Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

BJØRK, Samuel. Pelėda medžioja naktį [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2019. 462 p.

Jis grįžo.
Izabelė pajuto, kad krūtinėje suspurdėjo širdis.
Ar nori susitikti su manimi? Paslapčia.
Tik tu ir aš?
Penkiolikmetė nusišypsojo.
Žinoma, kad noriu.
Ji nekantravo.

Antroji Mios Kriuger ir Holgerio Munko trilogijos dalis (pirmoji – Aš keliauju viena). Žmogžudysčių skyrius Maribu gatvėje dirba visu pajėgumu.  Šį kartą plunksnų patale randama nužudyta jauna mergina, aplink ją pentagramos forma išdėliotos degančios žvakės. Sekta? Religiniai fanatikai? Ar šiaip koks nors išprotėjęs maniakas? Jei taip, kiek liko laiko iki kitos aukos? Ar jo užteks?

Tai tas žanras, kurį mėgstu, kurį skaitau labai nesirinkdama, ir kuris retai kada nuvilia. Kai jau kažkada rašiau, geriausias detektyvas tas, kurį skaitau dabar. Labiausiai patiko, kad autorius veikėjų netaupo, jų daug, jie tarsi nesusiję ir, jei bus lemta, visi susitiks vėliau. Dar  autorius nevengia visokių kibernetinių reikalų, DDos atakų, interneto, kuris, kaip tas didžiulis ledlaužis, slypi giliai vandenyne. Visiems matoma tik nedidelė jo dalis, ir tikrai mažai kas norėtų sužinoti, kas yra ten, giliau.

O daugiau detektyvas, kaip detektyvas. Lauksim trečiosios dalies.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

BJØRK, Samuel. Aš keliauju viena [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2018. 462 p.

Tu ypatinga, ar žinai tai? Kiti vaikai taip pat puikūs, bet tu juk žinai, Mia, ar ne? Tu matai dalykus, kurių kiti nesupranta.

Ar žinojote, kad Norvegijoje yra tradicija per Velykų atostogas skaityti visokius detektyvus? Reikia manyti, kad jie skaitomi ištisus metus, bet prieš šventes jų išleidžiama daugybė (šaltinis). Nežinau, kiek čia tiesos, bet panašu, kad norvegai tikrai išprotėję dėl kriminalinių istorijų. Aš irgi – tai su džiaugsmu perskaičiau pirmąją Mios Kriuger ir Holgerio Munko serijos knygą (randu, kad bent kol kas yra parašytos trys knygos).

Ir galiu daryti prielaidą, kad geriausias detektyvas yra tas, kurį skaitai dabar. Tiesiog čia toks žanras, kad jei įtraukia, tai negali atsiplėšti ir vargiai prisimeni, ar skaitei ką nors geriau. Keistuolių detektyvų porelė privalo sujungti savo pajėgas ir išsiaiškinti kraupius nusikaltimus. Nužudytos kelios mergaitės, kurios rudenį turėjo pradėti eiti į mokyklą. Turėjo… Ir tai tikriausiai šios knygos minusas – baisu, kai tokios nors ir išgalvotos istorijos yra susijusios su vaikais.

O daugiau tai vieni pliusai. Iš pradžių kiekvienas skyrius tarsi atskiras pasakojimas, personažų vis daugėja, daugėja ir tai yra nuostabu. Kuo didesnis voratinklis, tuo geresnis detektyvas. Aišku, kažkur pabaigoje išmuš tiesos valanda ir visa susijungs į vieną. Taip, kai priklauso tikram detektyvui. Kad norėtum imti kitą dalį ir pasinerti į dar vieną istoriją. Nes koks gi kitas galėtų būti detektyvų tikslas…

Stefan Ahnhem. Beveidės aukos.

Stefan Ahnhem. Beveidės aukos.

AHNHEM, Stefan. Beveidės aukos [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 581 p.

Užsimerkęs susimąstė, kiek žmonių dabar bandė įminti šią dėlionę, išsiaiškinti, kaip viskas susiję. Net nesvarbu, kad tai tik pradžia. Paskutinė mintis prieš užmiegant nuvilnijo per kūną it šilta banga.
Tuoj visa klasė nebegalės užmigti.

