Citatos [46]

Ray Bradbury. Marso kronikos.

Didelis daiktas – mokėti stebėtis, – pasakė filosofas. – Kosminiai skrydžiai mus visus vėl pavertė vaikais. (psl. 6).

– Pone Aaa, prašom mane išklausyti. Mes sukorėme šešiasdešim milijonų mylių.
Ponas Aaa pagaliau atkreipė dėmesį į kapitoną.
– Iš kur jūs, sakote, atvykot?
Kapitonas blykstelėjo baltais dantimis. Atsisukęs jis sušnibždėjo savo žmonėms:
– Na, dabar jau… – Pokui Aaa jis sušuko: – Mes skridome šešiasdešimt milijonų mylių. Iš Žemės!
Ponas Aaa nusižiovavo.
– Šiuo metu laiku – tik penkiasdešimt. – Jis paėmė kažkokį grėsmingai atrodantį ginklą. – Na, man laikas. Pasiimkite savo popiergalį, nors, tiesą sakant, nesuprantu, kokia jums iš jo nauda, ir drožkite per tą kalniuką į Iopro miestelį: ten viską išklokite ponui Iii. Jis yra tas žmogus, kurio jums reikia. O ne pono Ttt. To idioto, – vieną dieną aš jį pribaigsiu. Ir ne manęs, nes jūs – ne mano sritis. (1999 metai, rugpjūtis, psl. 30). Skaityti toliau

Reklama

Citatos [45]

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Kaip matote, Gustavas fon Zaiferticas išties buvo geras minų specialistas. Minų? Taip, nes juk mūsų problemos – tai nelyginant žemės minos, užraustos mūsų galvose. Tik pamėgink užlipti ant jų! Šoko terapija, kaip kartą pavadino jis, neradęs tinkamesnio žodžio. („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 7).

Jie visi buvo ten.
Tiek košmarų, kad būtų užtekę tūkstančiui filmų. Tiek vaiduoklių, kad būtų apgyvendinę dešimt tūkstančių pilių. Tiek siaubų, kad būtų ligi pamatų sudrebinę keturiasdešimt miestų.
Dieve mano, jis gi viso pasaulio studijas galėtų aprūpinti filmų scenarijais! – pamaniau („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 13). Skaityti toliau

Ray Bradbury. Marso kronikos.

Ray Bradbury. Marso kronikos.

BRADBURY, Ray. Marso kronikos. [romanas]. Iš anglu k. vertė Gražvydas Kirvaitis. Vilnius: Alma littera, 2016. 237 p.

Žemiečiai skrido į Marsą.

Žymiausia mokslinės fantastikos klasiko Rėjaus Bredberio knyga. Žymiausia? O tai buvo ne „Pienių vynas“? Mokslinės fantastikos klasikos? Gi pats autorius ginte gynėsi šio titulo. Kūriniai jam gimsta kitaip. Kaip? Apie tai – kitoje knygoje.

Bibliotekoje knygos neradau, o google sako, mažiausiai trys leidimai jau buvo. Na, tikrai, fantastikos megėjui pro šalį praeiti būtų sunkoka: parašyta prieš kokius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų, ji tokia… fantastiška. Fantastiška, kad pradėjusi sklaidyti jos puslapius ir bandydama rasti įrašui tinkama citatą, vos neperspausdinau jos visos… Geras kiekvienas skyrius. Kiekviena pastraipa. Kiekvienas sakinys. Viskuo. Gal nors šiek tiek tą nuotaiką pavyks pajusti iš kelių ištraukų?

– Mes niekada nesutarsime, – pasakė jis.
– Susitarkime nesutarti, – pasiūlė marsietis. – Argi taip svarbu, katras mūsų iš Praeities, katras iš Ateities, jei mes abu gyvi, juk tai, kas ateis po mūsų, vis tiek ateis – rytoj ar po dešimt tūkstančių metų. Iš kur jūs žinote, kad tos šventovės – ne jūsų civilizacijos griuvėsiai po šimto amžių? Nežinote. Tai ir neklauskite. (2002 metai, rugpjūtis, psl. 111).

