Rachel Abbott. Šeštasis langas

ABBOTT, Rachel. Šeštasis langas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 416 p.

Tik ji nieko nemelavo. Žinojo, ką matė, o policijos reikalas išsiaiškinti tiesą.

Pirmas sakinys: Naktis buvo kaip ir daugelis kitų naktų kelias pastarąsias savaites, ir žvelgdama į siaurą, šią priešaušrio valandą vis dar tamsią gatvę iš antro aukšto lango ji pagaliau pripažino, kad ilgiau taip gyventi negali.

Žinau, kad tai serija apie vyriausiąjį inspektorių Tomą Daglasą, tad ir skaityti reiktų iš eilės, bet kiek tų serijų jau buvo, o čia tik dar vienas detektyvas… Tad skaitau chaotiškai, kokia dalis papuola į rankas, tokia. Tikriausiai reiks pasistengti, kad tas Daglasas papultų dažniau, nes knygos tikrai visai neblogos.

Apie tokius nereikalingus langus tikriausiai visi esate skaitę bent vieną knygą ar matę bent vieną filmą. Bet siužetas vis tiek labai įtraukus. O dar pasitikėjimo tema… Vaikų išnaudojimas… Ar žuvusio vyro geriasias draugas yra tikrai tas, kas yra? O gal jis tas serijinis žudikas, na, žinot, iš to nepamirštamo Stephen Kingo apsakymo? Nemėgstat Kingo? Na, nieko tokio. Čia siaubo nebus. Tiksliau, kraujo tiek nebus. Siaubo, bent jau to, įsivaizduojamo, bus, o kas jei, o gal jis, o gal viskas buvo melas, o jei tavo vaikas būtų nukentėjęs, o jei policija – pedofilų klano įkaitai, o kas jeigu….

Na va, tema tikrai karšta, ir nors tai tik antra kaityta knyga iš Daglaso serijos, neabejotinai reikės prie progos paieškoti ir kitų dalių. Ar būtinai iš eilės? Nemanau. Nelabai trūko Tomo asmenino gyvenimo detalių, kai aplink siautė tikra suirutė.

Galvoju, kad gal net geriau, nei pvz. Angela Marsons.

Teresa Driscoll. Draugė

DRISCOLL, Teresa. Draugė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Tu niekam… nepratarsi.. apie tai… nė žodžio, Teo. Supratai?

Pirmas sakinys: Kodėl liepsnelė? Nieko nesuprantu….

O. Šiaip šiais laikais tai knygų tikriausiai tai jau nebegalima skirstyti į moteriškas ir vyriškas. O tuo labiau – detektyvų. Bet čia tokia moteriška istorija pakliuvo, kad na… vyrais nesumoteriškės, jei tą knygą perskaitys, bet dėl tų visų aikčiojimų, jaudinimosi, persigyvenimų ir visų kitų reikalų tai tikrai reikia perspėti.

Aišku, kai tavo vaikas iškeliavo pramogauti, o atsidūrė ligoninėje, mama nežino, nei kaip jis jaučiasi, nei kokia jo būklė, aikčiojimai ir jaudinimasis tikriausiai neturėtų nieko stebinti. Bet tai tik pradžia. Viskas būtų normalu, istorija rutuliojasi į paslaptingą ir daug žadantį nuotykį.

Deja, dalyvių joje mažoka, o ir tos – jautrios moteriškos būtybės, besijaudinančios dėl kiekvienos smulkmenos. Nebesuprasi, jaudintis kartu, ar neverta? Nors pala. Prisimenate Nusivylusias namų šeimininkes? Puikus serialas juk buvo. Ir beprasmiško jaudulio buvo. Bet ir kraujo buvo, irgi. Bus jo ir čia. Tai gal visgi nebuvo jau taip blogai, neskaitant kad Nusivylusių namų šeimininkių kai kuriuos siužeto vingius dar vis pamenu, o knygos – nebelabai. Vienkartinė ji tokia.

Bet pliusas yra. Vienas ir didelis. Puikiai tinka tingiam laisvam savaitgaliui (jei toks vis dar pasitaiko), nes yra įtrauki, nenuobodi, greitai skaitosi ir taip pat sėkmingai greitai pasimiršta.

