Ray Bradbury. Amžinos atostogos.

Ray Bradbury. Amžinos atostogos.

BRADBURY, Ray. Amžinos atostogos [apsakymai ir apysakos]. Iš anglų k. vertė Živilė Samėnaitė ir Saulius Martinėnas. Vilnius: Eridanas, 1997. 224 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 78 knyga.

Kosminis laivas iš Žemės skriejo Marso link.

Nežinau, ar yra kas nors geriau už Bradbury apsakymus? Šią akimirką – ne. Žinoma, per trumpą laiką perskaičius trečiąją apsakymų knygą pamažu imi suvokti, kad jie vis panašesni ir panašesni vienas į kitą, kad jau beveik žinai, kaip čia ir kas bus. Bet šią akimirką vis dar galiu mėgautis tuo stebuklingu pasauliu ir tais iš fokusininko skrybėlės traukiamais margaspalviais kaspinais, kurių dviejų vienodų nebūna.

Taigi, jau pirmasis apsakymas „Amžinosios atostogos“ nuteikia tikram gėriui: O kaip būtų puiku…. – vyras prisidegė pypkę ir išpūtė pirmąjį dūmą… – jei rytoj pabustume, o visame pasaulyje daugiau nė gyvos dvasios, nors imk ir pradėk viską iš pradžių! Toliau Marsas. Ten – naujas pasaulis, be senienų ir be knygų. Tik su rašytojais, neišvengiamai laukiančiais išnykimo, nes … kas mums atsitiks, kai bus sunaikintos paskutinės mūsų knygos?  arba – Kaip turėtų atrodyti Žemė? – paklausė Po. – Be Kalėdų? Nebėra karštų kaštonų, eglučių, jokių žaisliukų ar žvakių… nieko; nieko, išskyrus sniegą, vėją ir vienišus, praktiškus žmones… Po akimirkos bendraujame su Žudiku. Užkniso jį išmaniosios technologijos, labai užkniso. Kiek jis turėtų veiklos šiandien! Ir vėl raketa šauna aukštyn – į jau dvidešimt tūkstančių metų laukiantį miestą. O paskui – atgal į Žemę: pro Senį ir Prodiuserį, paskui vėl aukštyn – vaikytis mėlynojo buteliuko, ir vėl žemyn – pro kviečių lauką ir Driu Eriksoną, niekaip negalintį iš rankų paleisti Dalgio; pro Cesę – dėl meilės galinčią atsisakyti savo magiškųjų galių, pro Vendę ir Peterį, žaidžiančius savo vaikų kambaryje…

Tikra Karuselė.

Bet tai dar ne viskas. Dar laukia trys apysakos. Tokios pat keistos, ir viena už kitą gražesnės. Intriguojanti kelionė, į kurią Kapininis-Įkapinis pakviečią gaują smalsių berniūkščių: — Kas yra Vėlinės? Nuo ko jos prasidėjo? Kur? Kodėl? Kam? Raganos, katės, mumijų dulkės, šmėklos. Visa tai gyva ten, toje šalyje, iš kur niekas negrįžta. Tai ar nersite su manimi į juodąjį vandenyną, berniukai? Ar skrisite į juodą dangų? Toliau – ateities pasaulis: — Šiurpus paprotys. Ar gali įsivaizduoti? Užkasti mirusiuosius į žemę! Juk tai nesveika. Mikrobai ir visa kita. Ir pabaigoje – ypatingoji Senelė, kuri sugeba grįžti visada, kada jos labiausiai reikia. Net tada, kai tau jau septyniasdešimt.

Dar negana? Visada galima pradėti skaityti iš pradžių.