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

BRADBURY, Ray. Akies mirksniu. [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. Vilnius: Alma littera, 1999. 237 p. (XX a. amžiaus fondas).

Aš juk nesu mokslinės fantastikos ar fantasy nei magiškojo realizmo atstovas, nekuriu pasakų ir siurrealistinių eilėraščių. „Akies mirksniu“, ko gero, yra geriausias pavadinimas, kokį tik kada įstengiau sugalvoti naujam savo apsakymų rinkiniui. Apsimetu ketinąs daryti visai ką kita, jūs nespėjat nė mirktelėti, o aš ir bedugnės skrybėlės jau traukiu spalvotus šilkinius kaspinus. („Skubėkit gyventi: pabaigos žodis“, psl. 232).

Iš gausiausiai prikrautos knygų lentynos, kaip spalvotą kaspiną, knygą ištraukiau ir aš. Ieškomų „Marso kronikų“ nebuvo. O kas čia? Negirdėta. Imu. Bet apsakymai man nepatinka! Tikrai? Jau patinka…

Tiesiog atsiverskite bet kurio apsakymo pradžią. Ar įmanoma atsitraukti? Įmanoma? Tuomet Jums į kitą skyrių (bibliotekos). Neįmanoma? Netgi tada, kai perskaityta, rodos, tūkstančiai knygų, apie nesuskaičiuojamus personažus ir jų nuotykius. Kai nustebinti nebegali niekas. Ar tikrai? Bradbury – tikras magas, kaip jis pats sako, iš bedugnės skrybėlės traukia spalvotus šilkinius kaspinus. Vienas rožinis – apie meilę, kuri jau praeityje, oi ne – jai dar viskas prieš akis; kitas oranžinis – apie beprotį, svaičiojantį apie laikus, kai nebereiks nei arklių, nei mėšlo; tas mėlynas, mėlynas apie išsipuščiusią, išsidažiusią, išsikvėpinusią moterį su aukštais kulniukais, mini sijonėliu, išpešiotais antakiais, deimantiniais žiedais ir šilkinėmis kojinėmis, netikėtai susiklosčius aplinkybėmis patekusiai, tarkim į 1680 metų Salemo miestelį. Žalias – žalias, apie Sašą, kuri ar kuris po vos devynių mėnesių gali tapti Aleksandra, Aleksandru ar dar kuo tik norite. Dar baltas, baltas gražiausias, švariausias skaidriausias apie viltį kiekvienam visų pamirštam kūrėjui, kažkur merdinčiam vienatvėje – kad jo kūryba išliks šimtą, du, tris o gal… galas kiek žino šimtų metų. Ir kaspinai dar nesibaigia, dar traukiami geltoni, juodi, violetiniai, o kur dar margi, ir visi kiti, įvairių spalvų ir atspalvių. Kitas, dar kitas. Ir dar. Iš viso – tik 22. Ir kiekvienas jų sukelia ne mažesnį vaikišką žavesį, nei buvęs prieš tai.

Kai auštant jums galvoje suskamba Rytinio teatro balsai, negaiškite. Šokit iš lovos. Kol norėdamas atsigaivinti palįsit po dušu, tie balsai jau gali būti dingę.
Svarbiausia – veikti greitai. 90 mylių per valandą greičiu dumkit prie mašinėlės. Tai puikus vaistas nuo nevaldomo gyvenimo šėlsmo ir neišvengiamos mirties.
Skubėkite gyventi.
Ak, Dieve, taip!
Gyvenkit. Ir rašykit. Rašykit kiek galit greičiau....[daugiau]

Skaitykite irgi!

Citatos [23]

Ray Bradbury. Pienių vynas.

– Tomai! – Paskui tyliau: – Tomai… ar visi pasaulyje žino… kad jie gyvi?
– Aišku, žino. O ką tu manei? […]
– Tikriausiai žino, – sušnibždėjo Daglas. – O, kad taip visi žinotų. (psl. 17).