Proto poilsiui. Ir saugokite savo vaikus nuo geriausių draugų ir draugių.

Donato Carrisi. Tamsos medžiotojas.

CARRISI, Donato. Tamsos medžiotojas [trileris]. Iš italų k. vertė Lina Gaučytė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 384 p.

Jis matė tai, ko nematė kiti. Matė blogį.

Pirmas sakinys: Į pasaulį ateiname ir jį paliekame pamiršdami.

Tikriausiai laukiamiausia knyga. Sielų teismo tęsinys. Na, gal ne tęsinys, bet pažįstamų bus: Markusas, Sandra, Klementė, penitenciarijai… Gėris ir blogis.

Šiek tiek nusivyliau. Na taip, puslapius verčiau greitai, knyga įtraukianti, parašyta gerai ir labai intriguojančiai. Bet jei ne veikėjai iš pirmosios dalies, galvočiau, kad tai net ne ta serija. Net autoriaus koks nors kitas.

Tema tradicinė: gėris ir blogis. Siužetas tradicinis: kažkas žudo jaunas poreles, ir, akivaizdu, ypač nemėgsta merginų. Visuomenė įsitempusi, spauda gaudo menkiausius kvėptelėjimus. Bet, žinoma, gerų žinių mažai. Nes tik skaitytojai žino, kad vyksta ne tik oficialus, bet ir neoficialus tyrimas. Ir ne vienas.

Su detektyvine linija viskas gerai. Su filosofija irgi. Daug gerų pastebėjimų, minčių apie gėrį ir blogį atskirai ir apie abu kartu. O toliau.. Tai kur, atsiprašau, paslaptys? Kur siužeto vingiai, kurie išmuša iš vėžių taip, kad nebesupranti, ką skaitai? Kur staigmenos? Netikėtumai ir apgavystės?

Tikriausiai tęsinyje, ar ne?

Laukiu!

Angela Marsons. Kraujo ryšiai.

MARSONS, Angela. Kraujo ryšiai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2018. 352 p.

Kima Stoun V.

Kima išgyveno dar vieną mūšį su daktare Aleksandra Torn. Bet nežinia, ar įstengtų atlaikyti kitą.

Pirmas sakinys: Daktarė Aleksandra Torn atsisėdo prie kvadratinio staliuko, skiriančio dvi viengules lovas.

Geroji žinia – vėl susitiksim su daktare Torn.

Blogosios nebus. Nes viskas kaip ankstesnėse knygose – nužudymai, lavonai, byla, įkalčiai, įtariamieji, tyrimai. Ir pabaiga. Na, kai likusius penkiasdešimt puslapių tiesiog perskaitai vienu atsikvėpimu. O ir tas daktarės personažas tikrai intriguojantis. Panašu, kad čia nebuvo paskutinis susitikimas….

Daugiau kaip ir nebėra ką rašyti. Seriją jau įpusėjau, liko maždaug tiek pat. Detektyvai nėra kažkokie stebuklingi ar ypatingi, bet juos lengva skaityti, kartais pasitaiko įdomių temų, yra tęstinė, per visas knygas einanti siužetinė linija, pabaigos ganėtinai intriguojančios.

Yra, tikrai yra geresnių detektyvų. Kad ir tas mano dabar garbinamas italas. Nepaisant to, man patinka karts nuo karto įterpti Kimos Stoun istorijas tarp kitų įvairiausių žanrų knygų.

Donato Carrisi. Sielų teismas.

CARRISI, Donato. Sielų teismas [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 414 p.

Jo grobis buvo pats grobuonis.

Pirmas sakinys: Numirėlis atmerkė akis.

Na, šis italų rašytojas tikrai yra atradimas. Gal tie kiek filosofiški pamąstymai apie blogį ir jo prigimtį gali pasirodyti banalūs, bet sujungti su gera istorija kilsteli šiuolaikinio detektyvo žanrą į kitą lygį.

