko. O lapai tirpsta per greitai….

Kažkur skaičiau, kad knyga per paini. Bet oi, koks ten tas painumas, tik šiokia tokia smegenų mankšta. Ir idealus būdas pramušti visus skaitymo blokus. Aišku, tokiems klasikinio detektyvo, Dauntono serialo ir šiek tiek Švilpiko gerbėjams. Nuo savęs dar pridėčiau Kuždesių salos žiupsnelį. Visai, visai nedidelį.

Galiu skelbti – štai, Metų Detektyvas!!! Nelabai tikiu, kad bent artimiausiu metu pasitaikys kas nors geriau. O galėtų.

Gilly Macmillan. Auklė

Gilly Macmillan. Auklė

MACMILLAN, Gilly. Auklė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 430 p.

Tai žmogaus kaukolė. Ji švelniai dunkstelėdama nukrinta Rubei prie kojų. Tamsios angos, kur ankščiau buvo akys ir nosis, spokso į mane, ir nors kaukolė purvina, aiškiai matau skilimo linijas, bėgančias kaukolės skliautu, lyg seni takeliai žemės paviršiumi.

Toks kaip ir detektyvas, su gijomis į praeitį. Po vyro mirties Džo su dukrele priversta apsigyventi pas motiną. Nelabai smagu, mat daug vaikystės skriaudų ir nuoskaudų vis dar gyvos atmintyje. Vaikščioti po namus, kurių kiekvienas kampas kažką primena, irgi nelabai malonu. Bet Rubei su senele smagu. Tai teks kentėti, kol išsispręs vyro palikimo klausimai ir gyvenimas, kiek įmanoma, grįš į savo vėžes.

Bet taip, kaip buvo, nebebus niekada. O dar auklė. Hana. Mylimiausias asmuo vaikystėje, didžiausias autoritetas ir svarbiausia gyvenimo dalis. Bet ir ji įskaudino Džoseliną – vieną dieną ėmė ir dingo iš jos gyvenimo.

Jei galvojate, kad čia atpasakojau knygos siužetą, tai ir galvokite toliau. Reikalų tiek, kad į porą pastraipų sunku būtų sutalpinti. Kartais atrodo, kad senelei, ledi Holt, visiškai susimaišė protas. Kartais atrodo, kad taip atsitiko Džoselinai. O gal viskas gerai, tik skaitytojas nesupranta nieko? Abiejų moterų praeitis nuobodi nebuvo – nieko keisto, kad ji taip veikia ir dabartį. Viskas taip susipainioję ir susiraizgę. Prireiks sveiko proto ir nuovokos.

Bet panašu, kad pas skaitytojus tos sveikos nuovokos žymiai daugiau. Džo elgiasi siaubingai vaikiškai, kaip kokia užsispyrusi isteriška ir dar visiškai akla mergiotė. Kartais jos poelgiai tokie erzinantys, kad net ramiausią skaitytoją gali išvesti iš proto. Ei, moteriške, nusileisk gi ant žemės ir truputį apmalšink savo aroganciją. Paauglė Rubė ir ta elgiasi protingiau. Bet toks jau tas autorės sumanymas. Skaitytojui belieka tik mėgautis arba erzintis.

Tess Gerritsen komentaras ant viršelio „O, visagale įtampa!“ šį kartą nelabai atitiko mano supratimo apie tikrai įtemptą siužetą. Bet skaityti buvo ganėtinai įdomu, tikrai neprailgo. Toks šeimos istorinis draminis pasakojimas su detektyvo detalėmis.

Adrian McKinty. Grandinė.

Adrian McKinty. Grandinė.

MCKINTY, Adrian. Grandinė [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

„Džordžas Orvelas klydo, – pagalvojo ji. – Ateityje visus įtemptai seks ne valstybė, tai darys patys žmonės. Jie dirbs už valstybę nuolat atnaujindami informaciją apie savo buvimo vietą, pomėgius, patinkantį maistą, mėgstamus restoranus ir politines pažiūras feisbuke, tviteryje, instagrame ir kituose socialiniuose tinkluose. Mes patys sau esame slaptoji policija.“

Svarbiausia – tinkamas sakinys ant viršelio – Vienintelis būdas išgelbėti savo vaiką – pagrobti kitą. Kas, mėgstantis trilerius, nenorėtų tokio paskaityti? Norėjau.

Pradžioje buvo įdomu. Vaiko pagrobimas. Niekas neaišku, keisti skambučiai ir dar keistesnės pagrobėjų sąlygos. Trumpi skyreliai ir vienas po kito pristatinėjami veikėjai.

