José Saramago. Vienuolyno kronika.

José Saramago. Vienuolyno kronika.

SARAMAGO, José. Vienuolyno kronika [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 374 p.

Jie nebijojo, tiesiog buvo išsigandę savo drąsos.

Pirmas sakinys: Mūsų valdovas iš Dievo malonės karalius Jonas, penktas tuo vardu pakrikštytas sosto įpėdinis, ketina šiąnakt eiti į miegamąjį pas savo sutuoktinę doną Mariją Aną Žozefą, daugiau kaip prieš dvejus metus atvykusią iš Austrijos padovanoti infantų Portugalijos karūnai, bet ligi šios dienos vis dar nepastojusią.

Geras autorius, knygos ne skaitaliukai. Nobelis visgi.

Nežinau, nuo ko pradėti. Ar nuo siužeto, ar nuo jo pateikimo. Skaičiusiems stilius jau pažįstamas. Sakiniai ilgiausi, bet kaip įdomu skaityti! Kaip vingiuoja, vingiuoja ir išsivingiuoja pasakojimas, kaip iš detalių susidėlioja ir didingi darbai, ir paprastų žmonių gyvenimas. Ir karalių, ir varguolių, ir keistuolių…

Labai įdomus ir siužetas. Aštuonioliktas amžius, Portugalija, karalius Jonas, jo palikuonimis pradžiuginti neskubanti sutuoktinė. Tai ką dabar daryt? Duos Dievas infantą – teks karaliui pranciškonams vienuolyną statyti. Ar čia sunku pažadėti, juk neaišku, kaip čia dar bus.. Reikalai taip smagiai dėliojasi, kad pirmo šimto puslapių kaip nebūta. O čia dar į sceną žengia Baltazas ir Blimunda… O kur dar skraidantis paukštis! O inkvizicijos laužai!

Tiesa, buvo etapų, kuomet tas detalus, nors ir koks įtaigus pasakojimas pabosdavo. Arba tiesiog pradėdavo slysti pro akis, paveikslas nebesidėliodavo. Ženklas, kad knygą reikia užversti. Labai to nemėgstu, bet šiuo atveju buvo būtina. Nes dėmesio ir susitelkimo reikia.

Ai, dar. Dar labai patiko, nežinau, ar taip galima pavadinti, sarkazmas. Iš pradžių galvojau, kad autorius juokiasi iš bažnyčios. Paskui, kad iš didžiūnų ir turtuolių. Dar iš keistuolių… Paskui paaiškėja, kad iš viso pasaulio. Tai tas ypatingasis, daug ką skaudinantis stilius. Gal apie tai reiktų pasidomėti ir daugiau, tikiu, kad yra daug visko prirašyta.

Beje, feisbukas man meta visokių recenzijų apie knygą (žino mat, ką dabar skaitau). Prisipažinsiu – jas skaityti tingėjau, tad čia dėstau tik savo emociją. Kaip visada. Bet besidomintiems siūlau paskaityti ir jas – knyga lyginama su Bulgakovu, Eco, Garcia Marquez kūryba, tai tas papildomų tekstų paskaitymas daug ką papildo ir paaiškina.

Tai va. Jokio sprinto. Tik ramus pasivaikščiojimas pavasarėjančiame miške, ramiai apžiūrint kiekvieną lapelį, medį ar skruzdėlyną.

José Saramago. Pasaka apie neatrastą salą.

José Saramago. Pasaka apie neatrastą salą.

SARAMAGO, José. Pasaka apie neatrastą salą [alegorija]. Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis. Dizainas: Jurgis Griškevičius. Vilnius: Odilė, 2021. 72 p.

Keista, kad tu, jūros žmogus, tvirtini, kad neatrastų salų nebėra, o štai aš, žemės žmogus, išmanau, kad visos salos, taip pat ir atrastos, yra neatrastos, kol mes ten neišsilaipiname, Bet tu, jeigu gerai supratau, plauksi ieškoti tokios, kurioje dar niekas nebuvo išsilaipinęs, Tai sužinosiu tik ją pasiekęs, Jeigu pasieksi, Taip, kartais laivai nuskęsta, na, o jei man taip nutiktų, uosto metraščiuose turėtum įrašyti, kad tai ir buvo mano pasiektas taškas, Nori pasakyti, kad plaukdamas visada atplauki, Nebūtum, kas esi, jeigu to nežinotum.

Pirmas sakinys: Vyras atėjo, pabeldė į karaliaus duris ir pasakė, Duokite man laivą.

Įdomu, ką apie būtent šią knygą pasakytų žmogus, dar neskaitęs šio autoriaus? Labai įdomu.