Ką, liūdna be Milos Vaskez? Man – taip. Na, Milos istorija baigėsi ir, kaip visada tokiais atvejais, atrodo, kad geresnės nebus. Bet kam įdomūs svarstymai, jei knyga jau rankose, tai imi ir skaitai.

Man labai patiko. Nesu buvusi Romoje, bet įsivaizduoju, kad vaikščiojusiems po knygoje aprašytas vietas turėtų patikti dvigubai. Nors pavažinėti teks. Kaip ir pasigąsdinti dėl netikėtų užpuolimų, paslaptingų nepažįstamųjų ir netikėtų situacijų. O ir negirdėtų įdomybių yra. Kas tie penitenciarijai, kas tie transformistai, kas tos paslaptingos italų draugijos? Smalsumą kaitiną nuodėmių archyvas, realiai egzistuojančios vietos ir statiniai.

Ir tik mirtis tokia pat. Dingusi studentė. Miręs jaunos moters mylimasis. Pradingusi praeitis. Netikėti užpuolimai ir nežinomybė. Kuo galima pasitikėti? Kas tikra, o kas ne?

Geras, stipus detektyvas. Jokios mistikos. Tik blogis, esantis visai čia pat, ir jo nuolatinė kova su gėriu. Dar žmonės, kurie vis labiau praranda sugebėjimą vieną nuo kito atskirti.

Tikriausiai labiau nelaukiu nei vienos kitos knygos tęsinio (gerai, gal tik Sostų žaidimų….).

Angela Marsons. Žaisti su mirtimi.

MARSONS, Angela. Žaisti su mirtimi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2018. 368 p.

Kima Stoun IV

Štai kur esmė.

Pirmas sakinys: Supratau, kad ji negyva, anksčiau, nei prisiliečiau prie kūno.

Na, Kima dirba toliau, o skaitytojai mėgaujasi dar viena istorija labai keistoje ir šiurpioje vietoje – lavonų fermoje… Čia atliekami moksliniai tyrimai su kūnais žmonių, kurie po mirties norėjo būti dar kažkam naudingi.

Ir koks turi būti nusikaltėlis, kuris savo nusikaltimams pasirinktų tokią vietą? Situacija makabriška, kažkiek primena vaikų žaidimus ir didelę nemeilę. Tuo pačiu būdu žudomos merginos, paliekami tokie pat ženklai. Tikriausiai siautėja serijinis žudikas…. Nors, kaip jau žinome, visko gali būti, ir, jei yra ką išsiaiškinti, Kima būtinai išsiaiškins.

Su tokiomis serijomis būna taip – kritikai vietos nebėra. Silpnas siužetas? O ką, personažai juk pasiilgti, įdomu skaityti. Trūksta logikos? Kima taip patinka, kad nebelabai svarbu, ką ji ten tiria. Daug klaidų ir vertimo spragų? Kam tai rūpi, juk čia mėgstamos autorės dar vienas romanas. Tegyvuoja subjektyvumas.

O ką apie tuos detektyvus daugiau ir parašysi? Galima pafilosofuoti, kodėl juos skaitome ir kodėl jie yra tokie populiarūs? Kodėl įdomu skaityti apie nusikaltimus ir šiurpius įvykius? Gera pabėgti nuo realybės? Ar tiesiog lengva skaityti, nes intriguoja gerai suregztas siužetas?

Man Kima ir jos komanda patinka. Tiesiog. Be didelių filosofijų. Jau užsisakiau ir penktą knygą.

Sebastian Fitzek. Kelias namo.

FITZEK, Sebastian. Kelias namo [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė. Kaunas: Jotema, 2022. 382 p.

„Tu turi suprasti, kad šaltis – tai normali būsena, o šiluma – absoliuti išimtis Visatoje.“

Pirmas sakinys: Po visų sužalojimų, padarytų jautriausiose kraujosruvomis išmarginto kūno vietose, po daugybės smūgių į veidą, nugarą, inkstų sritį ir pilvą, nuo kurių šlapimas daugelį dienų nusidažydavo burokėlių spalva, po skausmų, kuriuos jis sukėlė sodo laistymo žarna bei lygintuvu, ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad kada nors dar galės tai pajusti.

