Donato Carrisi. Mergina rūke.

Donato Carrisi. Mergina rūke.

CARRISI, Donato. Mergina rūke [trileris]. Iš italų k. vertė Morta Simonaitytė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 320 p.

– Pirmoji kiekvieno didžiojo romanisto taisyklė yra kopijuoti.

Pirmas sakinys: Naktis, kai viskas amžiams pasikeitė, prasidėjo nuo telefono skambučio.

Ketvirtosios Mila Vasquez serijos knygos laukimą bandau sutrumpinti kitu autoriaus romanu. Mažame miestuke, beveik uždaroje bendruomenėje dingsta mergaitė, pareigingos bendruomenės šeimos dukra. Nėra veik jokių įkalčių, tad tenka kviestis agentą Fogelį. Jo reputaciją ne kažin kokia, bet tai vienintelė viltis pajudėti į priekį.

Įdomus šis rašytojas, įdomus. Tai, žinoma, kitoks romanas, nei Milos serija, bet irgi turi tokių savitų, ne detektyvo bruožų. Konkrečiau – šokiruojančios antraštės ir žiniasklaida. Ko reikia skaitytojams/žiūrovams? Ar jiems svarbu, kad būtų surasta dingusi mergaitė? Ar jiems svarbu, kad būtų surastas žudikas? Ar jiems svarbu, kad nusikaltimas būtų išaiškintas?

Atsakymai nuspėjami, bet pasvarstymai įdomūs. Fogelio darbo metodai ciniški ir neįprasti. O dienos eina, vis labiau sumenkindamos laimingos pabaigos viltį.

Tikras Carrisi trileris, patiko. Tikrai, tai vienas geriausių atradimų detektyvų pasaulyje. Skaitau, kad yra ir to paties pavadinimo filmas, mėgstantiems lyginti filmus ir knygas. Džiaugiuosi, nes goodreads užtikrintai teigia, kad autorius jau parašęs ne vieną ir ne dvi knygas. Skaityti tikrai bus ką. Kad tik kas išleistų.

Taigi, nežinia, kaip reiktų sužinoti naujienas, bet akivaizdu, kad populiariausius naujienų portalus reiktų tiesiog užblokuoti.

Lisa Jewell. Stebiu tave.

Lisa Jewell. Stebiu tave.

JEWELL, Lisa. Stebiu tave [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2020. 352 p.

Kol nepajusi neįtikėtino jausmų sąmyšio, kurį į gyvenimą įneša brolis ar sesuo, tol sunku bus įsivaizduoti, ką tai reiškia. Įsivaizduoti tą meilę, neapykantą, džiaugsmą, pykčius, konkurenciją ir giminystę. Niekas kitas nepažįsta tavo pasaulio taip, kaip brolis ar sesuo. Jie šalia per kiekvienas sumautas vasros atostogas, per kiekvieną laisvadienį, kaskart, kai susipyksta tėvai, per visas nuobodžias kalėdines šventes, per visus gimtadienius. Jie tampa tavo dalimi.

Pirmas sakinys: Detektyvė Rouzė Pelham priklaupia: už virtuvės durų, priešais šiukšlių dėžę, kažką pastebi.

Žmogžudystė. Įtarimai. Apklausos. Kaimynai. Tokie, kurie viską mato ir viską girdi.

Toks geras, paprastas detektyvas. Jokių baisybių ir trykštančio kraujo. Daug veikėjų, kurie visi kartu sulipdo paprastą, bet tokį įtraukiantį ir įdomų siužetą. Labai patiko, kad veikėjai tikrai įvairūs: suaugę ir dar visai paaugliai. Kiekvienas savitas, savi išgyvenimai, savas mąstymas. Visi, ir eilinės merginos, ir talentingas paauglys, ir beveik paranojikė motina, ir jauna, pas gimines gyvenanti porelė – visi yra įdomūs ir nei vieno nuobodaus.