Pienių vynas.
Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas žinojo, iš tikrųjų žinojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikšto po žemę, kad jaustų ir matytų visą pasaulį, jis suprato dar vieną dalyką: reikia dalelę viso to, ką patyrė, dalelę šios ypatingos dienos – pienių sunkimo dienos – taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai saulės bus nebuvę ištisas savaites ar net mėnesius ir tas stebuklas, ko gero, bus užsimiršęs, – va tada bus nebloga jį vėl prisiminti. Juk ši vasara bus kupina visokiausių paslaptingų kerų, ir jam rūpėjo visus juos išsaugoti, kur nors padėjus, kad paskui, kada tik panorėjęs, galėtų nusileisti žemyn ant pirštų galų į tą drėgną prieblandą ir ištiesti ranką… (psl. 20).

– O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. Ir po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių – išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių po medžiais ir neišleisti – tada ir gulti nereikėtų, Dagai, nes juk nebūtų nakties! (psl. 36).

Jis suprato: tai visų žmonių dalia, kiekvienas žmogus sau – vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienišas tarp daugybės kitų žmonių, ir visada bijo. Kad ir dabar. Pradėsi rėkti, šauktis pagalbos – kas kam darbo? (psl. 51).

Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tiek ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra. (psl. 89).

– Kad tu prasmegtum! – sušuko Daglas. – Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent. Tikra tiesa: seniai niekada nėra buvę vaikai!
– Truputį liūdna, ar ne? – susimąstęs pasakė Tomas. – Ir mes jiems niekuo negalime padėti. (psl. 93).

Tik tas, kuris pasiekia devyniasdešimt, devyniasdešimt penkerius ar šimtą, tik tas yra tikras keliautojas. (psl. 105).

– Viskas eina savo keliu, – šnibžda prosenelė sapno nešama. – Kaip ir turi būti gyvenime (psl. 209).

Ir staiga, visai netikėtai, vasara pasibaigė. (psl. 266).

Ray Bradbury. Pienių vynas.

BRADBURY, Ray. Pienių vynas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis. Vilnius: Tyto alba, 2006. 271 p. (Klasika).

Ir staiga, visai netikėtai, vasara pasibaigė. (psl. 266).

Ką veikėt, kai buvot maži? Na, ne tokie ir maži, 10-12 metų. Kažkaip nelabai tiksliai prisimenu, bet jau tikrai taip nesamprotavau, kaip broliai Tomas ir Daglas šioje knygoje. 1928 vasarą jie pradeda rašyti RITUALŲ IR APEIGŲ bei ATRADIMŲ IR PATYRIMŲ blonknotą. Į jį patenka visi vaikų patyrimai, nutikimai, pamąstymai, keistuoliai kaimynai, vaikiški džiaugsmai ir nevaikiški  skausmai.

Vaikai, kalbantys sentencijomis.. Pradžioje stebėjausi. Kol pagalvojau, kad knyga visiškai ne apie vaikus. Knyga – tai prisiminimai apie vaikystę. O į prisiminimus jau galimą sudėti visą gyvenimišką patirtį, nebesvarbu, kad vaikai tampa tarsi kokie vaikščiojantys gyvenimo išminties lobynai. Svarbu pats pateikimas, pasakojimas, nuotaika… Tik paskaitykit, kaip senoji ponia Bentli bando įtikinti devynmetes mergaičiukes, kad ir jai kadaise buvo devyneri! Arba kaip prosenelę sapno bangos ima ir nuneša į atvirą jūrą! O kur dar pulkininko Frilio kelionės laiku! Stulbinantys vaikų „atradimai“?

– Kad tu prasmegtum! – sušuko Daglas. – Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent. Tikra tiesa: seniai niekada nėra buvę vaikai!
– Truputį liūdna, ar ne? – susimąstęs pasakė Tomas. – Ir mes jiems niekuo negalime padėti. (psl. 93).

Taigi, vaikai netiki, kad mes irgi buvome vaikais. O gal greičiau patys tai pamiršom? Paskaitykim, kad atsimintumėm…