Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

BREDBERIS, Rėjus (BRADBURY, Ray). Pradžios pabaiga [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Vilnius: Vaga, 1982. 240 p.
Serija „Zenitas“.

Sėdėjau, norėdamas kažką pasakyti, tik nežinojau ką.

Tikrai, ką? Toks jausmas apima perskaičius daugumą apsakymų. Jų daugiau nei dvidešimt ir visi jie nuostabūs. Rašyti dar tada, kai žodžiai Raketa, Marsas ir Kosmosas  tikriausiai kaitino ne vieno žmogaus protus ir širdis. Vaizduotę irgi.

Įsivaizduokite, kad galite nuvykti į Safarį. Tik ne kokių liūtų, o tikrų tikriausio tyrannosaurus rex medžioti. Arba iš tolimos tolimos ateities sugrįžtate į XX amžiaus pradžią, kur galite pasimėgauti tikra kava, tikrais cigarais, tikrais kvepalais ir tikrais tauriais gėrimais. O gal tiesiog įkvėpti švaraus oro. Jei kelionės laiku neatrodo patrauklios, gal norėtumėt į kosmosą? Tiesa, ne visos kelionės yra saugios ir baigiasi laimingai. Gali būti, kad tiesiog tapsite kretančia žvaigžde, kurią pamatęs koks nors berniukas sugalvos norą…

Fantastika – ne jums? Tai jos čia beveik ir nėra. Autorius pats sakė, kad nei mokslinės fantastikos, nei fentezi jis nerašo. Jis tiesiog pradeda kokią nors istoriją, ir, kai tikitės visai kito, lyg magas ima ir ištraukia iš skrybėlės kokią staigmeną. Kuri primena vaikystę, svajones, troškimus ir visus kitus per amžių amžius žmogaus širdį ir vaizduotę jaudinančius dalykus. Labai elegantiškai, labai gražiu stiliumi ir apgalvotai. Kad kiekvieno veikėjo jausmai ir emocijos tikrai tikrai vienaip ar kitaip pasiektų kiekvieną iš mūsų. Paskaitykite.

Tai nėra pirmoji skaityta  autoriaus knyga. Negalėčiau išskirti, ar ji man patiko labiau, ar ne. Savaip tobulos visos.  Ne veltui autorius yra gavęs įvairių prestižinių premijų. Ką ten tos premijos – Bradbury vardu pavadintas net asteroidas, o  Mėnulyje yra „Pienių krateris“ (taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei).

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai…

Reklama

Citatos [53]

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga.

— Aš tik žinau, kad tai iš tikrųjų pradžios pabaiga. Akmens amžius, žalvario amžius, geležies amžius – nuo šios dienos visus juos pavadinsime vienu skambiu vardu, nes tai buvo amžius, kai mes vaikščiojome žeme, o rytais klausydavomės paukščių ir kone verkdavome iš pavydo. Gal pavadinsime jį Žemės amžiumi, o gal Gravitacijos? Milijonus metų mes stengėmės įveikti gravitaciją. Būdami amebos ir žuvys, veržėmės iš vandenyno, saugodamiesi, kad svorio jėga mūsų nesutraiškytų. Sėkmingai išlipę į krantą, kiek galėdami stengėmės atsitiesti, kad svorio jėga nesulaužytų naujo mūsų išradimo – stuburo; mokėmės vaikščioti nekliuvinėdami ir bėgioti nepavirsdami. Milijonus metų gravitacija laikė mus pririštus prie namų, o vėjas su debesimis ir žiogai su peteliškėmis šaipėsi iš mūsų. Štai kodėl šis vakaras toks svarbus… Atėjo galas senolei Gravitacijai ir jos vardu pavadintam amžiui, – galas visiems laikams. Nežinau, nuo ko bus pradėtas skaičiuoti naujasis amžius – nuo persų, svajojusių apie skraidančius kilimus, ar kinų, kurie švęsdami gimtadienius kažkodėl laidydavo į dangų aitvarus ir fejerverkus, o gal nuo sekančios valandos kurios nors minutės ar sekundės. Šiaip ar taip, dabar baigiasi milijonus metų trukęs bandymų laikotarpis – užsitęsęs, bet mums, žmonėms, vis dėlto teikiantis garbės (psl. 23, „Pradžios pabaiga“).