Žudiką pradėjau įtarinėti dar nepabaigusi knygos, bet nelaikau to trūkumu. Detektyvų skaitau daug, jau, rodos, buvo visko. Bet vis tiek istorija įtraukia, jokių didelių galvosūkių, jokių painių filosofijų, jokios maišalynės. Tikram poilsiui.

Epiloge skaitau: autorė parašiusi net šešiolika (!), ar dar daugiau detektyvų. Nieko sau produktyvumas. Ar netampa jie visi vienas į kitą panašūs, ar autorė dar suranda, kaip nustebinti skaitytoją? Stebiu tave – antrasis skaitytas ir nenuvylęs. Norėčiau kada paskaityti ir kitus.

Donato Carrisi. Blogio labirintas.

Donato Carrisi. Blogio labirintas.

CARRISI, Donato. Blogio labirintas [trileris]. Iš italų k. vertė Emilija Kuprelytė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 448 p.

Kas aš esu?

Pirmas sakinys: Didžiajai daliai žmonijos tas vasario dvidešimt trečiosios rytas buvo toks pat, kaip ir visi kiti.

Vieną dieną, po penkiolikos metų nuo pagrobimo, netikėtai atsiranda moteris. Ji, žinoma, sunkiai orientuojasi dabartyje, mažai ką atsimena ir yra labai nusilpusi, nes ilgus metus buvo kalinta labirinte. Samantą prižiūri ir į realybę padeda grįžti daktaras Grinas.

Girdėtas siužetas, ar ne? Bet šiuo atveju jį pasakoja Carrisi – tikrai vienas naujausių mano atradimų detektyvų pasaulyje. Pasakoja paprastai, bet kartu ir taip, kad galvoje viskas susisuka. Pabaigus knygą mintys tik dvi. Ką aš čia ką tik perskaičiau? Ir kada, kada pagaliau lietuviškai pasirodys ketvirtoji serijos knyga?

Visos trys knygos – intelektualūs trileriai. Visose trijose knygose yra tokių filosofinių momentų ir pamąstymų, kur slypi tos blogio šaknys, ir ne tik. Blogis ir gėris. Kas tai yra blogis, kiek jis įsišaknijęs žmoguje, ir kiek priklausomas nuo aplinkybių? Kaip gėris gali paskatinti blogį? Ir kaip jie abu susiję?

Ir visų pabaigos tokios, kaip ir gerame seriale. Paskutinė serija turi būti tokia, kad nedelsiant norėtųsi žiūrėti kitą sezoną. Jei jo kol kas nėra – kankintis, laukti ir tikėtis, kad finalinis sezonas visko nesugadins ir pateisins tuos ganėtinai aukštus lūkesčius.

Il gioco del Suggeritore – labai laukiu tavęs.

Donato Carrisi. Blogio teorija.

Donato Carrisi. Blogio teorija.

CARRISI, Donato. Blogio teorija [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Šešios aukos per mažiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas, – pradėjo inspektorius. – O už tai atsakingi asmenys kol kas tekelia mums klausimus. Kodėl šie žmonės prie keletą metų nusprendė dingti? Kur jie šitiek laiko buvo? Kodėl būtent dabar grįžta žudyti? Koks planas už viso to slypi?

Pirmas sakinys: Trylikta valstybinio morgo kamera buvo vadinama miegančiųjų ratu.

Visi geriausi skandinavų detektyvai – traukitės į šalį. Šiuo metu šitas italų rašytojas – visiškas mano favoritas.

Limbas – patalpa, kurioje nėra langų. Vietoj jų – tūkstančiai akių, žiūrinčių į kiekvieną, čia užklydusį. Ant sienų sukabinti šimtai fotografijų tų, kurie nei gyvi, nei mirę. Kažkada šie žmonės dingo, ir iki šiol jokių gerų naujienų apie juos nėra.

