Jane Corry. Vos nusigręžiau.

Jane Corry. Vos nusigręžiau.

CORRY, Jane. Vos nusigręžiau [romanas. Iš anglų kalbos vertė Violeta Meiliūnaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 448 p.

Nors ką gali žinoti, kas vyksta kitų žmonių galvose?

Pirmas sakinys: 2019 metų rugpjūčio 17-oji.

Labai nebloga knyga. Nepavadinsi jos nei kažkokiu detektyvu (nors prasideda nelaimingu atsitikimu), nei kokiu nors trileriu (veiksmas šuoliais nelekia). Tiesiog sumaniai užrašyta vieno gyvenimo istorija.

Nors pradžia ganėtinai šiurpi (galvojau toliau net neskaityti), siužetas visai ramus. Sąlyginai. Vis neapleidžia ta tokia nelaimės nuojauta. Jau kad bus kažkas, tai bus. Bet istorija dėliojama pamažu, skaitytojas tarsi erzinamas. Viskam bus savas laikas ir gal kas nors paaiškės. Paaiškėjo.

Šiek tiek nustebino 49-erių močiutė. Tokių tikriausiai retai sutiksi. Ir gyvenimas jos neeilinis. Išbandymų nepagailėta. Kaip jų nepagailėta ir benamei Džo, dienas leidžiančiai gatvėje.

Neatsimenu, ar ką nors skaičiau apie benamių gyvenimą. Apie visišką nežinomybę. Ką valgysi, kur nakvosi, ką veiksi, su kuo susitiksi? Kaip pragyvensi dar dieną?

Bet ir atsibudęs šiltuose namuose vargiai gali nujausti, ką atneš vakaras.

Patiko: įdomus siužetas įtraukė, buvo šiek tiek (bet ne per daug) psichologijos), o ir pabaiga nustebino. Perspėjimas: neskaitykite paskutinių skyrių! Jei iškęsite, būsite apdovanoti!

Ir, beje, džiaugiuosi, kad vis gražėjančiame mano mieste jau beveik neliko suskilinėjusių plytelių. Nes buvo laikas, kai ant tokių jokių būdu nebuvo galima užlipti.

Sarah Blau. Kitokios.

Sarah Blau. Kitokios.

BLAU, Sarah. Kitokios [romanas]. Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 270 p.

Tryškome energija, buvome visiškai kitokios, kokiomis tik įmanoma būti, ir tikrai neketinom žengti seniai pramintu taku, kitaip nei visos studentės, kurios jau trečiais studijų metais pradeda svajoti apie santuoką, apsipila vaikais, ir, kaip sakoma, tvirtai kojomis atsistoja ant žemės. Mes troškome pačios valdyti savo likimą, eiti pirmyn, atsispirti gimdos šauksmui ir traukti įkandin… Įkandin ko?

Pirmasis sakinys: Skambutis iš policijos man anaiptol nebuvo it perkūnas iš giedro dangaus.

Amžinas klausimas: kaip renkatės knygas? Viršelis, pavadinimas, siužetas, aprašymas? Šiuo atveju tinka visi keturi atsakymai. Intriguojantis siužetas, nuostabus viršelis, keistas pavadinimas ir miglotas, bet šį bei tą atskleidžiantis pristatymas. Ir dar buvo paminėtas žodis detektyvas. Ką gi.

Keturios draugės. Keturios studentės. Purimo vakarėlis. Jaunystė, draugystė, svajonės. Iššūkiai. Ir štai – mes ir taip esame kitokios, juk galime gyventi taip, kaip norime, taip? Galime būti ne tokios, kaip visos, galime neturėti vaikų. Galime būti kuo tik norime. Ir būsime.

O kuo tapsime, paaiškės po dvidešimties metų. Viena iš draugių, Šeila, susiduria su kraupiomis žmogžudystėmis ir permąsto savo gyvenimą. Savo draugių gyvenimą. Jautriai ir skausmingai.