Ai, pamirškit, ką kada nors buvau rašiusi apie baisias knygas. Nei katinas iš Gyvūnėlių kapinių, nei šiurpus viešbutis kalnuose, nei Egzorcisto demonai niekada neprilygs žmonėms. Paprastiems, geriems, protingiems žmonėms, kurie grįžę vakare namo tampa pačiais tikriausiais sadistais.

Gerai, penkios žvaigždutės – kol kas tai tikrai baisiausia mano skaityta knyga. Rimtai. Ir ne veltui knygos pradžioje yra psichologinės pagalbos tarnybų kontaktai. Ne, jų man neprireikė, bet ei, ar tikrai nėra baisu pagalvojus, kad kas ketvirta moteris artimoje aplinkoje patiria smurtą? O dar baisiau, kad nepajėgia (nenori, negali, nemoka, nedrįsta ir t.t.) viso to užbaigti.

Taigi, Palydos tarnybos savanoris atsiliepia į moters skambutį, kuri eina namo. Turėtų eiti, bet namai yra paskutinė vieta, į kurią norėtųsi grįžti. Ir nors tarnybos taisyklės aiškios: jokių asmeniškumų ir per didelio įsitraukimo, Džiuliui nepavyksta. Jis nenori paleisti Klaros, nori jai padėti, surasti kokią nors išeitį… Ar pavyks?

Visgi nepaisant visų baisumų, knyga labai įtraukia. Pradžioje, žinoma, sunku visa tai suvokti ir mintys sukasi tik apie tuos sadistus, kuriuos kažkas netgi pajėgia mylėti. Net kai muša, net kai prievartauja, net kai laužo kaulus, net kai pardavinėja aukcionuose.. Kai visa ta psichologija pasidaro per daug sunki, užgriūna veiksmas. Painiava, neaiškumai, kažkas kažkur vyksta, nebeaišku, kas ir kodėl. Vienu žodžiu, viskas labai gerai ir teisingai supainiota. Tiesiog atsisėdi, įkvėpi, o iškvėpti gali tik užvertus knygą.

Perskaičiau, pasibaisėjau, padūsavau ir.. tiesiai į biblioteką kitų autoriaus knygų.

Sebastian Fitzek. Dovana.

FITZEK, Sebastian. Dovana [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė. Kaunas: Jotema, 2021. 352 p.

– Ką tu padarei?

Pirmas sakinys: Jis buvo nuogas ir jį plėšė per pusę.

Šis vokiečių autorius – tikras atradimas. Kiekvieną knygą skaitau nekvėpuodama. Temos, siužetas, viskas taip suregzta, kad negali atsitraukti. Kartais tikrai per daug baisu, galvoju, ar tikrai to reikėjo? Bet knygas renkasi skaitytojas… Tad būkit atsargūs rinkdamiesi Sebastian Fitzek.

Dovana nėra kokia nors išskirtinė ar baisi knyga. Tik tema tokia, kad ilgokai apie ją galvoji, o ir greitai nepasimiršta. Ką gali tėvai padaryti dėl savo vaikų? Ar jiems tuo metu teisingai atrodantys poelgiai laiko perspektyvoje tikrai tokie ir liks? O ką galvos ir kaip gyvens vaikai, kuomet suaugs?

Tiesa dar viena įdomi knygos tema – suaugusieji, kurie taip ir neišmoko skaityti. Ir ne todėl, kad tingėjo, ne todėl, kad buvo apleisti ir niekas jais nesirūpino. Jie negali išmokti skaityti, nes yra šiek tiek kitokie. Ar kada pagalvojote, koks jų gyvenimas dabartiniame pasaulyje? Kur viska komunikacija – raštu. Kai dėl visų gyvenimiškų dalykų turi registruotis, pildyti, parašyti, siųsti… O jei nemoki?

Taigi, nors tapatintis nesinori nei su vienu personažu, lapai verčiasi patys. Paskutinis knygos trečdalis praryjamas akimirksniu. Kas toliau? Pertrauka. Liko vos kelios knygos, apie kitus vertimus kol kas nieko negirdėti, norisi pataupyti…

Sebastian Fitzek. 23-ias keleivis.