Užtai blogų naujienų yra. Staiga vienas, antras, trečias dingusysis atsiranda, bet niekas dėl to nesidžiaugia. Nes kiekvieną kartą kažkas kitas miršta. Mila Vaskez ir specialusis agentas Saimonas Berišas imasi darbo.

Kuo galima nustebinti detektyvais persisotinusi skaitytoją? Ypatingais personažais? Nebūtinai. Mila ir Saimonas jau tokie stereotipiniai, nelaimingi, atstumtieji, gyvenantys su savo košmarais. Gal siužetu? Detektyvų siužetų detalės, ypač jei skaitai tikrai daug, greitai pasimiršta. Visgi šio rašytojo knygos kažkokios kitokios. Svarstoma, kas tai yra gėris ir blogis, kaip jie susiję, kaip veikia vienas kitą. Galima sutikti ar nesutikti, bet detektyvas tampa kažkoks tarsi intelektualesnis, ne toks vienkartinis skaitinys. O jei dar ir netikėtumų šiokių tokių yra…

Netikėtumų buvo. Net nesupratau, kas čia įvyko. Liuks. Labai patiko. Panašiai, kaip baigiasi mėgiamos serialo sezonas ir paskutinėmis minutėmis nutinka kažkas tokio… Gerai, kad turiu trečią serijos dalį – iškart jos ir imsiuosi. Po tokios knygos nieko daugiau ir nesinori.

Ragnar Jónasson. Akinantis sniegas.

Ragnar Jónasson. Akinantis sniegas.

JÓNASSON, Ragnar. Akinantis sniegas [romanas]. Iš islandų kalbos vertė Vaida Jankūnaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 286 p.

Prieš jiems įžengiant į kabinetą, Aris akimirksnį dirstelėjo pro langą. Vis dar snigo. Šitas ramus miestelis buvo prislėgtas sniego, kaip ne kartą ankščiau: tik šįkart justi grėsmė. Balta spalva nebe tyra, į ją įmaišyta kraujo raudonio.
Viena buvo aišku – vakare visi miestelio gyventojai užsirakins duris.

Pirmas sakinys: Raudona spalva rėžė tylą it riksmas.

Antroji islandų knyga šį mėnesį. Po nuostabiosios Šviesės istorijos atkeliavau į Siglufjordurą, į XXI amžių. Ten, visų pamirštame ir sniego užverstame užkampyje jaunas policininkas Aris Touras bando surasti save ir savo pašaukimą.

Labai klasikinis detektyvas. Tobulas, nes kaip tik esu labai pasiilgusi tų Agatos Kristi stiliaus istorijų. Ir štai, gavau, norai išpildyti. Mažame miestuke, kuriame nieko blogo nevyksta, gyvena darni ir draugiška bendruomenė. Čia visi vienas kitą pažįsta, čia net durų nakčiai niekas nerakina!

Bet ne viskas taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai nutinka keli miesteliui visiškai neįprasti įvykiai, viskas pasikeičia. O Ariui tai tikrai nesunku pamatyti – jis gi atvykėlis, naujokas, jauniklis, kuris tame Siglufjordure tikriausia niekada taip ir nepritaps. O vietiniai? Vietiniai visai ne šventieji – kiekvienas slepia kažką, ko šiukštu kitam niekada neatskleisų. Ir tada klausimas, kas gi kaltas dėl nutikusių įvykių, tampa tikrai ganėtinai sunkus. Negi jis, nuo vaikystės pažįstamas kaimynas? O gal ji, buvusi tyli ir gera pradinės mokyklos klasiokė?

Perskaičiau per savaitgalį. Nėra jokių baisybių (nors kaip pažiūrėsi). Labai patiko.

B. A. Paris. Palūžusi.

B. A. Paris. Palūžusi.

PARIS, B. A. Palūžusi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 468 p.

Bet tiesa tokia: nebežinau, kiek man dar užteks kvapo galynėtis su savimi pačia.