Nuo to laiko, kai išmokome kalbėti, tolydžio vis klausdavome: „Kokia gyvenimo prasmė?“ Tai buvo pats svarbiausias klausimas, kol mes jautėme giltinę pustant dalgį už nugaros. Bet tik leiskite mums įsikurti dešimtyje tūkstančių pasaulių, skriejančių apie dešimtį tūkstančių nežinomų saulių, ir niekam nebereikės šito klausti. Žmogus bus toks pat begalinis ir beribis kaip begalinė ir beribė pati visata. Žmogus bus amžinas kaip amžina visata. Atskiri žmonės mirs kaip ir ankščiau, bet mūsų istorija bus pažengusi taip toli, kad galėsime numatyti ateitį, o žinojimas, jog gyvensime visais laikais, suteiks mums ramybės ir tvirtumo – tatai ir bus ilgai ieškotas atsakymas į mūsų klausimą. Gavę gyvenimo dovaną, mes visada galėsime bent jau ją išsaugoti ir perduoti begalybei Argi ne kilnus tikslas? (psl. 24, „Pradžios pabaiga“).

Iškelia aukštai sireną ir pučią nelyginant ragą, pučia, kol garsas pasiekia tą vietą, kur guli tu, nugrimzdęs į ilgesingus sapnus apie tuos laikus, kai buvo tūkstančiai tokių kaip tu, o dabar esi vienas, vienui vienas pasaulyje – pasaulyje, kuris sutvertas ne tau ir kuriame reikia slėptis. Bet sirena vis šaukia ir šauki, ir tu pakirsti iš gelmių dumblo ir akys atsimerkia lyg gigantiško fotoaparato linzės, ir tu pradedi judėti… lėtai, lėtai, nes ant tavo pečių vandenynas, didžiulis svoris. O sirena vis šaukia iš už tūkstančių mylių, vos girdima ir pažįstama, ir tavo pilve įkaista aukštakrosnė, ir tu pradedi kilti į viršų – lėtai, lėtai. Pakeliui surydamas stambius būrius menių ir rainių, ištisus srautus medūzų pamažėle kyli į viršų – kyli visą rudenį: rugsėjį, kai prasideda rūkai, spalį, kai rūkai jau tirštesni, o sirena vis dar kviečia, paskui lapkritį; kasdien vis labiau prisitaikydamas prie slėgimo, kas valandą pakildamas per pėda aukščiau, tu vis artėji prie paviršiaus ir tebesi gyvas. Tu negali pasiskubinti: jeigu staiga iškiltum į viršų – suplyštum į gabalus. Todėl ir sugaišti tris mėnesiu, o paskui dar šitiek dienų plauki per ledinius vandenis iki švyturio. Pagaliau tu jau čia, naktyje, Džoni, tu – pati didžiausia žemės pabaisa. O štai ir švyturys, kuris kviečia tave. Toks pat ilgas kaklas kyšo iš vandens, toks pat kūnas ir, svarbiausia, toks pat balsas kaip tavo. Ar supranti dabar, Džoni, ar supranti?
Sirena suūkė.
Pabaisa atsakė. (psl. 31, „Sirena“).

Paskutinį mirksnį prieš išnykdama Suzana žvilgtelėjo į langą: ten žaliavo pieva, aplink – alyvinės, geltonos, melsvos, raudonos sienos, tartum upės vingiavo akmenimis grįsti šaligatviai; per saulės išdegintą kalvą ant asiliuko jojo kaimietis; berniukas gėrė apelsinų sultis, ir Suzana pajuto kvapnaus gėrimo skonį; medžio šešėlyje stovėjo vyras su gitara, ir Suzana pajuto po pirštais stygas; tolumoje plytėjo jūra – mėlyna, švelni, – ir jos bangos pagavo ją ir nusinešė.
Ir ji išnyko. Ir jos vyras išnyko. (psl. 235, „Pelės po šluota“).

Citatos [46]

Ray Bradbury. Marso kronikos.

Didelis daiktas – mokėti stebėtis, – pasakė filosofas. – Kosminiai skrydžiai mus visus vėl pavertė vaikais. (psl. 6).