Buvau nustebinta. Ir leidimu, ir istorija, ir jos pabaiga. Autoriaus stilius yra kažkas tokio… Gali nusikelti į kitą pasaulį, kuomet į save ir visą gyvenimą gali tarsi pažvelgti iš kitos veidrodžio pusės. Na, panašiai kaip detektyvuose, kuomet tyrėjai susirenka stebėti kokio įtariamojo apklausos. Tikėdamiesi išgirsti ką nors, kas galėtų padėti išnarplioti kokį nors nusikaltimą.

Man labai, tikrai labai patinka autoriaus stilius. Sakiniai, kuriuose skyrybos ženklai beveik nieko nereiškia, arba reiškia visai ne tai, ko galima būtų tikėtis. Šioje gi istorijoje suveikia dar ir pasakos atmosfera – žmogus ateina pas karalių su prašymu. Keistu prašymu. Bet va, jis imamas ir išpildomas. Kas bus toliau?

Toliau bus valandėlė įdėmaus skaitymo (norisi vis grįžti puslapiu kitu atgal) ir šiokio tokio nustebimo pabaigoje. Ir? Tai jau ir viskas? Jaučiuosi, kaip tas tyrėjas už veidrodžio – įtariamasis jau seniai išvestas, apklausa baigta, o jis dar vis sėdi ir svarsto, ką išgirdęs. Chm. buvo įdomu, labai įdomu, bet viskas baigėsi per greitai ir ne taip, kaip tikėjausi.

Dar – knygos leidimas. Kadangi nebuvo galimybės jos pavartyti, gavusi tikrai labai nustebau. Net nusivyliau. Gražu, bet… vėl ne to tikėjausi. Tik kai pradėjau skaityti ir susieti tai, ką matau, šiek tiek atlyžau. Ypatinga knyga verta ir ypatingo leidimo. Kodėl gi ne.

O Neatrastoji sala tikrai ras vietos lentynoje šalia kitų autoriaus knygų.

Vyras nė nenutuokia, kad dar nepradėjęs samdytis įgulos jau turi kas ateityje pasirūpins skalbimu ir kitais švaros darbais, lygiai taip su mumis elgiasi likimas, žiūrėk, jau ir stovi mums už nugaros, jau ištiesė ranką, tuojau palies petį, o mes nesiliaujame bambėję, Baigta, nieko naujo nebepamatysiu, viskas tas pats.

José Saramago. Aklumas.

José Saramago. Aklumas.

SARAMAGO, José. Aklumas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Kaunas: kitos knygos, 2020. 294 p.

Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakom, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.

Distopija. Šiurpiai realistiška. Vieną gražią dieną žmonės pradeda akti. Tiesiog šiaip, be jokių suvokiamų priežasčių. Kuomet išsiaiškinama, kad aklumas užkrečiamas, prasideda tai, ką jau pajutome ir mes – karantinas. Ligoniai izoliuojami, bandoma atsekti galimus kontaktus ir juos taip pat atskirti nuo sveikos visuomenės.

Bet gyventojų sąmoningumu niekas netiki, todėl karantino lygis – maksimalus. Nepatinka, nesilaikysi taisyklių – šūvis į kaktą ir vienu maištautoju mažiau. Puslapis po puslapio įtampa didėja, žmogiškosios savybės, kurios paprastai slopinamos ir gerai kontroliuojamos, netrukdomos išsilaisvina ir prasideda chaosas. Gerai, kad neilgam – juk ankščiau ar vėliau, tai, kas nevaldoma, vis tiek išblėsta. Ankščiau ar vėliau…

Jau buvau pasiilgusi tų savotiškų sakinių ir išskirtinių skyrybos taisyklių. Juk ir autorius išskirtinis, nobelistas, gebantis pasakoti įspūdingas istorijas. Po intriguojančiu siužetu slepiasi visokiausi visuomenei krizės metu tenkantys iššūkiai. Kiek daug gali žmogiškumas? O kiek – laukinė žmogaus prigimtis? Šiandien ji gali labai daug. Labai. Internete ir feisbukuose – ypač. O jei ims ir iš ten ištrūks? Ar yra vilties, kad žmogiškumas laimės?

Turiu ir vadinamąjį Aklumo tęsinį – Praregėjimą. Labai labai smalsu – o kas toliau?

José Saramago. Kainas.

SARAMAGO, José. Kainas [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2013. 135 p.

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Niekada nepamiršiu knygos tokiu keistu pavadinimu „Kai mirtis nusišalina“. Būtent ši mirties nusišalinimo istorija supažindino mane su autoriumi. O dabar, panašu, jis pažindins mane su religija. Tikrai, ne pats tinkamiausias pažindintojas, bet tiek to. Pradėdam nuo Kaino.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip iri abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tai pirmoji pastraipa. Ji mane taip įtraukė, kad, jei nebūčiau buvusi darbe, būčiau perskaičiusi viską vienu prisėdimu. Tikriausiai. O paskui – klaustukų lavina…. kas, kodėl, kaip, už ką? Mintijimams nėra galo. Lengviau atsikvėpiu, kad čia ne koks knygų recenzijų tinklaraštis. Tiesiog paskaitykite dar keletą pastraipų, ir bus aišku – romanas jums, ar nelabai.