Pirmas sakinys: Pirmasis perkūnijos griausmas nudarda dangumi mums atsisveikinant: priešaky laukia vasaros atostogos ir mes skirstomės iki rudens.

Ką tik gavau žinutę: muitinė prašo pateikti dokumentus prekių, kurių nepirkau. Dar ir dar kartą peržiūriu pridėtą važtaraštį: kaip ir viskas teisinga, tik va niekaip neatsimenu, kada gi aš jas užsisakiau. Baisoka.. Knygoje tokių situacijų – begalės. Daug nesusipratimų, nejaukumo, nerimo ir atminties spragų. Išties, kuo gali pasitikėti, jei nebegali pasitikėti net savimi ir savo atmintimi?

Laisvalaikio skaitinys visiškai atitiko lūkesčius. Neaiškumai, šiokia tokia įtampėlė, kelianti nerimą, netikėti posūkiai. Jokios fantastikos ar mistikos, viskas paaiškinama, jei tik įjungsi logiką. Šiurpoka, kiek daug žalos gali padaryti įkyrios mintys ir nepagrįstos baimės. Gerai sukurta pati nerimo atmosfera, tiesa vietomis atrodė, kad puslapių tikrai per daug, ir ta nesusipratimų virtinė jau gerokai per ilga. Nors psichika krinka tik herojei knygoje, vis tiek ganėtinai nejauku. Nejauku skaityti apie ankstyvąją demensiją, kuomet neprisimeni, kaip įjungti skalbimo mašiną, kaip pasidaryti kavos ir kaip veikia mikrobangė. Nejauki ir aplinkinių reakcija, tyla, ir į šalį sukami žvilgsniai….

Visgi paskutiniai šimtas puslapių buvo tipiškas geras finišas – toks tiesus ir greitas, kad jau nebeišėjo skirtis su knyga. Iš įvairiausių atsiliepimų aišku, kad sunku bus skirtis ir su kitomis knygomis, kurių lietuviškai išversta nemažai. Ir kodėl gi ne – dabar net sunku greitai sugalvoti, koks čia dar galėtų būti panašus geras, greitas, įtraukiantis trileris laisvalaikiui.

Tegyvuoja tamsūs žiemos vakarai ir gerai pailsėti padedantys trileriai! Būūūū!

Ane Riel. Įkalinta.

Ane Riel. Įkalinta.

RIEL, Ane. Įkalinta [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rūta Evelina Šutinytė. Kaunas: Obuolys, 2020. 336 p.

Iš pradžių buo truputį keista, kad ji gulėjo ten, šalia manęs. Bet per kurį laiką pripratau. Kažkaip šaunu, kad mes laikėmės visi kartu, trise: mano dvynys brolis, mūsų mažoji sesutė ir aš. Visi mirę.
Išskyrus tai, kad aš tikrai buvau paskelbta mirusia.

Pirmas sakinys: Baltajame kambaryje buvo visiškai tamsu, kai mano tėvas nužudė senelę.

O, bus ne tik detektyvo, bet ir šiek tiek siaubo? Bus. Aišku, iki S. Kingo toli, bet tai jau įprasta – užrašus ant viršelio geriausia ignoruoti. Bet siužetas toks nedažnai pasitaikantis.

Nuostabi atoki sodyba, aplink gamta ir miškas, artimiausi kaimynai už gero pusvalandžio kelio. Visiška idilė. Būtų. Bet čia kažkas ne taip. Ir tas ne taip yra taip gerai aprašytas, kad tikrai vietomis šiek tiek buvo kraupu.

Liv yra laiminga mergaitė, auga mylima tėvų ir džiaugiasi laisve ir gamta. Jai visiškai įprasta, kad į miestelį jie keliauja tik naktį, ir kad jos jokių būdu niekas negali pamatyti. Ji visiškai tiki tėvo pasakojimais ir kruopščiai visko iš jo mokosi. Jai nekeista, kad kai kuriuos dalykus mato tik ji. Ir jos visiškai netrikdo didžiuliai kalnai įvairiausių daiktų, kurie tiesiog okupavę namus.