— Sumaniau nugalabyti savo namą. Tai vienas iš tų namų, kurie kalba, dainuoja, niūniuoja, praneša orų prognozes, skaito romanus, deklamuoja poeziją, groja, skamba, žvanga ir suokia lopšines. Namas, kuris klykia tau operą, kai stovi po dušu, ir moko ispanų kalbos, kai miegi. Vienas iš tų nuolat pliurpiančių būstų, kur visokiausių rūšių elektroniniai orakulai verčia tave kelti aukščiau nosis, kur viryklės praneša: „Tai aš, abrikosų pyragas, aš jau iškepiau!“ arba „Aš pirmarūšis rostbifas, palaistyk mane riebalais!“, ar sapalioja kitokias vaikiškas nesąmones. Kur lovos supa tave migdydamos ir purto žadindamos. Žodžiu, namas, kuris tiesiog nekenčia žmonių. Paradinės durys kiauksi: „Jūs nenusivalėte kojų, sere!“ O elektroninis dulkių siurblys šniukštinėja paskui tave po visus kambarius, tučtuojau įsiurbdamas kiekvieną tavo nukrėstą cigaretės peleną ar nukirptą nago galą. Velniava, sakyčiau, tikra velniava!

 

Reklama

Citatos [54]

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

– Puikus darbas. Pirmadienį degini Milį, trečiadienį – Vitmeną, penktadienį – Folknerį, leidi visus juos pelenais, o paskui sukūreni ir pelenus. Toks mūsų profesijos devizas.

– A, tai tik mano mama, tėvas ir dėdė sėdi sau ir šnekasi. Dabar tai irgi retai pasitaiko, panašiai, kaip vaikščioti pėsčiomis. Kitą kartą mano dėdę areštavo – ar jau pasakojau? – už tai, kad ėjo pėsčiomis. Ak, mes tikrai baisiai keisti.
– Bet apie ką jūs šnekatės?

Jie sako, kad aš – antisociali. Nemoku bendrauti. Kaip keista. Juk esu tikrai labai sociali. Viskas priklauso nuo to, ką vadinsi socialumu, ar ne? Man būti socialiai reiškia kalbėtis su jumis apie visa tai. – Klarisė subarškino saujoje kelis kaštonus, nukritusius nuo kiemelio medžio. – Arba kalbėtis apie tai, koks nuostabus pasaulis. Su žmonėmis būti puiku. Bet aš nemanau, kad labai socialu – suvaryti į krūvą žmones ir neleisti jiems kalbėtis. Jūs irgi taip nemanot? Valandą televizijos pamoka, valandą krepšinio, beisbolo ar bėgimo, dar viena valanda kopijavimo, istorijos ar piešimo, paskui dar pasportuoti, bet ar žinote, kad mes niekuomet neklausinėjame, bent jau dauguma; tave tik užpila atsakymais – pokšt, pokšt, pokšt, – o paskui tik sėdim dar keturias valandas su filmuotu mokytoju. Man tai visiškai ne socialu.

– Įsivaizduok devynioliktojo amžiaus žmogų su jo arkliais, šunimis, karietomis ir lėtą jo gyvenimą. Paskui, dvidešimtajame amžiuje tempas ėmė greitėti. Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos. Laikraštukai. Viskas suvedama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos. Skaityti toliau

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

BRADBURY, Ray. 451° Farenheito [romanas]. Iš anglų k. vertė Edita Mažonienė. Vilnius: Jotema, 2017. 184 p.

DEGINTI – MALONUMAS.

Bradbury tikrai yra šio tinklaraščio metų rašytojas. Puikūs apsakymai, dar geresnės kronikos iš Marso paskatino susirasti ir perskaityti visas lietuviškai leistas knygas. Žinoma, vienos patiko mažiau, kitos – daugiau, bet faktas toks – kiekviena verta dėmesio.

Apie 451° Farenheito tikriausiai yra girdėję dauguma. Tikriausiai dauguma žino ir tai, kad šioje temperatūroje užsiliepsnoja ir ima degti popierius. Knygos irgi. „Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“, rašė Gabrielis Garsija Markesas vienoje geriausių ir garsiausių savo knygų. Gal ji jau ir atėjo, tik mes dar nežinome?  Kaip nežino ir Gajus Montegas, kuris vieną dieną sutinka naująją kaimynę Klarisę Maklelan. Keletą kartų su ja pasikalbėjęs pajunta, kad jo aiškus ir paprastas gyvenimas ima keistis. Darbas nebeteikia džiaugsmo, abejonės didėja, klausimų daugėja. Ar viskas, ką jis žinojo, gali būti netiesa? Atsakymai netikėti ir skaudūs. Teks nugalėti baimę ir ko nors imtis.