Nekenčiu mokyklos Nekenčiu! Visi mato . Žinau, kad mato. Ir vis tiek niekas nieko nedaro. Arba daro. Juokiasi ir nusuka akis…. Tad, jei kada nors nusukai akis ir apsimetei, kad nematai skriaudžiamo klasioko, gal geriau ir neskaityk tos knygos. Nes taip jau yra, kad net labiausiai skriaudžiami vaikai užauga. O tada…

Dar atsimenu laikus, kaip supermamų knygų skaitytojų forume gaudžiau kiekvieną žinutę apie geresnį šiuolaikinį detektyvą. Rodos, viskas jau buvo perskaityta, o skandinavų detektyvų era dar nebuvo pasiekusi Lietuvos. Va jei tuomet kas nors būtų davęs tas Beveides aukas!

Čia yra visko, ko reikia tikram detektyvui. Baisu ir liūdna. Žiauru ir kruvina. Daug veiksmo ir intrigos. Detalių, iš kurių pamažu dėliojama dėlionė. Tipiškas skandinaviškas detektyvo personažas. Fabianas Riskas gyvena ne pačius geriausius laikus, jo praeitis miglota, namuose nesklandumai… Daugiau ne kažin kiek ir atskleista. Nereikia būti detektyvu, kad suprastum – bus dar (goodreads patikina, kad laukia mažiausiai keturios dalys).

Yra ir to, ko reikia kiekvienai laisvalaikio knygai. Lapai verčiasi nejučiomis, atsiplėšti neįmanoma. Bandai neatsilikti ir kartu sudėlioti tą dėlionę. Kas gi jis, užsigeidęs išžudyti visą savo buvusią klasę?

Po mokyklos priėjo keli seni draugai pakalbėti, bet aš juos pasiunčiau po velnių. Daugiau draugų neturiu. Vietoj to padaužiau Joną. Mane visada erzino, kaip bjauriai jis rengiasi. Trankiau į pilvą kol jis nukrito. Jo akyse mačiau baimę. Jėga.

Jau dabar labai laukiu kitos knygos.

Sarah Pinborough. Prisiekiu jos gyvybe.

PINBOROUGH, Sarah. Prisiekiu jos gyvybe [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 350 p.

Bet, Dieve, kodėl žmonės tiesiog negali įsidiegti mesendžerio telefone? Tarsi kiekvieno duomenys čia nebūtų jau vienaip ar kitaip pateikti? Visi, kuriems dar nėra dvidešimt penkerių, ramiai su tuo susitaikytų. Tik suaugusieji mano, jog kam nors tai rūpi. Kokia prasmė turėti žinučių paslaugą, jeigu ja gali naudotis tik iš kompiuterio?
Kitoks privatumas.
Galvon įsėlina mintis. Tai toks privatumas, kurio tau reikia, kai saugai paslaptis nuo artimiausių žmonių. Galbūt nuo žmonos? Kad ir kokia būtų jo priežastis, tai privertė mane išjungti pranešimus.
Mes visi turim paslapčių.
Pradedu suprasti, kad galbūt paslaptys yra nuostabu.

Kažin, kas svarbiau trilerių ir detektyvų skaitytojams? Gana lėtokas gal net nuobodokas siužetas ir geras driokstelėjimas pabaigoje, ar kuomet įtampa išlaikoma tolygiai ir didelio aiktelėjimo pabaigoje nebūna? Tikriausiai kiekvienam skaitytojui savaip. Šį kartą aš labiau tikėjausi antrojo varianto, kad būtų smalsu nuo pat pirmojo puslapio ir kad sunku būtų užversti knygą. Sakyčiau, lūkesčiai daug maž ir išsipildė.

Taip, tai žymiojo trilerio „Ydingas ratas“ autorės dar viena knyga lietuviškai. Kad tas „Ydingas ratas“ patiko skaitytojams – tai faktas. Kad nelabai patiko man – irgi. Bet vis tiek labai knietėjo perskaityti dar nors vieną autorės knygą.

Liza kartu su paaugle dukra Eiva gyvena gana paprastą gyvenimą. Liza mielai leidžia laiką su geriausia drauge Merilin, Eiva – su savo geriausiomis draugėmis iš plaukimo treniruočių. Bet ore sklando kažkokios paslaptys: paslaptys tarp mamos ir paauglės dukters, paslaptys tarp geriausių draugių. Paslaptys, paslaptys, paslaptys, ir keistoki Lizos būgštavimai dėl praeities. Kai vieną dieną Eiva išgelbėja skęstantį berniuką ir kartu su mama patenka į laikraščių puslapius viskas iš esmės pasikeičia, ramus gyvenimas pranyksta ir, rodos, jau niekada nebesugrįš.