Pagarba vertėjui. Ir leidyklai, leidžiančiai tokias knygas.

Citatos [47]

José Saramago. Kainas.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip ir abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tuomet viešpats tarė, Pažinęs gėrį ir blogį, žmogus tapo panašus į dievą, dabar betrūksta, kad pasiimtum, ir vaisių nuo gyvybės medžio, valgytum ir gyventum amžinai, tik to dar betrūktų, du dievai visatoje, todėl išvarau tave ir tavo moterį iš edeno sodo, prie kurio vartų pastatysiu cherubiną, ginkluotą ugnies kalaviju, ir jis niekam neleis įeiti, o dabar eikite šalin, nešdinkitės man iš akių, nebenoriu daugiau niekad jūsų matyti. Nešdamiesi ant pečių dvokiančius  kailius, svirduliuodami ir kliuvinėdami, adomas ir ieva atrodė kaip du orangutanai, pirmąkart atsistoję ant kojų Už edeno sodo žemė buvo išdžiūvusi, nesvetinga, viešpats neperdėjo pagąsdinęs adomą erškėčiais ir usnimis. Kaip jis ir sakė, geras gyvenimas pasibaigė. (psl. 18).

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Ir labai gali būti, kad sandora, kuri, kai kurių teigimu, sudaryta tarp dievo ir žmonių, susideda tik iš dviejų punktų, būtent, tu pasitarnauji mums, jūs pasitarnaujate man. Neabejotina tik tai, kad viskas labai pasikeitė. Senovėje viešpats, pasirodydavo žmonėms asmeniškai, taip sakant, visu kūnu, ir, matyt, net jautė tam tikrą pasitenkinimą rodytis pasauliui, tegu tai patvirtina adomas ir ieva, kurie iš jo akivaizdos turėjo naudos, tegu tai patvirtina kainas, nors jo atvejis ir liūdnesnis, nes aplinkybės – aišku, kad turime galvoje abelio nužudymą – nebuvo tinkamiausios itin reikšti pasitenkinimą. Dabar viešpats slepiasi dūmų stulpuose, tarsi nenorėtų būti matomas. Mūsų, paprastų įvykių stebėtojų, nuomone, ko gero, gėdijasi kai kurių apgailėtinų savo poelgių, kai kad ir to, kai nekaltus sodomos vaikus sudegino savo dieviškąja ugnimi. (psl. 86).

Iš staigios nuostabos jozuei atvipo burna, Ar negali sustabdyti saulės, perklausė, ir balsas jam drebėjo, nes pats manėsi tariąs baisią ereziją, Negaliu sustabdyti saulės, nes ji jau stovi, visada stovėjo nuo tada, kai palikau ją toje vietoje, Tu esi viešpats, tu negali klysti, bet mano akys mato ką kita – saulė pateka šioje pusėje, visą dieną keliauja dangumi ir pranyksta priešingoje pusėje, iki kol sugrįžta kitą rytą, Kai kas tikrai juda, bet ne saulė, o žemė, Žemė stovi, viešpatie, tarė jozuė įsitempęs ir su neviltimi balse, Ne, žmogau, tavo akys tave apgauna, žemė juda, sukasi apie save ir skrieja erdve aplink saulę, Jei taip, tuomet liepk sustoti žemei, nesvarbu, ar saulė sustos, ar žemė, man vis tiek, kad tik galėčiau pabaigti su amoriečiais, Jei sustabdyčiau žemę, baigta būtų ne tik su amoriečiais, sunaikintas būtų pasaulis, visa žmonija, viskas, visos čia esančios būtybės ir daiktai, net daugelis medžių, nepaisant šaknų, kurios juos laiko prie žemės, viskas būtų išsviesta lauk tarsi akmuo iš svaidyklės, maniau, kad pasaulio tvarka priklauso vien nuo tavo valios, viešpatie, Jau per daug ja pasikliauju, aš pats ir kiti mano vardu, todėl yra tiek nepasitenkinimo, žmonės atsuko man nugaras, o kai kurie net ima neigti mano buvimą, Nubausk juos, Jie – už mano įstatymo, man nepasiekiami, negaliu jų paliesti, dievo gyvenimas nėra toks lengvas, kaip jūs manote, dievas ne visada gali pasakyti noriu, galiu ir valdau, kaip įsivaizduojama ne visada galite eiti tiesiai prie tikslo, reikia sukti ratais, taip, tiesa, kad ant kaino galvos aš uždėjau žymę, niekada jo nematei, nežinai, kas jis toks, bet žmonės nesupranta, kad neturiu pakankamai galios uždrausti jam eiti ten, kur jį kojos neša, ir daryti tai, ko nori, O kaip mes čia, paklausė jozuė, vis galvodamas apie amoriečius, Darysi, ką buvai sumanęs, neatimsiu iš tavęs šlovės žmogaus, kuris kreipėsi tiesiai į dievą, O tu viešpatie, Aš išsklaidysiu danguje debesis, kurie jį dengia šiuo metu, šitai galiu padaryti nesunkiai, bet mūšį teks laimėti tau, Jei mums suteiksi drąsos, jis bus baigtas prieš saulei nusileidžiant, Padarysiu, kas įmanoma, neįmanomo negaliu.  (psl. 94).

