Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

ADLER-OLSEN, Jussi. Kaltė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 574 p.
Knygų serijos „Department Q“ 4-oji knyga.

Tai nežadėjo nieko gero.

Štai ir ketvirtoji Q departamento dalis. Jaučiuosi šiek tiek sutrikusi: kažkur skaičiau, kad yra tik keturios dalys, o visokių paslapčių tik daugėja. Tikiuosi, kad neliksim nežinioje ir tęsinių lietuviškai dar sulauksime.

Kas dabar? Viskas tas pats: rūsys, senų bylų krūva, įdomesnės, sujungtos mėlynomis ar raudonomis virvelėmis, kabo ant lentos. Detektyvas Karlas Mjorkas ir du jo galvos skausmo šaltiniai: Asadas ir Rouzė. Ta pati įtampa ir noras skaityti. Šiek tiek šiurpu, kai jau ne tik paminimi (kaip ankstesnėje knygoje), bet tikrai į siužetą įtraukiami lietuviai. Ir tikrai ne „gerųjų“ pusėje.

Tema žiauri. Eugenika. Na, toks reikalas, kai vieni jaučiasi protingesni už kitus ir žino, kas tai yra tobula rasė. Pavyzdžiui, danų. O visus, neatitinkančius tobulumo standartų, tereikia eliminuoti. Jei visiškai išvalyti negalima, tai bent priverstinai sterilizuoti, ar kitaip užkirsti kelią netinkamų individų dauginimuisi. Galvojot, šitokios praktikos jau praeityje? Gerai būtų. Panašu, kad po senus ir keistus nutikimus mėgstanti kapstytis trijulė tikrai turės ką veikti.

Dar pabaiga. Patiko. Nors pabaigos nėra šio rašytojo stiprioji pusė, bet valio, šį kartą aš klydau.

Ką tik pagūglinau – dar yra bent trys Q departamento dalys. Laukiam!

Reklama
Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Atpirkimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė ASTRA ALBA ir „Vertimų guru“ vertimų biuras. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 606 p.
Knygų serijos „Department Q“ 3-ioji knyga.

Ir tada įsėlino baimė.

Pagaliau detektyvų skaitytojų maldos išgirstos – trečiąją Karlo Mjorko ir jo komandos nagrinėjamą bylą turime ir minkštais viršeliais. Detektyvas, vasara, atostogos, patogaus formato knyga – ko gi daugiau bereikia?

knyguziurkes.lt neseniai paminėjo tokį terminą pageturneris. Jis kaip tik puikiai apibūdina visas šio rašytojo knygas. Įdomūs personažai, geras siužetas, šiek tiek intrigos ir pabaiga. Galbūt ir banaloka, bet kam tai rūpi… Vistiek kažin kas išliks atmintyje po kokio mėnesio ar metų. Bet tas džiugaus skaitymo įspūdis – ilgam. Būtent dėl jo taip smagu skaityti detektyvus.

O apie knygą? Karlas Mjorkas toliau darbuojasi su savo nuostabiaisiais padėjėjais. Taip jau susiklostė, kad į rankas jiems pateko mįslingas laiškas butelyje, kuris išsivyniojo į dar mįslingesnius įvykius. Nes juk kai kurie žmonės įsivaizduoja esantys dievai. Ir prikrečia velnioniškų kvailysčių.

Kaip ir nebėra ką pridurti. Ketvirtoji „Department Q“ serijos knyga nekantriai laukia savo eilės.

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

KEPLER, Lars. Paganinio kontraktas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Jankūnaitė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 587 p.

1782 metais Italijoje, Genujoje, gimė legendinis Nikolas Paganinis – savamokslis smuikininkas ir kompozitorius. Iki šių laikų vos keletas smuikininkų sugebėjo groti greitus ir sudėtingus jo kūrinius. Iki pat Paganinio mirties muzikantą persekiojo kalbos, esą, idant įgytų nepakartojamų muzikinių įgūdžių, pasirašęs sutartį su velniu.

Paganinio kontraktas – antroji, skaitančiųjų taip giriamos serijos apie Joną Liną, knyga. Hipnotizuotoją įvertinti buvo sunku, o čia viskas paprasta ir aišku. Daug kalbėti net nėra apie ką: patiks arba ne.  Veiksmo pakanka, veikėjai įdomūs, stilius toks, kad atsitraukti nuo knygos nesinori. Tema –  įdomi/aktuali/žiauri. Juk kasdien negalvojame, kad ir Švediją įsisukusi į tą ginklų prekybą (pirma okupantams, vėliau okupuotiesiems). Karui valio. O vieną kitą pacifistą galima ir pamedžioti.

