José Saramago. Kainas.

SARAMAGO, José. Kainas [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2013. 135 p.

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Niekada nepamiršiu knygos tokiu keistu pavadinimu „Kai mirtis nusišalina“. Būtent ši mirties nusišalinimo istorija supažindino mane su autoriumi. O dabar, panašu, jis pažindins mane su religija. Tikrai, ne pats tinkamiausias pažindintojas, bet tiek to. Pradėdam nuo Kaino.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip iri abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tai pirmoji pastraipa. Ji mane taip įtraukė, kad, jei nebūčiau buvusi darbe, būčiau perskaičiusi viską vienu prisėdimu. Tikriausiai. O paskui – klaustukų lavina…. kas, kodėl, kaip, už ką? Mintijimams nėra galo. Lengviau atsikvėpiu, kad čia ne koks knygų recenzijų tinklaraštis. Tiesiog paskaitykite dar keletą pastraipų, ir bus aišku – romanas jums, ar nelabai.

Pagarba vertėjui. Ir leidyklai, leidžiančiai tokias knygas.

Reklama

Citatos [47]

José Saramago. Kainas.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip ir abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tuomet viešpats tarė, Pažinęs gėrį ir blogį, žmogus tapo panašus į dievą, dabar betrūksta, kad pasiimtum, ir vaisių nuo gyvybės medžio, valgytum ir gyventum amžinai, tik to dar betrūktų, du dievai visatoje, todėl išvarau tave ir tavo moterį iš edeno sodo, prie kurio vartų pastatysiu cherubiną, ginkluotą ugnies kalaviju, ir jis niekam neleis įeiti, o dabar eikite šalin, nešdinkitės man iš akių, nebenoriu daugiau niekad jūsų matyti. Nešdamiesi ant pečių dvokiančius  kailius, svirduliuodami ir kliuvinėdami, adomas ir ieva atrodė kaip du orangutanai, pirmąkart atsistoję ant kojų Už edeno sodo žemė buvo išdžiūvusi, nesvetinga, viešpats neperdėjo pagąsdinęs adomą erškėčiais ir usnimis. Kaip jis ir sakė, geras gyvenimas pasibaigė. (psl. 18).

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Ir labai gali būti, kad sandora, kuri, kai kurių teigimu, sudaryta tarp dievo ir žmonių, susideda tik iš dviejų punktų, būtent, tu pasitarnauji mums, jūs pasitarnaujate man. Neabejotina tik tai, kad viskas labai pasikeitė. Senovėje viešpats, pasirodydavo žmonėms asmeniškai, taip sakant, visu kūnu, ir, matyt, net jautė tam tikrą pasitenkinimą rodytis pasauliui, tegu tai patvirtina adomas ir ieva, kurie iš jo akivaizdos turėjo naudos, tegu tai patvirtina kainas, nors jo atvejis ir liūdnesnis, nes aplinkybės – aišku, kad turime galvoje abelio nužudymą – nebuvo tinkamiausios itin reikšti pasitenkinimą. Dabar viešpats slepiasi dūmų stulpuose, tarsi nenorėtų būti matomas. Mūsų, paprastų įvykių stebėtojų, nuomone, ko gero, gėdijasi kai kurių apgailėtinų savo poelgių, kai kad ir to, kai nekaltus sodomos vaikus sudegino savo dieviškąja ugnimi. (psl. 86).

Iš staigios nuostabos jozuei atvipo burna, Ar negali sustabdyti saulės, perklausė, ir balsas jam drebėjo, nes pats manėsi tariąs baisią ereziją, Negaliu sustabdyti saulės, nes ji jau stovi, visada stovėjo nuo tada, kai palikau ją toje vietoje, Tu esi viešpats, tu negali klysti, bet mano akys mato ką kita – saulė pateka šioje pusėje, visą dieną keliauja dangumi ir pranyksta priešingoje pusėje, iki kol sugrįžta kitą rytą, Kai kas tikrai juda, bet ne saulė, o žemė, Žemė stovi, viešpatie, tarė jozuė įsitempęs ir su neviltimi balse, Ne, žmogau, tavo akys tave apgauna, žemė juda, sukasi apie save ir skrieja erdve aplink saulę, Jei taip, tuomet liepk sustoti žemei, nesvarbu, ar saulė sustos, ar žemė, man vis tiek, kad tik galėčiau pabaigti su amoriečiais, Jei sustabdyčiau žemę, baigta būtų ne tik su amoriečiais, sunaikintas būtų pasaulis, visa žmonija, viskas, visos čia esančios būtybės ir daiktai, net daugelis medžių, nepaisant šaknų, kurios juos laiko prie žemės, viskas būtų išsviesta lauk tarsi akmuo iš svaidyklės, maniau, kad pasaulio tvarka priklauso vien nuo tavo valios, viešpatie, Jau per daug ja pasikliauju, aš pats ir kiti mano vardu, todėl yra tiek nepasitenkinimo, žmonės atsuko man nugaras, o kai kurie net ima neigti mano buvimą, Nubausk juos, Jie – už mano įstatymo, man nepasiekiami, negaliu jų paliesti, dievo gyvenimas nėra toks lengvas, kaip jūs manote, dievas ne visada gali pasakyti noriu, galiu ir valdau, kaip įsivaizduojama ne visada galite eiti tiesiai prie tikslo, reikia sukti ratais, taip, tiesa, kad ant kaino galvos aš uždėjau žymę, niekada jo nematei, nežinai, kas jis toks, bet žmonės nesupranta, kad neturiu pakankamai galios uždrausti jam eiti ten, kur jį kojos neša, ir daryti tai, ko nori, O kaip mes čia, paklausė jozuė, vis galvodamas apie amoriečius, Darysi, ką buvai sumanęs, neatimsiu iš tavęs šlovės žmogaus, kuris kreipėsi tiesiai į dievą, O tu viešpatie, Aš išsklaidysiu danguje debesis, kurie jį dengia šiuo metu, šitai galiu padaryti nesunkiai, bet mūšį teks laimėti tau, Jei mums suteiksi drąsos, jis bus baigtas prieš saulei nusileidžiant, Padarysiu, kas įmanoma, neįmanomo negaliu.  (psl. 94).