Tai toks paprastas siužetas, skaičiau labai įsitraukusi, nors buvo vietų, kai norėjau padėti knygą į šalį ir padaryti pertrauką. Jau labai gaila buvo to Danieliaus, kurį norėjosi paimti ant rankų, prisiglausti, nuraminti ir pasakyti, kad dabar viskas bus gerai. Apie Šarlotę jau net nekalbu.

Labai įdomu, kaip patiks knyga Ydingo rato fanams?

Yaa Gyasi. Auksinės šaknys.

GYASI, Yaa. Auksinės šaknys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 346 p.

Taip jie gyveno krūmynuose: valgyk arba būsi suvalgytas. Gaudyk arba būsi pagautas.

Man labai patinka knygos, kurios verčia pasukti smegeninę. Na, kai ne viskas tiesiai šviesiai parašyta, kai gali interpretuoti, suprasti ir vienaip, ir kitaip… kai yra šiokios tokios painiavos, o kitas skyrius neabejotinai kažkuo nustebins. Ir ne, čia aš ne apie detektyvą. Gal netgi geriau – apie šeimos, netgi dviejų šeimų, aštuonių kartų sagą.

Auksinės šaknys yra toks milžiniškas netikėtumas, kad net sunku apsakyti. Prieš tai tik daugmaž žinojau, kur yra Gana. Tik miglotai galėjau įsivaizduoti, kaip tampama vergu. Kai tavo namai pamažu tolsta, o horizonte tik beribis vandenynas, kuris kažkada XVIII amžiuje buvo tik dar didesnis. Prieš tai kažkaip galvojau, kad kolonistai baltieji gaudė vietinius gyventojus ir plukdė juos į Ameriką, vergijon. Bet juk vien gerų ir vien blogų žmonių nebūna, tiesa?

Kai kartą seniai seniai siautėjo gaisras ir sėkmingai naikino jamsų derlių, gimė mergaitė Efija. Ji dar nežino, kad kažkur gyvena jos sesuo. Nežino, kad jai bus lemta likti gimtinėje, kai tuo tarpu sesuo patirs vergės dalią. Ji dar nežino, kad galbūt yra laimingesnė. Bet tik galbūt. Kas nutuokia, kaip klostysis jos vaikų, anūkų, proanūkių, likimas? Niekas. Bet skaitytojui pasiseka, jis tarsi koks visagalis peržvelgia ištisų kartų gyvenimus, nors tie prisilietimai tokie trumpi ir fragmentiški. Mardžorei ir Markusui sunkiau, savo šaknų ir tapatybės jie neras jokiame epavelde ir jokiose metrikų knygose. Jiems liks tik nuojauta. Homegoing. Yra vilties, kad jiems pasiseks.

Tai va. Apie tokias knygas aš visada neturiu ką daugiau rašyti. Koks tai yra gėris skelbia visi įmanomi medijų kanalai. Pripažinimas, apdovanojimai, stebuklas ir visa kita. Belieka tik patvirtinti – taip. Tema labai skaudi. O knyga labai gera. Tikrai.

Guillaume Musso. Mergaitė ir naktis.

MUSSO, Guillaume. Mergaitė ir naktis [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 318 p.

Turėjau paimti akinius į rankas, kad įsitikinčiau, jog tai ne haliucinacija. Kai juos pakėliau, pamačiau, jog ant žurnalo iškarpos dar buvo ir kažkas parašyta. Dailia apskrita rašysena buvo išvežiotas vienas vienintelis žodis: Kerštas.

Kas pasakė, kad skaityti vieną trilerį po kito neįdomu? Aš juk Musso fanė. Daugelis jo knygų geros, o visos jo knygos velniškai įtraukiančios. Čia buvo toji, kurią skaičiau miego sąskaita. Koks gali būti miegas, jei su kiekvienu puslapiu vis geriau.

Tai kol kas pirmoji knyga, kur veiksmas vyksta Prancūzijoje. Nors autorius prancūzas, paprastai siužetas perkeliamas už Atlanto. Gal kokiame Niujorke trileriai įtakingesni ir įspūdingesni? Kad labiau holivudiniai, tai jau tikrai. Taip, šis irgi bus holivudinis, bet šį kartą tas būdvardis nieko nereiškia. Šiaip juk žmonės neskaito neįdomių knygų miego sąskaita, ar ne?