– Pone Aaa, prašom mane išklausyti. Mes sukorėme šešiasdešim milijonų mylių.
Ponas Aaa pagaliau atkreipė dėmesį į kapitoną.
– Iš kur jūs, sakote, atvykot?
Kapitonas blykstelėjo baltais dantimis. Atsisukęs jis sušnibždėjo savo žmonėms:
– Na, dabar jau… – Pokui Aaa jis sušuko: – Mes skridome šešiasdešimt milijonų mylių. Iš Žemės!
Ponas Aaa nusižiovavo.
– Šiuo metu laiku – tik penkiasdešimt. – Jis paėmė kažkokį grėsmingai atrodantį ginklą. – Na, man laikas. Pasiimkite savo popiergalį, nors, tiesą sakant, nesuprantu, kokia jums iš jo nauda, ir drožkite per tą kalniuką į Iopro miestelį: ten viską išklokite ponui Iii. Jis yra tas žmogus, kurio jums reikia. O ne pono Ttt. To idioto, – vieną dieną aš jį pribaigsiu. Ir ne manęs, nes jūs – ne mano sritis. (1999 metai, rugpjūtis, psl. 30). Skaityti toliau

Citatos [45]

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Kaip matote, Gustavas fon Zaiferticas išties buvo geras minų specialistas. Minų? Taip, nes juk mūsų problemos – tai nelyginant žemės minos, užraustos mūsų galvose. Tik pamėgink užlipti ant jų! Šoko terapija, kaip kartą pavadino jis, neradęs tinkamesnio žodžio. („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 7).

Jie visi buvo ten.
Tiek košmarų, kad būtų užtekę tūkstančiui filmų. Tiek vaiduoklių, kad būtų apgyvendinę dešimt tūkstančių pilių. Tiek siaubų, kad būtų ligi pamatų sudrebinę keturiasdešimt miestų.
Dieve mano, jis gi viso pasaulio studijas galėtų aprūpinti filmų scenarijais! – pamaniau („Povandeninio laivo daktaras“, psl. 13). Skaityti toliau

Ray Bradbury. Marso kronikos.

BRADBURY, Ray. Marso kronikos. [romanas]. Iš anglu k. vertė Gražvydas Kirvaitis. Vilnius: Alma littera, 2016. 237 p.

Žemiečiai skrido į Marsą.

Žymiausia mokslinės fantastikos klasiko Rėjaus Bredberio knyga. Žymiausia? O tai buvo ne „Pienių vynas“? Mokslinės fantastikos klasikos? Gi pats autorius ginte gynėsi šio titulo. Kūriniai jam gimsta kitaip. Kaip? Apie tai – kitoje knygoje.

Bibliotekoje knygos neradau, o google sako, mažiausiai trys leidimai jau buvo. Na, tikrai, fantastikos megėjui pro šalį praeiti būtų sunkoka: parašyta prieš kokius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų, ji tokia… fantastiška. Fantastiška, kad pradėjusi sklaidyti jos puslapius ir bandydama rasti įrašui tinkama citatą, vos neperspausdinau jos visos… Geras kiekvienas skyrius. Kiekviena pastraipa. Kiekvienas sakinys. Viskuo. Gal nors šiek tiek tą nuotaiką pavyks pajusti iš kelių ištraukų?

– Mes niekada nesutarsime, – pasakė jis.
– Susitarkime nesutarti, – pasiūlė marsietis. – Argi taip svarbu, katras mūsų iš Praeities, katras iš Ateities, jei mes abu gyvi, juk tai, kas ateis po mūsų, vis tiek ateis – rytoj ar po dešimt tūkstančių metų. Iš kur jūs žinote, kad tos šventovės – ne jūsų civilizacijos griuvėsiai po šimto amžių? Nežinote. Tai ir neklauskite. (2002 metai, rugpjūtis, psl. 111).

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

BRADBURY, Ray. Akies mirksniu. [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. Vilnius: Alma littera, 1999. 237 p. (XX a. amžiaus fondas).

Aš juk nesu mokslinės fantastikos ar fantasy nei magiškojo realizmo atstovas, nekuriu pasakų ir siurrealistinių eilėraščių. „Akies mirksniu“, ko gero, yra geriausias pavadinimas, kokį tik kada įstengiau sugalvoti naujam savo apsakymų rinkiniui. Apsimetu ketinąs daryti visai ką kita, jūs nespėjat nė mirktelėti, o aš ir bedugnės skrybėlės jau traukiu spalvotus šilkinius kaspinus. („Skubėkit gyventi: pabaigos žodis“, psl. 232).