Medžioklė gniaužė kvapą. Nereikalingų liudininkų pašalinimas – irgi. Bet tada išgirsti smuiko garsus (taip, tikrai taip). Nuostabią melodiją, kuomet smuikas patenka į tikro genijaus rankas. Ir kraujui tarsi lieka mažiau vietos (bent jau turėtų). Mažiau puslapių tai jau tikrai.

Ir pabaiga ne visai banali. Patiko.

Skaitantieji detektyvus sako, kad tai silpniausia Lars Kerpler knyga. Aš galvoju – o tai kas tada bus toliau?

Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

LÄCKBERG, Camilla. Pamokslininkas [romanas]. Iš švedų k. vertė Vytenė Muschick. Vilnius: Tyto alba, 2012. 376 p.

Po dviejų valandų atsilošė ir nusivylęs šveitė rašiklį į sieną. Jokio pranešimo apie dingusią moterį, kuri bent iš tolo panašėtų į žuvusiąją. Ir ką dabar daryti?

Internetas sako: pasidžiauk, pasidžiauk, kol gali, daugiau tos autorės knygų lietuviškai nebeskaitysi. O parašiusi ji tai ne vieną detektyvą. Daug. Ir dar bent kelis, kuriuose mįslingas mirtis ir jų aplinkybes narplioja Patrikas Hedstriomas. Toks detektyvas iš ramaus ir jaukaus miestelio Fjelbaka, kuriame, rodos, galima tik ilsėtis ir atostogauti.

Bet, kaip pasirodo, trenktų maniakų būna ir ten.

Patiko. Ledo princesę skaičiau, koks bus stilius maždaug nujaučiau. O toks man tinka. Niekur neskubam, veiksmas vyksta tykiai ramiai, kraujais nesitaškom. Bet intrigų ir mįslių užtenka. Ir personažai – visi tokie tinkamai sukurti, siužetas apmąstytas, nebanalus. Pabaiga kaip ir aiški, bet puslapių ne per daug. Tiesiog malonu skaityti lėtą detektyvą ir tiek

Nežinau, bet matyt skubantiems lietuviams toks stilius netiko. Gaila.

Lisa Ballantyne. Kaltas.

Lisa Ballantyne. Kaltas.

BALLANTYNE, Lisa. Kaltas. Ne viskas atleidžiama [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 416 p.

Danielis vėl pajuto užuojautą vaikui. Prisiminė, kaip vyriškos rankos gniaužė gerklę jo paties mamai. Prisiminė, kokią neviltį jautė atskirtas, negalėdamas jos apginti. Tai jį vertė daryti siaubingus dalykus.

„Kaltas“ visiškai atsitiktinai ir netyčia įkrito į pirkinių krepšelį labai mažoje parduotuvėje už 2,05 pinigų. Už tokią sumą gavau tikrai puikų psichologinį ir šiek tiek detektyvinį romaną. Ir, nors išleistą dar 2013 metais, visiškai nematytą ir negirdėtą.

Leidykla „Gimtasis žodis“ kažkodėl asocijuojasi su paaugliais ir jaunimu, viršelis nuteikia labiau jaunatviškams tekstui, o knygos gale pateikti klausimai pamąstymui primena mokyklinius laikus. Bet neišsigąskite. Net jei ir sapnai apie laikytus egzaminus jau kažkur toli praeity. Skaitom.

Tai tas romanas, kurį atsiverti… ir atia. Gerai, kad diena buvo labai lietinga, ir gerai, kad ta diena buvo skirta tingėjimui (tai atskira tema, ir atskira knyga, ir apie ją jau greitai). Tai šiek tiek detektyvas – rastas nužudytas berniukas. Įtariamasis – kitas berniukas. Ir viskas. Teismas.  Kartu su advokatu berniukui buvo paskirtas ir solisitorius (negirdėta….), kuris, kaip vėliau pasirodo, irgi nepaprastą vaikystę išgyvenęs Danielis. Apie jį ir yra romanas. Ir dar apie Minę. Ir dar apie vaikystę, paauglystę. Ir dar apie kaltę. Ir…

Pati didžioji paslaptis (tiksliau, dvi, ne – trys) tikrai nenustebino. Tai labiau psichologinis romanas, o jiems nebūtina kuo nors stebinti. Jis apie vaikus. Vaikus, kurie vietoj vaikiškų žaidimų dažnai užsiima kitokiais dalykais. Ne visada maloniais. Kuriems, rodos jau nuo pat gimimo tenka tapti suaugusiais… Autorius labai įtaigiai vaizduoja vaikų (suaugusiųjų beje, irgi) jausmus, emocijas, baimę, pyktį… Situacijas, apie kurias vaikai ir suaugusieji turi skirtingas nuomones. Gyvenimą, kurį kartais tikrai sunku gyventi.