FITZEK, Sebastian. 23-ias keleivis [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė. Kaunas: Jotema, 2022. 384 p.

Naomė kartais klausdavo savęs, kas didesnis beprotis, – rašytojas, išgalvojęs tą mėšlą, ar ji pati, mokanti pinigus už tai, kad galėtų patogiai įsitaisyti prie baseino ir „bendrauti“ su kirviu ginkluotais žudikais ir psihopatais, o netoliese vaikštinėtų gražiai nuaugę padavėjai ir per pertraukėles tarp skyrių, nelygu paros metas, aprūpintų kava, gėrimais arba kokteiliais.

Pirmas sakinys: Daktaras – taip jis mėgo save vadinti, nors niekada nebuvo įgijęs daktaro laipsnio, – atgalia ranka nusišluostė kaktą.

Pamirškite, ką rašiau apie Kingą ir Marsons. Į sceną žengia vokiečių rašytojas Fitzek… O dabar tai bus….

Kažkada skaičiau Terapiją. Nebe kažką atsimenu, bet įspūdis išlikęs. Tikėjausi kažko panašaus. Ir nežinau, net ką pasakyti. Buvo baisu.

Uždaros erdvės detektyvas. Didžiuliame kruiziniame laineryje dingsta žmonės. Dingsta visuose, visada, visame pasaulyje, bet „Sultonas“ ypatingas. Į jį ką tik įlipo Martinas Švarcas. Jis irgi ypatingas. Ne, ne todėl, kad yra visiškai rizikuoti nebijantis nutrūktdgalvis policijos psichologas. Ypatingas tuo, kad prieš keletą metų šiame laineryje dingo jo žmona ir sūnus.

Tai kur tie galai? Vandenyne? Kas čia su kuo susijęs? Kur tie žmonės? Ar pavyks juos išgelbėti? O gal bus dar daugiau aukų? Sveiki, atvykę į laivą.

Ai, labai patiko. Viską pamiršau, tikrai. Yra tiktai knyga ir tekstas. Norisi skaityti kol baigsis. Baisu? Taip. Bet, kaip sakė mano mėgiamas St. King, nieko nėra baisiau už realybę ir sąskaitas už elektrą (ar kažkaip panašiai).

Spėkit, kas toliau? Bibliotekoje rezervuotos visos lietuviškai išleistos Fitzek knygos. Ilgam neužteks, kol kas tėra tik kelios.

Angela Marsons. Dingusios mergaitės.

MARSONS, Angela. Dingusios mergaitės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė. Kaunas: Jotema, 2017. 414 p.

III Kima Stoun serijos knyga

Kaip stipriai mylite savo dukrą? Išmatuokite šią meilę svarais. Sveika konkurencija išryškina geriausias žmonių savybes. Pora, pasiūliusi didžiausią sumą, savo dukrą pamatys. Pralaimėjusi pora – nebe.

Pirmas sakinys: Emilė Bilingem mėgino klykti pro burną dengiantį delną.

Vėl grįžtu į jau pažįstamų detektyvų komandą. Ką jie narplios šioje knygoje? Deja… ir vėl bus įpainioti vaikai. O tai man nepatinka. Nes, kai, atrodo, baisiau nebegali būti, tada pasirodo, kad gali.

Detektyvas. Rašytoja, kuri moka įtikti skaitytojams. Įtampos daug. Veiksmo nelabai. Mirusiųjų daug. Laikas tiksi, nes dar yra šansų vaikus saugiai grąžinti namo. Visi nervinasi. Iš praeities kyla visokios paslaptys ir, rodos, geriausi draugai suvokia, kad visiškai vieni kitų nepažįsta. Kaip jie pasielgs stresinėje situacijoje? Niekas nežino. Tikriausiai net jie patys.

Kima tokia pati. Emocijos tokios pat. Didžioji dalis siužeto intriguoja, pabaiga… Ech, jau tos moterys, rašančios detektyvus. Nors… aišku visada norisi tokios pabaigos, net kada ji tokia pat, kaip ir šimtai kitų.

Kas toliau? Kokia byla? Tikiuosi, vaikų nebebus.