Bet netrukus prasidėjo holivudas. Pagrobėjų sąlygos holivudinės. Aukos artimieji – supermenai, slegiantys tamsių praeities šešėlių. Siužetas – holivudinis (bet kam nepatinka, kai laimi gėris, juk kitko ir nesitikime, ar ne?). Holivudinis noras – išgelbėti žmoniją nuo blogio (gerai, bent jau savo kaimynus).  Veiksmo scenos – holivudinės (pykšt, pokšt – netyčia pataikiau). Pabaiga… ech… pabaiga irgi holivudinė.

Kažkaip paskutiniu metu vis pasirenku tokius skystokus trilerius. Bet šis bent jau iki vidurio buvo visai neblogas. Tiesiog trileris. Ne psichologinis. Tiesiog… Lengvam savaitgalio paskaitymui.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

LODGE, Gytha. Ji vis dar laukia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 428 p.

Ji staiga apsisuko, širdis krūtinėje plakė kaip pašėlusi.
Aurora paklaikusiomis akimis apžvelgė medžius, nuo žiūrėjimo į laužo liepsną jos regėjimas mirgėjo šviesiai mėlynomis dėmėmis. Nieko negalėjo įžiūrėti. Pamanė, kad tai turbūt tebuvo jos vaizduotė, kol galiausiai pastebėjo kažką sujudant.
Kažkas ten stovėjo.

O, turim dar vieną tyrėją. Ne skandinavų, bet tiks. Susipažinkite – Džonas Šynsas. Kol kas gal net nelabai apie jį yra ką pasakyti, standartas ir tiek. Bet goodreads sako, kad dar viena knyga tikrai bus.

Patiko aprašymas (ir vėl gana šiurpokas) – grupė jaunuolių susiruošia stovyklauti miške. Bus visko, alkoholio, narkotikų, sekso. Smagu ir linksma. Nebesmagu bus ryte – dingo viena mergina. Jos taip ir nepavyksta surasti.

Tai buvo prieš trisdešimt metų. Ir staiga – nauji įrodymai. Naujos mįslės ir iššūkiai detektyvui Šynsui bei jo komandai. Ne tokie ten jie keistuoliai, kaip pas skandinavus, bet irgi pakankamai. Neapleidžia ir toks slogutis… gaila merginos, atsidūrusios ne vietoje ir ne laiku. Siužetas šokinėja čia pirmyn, čia atgal. Čia dar beveik vaikai, čia jau visiškai subrendę.. Kaltas šitas.. O gal šitas… O gal visi.. O gal? Puikiausias būdas išlaikyti ne tik intrigą, bet ir skaitytojo dėmesį.

Stebuklo gal ir nebuvo, bet užteko, kad prireiktų ir kitos rašytojos knygos. Jei tik ji kada pasirodys lietuviškai. 

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

ELLWOOD, Nuala. Namas prie ežero [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 320 p.

Jei tau kada reikės pabėgti, šis namas tavo paslaugoms. Ten ramu ir saugu.

Rodos, tikrai graži draugės paslauga. Leisti apsistoti kelioms dienoms nuo despoto vyro bėgančiai mamai su sūneliu. Vieta atoki, ji čia saugiai galės pasislėpti ir šiek tiek atsipūsti….

Taip… dar viena knyga į sąrašą, kurią buvo šiurpu skaityti, nors autorius ir ne S. Kingas. Tikrai buvo nejauku. Trimetis isterikuoja, mama stresuoja, o namas baugina. Mažų mažiausiai baugina. Žiema, šalta, o jame nėra nieko. Nei elektros, nei vandens, nei šilumos. Tik kažkokie nuo drėgmės suplėkę ir susmirdę čia ankščiau gyvenusiųjų daiktai. Nesunku įsivaizduoti Lizos neviltį, kuriai reikia pamaitinti supykusį sūnų ir saugiai jį užmigdyti. Bet čia dar tik smulkmenos.

Istorija šiek tiek primena Ledo dvynes. Kai nelaimės ištikta šeima irgi atsibeldžia į atokų užkampį, kuris mažiausiai tinka gydytis žaizdas. Čia panašiai – įtampos ir baimės atsikratyti sunku, nes kiekviename tamsaus ir seno namo užkaboryje slypi kokie nors praeities šešėliai.

Patiko. Pabaigoje netgi nebegalėjau sustoti skaityti – norėjosi sužinoti, kaip čia viskas susiję. Susiję bus. Labai nenustebino, bet tikrai paskatino įtraukti ir kitas autorės knygas į begalinį skaitytinų knygų sąrašą.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

DRISCOLL, Teresa. Aš stebiu tave [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 352 p.

Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Nie-ka-da.

Nelauktai geras detektyvas. Netikėtai pakliuvęs į rankas. Nenuvylė.

Kaip gerai nieko nesitikėti iš knygos ir neturėti jokių išankstinių lūkesčių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi. O siužetas visai paprastas – vieną dieną važiuodama traukiniu moteris pamato dvi paaugles ir du jaunus vyrukus. Nors nuojauta kužda, kad merginoms gali grėsti pavojus, tačiau vis dėl to ji nusprendžia nesikišti. Ir be reikalo.