Skaitytų knygų sąraše tikrai nėra daug Izraelio autorių knygų. Ši, galbūt, tik antra. Visai kitokia, nei Mėlynas kalnas, bet labai savita ir paveiki. Šiek tiek sunku įsivaizduoti moterų situaciją Izraelyje, bet jaučiu, kad tos Kitokios moterys jaučia didesnį spaudimą, nei pas mus. Nors… Kas gi nėra išgyvenęs tų visų klausimų apie planuojamus vaikus, jų vardus ir skaičių?

Ir detektyvo šiek tiek yra. Nes, kaip ir visur, tavo gyvenimas aplinkiniams juk labai rūpi. Kartais galbūt net per daug maniakiškai.

Ne, perskaičiusi knygą, feministe netapau. Bet įtaigių išgyvenimų ir įdomių dalykų tikrai pasisėmiau.

Tiesa, apie viršelį galima būtų parašyti atskirą įrašą, bet gal kol kas užsukite pasigrožėti čia: https://www.dariapetrilli.eu/

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

SALTERS, R. K. Drugelių kalnas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ligija Kaminskienė. Vilnius: Tyto alba, 2021. 264 p.

Kodėl neleidote man išeiti. Grifinas pasakė tiksliai taip. Kodėl neleidote man išeiti. Kodėl?

Pirmas sakinys: Aukštupyje, toli nuo sūrokų deltos vandenų, vinguriuoja Rio Grandė, kilpomis juosdama smaragdines Pietų Belizo kalvas.

Kokia keista situacija: norėjau bibliotekoje rezervuoti Alex North Draugą šešėliuose, o rezervavau Drugelių kalną. Neįsivaizduoju, kokios asociacijos sukosi galvoje. Keistos, matyt.

Keista ir knyga. Kažkur Pietų Amerikoje, San Antonijaus konsteblis Almontas gauna žinią, kad džiunglėse gyvenantiems dviem „britanams“ nutiko nelaimė. Vyras, žymus detektyvų autorius vos gyvas, o jo žmona dingusi. Abu su dukra Filomena keliauja aiškintis reikalų, netrukus prie jų prisijungia ir dingusios moters sesuo. Viską vainikuoja smarkus uraganas, atkirtęs juos nuo tos nedidelės, bet vis tiek šiokios tokios civilizacijos.

Keistas ir siužetas. Kaip ir viskas įdomu. Džiunglės, gamtos stichijos, keisti gyventojai, keisti įvykiai. Žmogžudystė. Arba nelaimingas atsitikimas. Aiškinsis policija. Bet detektyvu knygą pavadinti sunkoka. O jei ir tektų pavadinti, tai būtų ganėtinai prastas detektyvas. Taigi pavadinkime ją romanu, kurio veiksmas vyksta egzotiškoje vietoje.

Ir pabaiga. Kažkokia keistai netikėta, tarsi koks saulės spindulėlis prasiskverbęs per nepermatomą džiunglių sieną. Bet tik patrūkčiojau pečiais. Kas čia buvo? Epilogas…

Tai kokie tie įspūdžiai? Keisti. Knyga ir tiek. Nei patiko, nei nepatiko. Tiesiog daugiau nėra net ką parašyti.

Jasper DeWitt. Pacientas.

Jasper DeWitt. Pacientas.

DeWitt, Jasper. Pacientas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Aišku, kad nežinai. – Senio balse nuskambėjo pasitenkinimo gaida. – Nesupranti, kas jam negerai. Tuo labiau, patikėjai visa jį supančia mitologija, nes esi jaunas, lengvai paveikimas ir nesupranti. Štai kodėl nesi jo gydytojas. Aš jo gydytojas. Ir aš suprantu.

Pirmas sakinys: Rašau tai, nes šiuo metu nesu tikras, ar sužinojau siaubingą paslaptį, ar esu pamišęs.

Va, va, kaip tik kažkas klausė, ar aukojate miegą vardan skaitymo. Žinoma, rinkausi NE. Yra laikas miegoti ir laikas skaityti.. Bet atsiverčiau Pacientą…

Visai trumpa istorija. Ir nebloga. Aišku, būtų gerai, kad Stepheno Kingo vardo ant viršelio nebūtų buvę. Oi, vargiai jis čia tinka.