Tačiau su vienaragiu sudėtinga dar ir dėl to, kad šis gyvūnas niekada nebūna moteriškos giminės, tad negali daugintis įprastu, apvaisinimo ir nėštumo, būdu, nors geriau pa galvojus, gal jam to ir nereikia, pagaliau biologinis tęstinumas nėra viskas, pakanka, kad žmogaus protas nuolat kuria ir perkuria tai, kuo neaiškiai tiki. (psl. 122).

Dievas, kai laivas buvo nuleidžiamas į vandenį, nepasirodė. Buvo užsiėmęs, peržiūrinėjo hidraulinę planetos sistemą, tikrino vožtuvų būklę, priveržę vieną kitą blogai priderintą varžtą, kad nelašėtų ten, kur neturi, tikrino įvairius vietinius paskirstymo tinklus, stebėjo manometrų slėgį, buvo begalės kitų didelių ir mažų užduočių, kiekviena iš jų vis svarbesnė už ankstesnę, kurias tik jis, kaip visatos mechanizmų kūrėjas, inžinierius ir administratorius, galėjo tinkamai atlikti ir patvirtinti savo šventu ok. (psl. 127).

José Saramago. Kai mirtis nusišalina.

Saramago_kai mirtisSARAMAGO, José. Kai mirtis nusišalina. [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2012. 212 p.

Kitą dieną niekas nemirė. (psl. 10).

Paskutiniu metu vis pasitaiko knygos apie mirtį. Taip gavosi, kad ir tarpušvenčiu perskaitytos knygos pagrindinė veikėja – mirtis. Simboliška? Bet tikrai ne liūdna.

Knyga neabejotinai labiausiai nudžiuginusi šiais metais. Smagu nustebti, bibliotekoje netikėtai radus naują knygą. Dar smagiau, kai randi seniai norėtą perskaityti knygą. O kai ji pasirodo dar ir visai nebloga, tai džiaugsmui nebėra galo…

Mirtis įpykusi. Pats metas mums parodyti jai liežuvį. (psl. 146).

Žinoma keistoka, kad knygos apie mirtį džiugina… Bet pažiūrėkime į autoriaus pavardę. José Saramago – man naujas rašytojas. Neskaičiau nei jo garsiojo „Aklumo“, nei gana įvairių atsiliepimų sulaukusios „Evangelijos pagal Jėzų Kristų“. Todėl net nespėliojau, koks gali būti viršelyje aprašyto siužeto tęsinys. Vieną dieną kažkokioje valstijoje niekas nebenumiršta. Po trumpalaikio džiaugsmo, šalyje siaubas ir sumaištis, ir daugybė problemų. Viskas baigiasi labai netikėtai, ir gana gražiai, tad autorius staiga ir visiems laikams papildė mano mėgstamųjų būrį. Tiesa, pabaiga tikrai naivoka, net nusistebėjau, bet kam tai rūpi, juk skaityti buvo smagu…

Toks tų žmonių įprotis, jie niekad iki galo neišsikalba. (psl. 168).

Kitų José Saramago knygų ieškosiu tikrai ne tik dėl naivios šios pabaigos. Patiko pats rašymo stilius, neišskiriama tiesioginė kalba. Tekstų be tiesioginės kalbos nemėgstu, man atrodo, be jų tarsi iš teksto atimamas taip reikalingas grožiniam kūriniui gyvumas. Tačiau čia viskas kitaip: skaityti pakankamai įdomu ir tikrai nenuobodu.

Kaip parašyta knygoje, žmonės niekada neišsikalba iki galo. Gal ir teisingai, nes tada kaip gi gautųsi tokie įdomūs pasakojimai? Žinoma, galima pasakyti, kad viskas lyg ir stereotipiška, kad lyg jau ir kažkur girdėta, kažkas jau lyg ir rašė, o ta pabaiga… Tikrai matėm ne viena filmą lyg ir… Bet et… Ar tiek daug yra taip gražiai parašytų knygų, o tikiuosi, kad ir kitos autoriaus knygos bent jau panašaus stiliaus.

Labai patiko. Beveik norėčiau turėti namie.