Knygai ir jos temai labai tinka ir pabaigoje esantis Baigiamasis žodis bei Epilogas. Jie tokie asmeniški, skaudūs. Tiesiog paliečia kiekvieną, kuris vaikystėje ir jaunystėje ryte ryja knygas, kol vieną dieną juos… Ištinka Gyvenimas… Ir jei jie išgyvena, atsivertę knygą neberanda nieko, tik tuščius puslapius. Žlugusiems romantikams nebelieka nieko kito, kaip imti deginti knygas. Ir nereikia jokių distopijų ar įsivaizduojamų pasaulių. Autorius dalinasi savo patirtimi, kai jo kūrinius norėta sutrumpinti, koreguoti, pakeisti…

Yra ne vienas būdas, kaip sudeginti knygą. O pasaulis pilnas žmonių, lakstančių su liepsnojančiais degtukais. Bet kuri mažuma, ar tai būtų baptistai, unitaristai, ar airiai, italai, ar dzenbudistai, sionistai, septintosios dienos adventistai, moterų išsivadavimo dalyvės, respublikonai, matačinai ar keturgubininkai evangelistai – kiekvienas įsivaizduoja turįs valią, teisę ir pareigą užpilti žibalo ir padegti. Kiekvienas bukagalvis redaktorius, kuris manosi galįs leisti tik nuobodžią kaip blanmanžė, paprastą kaip košę, niekuo nepagyvintą literatūrą, ruošia savo giljotiną ir nenuleidžia akių nuo sprando bet kokio autoriaus, drįstančio kalbėti garsiau už šnabždesį arba rašyti stipriau nei vaikiškas eilėraštukas.

Baisoka. Ir apgailėtina, kuomet kitokiai, kad ir nebūtinai teisingai, nuomonei paprieštarauti yra tik vienas būdas – naikinti ir deginti knygas.

Žanro ir rašytojo gerbėjams.

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

BREDBERIS, Rėjus (BRADBURY, Ray). Pradžios pabaiga [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Vilnius: Vaga, 1982. 240 p.
Serija „Zenitas“.

Sėdėjau, norėdamas kažką pasakyti, tik nežinojau ką.

Tikrai, ką? Toks jausmas apima perskaičius daugumą apsakymų. Jų daugiau nei dvidešimt ir visi jie nuostabūs. Rašyti dar tada, kai žodžiai Raketa, Marsas ir Kosmosas  tikriausiai kaitino ne vieno žmogaus protus ir širdis. Vaizduotę irgi.

Įsivaizduokite, kad galite nuvykti į Safarį. Tik ne kokių liūtų, o tikrų tikriausio tyrannosaurus rex medžioti. Arba iš tolimos tolimos ateities sugrįžtate į XX amžiaus pradžią, kur galite pasimėgauti tikra kava, tikrais cigarais, tikrais kvepalais ir tikrais tauriais gėrimais. O gal tiesiog įkvėpti švaraus oro. Jei kelionės laiku neatrodo patrauklios, gal norėtumėt į kosmosą? Tiesa, ne visos kelionės yra saugios ir baigiasi laimingai. Gali būti, kad tiesiog tapsite krentančia žvaigžde, kurią pamatęs koks nors berniukas sugalvos norą…

Fantastika – ne jums? Tai jos čia beveik ir nėra. Autorius pats sakė, kad nei mokslinės fantastikos, nei fentezi jis nerašo. Jis tiesiog pradeda kokią nors istoriją, ir, kai tikitės visai kito, lyg magas ima ir ištraukia iš skrybėlės kokią staigmeną. Kuri primena vaikystę, svajones, troškimus ir visus kitus per amžių amžius žmogaus širdį ir vaizduotę jaudinančius dalykus. Labai elegantiškai, labai gražiu stiliumi ir apgalvotai. Kad kiekvieno veikėjo jausmai ir emocijos tikrai tikrai vienaip ar kitaip pasiektų kiekvieną iš mūsų. Paskaitykite.