Bus truputį siaubo. Truputį. Atmintyje iškils panašios knygos ar filmai apie psichiatrijos ligonines. Kuriose būtinai nutinka kokių nors neįprastų dalykų.

Jaunas, ambicingas gydytojas imasi gydyti pacientą, kuris laikomas nepagydomu ir turi būti izoliuotas nuo visuomenės. Tenka aiškintis, kaip kas ir kodėl. Trumpai ir konkrečiai, nes visa istorija pateikiama tarsi įrašai medikų forume. Vieni faktai veda prie kitų, kiti dar prie kitų, kol pagaliau gaunasi tokia siūlų raizgalynė. Ir ją teks kažkaip išvynioti.

Net nežinau, kaip vertinti. Panašių esu skaičiusi, nenustebino. Bet labai įtraukė, negalėjau miegoti, kol neperskaičiau. Vieną variantą keitė kitas, galvoje sukosi visokie paaiškinimai ir galimybės. Gydytojas tikrai keistas, stebėjosi menkiausiais dalykais. Naivuolis. Na bet ne jis čia svarbiausias. Svarbiausias – Džo. Pacientas.

Ir visgi kas tas Džo? Kaip pagalvoji…

Alex North. Draugas šešėliuose.

Alex North. Draugas šešėliuose.

NORTH, Alex. Draugas šešėliuose [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2020 384 p.

Klydau.
Dabar į paviršių kilo atsiminimai, tamsūs ir pikti. Suvokiau: kad ir kaip norėčiau atsikratyti praeities, svarbu buvo, ar praeitis mane paleis. Klausantis name grėsmingai tvinksinčios tylos, visą dieną kamavusi bloga nuojauta pradėjo virsti baime, kurią pamenu jautęs prieš dvidešimt penkerius metus.
Įvyks kažkas siaubinga.

Pirmasis sakinys: Į policijos nuovadą mane nuvežė mama.

Tai ką prišnabždėjo tas draugas šešėliuose? Ogi tokį visai pusėtiną detektyvą. Nelyginsiu jų, abu plius minus tokio pat lygio.

Žinot, koks paskutiniu metu bene populiariausias detektyvų scenarijus? Taip taip – grįžtu namo po daugelio metų. Į miestelį, iš kurio pabėgau iš karto po vidurinės. Į vaikystę, kuri nebuvo pati nuostabiausia. Į praeitį, kurią galbūt norisi imti ir pamiršti.

Blogai tikrai nėra, tik kad va nieko naujo. O jei nieko naujo, tai ir labai nenustebina. Atsiverti, greitai perskaitai ir tiek. Gerai, jei tokių detektyvų skaityta mažai – tada tikrai įspūdį paliks. Neblogai, jei tokių skaitytų detektyvų sąrašas ilgas – kad ir kokie panašūs, kiekvienas yra kažkuo kitoks.

Beje, patiko istorijos apie sapnus. Ar žinot, kaip pasitikrinti, ar sapnuojate, ar ne? Tereikia užspausti nosį ir pabandyti pakvėpuoti. Sapne problemų nebus.

Yra ir daugiau šio to apie sapnus. Kažkurio momentu net prisiminiau filmą Inception. Nuostabus filmas, bet su knyga neturi nieko bendro.

Tai va. O tie vaikystės šešėliai dažnai pasirodo ne tokie ir baisūs. Ar bent mažesni, nei prisiminimuose.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Jane Harper. Gamtos galia.

Jane Harper. Gamtos galia.

HARPER, Jane. Gamtos galia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 384 p.

Trobelė buvo tuščia. Kad ir kas nutiko Alisai, ji buvo laukinėje gamtoje. Ir Falkui pasirodė, kad kažkur už kaukiančio vėjo ir aimanuojančių medžių aidi laidotuvių varpas.