Ji nežino, kad tiesiog gyvena šiukšlyne, o jos tėvui nemenkai susijaukęs protas.

Išskyrus leidyklos logotipą ant knygos, su ja daugiau viskas gerai. Netgi beveik puikiai. Skaičiau normalų trilerį, o filmą pagal ją („Sakai“) tai tikriausiai net bijočiau žiūrėti. Jau įsivaizduoju kelias scenas, kurių tikrai nenorėčiau matyti. Na bet aš jautri.

Gaila vaiko. Gyvūnų, beje, irgi.

Jane Corry. Vos nusigręžiau.

Jane Corry. Vos nusigręžiau.

CORRY, Jane. Vos nusigręžiau [romanas. Iš anglų kalbos vertė Violeta Meiliūnaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 448 p.

Nors ką gali žinoti, kas vyksta kitų žmonių galvose?

Pirmas sakinys: 2019 metų rugpjūčio 17-oji.

Labai nebloga knyga. Nepavadinsi jos nei kažkokiu detektyvu (nors prasideda nelaimingu atsitikimu), nei kokiu nors trileriu (veiksmas šuoliais nelekia). Tiesiog sumaniai užrašyta vieno gyvenimo istorija.

Nors pradžia ganėtinai šiurpi (galvojau toliau net neskaityti), siužetas visai ramus. Sąlyginai. Vis neapleidžia ta tokia nelaimės nuojauta. Jau kad bus kažkas, tai bus. Bet istorija dėliojama pamažu, skaitytojas tarsi erzinamas. Viskam bus savas laikas ir gal kas nors paaiškės. Paaiškėjo.

Šiek tiek nustebino 49-erių močiutė. Tokių tikriausiai retai sutiksi. Ir gyvenimas jos neeilinis. Išbandymų nepagailėta. Kaip jų nepagailėta ir benamei Džo, dienas leidžiančiai gatvėje.

Neatsimenu, ar ką nors skaičiau apie benamių gyvenimą. Apie visišką nežinomybę. Ką valgysi, kur nakvosi, ką veiksi, su kuo susitiksi? Kaip pragyvensi dar dieną?

Bet ir atsibudęs šiltuose namuose vargiai gali nujausti, ką atneš vakaras.

Patiko: įdomus siužetas įtraukė, buvo šiek tiek (bet ne per daug) psichologijos), o ir pabaiga nustebino. Perspėjimas: neskaitykite paskutinių skyrių! Jei iškęsite, būsite apdovanoti!

Ir, beje, džiaugiuosi, kad vis gražėjančiame mano mieste jau beveik neliko suskilinėjusių plytelių. Nes buvo laikas, kai ant tokių jokių būdu nebuvo galima užlipti.

Sarah Blau. Kitokios.

Sarah Blau. Kitokios.

BLAU, Sarah. Kitokios [romanas]. Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 270 p.

Tryškome energija, buvome visiškai kitokios, kokiomis tik įmanoma būti, ir tikrai neketinom žengti seniai pramintu taku, kitaip nei visos studentės, kurios jau trečiais studijų metais pradeda svajoti apie santuoką, apsipila vaikais, ir, kaip sakoma, tvirtai kojomis atsistoja ant žemės. Mes troškome pačios valdyti savo likimą, eiti pirmyn, atsispirti gimdos šauksmui ir traukti įkandin… Įkandin ko?

Pirmasis sakinys: Skambutis iš policijos man anaiptol nebuvo it perkūnas iš giedro dangaus.

Amžinas klausimas: kaip renkatės knygas? Viršelis, pavadinimas, siužetas, aprašymas? Šiuo atveju tinka visi keturi atsakymai. Intriguojantis siužetas, nuostabus viršelis, keistas pavadinimas ir miglotas, bet šį bei tą atskleidžiantis pristatymas. Ir dar buvo paminėtas žodis detektyvas. Ką gi.