Iš gausiausiai prikrautos knygų lentynos, kaip spalvotą kaspiną, knygą ištraukiau ir aš. Ieškomų „Marso kronikų“ nebuvo. O kas čia? Negirdėta. Imu. Bet apsakymai man nepatinka! Tikrai? Jau patinka…

Tiesiog atsiverskite bet kurio apsakymo pradžią. Ar įmanoma atsitraukti? Įmanoma? Tuomet Jums į kitą skyrių (bibliotekos). Neįmanoma? Netgi tada, kai perskaityta, rodos, tūkstančiai knygų, apie nesuskaičiuojamus personažus ir jų nuotykius. Kai nustebinti nebegali niekas. Ar tikrai? Bradbury – tikras magas, kaip jis pats sako, iš bedugnės skrybėlės traukia spalvotus šilkinius kaspinus. Vienas rožinis – apie meilę, kuri jau praeityje, oi ne – jai dar viskas prieš akis; kitas oranžinis – apie beprotį, svaičiojantį apie laikus, kai nebereiks nei arklių, nei mėšlo; tas mėlynas, mėlynas apie išsipuščiusią, išsidažiusią, išsikvėpinusią moterį su aukštais kulniukais, mini sijonėliu, išpešiotais antakiais, deimantiniais žiedais ir šilkinėmis kojinėmis, netikėtai susiklosčius aplinkybėmis patekusiai, tarkim į 1680 metų Salemo miestelį. Žalias – žalias, apie Sašą, kuri ar kuris po vos devynių mėnesių gali tapti Aleksandra, Aleksandru ar dar kuo tik norite. Dar baltas, baltas gražiausias, švariausias skaidriausias apie viltį kiekvienam visų pamirštam kūrėjui, kažkur merdinčiam vienatvėje – kad jo kūryba išliks šimtą, du, tris o gal… galas kiek žino šimtų metų. Ir kaspinai dar nesibaigia, dar traukiami geltoni, juodi, violetiniai, o kur dar margi, ir visi kiti, įvairių spalvų ir atspalvių. Kitas, dar kitas. Ir dar. Iš viso – tik 22. Ir kiekvienas jų sukelia ne mažesnį vaikišką žavesį, nei buvęs prieš tai.

Kai auštant jums galvoje suskamba Rytinio teatro balsai, negaiškite. Šokit iš lovos. Kol norėdamas atsigaivinti palįsit po dušu, tie balsai jau gali būti dingę.
Svarbiausia – veikti greitai. 90 mylių per valandą greičiu dumkit prie mašinėlės. Tai puikus vaistas nuo nevaldomo gyvenimo šėlsmo ir neišvengiamos mirties.
Skubėkite gyventi.
Ak, Dieve, taip!
Gyvenkit. Ir rašykit. Rašykit kiek galit greičiau....[daugiau]

Skaitykite irgi!

Citatos [23]

Ray Bradbury. Pienių vynas.

– Tomai! – Paskui tyliau: – Tomai… ar visi pasaulyje žino… kad jie gyvi?
– Aišku, žino. O ką tu manei? […]
– Tikriausiai žino, – sušnibždėjo Daglas. – O, kad taip visi žinotų. (psl. 17).

Pienių vynas.
Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas žinojo, iš tikrųjų žinojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikšto po žemę, kad jaustų ir matytų visą pasaulį, jis suprato dar vieną dalyką: reikia dalelę viso to, ką patyrė, dalelę šios ypatingos dienos – pienių sunkimo dienos – taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai saulės bus nebuvę ištisas savaites ar net mėnesius ir tas stebuklas, ko gero, bus užsimiršęs, – va tada bus nebloga jį vėl prisiminti. Juk ši vasara bus kupina visokiausių paslaptingų kerų, ir jam rūpėjo visus juos išsaugoti, kur nors padėjus, kad paskui, kada tik panorėjęs, galėtų nusileisti žemyn ant pirštų galų į tą drėgną prieblandą ir ištiesti ranką… (psl. 20).

– O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. Ir po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių – išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių po medžiais ir neišleisti – tada ir gulti nereikėtų, Dagai, nes juk nebūtų nakties! (psl. 36).

Jis suprato: tai visų žmonių dalia, kiekvienas žmogus sau – vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienišas tarp daugybės kitų žmonių, ir visada bijo. Kad ir dabar. Pradėsi rėkti, šauktis pagalbos – kas kam darbo? (psl. 51).

Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tiek ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra. (psl. 89).

– Kad tu prasmegtum! – sušuko Daglas. – Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent. Tikra tiesa: seniai niekada nėra buvę vaikai!
– Truputį liūdna, ar ne? – susimąstęs pasakė Tomas. – Ir mes jiems niekuo negalime padėti. (psl. 93).

Tik tas, kuris pasiekia devyniasdešimt, devyniasdešimt penkerius ar šimtą, tik tas yra tikras keliautojas. (psl. 105).

– Viskas eina savo keliu, – šnibžda prosenelė sapno nešama. – Kaip ir turi būti gyvenime (psl. 209).

Ir staiga, visai netikėtai, vasara pasibaigė. (psl. 266).