Būrelis darbuotojų išeina į orientacinį žygį, kažkur prie Australijos Giralengo kalnagūbrio. Kuprinės, palapinės, žiebtuvėliai, šiek tiek maisto. Ir žemėlapis, kuriame sužymėti žygio punktai. Vyrai ir moterys eis atskirai ir susitiks tik sekmadienį popiet. Bus tikrai šaunus, įdomus ir linksmas komandos stiprinimo projektas.

Bent jau turėjo būti. Mat finalą pasiekė ne visi dalyviai.

Dingusios žygeivės ieškos gausios pajėgos, tarp kurių ir Aronas Falkas, jau pažįstamas iš tokio pat įdomaus detektyvo Sausra. Veiksmai standartiniai – paieškos būriai šukuoja apylinkes, policija apklausia visus, ką tik įmanoma apklausti, aplinkiniai spėlioja, kuo viskas baigsis, o vyresni gyventojai prisimena senai pamirštus, bet taip iki šiol ir neišaiškintus nusikaltimus.

Falkas su savo kolege susitelkia tik ties žygio dalyviais. Dar šiek tiek ties vaikyste, jaunyste, tėvo meile ir nemeile, bei visokiomis gyvenimiškomis nuoskaudomis. Šiek tiek.

Žinoma, yra šiokių tokių gijų, kurios kažkur veda ir būtinai kur nors nuveda. Atokiai nuo didmiesčių, nuošaliame viešbutyje prie miško, bandysime įspėti, kas iš tikrųjų nutiko ir kur dingo Alisa Rasel. Juk nutikti galėjo bet kas. Kaip pasakoja viena dalyvė, tiesiog sudėtinga paaiškinti, ką reiškia būti tuose miškuose. Atrodo, lyg būtumėm vieninteliai Žemėje likę žmonės.

Puikus savaitgalio skaitinys. Ir ne, artimiausiu metu stovyklauti miške nenorėčiau…

S. K. Barnett. Saugi.

S. K. Barnett. Saugi.

BARNETT, S. K. (tikr. James Barnett Siegel) Saugi [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

Po septynerių metų, kai pirmasis plakatas buvo jau vos įžiūrimas, išblukęs iki beveik visiško baltumo – menkos šmėklos, kai lietus, sniegas, purvas ir laikas mane beveik ištrynė, aš pagaliau grįžau namo.

Dingsta vaikas. Šešiametė mergaitė išėjo pas šalimais gyvenančią draugę ir pradingo. Dvylikai metų. Kai visi jau seniausiai buvo praradę bet kokią viltį, ji grįžo namo.

Pirmą plakatą pakabino dingimo dieną… Toks pirmasis sakinys. Iš karto įtraukia, nedaugžodžiaujant pradedama pasakoti istorija, ir ji tikrai dirgina nervus. Klausimai du: kas bus toliau ir kaip neatsiversti paskutinio puslapio? Tenka pasikankinti, nors ir trumpam. Veiksmo daug, tekstas paprastas, perskaityti neužtrunka.

Kaip jaučiasi tėvai, kuomet jų apverktas vaikas grįžta namo? Kaip jaučiasi brolis, kurio sesuo netikėtai atsiranda? Kaip jaučiasi kaimynė mergaitė, sutikusi vaikystės draugę, kurios gal ir nelabai bepamena? Veiksmą papildo ir artimųjų emocijos. O dar tas svarbiausias klausimas – kur gi ta mergaitė buvo pastaruosius dvylika metų?

Taigi, įtampos tikrai pakanka. Neapleidžia mintis – o kaipgi autorius dabar išsisuks? Kokį kelią pasirinks? Kaip padės tašką? Kaip viskas baigsis? Galiu pasakyti tik tiek – toks autoriaus pasirinkimas nustebino. Kategoriškai nesutinku! Galiu pasakyti ir dar – mergina nesugrįžo iš paralelinio pasaulio. Tad fantastikos nemėgėjai gali nesibaiminti. Mistikos jokios.