Keturios draugės. Keturios studentės. Purimo vakarėlis. Jaunystė, draugystė, svajonės. Iššūkiai. Ir štai – mes ir taip esame kitokios, juk galime gyventi taip, kaip norime, taip? Galime būti ne tokios, kaip visos, galime neturėti vaikų. Galime būti kuo tik norime. Ir būsime.

O kuo tapsime, paaiškės po dvidešimties metų. Viena iš draugių, Šeila, susiduria su kraupiomis žmogžudystėmis ir permąsto savo gyvenimą. Savo draugių gyvenimą. Jautriai ir skausmingai.

Skaitytų knygų sąraše tikrai nėra daug Izraelio autorių knygų. Ši, galbūt, tik antra. Visai kitokia, nei Mėlynas kalnas, bet labai savita ir paveiki. Šiek tiek sunku įsivaizduoti moterų situaciją Izraelyje, bet jaučiu, kad tos Kitokios moterys jaučia didesnį spaudimą, nei pas mus. Nors… Kas gi nėra išgyvenęs tų visų klausimų apie planuojamus vaikus, jų vardus ir skaičių?

Ir detektyvo šiek tiek yra. Nes, kaip ir visur, tavo gyvenimas aplinkiniams juk labai rūpi. Kartais galbūt net per daug maniakiškai.

Ne, perskaičiusi knygą, feministe netapau. Bet įtaigių išgyvenimų ir įdomių dalykų tikrai pasisėmiau.

Tiesa, apie viršelį galima būtų parašyti atskirą įrašą, bet gal kol kas užsukite pasigrožėti čia: https://www.dariapetrilli.eu/

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

SALTERS, R. K. Drugelių kalnas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ligija Kaminskienė. Vilnius: Tyto alba, 2021. 264 p.

Kodėl neleidote man išeiti. Grifinas pasakė tiksliai taip. Kodėl neleidote man išeiti. Kodėl?

Pirmas sakinys: Aukštupyje, toli nuo sūrokų deltos vandenų, vinguriuoja Rio Grandė, kilpomis juosdama smaragdines Pietų Belizo kalvas.

Kokia keista situacija: norėjau bibliotekoje rezervuoti Alex North Draugą šešėliuose, o rezervavau Drugelių kalną. Neįsivaizduoju, kokios asociacijos sukosi galvoje. Keistos, matyt.

Keista ir knyga. Kažkur Pietų Amerikoje, San Antonijaus konsteblis Almontas gauna žinią, kad džiunglėse gyvenantiems dviem „britanams“ nutiko nelaimė. Vyras, žymus detektyvų autorius vos gyvas, o jo žmona dingusi. Abu su dukra Filomena keliauja aiškintis reikalų, netrukus prie jų prisijungia ir dingusios moters sesuo. Viską vainikuoja smarkus uraganas, atkirtęs juos nuo tos nedidelės, bet vis tiek šiokios tokios civilizacijos.

Keistas ir siužetas. Kaip ir viskas įdomu. Džiunglės, gamtos stichijos, keisti gyventojai, keisti įvykiai. Žmogžudystė. Arba nelaimingas atsitikimas. Aiškinsis policija. Bet detektyvu knygą pavadinti sunkoka. O jei ir tektų pavadinti, tai būtų ganėtinai prastas detektyvas. Taigi pavadinkime ją romanu, kurio veiksmas vyksta egzotiškoje vietoje.

Ir pabaiga. Kažkokia keistai netikėta, tarsi koks saulės spindulėlis prasiskverbęs per nepermatomą džiunglių sieną. Bet tik patrūkčiojau pečiais. Kas čia buvo? Epilogas…

Tai kokie tie įspūdžiai? Keisti. Knyga ir tiek. Nei patiko, nei nepatiko. Tiesiog daugiau nėra net ką parašyti.