Siužetas tai neįtikėtinas. Po 25 metų mokyklos jubiliejuje susitinka trys draugai, kurie jau regi save su antrankiais. Mat jie įvykdė žmogžudystę, o kad kūno tikrai niekas niekada nerastų – jį užmūrijo į Sent Egziuperi licėjaus sporto salės sieną. Atrodė patikima… prieš 25 metus… iki tol, kol mokykla negavo lėšų plėtrai. Dabar gi viskas išaiškės.

Tai va tokie rimti reikaliukai.

Autoriui fantazijos netrūksta. Trys geri draugai, mokslų / paauglystės / meilės ir visos kitos kančios, kaltė, neišsipildžiusios viltys, nesuprasti tėvai, – vienu žodžiu, visa žmogiškų jausmų maišalynė pasūdyta kerštu ir dar tik nujaučiama, bet labai realia bausme. Į pabaigą tas Keršto Kalavijas įsisiautės kaip pas kokį R. R. Martin, bet viskam bus priežastis. Ir viskas bus paaiškinta – čia tikriausiai ir bus vienintelis knygos minusas. Va, tas atsitiko todėl, o anas – todėl. Bet gal tai tik autoriaus versija? Kuri nebūtinai turi sutapti su skaitytojo. Čia juk detektyvinis trileris!

Jau laukiu kito!

Žinojo, kad kiša nagus velniui į nasrus, bet jam patiko mintis, kad gyvenimas niekada nesiunčia išbandymų, kurių negalime pakelti. Gėris vedasi paskui save blogį, o blogis – gėrį.

Ir pabaigai, kaip jau įprasta, kelios citatos iš tikriausiai neišsenkamo Musso citatų lobyno.

Viskas, išskyrus dabar išgyvenamą akimirką, tėra prisiminimai. Tennessee WILLIAMS.
Advokato žmonėms dažniausiai prireikia tada, kai pradeda sakyti tiesą. P. D. JAMES.
Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. George ORWELL (visų taip mylimi 1984 – ieji).
Jei sėdi krentančiame lėktuve, kad ir kiek veržtumeisi diržus, naudos iš to jokios. Haruki MURAKAMI (IQ84).

 

Emma Rowley. Kur išnyksta dingusieji.

ROWLEY, Emma. Kur išnyksta dingusieji [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau. Nė kiek nepasistūmėjau, ieškodama savo dukros. Policija nutraukė tyrimą.
Ne. Pasitaisau. Yra kur kas blogiau. Policija manimi nepasitiki.

Tai viena iš tų retų knygų, kai, vos pamačiusi, iš karto užsimanau paskaityti. Čia ir dabar. Nesvarbu, apie ką ji. Suintriguoja vienintelis žodis, vienintelis sakinys ant viršelio, ir viskas. Man jos reikia.

Esu labai neatspari reklamai.

Bet dėl to visai nesuku galvos. Knyga patiko, netgi sakyčiau, labai. Nuo paskutinio skaityto trilerio praėjo jau mėnuo, ne, du, o gal ir daugiau! Kaip tik metas naujam.

Pavadinimas kiek klaidina.  Dingti – tai tiesiog pabėgti iš namų dėl daugybės priežasčių. Tiesiog vieną dieną išnyksti, ir viskas. Kartais gali paskambinti telefonu „Žinutė butelyje“ ir padiktuoti žinutę artimiesiems – man viskas gerai, nesirūpinkite, bet neieškokite ir panašiai. Pirma mintis – nežinau, koks turi būti žmogus, kuris taip baustų jį mylinčius artimuosius. Bet knyga ne apie tai. Knyga apie Keitę, kuri dirba tokioje lapdaros organizacijoje. Ir vieną dieną, kaip ir reikia tikėtis, jai paskambina… dukra. Kuri jau du metus laikoma dingusia.

Ir kas tada? Tada ir prasideda lapų vertimas. Pageturneris. Keitė pamažu jau eina iš proto. Tai yra, tokia atrodo aplinkiniams. Juk tokia netektis. Maža ką gali išgirsti sielvartaujanti motina. Tikriausiai vertėtų nueiti pas gydytoją.. Tyrimas įsisuka. Vieni tiki Keite. Kiti – ne. Tiksliau – netiki niekas. Bet yra motiniška nuojauta, kurią sunku apgauti. Beveik neįmanoma. O ypač vyrams.

Jei kas ir galėtų mane surasti, tai tik ji…