Tiesa, gal reiktų užsiminti – tamsos daug. Jau pati tema – vaiko pagrobimas – baisi. Ir kažin, ar kokios nors šmėklos iš paralelinių pasaulių galėtų būti baisesnės už tikrus žmones, kurie ima ir pavirsta pačiais tikriausiais demonais.

Tai va. Toks greitas veiksmo trileris. Drąsesniems skaitytojams.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

McKENZIE, Catherine. Niekada nepasakysiu [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 384 p.

Kaip tik dėl to ji nenori su šiuo sprendimu turėti nieko bendro. Dėl to ji visus tuos metus norėjo, kad tėvas pratęstų turto patikėjimo teisės galiojimą ir jiems netektų priimti šio sprendimo. Vietoje to jis juos visus įmetė į Agatos Kristi detektyvą, bet nebuvo jokio Erkiulio Puaro, kuris galėtų jiems padėti.

Nežinau, kaip vadinasi knygos (filmai), kurių siužetas vyksta konkrečioje erdvėje. Tarp atsitiktinai (arba neatsitiktinai) susirinkusių dalyvių kuris nors tikrai būna koks nors žudikas maniakas. Įtarinėji tai vieną, tai kitą, intriga tik didėja, didėja. O dar jei tas susirinkęs būrelis – vienos šeimos nariai….

Niekada nepasakysiu irgi patenka į tą kategoriją. Tik veiksmas vyksta dabar, kažkur buvusioje vaikų stovykloje. Stovyklos nebėra, kaip ir tėvų. Liko tik vaikystės atsiminimai, jaunystės nuoskaudos ir daugiau mažiau įelektrinti tarpusavio santykiai. Ai, tiesa, dar liko tėvo testamentas, kuriame aiškiai nurodytas prieš daugelio metų įvykdyto nusikaltimo kaltininkas. Ką gi, pabūsim detektyvais!

Įtraukė. Spėlionės, kaip visada, buvo neteisingos, kaltininkas liko neatspėtas. Ta tokia klasikinio detektyvo bruožų turinti atmosfera tikrai įtraukia, skaityti smalsu ir įdomu. Detektyvų fanai gal ir galėtų prie ko nors prisikabinti, bet kokybiškam savaitgalio poilsiui – pats tas. Laikas nuo laiko tikrai tokių norisi.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

TURTON, Stuart. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 526 p.

– Čia dedasi kažkas siaubinga, – sušnypščia Evelina. – Sužalota ranka, kvaišalai, Ana, o dabar štai kompasas. Lyg koks žaidimas, kurio mudu nė vienas nemokame žaisti. Išvyk, Sebastianai, bent dėl manęs. Tegul visa tai aiškinasi policija.

Net nežinau, ką parašyti. Imkim citatą nuo viršelio: „Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“.

O taip! Įsivaizduok, kad išgyventum, turi per aštuonias dienas išaiškinti žudiką. Bėda, kad nelabai atsimeni, kas toks esi. Kiekviena išaušusi diena tik dar labiau sujaukia protą ir viską tik dar labiau supainioja. O laikas tai tiksi. Tikriausiai sutriktų net pats Puaro, pamatęs tiek daug nežinomųjų. Bet bandom viską išpainioti.

Tobula. Kiekviena nauja diena papildo ankstesnę vis naujomis detalėmis ir nuojautomis. Niekas nepaaiškėja. O gal jau kažkas aiškiau? Ne!!??? Pasirodo, saugotis reikia ne tik žudiko. O lapai tirpsta per greitai….

Kažkur skaičiau, kad knyga per paini. Bet oi, koks ten tas painumas, tik šiokia tokia smegenų mankšta. Ir idealus būdas pramušti visus skaitymo blokus. Aišku, tokiems klasikinio detektyvo, Dauntono serialo ir šiek tiek Švilpiko gerbėjams. Nuo savęs dar pridėčiau Kuždesių salos žiupsnelį. Visai, visai nedidelį.

Galiu skelbti – štai, Metų Detektyvas!!! Nelabai tikiu, kad bent artimiausiu metu pasitaikys kas nors geriau. O galėtų.