Tai nėra pirmoji skaityta  autoriaus knyga. Negalėčiau išskirti, ar ji man patiko labiau, ar ne. Savaip tobulos visos.  Ne veltui autorius yra gavęs įvairių prestižinių premijų. Ką ten tos premijos – Bradbury vardu pavadintas net asteroidas, o  Mėnulyje yra „Pienių krateris“ (taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei).

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai…

Citatos [53]

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga.

— Aš tik žinau, kad tai iš tikrųjų pradžios pabaiga. Akmens amžius, žalvario amžius, geležies amžius – nuo šios dienos visus juos pavadinsime vienu skambiu vardu, nes tai buvo amžius, kai mes vaikščiojome žeme, o rytais klausydavomės paukščių ir kone verkdavome iš pavydo. Gal pavadinsime jį Žemės amžiumi, o gal Gravitacijos? Milijonus metų mes stengėmės įveikti gravitaciją. Būdami amebos ir žuvys, veržėmės iš vandenyno, saugodamiesi, kad svorio jėga mūsų nesutraiškytų. Sėkmingai išlipę į krantą, kiek galėdami stengėmės atsitiesti, kad svorio jėga nesulaužytų naujo mūsų išradimo – stuburo; mokėmės vaikščioti nekliuvinėdami ir bėgioti nepavirsdami. Milijonus metų gravitacija laikė mus pririštus prie namų, o vėjas su debesimis ir žiogai su peteliškėmis šaipėsi iš mūsų. Štai kodėl šis vakaras toks svarbus… Atėjo galas senolei Gravitacijai ir jos vardu pavadintam amžiui, – galas visiems laikams. Nežinau, nuo ko bus pradėtas skaičiuoti naujasis amžius – nuo persų, svajojusių apie skraidančius kilimus, ar kinų, kurie švęsdami gimtadienius kažkodėl laidydavo į dangų aitvarus ir fejerverkus, o gal nuo sekančios valandos kurios nors minutės ar sekundės. Šiaip ar taip, dabar baigiasi milijonus metų trukęs bandymų laikotarpis – užsitęsęs, bet mums, žmonėms, vis dėlto teikiantis garbės (psl. 23, „Pradžios pabaiga“).

Nuo to laiko, kai išmokome kalbėti, tolydžio vis klausdavome: „Kokia gyvenimo prasmė?“ Tai buvo pats svarbiausias klausimas, kol mes jautėme giltinę pustant dalgį už nugaros. Bet tik leiskite mums įsikurti dešimtyje tūkstančių pasaulių, skriejančių apie dešimtį tūkstančių nežinomų saulių, ir niekam nebereikės šito klausti. Žmogus bus toks pat begalinis ir beribis kaip begalinė ir beribė pati visata. Žmogus bus amžinas kaip amžina visata. Atskiri žmonės mirs kaip ir ankščiau, bet mūsų istorija bus pažengusi taip toli, kad galėsime numatyti ateitį, o žinojimas, jog gyvensime visais laikais, suteiks mums ramybės ir tvirtumo – tatai ir bus ilgai ieškotas atsakymas į mūsų klausimą. Gavę gyvenimo dovaną, mes visada galėsime bent jau ją išsaugoti ir perduoti begalybei Argi ne kilnus tikslas? (psl. 24, „Pradžios pabaiga“).