Labai patiko. Atsitiktinumai kartais maloniai nustebina.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

KING, Stephen. Ponas Mersedesas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2017. 480 p.

Breidžiui reikia pamąstyti, bet jo galvoje siaučia uraganas, žiaurioji penktos kategorijos Kotryna, ir viskas skrieja nesustabdomu ratu.

Jau nepamenu, kaip vadinosi ten tas, dar gal net blokadinis laikraštis, kuriame perskaičiau istorijos apie ypatingą šunį ištraukas. Tai buvo taip fantastiška ir nerealu, o taip pat ir apmaudu (viskas nutrūko įdomiausioje vietoje), kad to, vėliau perskaityto romano (žinoma, kad tai buvo „Kudžas“) niekada nepamiršiu. Nors jis tikrai nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs.

„Ponas Mersedesas“ irgi nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs, taigi užrašas Geriausias 2014 metų detektyvas šiokių tokių abejonių tikrai kelia. Geriausias detektyvas tikrai ne, o jei turėta mintyje geriausias būtent šio autoriaus detektyvas, gal ir taip. Bet nesigilinant į tuos užrašus (juk žinome, kiek juose yra tiesos) – tai tikrai puiki knyga. Apie realybę, realybę ir kuo tikriausią realybę. Nes ir ji kartais būna ne mažiau baisi ir siaubinga, negu pats baisiausias siaubo romanas. O kas geriausiai moka rašyti siaubo romanus? Taigi….

Kas gi tas Ponas Mersedesas atskleidžiama kone iš pat pradžių. Kartais net šiurpu, kaip autoriui gerai pavyksta įsiskverbti į pačias giliausias ir juodžiausias tokių būtybių (ar jie žmonės? Tikriausiai taip, ir net labai gyvybingi) mintis. Knygos personažai sukurti meistriškai. Be jau minėtojo, įspūdingas ir tyrimą atliekantis buvęs policininkas, ir jo pagalbininkai. Geras skaitinys. Jau buvau pasiilgusi Kingo.

Mes jau kaip ir sotūs skandinaviškų detektyvų. O va Kingo stiliaus, rašymo manieros ir talento – tikrai ne.

Caroline Eriksson. Dingę.

Caroline Eriksson. Dingę.

ERIKSSON, Caroline. Dingę [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2017. 232 p.

— Štai taip. Dabar duok man tą kirvį ir aš jį padėsiu kur nors toliau. Tada galėsime susėsti ir pasišnekėti. Galėsi klausti, ko panorėjus. Suprantu, kad nori žinoti.

Ką ir bepridurti: jau po 20 puslapių tariesi žinantis, kas ir kaip. Gal tik tai, kad tie žinojimai dar po 20 puslapių ima ir sugriūna? O paskui dar ir dar sykį. Reikia valios, kad neatsiverstum pabaigos. Tada visas įdomumas ir baigsis.

Nežinau, kokiu principu rašomi tie psichologiniai trileriai, bet kol kas toks įspūdis, kad jie daugmaž vienodi. Gal reikia pasakyti kitaip – neskaitykite vieno psichologinio trilerio po kito. Nes tiek siužetas, tiek veikėjai pradės maišytis. Šiek tie smurto, šiek tiek šiurpuliukų, šiek tiek nežinios, šiek tiek mistikos… Ir nors vienoje knygoje gerai buvo parašyta, kad … Iš tolo žmogų, jo poelgius lengva pasmerkti. Tik atsidūręs jo kailyje, tik tris mėnulius pavaikščiojęs su jo mokasinais, suprasi, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip…. vis tiek niekaip nesuprantu moterų, kurios leidžia save skriausti. Niekaip. Tikrai niekaip. Iš baimės? Meilės? Kvailystė… juk meilė baigiasi sulyg pirmuoju smūgiu.

Bet knyga – ne apie tai. Nejau imsiu ir išduosiu tuos siužeto vingius? Jokiu būdu. Tik rekomenduočiau neskubėti  pirkti. Bent jau mano lentynoje sunkiai rastųsi jai vietos….