Patiko, kad pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų. Tokia struktūra atsibodusi? Anaiptol. Kiekvienas turi savų paslapčių, savų istorijų ir savų priežasčių nerimauti. Kiekvienas jaučiasi kažkiek kaltas. Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Kas tie du vėliau dingę vyrukai ir kas siuntinėja grasinančias žinutes? Suvokti, kad tave kažkas persekioja ir stebi – ne visai maloniausia būsena, ypač kai jautiesi dėl kažko kaltas.

Tiesa, pavadinti romaną psichologiniu galgi pernelyg drąsu. Nors kiekvienas ir turi kažkokių paslapčių, kalčių, pergyvenimų, bet tai nėra labai gilu, greičiau – paviršutiniška. Man tiko. Visai geras detektyvas savaitgaliui.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

MUSSO, Guillaume. Slaptas rašytojų gyvenimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 240 p.

– Kas yra geras romanas?
– Sukuriate personažus, kurie sužadina skaitytojų meilę ir simpatijas. Paskui tuos personažus nužudote. Ir įskaudinate skaitytoją. Taip jis visada prisimins jūsų romaną.
/ John Irving.

Ne, Musso ne toks geras, kaip R.R.Martin. Taip pasišvaistyti kalavijais, kaip pastarasis, daugiau nesugeba niekas. Bet savo stilių turi. Tokį, kad pamačius naujai išleistą knygą, visada norisi tuoj pat ją perskaityti.

Taip.. vienos yra įdomesnės, kitos – nelabai. Stebuklų jose tikėtis tikrai nereikia. Vienintelis stebuklas, kurį šis autorius moka padaryti, tai kiekvieno skyriaus pabaigoje parašyti tokį miglotą / paslaptingą / intriguojantį sakinį, kuris tiesiog priverstų skaityti toliau.

Yra labai labai garsus rašytojas, kurias staiga nustoja rašyti ir atsiskiria nuo visuomenės nuošalioje saloje. Yra jaunas pradedantysis rašytojas, svajojantis parašyti pirmąją knygą. Yra daug tokių, kurių tikslas patekti pas šį rašytoją ir išsiaiškinti jo netikėto atsiskyrimo paslaptį.

Ir yra moters lavonas, prikaltas prie medžio. Pasiruoškite. Autorius, kaip visada, šiek tiek pavedžios už nosies.

Taigi, koks tas Slaptas rašytojų gyvenimas? Iš tikrųjų ganėtinai viskas painu. Ir veiksmo daug. Abejoju, kad po gero pusmečio iš siužeto dar kažkas bus išlikę. Bet tas visiškas įsitraukimas ir tas tikras skaitymo džiaugsmas tikrai džiugina.

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

CARRISI, Donato. Blogio šnabždesys [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Gyvename šalia žmonių, apie kuriuos manome žinantys viską, tačiau nežinome nieko…
O paskui pridūrė:
– Mus apmovė.

Ilgiausiai skaitytas trileris. Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, visai ne kaip trilerį, kurį reiktų praryti per naktį ar dvi. Bet to priežastis galbūt visai kiti dalykai, o ne knyga. Kai pagaliau galėjau susitelkti vien į ją, reikalai pajudėjo. Ir ką gi, viskas buvo ganėtinai neblogai.

Kaip visada. Vėl gana standartinė tyrėjų grupelė – yra vadovas, kuris baisiai priklausomas nuo aukščiau esančios valdžios, yra žmogaus ir visokių maniakų psichologijas išmanantys kriminologai, yra IT specialistė. Ir, aišku, dar yra gyvenimo laužyta ir nelaimių užgrūdinta detektyvė, kuri ir suvaidins svarbią rolę šioje istorijoje.

O čia ir minusas – istorija vėl nepasieis be vaikų. Su labai greitai pamėgtais detektyvais reiks ištirti nusikaltimą ir išsiaiškinti paslaptingą serijinį žudiką, o gal pagrobėją, o gal maniaką, dar net neaišku ką. Kad būtų lengviau ir tas pabaisa įgautų žmogaus pavidalą, jam suteikiamas vardas – Albertas. Kaip sekasi? Visaip. Bet tie detektyvai reikalų tikrai turės.