Iškelia aukštai sireną ir pučią nelyginant ragą, pučia, kol garsas pasiekia tą vietą, kur guli tu, nugrimzdęs į ilgesingus sapnus apie tuos laikus, kai buvo tūkstančiai tokių kaip tu, o dabar esi vienas, vienui vienas pasaulyje – pasaulyje, kuris sutvertas ne tau ir kuriame reikia slėptis. Bet sirena vis šaukia ir šauki, ir tu pakirsti iš gelmių dumblo ir akys atsimerkia lyg gigantiško fotoaparato linzės, ir tu pradedi judėti… lėtai, lėtai, nes ant tavo pečių vandenynas, didžiulis svoris. O sirena vis šaukia iš už tūkstančių mylių, vos girdima ir pažįstama, ir tavo pilve įkaista aukštakrosnė, ir tu pradedi kilti į viršų – lėtai, lėtai. Pakeliui surydamas stambius būrius menių ir rainių, ištisus srautus medūzų pamažėle kyli į viršų – kyli visą rudenį: rugsėjį, kai prasideda rūkai, spalį, kai rūkai jau tirštesni, o sirena vis dar kviečia, paskui lapkritį; kasdien vis labiau prisitaikydamas prie slėgimo, kas valandą pakildamas per pėda aukščiau, tu vis artėji prie paviršiaus ir tebesi gyvas. Tu negali pasiskubinti: jeigu staiga iškiltum į viršų – suplyštum į gabalus. Todėl ir sugaišti tris mėnesiu, o paskui dar šitiek dienų plauki per ledinius vandenis iki švyturio. Pagaliau tu jau čia, naktyje, Džoni, tu – pati didžiausia žemės pabaisa. O štai ir švyturys, kuris kviečia tave. Toks pat ilgas kaklas kyšo iš vandens, toks pat kūnas ir, svarbiausia, toks pat balsas kaip tavo. Ar supranti dabar, Džoni, ar supranti?
Sirena suūkė.
Pabaisa atsakė. (psl. 31, „Sirena“).

Paskutinį mirksnį prieš išnykdama Suzana žvilgtelėjo į langą: ten žaliavo pieva, aplink – alyvinės, geltonos, melsvos, raudonos sienos, tartum upės vingiavo akmenimis grįsti šaligatviai; per saulės išdegintą kalvą ant asiliuko jojo kaimietis; berniukas gėrė apelsinų sultis, ir Suzana pajuto kvapnaus gėrimo skonį; medžio šešėlyje stovėjo vyras su gitara, ir Suzana pajuto po pirštais stygas; tolumoje plytėjo jūra – mėlyna, švelni, – ir jos bangos pagavo ją ir nusinešė.
Ir ji išnyko. Ir jos vyras išnyko. (psl. 235, „Pelės po šluota“).

Citatos [46]

Ray Bradbury. Marso kronikos.

Didelis daiktas – mokėti stebėtis, – pasakė filosofas. – Kosminiai skrydžiai mus visus vėl pavertė vaikais. (psl. 6).

– Pone Aaa, prašom mane išklausyti. Mes sukorėme šešiasdešim milijonų mylių.
Ponas Aaa pagaliau atkreipė dėmesį į kapitoną.
– Iš kur jūs, sakote, atvykot?
Kapitonas blykstelėjo baltais dantimis. Atsisukęs jis sušnibždėjo savo žmonėms:
– Na, dabar jau… – Pokui Aaa jis sušuko: – Mes skridome šešiasdešimt milijonų mylių. Iš Žemės!
Ponas Aaa nusižiovavo.
– Šiuo metu laiku – tik penkiasdešimt. – Jis paėmė kažkokį grėsmingai atrodantį ginklą. – Na, man laikas. Pasiimkite savo popiergalį, nors, tiesą sakant, nesuprantu, kokia jums iš jo nauda, ir drožkite per tą kalniuką į Iopro miestelį: ten viską išklokite ponui Iii. Jis yra tas žmogus, kurio jums reikia. O ne pono Ttt. To idioto, – vieną dieną aš jį pribaigsiu. Ir ne manęs, nes jūs – ne mano sritis. (1999 metai, rugpjūtis, psl. 30). Skaityti toliau

Citatos [45]

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Kaip matote, Gustavas fon Zaiferticas išties buvo geras minų specialistas. Minų? Taip, nes juk mūsų problemos – tai nelyginant žemės minos, užraustos mūsų galvose. Tik pamėgink užlipti ant jų! Šoko terapija, kaip kartą pavadino jis, neradęs tinkamesnio žodžio. („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 7).

Jie visi buvo ten.
Tiek košmarų, kad būtų užtekę tūkstančiui filmų. Tiek vaiduoklių, kad būtų apgyvendinę dešimt tūkstančių pilių. Tiek siaubų, kad būtų ligi pamatų sudrebinę keturiasdešimt miestų.
Dieve mano, jis gi viso pasaulio studijas galėtų aprūpinti filmų scenarijais! – pamaniau („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 13). Skaityti toliau