Tačiau su vienaragiu sudėtinga dar ir dėl to, kad šis gyvūnas niekada nebūna moteriškos giminės, tad negali daugintis įprastu, apvaisinimo ir nėštumo, būdu, nors geriau pa galvojus, gal jam to ir nereikia, pagaliau biologinis tęstinumas nėra viskas, pakanka, kad žmogaus protas nuolat kuria ir perkuria tai, kuo neaiškiai tiki. (psl. 122).

Dievas, kai laivas buvo nuleidžiamas į vandenį, nepasirodė. Buvo užsiėmęs, peržiūrinėjo hidraulinę planetos sistemą, tikrino vožtuvų būklę, priveržę vieną kitą blogai priderintą varžtą, kad nelašėtų ten, kur neturi, tikrino įvairius vietinius paskirstymo tinklus, stebėjo manometrų slėgį, buvo begalės kitų didelių ir mažų užduočių, kiekviena iš jų vis svarbesnė už ankstesnę, kurias tik jis, kaip visatos mechanizmų kūrėjas, inžinierius ir administratorius, galėjo tinkamai atlikti ir patvirtinti savo šventu ok. (psl. 127).

José Saramago. Kai mirtis nusišalina.

Saramago_kai mirtisSARAMAGO, José. Kai mirtis nusišalina. [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2012. 212 p.

Kitą dieną niekas nemirė. (psl. 10).

Paskutiniu metu vis pasitaiko knygos apie mirtį. Taip gavosi, kad ir tarpušvenčiu perskaitytos knygos pagrindinė veikėja – mirtis. Simboliška? Bet tikrai ne liūdna.

Knyga neabejotinai labiausiai nudžiuginusi šiais metais. Smagu nustebti, bibliotekoje netikėtai radus naują knygą. Dar smagiau, kai randi seniai norėtą perskaityti knygą. O kai ji pasirodo dar ir visai nebloga, tai džiaugsmui nebėra galo…

Mirtis įpykusi. Pats metas mums parodyti jai liežuvį. (psl. 146).

Žinoma keistoka, kad knygos apie mirtį džiugina… Bet pažiūrėkime į autoriaus pavardę. José Saramago – man naujas rašytojas. Neskaičiau nei jo garsiojo „Aklumo“, nei gana įvairių atsiliepimų sulaukusios „Evangelijos pagal Jėzų Kristų“. Todėl net nespėliojau, koks gali būti viršelyje aprašyto siužeto tęsinys. Vieną dieną kažkokioje valstijoje niekas nebenumiršta. Po trumpalaikio džiaugsmo, šalyje siaubas ir sumaištis, ir daugybė problemų. Viskas baigiasi labai netikėtai, ir gana gražiai, tad autorius staiga ir visiems laikams papildė mano mėgstamųjų būrį. Tiesa, pabaiga tikrai naivoka, net nusistebėjau, bet kam tai rūpi, juk skaityti buvo smagu…

Toks tų žmonių įprotis, jie niekad iki galo neišsikalba. (psl. 168).

Kitų José Saramago knygų ieškosiu tikrai ne tik dėl naivios šios pabaigos. Patiko pats rašymo stilius, neišskiriama tiesioginė kalba. Tekstų be tiesioginės kalbos nemėgstu, man atrodo, be jų tarsi iš teksto atimamas taip reikalingas grožiniam kūriniui gyvumas. Tačiau čia viskas kitaip: skaityti pakankamai įdomu ir tikrai nenuobodu.

Kaip parašyta knygoje, žmonės niekada neišsikalba iki galo. Gal ir teisingai, nes tada kaip gi gautųsi tokie įdomūs pasakojimai? Žinoma, galima pasakyti, kad viskas lyg ir stereotipiška, kad lyg jau ir kažkur girdėta, kažkas jau lyg ir rašė, o ta pabaiga… Tikrai matėm ne viena filmą lyg ir… Bet et… Ar tiek daug yra taip gražiai parašytų knygų, o tikiuosi, kad ir kitos autoriaus knygos bent jau panašaus stiliaus.

Labai patiko. Beveik norėčiau turėti namie.