Patiko taip, kad perskaičiau pabaigą! Autorius labai sėkmingai pasinaudojo skandinaviško trilerio pliusais. Viskas ganėtinai įdomu, teksto tikrai daug, viskas išsamu, skaityti tikrai yra ką. Azartas kyla pamažu, lėtai, bet kaip atsirandi finišo tiesiojoje, tai tikrai nebegali atsiplėšti. Taip, nebeiškenčiau ir perskaičiau paskutinius puslapius. Susigadinau malonumą? Ne. Visko gausu ir net jau žinant pabaigą įdomu. Jei nebūčiau jau kažko panašaus skaičiusi ir jei nebūčiau mačiusi bent keleto panašių filmų, būčiau tikrai sukrėsta. Šiek tiek ir buvau – kurį laiką net nesinorėjo pradėti kitos knygos. Vis kirbėjo galvoje mintys ir persukinėjau siužetą nuo pradžių, norėdama surasti kokių nors užuominų, kurias, žinoma, kaip ir visada, praleidau ar nepastebėjau.

Beje, lietuviškai yra išleista dar viena autoriaus knygą „Mergina rūke“. Galvoju, kai vėl užsimanysiu kokio nors neblogo trilerio, reikės susirasti ir ją.

Jussi Adler-Olsen. Palaidotas.

Jussi Adler-Olsen. Palaidotas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Palaidotas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 560 p.
Knygų serijos „Department Q“ 5-oji knyga.

Markas sulaikė kvapą. Jie visi ieško jo.

Su šia knyga viskas labai aišku ir daug pasakoti nereikia. Paprasta – Jussi Adler-Olsen vienas įdomesnių skandinaviškų trilerių autorių. Danas, buvęs žurnalistas ir leidėjas, įdomiai ir intriguojančiai pasakoja apie rūsyje įsikūrusio Q departamento (beviltiškų bylų) reikalus. Ir tai jau penktoji knyga. Ir ne, tikrai neatsibodo.

Knygoje vėl ta pati trijulė kaip ir ankščiau: Karlas Mjorkas, Asadas ir Rouzė. Keistuoliai, turintys paslapčių, bet puikiai dirbantys vienoje komandoje. Šį kartą jiems teks išpainioti vieno paauglio paslaptis. Nepagaunamo paauglio.

Nežinau, ar knyga realistiška, ar taip galėtų būti (bet iš grožinio kūrinio autentiškumo labai nesitikiu) – bet ta istorija buvo ganėtinai įdomi. Tarsi Oliveris Tvistas persikeltų į šiuos laikus. Tik šiais laikais, kaip bebūtų keista, esi labiau pažeidžiamas – tave gali išduoti telefonas, ar kompiuterio, prie kurio neseniai sėdėjai, IP adresas. Galbūt net pasislėpti sunkiau – tave gali nufotografuoti bet kuris praeivis ir įkelti tavo nuotrauką į socialinius tinklus. Privatumo mažoka, ypač jei esi medžiojamas daugybės įvairių žmonių. Bėk!

O daugiau viskas kaip ir visada. Trijulės buvau gerokai pasiilgusi, tad knyga patiko, nei kiek nenuvylė ir puslapius verčiau smagiai. Liūdna tik dėl to, kad labai labai abejoju, ar ši liūdnai pagarsėjusi leidykla dar įstengs išleisti kitas Department Q knygas. O jų tikrai norėtųsi.

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

NORDBO, Mads Peder. Ledynų alsavimas [kriminalinis romanas]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 388 p.
Grenlandijos bylos Nr. 1

– Kas čia?
– Tiesiog keli dalykai. Atmink, kad istorija visada turi dvi puses, ir kad tiesa dažnai slypi melo detalėse.

Dar viena skandinaviškų detektyvų serija. Žiaurumas, ilgos ir šaltos žiemos, tik skandinavų romanams būdinga atmosfera… Bet yra ir šiokių tokių skirtumų.

Veiksmas vyksta Grenlandijoje. Vieta, ne taip ir dažnai pasitaikanti knygose. Jei Grenlandija – tik kažkur girdėtas žodis, užvertus paskutinį puslapį jis įgaus šalies, žmonių ir konkrečios vietovės formą.

Tyrėjas – žurnalistas. Ne naujiena, žurnalistai mėgsta kapstytis po visokius, ypač nelabai švarius, reikalus. Bet ar jų buvo iki šiol skaitytuose skandinavų trileriuose? Nepamenu. Gal ir ne. O gal ir buvo. Nesvarbu. Nuo tradicijų nutolti nereiks. Policininkų bus. Tokių, be kokių skandinaviško trilerio neįsivaizduoju. Netgi viena kita kieta moteriškė yra. Kaip gi be jų?

Nusikaltimas nėra kuo nors išskirtinis, bet tikrai labai baisus, kaip baisu viskas, kas nors kažkiek sutrikdo laimingą ir nerūpestingą vaikystę. O dar tie pjaustomi žmonės, moterų diriami ruoniai ir kraujas. Pakankamai daug kraujo.

Kažkiek primena Ahnhem. Žiauru, įtempta, intriguoja, bet greitai ir pasimiršta!

Bus serija. Laukiu antros Grenlandijos bylos.